Eteriniai aliejai

ETERINIAI ALIEJAI

Natūralios aromatinės medžiagos, augalinės arba retkarčiais gyvulinės kilmės, sudaro svarbią grupę, kuri plačiai naudojama kasdieniniame gyvenime kaip maistiniai priedai (prieskoniai), vaistai bei kosmetika. Pagrindinis šių medžiagų komponentas yra lakios medžiagos – eteriniai aliejai (Oleum aethericum). Daugelyje kalbų tuo pačiu pavadinimu ,,aliejai” vadinami augaliniai riebalai ir aromatiniai junginiai (lotyniškai ( Oleum), retkarčiais priduriant paaiškinamąjį žodį ,,lakūs” arba ,,eteriniai”, pvz., aromatinės medžiagos lotyniškai ( Oleum volatile, Oleum aethereum, prancūziškai – huile volatile, huile essentielle, taip pat essence (esencija), rusiškai – efirnoje maslo, letučije maslo, vokiškai &# #8211; aetherishes Ol, Fluchtig Ol, angliškai – volatile oil, essential oil, olandiškai – vluchtige olie, ispaniškai – aceite volatil, esencia, itališkai – Olio essenziale, esenza.

Aromatinių medžiagų vadinimas ,,aliejais”, netgi pridūrus ,,lakūs”, yra labai klaidinantis, kadangi šie aliejai neturi nieko bendro su riebiaisiais aliejais, nepanašūs nei chemine sudėtimi, nei augalų fiziologijos požiūriu (riebalai yra gliceridai, arba glicerino junginiai su riebalų rūgštimis, o eteriniai aliejai tai įvairių lakių, aromatinių junginių mišiniai).

Riebieji aliejai yra augalų atsargos, eteriniai aliejai yra lakios išskyros, kurios yra negrįžtamai pašalintos iš au ugalo sulčių apykaitos. Aromatinių medžiagų pavadinimas neretai sukelia įvairius nesusipratimus, ypač kai vertimas iš kitų kalbų atliekamas neprofesionaliai.. Šis nesėkmingas pavadinimas ,,eteriniai aliejai” ir ,,riebieji aliejai” labai komplikuoja iš to pačio augalo gaunamų įvairių žaliavų atskyrimą vieną nuo kitos, pvz., mi

igdolų aliejus, arba Oleum Amygdalae, suprantamas kaip riebus migdolų sėklų (kauliukų) aliejus, tuo tarpu aromatinės medžiagos, išskiriamos iš karčiųjų migdolų, vadinamos tuo pačiu pavadinimu ,,migdolų aliejus” (lenkiškai ,,olejek”) ( Oleum Amygdalarum aethereum (būtinai reikia pridurti paskutinį žodį) arba Oleum Amygdalarum amarae, kadangi jis gaunamas tik iš karčiųjų migdolų.

CHEMINĖ ETERINIŲ ALIEJŲ SUDĖTIS IR JŲ PAPLITIMAS GAMTOJE

Eteriniai aliejai yra daugelio įvairių cheminių junginių mišiniai: angliavandenilių, alkoholių, ketonų, rūgščių, esterių, eterių bei kitų dideliu lakumu pasižyminčių junginių. Paprastai tarp jų dominuoja pavienės medžiagos, suteikiančios aliejui ,,charakterį” ir apsprendžiančios tokias jo savybes, kaip kvapas ir gydomasis poveikis. Joms priskiriamos pvz., geraniolis rožių aliejuje, cinamono aldehidas cinamono aliejuje, eugenolis gvazdikų aliejuje, timolis čiobrelių aliejuje ir citralis citrinų aliejuje. Tačiau vientisam eterinių aliejų kvapui įtakos turi ir r likusieji komponentai. Eteriniai aliejai yra labai lakūs skysčiai. Gauti iš augalo paprastai būna bespalviai arba šviesiai geltoni, retai kada kitokios spalvos, pvz., ramunėlių eterinis aliejus yra žydras, o bergamotės – žalsvas. Kai kuriuos aliejus sudaro skysta (eleoptenas) dalis ir kieta (stereoptenas) dalis, sudaryta iš mentolo, timolo arba kamparo, kuriuos lengva atskirti kristalizacija ar šaldymu.

Kaip taisyklė, aromatiniai aliejai netirpūs vandenyje, bet puikiai tirpūs alkoholiuose, eteryje, benzene ir benzine. Žalia aromatinio aliejaus spalva gali būti nuo chlorofilo, kuris pakliuvo į jį gavimo me

etu. Anksčiau aromatiniai aliejai buvo saugomi variniuose induose ir tuomet žalias atspalvis galėdavo atsirasti nuo vario. Ilgai laikant, ypač netinkamomis sąlygomis, eteriniuose aliejuose lengvai įvyksta cheminiai pokyčiai (oksidacija, polimerizacija ir kiti) bei fiziniai pokyčiai – spalva pasikeičia į tamsiai geltoną arba rudą, sutirštėja, tampa panašūs į dervas, pasikeičia kvapas. Todėl eterinius aliejus ir iš jų gaminamus produktus reikia saugoti tamsiuose induose, sandariai uždaryti ir pripildyti iki pat kamščio.

Eterinio aliejaus kvapą sudaro daugelis komponentų, pasižyminčių jiems būdingu aromatu. Charakteringos kvapiosios medžiagos yra: alkoholiai, aldehidai, ketonai, esteriai, eteriai, fenoliai, nitrilai, sulfidai, tačiau neretai eteriniuose aliejuose dideliais kiekiais sutinkami terpeno angliavandeniliai (pvz., pinenai), kurie yra beveik visiškai bekvapiai arba su vos juntamu kvapu. Todėl taip vadinamas eterinių aliejų taurinimas reiškia mažai vertingos kvapo požiūriu terpeninės aliejų dalies pašalinimą (frakcionavimo būdu). Taip sutaurinti aliejai vadinami beterpeniniais ir dažniausiai naudojami parfumerijoje. Retkarčiais kai kurie terpenai suteikia kvapui stabilumo, tuomet jų buvimas eteriniuose aliejuose labai naudingas. Dažnai iš įvairių to paties augalo rūšių gauti eteriniai aliejai labai skiriasi chemine sudėtimi, o taip pat ir kvapu, pvz., įvairios eukaliptų Eucaliptus rūšys teikia visiškai skirtingus eterinius aliejus – Eucalyptus globulus Labill. eterinio aliejaus kvapas ,,eukaliptinis”, kurį jam suteikia cineolas, o tuo tarpu E. citriodora Hook. eteriniame aliejuje yra citronelalis, suteikiantis citrinos kv
vapą. Žinomi atvejai, kai iš įvairių to paties augalo dalių gauti aliejai skiriasi sudėtimi ir kvapu, pvz., apelsino apyvaisio aliejus (pagrindinis komponentas yra terpeno angliavandeniliai – limonenas ir pinenas), o tuo tarpu eterinis aliejus iš apelsinmedžio lapų (Oleum Foliorum Aurantii) bei jo žiedų (Oleum Floris Aurantii, arba Oleum Neroli) yra visiškai kitokios sudėties (vyrauja terpeno alkoholiai – linaloolis, geraniolis, nerolis) ir dėl to kitokio kvapo.

Vis dėlto būna ir taip, kad visiškai skirtingi augalai yra panašios eterinių aliejų sudėties ir todėl panašaus kvapo, pvz., geraniolo žaliava, turinti rožių kvapą gaunama iš Rožinių šeimos – Rosaceae ( (pvz., rožės žiedai), bet taip pat ir iš žolių Gramineae bei snapučių – Geraniaceae.

