Atliekos

Turinys

1. Atliekos
1.1. Daugiau atliekų – daugiau problemų 2 psl.
1.2. Niekas neišnyksta 2-3 psl.
1.3. Atliekos – ne šiukšlės 3 psl.
2. Buities chemija
2.1. Pavojus tyko namuose 4-5 psl.
3. Kaip ir kokias atliekas rūšiuoti
3.1. Popierius 6 psl.
3.2. Stiklas 6 psl.
3.3. Plastikas 7 psl.
3.4. Organinės atliekos 8 psl. 3.5. Pavojingos atliekos

3.6. Radioaktyvios atliekos 9 psl.

3.6.1. Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas Lietuvoje
4. Naudota literatūra

1.Atliekos

1.1. Daugiau atliekų – daugiau problemų

Mes turime daugybę daiktų, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka išmesti. Tai- perskaitytas laikraštis, sudėvėtas megztinis, po remonto užsilikę dažai ar perplėštas politielėno maišelis. Namuose susikaupia vis daugiau pakuočių atliekų: parduotuvėje mus viliojęs prašmatnus prekės rūbas labai greitai tampa nebereikalingas.
Didžioji atliekų dalis, dėja, keeliauja į sąvartynus.
Lietuvoje yra daugiau nei 800 sąvartynų, iš jų apie 300 dar ekspoatuojami. Į sąvartynus kasmet išvežama mauždaug 3 mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų- nerušiuotos namų ūkio atliekos.
Sąvartyne atliekos ilgai išlieka nesuirusios:
· popierius – 2 metus;
· konservų dėžutės – 90 metų;
· plastiko pakuotės – nuo 80 iki 200 metų;
· stliklainiai, buteliai – 900 metų.

Atliekų kiekis sąvartynuose grėsmingai didėja.

Sparčiai gausėja pavojingų buitinių atliekų – tai liuminescencinės lempos, elektros elementai (batareikos), akumuliatoriai, nesuvartoti medikamentai, dažai, lakai, skiedikliai, plovikliai. Jeigu jų tinkamai nesutvarkysime, kenksmingos medžiagos gali prasiskverbti į dirvožemį, užteršti gruntinius vandenis.
Be to atliekų tvarkymas ir saugus sąvartynų eksplotavimas viis brangiau kainuoja.

1.2. Niekas neišnyksta

Nuo seno atliekos kaupiamos (deponuojamos) sąvartynuose, jas slegiant ir uždengiant žemių sluoksniu. Tokie sąvartynai kelia grėsmę aplinkai. Trūkstant deguonies, atliekos biologiškai skaidomos lėtai, susidaro biodujos – metanas (CH4) ir anglies dioksidas. Šios dujos prisideda prie klimato kaitos re

eiškinio, o metanas tam tikromis sąlygomis gali ukelti sprogimą.

Krituliai, prasisunkę pro sąvartą, išplauna iš jos įvairias medžiagas, taip pat ir aplinkai pavojingas. Susidaro nenuspėjamos sudėties skystis – filtratas, kuris gali prasiskverbti į gruntinius vandenis ir juos užteršti.

Modernus sąvartynas – sudėtingas ir brangus inžinerinis kompleksas. Jį sudaro patikimas izoliacinis sluoksnis, drenažo sistema. Filltrato valymo įrenginiai, biodujų surinkimo sistema. Izoliacinis sluoksnis susideda iš keleto pasluoksnių: sutankinto molio, didelio tankio potielileno plėvelės, žvyro (jame įrengtas drenažas), dirvožemio.

Atliekos sąvartyne kasdien turi būti suslegiamos ir užpilamos žemių sluoksniu, kad nesklistu kvapas, viliojantis graužikus ir uses. Gruntinio ir paviršinio vandens bei dirvožemiokokybės stebėjimui, biodujų kaupimosi vertinimui, sąvartyno poveikio aplinkai prognozavimui būtina monotoringo sistema.

Lietuvoje sąvartynu modernizavimas dar tik prasideda, nes tam reikia didelių investicijų.

