Atmosferos teršalai, fotocheminis smogas

Turinys

1)Atmosferos struktūra ir sudėtis............3
2)Atmosferos antropogeninės taršos šaltiniai.....4
3)Vietinės ir visuotinės atmosferos taršos poveikis
aplinkai bei žmogui...................6
4)Šiltnamio efektas...................7
5)Pagrindiniai cheminiai teršalai............9
6)Fotocheminis smogas................10
7)Priedai .......................11
8)Naudotos literatūros sąrašas .........12

Atmosferos struktūra ir sudėtis

Oras yra sudėtinė atmosferos, melsvosios Žemės skraistės,dalis.Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo beveik 200 C paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingų kosmoso spindulių.Jos oras – augalų, gyvūnų, žmonių gyvybės šaltinis. Maistą, gėrimą, gyvenamąją vietą mes galime pasirinkti.Oro – ne.Be oro žmogus gali išgyventi maždaug 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 milijonų kartų, todėl mums ne vis viien, kokiu oru kvėpuojame.Visas planetas gaubiantis oro „vandenynas“ sveria apie 5000 trilijonu tonų.Tai sudaro tik vieną milijoninę Žemės masės dalį.Tuo tarpu reikšmė-neproporcingai didelė.
Spėjama, kad mūsų planetos atmosfera susidarė prieš 3 milijardus metų. Iš pradžių būta iš Žemės mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintezei, pamažu susikūrė dabartinė atmosfera. Prie Žemės paviršiaus ją sudaro : 78,09 % azoto , 20,9% deguonies ir inertinės dujos argonas (0,93 %) , neonas , helis, kriptonas bei kitų dujų mišinys.Žemutiniuose jos sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų.
Atmosfera yra slluoksniuota. Apatinis sluoksnis yra tankiausias ir priklausomai nuo platumos jo aukštis būna 9-16 km. Jis vadinamas troposfera.Šis sluoksnis sudaro apie 80 % atmosferos masės, jame yra apie 80 % visų atmosferoje pasklidusių vandens garų. Čia vyksta aktyviausi fizikiniai procesai, susidaro debesys ir oro srautai, formuojantys Že

