XX amžius- automobilių amžius. Jų ekspansija stulbinanti. 1900-aisiais visame Pasaulyje automobilių buvo tik 11 tūkstančių, 1940-aisiais – 46 milijonai, o dabar jau apie pusė milijardo. Neabejotinas automobilizacijos lyderis yra JAV: 1000 gyventojų tenka per 650 automobilių. Dar 20-tyje šalių automobilių skaičius 1000 gyventojų viršija 300. Jas sparčiai vejasi iš socializmo pabėgę Rytų Europos šalys, jų tarpe ir Lietuva.Per šimtmetį automobiliai esmingai pakeitė žmogaus gyvenimą ir jo aplinką. Susiformavo ištisos industrijos šakos, nes jiems reikia ne tik labai daug kuro, metalo, plastmasių, elektronikos, tankaus autokelių tinklo, stovėjimo aikštelių, garažų, bet ir aptarnavimo, remonto, apsaugos, reklamos, tyrimo, projektavimo, prekybos, utilizavimo ir kitų institucijų. Automobilizuotose šalyse automobilis tapo būtinu atributu, nes taip organizuota aplinka ir veikla. Tai paranku automobilių pramonei.Gausėjant automobilių vis dažniau grūmoja kitas lazdos galas. Štai keturios pagrindinės automobilio “nuodėmės”:– aplinkos teršimas ir jo neigiamas poveikis sveikatai, gamtai, statiniams;– kraštovaizdžio nuskurdinimas, kultūros paveldo naikinimas;– autoavarijų pasekmės;– nesveikas gyvenimo būdas.
AUTOMOBILIŲ KELIAMOS ORO TARŠOS MASTAI IR MAŽINIMO PRIEMONĖS
Automobilių tarša tai: kenksmingi kuro degimo produktai, kuro nutekėjimai, nugaravimai, atitarnavę tepalai, agregatai bei atliekos po aptarnavimo, padangų ir kelių dangos nusidėvėjimo dulkės, triukšmas. Didžioji teršalų dalis iš kuro degimo. Automobilio variklyje, sudegant 1 kg benzino, kartu sudega apie 14 kg oro, o į atmosferą išmetama apie 15 kg įvairių dujų mišinio. Vadinasi, vienas automobilis, per metus nuvažiuodamas 10 tūkst. km ir sunaudodamas po 7 kg benzino 100 km, išmeta apie 10 tonų įvairių dujų mišinio.Transporto oro taršos aktualumą įspūdingai iliustruoja didžiųjų miestų tarša tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Juose transportas vidutiniškai į atmosferą išmeta apie 70% bendro oro teršalų kiekio, taip pat apie 95% anglies monoksido. Pavyzdžiui, Meksike autotransportas į aplinkos orą išmeta apie 2 mljn. tonų anglies monoksido, tuo tarpu pramonė – 16282 tonas CO, energetika – 63205 tonas CO, kiti teršėjai – 27362 tonas CO.
