viskas apie bites

Turinys
I. Bitininkystės istorija 3
II. Bičių šeimos nariai 4
III. Bičių rasės 5
IV. Bičių produktai: 7
a. Medus – maistas ar vaistas 7
b. Medaus vartojimas: 8
c. Medaus rūšys: 9
d. Bičių pikis – natūralus antibiotikas 10
e. Žiedadulkės ir bičių duona 10
f. Bičių pienelis 11
g. Vaškas 12
V. Statistika bei idomybės 13
VI. Išvados 15
VII. Naudota literatūra 16I. Bitininkystės istorija
Medunešės bitės išsivystė maždaug prieš 15 mln metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasirraukus paskutiniajam ledynui, maždaug priš 5,5-6 tūkst. Metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą.
Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su inndu rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus dūmais rūkina. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst. Metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. Metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.
Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą.
Seniausios rašytinės žinios apie drrevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X-XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, tu

urėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV – XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkystės produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605 – 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.

Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai:
1. Medžioklinė bitininkystė
2. Drevinė arba bortinė bitininkystė
3. Pasodybinė bitininkystė
4. Rėminė bitininkystėII. Bičių šeimos nariai
Bičių šeimą sudaro motina, bitės darbininkės ir tranai . Vasarą šeimoje būna įvairių vystymosi stadijų perų
Motina (2) – stambiausia iš viisų šeimos narių. Jos kūno ilgis – 20-25 mm. Itin didelis pilvelis: jo neuždengia sparneliai, kaip bitės darbininkės. Motina išgyvena iki 5 metų. Daugiausia kiaušinėlių sudeda antraisiais gyvenimo metais. Kai motina deda kiauginėlius,
bitės darbininkės ją nuolat prižiūri, maitina labai baltymingu
1 pav. Bičių šeimos nariai
maistu – bičių pieneliu, kurį pačios gamina. Geros motinos palankią vasarą per parą gali sudėti 1500 kiaušinėlių, o geriausios – iki 2000 ir daugiau. Per metus motina sudeda 150-200 tūkst. kiaušinėlių, per parą atstato savo svorį.
Motina – vienintelė šeimoje visiškai išsivysčiusi patelė, galinti dėti apvaisintus ir