emės paviršiaus klimatą.Šio oro sluoksnio temperatūra, kylant aukštyn, greitai krinta-apie 6OC kas kiekvieną kilometrą.
Virš troposferos esantis atmosferos sluoksnis vadinamas stratosfera (viršutinė jos riba yra 45-55 km). Joje mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio. Žemutiniuose stratosferos sluoksniuose temperatūra pastovi, o nuo 25 km pradeda kilti ir 50-55 km aukštyje pasiekia 0oC. 15-60km aukštyje Žemę juosia ozono apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių ir apsaugantis gyvybę Žemėje nuo pražūties. Daugiausia ozono esti 20-25 km aukštyje.
Mezosferoje (55-95 km sluoksnyje) temperatūra nukrinta iki 70-80oC. Šis sluoksnis mažai ištirtas.
Aukščiau esti jonosfera , arba termosfera.Čia oras išretėjęs, aukšta temperatūra (apie 800km aukštyje -2000oC).Vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios radijo bangas. Apytikriai 1000 km aukštyje prasideda egzosfera –viršutinis Žemės atmosferos sluoksnis. Čia dujos lengviausios, jos pamažu pereina į tarpplanetinę erdvę.
Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kiinta, tačiau 90-100 km sluoksnyje yra gana vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Aukščiau, intensyviai veikiant kosminei ir Saulės spinduliuotei, vyksta molekulių disociacija, fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferoje kinta vandens garų kiekis. Daugiausia vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Kylant aukštyn, drėgmės kiekis sparčiai mažėja. Vandens garų galima aptikti iki 80-95 km. Nepastovus ir anglies dioksido kiekis. Jis priklauso nuo medžiagų apykaitos tarp atmosferos, litosferos, hidrosferos ir viso gyvojo pasaulio, taip pat nuo industrinės bei agrarinės žmonių veiklos.
Iš visų at
tmosferoje paplitusių junginių Žemės gyvybei svarbiausias yra deguonis, anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas. Deguonis reikalingas kvėpavimui, rūgimui. Be anglies dioksido nevyktų autotrofinių augalų fotosintezė. Jo išsiskiria yrant organinei medžiagai. Azoto, deguonies ir argono kiekis atmosferoje mažai kinta, tuo tarpu ozono ir vandens garų kaita priklauso nuo metų laiko, geografinės platumos ir pan.
Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari, joje visuomet būdavo įvairių priemaišų . Ugnikalnių veikla, Žemės paviršiaus išpustymus, druskų garavimas, įvairios žiedadulkės jau priešistorinius laikais teršė atmosferą. Oro tarša matuojama mg/m3. Gauti duomenys lyginami su didžiausiomis leistinomis koncentracijomis (DLK). DLK- tai tokia priemaišų koncentracija, kuri, veikdama periodiškai arba visą žmogaus gyvenimą, nedaro neigiamo poveikio ne tik žmogui, bet ir visai aplinkai. Pagal valstybinius standartus visos atmosferos priemaišos skirstomos į pagrindines ir specifines. Pagrindinės atmosferos priemaišos yra siera, azoto dioksido, anglies monooksidas, dulkės. Visos kitos vadinamos specifinėmis.