ETERINIŲ ALIEJŲ GAVYBA

Eteriniai aliejai iš augalinių žaliavų dažniausiai gaunami distiliuojant vandens garais (pvz., rožių aliejus ir daug kitų), išspaudžiant šviežias aromatines augalų dalis (pvz., spaudžiant apelsinų ar citrinų žieveles) bei ekstrahuojant – įskaitant ir enfleurage metodą. Eterinių aliejų ekstrakcijai naudojami žemos virimo temperatūros tirpikliai, dažniausiai etilo arba petrolio eteris, retkarčiais alkoholiai. Eterinių aliejų gavimo metodai paprastai griežtai saugomi atskirų gamintojų, kadangi nuo panaudoto tirpiklio priklauso eterinio aliejaus kvapas. Be to, svarbus tam tikrų žaliavų rinkimo laikas, netgi jų augimo vieta (pvz., gera kokybe garsėja eteriniai gėlių aliejai, gaunami Prancūzijos pietuose – iš Provanse, netoli Graso augančių augalų be

ei iš Nlimo rajono mimozų – ar iš itališkų žaliavų, pvz., bergamotės vaisių, augančių Kalabrijoje).

Ekstrahuojant eteriais, pvz., petrolio eteriu, be aromatinių medžiagų iš žaliavos ekstrahuojasi taip pat vaškai ir riebalai. Todėl nudistiliavus eterį ekstraktas yra tamsaus, kvepiančio, riebaus tepalo pavidalu. Po to jį reikia išėsdinti stipriu, šaltu alkoholiu, kuris ekstrahuoja tik eterinius aliejus. Teplios, dar kvepiančios liekanos kai kada parduodamos kaip taip vadinami kieti kvepalai, naudojami rankų, pirštinių bei kitų garderobo dalių kvėpinimui. Alkoholinis eterinių aliejų ekstraktas distiliuojamas sumažintame slėgyje ir gaunama taip vadinama kvapnioji esencija, kurią galima naudoti kvepalų bei kitų parfumerijos gaminių gamyboje. Tokios esencijos gaminamos iš rožių, našlaičių, mimozų, razetų, raukšlių, narcizų, pakalnučių ir kitų gėlių žiedų.

Senas eterinių aliejų gavybos metodas, naudojamas ir šiomis dienomis (labiausiai Prancūzijos pietuose) – yra kvapų sugėrimo metodas, arba enfleurage, kuris remiasi gėlių kvapų išėsdinimu šaltais, kietais gyvuliniais riebalais (enfleurage a froid), šiltais riebalais (enfleurage a chaud) bei skystais aliejais arba glicerinu (enfleurage a l’huile). Šis metodas daugeliu požiūrių viršija distiliaciją ir naudojamas sugerti pačius subtiliausius kvapus: jazmino, rožių, apelsino žiedų ir kitus. Kai kurios gėlės, pvz., tuberoza ir jazminas gamina kvapiąsias medžiagas tik gyvose gėlių ląstelėse. Šis kvapas gana greitai išsisklaido, o žiedui sudžiūvus arba pamerkus į alkoholį visiškai pranyksta. Todėl, išnaudojant didelį eterinių aliejų lakumą, tokius aromatus geriausia išgauti pamažu iš šviežių gėlių, jie gali būti sugeriami įvairiais kietais arba skystais riebalais. Šiuo būdu aromatizuoti riebalai plačiai taikomi kosmetikoje ir naudojami daugelio produktų – kremų ar kvepiančių muilų gamyboje.

Pramoninis enfleurage metodas dažniausiai naudoja riebalų lydinį, į kurio sudėtį įeina pvz., 1 dalis lajaus ir 2 dalys kiaulės taukų (abu riebaliniai komponentai privalo būti labai švieži ir geriausios kokybės). Ant stiklo plokščių, įstatytų į medinius rėmus, iš abiejų pusių dedamas maždaug 1cm storio riebalų sluoksnis (kuris negali būti per daug kietas, nes blogai gers kvapus, nei per daug takus, nes lengvai nubėgs nuo lakštų).

Plokštės (vadinamos ,,chassis”) dedamos viena virš kitos į specialius laikiklius, o tarp jų ant plonų tinklelių paskleidžiami šviežių gėlių sluoksniai. Praėjus 24 – 60 valandų (jazminui po 24 valandų, tuberozai po 60 valandų) žiedai nuo tinklelių nukratomi ir paskleidžiami nauji. Riebalai sugeria kvapus iš abejų plokštės pusių. Žiedai keičiami visą to augalo žydėjimo laikotarpį, t. y. 30 – 40 kartų, kol riebalai visiškai prisisotina kvapu (kiekvienam užteptų riebalų kilogramui tenka maždaug 2,5 – 3 kg žiedų). Baigus, aromatizuoti riebalai nugramdomi nuo plokščių, lydomi kiek įmanoma žemesnėje temperatūroje ir nukošiami nešvarumai. Toks produktas vadinamas pomada. Norint gauti gėlių žiedų ekstraktą (vėliau naudojamą, pvz., kvepalų gamyboje) pomada 4 – 5 kartus trinama specialiuose maišytuvuose su stipriu alkoholiu santykiu 1 – 1,5 litro alkoholio 1 kg pomados, o po to alkoholinis eterinio aliejaus ekstraktas atskiriamas ir, kad pasišalintų iš jo riebalų likučiai, šaldomas bei filtruojamas.

Senieji kosmetikos vadovėliai patardavo enfleurage metodą ruošti aromatiniams ekstraktams iš darželio arba pievų gėlių žiedų namuose. Tai leido derinti originalius nuosavus kvepalus su savitais kvapų bukietais. Dažniausiai kaip kvapą sugeriančią medžiagą patardavo naudoti švarų praskiestą gliceriną. Kvepiantys, ką tik nuskinti žiedai, pašalinus žalias dalis, t. y. lapelius, taurėlapius bei lapkočius, sluoksniuojami dideliame stiklainyje, prispaudžiami skylėtu dangteliu, o po to užpilami glicerinu taip, kad jo lygis būtų keliais centimetrais aukščiau dangtelio. Kasdien reikia įdėti naujų žiedų (tokių pat arba atitinkamų mišinių), kol gausis koncentruotas kvapniųjų medžiagų ekstraktas glicerine. Iš šio ekstrakto, praskiedus jį distiliuotu vandeniu su šiek tiek alkoholio, galima namuose pasigaminti gražinančias kosmetikos priemones, pvz., puikias odos valymo priemones ar kvepiantį vandenį.

Šiuo būdu galima pagaminti glicerininius kvapniuosius ekstraktus iš rožių, našlaičių, lelijų, pakalnučių, jazminų bei kitų miško ar darželio gėlių. Grynus eterinius aliejus gauti sunkiau, be to, koncentruotam pavidale jų kvapas paprastai nelabai malonus. Eterinius aliejus sunku išlaikyti gryname pavidale, kur kas lengviau glicerininių ar alkoholinių ekstraktų pavidalu. Eteriniai aliejai jautrūs šviesai ir aukštesnei temperatūrai, lengvai pasiduoda polimerizacijai ir oksidacijai – tamsėja, tirštėja, be to, keičia kvapą. Kai kurie eteriniai aliejai yra tokie lakūs, kad norint išsaugoti jų kvapą kvepaluose ar tualetiniame vandenyje reikia naudoti tam tikras medžiagas, vadinamuosius fiksatorius arba aromato stabilizatorius. Geriausi fiksatoriai gaunami iš natūralių medžiagų, tarp jų yra kerpės, sandalo medis, egzotiški sakai (mira, mastika, damara, šelakas), o taip pat kai kurios gyvūnų išskyros – pižma, ambra, cibetinas ir kitos. Kvepalų ar kitų kosmetinių gaminių kvapas turėtų išsilaikyti ne mažiau 30 valandų. Kai kurie eteriniai aliejai, pvz., kus-kus eterinis aliejus (Oleum Vetiveriae) pats yra puikus kvapo fiksatorius.

