Sidabras gamtoje

Sidabras — grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsida-$ brio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi — susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Vienas didžiausių plokštės pavidalo sidabro grynuolių, rastas Siaurinėje Čilėje, svėrė 1420 kg. Grynuoliai kaupiasi kvarco gyslose, švino ir cinko sulfidinių rūdų telkinių oksidacijos zonose, kai kuriuose hidroterminiuose telkiniuose (naudingųjų iškasenų telkiniuose, susidariusiuose iš Žemės plutos karštųjų tirpalų nuosėdų).
Gamtoje labiausiai paplitęs sidabro junginys yra sidabro sulfidas Ag2S — mineralas argentitas, arba sidabro blizgis. Dažniausiai jis randamas švino ir vario rūūdose kartu su švino blizgiu PbS ir chalkopiritu CuFeS2. Iš kitų Ag mineralų paminėtini pirargiritas Ag3SbS3 ir prustitas Ag3AsS3 [pagal prancūzų chemiko Žozefo Luji Prusto (Joseph Louis Proust; 1754—1826) pavardę].
Sidabro gamtoje gerokai daugiau negu aukso, bet daug mažiau negu vario. Sidabras sudaro 1-10_:>% Žemės plutos masės. Jo randama Norvegijoje, Kanadoje, Meksikoje, Vokietijoje, Bolivijoje, Rusijoje, Kazachstane.
SIDABRO GAVIMAS
Seniausias būdas, kuriuo sidabrą imta gaminti nuo XVI amžiaus vidurio, ^ yra meksikietiškasis, pagrįstas sidabro tirpinimu gyvsidabryje. Sutrintus sidabro mineralus supildavo į parengtą aikštelę ir pridėdavo valgomosios drruskos (2—5% rūdos masės). Šį mišinį mulai minkydavo apie dvi savaites. Per tą laiką mišinį 3 kartus papildydavo gyvsidabriu (0,5—2% mišinio masės dalies). Vykstant reakcijoms išsiskirdavo sidabras ir ištirpdavo gyvsidabryje. Amalgamą nuo bergždo atskirdavo, po to išjos išgarindavo gyvsidabrį. Gyvsidabrio garus surinkdavo, kondensuodavo ir vė