Atliekos gali būti deginamos sppecialiose krosnyse aukštoje (1100 – 1200 C) temperatūroje. Apie 75 – 85 % sudegusių atliekų virsta šlaku ir pelenais, kurie kaupiasi krosnyje. Kita degimo produktų dalis (lakūs junginiai) nukreipiama į kapinus, kuriuose įrengti specialūs filtrai. Degimo metu susidariuosios karštos dujos paprastai naudojamos šildymui arba elekšros energijos gamybai.

Degimo produktai gali būti toksiški. Net jeigu deginama medžiaga pati savaime nėra nuodinga, ji gali suskilti į nuodiingus komponentus ar su kitomis medžiagomis sudaryti nuodingus junginius. Tokį pavojų kelia plastikai, kitos sintetinės medžiagos. Tuomet į orą gali patekti organiniai junginiai – dioksinai, furanai, sunkieji me
etalai (Zn, Pb, Cu, As). Filtrai, dėja, negali visiškai pašalnti kenksmingų medžiagų. Be to, užteršiamas ir šlakas bei pelenai, kurie išgabenami į sąvartyną.

Teršalai, pasklidę ore, galiausiai nukrenta ant žemės, pažeidžia vandens ekosistemas, mažina dirvos derlingumą, užteršia ją sunkiaisiais metalais.

Žmonės nukenčia arba kvėpuodami užterštu oru, arba valgydami užterštą maistą. Teršalų poveikis lemia skydliaukės pokyčiu ir diabetą, onkologinius susirgimus, nevaisingumą, sukėtiną kūdikių vystymasi, sumazėjusį atsparumą infekcinėmis ligomis ar lėtinių ligų paūmėjimą.

Atliekų deginimas, paplitęs daugelyję išsivysčiusių valstybių, yra gana brangus: daug lėšų reikalauja būtinų technologinių sąlygų užtikrinimas, degimo produktų valymo sistemos ir kontrolės priemonės.

Pavojingų pasekmių galima sulaukti, jeigu atliekos deginamos nesilaikant būtino režimo, netinkamai išrūšiuotos, padegamos tiesiog sąvartyne ar atokiame užkampyje.

1.3. Atliekos – ne šiukšlės

Problemų dėl grėsmingai didėjančio atliekų kiekio neišspresime kurdami naujus sąvartynus ar naudodami šiuolaikinius atliekų deginimo įrenginius. Mes turime keisti požiūrį į atliekas.

Dabar į komunalinių atliekų sąvarynus patenka dideli antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastikų, biodegraduojamų atliekų ir kt.), kurios galėtų būti perdirbtos, kiekiai. Tiesa, perdirbtos (antrinės) žaliavos negali būti naudojamos ten, kur reikia aukštos kokybės medžiagų. Esant didžiulei gaminių įvairovei, visada galima atrasti, kur jas panaudoti.

Norint paruošti atliekas perdirbimui, pirmiausiai reikia jas rūšiuoti. Atliekas geriausiai rūšiuoti ten, kur jos susidaro – namuose. Tai labai paprasta, pigu ir veiksminga, lyginant su pr

roblemomis, kurias tenka spręsti tvarkant nerūšiuotas atliekas.

Vengiant atliekų, jas rušiuojant ir oerdirbant imanoma tausoti neatsinaujinančiuosius gamtos išteklius, energija, išsaugoti švarią bei sveiką aplinką ir, žinoma, sumažinti išlidų atliekoms tvarkyti. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – reikia tik šiek tiek pakeisti savo įpročius.

2. Buities chemija

2.1. Pavojus tyko namuose

Buties rūpesčių naštai palnegvinti namo parsinešame vis daugiau įvairių chemijos produktų. Pasaulyje vartojamų sintetinių medžiagų sąrašas kasmet papildomas 200 – 300 naujų pavadinimų. Ar tarp jų nėra pavojingų, galinčių pakenkti mūsų sveikatai ar aplinkai?
Apsidairykime namuose – virtuvėje, vonios kambaryje, garaže ar sodo sandėliuke. Čia rasime kosmetikos, šveitiklių, valiklių, baliklių, dezinfekacijos priemonių, dažų, lakų, naftos produktų, antifrizino, pesticidų. tarp jų gali būti nuodingų, degių, sprogstančių medžiagų.