Eteriniai aliejai ir aromatiniai ekstraktai naudojami gaminti įvairioms kvapų kompozicijoms, mėgdžiojančioms gamtos kvapus, pvz., miško ar gėlių (rožių, jazminų, alyvų, našlaičių) arba sukuriančioms originalius kvapus.

ETERINIS ROŽIŲ ALIEJUS
(Oleum Rosae)

Gaunamas vandens garais distiliuojant šviežius rožių žiedlapius (be taurėlapių) – stambialapio (prancūziško) erškėčio (Rosa gallica L.), damasko (R. damascena L.), šimtalapio erškėčio arba šių bei kitų rožių mišinių. Pagrindinis rožių aliejaus gamintojas yra Bulgarija, tačiau jis taip pat gaminamas Alžyre, Irane, Turkijoje, Egipte bei Prancūzijoje (Mėlynojoje pakrantėje). Remiantis bulgarų statistika 1 ha rožių plantacijos gali kasmet aprūpinti 3 – 4 tūkst. kg šviežių žiedų, o tik iš 3 – 5 tūkst. kg žiedų pagaminamas 1kg tikro geriausios kokybės rožių aliejaus. Eterinis aliejus yra malonaus rožių kvapo šviesiai geltonas skystis. Stingsta 15 – 20oC temperatūroje, o žemesnėje nei 15oC temperatūroje jo paviršiuje išsiskiria kristalai, kurie netrukus susidaro visame aliejuje, kadangi jo sudėtyje yra 15 – 30% stearopteno ir 70 – 85% eleopteno.

Eleopteno sudėtyje daugiausia yra terpeno alkoholių: geraniolio (60 – 70%), citronelolio, nerolio ir kitų, o bekvapį rožių stearopteną sudaro parafino angliavandenilių mišinys, kurių lydymosi temperatūra yra 32 – 36oC. Angliavandeniliai netirpsta 75% alkoholyje ir pasinaudojant šia savybe jie atskiriami iš eterinio aliejaus. Verta prisiminti, kad rožių aliejus yra klastojamas pigesniais snapučių eteriniais aliejais. Pvz., Oleum Palmarosae, Ol. Geranii, Ol. Citronellae yra žemos lydymosi temperatūros, tačiau klastotojai tai ,,ištaiso” pridėdami parafino. Kai kurias rožių aliejaus klastotes nepaprastai sunku išaiškinti.

Eterinis rožių aliejus labai plačiai naudojamas kosmetikos ir parfumerijos pramonėje, kaip mėgstamas kvapas bei kosmetinė priemonė (rožių kremai vystančiai odai). Taip pat naudojamas taip vadinamo rožių vandens pavidalu (vanduo po rožių aliejaus distiliacijos). Rožių vanduo, ypač Mažojoje ir Pietryčių Azijoje, Šiaurės Afrikoje, naudojamas kasdien prausimuisi, vonioms, maisto, gėrimų ruošimui, saldumynų gamybai (pvz., rachatlukumas). Daugelyje šalių šventas rožių vanduo naudojamas kaip universalus tonikas prausti sausai, senstančiai odai. Be to, dažnai naudojamas kosmetikos produktų aromatizavimui ( muilams, kremams, balzamams ir kitiems.

ETERINIAI ALIEJAI, TURINTYS ROŽIŲ KVAPĄ

Pagrindinė kvapnioji eterinio rožių aliejaus sudėtinė dalis yra geraniolis. Prie dažniausiai parfumerijoje naudojamų rožių aliejaus pakaitalų priklauso: snapučio aliejus (Oleum Geranii), palmarožės** (Oleum Palmarosae), indiškos melisos (Oleum Melissae arba Oleum Limonellae), citronų** (Oleum Citronellae), kus-kus (Oleum Vetiveriae).

Snapučių aliejus (Oleum Geranii) gaunamas distiliuojant šviežius įvairių snapučių rūšių, netgi paplitusių pas mus vazoninių gėlių žiedus bei lapus, kurių paviršius gausiai padengtas liaukomis su kvapniuoju aliejumi. Aliejus dažniausiai distiliuojamas iš šių rūšių: Pelargonium roseum Willd., P. capitatum Ait. ir P. odoratissimum L. iš Geraniaceae šeimos. Šios rūšys, ypač P. roseum ir P. capitatum yra auginamos Alžyro, Pietų Prancūzijos, Ispanijos, Korsikos ir Rionjono salos plantacijose. Šių rūšių eteriniai aliejai įvairiais kiekybiniais santykiais sudaryti iš 70 – 80% geraniolio ir citrinelolio mišinio.

Snapučių (pelargonijų) aliejai labai svarbūs parfumerijoje kaip kur kas brangesnio rožių aliejaus pakaitalai. Kitas šio kvapo pakaitalas yra palmarožių** aliejus bendru pavadinimu Oleum Palmarosae. Jis gaunamas iš subtropinių varpinių žolių Andropogon (Cymbopogon). Įvairios šių kvapnių žolių rūšys ir porūšiai auga gamtoje arba yra auginami Indijoje, Malajuose, Ceilone, Javoje ir kt. Eteriniai aliejai iš šių augalų šiek tiek skiriasi aromatu, tačiau visų pagrindinis kvapnusis elementas yra rožių aromatas (geraniolis) su citrinos (citralio ir citronelolio) priemaiša.

Šie aliejai yra palyginti pigūs ir masiškai gaminami, netgi gana primityviu būdu juos gamina vietiniai gyventojai. Parfumerijos pramonėje, ypač Rytuose, jie yra labai svarbūs, kadangi naudojami kaip kvepalai, kaip sudėtinė kvepalų (taip pat ir kietų), rožių vandens, kremų bei balzamų dalis, o taip pat kosmetikos pramonėje gauti kai kuriems kvapiesiems komponentams, kaip geraniolis, citrinelolis, citralis. Dėl žemesnės, nei tikrojo rožių aliejaus kainos retkarčiais naudojami jo klastojimui.
Plačiausiai naudojamas yra Ol. Palmarosae, gaunamas Indijoje ir Ceilone 0,3 – 0.4% iš žolės Andropogon martinii Roxb. Prekyboje jis dar yra vadinamas indiško snapučio aliejumi (Oleum Geranii indicum), kadangi kvapu ir išvaizda primena snapučių aliejų (Ol. Geranii). Šis aliejus turėtų visiškai ištirpti 3 – 4 dalyse 70% alkoholio (jei yra suklastotas, dažniausiai atsiranda drumzlės). Jame yra 65 – 90% geraniolio. Tuo tarpu taip vadinamas indiškos melisos aliejus, arba Oleum Limonellae, yra gaunamas iš žolių Andropogon (Cymbopogon) flexuousus Nees., augančių Indijoje ir Ceilone. Prekybinis pavadinimas gali būti Malabar Lemongrasol, Oil of Lemongrass, be geraniolio jame yra 60 – 80% citralio, todėl jis turi stiprų citrinos kvapą.

Iš žolės rūšies (Cymbopogon citratus) gaunamas tikras lemongraso aliejus su citrinos kvapu, jame yra 70 – 80% citralio.

Iš kitų šios žolės rūšių, pvz., iš Andropogon pendulus, gaunamas bengališkas lemongraso eterinis aliejus (Bengal Lemongrasol) su stipriu melisos ir citrinos kvapu bei silpna rožių kvapo priemaiša. Tuo tarpu Javos saloje ir Malakos pusiasalyje iš žolės Andropogon nardus L. gaunamas javietiškas eterinis citrinų aliejus (Ol. Citronellae javanicum), kurio sudėtyje yra 35 – 60% geraniolio, 20 – 50% citronelalio ir citralio, skleidžiančių rožių kvapą su citrinų atspalviu.

Iš kitos augalo Andrapogon rūšies, t. y. A. muricatus Retz., žinomo sinonimu Vetiveria muricata Gris, šaknų gaunamas eterinis aliejus vadinamas kus-kus. Šis aliejus yra labai puikus kvapų fiksatorius, be to, pasižymi maloniu, egzotišku kvapu ir plačiai taikomas gaminant prabangiausius kvepalus.