Dominuoja tarša angliavandeniliais. Priklausomai nuo to, ar daug transporto su dyzeliniais varikliais, daugėja sieros dvideginio (SO2) kiekis ore (Meksike – 45000 tonų SO2, Rio de Žaneire – 4760 tonų SO2 ir pan.). Kalbant apie azoto oksidus, NO2 daugiausia išmeta autotransportas. Pavyzdžiui, Meksike išmetama 133691 tona NO2 iš automobilių ir tik 32000 tonų išmeta pramonė.Išmetamų toksinių dujų kiekis bei sudėtis labai priklauso nuo variklio tipo, kuro rūšies, važiavimo režimo, degimo sureguliavimo. Įvertinant įvairių tyrimų rezultatus ir mūsų automobilių parko nusidėvėjimą bei vairavimo kultūrą, galima teigti, kad vidutinis šalies automobilis, sudegindamas vieną toną kuro, išmeta vidutiniškai 600 kg anglies monoksido, 75 kg angliavandenilių, 30 kg azoto oksidų, 15 kg aldehidų. Vadinasi, kasmet Lietuvos autotransporto “sąžinę” prislegia apie 400 tūkstančių tonų pavojingų teršalų. Be jų, yra dar ir nepageidaujamas anglies dvideginis, kuris, kaip žinia, sparčiai gausėdamas jau kelia realų “šiltnamio efekto” pavojų visam pasauliui.Vertinant toksinių medžiagų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai, mūsuose dažniausiai minimas švino poveikis. Ačiū Dievui, jo mažėja. Tačiau švinas nėra pavojingiausias. Antai, benzpirenas (vienas iš keliolikos automobilio išmetamų policiklinių angliavandenilių) yra gerokai toksiškesnis. Didžiausia leistina jo koncentracija ore yra viena milijoninė miligramo dalis (švino 300 kartų didesnė). Pasak vokiečių mokslininkų, benzpirenas sukelia ir skatina piktybinius plaučių ir gerklės auglius. Lietuvos Fizikos instituto duomenimis, benzpireno koncentracijos Lietuvoje prie intensyvaus eismo magistralių viršija didžiausias leistinas koncentracijas 15-20 kartų, o kur bloga ventiliacija, dar daugiau. Daržovių užterštumas benzpirenu net už 60-70 metrų nuo Vilniaus – Kauno magistralės keliolika kartų viršija didžiausias leistinas koncentracijas. Benzpirenas kaupiasi samanose, daugiausia Tauragės miškuose, Klaipėdos, Kėdainių, Kauno, Kačerginės, Varėnos, Alytaus plotuose. Tam labai didelės įtakos turi galinga balistinė raketų bazė Tauragėje, Kaune esantis poligonas ir kiti taršos šaltiniai.Lietuvoje automobilių taršumas paprastai vertinamas tik pagal išmetamo anglies monoksido kiekį. Kitų 60 toksinių komponentų “puokštės” sudėtis lieka nežinoma. O žinoti šių medžiagų kiekį ir sudėtį būtų labai svarbu, nes jų neigiamas poveikis ne tik individualus, bet atskirais atvejais dar ir sumuojasi. Atmosferoje formuojasi nauji junginiai – fotooksidantai. Pavyzdžiui, azoto oksidai formuoja rūgštų lietų, nuo kurio labai kenčia gamtinė aplinka, kultūros paveldo objektai.1993 – 1994 metais Kauno miesto Kelių policijos automobilių techninių apžiūrų punkte buvo atlikti Lietuvoje naudojamų lengvųjų automobilių aplinkos oro taršos anglies monoksidu tyrimai. Ištyrus 241 Rusijos firmų bei 216 Vakarų šalių firmų automobilių su “Otto“ tipo varikliais anglies monoksido emisiją variklio išmetamosiose dujose, nustatyta, kad apie 20% vakarų firmų automobilių ir apie 35% Rusijos firmų automobilių naudojami esant anglies monoksido koncentracijai variklių išmetamosiose dujose didesnei kaip 3%. Ne didesnė kaip 1% anglies monoksido emisija nustatyta apie 52% vakarų firmų bei apie 28% Rusijos firmų automobilių išmetamosiose dujose.
