MG 1998/9Geologijos muziejusDr. ALGIMANTAS UGINČIUS, BIRUTĖ POŠKIENĖ Dauguma sunkiųjų metalų – gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas, varis, nikelis, cinkas, kobaltas, vanadis, molibdenas, berilis, uranas, stroncis, arsenas ir daugelis kitų – pasižymi visomis arba bent keliomis neigiamo poveikio sveikatai savybėmis. Jie veikia kancerogeniškai, mutageniškai, teratogeniškai, taip pat gonado-, embrio-, nefro-, neurotoksiškai. Ypač pavojingas bendras, sinergetinis metalų poveikis, kai žala realizuojama atskiroms jų koncentracijoms esant ne didesnėms už normatyvines reikšmes. Toksinių cheminių elementų ir kartu su jais kitų į aplinką patenkančių junginių taršos šaltiniai patys įvairiausi. Metalo apdorojimo (staklių, mašinų, įrankių gamyba, pagalbiniai auto- ir kitų prietaisų remonto cechai ir barai) įmonių dulkės, nors jose aptinkami kone visi elementai, daugiau randama molibdeno (Mo), kobalto (Co), nikelio (Ni), vanadžio (V), chromo (Cr), volframo (W), bario (Ba), mangano (Mn), boro (B), niobio (Nb), titano (Ti), arseno (As), ytrio (Y), yterbio (Yb), skandžio (Sc), galio (Ga). Elektros, radijo, televizijos, taip pat buitinės technikos gamybos ir remonto įmonėms būdingesni varis (Cu), cinkas (Zn), švinas (Pb), sidabras (Ag), kadmis (Cd), gyvsidabris (Hg), alavas (Sn). Galvanikos barus gali supti Ni, Zn, Cu, Cd, Cr, Co garai. Iš mazutu kūrenamų katilinių ir šiluminių elektrinių sklinda padidėjusios V, Ni, Cr, Mn, Zn, Cu ir daugelio kitų elementų koncentracijos, anglimi kūrenamų krosnių – As, B, Mo, Ni, Ag, Ga, Ba, Sc ir kt. Šalia spaustuvių kaupiasi Zn, Pb, Sn, Cd, Cu. Nuo koroduojamų dangų (nerūdijančio plieno stogai, palangės, lietaus nutekamieji vamzdžiai, ventiliacinės angos) į gruntą ilgainiui suteka visas spektras sunkiųjų metalų, kuriuos vėjas vėl gali pakelti į orą. Jų yra dažų, keramikos glazūrų, emalių, stiklo, pirotechninių gaminių, cemento, trąšų, žemės ūkio toksikantų, katalizatorių ir plastmasių stabilizatorių, sausų galvaninių elementų (Hg, Cd, Ni, Co, Zn), dienos šviesos lempų (Hg) sudėtyje. Todėl aplink mus esančiose technogeninėse anomalijose aptinkame patį plačiausią pavojingų elementų spektrą: Hg, Cd, Ni, Cr, Zn, Cu, W, Mo, Pb, Sn, Ag, Co, Ba, Mn, V, Sr, As, B, Sb (stibį) ir kt.