LEVANDŲ ALIEJUS
(Oleum Lavandulae)

Kitas nepaprastai kosmetikoje populiarus kvapas – levandų kvapas. Eterinis levandų aliejus gaunamas distiliuojant šviežius žydėjimo pradžioje surinktus levandų žiedus ir pumpurus (dažniausiai Lavandula vera DC. rūšies). Levanda yra aromatinis krūmokšnis su siaurais aksominiais lapais ir gražiais, šviesiai violetiniais varpos pavidalo žiedais – auga Viduržemio jūros pakrantėje – Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, ir Alžyre. Ten gaminamas eterinis levandrų aliejus iš natūraliai augančių augalų, pasižyminčių maloniu, dažnai nepakartojamu ir nevienalyčiu kvapu.

Parfumerijos pramonėje labiausiai vertinamas yra angliškas levandrų aliejus, gaminamas iš plantacijose auginamų selekcijos būdu atrinktų šio augalo atmainų. Todėl angliškasis eterinis aliejus turi vienalytį, nepakartojamą, grynai ,,levandos” kvapą. Anglijoje levanda yra jau nuo karalienės Elžbietos I laikų, t. y. nuo XVI amžiaus, liaudyje paplitę kvepalai, o levandų vanduo (Lavander Water) pagarsėjęs pasaulyje. Be to, levanda yra mėgiamas ir dažnai naudojamas vyrams skirtos kosmetikos kvapas.

CITRUSINIAI ETERINIAI ALIEJAI

Citrus giminės augalai priskiriami tik 6 rūšims, tačiau jas atstovauja keliasdešimt atmainų ir veislių. Visi augalai lapuose, žieduose ir vaisiuose turi eterinių aliejų, pasižyminčių maloniu ir labai įvairiu kvapu. Šie eteriniai aliejai plačiai naudojami parfumerijoje ir kaip aromatiniai prieskoniai konditerijoje bei likerių gamyboje. Italijoje citrusiniai augalai vadinami bendru pavadinimu agrumii ( tai iškraipytas lotyniškas pavadinimas Acrimonium ( reiškiančiu labai aromatingą prieskonį.

Kaip kartusis, taip ir saldusis apelsinas (Citrus aurantium subsp. amara arba Citrus aurantium subsp. sinensis arba dulcis seu Oleum Exocarpii Aurantii) bei gausybė jų atmainų tiekia šiuos eterinius aliejus: iš žievelių (Exocarpium Aurantii amari) ( eterinis apelsinų aliejus (Ol. Aurantii) su charakteringu, šiems vaisiams būdingu kvapu, dažniausiai gaunamas sutrynus šviežius apelsino apyvaisius (apelsino žieveles); iš apelsinmedžio lapų (Oleum Foliorum Aurantii) – eterinis aliejus ,,essence du petitgrain” (Oleum Petitgrain), o tai reiškia ,,eterinis mažų grūdelių aliejus”, kadangi šio aliejaus distiliacijai imami ne tik apelsinmedžio lapai, bet ir šiek tiek smulkių, jaunų, nenunokusių (kaip grūdai) vaisių; bei eterinis aliejus iš apelsinmedžio žiedų (Oleum Floris Aurantii) – taip vadinamas eterinis Neroli aliejus (Oleum Neroli). Neroli aliejus (pavadinimas kilo iš italų kunigaikštytės Anos-Marijos Neroli, kuri labiausiai iš visų mėgo šiuos kvepalus) pasižymi nepaprastai maloniu apelsinmedžio žiedų kvapu ir todėl dažnai įeina į ,,lengvų”, subtilių, gėlių kvepalų sudėtį. Kartais jis vadinamas Naphae eteriniu aliejumi (Oleum Naphae), kadangi ,,naphae” yra provansietiškas apelsino žiedų pavadinimas, o iš Provanso kilę geriausi eteriniai aliejai dažniausiai naudojami prancūziškų kvepalų kompozicijose.

Į Neroli aliejaus sudėtį įeina: linaloolis, oktan linalilas, geraniolis, nerolis ir kiti – tarp jų taip pat natūralūs kvapų fiksatoriai. Eterinio aliejaus ,,petit grain” sudėtyje daugiausia yra oktan linalilo, limoneno, geraniolio, kamfeno; jo kvapas visiškai kitoks, gaivus, labiau primena apelsinų kvapą, tačiau vis dėlto skiriasi nuo įprastinio apelsinų aromato, gaunamo iš vaisių žievelių. Be to, citrusinių kvapų gamybai naudojamos ir kitos žaliavos, pvz., kartusis apelsinas (žiedai, lapai, vaisiai), kuris yra aromatingesnis už saldžiojo apelsino atmainas. Iš kitų ,,citrusinių” parfumerijos pramonėje labai svarbūs yra eteriniai aliejai: citrinų (Oleum Citri), gaunamas spaudžiant šviežias citrinų (Citrus limon L. Burm.) žieveles, bei bergamoto (Oleum Bergamottae), gaunamas iš karčiavaisio citrinmedžio (Citrus aurantium subsp. bergamia Engl.) šviežių vaisių žievelių. Šis augalas auginamas specialiai dėl eterinio aliejaus, kadangi vaisiai yra nepaprastai kartūs ir valgymui netinka. Pagrindinės karčiavaisio citrinmedžio (bergamotės) plantacijos yra Kalabrijoje, iš ten kilęs ir geriausias eterinis aliejus. Dažniausiai eterinis aliejus gaunamas spaudimo būdu, o kadangi spaudžiami nevisiškai nunokę vaisiai, tai dažniausiai nuo chlorofilo jis būna žalios spalvos. Šis aliejus yra labai vertinamas parfumerijos pramonėje ir naudojamas kompozicijoms ,,Chypre”, ,,Fougere”, ,,Fiolek” bei kaip kvapo fiksažas. Pasižymi gaiviu, aitriu sakų kvapu. Panašiu aromatu, nors artimesniu apelsinų kvapui, pasižymi eterinis mandarinų aliejus (Oleum Mandarinae), gaunamas iš mandarinų – Citrusreticulata Blanco žievelių. Kiti citrusiniai aliejai taip pat vertinami parfumerijoje, pvz., limos** (Oleum Limettae, Oleum Limae).

Tuo tarpu tokie eterinių aliejų komponentai, kaip citralis ir citronelolis, pasižymintys charakteringu citrinos kvapu, yra gana paplitę gamtoje ne tik Citrus rūšies augaluose. Jų randame ir melisos aliejuje (Melissa officinalis L.) iš Labiatae šeimos ir keliuose kituose augaluose, pvz., Nepeta citriodora Beck., Thymus citripdorus Pers., Monarda citriodora Cerv. Be to, šios kvapiosios medžiagos yra eteriniame eukalipto aliejuje iš Eucalyptus citriodora Hook. šeimos bei trilapės lipijos** (Lippia citriodora iš Verbenaceae šeimos), augančios Pietų Amerikoje ir plačiai auginamos Europoje, kurios lapai skleidžia intensyvų citrinų kvapą. Iš šio augalo išskiriamas ypatingai kvepalų gamyboje vertinamas eterinis aliejus.

ETERINIS NAŠLAIČIŲ ALIEJUS

Gaunamas iš kvapniosios našlaitės žiedų (Viola odorata); svarbiausias jo kvapnusis komponentas yra ironas. Tas pat komponentas yra ir eteriniame vilkdalgių aliejuje.