Tyrimų rezultatai rodo, kad vakarų firmų lengvųjų automobilių daugėjimas labai pagerino ekologinę būklę Lietuvos miestuose ir gyvenvietėse. Tyrimo laikotarpiu didžiausia leistina CO koncentracija karbiuratorinių variklių išmetamosiose dujose buvo 1,5%. Šią ribą viršijo 55,6% Rusijos firmų automobilių bei 36,6% vakarų šalių firmų automobilių. 1996 m. kovo 22 dieną įsigaliojo naujas normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis CO kiekį „Otto“ tipo variklių išmetamosiose dujose. Šiuo normatyviniu dokumentu nustatyta didžiausia leistina CO koncentracija automobilių variklių išmetamosiose dujose yra tokia: automobiliams, pagamintiems iki 1986 09 30 – 4% išmetamųjų dujų tūrio, o pagamintiems po šios datos – 3%. Įvedus šiuos pakeitimus, sumažėjo ekologiškai netvarkingais laikomų automobilių: vakarų šalių firmų – nuo 36,6% iki 20%, Rusijos firmų automobilių – nuo 55,6% iki 35,7%. Per laikotarpį nuo 1995 iki 1997 metų labai išsiplėtė automobilių ekologinio tvarkingumo kontrolė, tačiau automobilių savininkams individualios automobilių kontrolės galimybių nepadaugėjo.Nepadaugėjo ir inžinerinių paslaugų firmų, gerinančių automobilių ekologinį tvarkingumą. Sušvelninus normatyvinius reikalavimus, tokių paslaugų poreikis neišvengiamai sumažėjo. Priimtas nutarimas teigiamos įtakos automobilių ekologiniam tvarkingumui gali turėti esant strateginei aplinkos saugos nuostatai – periodiškai mažinti didžiausių leistinų kenksmingų medžiagų automobilių išmetamose dujose kiekį. Daugėjant vakarų firmų lengvųjų automobilių, Lietuvos miestų bei gyvenviečių ekologinė būklė gerėja. Šis efektas galėtų būti dar didesnis, jei automobiliai būtų sukomplektuoti jų konstrukcijoje numatytais kenksmingų medžiagų neutralizatoriais. Siekiant gerinti aplinkos oro būklę Lietuvoje, rekomenduotina psichologiškai skatinti gyventojus naudoti ekologiškai tvarkingus automobilius, plėsti automobilių ekologinio patikimumo gerinimo paslaugų tinklą.
Dar vienas labai reikšmingas automobilių taršos elementas – triukšmas. Aukštas triukšmo lygis ne tik trukdo poilsiui, susikaupimo reikalaujančiam darbui, bet neigiamai veikia kraujotaką, virškinimą, nervų ir endokrinines sistemas, sutrikdo skydliaukės, antinksčių, hipofizės veiklą. Dėl to susilpnėja organizmo atsparumas įvairioms ligoms, uždegiminiams susirgimams. Stambiuose miestuose transportas skleidžia iki 60-80% bendrojo triukšmo. Automobilių skleidžiamas triukšmas abipus gatvės sudaro triukšmo koridorius. Daugėjant transporto priemonių magistralinėse gatvėse, nuolatos didėja triukšmo lygis. Sumažinti transporto skleidžiamą triukšmą mieste padeda šios techninės priemonės: tobulesni vidaus degimo varikliai ir kiti triukšmingi automobilių mazgai, mažiau triukšmo keliančios padangos, elektra varomas transportas (pirmiausia, troleibusai), garsą slopinančios važiuojamųjų gatvės dalių dangos.Urbanistinės priemonės triukšmo daromai žalai sumažinti numatomos projektuojant miesto transporto tinklą. Svarbiausios iš jų yra šios:• magistralinės gatvės, kuriomis pravažiuoja dideli lengvųjų automobilių ir sunkvežimių srautai, tiesiamos aplenkiant gyvenamuosius rajonus;• siekiama išskaidyti labai didelius ir triukšmingus automobilių srautus;• miesto centruose kuriamos pėsčiųjų zonos;• nepertraukiamo judėjimo magistralėse statomos kelių lygių sankryžos;• projektuojamos banguoto išilginio profilio magistralinės gatvės, nuo kurių mažiau sklinda triukšmas;• gyvenamosios teritorijos izoliuojamos nuo triukšmingų gatvių.Viena efektyviausių organizacinių priemonių – nuolatinė eismo kontrolė. Ilgametė Stokholmo praktika bausti vairuotojus už važiavimą netvarkingais, blogai sureguliuotais automobiliais davė teigiamų rezultatų. Visuomeninio transporto plėtojimas, gera gatvių dangos priežiūra taip pat padeda sumažinti triukšmo lygį.Apsauga nuo gatvių ir kelių triukšmo. Triukšmo lygis mieste yra normuojamas. Garso bangos, toldamos