,,Geri’’ skalbimo milteliai, veiksmingai pašalinantys riebalų sėmes iš skalbinių, pašalina ir aupsauginę odos riebalų plėvelę. Dėl to oda sausėja, skeldėja, parausta, peršti.

Žmonės gali būti alergiški įvairioms cheminėms medžiagoms – fermentams, esantiems skalbimo milteliuose, balikliams, kvapiosioms medžiagoms. Alerginė reakcija, pasireiškia ūmia sloga, akių ar odos perštėjimu, paraudimu, išbėrimu – tai ženklas kuo skubiau nutraukti chemikalo vartojimą.

Spalvingos buitinės chemijos pakuotės, malonus kvapas patraukia vaikų dėmesį. Jie mėgina paragauti šių chemikalų, pauostyti, suteptomis rankomis gali paliesti akis.

Sumaišius keletą buitninės chemijos preparatų, gali įvykti cheminės reakcijos, kutių poveikį sunku nuspėti.

Ką pasirinkti įvairiaspalvėmis pakuotėmis mirgančiuose parduotuvių lentynose, kad iš

švengtume pavojaus?
Pavojingos medžiagos ženklinamos sutartiniais simboliais:

dega sprogsta graužia nuodinga dirgina

Ženklo fono spalva suteikia papildomos informacijos:
Raudona – dega mėlyna – pavojinga sveikatai
Geltona – sprogsta balta – reaguoja su vandeniu arba oksiduojasi.

3. Kaip ir kokias atliekas rūšiuoti

3.1. Popierius

Popieriaus gamybai pasaulyje kasmet suvartojama daugiau nei milijonas medžiagų – apie 18% visų iškertamų miškų. Gaminant popierių iš makulatūros kiekvienai jo tonai išsaugoma vidutiniškai 17 medžių, sutaupoma 4MW energijos, 27 000 litrų vandens.

Iš makulatūros gaminamas kartonas, pakavimo, laikraštinis, tualetinis popierius, popierinės nosinaitės ir kt.

Perdirbti tinka:
· laikraščiai;
· žurnalai ir kiti spaudiniai;
· švarios popierinės pakuotės;
· kartonas.

Laikraščiai ir kitoks popierius bei kartonas turi būti nepadengti plastiku, sausi ir švarūs, dežutės – išlankstytos. Perdirbti netinka serbetėlės, popierinės nosinės, tapetai. Neperdirbami ir „tetrapakai” (daugiasluoksnės pieno produktų sulčių pakuotės), nes jie yra daugiasluoksniai – susideda iš popieriaus, polietileno, kartono, folijos.

Pasaulyje iš makulatūros pagamintas popierius sudaro 36% visos produkcijos. Dėja, popieriaus negalima perdirbti daug kartų.

3.2. Stiklas

Stiklo gamybai suvartojama daug energijos. Gaminant stiklą iš duženų sutaupoma apie 25% energijos, 20% sumazėja oro tarša, 50% – vandens tarša. Be to, stiklą galima perdirbti neribotai kartų. Perdirbto stiklo kokybė ne prastesnė nei pagaminto iš pirminių žaliavų.

Perdirbti tinka:
· buteliai;
· stiklainiai;
· stiklo duženos.

Dėl specifinių priedų perdirbti netinka krištolas, ampulių, akinių, automobilių langų, veidrodžių, elektros lempučių bei karščiui atsparus stiklas. Porcelianas, keramika. Butelius ir stiklainius reikia išplauti, nuimti kamščius ir jų žiedelius, filiją. Popierinių etikečių pašalinti nereikia. Jeigu yra tam skirti konteineriai, rūšiuokite indu pagal stiklo spalvą.

3.3 Plastikas

Pastaruoju metu vis daugiau naudojame plastikų. Jie pakeitė stiklą, metalą, medieną, daugiau naudojama ir plastiko pakuočių. Plastikai kelia problemų ir sąvartynuose, ir juos deginant specialiose krosnyse.sąvartynuose plastikai daugelį metų nesuyra ir užima daug vietos, o deginant išsiskiria kenksmingos medžiagos. Pavyzdžiui, deginant chloro turinčius polimerus (ypač PVC) susidaro organiniai junginiai – dioksinai.