ETERINIS VILKDALGIŲ ALIEJUS
(Oleum Iridis)

Gaunamas iš Pietų Europoje augančių vilkdalgių šakniastiebių: Iris germanica L., I. pallida Lam., I. florentina L. Iš vilkdalgių gautas eterinis aliejus yra kietas ir turi vos 8 – 9% vertingo kvapnaus irono junginio, nepaisant to, pasižymi maloniu, subtiliu našlaičių kvapu ir, kas dar svarbiau, turi puikias kvapo fiksavimo savybes, todėl yra labai vertinamas ir ieškomas kvepalų komponentas.

Labai maloniu tuberozos ir jazmino kvapais pasižymi labai parfumerijoje vertinamas eterinis kanango aliejus.

ETERINIS KANANGO ALIEJUS
arba ilango, arba Ylang-ylang

Gaunamas iš egzotiško kanango medžio (Cananga odorata Lam. Hook.). Šie medžiai natūraliai auga daugiausiai Malajų salyne, tačiau yra auginami daugelyje pasaulio šalių su tropiniu bei subtropiniu klimatu.

Kiti paplitę eteriniai gėlių aliejai:
• narcizų ( iš baltojo narcizo žiedų (Narcissus poeticus L.),
• lelijų ( iš baltosios lelijos (Lilium candidum L.),
• mimozų ( gaunamas iš Acacia farnesiana L. Willd.,
• tuberozos ( iš tuberozos žiedų (Polianthes tuberosa L.),
• jazminų ( iš kvapiojo jazmino (Philadelphus odorata L.) ir daugelio kitų.
• pačuli – ypatingai svarbus, gaunamas iš pačulės – lūpažiedžių šeimos augalo (Pogostemon patchouli L.) lapų bei žolyno.

KITI DAŽNAI PARFUMERIJOJE NAUDOJAMI ETERINIAI ALIEJAI

ETERINIS BAY ALIEJUS
(Oleum Bay arba Oleum Myrciae)

Gaunamas vandens garais distiliuojant mirtų šeimos (Mirtaceae) medžio (Pimenta acris Wight) lapus. Šis medis auga dažniausiai Antilų salose, kur distiliuojamt jo lapus su romu gaunamas taip vadinamas Bay-romas, kosmetinė priemonė plaukų priežiūrai. Eterinio Bay aliejaus pagrindinis komponentas yra eugenolis, todėl jis turi gvazdikų kvapą. Naudojamas taip vadinamų aštrių, egzotiškų kvepalų gamyboje.

GVAZDIKŲ ALIEJUS tikrasis
(Oleum Caryophylli)

Gaunamas iš dar neišsiskleidusių gvazdikmedžio (Eugenia caryophyllata Thunb.), aromatingo, amžinai žalio medžio, kurio tėvynė yra Maluku salos ir pietų Filipinai, žiedų pumpurų. Šiais laikais gvazdikmedis yra auginamas daugelyje subtropinio klimato šalių (daugiausia gvazdikėlių užauginama Zanzibare ir Pembos saloje, priklausančiai Tanzanijai).

Pagrindinis gvazdikų aliejaus komponentas yra eugenolis 80 – 90%. Gvazdikas, neišsivystęs žiedo pumpuras, savo forma primenantis rudą ,,vinį”, yra nepaprastai senas aromatinis ir konservuojantis prieskonis, plačiai naudojamas pasaulyje, o ypač Prietryčių Azijoje. Gvazdikus žinojo ir naudojo jau senovės egiptiečiai. Jau XIV amžiuje iš Egipto per Romą ir Bizantiją gvazdikai atkeliavo į Europą, tačiau išplito tik po 100 metų, kai buvo atrastas jūros kelias į Indiją (1496 m.).

Gvazdikai ir eterinis jų aliejus naudojamas gydymui kaip antiseptinis vaistas, pvz., dezinfekuojantis burnos ertmę (vanduo burnos skalavimui), stomatologijoje dezinfekuoti ištraukus dantį. Labai dažnai įeina į aromatinių skysčių sudėtį, pvz., į populiaraus inhaliacijoms bei aromoterapijoje naudojamo Amolo sudėtį. Parfumerijos pramonėje naudojamas egzotiškiems arba aštriems kvapams (primenantiems prieskonines šaknis). Eteriniai aliejai, savo sudėtyje turintys eugenolį ir kvepiantys gvazdikais, gali būti gaunami ir iš kitų žaliavų, pvz., iš baltojo cinamono žievės (Cortex Canellae albae). Tai visiškai kita žaliava, nei plačiai naudojama cinamono žievė. Baltasis cinamonas (taip vad. Cortex Cinnamoni albae) yra Bahamų salose ir Floridoje augančio medžio Canella alba Murr., žievė. Iš šios žaliavos gautą eterinį aliejų sudaro pagrinde eugenolis; jis skleidžia stiprų gvazdikų kvapą, su cinamono atspalviu.

Labai vertinamas kosmetikoje ( ypač skirtoje vyrams) – eterinis kedro aliejus.

KEDRŲ ALIEJUS
(Oleum Cedrae)

Gaunamas iš atlantinio kedro (Cedrus atlantica Man.) bei libaniškojo kedro (Cedrus libani Laws.) ( puikių, didelių spygliuočių medžių iš Pušinių (Pinaceae) šeimos, augančių Libane, Kipre bei Šiaurės Afrikoje ( Atlaso kalnuose). Eterinio kedro aliejaus kvapas primena balzamą, pagrindinis jo kvapnusis komponentas yra cedrolis. Nuo neatmenamų laikų sutinkamas senovės Rytų kosmetikoje. Šiais laikais yra nepakeičiamas (greta sandalo aliejaus) komponentas ,,medžio” tipo kvapams.

ETERINIS SANDALO ALIEJUS

Aštraus balzamo kvapo -pagrindinis komponentas (santatolas) aliejus gaunamas iš baltojo sandalmedžio (Santalum album L.) medienos. Medis auga natūraliai, taip pat auginamas Indijoje bei Malajų salyne. Medis pjaunamas sulaukęs 20 – 40 metų, nuo kamieno bei storų šakų nulupama žievė, mediena sudrožiama į smulkias drožles ir iš jų distiliuojamas labai vertinamas parfumerijoje aliejus. Tą medį vadina baltuoju arba citrininiu sandalu, skirtingai nuo raudonojo sandalmedžio (Lignum Santali rubrum), priklausančio visiškai kitai rūšiai (Pterocarpus santalinus L.), neturinčiai eterinių aliejų, tik dažų gamyboje bei kosmetikoje naudojamas raudonas dažančias medžiagas. Aromatinga baltojo sandalmedžio mediena buvo mėgiamas senovės Rytų kvepalas. Ypač nuo seno jį vertino arabai, kurie vadino ,,šandal” ir naudojo kaip mėgiamus smilkalus.

Uoslė, kvapniosios medžiagos
Uoslė – tai žmonių ir gyvūnų sugebėjimas atpažinti kai kuriuos lakius junginius dėka pūslelių pavidalo receptorių, esančių nosies gleivinės paviršiuje. Lakių junginių molekulės pasiekia receptorių nervines ląsteles, kurios perduoda atitinkamą informaciją smegenims. Gyvūnų uoslė yra kelis šimtus kart jautresnė nei žmonių.
Kvapus žmonės suvokia skirtingai. Vieniems kvapas yra malonus, kitiems jis nepatinka. Be to, į kvapus reaguojama skirtingai, priklausomai nuo nuotaikos, paros laiko, aplinkos. Žmonės kai kurių kvapų nejaučia, pvz., izoamilo acetatui yra jautrūs tik apie 75 % žmonių. Kvapas cheminis junginio labai priklauso nuo junginio koncentracijos bei nuo jį lydinčių junginių.
Kvapnieji junginiai būna augalinės kilmės (eteriniai aliejai, dervos, balzamai), gyvulinės kilmės (cibetas, ambra, muskusas) bei sintetiniai.

Sintetiniai kvapnieji junginiai priklauso įvairioms junginių grupėms: alkoholiams, esteriams, eteriams, aldehidams, ketonams, laktonams, terpenams, heterociklams.

