Tekantys vandenys teršiami dėl hidrotechnikos darbų energijai gauti, laivininkystės ir žemdirbystės, geriamojo ir pramoninio vandens siurbimo, kenksmingų medžiagų patekimo ir šilumos atidavimo. Hidrotechnika. Hidrotechninės priemonės pradėtos naudoti augant gyventojų skaičiui ir vykstant industrializacijai. Pagal von J. G. TULLĄ, norint sumažinti potvynius, Reino aukštupyje buvo atlikta vadinamoji Reino hidrologinė korekcija ( pataisymas ) pažeminant vandens lygį. Buvo ištiesinta ir susiaurinta upės vaga iki 200 – 250 m pločio. Tam reikėjo užtvenkti upės atšakas, ištiesinti meandras. Ištiesinus padidėja srovės greitis. Tai paspartina gilinančiąją eroziją. Be to, pagreitėja upės nuotėkis. Ankstesnis hidrografinis tinklas prarado stabilumą. Dėl to pagausėjo aukštam vandens lygiui būdingų reiškinių ir sumažėjo žemo ( ir lėtesnio ) vandens nuotėkio privalumų. Pažeminus gruntinio vandens lygį ( melioracija ), buvo gauti žemdirbystei tinkami plotai. Natūralūs drėgni ir pašlapę ekotopai buvo sunaikinti, kuriant sausesnius ir praktiškai naudojamus kraštovaizdžius. Dėl šių pokyčių gerokai sumažėjo rūšių, kraštovaizdis tapo panašus į stepę. Uždruskėjimas. Druskomis upės smarkiai teršiamos kasant kalio druskas bei leidžiant iš šachtų išsiurbtą vandenį. Jame yra kenksmingų augalams magnio druskų ir valgomosios druskos bei gyvūnams toksiškų K+ jonų. Ypač teršiamos Reino, Veros ir Vėzerio upės. Užterštos druskomis upės vystosi pagal antrąjį pagrindinį biocenozinį principą: “ kuo labiau gyvenimo sąlygos biotope skiriasi nuo normalių ir optimalių daugumai organizmų, tuo skurdesnė rūšių, bet gausesnė individų gali tapti biocenozė. Kuo labiau specializuotas biotopas, tuo labiau specializuota siaurąja prasme ir biocenoze”. Liekamoji šiluma. Pakilus vandens telkinio temperatūrai, sumažėja vandenyje ištirpusio deguonies kiekis ir padidėja cheminių reakcijų greitis ( reakcijos greičio priklausomybės nuo temperatūros taisyklė ). Padidėjus reakcijų greičiui, pagreitėja tekančių vandenų savaiminis apsivalymas. Kadangi elektrinių aušintuvai, maišydami vandenį, prisotina jį deguonies, temperatūros poveikis nesukelia problemų.