Pagal poveikį aplinkai ir žmogui visos atmosferos priemaišos skirstomos į 4 klases:
1) Ypač pavojingos (gyvsidabris,švinas ir jų junginiai, ozonas ir kt.).
2)Laibai pavojingos (varis, jodas, siera,chloras ir kt.).
3)Pavojingas (actas, boro rūgštis, fenolis ir kt.).
4)Nelabai pavojingas(dauguma netoksinių medžiagų, amoniakas, benzinas).
Kenksmingos medžiagos patenka į žmogaus organizmą per kvėpavimo takus, odą. Poveikis priklauso nuo cheminės sudėties, tirpumo, koncentracijos, žmogaus sveikatos ir individualių savybių. Pavyzdžiui, kraujyje esantis hemoglobinas daug greičiau reaguoja su anglies monoksidu (ir sudaro ga
ana stabilų karboksihemoglobiną) negu su ore esančiu deguonimi, todėl negali susidaryti oksihemoglobinas ir organizmas negauna pakankamai deguonies, o azoto oksidas, patekęs į kraują, sukelia narkozę.
Bendras kelių kenksmingų medžiagų poveikis skiriamas į :
-sinergetinį, kai teršalai sustiprina vienas kito poveikį. Taip dažniausiai būna, kai, reaguojant teršalams tarpusavyje, susidaro dar toksiškesni ar agresyvesni chaminiai junginiai;
-neutralizuojantį, kai teršalai vieni kitų poveikį slopina (pvz.amoniako ir azoto oksidų tarpusavio neutralizacija );
-suminį, kai teršalai tarsi susisumuoja. Taip esti, kai teršalai tarpusavyje nereaguoja, reaguodami sudaro panašaus toksiškumo produktus arba veikia skirtingus organus. Šiuo metu žinoma 30 tokių cheminių medžiagų kombinacijų.
Kvėpuodami nuodingų medžiagų aerozoliais, garais, dujomis, žmogus apsinuodija iš lėto arba staiga. Jei ilgai ir nuolat dirbama su lakais , skiedikliais , šarmais, rūgštimis, epoksidinėmis ir polistirolo dervomis bei kitomis erzinančiomis medžiagomis, atsiranda nudegimų, susergama ūmiomis arba lėtinėmis odos ligomis.

Atmosferos antropogeninės taršos
šaltiniai

Pagrindinis atmosferos taršos šaltinis Lietuvoje yra autotransportas, kuris į aplinką išmeta apie 350 tūkst. tonų įvairių teršalų. Iš pramonės ir energetikos objektų į aplinką patenka apytikrei 152 ir 71 tūkst. tonų teršalų. Daugiausia teršalų į atmosferą išmeta chemijos ir naftos perdirbimo (54 tūkst.tonų) bei statybos ir statybinių medžiagų (53 tūkst.tonų) pramonės įmonės.
Atmosfera, intensyviai maišantis oro sluoksniams, užteršiama greičiau negu kitos biosferos dalys-hidrosfera ir ypač litosfera.
Automobilių transportas.
Daugėjant automobilių, atitinkamai labiau teršiama ir atmosfera. Palyginti su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis , automobilių iš