Kvapniosios dervos – tai išskyros iš medžių ar krūmų, gaunamos normalios medžiagų apykaitos išdavoje arba išskiriamos sužeidimų vietose kaip apsauginė medžiaga. Pagrindinės dervos – benzoinė, mira, labdanum, elemi. Dervų alkoholiniai ekstraktai arba vandens distiliatas naudojami parfumerijoje, kur dervos atlieka kvapo nešiklio ir fiksatoriaus vaidmenį.

Eteriniai aliejai yra gaunami keliais metodais:
– presuojant (pvz., iš citrusinių vaisių žievelių),
– distiliacija vandens garais,
– distiliacija lakiais organiniais tirpikliais,
– enfleurage metodas (ekstrakcija riebalais).
Vienas seniausių yra enfleurage metodas. Ant įrėmintų sietų sluoksniais sudedami žiedlapiai, virš kurių sietai su riebalais, ir t.t. Dažniausiai naudojamas puskietis riebalų jautienos lajaus, kiaulienos taikų, benzoinės dervos, kakavos aliejaus mišinys. Eteriniai aliejai, išgaravę iš žiedlapių, ištirpsta riebaluose. Žiedlapiai pastoviai keičiami, kol riebalai prisisotina eteriniais aliejais.

Dabartiniu metu eteriniai aliejai dažniausiai išgaunami ekstrakcija organiniais tirpikliais. Po ekstrakcijos tirpiklis yra išgarinamas. Lieka eterinių aliejų, vaškų, pigmentų bei dervų mišinys, kuris vadinamas konkretu. Konkretas praplaunamas karštu alkoholiu, kuriame ištirpsta eteriniai aliejai, vaškai, dervos. Atšaldžius alkoholį, iškrenta dervos bei vaškai. Išgarinus alkoholį, gaunamas taip vadinamas absoliutas, kuris naudojamas kvepalų gamybai.

PARFUMERIJA

Parfumeriniai gaminiai – tai kvapniųjų medžiagų alkoholiniai arba vandeniniai-alkoholiniai tirpalai. Dažniausiai tai keliolikos ar net keliasdešimties kvapniųjų medžiagų, paimtų įvairiomis proporcijomis, mišiniai. Dalis būna natūralių junginių, dalis sintetinių. Visi kvapnieji junginiai skirstomi į bazines, vidutines ir aukštas natas.

Bazinė (žemutinė) nata – tai kvapnieji junginiai, kuriems būdingas žemas lakumas. Labai svarbūs parfumerinėse kompozicijose. Tokie junginiai sustiprina kitus kvapus, patys turi neretai nemalonų, sunkų kvapą. Kadangi jie nėra labai lakūs, tai ir nelabai užuodžiami. Neretai tai cheminiai junginiai, kurie kontakte su drėgme ar prakaitu skyla ir atpalaiduoja kvapnius junginius. Tokiu būdu žemutinėje natoje užuodžiami kvapai, kurie paprastai juntami aukštutinėse natose.

Vidutinė nata žinoma kaip jungiamoji nata arba širdies nata. Tai vidutinio lakumo, silpno intensyvumo kvapnieji junginiai. Neretai parfumerinėse kompozicijose ši nata nėra jaučiama, bet jei jos nebūtų, tai žemutinė ir bazinė natos jaustųsi kaip du atskiri kvapai.

Aukštutinė nata – tai lakūs, intensyvaus kvapo jungniniai. Šie kvapai jaučiami iš kart atidarius kvepalų buteliuką, bet ant odos ar drabužių gana greitai išnyksta.
Naujų kvepalų kūrimas ilgas bei sudėtingas darbas, reikalaujantis labai gilių žinių, atkaklaus darbo ir kantrybės. Jau nuo senų senovės kvapų kūrimas buvo siejamas su muzika ir daile. Taip, kaip kompozitorius suderina garsus, dailininkas sudaro eskizą, taip parfumerininkas turi subtiliai pasirinkti aromatus, kad gauti naują kvapą.

Norint gauti simfoniją, reikia muziką priderinti įvairiems instrumentams. Instrumentų kiekį, taktą, ritmą kūrėjas gali pasirinkti laisvai, kad muzika patiktų visiems klausytojams. Taip ir parfumerininkas gali laisvai rinkti atskirus aromatus, nustatyti jų kiekį mišinyje atsižvelgiant ir į kritikų, ir į vartotojų nuomonę. Tam, kad sukurti naują kvapą parfumerininkas turi turėti žinių apie tūkstančius aromatų, žinoti kiekvieno iš jų vertę, jų šaltinius ir savybes apsprendžiančias jų kokybę, taip pat žaliavos rūšį ir aromato stiprumą. Jis dar turi sumaniai išrinkti ir panaudoti kiekvieną iš jų taip, kad sukomponuoti, sustiprinti ar prislopinti pagrindinį toną, kad kompozicija taptų kvapų simfonija. Tai dar ne viskas. Jeigu jo kūrinys bus naudojamas kaip aromatas kosmetikos preparatams ar muilams, tai parfumerininkas turi turėti profesionalų supratimą apie kvapų cheminę sudėtį ir sąveiką su kosmetinių preparatų komponentais ir kaip šios sąveikos išdavoje pasikeis kvapas. Pavyzdžiui, muilo ir šampūno vienodo kvapo gavimui bus naudojamos skirtingos aromatinės medžiagos ir jų kompozicijos.

Iš šių trijų menų, t.y. dailės, muzikos ir parfumerijos, tapybą vertinti lengviausia, nes kiekvieno žmogaus akis spalvas ir pavaizduotas formas suvokia daugmaž vienodai. Tuo tarpu muzika ir kvapai yra neapčiuopiami, ausis ar nosis nesukonkretina pojūčių.
Muzikos ir dailės kūrinius galima analizuoti ir bandyti atkartoti, tuo tarpu iš kvapo sunku spręsti kokių tai medžiagų kompozicija, net ir žinant visas eterinių aliejų ar kitų medžiagų chemines savybes bei formules. Taip, lyginant muziką ir parfumeriją jau 1926 metais buvo bandyta priskirti aromatą tam tikram muzikiniam tonui. Iš pradžių tai nebuvo sudėtinga, nes buvo naudojami baziniai eteriniai aliejai ir gėlių ekstraktai. Chemija atskleidė ne tik kiekvieno aromato daugelį atspalvių, bet taip pat sukūrė absoliučiai naujus aromatus. Dabar prasiplėtus aromatinių medžiagų asortimentui, aromatų gama susideda iš daugiau nei tūkstančio žaliavų rūšių vietoj 5, kurios buvo naudojamos anksčiau.

Kvapų gama pagal Piesse’ą

Piesse suklasifikavo ir sulygino kvapus su garsais. Kvapai, kaip ir garsai dirgina tam tikrus nervus tam tikru laipsniu ir intensyvumu. Piesse teigė, kad kvapų oktava atitinka oktavą muzikoje. Tam tikri kvapai atitinka muzikos raktus (smuiko, boso). Tokie kvapai, kaip vanilės, klemačio, migdolo, heliatropino sumaišyti kartu sukelia vientiso kvapo įspūdį, nors skleidžia skirtingo tono ir intensyvumo kvapą.

Citrono, citrinos, apelsino žievelės ir verbenos kvapai sudaro aukštutinę oktavą ir kvepia panašiai. Analogija: perėjimai tarp kvapų, kaip ir garsų, užpildomi tarpiniais kvapais, kaip garsais-pustoniais, tokiais kaip rožių, pelargonijų, apelsinų žiedų, nerolio ir kt. Piesse išdėliojo kvapus pagal jų poveikį į pojūčių sistemą. Jei parfumerininkas nori sudaryti kompoziciją iš paprastų kvapų, tai jis ima giminingus kvapus kartu ir sudaro akordą. Jei gaunamas akordas skamba harmoningai tai ir kvepalai bus harmoningi.