Gaminiams iš perdirbto plastiko suvartojama maždaug 2/3 mažiau energijos, lyginant su gamyba iš pirminių žaliavų – naftos ar gamtinių dujų. Kad būtų patogiau rūšiuoti tinkamus perdirbti plastikus, jie žymimi sutartiniais ženklais, kurie įspausti gaminio (pavyzdžiui, indų) apatinėje dalyje arba dugne. Kiekviena plastikų kategorija, prklausomai nuo sudėties, atitinka skaičius arba raides trikampio centre.

1 arba PET (PETE) – polietileno tereftalatas
2 arba HDPE – didelio tankumo polietilenas
3 arba V (PVC) – polivinilchloridas
4 arba LDPE – mažo tankumo polietilenas
5 arba PP – polipropilenas
6 arba PS – polisterenas
7 arba OTHER – plastikų mišinys arba keli skirtingi sluoksniai.

Perdirbti tinka tik tie plastiko dirbiniai, kurie pažymėti ženklais PET (1) ir HDPE (2):
· plastikiniai buteliai;
· padažų, aliejaus, šampūno, ploviklių indai;
· įvairi plastiko pakuotė.

Perdirbti plastikinius gaminius sunku, nes jie dažnai būna pagaminti iš įvairių rūšių plastikų, kuroų savybės skiriasi.

Metant į konteinerį PET butelius, reikia nusukti kamštelius, nuimkti žiedelį, nes jie pagaminti iš kitos rūšies (neperdirbamo) plastiko. Švariai išvalyti aliejaus ir padažų butelius.

3.4. Organinės atliekos

Esant tinkamoms sąlygom reikėtu kompostuoti organinės kilmės atliekas. Tai – vertinga trąša, kuri praturtins dirvožemį mineralinėmis medžiagomis.
Kompostuoti tinka:
· virtuvės atliekos – vaisių ir daržovių žievelės, kiaušinių lukštai, arbatžolės, kavos tirščiai, duona ir kt.
· sodo ir daržo atliekos – gėlių ir daržovių liekanos, nupjauta žolė, labai smulkios medžių šakelės.
Kompostavimui reikia apie 1m2 ploto, geriausiai šešėlyje, kad komposto nedžiovintų, tiesioginiai saulės spinduliai. Galima sukonstruoti nedidelę dėžę oš lentų, tarp jų paliekant tarpus, ar vielos tinklo. Kompostui taip pat galima panaudoti didelę (200 l talpos) statinę be dugno. Patogu tureti dviejų dalių talpą: vienoje atliekos kaupiamos, kitoje laikomas jau subrendęs kompostas.

Kompostas gaminamas efektyviai, jeigu jame yra tinkamas anglies ir azoto santykis. Kuo įvairesnės ir labiau susmulkintos medžiagos, tuo sparčiau jos skaidosi. Subrendęs kompostas yra tamsiai rudos spalvos, drėgnas, purus ir trapus.

3.5. Pavojingos atliekos

Ne visi buities chemijos produktai iki galo suvartojami. Tenka išmesti pasenusius vaistus, kosmetiką, nebetinkamus naudoti elektros elementus, automobilių tepalo ir kuro filtrus. Pavojingos atliekos – tai nuodingos, degios, sprogstančios ir kitokios kenksmingos medžiagos, kurios gali padaryti žalos žmogaus ar gyvūnų sveikatai ir aplinkai.
Pavojingos atliekos:
· galvaniniai elementai, turintys sunkiųjų metalų (Po, Ni-Cd, Hg), akumuliatoriai;
· pasenę vaistai;
· dezinfekacijos skysčių, baliklių, baldų valymo priemonių, metalo, keramikos valymo priemonių atliekos;
· lakų, dažų, skiediklių atliekos;
· kosmetikos – nagų lako, lako nuėmėjo, plaukų lako – liekanos;
· cheminėmis medžiagomis užteršta pakuotė;
· panaudoti tepalai, tepalų filtrai ir kitos naftos produktų atliekos;
· gyvsidabrio turinčios atliekos – liuminescencinės lempos, termometrai.