šmetamų kenksmingų medžiagų(ypač jei juose neįtaisyti neutralizatoriai) praktiškai neįmanoma sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą.
Prognozuojama, kad dabar naudojamas kuras dar ilgai vyraus, todėl atmosferos tarša didės. Ją galima mažinti ribojant benzino naudojimą, kuris, palyginti su dyzeliniu kuru, yra toksiškesnis. Sudeginus toną benzino, išsiskiria apie 740 kg teršiančių medžiagų, o, sudeginus toną dyzelinio kuro,-apytikriai 300 kg. Šio skirstomo priežastys-skirtinga tų degalų sudėtis ir veiksmingesnis (deja, brangesnis) dyzelinis variklis.Labai svarbu plačiau vartoti suskystintas dujas , metilo ar etilo alkoholį , saulės energiją, elektros variklius, akumuliatorius, dviračius ir kitas ekologiškai švaresnes medžiagas bei įrenginius. Dauguma naujų energijos šaltinių jau išbandyta ir pamažu pradedami naudoti.Tačiau prabėgs dar daug laiko, kol bus išplėsta nauja kuro gavyba ir jiems pritaikyti varikliai.
Gana sudėtinga yra mažinti į aplinką išskiriamų azoto oksidų koncentraciją, nes jie nėra kuro komponentai. Šie teršalai susidaro iš įsiurbiamo į variklio cilindrus atmosferoje esančio azoto, kuris aukštoje temperatūroje, esant dideliam slėgiui, virsta oksidu. Todėl reikia gaminti specialius dujų degimo įrenginius ir dujų neutralizatorius. Šiuo metu eksploatuojama daug pasenusių automobilių, kurie į atmosfera išmeta 1,6-2 kartus daugiau nuodingų medžiagų negu numatyta standartuose.
Pramonės įmonės

Pramonės įmonės teršalus išmeta organizuotai ir neorganizuotai . Organizuotas teršalų išmetimas- tai kryptingas užteršto oro pašalinimas per tam specialiai skirtus įrenginius (ventiliacines sistemas, kaminus, stoglangius .). Šitaip išmestus teršalus galima gaudyti ir valyti . Sakoma, kad neorganizuotai teršalai išmetami tuomet, kai jie į atmosferą patenka iš nesandarių technologinių įrenginių, rezervuarų , dulkių susikaupimo vietų. Gamybos technologija dar nėra tokia tobula, kad būtų gaminama be atliekų. Todėl , atsižvelgiant į gamybos atliekų kiekį ir sudėtį, būtina jas rinkti bei valyti, kad jos neterštų aplinkos ir nekenktų žmonių sveikatai. Šitaip atmosfera apsaugoma bent iš dalies, nes sulaikyti visas kenksmingas medžiagas techniškai sunkiai įmanoma, be to, norint padidinti oro valymo veiksmingumą, reikia daugiau piniginių sąnaudų, sudėtingesnių ir brangesnių įrenginių. Dar teršalų kiekį galima sumažinti valant dujas nuo cheminių bei mechaninių (aerozolių) priemaišų, diegiant pažangias gamybos technologijas su mažai atliekų. Šis būdas veiksmingesnis, nes jis iš esmės mažina atmosferos taršą, be to racionaliai naudojamos žaliavos ir jų atliekos, bet tam reikalingos gana didelės investicjos. Geriausia derinti abu būdus.
Energijos objektai
Energetikos objektuose atliekos ir kenksmingos medžiagos susidaro deginant įvairių rūšių kurą. Kai kurių stambių pasaulių šiluminių elektrinių deginamo kuro naudingumo koeficientas yra 0,4-0,42 vidurkis būna 0,34-0,35. Jei atsižvelgtume į tinkluose patiriamus energijos nuostolius vienai energijos rūšiai virstant kita , tai naudingumo koeficientas sumažėtų du ir daugiau kartų . Taigi didelė dalis šiluminės energijos paprasčiausiai nepanaudojama ir kartu su kitomis kenksmingomis medžiagomis išsisklaido po atmosferą.
Daugiausia atmosfera teršiama deginant mazutą ir anglį. Pagrindiniai teršalai – siera , anglies ir azoto dioksidas, dulkės bei aerozolis. Kol kas tik kai kurios stambios katilinės ir šiluminės elektrinės turi įrenginius teršiančioms medžiagoms sulaikyti. Daugiausia teršalų į aplinką išmeta Elektrėnų šiluminė elektrinė.
Naudojamame mazute yra apie 2,5 % sieros, todėl atmosfera teršiama padidintais sieros dioksido kiekiais. Sieros pašalinimas iš mazuto gerokai sumažintų aplinkos taršą, bet tuomet energijos objektų kapitaliniai įdėjimai padidėtų 30 % , pašalinus 0,5 % sieros kiekio , skysto kuro kaina pakiltų 15 %. Anglies ir azoto oksidų išmetimą būtų galima sumažinti geriau reguliuojant katilinių kūrimo režimą.
Viena iš svarbiausių priemonių atmosferos taršai mažinti būtų ekologiškai švaresnio kuro-gamtinių dujų vartojimas.
Atominis kuras taip pat ekologiškai švaresnis ir atmosferą nedaug teršia, bet atominės elektrinės yra pavojingos eksploatacijos požiūriu. Be to, reikėtų plačiau naudoti kitus energijos išteklius: vandens, vėjo,Saulės, Žemės šilumos energiją. Atmosferos apsauga duoda žymų ekonominį efektą: teršalų valymo savikaina yra keleriopai mažesnė už teršalų daromą žalą.