ėl naudodavo. Išskiriant sidabrą šiuo būdu gyvsidabrio garais apsinuodydavo ir žmonės, ir mulai. Vėliau meksikietiškąjį gavimo būdą pakeitė cianidinis.
Cianidinis sidabro gavimo būdas pagrįstas rūdose esančių sidabro druskų arba sidabro grynuolių tirpinimu šarminių metalų cianidų tirpaluose:
Ag2S + 4NaCN -> 2Na[Ag(CN)2] + Na2S arba 2Ag + 4NaCN + 1/2O2+ H2O -> 2Na[Ag(CN)2] + 2NaOH
Iš susidariusios kompleksinės druskos sidabras redukuojamas cinko arba aliuminio dulkėmis:
2Na[Ag(CN)2] + Zn -> Na2[Zn(CN)4] + Ag
Priemaišos iš sidabro šalinamos elektrolizės būdu (elektrolitas AgN03).
Daug sidabro gaunama perdirbant kitų metalų rūdas, pvz. švino blizgį. Gautas švino lydinys, kuriame yra Ag, kaitinamas iki cinko lydymosi temperatūros, pilama išlydyto cinko ir iš lėto aušinama. Cinkas „sutraukia” visą sidabrą (susidaro Ag2Zn3), dar truputį švino ir sustingsta putų pavidalu išsilydžiusio švino paviršiuje. Putos nugraibomos, nudistiliuojamas cinkas ir pučiant orą oksiduojamas švinas. Lieka siidabras (98% Ag, 2% Au, Pb, Cu ir kt. metalų).
Iš vario rūdų sidabras išlydomas kartu su variu. Išskiriamas iš anodinio dumblo, susidariusio gryninant varį elektrolizės būdu.
Jei sidabre būna nemažai aukso, jis atskiriamas tirpinant lydinį karštoje sieros rūgštyje: sidabras ir varis ištirpsta, o auksas ne.
SIDABRO SAVYBĖS
Fizikinės savybės. Ag yra baltas (melsvo atspalvio), ypatingo metalinio blizgesio (poliruotas sidabras atspindi 95% krintančios į jį šviesos) metalas. Minkštas (pagal kietumą yra tarp aukso ir vario, kietumas pagal
Moso skalę 2,5—3), labai tąsus, plastiškas, kalus — iš jo galima valcuoti 0,00025
mm storio la
akštus, ištempti labai ploną vielą. Lydymosi temperatūra 961 °C,
tankis 10,5 g/m .
Pagal būdingąsias metalų savybes sidabras gali būti laikomas tipiškuoju metalu.
Tai metalų metalas.
Cheminės savybės. Sidabras tiesiogiai nereaguoja su deguonimi net kaitinamas,
tačiau jo oksidas Ag2O skyla palyginti lengvai:
300 “C
2Ag20 -» 4Ag + O2T
Sidabro neveikia vanduo.
Normaliomis sąlygomis jį oksiduoja atmosferos ozonas:
8Ag + 2O3 -* 4Ag2O + O2T Kaitinamas reaguoja su halogenais:
2Ag + CI2 -» 2AgCI
Lengvai jungiasi su siera:
2Ag + S -> Ag2S
Drėgname ore, jei yra vandenilio sulfido, Ag oksiduoja deguonis: 4Ag + 2H2S + O2 -> 2Ag2S + 2H2O
Dėl to sidabriniai arba pasidabruoti indai, juvelyriniai dirbiniai patamsėja ore. Nuo patamsėjimo apsaugo labai plona rodžio plėvelė.
Sidabras lydosi su daugeliu metalų įvairiais santykiais (su Cr, Ni, Mn, tik tam tikru santykiu su Fe, Co nesilydo).
Neišstumia vandenilio iš rūgščių, nes yra metalų įtampų eilės pabaigoje. Išimtį sudaro H2S, nes sidabro cheminė trauka sierai yra labai didelė, panašiai kaip aliuminio deguoniui.
Reaguoja su oksidacinių savybių turinčiomis rūgštimis — HNO3 ir koncentruota H2S04: _
3Ag + 4HNO3 (prask.) -> 3AgNO3 + NOT + 2H2O
Ag + 2HNO3 (kone.) -> AgNO3 + N02T + H20 2Ag + 2H2S04 (kone.) -> Ag2SO4 + S02T + 2H2O
Su šarmais sidabras nereaguoja.
Junginiuose sidabro oksidacijos laipsnis +1, labai retai +2, +3.
SVARBESNIEJI SIDABRO JUNGINIAI. SAVYBĖS IR NAUDOJIMAS
Ag2O — juodai ruda kristalinė medžiaga. Gaunamas sidabro druskas vei-^ kiant šarmais:
2AgNO3 + 2NaOH -» 2NaNO3 + Ag2Oi + H2O
Manoma, kad iš pradžių pasigamina AgOH, kuris greitai suskyla ir susidaro Ag20 nuosėdos. Si
idabro(I) oksidas yra bazinis. Stiprus oksidatorius. Oksiduoja aldehidus, pvz., formaldehidą:
^° ^°
Ag2O + H— C -> H— C + 2Ag
H VOH
Si reakcija vadinama sidabrinio veidrodžio reakcija (ja atpažįstami aldehidai) — silpnai šildant mėgintuvėlį sienelės apsitraukia blizgančiu metalinio sidabro sluoksniu.
Ag20 tirpsta amoniakiniame vandenyje:
Ag20 + 4NH3 + H20 -» 2[Ag(NH3)2](OH)
tetraaminsidabro(I) hidroksidas
AgCI — balti kristalai, AgBr — gelsvi kristalai, Agi — geltoni kristalai. Visi jie blogai tirpsta vandenyje, tačiau tirpsta amoniake:
AgCI + 2NH3 -> [Ag(NH3)2]CI
diaminsidabro(I) chloridas
AgCI —> AgBr —> Agi (tirpumas vandenyje ir amoniake mažėja)
Agi tirpsta kalio jodide:
Agi + Kl -> K[Agl2]
kalio dijodoargentatas(I)
Sidabro halogenidai jautrūs šviesai, todėl naudojami fotografinio popieriaus, kino, fotografinių juostų gamyboje.
AgNO3 yra žinomiausia sidabro druska. Tai bespalviai, gerai tirpstantys vandenyje kristalai. Kaitinamas skyla:
350 “C 2AgNO3 -> 2Ag + 2NO2T + O2T
Alchemikai šią druską vadino lapis infernalis. Lietuvių kalboje šis žodis reiškia „pragaro akmuo” (liapisas, lot. lapis — akmuo). Sidabro nitratas naudojamas kitoms druskoms gauti, fotografinių medžiagų gamyboje, kaip katalizatorius ir oksidatorius organinėje sintezėje bei cheminėje analizėje, medicinoje. Mažos koncentracijos tirpalai slopina uždegimą, standina audinius, didelės koncentracijos — pridegina ir veikia kaip baktericidas (žudo bakterijas ir kitus mikroorganizmus). AgNO3 nuspalvintas stiklas naudojamas šviesos technikoje (absorbciniai šviesos filtrai) ir meninių dirbinių gamybai.
[Ag(NH3)J NO3 — diaminsidabro(I) nitratas, naudojamas sidabro dangoms gauti cheminiu būdu.
Ilgai laikant [Ag(NH3)2]NO3 tirpalus iškrinta juodi dribsniai — susidaro labai sprogi medžiaga Ag3N (apytikslė formulė). Todėl amoniakinių sidabro druskų tir-
palų nepatariama ilgai la
aikyti.
Ag2S — sidabro sulfidas yra juodos spalvos milteliai. Gaunamas sidabro nitratą ar kitas tirpias sidabro druskas veikiant vandenilio sulfidu arba tirpiais metalų sulfidais (pakaitų reakcijos). Dėl atmosferoje esančio vandenilio sulfido sidabro dirbiniai patamsėja, nes apsitraukia plona Ag2S plėvele. Naudojamas kaip katalizatorius H2S sintezėje.
Medicinoje vartojami organiniai sidabro junginiai — baltyminiai preparatai, pasižymintys baktericidinėmis savybėmis. Tai kolargolis, protargolis.
DAR APIE SIDABRĄ
Pirmųjų žinių apie buitinius metalinius poliruotus (iš bronzos, aukso, sida-
tf} bro) veidrodžius yra iš III t-mečio pr. Kr. Tiesa, ne visos tokių veidrodžių
savybės buvo geros. Aukso ir bronzos veidrodžiai turėjo gelsvą atspalvį, be
to, bronzos veidrodžiai greitai „sendavo” – — prarasdavo blizgesį. Geriausi veidrodžiai
buvo poliruotos sidabrinės plokštės. Sidabriniai veidrodžiai buvo daromi labai įvairių
formų, jų antroji pusė buvo puošiama ornamentais, spalvotais paveikslais.
Pirmieji stikliniai veidrodžiai pasirodė Romoje I a., nors stiklas žinomas nuo IV t-mečio pr. Kr. Tokį veidrodį sudarė stiklo plokštė, sujungta su poliruota švino arba alavo plokšte. XIV — XVI a. veidrodžių stiklą padengdavo švino-stibio, švino-gyv-sidabrio lydiniu. Tokie veidrodžiai veikiami oro pajuoduodavo, į aplinką išsikirdavo nuodingų gyvsidabrio garų. XVII a. buvo išrasta nauja technologija — stiklo paviršių imta dengti alavo amalgama. Taip veidrodžius gamino iki XIX a. vidurio. 1846 m. buvo atrastas blizgančio sidabro sluoksnio gavimo būdas, pagrįstas reakcija tarp šarminio sidabro nitrato tirpalo ir formaline (40% vandeninio formaldehido tirpalo) arba pieno cukraus (laktozės). Prancūzų ir vokiečių mokslininkai šį bū.dą patobulino, parengė sidabravimo tirpalų receptus. Šiek tiek patobulinti tokie tirpalai vartojami ir dabar.
Cheminiu būdu sidabrinis veidrodis gaunamas sidabrą redukuojant iš amonia-kinių sidabro druskų tirpalų gliukozės tirpalo ir formalino mišiniu. Pirmiausia stiklo paviršius stropiai nuvalomas (reikia gerai nuvalyti riebalų apnašas), po to pašildyti tirpalai užpilami ant stiklo paviršiaus. Vyksta sidabrinio veidrodžio reakcija:
HC + 2[Ag(NH3)2]NO3 + H2O -> HC + 2Agl + 2NH4NO3 + 2NH3T
XH OH
Kadangi aplinkos veikiama sidabrinė veidrodžių danga praranda pirmykštį blizgesį, ji dengiama rodžiu. Plona rodžio plėvelė saugo sidabrą nuo senėjimo, t.y.