nuo šaltinio, slopsta, todėl paprasčiausia būtų gyvenamąsias patalpas ir nuolatinio žmonių susitelkimo vietas izoliuoti nuo transporto keliamo triukšmo atitinkamo pločio (ne siauresnėmis kaip 100 – 110 m) apsaugos juostomis, kuriose žmonės būtų epizodiškai (pavyzdžiui, inžinerinių arba energijos tiekimo tinklų, techniškų žemės ūkio kultūrų ruožais). Šitokias apsaugos juostas galima palikti tarp magistralinių kelių ir kaimo gyvenviečių. Miestuose tai padaryti pavyksta rečiau, kai yra palankios geomorfologinės sąlygos (statūs, statybai netinkami šlaitai, paliekami želdiniai ir pan.). Taupiai naudojant miesto teritoriją, statoma vis arčiau magistralinių gatvių, siaurėja triukšmo sklidimo zonos. Belieka izoliuoti triukšmo šaltinį nuo subjektų arba mažinti jo poveikį dirbtinėmis priemonėmis. Tam naudojami šie būdai: magistralinės gatvės tiesiamos po žeme, gyvenamieji namai greta tokių gatvių statomi atsižvelgiant į gyventojų tankumą ir triukšmo plitimo sąlygas, panaudojamas esamas reljefas arba įrengiamos dirbtinės kliūtys (ekranai), stabdančios garso bangų plitimą.Automagistrales, metro, tramvajų ir geležinkelio linijas tiesti po žeme stambių miestų centriniuose rajonuose racionalu ne tik garso izoliavimo, bet ir teritorijos panaudojimo, įvairiausių procesų derinimo bei eismo saugumo požiūriu.Jei 40 proc. susirgimų yra sąlygoti aplinkos užterštumo, tai didžioji susirgimų mūsuose dalis – automobilinės taršos pasekmės. Automobiliams reikalingi milžiniški asfaltu ir betonu padengtų teritorijų plotai. Tam tenka aukoti ir puikius natūralius gamtovaizdžius, ir derlingo dirvožemio hektarus, ir senųjų miestų bei miestelių urbanistinę struktūrą. Pokario dešimtmečiais ne tik “komunizmo statybos aikštelėse”, bet ir demokratijos šalyse didžiulės lėšos buvo išleistos miestų centrų pertvarkymui. Siekiant išplatinti gatves ir įrengti parkavimo aikšteles, buvo griaunami senamiesčiai, naikinamas kultūros paveldas. Jaukios, žmogaus mastelio erdvės buvo pertvarkytos pagal automobilio parametrus.Pasirodė, kad, norint užtikrinti susisiekimą dideliame mieste, automobilių gatvėms ir saugojimo aikštelėms reikia skirti ne mažiau kaip 50% erdvės. Juk vienam vieninteliam automobiliui pastatyti reikia ne mažiau kaip 20 m2 ploto, t.y., daugiau nei reikia ploto darbo vietai įrengti. Vadinasi, šalia daugiaaukščių kontorų ir įmonių turi atsirasti panašaus tūrio automobilių parkavimo aikštelės. Panašia. kryptimi toliausiai nuėjo JAV miestai. Pavyzdžiui, Los Andžele automobilių gatvėmis ir parkavimo aikštelėmis jau užimta 60 proc. teritorijos, o Transporto kamščių problema taip ir neišsisprendė. Dabar vėl visuose didmiesčiuose plėtojamas viešasis susisiekimas. Olandai jau kelinti metai nebestato naujų magistralių, nes suprato, kad visų automobilistų reikmių patenkinti neįmanoma. Vienintelė racionali išeitis – apriboti važiavimą automobiliu. Tuo keliu jau pasuko visa Vakarų Europa.Intensyviai urbanizuotoje teritorijoje, plėtojant vien automobilinį susisiekimą, autokelių ir stovėjimo aikšteliu ploto niekada neužteka.Apskaičiuota, kad didžiausia tikimybė kiekvienam mūsų planetos žmogui žūti yra autoavarijose. Tikimybė lygi 1 proc. Liūdnas rekordas – autoavarijose jau žuvo daugiau žmonių nei masinėse XX amžiaus karų žudynėse. Pagal nukentėjusių ir žuvusiųjų autoavarijose skaičių 10 000 gyventojų ir 10 000 automobilių Lietuva užima vieną iš pirmųjų vietų Pasaulyje. Per paskutinį dvidešimtmetį Lietuvoje kelių eismo įvykiuose žuvo per 16 tūkstančių žmonių, o apie 99 tūkstančiai buvo sužaloti. Dalis jų liko invalidais visam gyvenimui. Tai didelė netektis mažai tautai. Avarijų su tragiškomis pasekmėmis Lietuvoje gausą, visų pirma, sąlygoja pasibaisėtina daugelio vairuotojų važiavimo kultūra. Atrodo, kad Lietuvoje automobiliu vykstama žudyti. Šimte eismo nelaimių žūsta daugiau kaip 19 žmonių, kai, tuo tarpu, Europos Bendrijos šalyse – vidutiniškai 3-4 žmonės.