Vietinės ir visuotinės
atmosferos taršos poveikis
aplinkai bei žmogui

Atmosferos tarša pagal jos mastą skirstoma į visuotinę ir vietinę. Visuotinė tarša pasireiškia nežymiais visos atmosferos sudėties pokyčiais, kurie gali sukelti pasaulinio masto reiškinius. Pavyzdžiui, kuo daugiau anglies dioksido, tuo labiau trikdomas Žemės šiluminis balansas – šyla klimatas, o, sumažėjus ozono kiekiui, biosfera gali net žūti, nes jis sugeria pražūtingus gyvajam pasauliui ultravioletinius Saulės spindulius.
Ozonas – o3 yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį.Atsiranda atominiam deguoniui jungiantis su molekuliniu deguonimi. Susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams. Daugiausia jo būna 20-30 kilometrų aukštyje.Ozono apvalkalas aplink Žemę primena pripūstą pailgą ir kreivą balioną :ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 km beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dar aukščiau dėl intensyvios Saulės spinduliuotės ozonas yra ir virš 80 km jo praktiškai nėra.
Nuo ozono sluoksnio priklauso optimalus Žemės paviršiaus apšvietimas ir terminis režimas, tinkamas gyviesiems organizmams gyventi.Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Be to suturi apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir neleidžia išsisklaidyti mūsų planetos šilumai.
Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė.Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną.
Taigi ozono vaidmuo ir svarba aiški. Vis dėlto paskutiniųjų metų stebėjimai kelia nerimą.
1985 m.virš Antarktidos surasta didelė ozono“skylė“; nustatyta ir iš palydovų. Ją aptiko anglų mokslininkai, 1985 m. nutarę paskelbti duomenis apie kiekvieną pavasarį virš Antarktidos atsirandančią „skylę“. „Skylė“ atsirasdavo rugsėjo – spalio mėnesiais, o lapkričio mėnesį imdavo mažėti ir užsitraukdavo.Kasmet „skylė“padidėdavo tik keliais procentais, todėl iš pat pradžių nenuogąstauta.Bet 1985m. „skylė“ padidėjo 16 procentų. Anglų mokslininkai apskaičiavo, kad nuo 1979 iki 1985 m. virš Antarktidos ozono sumažėjo 40%. Vieni tvirtina, kad ,,skylės” dydis- apie 4 mln. kvadratinių kilometrų ir tai sudaro maždaug pusę JAV ploto. Kiti tą ,,skylę” prilygino visam JAV plotui, tretieji-pusei Šiaurės Amerikos ploto. Jau dabar dėl padidėjusios ultravioletinių Saulės spindulių skvarbos gali žūti dalis planktono ir žuvų ikrų, kilti įvairių gyvūnų ir augalų mutacijų, padaugėti vėžinių susirgimų.
1988 m. kovo mėnesį JAV mokslininkai pranešė, jog 1987 m. pabaigoje ozono ,,skylė” neužsitraukė-jos plotas siekė jau apie 10 milijonų m2. Virš Pietų poliaus 10-20 km aukštyje ozono sluoksnio beveik nėra.Tai konstatavo 350 mokslininkų, susirinkusių 1988 m. į tarptautinį VFR vykusį simpoziumą. Dabar pastebėta, kad ozono sluoksnis suplonėjo ir virš daugelio tankiai gyvenamų planetos rajonų.
Šiandien jau neabejojama, jog ozoną ardo freonai. Aerozoliams sunaudojama apie 50% pagamintų freonų, šaldytuvams-apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus išplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Be freono, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai
Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs odos vėžiu. Nerimą kelia paskutinieji mokslininkų skaičiavimai. Pasirodo, sumažėjus ozono kiekiui 10%, per 2 savaites kelių metrų storio pasaulio vandenyno sluoksnyje žūtų praktiškai visas žuvų mailius.
Manoma, kad ozono daugiausia susidaro ties pusiauju, po to jis srūva į polinę sritį, kur jo sluoksnis 3-4 karus storesnis.
Specialistai prieina vieningos nuomonės : jei iki 2010 metų ozono vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus . Žmogus bus privestas ieškoti išsigelbėjimo po dirbtinio stiklo gaubtais . Toks gyvenimas gali tapti realybe mūsų vaikams ir anūkams.