Apibendrinus žinias apie visų teršalų neigiamų veiksnių sumą UNESCO programos “Žmogus ir biosfera” toksikologijos skyriaus prognozės 1985-1995 metams duomenimis pagal KORTE suminį indeksą (Korte, 1974), paaiškėjo, kad sunkiesiems metalams tenka net 135 sutartiniai vienetai, o naftos išsiliejimams ir rūgštiems lietums – tik po 72, cheminėms trąšoms – 63, radioaktyviosioms atliekoms – 40, pesticidams – 30, miestų triukšmui – 15, o anglies oksidams – 12. Esame primiršę, kad sunkieji metalai yra amžini teršalai. Jie nesuyra, o tik keliauja iš vienos ekologinės nišos į kitą, grėsdami menkai nusakomomis pasekmėmis. Ne vienas Vilniaus ar Šiaulių gyventojas, pastebėjęs sunkius savo vaikų sveikatos sutrikimus, pamatė, kad gyvena pavojingos taršos sąlygomis ir pakeitė net savo gyvenamąją vietą. Kad ši problema tikrai verta mūsų dėmesio ir pastangų, parodo kaukazinių slyvų ir žolės, augusių šalia Vilniaus buitinių atliekų sąvartynų, biogeocheminės akumuliacijos analizės rezultatai. Palyginti su augančiomis švariose vietose sąvartyno slyvų minkštime B aptikta 5,4 karto, P – 4,5, Mn – 4,4, V – 1,8, Cr – 1,6, Ni – 1,5, Zn ir Cu – 1,2 karto daugiau. O šalikelėje augančių slyvų minkštime Pb kiekis buvo dar 5 kartus, Zn – 1,7 karto didesnis negu sąvartyne! Ant sąvartynų ir šalia jų, o ypač sąvartynų papėdėse, kur išsiveržia filtratas, augančioje žolėje (čia ji itin vešli ir žalia) Mo aptinkama 9,5 karto, V – 5,6, Zn – 4,2, Cu – 4,0, Mn – 3,0, Ag – 2,8, Ni ir Ba – 2,2, Pb ir Cr – 2,0, B – 1,5 karto daugiau negu natūraliose neužterštose pievose. O šiose vietose dažnai yra ganomos karvės, kurių pieną mes geriame, renkamos vaistažolės, veši sodai, filtrato dumblu tręšiami daržai… Tiesioginiai sunkiųjų metalų tyrimai priežemio oro, kuriuo kvėpuojame, sluoksnyje yra labai brangūs. Todėl retas didesnis miestas Lietuvoje turi daugiau kaip vieną oro kokybės stebėjimo stotį. O ir stebimų teršalų spektras, gautas mūsų stebėjimo stotyse, nėra labai platus. Antra vertus, oro sudėtis – labai greitai kintanti sistema ir objektyvi informacija apie jo kokybę per kiek ilgesnį laiko tarpą labai reta. Tačiau neturint bent kiek tikslesnių duomenų apie detalią realių technogeninių taršos anomalijų struktūrą, neįmanoma parengti tikslingai orientuotų organizacinių techninių ir ekomedicininių priemonių bei darbų plano. Todėl šiuo metu daugelyje pasaulio šalių yra vykdomi gyvenamosios ir gamtinės aplinkos ekogeocheminiai ir geohigieniniai tyrimai. Dažniausiai tai dirvožemio paviršinio sluoksnio, atspindinčio bendrą technogeninę teršalų apkrovą, įskaitant ir atmosferinę, geocheminė analizė. O tose šalyse, kur ilgiau išsilaiko susiformavusi sniego danga – surinktų iš jos dulkių ir sniego tirpsmo vandens tyrimai. Iš jų rezultatų galima ne tik spręsti apie realią užterštumo struktūrą ir potencines savivalos galimybes, bet ir identifikuoti pagal būdingą elementų spektrą potencialius teršėjus bei jų įtakos spindulį. Bene pirmieji pasaulyje detalūs sisteminiai urbanizuotų teritorijų ekogeocheminio kartografavimo darbai, parengiant jų metodologinius pagrindus, 1985 m. buvo pradėti Vilniuje ir Maskvoje. Lietuvos sostinėje 3 metus iš eilės buvo tiriama ant sniego per žiemą iškrintančių dulkių, Neries ir Vilnios vandens ir dugno nuosėdų, miesto paviršinio dirvožemio sluoksnio geocheminė sudėtis. Buvo atlikti ir ekomedicininiai tyrimai, lyginant vaikų sveikatingumo rodiklius su paviršinio dirvožemio sluoksnio užterštumu. Bendradarbiaujant su gydytojais higienistais, pagal Vilniaus ekogeocheminių dirvožemio dangos tyrimų rezultatus, susiejus juos su ikimokyklinio amžiaus vaikų sergamumo rodikliais, nustatyta, kad esant jau vidutiniam dirvožemio užterštumui sunkiaisiais metalais, 4-6 metų vaikų ne tik bendras sergamumas padidėja 1,24-1,25, o 1-3 metų – net 1,28-1,40 karto, bet, sumažėjus imuniniam atsparumui, atitinkamai padažnėja ir kitos, ypač respiratorinės ligos.