Veidrodžių panaudojimas
kad sidabras nepatamsėtų nuo deguonies ar sieros poveikio. Veidrodžiai naudojami automobilių lempoms, optiniams prietaisams (mikroskopams, teleskopams), matavimo prietaisams, švyturių prožektoriams, buityje.

= =
Sidabrą žmonės pra-^ dėjo naudoti labai seniai. Sis metalas, pirmiausia atrastas gamtoje kaip grynuolis, viliojo žmogų savo gražiu spindesiu ir kitomis geromis savybėmis — sidabrą lengva apdoroti, jis yra atsparus aplinkos poveikiui. Sidabras buvo laikomas Mėnulio, antrojo pagal šviesumą dangaus kūno, metalu ir vaizduojamas pusmėnuliu O.
Sidabro perdirbimas
Pirmiausia senovės Rytų šalyse, senovės Romoje ir Graikijoje sidabrinius daiktus (apyrankes, įvairių formų lydinių gabalėlius, lazdeles) naudojo prekybiniuose mainuose
kaip pinigus. Pirmosios sidabro monetos nukaldintos VII—VI a. pr. Kr. Sidabras buvo pigesnis už auksą. Senovės valstybėse jų verčių santykis buvo 1:10. Stambioji prekyba buvo grindžiama auksu, o smulkioji — sidabru.
Viduramžiais sidabrinius pinigus išstūmė auksiniai. XVI—XVIII a. buvo naudojami sidabriniai arba sidabriniai ir auksiniai pinigai, XIX a. pabaigoje — vėl auksiniai.
Dabar sidabrinės monetos kalamos tik jubiliejų proga. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo išleista sidabrinių jubiliejinių monetų.
Visais laikais iš sidabro buvo daromi papuošalai, veidrodžiai, prabangūs indai, stalo reikmenys.
Kaip bebūtų keista, senovėje daug sidabro naudojo litavimui. Technikoje sida-

Leave a Comment