Žinduoliai – chordinių tipo stuburinių potipio gyvūnų klasė. Yra 3 poklasiai: pirmažvėriai (kloakiniai), žemesnieji žinduoliai (sterbliniai), aukštesnieji žinduoliai (17 kitų būrių).
Žinduoliai yra aukščiausios organizacijos stuburiniai gyvūnai, turintys dideles galvos smegenis. Visi žinduoliai (išskyrus kloakinius) yra gyvavedžiai. Kvėpuoja plaučiais, turi plaukus, yra šiltakraujai ir jauniklius maitina pienu.
Žinduoliai kildinami iš mezozojaus eroje gyvenusių žvėriaroplių -terapsidų. Pirmųjų žinduolių (Docodonta, Triconodonta, Eupantotheria) liekanų randama viršutinio triaso sluoksniuose. Apatiniame kreidos periode atsirado sterbliniai ir vabzdžiaėdžiai žinduoliai. Ypač sparčiai žinduoliai vystėsi eoceno laikotarpiu (tuo metu jų buvo 28 būriai; 16 išliko iki dabar). Žinduolius tiria zoologijos šaka teriologija.
Žinduoliai ir ropliai yra labai panašūs. Šių klasių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos, šalinimo organų sandara yra panaši. Kai kurios roplių ir žinduolių gemalų vystymosi stadijos yra panašios. Tai rodo roplių ir žinduolių giminystę.
Iškasamieji žinduolių protėviai – žvėriaropliai – gyveno prieš 200-300 mln. metų. Pagal jų griaučių liekanas mokslininkai nustatė, kad žvėriaroplių kojos buvo po liemeniu, kaip ir žinduolių, o ne išskėstos į šonus. Jų dantys turėjo šaknis ir buvo trejopi: kandžiai, iltiniai ir krūminiai. Pirmieji senovinių žinduolių atstovai turėjo ir roplių, ir žinduolių požymių. Žinduoliai buvo kai kuo pranašesni, pirmiausia, turėjo gerai išsivysčiusius galvos smegenis, buvo gyvavedžiai ir maitino jauniklius pienu. Dėl to geriau galėjo išlikti jų palikuonys. Turėdami pastovią aukštą kūno temperatūrą, žinduoliai galėjo apsigyventi rajonuose, neprieinamuose ropliams.
Pirmieji žinduoliai buvo smulkūs, nedidesni už žiurkes ir todėl ilgą laiką negalėjo varžytis su stambiais, viešpataujančiais Žemėje senoviniais ropliais (dinozaurais ir kt.). Tačiau kai Žemėje klimatas atvėso, dauguma stambių šaltakraujų senovinių roplių išnyko, o šiltakraujai žinduoliai paplito visoje Žemėje.
Permo ir triaso perioduose, nuo roplių, kurių evoliucija dar tik buvo prasidėjusi, atsiskyrė linija, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai ir pagaliau pats žmogus. Tą evoliucijos liniją sudarė ropliai, turintys požymių, kurie vėliau tapo būdingi žinduoliams.
Nors žinduoliai turi pačią tobuliausią iš visų gyvūnų anatomiją ir fiziologija, jie įsigalėjo tik maždaug per 160 milijonų metų. Mezozojaus laikotarpiu buvo keli žinduolių būriai, kuriuos sudarė smulkūs gyvūnai, panašūs į kirstukus. Jie vieni nuo kitų skyrėsi dantų sandara, tačiau apie juos labai mažai žinoma, nes randami tik liekanų fragmentai. Vėliau jie visiškai išnyko, ir tik vienai evoliucinei linijai pasisekė išlikti. Tai buvo Pantotheria, iš kurių kilo sterbliniai ir placentiniai žinduoliai. Viena pirmykščių grupių, išlikusių iki šių dienų, yra kloakiniai – echidnos ir ančiasnapiai. Tai tikri žinduoliai, nors ir deda kiaušinius; jei ne jų savitumas, jie teiktų žinių apie žinduolių evoliuciją. Era Periodas Prasidėjo prieš (mln. metų) Truko (mln. metų) Gyvybės raida Kaino- Kvarteras 2 2 Klestėjo žinduoliai. Paplito žmonės. zojus Terciaras 65 63 Klestėjo žiediniai augalai. Atsirado kanopiniai žinduoliai ir primatai. Mezo- Kreida 135 70 Atsirado žiediniai augalai. Gausu žinduolių ir paukščių. zojus Jura 195 60 Roplių epocha. Atsirado pirmykščiai paukščiai. Paplito spygliuočių miškai. Triasas 225 30 Pasaulio dykumos. Pirmieji žinduoliai. Gausu roplių. Permas 280 55 Atsirado dabartiniai vabzdžiai. Paplito gyvybė jūroje ir gėlame vandenyje. Karbonas 345 65 Pirmieji ropliai. Atsirado sparnuoti vabzdžiai. Gausų papartainių ir asiūklainių. Paleo- Devonas 395 50 Gausu žuvų. Pirmieji varliagyviai. zojus Silūras 430 35 Gausu jūros dumblių. Pirmieji sausumos augalai. Paplito žanduotosios žuvys ir jūrų skorpionai. Ordovikas 500 70 Gausu koralų ir trilobitų. Kambras 570 70 Pirmieji gyvūnai, palikę fosilijų. Paplitę jūrų ežiai ir graptolitai. Prekambras 4600 4030 Pirmieji gyvybės pėdsakai, dumbliai ir bakterijos.