Didžiuosiuose miestuose ir kai kuriuose rajonų centruose yra stambaus gabarito atliekų priėmimo aikštelės ar specialūs punktai, į kurias gyventojai gali atvežti pavojingas atliekas. Informacija apie pavojingų atliekų tvarkymą konkrečioje vietovėje suteikia Savivaldybės aplinkos apsaugos specialistai.

Pavojingų buities atliekų surinkimo punktas.

3.6. Radioaktyvios atliekos

Radioaktyvios atliekos susidaro ekspotuojant branduolinės energetikos objektus bei naudojant joniziuojančiosios spinduliuotės šaltinius (JSŠ) pramonėje, asmens sveikatos priežiūros, mokslo institucijose bei mokymo įstaigose. Radioaktyvios atliekos gali būti trumpaamžės (dėl radionuklidų skilimo tampa mažai aktyviomis per keletą dienų, menesių) arba ilgaamžės (jū aktyvumas išlieka didelis nuo kelerių metų iki tūkstantmečių), taip pat skiriasi ir įvairių radioaktyviųjų atleikų kilmė, jų cheminės ir fizinės savybės.
Prieš saugant ir laidojant radioaktyviąsias atliekas, jos turi būti atitinkamai atskiriamos ir rūšiuojamos. Pagrindinis reikalavimas – radiokatyviosios atliekos turi būti rūšiuojamos pagal radionuklidinę jų sudėti.
Skystosios ir kietosios radioaktyviosios atliekos turi būti saugomos laikinosiose saugyklose, atliekų surinkimo konteineriuose arba specialiose talpyklose. Kietosioms radioaktyviosios atliekoms rinkti ir saugoti gali būti naudojami konteineriai arba psaltikiniai, polietileniniai arba popieriniai maišai, tačiau šiuo atveju jie turi būti pakankamai atsparūs aplinkos ir mechaniniams poveikiams ir naudojami kaip atskiros pakuotės. Asmens sveikatos priežiuros ir kitose įstaigose susidarančioms kietosioms radioaktyviosioms atliekoms surinkti gali būti naudojami maišai, pagaminti iš specialaus plastiko.
Svarbus reikalavimas: surinkimo konteineriai, specialios taplpyklos turi būti pagamintos iš chemiškai atsparių medžiagų,hermetiškos, atsparios aplinkos ir mechaniniams išoriniams poveikiams bei pažymėtos jonizuojančiosios spinduliuotės ženklu, atitinkančiu ISO standartą su užrašu „Radioaktyviosios atliekos“

3.6.1. Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas Lietuvoje
Pagrindiniai radioaktyviųjų atliekų šaltiniai Lietuvoje:
§ Ignalinos atominė elektrinė
§ Medicinos įstaigos
§ Pramonės įmonės
§ Mokslo institucijos
Dažniausiai naudojami 3H, 14C, 32P, 35S, 60Co, 90Sr/90Y, 125I, 131I, 192Ir, 239Pu izotopai.
Šiuo metu visos dėl radioaktyviųjų medžiagų naudojimo susidariusios radioaktyviosios atliekos yra laidojamos Ignalinos AE radioaktyviųjų atliekų saugykloje.

Naudota literatūra

1.Laima Galkutė “Kas yra kas?” Kaunas 2002
2.G.Klevinckas “Radioaktyviųjų atliekų tvarkymas” Vilnius 2002
3.L.Galkutė, E.Motiejūnienė, E.Lekevičius “Nojaus laivas (Ekologinis ugdymas mokykloje)” Vilnius 1998
4.D.Heinrich, M. Herpt “Ekologijos atlasas” Vilnius 2000
5. “Žemė ir jos gėrybės (populiarioji enciklopedija)” Vilnius 1994
6.A.Balbierius ir kt. “Žaliosios minties ratas” Vilnius 1998
7.L.Galkutė, A.Sniečkus, J. Kameneckas “Rūšiuokime” Kaunas 2002

Leave a Comment