Automobilis padiktavo automobilinį gyvenimo būdą. Esminis jo bruožas -automobiliu važiuojama visur – kur galima ir negalima, dažniausiai nuo durų iki durų. Neigiamos tokio gyvenimo būdo pasekmės: hipodinamija, patekimas užburtą, kompensacinį gyvenimo ratą,. Pradžioje skubama daugiau uždirbti, po to – kompensuoti organizmo ir psichikos nuovargį. Po to vėl intensyvumas, vėl brangiai pirktas komfortas, vėl užteršta aplinka, ligos, vėl gydomieji chemikalai. Automobilis verčia žmogų supervartotoju. Brangiai automobilio sutaupytą laiką tenka skirti kūno reabilitacijai. Tai yra, užuot gavęs sveikatai naudingą fizinį krūvį, vaikščiodamas pėsčiomis, važinėdamas dviračiu, jis leidžia pinigus automobiliui (dalį kelionių jau tenka atlikti dėl paties automobilio – papildyti kuro, atlikti priežiūrinį aptarnavimą ir pan.), teršia aplinka, priverstas pirkti kūno kultūros paslaugas, tapti nuolatiniu vaistų, medicinos paslaugų vartotoju.Sutaupytas laikas išbyra kaip smėlis, beskubant prabėga gyvenimas. Kas dieną atsisakyti turimo komforto vis sunkiau – daugelį tepriverčia lik liga arba mirtis. Kita vertus, ten, kur daug automobilių, vaikščioti ne tik nemalonu, bet ir nesaugu bei kenksminga. Tačiau daliai automobilinės kultūros žmonių automobilis yra meilės objektas. Tik išsirinkę šį meilės objektą jie įgyja asmeninės nepriklausomybės ir vertingumo pojūtį. O modeliai – vis gražesni, paklusnesni, patogesni….Automobilių keliamos oro taršos mažinimo metodai.Automobilių keliamos taršos mastą lemia daugelis dalykų. Pagrindiniai iš jų yra autotransporto organizavimas, kelių būklė, variklių konstrukcija, automobilių techninė būklė, naudojami degalai.Eismo organizavimas – būtina gerinti eismo sąlygas, gerinant kelių dangos būklę, įrengiant „žaliosios bangos“ eismo sistemą, didinant vidutinį važiavimo greitį (kelių eismo ženklais), įrengiant apvažiavimus apie miestus.Variklių konstrukcija – daugiausiai CO į aplinką išmeta karbiuratoriniai varikliai. Žymiai tobulesni varikliai yra benzininiai su įpurškimu ir dujiniai. Konstrukcijos požiūriu, labai geri yra dyzeliniai varikliai.