Šiltnamio efektas

1987m,VFR žurnalas „Špigel“ rašė: „2040metai. Iš vandens kyšo Niujorko dangoraižiai. Po vandeniu Hamburgas,Londonas, ir Kairas, Kopenhaga ir Roma. Paprastos ariamos žemės ir ganyklos. Danijos ,Belgijos, Olandijos, Bangladešo jau nėra. Alpių papėdėje auga palmės,pinijos , kiparisai. Prie Viduržemio jūros pražūtinga sausra. Azijoje dingo musonai. Nebeliko slėgio maksimalumo ir Islandijos slėgio minimumo, pakeitė kryptį vėjai..“
Ar tai fantazija ? Ne. Tai – gamtos reiškinių stebėjimais, mokslininkų tyrimais ir hipotezėmis pagrįstas pasakojimas. Jaunoji karta gali būti tokios situacijos liudininkė po 50-70 metų.
Dar prieš 15 metų daugelis abejingai žiūrėjo į bet kokių teršalų išmetimą į orą. Šiandien išsimokslinusi visuomenė ir kiti blaiviai galvojantys mūsų planetos gyventojai suvokia realų pavojų. Juk per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki 19 amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonu CO2. Šiandien toks CO2 kiekis į atmosferą patenka per 5 metus ir vidutiniškai per metus padidėja 2-4%.
Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +150C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių metu vidutinė temperatūra Žemėje pakildavo tik 2-2,50C aukščiau dabartinės. Tų laikų Europos klimatas būdavo panašus į dabartinį Afrikoje.
Didelį neigiamą poveikį turi tropikų miškų kirtimas.Kasmet iškertamų miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyje CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti!
CO2 apykaitos sistema formavosi milijonus metų . Aktyvi žmogaus veikla griauna šį mechanizmą . Deginant įvairių rūšių kurą , per paskutiniuosius metus į atmosferą išsiskyrė 25 x 1010 tonų CO2, o dabar kasmet išmetama 1010 tonų . Daugėjant atmosferoje CO2, formuojasi „šiltnamio“ efektas , nes CO2 praleidžia Saulės spindulius , bet sulaiko Žemės infraraudonuosius spindulius.
CO2 susidaro ne vien dėl ūkinės žmogaus veiklos. Nemažai jo patenka į atmosfera iš veikiančių ugnikalnių ir degant miškams , kvėpuojant gyvūnams ir žmonėms . CO2 nuolat cirkuliuoja tarp atmosferos ir vandenyno. Šaltame vandenyje CO2 geriau tirpsta , o šiltas vandenyno vanduo jį atiduoda atmosferai . Visiškai CO2 atmosferoje atsinaujina per 300-500 metų.
Didelį CO2 kiekį sausumos augalai ir vandenynų dumbliai , vykstant fotosintezei , paverčia deguonimi . Kasmet fotosintezės būdu susidaro 120-190 milijonų tonų deguonies. Vien žmogus savo ūkinėje veikloje kasmet sunaudoja apie 10-15 milijardų tonų deguonies.
Nėra galimybių aptarti visų oro teršalų, bet sieros dioksidas SO2 poveikio aplinkai ir žmogui nutylėti negalima .
Šiandien pasaulyje yra daugiau kaip 320 milijonų automašinų, 120 000 lėktuvų ir 200 000 lokomotyvų, išmetančių SO2 . Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20 procentų . Sieros junginių paskleidžia ir energetikos bei metalurgijos įmonės. Manoma , kad vien pramonės kasmet į atmosfera išmeta apie 15 milijonų tonų šių teršalų .
Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Veikiamos Saulės spindulių ,SO2 dujos jungiasi su SO3, kuris gerai tirpsta vandenyje , vandens garuose bei vandens lašeliuose ir susidaro sieros rūgštis H2 SO4 . Taip susidaro rūgštus lietus .
Dar mūsų tėvai rinkdavo lietaus vandenį galvai trinti , skalbiniams skalbti. Šiandien taip daryti pražūtinga.
Rūgštūs lietūs teršia paviršinius pažeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams (sutrikdo fotosintezę ir kvėpavimą), skatiną metalų korozija, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos , metalinės konstrukcijos bei dažai.
Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštieji lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių , su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai suvysta. Rūgštūs lietus ypač kenkia miškams. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui. Mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Dėl rūgščiųjų lietų poveikio iš dirvožemio į vandeningąjį horizontą greičiau išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai-šitaip užteršiamas gruntinis vanduo.
Atrodytų,kad didesnę taršą negu rūgštieji lietūs sunku įsivaizduoti. Tačiau tai dar ne visas vaizdas . Įvairiuose Europos rajonuose stebėta sniego danga. 1984m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas, kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose bandiniuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį, kuris iškrenta su rūgščiais lietumis.
Pagrindiniai visuotinės taršos kaltininkai yra vietiniai teršėjai (pramonės įmonės, transportas.), nes oro srautai jų išmetamus teršalus greitai išsisklaido didelėje teritorijoje ir šie tampa visuotiniais teršalais.