Kvapų klasifikacija pagal Rimmel’į
Rimmel’is bandė visus junginius suklasifikuoti ir suskirstyti į įvairias klases ir tipus. Rimmel’is išskyrė 18 klasių:

Klasė

Tipas Kvapai, priklausantys tai pačiai klasei
Migdoliniai Kartaus migdolo Lauro, persiko kauliuko,persiko
Ambros Ambros Ąžuolo samanų
Anyžiniai Anyžių Badiano, pankolio, kmynų, krapų, koriandro
Raminantys Vanilės Tolu, stirakso, peru
Kampariški Kamparo Rozmarino, pačiolio
Gvazdikėlių Gvazdikėlių Raudono gvazdiko, gvazdikėlių
Citrusiniai Citrinos Bergamotės, citrinos, apelsinų, kedrų, laimo
Vaisiniai Kriaušės Obuolio, ananaso, svarainio
Jazmininiai Jazmino Jazmino, pakalnutės
Levandų Levandos Mairūno, javų, serpoleto, čiobrelių
Mėtiniai Pipirmėtės Mėtos, rūtos, šalavijų
Muskusiniai Muskuso Muskuso, cibeto
Apelsininiai Nerolio Akacijos, apelsinmedžio lapų, alyvų
Rožiniai Rožių Rožių, pelargonijų, erškėtrožės
Sandaliniai Sandalmedžio Vikių lapų, kedro
Prieskoniai Cinamono Muskuso, medienos, raudonojo pipiro
Tuberoziniai Tuberozos Lelijos, narcizo, hiacinto, žonkilio
Žibučių Žibutės Rezetos, vilkdalgio, našlaitės
Koker’io ir Henderson’o kvapų klasifikacija

Koker’is ir Henderson’as kvapus sunumeravo. Jie nustatė, kad visi kvapai yra keturių rūšių, nes yra keturių rūšių nervai, kurie stimuliuojami skirtingomis cheminėmis medžiagomis yra skirtingai. Keturi nervai, keturios kvepalų rūšys, keturi dirginimo būdai. Jie išskyrė šias klases:

1. Saldūs

2. Rūgštūs

3. Deginantys

4. Kaprizingi (erzinantys)

Jie išskyrė 100 grynų chemikalų, keletą eterinių aliejų ir kiekvienam kvapui charakterizuoti įvedė skaitmeninę išraišką. Kvapas apibūdinamas 4 skaičiais, kurių kiekvieno eilės numeris parodo klasę, o skaičiaus dydis nurodo tos klasės intensyvumą.

Intensyvumas skaičiuotas nuo 0 iki 8. Kuo didesnės kurios nors klasės dominavimas, tuo didesnis skaičius.

Pirmoji, “saldžioji” klasė, yra apibūdinama saldumu ir yra įvairiose medžiagose, gėlių ekstraktuose, muskuse ir žibuoklių ketonuose. Jos yra salicilatuose ir cinamatuose. Šios klasės kvapo visiškai nėra skruzdžių rūgštyje, tad šis reagentas pirmoje klasėje prilyginamas nuliui. Izopropilo alkoholis prilyginamas 3. Dar saldesnis yra citronelolis ir geraniolis (jų skaičius 6). Izoamilo ir izobutilo salicilatai yra labai saldaus kvapo ir prilyginami 7. Gyvulinės kilmės muskusas ir žibuoklių ketonas yra ypatingai saldūs ir jiems suteikimas numeris 8.

“Rūgščiosios” klasės pagrindiniai atstovai yra acto ir skruzdžių rūgštys, kurios turi aštrumo ir rūgštumo skonį. Bet šiai klasei priklauso ir neutralūs junginiai, tokie kaip citralis, kamparas, acetonas ir kt.

“Deginančiai” klasei priklauso tokie junginiai kaip geraniolis 2, citralis 4, borniloacetatas 5, skatolas 7.

“Kaprizinga-erzinanti” klasė apima kvapus, kurie yra nemalonūs esant jų didelei koncentracijai. Absoliutiniame alkoholyje tokio kvapo yra nedaug, tuo tarpu fuzelinėje alyvoje – daug.

Kroker’is ir Henderson’as sunumeravo eilę medžiagų. Žemiau pateikti keli jų standartai, kurie atspindi tam tikros klasės sudėtį:

Saldūs:

5222 Feniletilbenzoatas

6434 Difenileteris

8445 Benzilacetatas

Rūgštūs:

6123 -naftiletileteris

5523 Izobutilfenilacetatas

5636 Metilfenilacetatas

Deginantys:

6322 Fenilpropilalkoholis

4376 Para krezilacetatas

7584 Gvajakolis

Erzinantys:

5322 Izoamilbenzoatas

2424 Toluenas
2377 Anisolis

Šios klasifikacijos autoriai sudarė lentelę, pagal kurią norint gauti norimą aromatą reikia parinkti atitinkamus kiekius aromatų iš visų klasių.

Kvapų sudarymo lentelė

Kvapo tipas Saldus Rūgštus Deginantis Erzinantis
Lelijos 6-8 4 3-4 3-4
Jazminų 6 3 3-4 3-4
Apelsino 6-8 5-7 1-3 2-4
Prieskonių 3-8 4-7 šiek-tiek 2-6
Rožinis 5-7 4-6 2-3 3-5
Arbatos 4-6 0-4 1-3 1-5
Grybų 4-6 3-6 3 4-5
Pelėsių 4-6 4-7 3-5 4-7
Pušų 4-6 5-7 šiek-tiek 3-6
Puvėsių 4-6 5-8 šiek-tiek 7-8
Česnako ir svogūno 3-5 6-8 3-5 7-8
Metalinis 0-4 5-7 0-2 5-8

Manoma, kad geriausiai kvapus atspindi Piesse’o klasifikacija, bet nei ši, nei kitos klasifikacijos neatspindi sintetinių kvapnių medžiagų klasės ar tipo.

Buvo bandoma sintetinius junginius priskirti prie natūralių eterinių aliejų pagal aromato identiškumą. Tačiau praktikoje, maišant tokio pat kvapo natūralias kvapniąsias medžiagas gaunamas aromatas neatitinka kvapo, gauto sumaišius sintetines medžiagas.

Vėliau kvapniąsias medžiagas buvo bandoma suskirstyti pagal jų molekulinę masę, dar kiek vėliau pradėta skirstyti pagal jų virimo temperatūrą 760 mmHg stulp. slėgyje.

Siekiant nustatyti kvapniųjų medžiagų garavimo seką ir laiką buvo atlikta eilė bandymų. Tam į atvirus buteliukus buvo imama po 100 mg kiekvienos aromatinės medžiagos, praskiedžiama iki 10% koncentracijos tirpalo dietilftalate. Į tirpalą įmerkiamos adsorbuojančio popieriaus juostelės (6×3/8 colio). Juostelės įmerkiamos į tirpalą 1 colio gyliu, po to uostant fiksuojama kaip pasišalina kvapai. Tiems kvapams, kurie greitai pasišalina, suteikiami žemi skaičiai, tiems kurie užsilaiko – didesni. Už etaloną priimti pačiolio ir pelėsio kvapai, kurių garavimo koeficientas prilyginamas 100 (nelakūs). Pagal gautus rezultatus medžiagos, kurių garavimo koeficientas buvo 1-14 pavadintos viršutinėmis (aukštomis) natomis, jei koeficientas buvo tarp 15 ir 60 – vidurinėmis natomis, o jei garavimo koeficientas didesnis nei 60 – bazinėmis (fiksuojančiomis).

Tikslu praplėsti kvapo išsiskyrimo laiką, į kompoziciją yra dedama skirtingų garavimo koeficientų medžiagas. Tokios kompozicijos keičia savo aromatą laike suteikdamos įvairumo pojūtį.