C + H2O → CO↑ + H2↑Techninė būklė – bet koks variklis suderinamas optimaliam darbui. Kai šis optimalumas pakinta, išmetama daug teršalų. Tai gali atsitikti, kai, pavyzdžiui, purkštukai ne purškia, o lieja, arba kai oro filtras netvarkingas ir pan.Degalai – kuo daugiau dyzelinių variklių, tuo mažesnė oro tarša anglies monoksidu. Be to, biodyzelinas neturi sieros, o iš naftos pagaminti degalai sieros turi. Biodyzelino cetaninis skaičius didesnis už mineralinio dyzelino cetaninį skaičių, todėl jis geriau užsidega ir sudega. Karbiuratoriniame variklyje benzino kokybę lemia oktaninis skaičius. Jeigu benzino oktaninis skaičius žemas, tai benzinas nesudega iki galo, išsiskiria daugiau teršalų. Oktaninio skaičiaus padidinimui dedami antidetonatoriai (švino tetraetilas, metilo spiritas, etilo spiritas). Šiuo metu Lietuvoje benzinas su švinu nebegaminamas, tačiau į Lietuvą jis patenka kontrabandos būdu, taip pat teršia ir tranzitinis transportas.Automobilių variklių išmetamų dujų kenksmingumas mažinamas gerinant degalų sudegimą variklyje ir panaudojant išmetamų dujų neutralizatorius. Išmetamų dujų neutralizatoriai gali būti katalizatoriniai ir terminiai.Autotransporto judėjimo greičio miesto gyvenvietėse įtaka oro taršai.Šiuo metu didžiausias leistinas greitis gyvenvietėse yra 60 km/h. Esant tokiam greičiui, miestuose vidutinis greitis būna 30 km/h. Sumažinus didžiausią leistiną greitį iki 50 km/h, vidutinis greitis būtų 20 km/h. Be to, padidėtų gatvių užsikimšimo tikimybė. Todėl galima teigti, jog greitis būtų 15 km/h. Vidutiniam greičiui sumažėjus dvigubai, padvigubės automobilių skaičius. Vienu metu mieste važinėja apie 5000 automobilių, o sumažėjus vidutiniam greičiui jų skaičius siektų 10000 automobilių. Automobiliui važiuojant miesto gatvėmis, sunaudojama vidutiniškai 5 l/h degalų. Papildomi automobiliai sunaudos 25000 l/h degalų. Intensyvus eismas – 10 valandų. Per parą bus papildomai sunaudojama 250000degalų. Sudeginus 1 l benzino, į aplinką išmetama 300 kg anglies dvideginio. Taigi, sudeginus 175000 l benzino, į aplinką pateks 52000 kg teršalų.
Ar yra alternatyva automobiliui?Didiesiems Vakarų miestams susidūrus su automobilizacijos problemomis, inžinieriai ėmė raminti, kad viską išspręs technikos pažanga – nauji automobiliai, naujas kuras ir pan. Tačiau ne visus gyventojus jau galima apžavėti technikos stebuklais, dažnai prieinamais tik išrinktiesiems. Įvairūs gyventojų sluoksniai mato skirtingus automobilizacijos problemų sprendimo kelius, tačiau Vakarų Europoje pastebima ryški pasitikėjimo technikos pažanga krizė.Tik 41 proc. Vakarų Europos gyventojų pritarė teiginiui, kad technikos pažanga išspręs automobilizacijos sukeltas problemas.Kaip matyti, labiausiai technikos pažanga pasitiki savo technine – ekonomine raida atsiliekančios Graikijos gyventojai. Pagal sociologinio tyrimo Vilniuje duomenis vertinant pasitikėjimą technikos pažanga, Lietuva priskirtina atsilikusioms šalims. Beveik pusė vilniečių mano, kad automobilizacijos problemas galima išspręsti, statant daugiau kelių, plečiant gatvių tinklą.Gyventojai daug tikisi iš aplinkelių tiesimo. Deja, aplinkkeliai, gerai saugantys mažus miestukus, menkai gelbsti didžiuosius. Didmiesčiuose didesnę dalį sudaro ne tranzitinis, o vidaus transportas, todėl jo negalima nukreipti aplinkeliais.Daug daugiau negu iš techninės pažangos Vakarų Europos šalių gyventojai viliasi iš urbanistinių ir eismo organizavimo sprendimų.Trys ketvirtadaliai Vakarų Europos gyventojų teigia, kad labai efektyvi priemonė spręsti automobilizacijos problemas mieste yra pėsčiųjų zonų įrengimas.Atsakymai į kitus klausimus rodo, kad šių Europos šalių gyventojai pirmumą teikia autotransporto apribojimams miestų centruose. Labai panašiai buvo įvertintas siūlymas apriboti automobilių eismą gyvenamame rajone.