Pagrindiniai cheminiai teršalai

Pasaulyje žinoma apie 3000 įvairių oro teršalų . Lietuvoje darbo aplinkoje išsiskiria apie 1570 kenksmingų medžiagų . Didžiausios jų koncentracijos nustatomos remiantis higienos normomis.
Trumpai aptarsime tik pagrindinius teršalus.
Sieros dioksidas(SO2). Tai – bespalvės, aštraus kvapo dujos, lengvai kondensuojasi į bespalvį skystį, kurio virimo temperatūra – 100C. Gerai tirpsta vandenyje, susidarydamas sieros rūgštį. Manoma, kad sukelia plaučių kvėpavimo takų ligas bei paūmėjimus. Labai kenkia augalijai (nyksta miškai).
Azoto oksidas (NO). Normaliosiomis sąlygomis NO – bespalvės dujos. Vandenyje beveik netirpsta. Ypač blogai veikia nervų sistemą, mažina kraujospūdi. Azoto dioksidas (NO2)- rausvos spalvos troškios dujos. Tirpsta vandenyje, sudarydamas azoto rūgštį.
Azoto pentoksidas(N2O5). Normaliosiomis sąlygomis – kieta kristalinė medžiaga. Esant didesnei kaip 30oC temperatūra, virsta dujomis . Labai stiprus oksidatorius . Jo veikiamos organinės medžiagos užsiliepsnoja . Tirpsta vandenyje, sudarydamos azoto rūgštį.
Atmosferoje patvariausias – azoto oksidas NO2. Galima būti gaunamas reaguojant kietiems oksidamas , todėl NO DLK nustatomas remiantis NO2 duomenimis.
NO ir NO2, kaip ir nesudegę angliavandeniai , dirgina viršutinius kvėpavimo organus, sukelia kosulį, ašarojimą, didelės NOx koncentracijos veikia plaučius, mažina kraujospūdį ir gali būti žmogaus mirties priežastimi.
Anglies monoksidas(CO). Bespalvės ir bekvapės dujos. Atmosferoje gali išbūti nesureagavęs iki2-4 mėnesių. Normaliosiomis sąlygomis, tai- inertinės dujos, netirpsta vandenyje ir nereaguojančios nei su rūgštimis, nei su šarmais. Gaunamos nevisiškai sudegus kurui.
Patekęs į organizmą, su hemoglobinu sudaro karboksihemoglobiną (COHb) ir sutrikdo kraujo apykaitą . Jei ore CO>0,3% , taip apsinuodijama, kad mirštama. Ilgai kvėpuojant oru. Kuriame yra 0,001% CO, skaida galva, sutrunka širdies ritmas. Jei CO koncentracija siekia 0,01%, gali sutrikti rega, netenkama sąmonės.
Angliavandeniai (CMHN)- labai plati organinių junginių grupė. Atskirų junginių poveikis žmonių sveikatai skiriasi.
Angliavandeniliai neigiamai veikia kraujotaką, centrinę nervų sistema, gali sukelti ašarojimą, dirginti gleivinę. Randami naftoje, gamtinėse dujose, sintetinami.

Fotocheminis smogas

Atmosferos teršalai- azoto oksidas, anglies dioksidas angliavandeniai,- sukelia fotocheminį smogą.
Fotocheminis smogas susidaro virš didelių miestų ir pramonės rajonų, kuris susideda iš dūmų,automobilių deginių,dulkių,vandens lašelių. Smoge yra nuodingų junginių: anglies monoksido ir dioksido, azoto oksidų, švino junginių, kancerogeninių medžiagų. Susidaro, kai nėra vėjo ir kai užteršto oro sluoksniai nesimaišo,t. p.dėl foto cheminių procesų, vykstančių užterštame ore . Fotocheminis smogas kenkia sveikatai, didina metalų koroziją, blogina matomumą.

1 priedas
Kasmet į atmosferą patenkantys teršalai (mln.tonų per metus)
JUNGINYS FORMULĖ NATŪRALIAI SUSIDARO DĖL ŽMOGAUS VEIKLOS IŠMETAMA
ANGLIES OKSIDAS CO 2 100 700
KITI ANGLIAVANDEN-
IAI CNHM 20 000 40
AMIONIAKAS NH3 260 6
AZOTO OKSIDAS NOX 180 75
METANAS CH4 1 050 160
SIEROS DIOKSIDAS SO2 20 212

ANGLIES DIOKSIDAS CO2 1 000 000 22 000
2 priedas

Atmosferos priemaišų DLK
ATMOSFEROS PRIEMAIŠOS DLK(mg/m3)
Vienkartinė vidutinė Pavojingumo klasė
ŠVINO JUNGINIAI – 0,0003 1
SIEROS DIOKSDAS 0,5 0,05 3
FENOLIS 0,01 0,0003 2
DULKĖS 0,5 0,15 3
ANGLIES MONOKSIDAS 5,0 3,0 4
AZOTO DIOKSIDAS 0,085 0,04 2

NAUDOTA LITERATŪRA:

1) PRANAS BALTRĖNAS

DANIUS LYGIS

PRANAS MIERAUSKAS

VYTAUTAS OŠKINIS

RAMUTIS ŠIMAITIS
„APLIKOS APSAUGA“
2) A.BASALYKAS „ŽEMĖ-ŽMONIJOS BUVEINĖ”
3)LIETUVUŠKOJI TARYBIBĖ ENCIKLOPEDIJA 10 TOMAS
4)INTERNETO SVETAINĖS

Leave a Comment