Mezozojaus pabaigoje, išnykus daugumai roplių būrių, gamtoje atsirado laisvų plotų, kuriuos užpildė įvairūs smulkūs žinduoliai. Iš jų vėliau išsivystė kanopiniai, kurie skabė medžius miškuose ir ganėsi pievose, žolėdžiais mintantys plėšrieji, po žeme gyvenantys graužikai, laipiojantys po medžius primatai, skraidantys šikšnosparniai ir jūrose plaukiojantys banginiai. Tik vabzdžiaėdžiai išlaikė pirmykščių žinduolių bruožą. Visa ta žinduolių evoliucija tetruko kelis milijonus metų po to, kai išnyko didieji ropliai.
Ši įspūdinga žinduolių evoliucija prasidėjo terciaro laikotarpyje (paleogene), vos prieš 65 milijonus metų, todėl išnykusių žinduolių liekanos geriau išsilaikė negu prieš juos gyvenusių didžiųjų roplių. Gerai ištirta arklių evoliucija. Išaiškinta titanoterų (panašių į raganosį dramblio dydžio žolėdžių) evoliucija, kurie vėliau išnyko. Tačiau daugelio evoliucijos linijų neįmanoma tiesiogiai susekti, nes randama liekanų tik tų gyvūnų, kurie priklausė šalutinėms pagrindinio kamieno atšakoms. O daugelio atšakų, pavyzdžiui, raganosių ir dramblių, gyvensena labai skiriasi.
Antra vertus, kai kuriose žinduolių grupėse vyko vadinamoji konvergentinė evoliucija: negiminiški gyvūnai, gyvendami panašiai ir patys supanašėja. Eocene gyvenęs žinduolis Coryphodon ir elgėsi, ir atrodė panašiai kaip begemotas, bet nebuvo jam giminiškas.
Pliešrieji žinduoliai, kaip žinoma, atsirado oligocene – gana vėlyvu žinduolių istorijos laikotarpiu. Jų pirmtakai buvo archajiški plėšrieji – kreodontai. Iš jų tikriausiai išsirutuliojo ir banginiai, ir aukštesnio tipo plėšrieji – kvartero periodo didieji vilkai ir urviniai lokiai. Dauguma terciaro ir kvartero kačių turėjo ilgas, panašias į kardą iltis. Tokios katės galėjo žudyti didelius storaodžius gyvūnus, kurių tuo metu buvo gausu. Dabartinių kačių dantys mažesni, bet jos gali pavyti greitus gyvūnus ir juos nužudyti perlauždamos sprandą.
Kanopinių ir dramblių linijų išnykusios šoninės atšakos davė pradžią į raganosius panašiems gyvūnams uintaterijams, turėjusiems 6 ragus ir galingas iltis, chalikoterijams, į arklį panašiems gyvūnams, kurie vietoj kanopų turėjo nagus.
Terciaro laikotarpiu sparčiai vystėsi primatai, kilę eocene iš panašių į tupajas ir ilgakulnius žinduolių. Terciaro pabaigoje jų evoliucijos linija ėjo per lemūrus iki beždžionių ir žmogbeždžionių. Iš vienos tų linijų išsivystė žmogus.
Pirmoji terciaro dalis, trukusi 27 milijonus metų, skirstoma į paleoceną ir eoceną; eocene žinduoliai ir įsiviešpatavo planetoje. O mezozojaus didiesiems ropliams visiškai išnykus, miškai ir lygumos ištuštėjo. Tuose laisvuose plotuose išplito tada dar primityvūs žinduoliai. Per kelis milijonus metų išsivystė daugybė skirtingų žinduolių rūšių, kurios sugebėjo užpildyti visą aplinką, nepalikdamos tuščių ekologinių nišų.
Tačiau, kad ir kaip gerai būtų šiuo metu mokslininkų ištirta žinduolių kilmė ir įvairovė, teigti, kad jau viskas šioje srityje atrasta, būtų per drąsu. Neseniai, šių metų kovo 1-ą dieną buvo rasta nauja žinduolio rūšis. Šis žinduolis yra panašus į meškiuką ir turi žiurkės kilmę. Visi mokslininkai pašėlę iš džiaugsmo.