Viršutinės (aukštos) natos

1. Acetofenas, 2. Laimas, 3. Koriandras, 4. Levanda, 5. Terpenilacetatas, 6. Bergamotė, 7. Geranija, 8. Amilsacilatas, 9. Pipirmetė, 10. Linalolio acetatas, 11. Saldus apelsinas, 12. Metilheptinkarbonatas, 13. Para krezilfenilacetatas, 14.Citrinžolė.

Vidurinės natos

15. Heliotropinas, 16. Eugenolis, 17. Melisa 18. Našlaitė, 19. Verbena, 20. Šalavijas, 21. Anyžiaus aldehidas ir jononas, 22. Apelsinmedžio žiedai, 23. Karklai, 24. Ylang, 34. Saliero šaknis, 43. Jazminas ir rožė, 50. Nerolis.

Bazinės (fiksuojančios) natos

65. Cinamono alkoholis, 77. Metilnaftilketonas, 80. Hidroksicitronelalis, 88. Etilmetilfenilglicidatas, 89. Cikalameno aldehidas, 90. Našlaitė. 91 Undekalaktonas, 94. Andželikos šaknis, 100. Amilcinamono aldehidas, Samanos, Pačiolis, Fenilacetilaldehidas, Sandalas,Vanilinas.

Jei kvapnioji medžiaga ar kompozicija yra naudojama kitų kosmetinių preparatų kvapui suteikti, tai reikia atsižvelgti ir į tai, kad ir pats preparatas turi savą specifinį kvapą, kuris gali būti nemalonus. Šį kvapą galima užmaskuoti ar susilpninti panaudojus atitinkamą aromatą. Kai kurios kvapniosios medžiagos pasižymi ne tik aromatinėmis savybėmis. Gali pasižymėti ir soliubilizacinėmis savybėmis. Tada įdėjus jų į šampūnus ar muilus pagerėja pastarųjų plaunamoji geba. Įdėjus tokių medžiagų į naktinį kremą, žymiai padidėja suderinamumas su oda ir pasiekiamas didesnis efektas. Be to, kai kurios kvapniosios medžiagos pasižymi antimikrobinėmis, bakteriostatinėmis, baktericidinėmis savybėmis.

Kūrybinis procesas

Kuriant kvapniąją kompoziciją, parfumerininkas turi įvertinti kvapo tipą, tinkamumą produktui, reprezentacines savybes, kainą, stabilumą, saugumo normų atitikimą, priimtinumą vartotojui, savalaikiškumą, žaliavų prieinamumą, gamybos sudėtingumą.

Pirmoji kūrimo stadija – tai kvapo tipo pasirinkimas, įvertinant teorinius kvapus, žaliavas ir įstatyminę bazę. Kvapo sukūrimui reikia turėti įgūdžių, patirties. Didelį vaidmenį šiame procese vaidina atsitiktinuma, sėkmė bei kantrybė.

Kvapo (aromato) sukūrimas susideda iš 3 stadijų:

1. Dvikomponenčių mišinių sudarymas

2. Akordų kūrimas

3. Teminis kūrimas

1. Dvikomponenčiai mišiniai sudaromi keičiant proporcijas tarp 2 maišomų kvapniųjų medžiagų 0-100% intervale. Pavyzdžiui maišant citrinos ir laimo kvapus. Imamas toks komponentų kiekių santykis, kad gautas kvapas būtų maloniausiais ir priimtiniausias. Jis gali būti panašus į citrinos, laimo arba gali būti nepanašus nei į vieną nei į kitą. Kaip, kad maišant 2 spalvas, geltoną ir mėlyną. Gautoji spalva gali būti geltona, mėlyna arba nei tokia nei tokia, t.y. žalia. Kuriant kvapą dvikomponenčiuose mišiniuose ir siekiama sukurti tą, “žalią” kvapą.

2. Akordų kūrimas. Tam, kad sukurti akordą galima naudoti ir pavienius junginius arba jau sukurtus dvikomponenčius mišinius. Naudojant dvikomponenčius mišinius galima gauti naują, nepakartojamą efektą.

Žemiau pateiktos kelios akordų receptūros.

Paprastas jazminų akordas:

1.Akordas: Svorio %

Heksilcinamono aldehidas 50

Metildihidro jazmonatas 25

Benzilacetatas 20

Dimetilbenzilbarbinilbutiratas 3

Indolas 2

Gėlių akordas:

2. Akordas: Svorio %

Feniletilalkoholis (rožių) 40

p-t-Butil-(a)-metilhidro cinamono aldehidas 30

Heksilcinamono aldehidas (jazminų) 20

-Metiljononas (žibučių) 9

Fenilacetaldehidas (hiacintų) 1

Akordas gaunamas turingesnis ir įdomesnis jei vietoj pavienių kvapnių medžiagų naudojami ir patys akordai:

3. Akordas: Svorio %

Rožių akordas 40

Pakalnučių akordas 30

Jazminų akordas 20

Žibučių akordas 9

Hiacintų akordas 1

Sudarius akordus, kai kurios natos gali būti paryškinamos pridėjus priedus. Dabar labai plačiai naudojamos medžiagos – raktai, kurios be to, kad suteikia savo kvapą, dar paryškina kurį nors esamą aromatą. Tokios medžiagos naudojamos kompozicijose tikslu paryškinti vieną kurį nors aromatą labiau už kitus. Pavyzdžiui, trečiame akorde “žalia” (viršutinė nata) gali būti pabrėžiama pridėjus į kompoziciją cis-3-heksanolio.

3. Teminis kūrimas. Norint sukurti medienos, aldehidų ar žalumos kvapą, kūrimas vykdomas in situ, t.y. kvapus tik paryškinant vieną kitu, kompozicijos viduje.

Medienos kvapo atstovas 55%, tame tarpe

Kedro medžio aliejus 10%

- metilo jononas 15%

p-t-butilcikloheksilacetatas 30%

Žalumos kvapo atstovas 2% tame tarpe

Metilfenilkarbenilacetatas 1%

Fenilacetaldehidas 1%

Augalinis (gėlių) kvapo atstovas 41% tame tarpe

Heksilcinamono aldehidas 15%

Terpimolis 21%

Feniletilalkoholis 5%

Kvapniųjų kompozicijų sudėtis

Viršutinė nata
5 min. – 2 val.

Vidurinė nata
2 – 6 val.

Bazinė nata
> 6 val.

Parfumerijos gaminiai

Gaminys Kvapniųjų medžiagų konc.,% Sudėtis, %

Viršut. nata Vidur. nata Bazinė nata
Kvepalai Ekstrakt 20-30 25 30 45
Parfumuotas vanduo
Eau de Parfum 15-20 37 30 33
Tualetinis
vanduo
Eau de Toilette 7-15 50 30 20
Odekolonas
Eau de Cologne 2-5 70 25 5

Eteriniai aliejai gaunami:
– presuojant (iš citrusinių vaisių žievelių),
– distiliacija vandens garais,
– distiliacija lakiais organiniais tirpikliais,
– enfleurage metodu (ekstrakcija riebalais).

Konkretas
gaunamas išgarinus org. tirpiklį
Konkretą sudaro eteriniai aliejai, vaškai, pigmentai, dervos

Konkretas ekstraguojamas karštu alkoholiu. Atšaldžius alkoholį, iškrenta dervos bei vaškai. Išgarinus alkoholį, gaunamas absoliutas

Kvapniųjų medžiagų klasifikavimas
Piesse sulygino kvapus su garsais
Rimmel’is išskyrė 18 klasių
Koker’is ir Henderson’as kvapus sunumeravo pagal žmogaus pojūčius:

1. Saldūs

2. Rūgštūs

3. Deginantys

4. Kaprizingi (erzinantys)
Skirstymas pagal junginių lakumą

Leave a Comment