Stovinčių vandenų tarša
Mažamaisčiai ežerai. Natūralūs gilūs ežerai yra mažamaisčiai ir gamina mažai organinės medžiagos. Tipiniai jų požymiai yra: matomumo gylis iki 10m; vandens spalva – nuo žydros iki žalios; mažai nuosėdų, nėra sapropelio; vienoda deguonies koncentracija; planktonas, žaliadumbliai ir dugno gyvūnija yra daugiarūšiai, bet negausūs individų, prisitaikę prie nedidelių deguonies kiekio svyravimų; siauroje priekrantės juostoje mažai makrofitų. Augalų augimą riboja biomasės atominės dalys (atomų masių santykis C : H : O : P = 106 : 180 : 44 : 16 : 1) Kartais pasitaikantį azoto trūkumą kompensuoja N kaupiantys melsvadumbliai. Nedideli, dažniausiai organiniuose junginiuose esantys fosforo kiekiai daugiausia gaunami su pritekančiu vandeniu. Deguonies turtingame vandenyje esantys laisvi Fe³+ jonai sujungia iškrintančius į nuosėdas fosfatus į sunkiai tirpstantį FePO4. Tokiu būdu jį pašalina iš ežero medžiagų apykaitos. Biomasės nedaugėja. Daugiamaisčiai ežerai. Daugiamaisčių ežerų hipolimnione vasarą trūksta deguonies, nes jis sunaudojamas iš epimniono (viršutinio sluoksnio) grimztančio detrito skaidymo procesuose. Iš anaerobinių nuosėdų vandenyje gali pasklisti tirpios Fe3(PO4)2, ir maišantis vandens masėms daugiau maisto medžiagų gali pritekėti į epilimnioną: staigi eutrofikacija esti rudens pradžioje. Daugiamaisčiai ežerai turi tankią plačią priekrantės augalų ( nendrės, švendrai ) juostą ir nedideliame gylyje vanduo esti žaliai rudos spalvos. Dugnas pasidengęs storu, iš panktoninio detrito susidariusiu pusiau sapropeliniu dumblu. Čia gyvena mažiau rūšių, bet gausi individų dugninė gyvūnija, prisitaikiusi prie staigių O2 kiekio svyravimų. Turėdami aliejaus lašelių, dumbliai suteikia ežerams būdingą spindinčią spalvą ( vandens žydėjimas ). Vandens rūgštėjimas. Į vandens telkinius patenka vis daugiau rūgščių. Tai įrodo nuosėdose likę titnagdumbliai. Kai kurie titnagdumbliai gyvena tik tam tikrose vandens telkinio rūgštingumo sąlygose. Jie turi atsparius silikatinius kiautus, net praėjus dešimtmečiams, parodo ežero rūgštingumo kitimą.
Dar prieš žmogaus įtaką vidutinė vandens telkinių pH vertė buvo apie 5. šiuo metu nustatomos kur kas mažesnės vertės (pH 4,7). Tai sąlygoja rūgštieji lietūs. Jų tiesioginis poveikis ežero poveikiui yra mažesnis nei netiesioginis per nuotėkį iš dirvožemio. Ežerai, kaip ir dirvožemiai, dėl juose esančių humusinių medžiagų ir karbonatų yra reliatyviai stabilūs. Patekę didesni rūgščių kiekiai sumažina vandenyje ištirpusių medžiagų buferinį veiksmą.Jūrų teršimas
Jūros teršiamos iš sausumos (upės, tiesioginis nuotėkių leidimas, valymo įrenginių dumblas, atliekos), iš atmosferos ( oro teršalai ), iš jūrose plaukiančių laivų ( skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimas ), avarijų metu ( tanklaiviai, vamzdynai, gręžiniai ) bei išgaunant žaliavas iš jūros dugno ( naftos gręžiniai ir naftos gavyba platformose ). Dėl vandens teršimo netoli miestų ir upių įtekėjimo vietų. Taršos sukeltas procesas, net ir naudojant tokias efektyvias gamtos apsaugos priemones kaip visiškas paprastųjų ruonių medžioklės uždraudimas, gali būti negrįžtamas. Atviroje jūroje teršalų mažiau nei jos pakraščiuose, kur vandens apytaka vasarą nedidelė arba beveik nevyksta. Buitinės nuotekos. Padidina jūros vandenyje azoto ir fosforo (kaip maisto medžiagų), ligų sukėlėjų (žarnyno lazdelių bakterijų) bei organinių medžiagų (pvz.: paviršiaus įtempimą mažinantys tenzidai iš valiklių) kiekį. Eutrofikacijos pavojus patenkant maisto medžiagoms (P,N) yra nepakankamai įvertinamas, nes jūros pakraščiuose natūralių druskų koncentracija yra ir be to didelė. Pagausėjus maisto medžiagų, padidėja augalų produkcija, ypač dumblių: dumbliai suklesti kartais ir natūraliai.
Vandens tarša