ANOTACIJA
Aplinkos oro tarša turi didelę įtaką Lietuvos gyventojų sveikatai. Epidemiologinių tyrimų rezultatai rodo, jog ši įtaka ypač ryški kūdikių, vaikų, išemine liga sergančių žmonių sveikatai. Kanadoje atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė, kad anglies monoksido koncentracija miestų aplinkos ore ir susirgimai širdies ligomis turi koreliacinį ryšį. Automobilių tarša tai: kenksmingi kuro degimo produktai, kuro nutekėjimai, nugaravimai, atitarnavę tepalai, agregatai bei atliekos po aptarnavimo, padangų ir kelių dangos nusidėvėjimo dulkės, triukšmas. Didžioji teršalų dalis iš kuro degimo. Išmetamų toksinių dujų kiekis bei sudėtis labai priklauso nuo variklio tipo, kuro rūšies, važiavimo režimo, degimo sureguliavimo. Lietuvoje į aplinkos orą kasmet išmetama apie 400000 tonų pagrindinių teršalų (anglies monoksido, sieros bei azoto oksidų). Apie 60% šių teršalų išmeta transportas, apie 20% – pramonė ir apie 10% – energetikos įmonės. Miestuose autotransporto taršos dalis žymiai didesnė ir paskleidžiama ji pažeme – žmogaus buities, darbo, gyvenamojoje aplinkoje. Transporto keliamos aplinkos oro taršos aktualumą akivaizdžiai iliustruoja didžiųjų pasaulio miestų aplinkos oro tarša. Juose transportas išmeta apie 70% bendro aplinkos oro teršalų kiekio ir apie 95% anglies monoksido. Panaši situacija yra ir didžiausiuose Lietuvos miestuose. Todėl galima teigti, jog miestų ir gyvenviečių aplinkos oro švarumą lemia automobilių techninė būklė ir panaudojimo sąlygos. Taršos mastą lemia anglies monoksido emisija. Oro taršos mažinimo priemonės:
1. Eismo organizavimas – būtina gerinti eismo sąlygas, gerinant kelių dangos būklę, įrengiant „žaliosios bangos“ eismo sistemą, didinant vidutinį važiavimo greitį (kelių eismo ženklais), įrengiant apvažiavimus apie miestus.2. Variklių konstrukcija – daugiausiai CO į aplinką išmeta karbiuratoriniai varikliai. 3. Techninė būklė – variklio suderinamumas pakinta, išmetama daug teršalų. 4. Degalai – kuo daugiau dyzelinių variklių, tuo mažesnė oro tarša anglies monoksidu. Daugėjant transporto priemonių gatvėse, nuolatos didėja triukšmo lygis. Sumažinti transporto skleidžiamą triukšmą mieste padeda šios techninės priemonės: tobulesni vidaus degimo varikliai ir kiti triukšmingi automobilių mazgai, mažiau triukšmo keliančios padangos, elektra varomas transportas (pirmiausia, troleibusai), garsą slopinančios važiuojamųjų gatvės dalių dangos.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
1. Apie 20% vakarų firmų ir apie 36% Rusijos firmų lengvųjų automobilių Lietuvoje eksploatuojami esant anglies monoksido emisijai išmetamosiose dujose didesnei kaip 3% ir apie 10% vakarų firmų ir 20% Rusijos firmų automobilių eksploatuojami esant šio teršalo emisijai didesnei kaip 5%.2. Daugėjant vakarų firmų lengvųjų automobilių, Lietuvos miestų bei gyvenviečių ekologinė būklė gerėja. Šis efektas galėtų būti dar didesnis, jei automobiliai būtų sukomplektuoti jų konstrukcijoje numatytais kenksmingų medžiagų neutralizatoriais.3. Siekiant pagerinti aplinkos oro būklę Lietuvoje, rekomenduotina psichologiškai bei ekonomiškai skatinti gyventojus naudoti ekologiškai tvarkingus automobilius, plėsti automobilių ekologinio patikimumo gerinimo paslaugų tinklą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Balbierius A., Baltrukonis J., ir kiti. Žaliasis minties ratas. – K.: VĮ. Žalioji Lietuva, 1998. – 150p.2. Gražulevičius R., Jankauskas K. Lengvųjų automobilių aplinkos oro tarša anglies monoksidu // Traktorių ir automobilių bei jų agregatų darbo procesų tyrimai. Mokslo darbai. – Kaunas: LŽŪU, 1997. – P.39-433. Korkutis P. Dar kartą apie oro švarą // Mokslas ir gyvenimas. 1988 Nr.7. – P.12-134. Šešelgis K. Aplinkos apsauga. – V.: Mokslas, 1991. – 208p.