r neapvaisintus kiaušinėlius, priklausomai nuo korio akelių rūšies.
Tranas (1) – trumpesnis, bet storesnis už motiną. Jo kūno ilgis – 15-17 mm. Tranai išsirita pavasarį ir vasarą. Išsiritę lytiškai subresta per dvi savaites.
Šiltomis saulėtomis dienomis skraidydami ore jie ieško jaunų motinėlių ir, susitikę su jomis, poruojasi.
Tranai – patinai. Normaliose šeimose vasaros pabaigoje, pasibaigus medunešiui (ir vasarą), bitės išveja tranus. Jie paliekami tik šeimose, kuriose nėra vaisingos motinos: Čia jie gali išgyventi ir iki pavasario. Tranų buvimas rudenį bičių šeimoje paprastai reiškia, kad šeimą ištiko nesėkmė – joje arba visai nėra motinos, arba ji nevaisinga.
Bitės darbininkės (3) – patelės, turinčios neišsivysčiusius lyties organus: jos smulkesnės už motiną ir tranus. Jų gyvenimo trukmė prikiauso nuo sąlygų, kuriomis gyvena ir dirba: pavasarį stipriose, sveikose šeimose bitės vidutiniškai gyvena 28-32 dienas, o silpnose, kuriose bičių mažai ir gyvenimo sqlygos ne tokios palankios – trumpiau. Vasarą stipriose šeimose bitės išgyvena apie 35 dienas, o žiemojimo laikotarpiu per žiemą. Kinta ir bičių darbininkių kiekis šeimoje: pavasario sulaukia iki 15-20 trūkst.; vasarą – 40-60 tūkst., rudeniop vėl sumažėja iki 20-25 tūkst.
Visus darbus, kad bičių šeima galėtų gyventi ir daugintis, atlieka bitės darbininkės. Darbo pasidalijimas prikiauso nuo bičių amžiaus. Jaunos dirba avilio viduje ir vadinamos avilio bitėmis. Dvi savaites po išsiritimo bitės pradeda skraidyti: pradžioje orientuotis, vėIiau žiedadulkių ir nektaro rinkti. Tokios tampa rinkėjomis, ar
rba lauko bitėmis.
Pirmąsias tris dienas išsiritusios iš narvelių bitės valo korių narvelius.
Jų organizmas dirbant tvirtiėja, ir jos pradeda dirbti sudėtingesnius darbus: 4 dienų amžiaus bitės maitina lervutes, pradžioje vyresnes – medaus ir žiedadulkių mišiniu, o nuo septintos dienos jaunas maitina pieneliu, gaminamu žandų bei ryklės liaukų.
6-14 dienų amžiaus bitės šiltomis saulėtomis dienomis išlekia apsiskraidyti. lšeina ant prielakio, pasikelia ir, atsigręžusios galvomis į avilį, lekioja priešais jį, įsidėmėamos lakos vietą, avilio spalvą ir formą, jo padėtį,kitų avilių ar daiktų atžviIgiu. Truputį palaksčiusios ir išsivaliusios grižta į avilį. Vėliau bitės palaipsniui laksto vis ilgiau ir toliau. Avilyie pasimaitinusios ir pailsėjusios jos toliau augina perus.
Nuo 8 iki 18 dienų, kai geras medunešis, bitė priiminėja iš skraidančių bičių nektarą ir perdirba jį į medų. 12-18 dienų amžiaus medunešio metu gamina daug vaško ir siuva korius. Be šių darbų, kai kurios bitės ir toliau valo korio narvelius, taiso juos, kad motina galėtų dėti kiaušinėlius.
Maždaug nuo 14-tos dienos bitės pradeda rinkti nektarą, žiedadulkes ir vandenį. Jos saugo avilio laką, neįsileidžia į jį pašalinių gyventojų, palaiko avilyje švarą ir prireikus jį vėdina. Normalioje šeimoje bitėmis rinklėjomis tampa trijų savaičių bitės. Supaprastintai bičiqų darbai atrodytų taip: tris savaites vystosi; tris – avilio bitės ir likusias tris – lauko bitės rinkėjos.
Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būklės ir medunešio pobūdžio:
juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bitės neša žiedadulkių, juo ge.resnis medunešis gamtoje, tuo labiau bitės renka žiedų ar lipčinį nektarą. Optimaliausia, kai šeimoje 2/3 avilio bičių.
Aprašyta darbų tvarka keičasi ir dėl daugelio kitų priežasčių: jeigu, pavyzdžiui, šeimoje žūsta daug lauko bičių, tai jaunosios pradeda intensyviau skraidyti maisto nesulaukusios 14 dienų amžiaus.III. Bičių rasės
BEGELUONINĖS BITĖS (Melipona ir Trigona) – dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais įviršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spiralinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net tiesiog žemėje. Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.Tačiau jis labai brangus, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą. Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta. 1956 m. įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės tapo labai agresyvios – užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus. Sparčiai kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantacijos. Ankstesnėse ganyklose bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5 šeimas ir surenka po 2 – 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės – “tik” prieš 15 mln . metų.
INDIJOS DIDŽIOJI BITĖ (A.dorsata) – išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose siuva vieną 1 – 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos. (žr. 1 pav. 1- motina, 2- korys po medžio šaka)
INDIJOS MAŽOJI BITĖ (A.floreae) – smulkiausia medaus gamintoja. Medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtingų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė – apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas, 6- korys po medžio šaka)
INDIJOS VIDUTINIOJI BITĖ (A.indica arba cerana) – panašiausia naminėms bitėms.Gyvena
2 pav. Indijos bitės
medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina, 8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai – dangteliai su skylutėmis)
Į LIETUVĄ bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 – 6 tūkst. metų. Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.
VIETINĖS (A.mellifica mellifica) – už kitas stambesnės. Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis – 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Spiečia rytojaus dieną po pirmojo motininio narvelio uždengimo. Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius. Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą. Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės vietiniame bičių “draustinyje”.
KAUKAZO KALNŲ PILKOSIOS (A.m.caucasica) – raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus ir apžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.
KARNIKOS (A.m.carnica) – tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais .tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šeimos greičiau sustiprėja.
ITALIJOS (A.m.ligustica) – bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.
MIŠRŪNĖS – pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savybėmis pralenkia iš tėvų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose – žymiai mažesnis, todėl praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes.
KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI – žiemoja geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.
ITALIJOS + KAUKAZO – labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičių pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes.
KAUKZO + KARNIKOS – pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį medunešį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo lizdą, o po to magaziną.IV. Bičių produktai:
a. Medus – maistas ar vaistas
Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių – 73,8 proc., liepų – 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą

3 pav. Bitės kaupia medų koryje
cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius – gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.b. Medaus vartojimas:
– Medus sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą. (Vartojama 1,5-2 val. po valgio.Medus ištirpinamas šiltame vandenyje.Iš pradžių geriama 40-50 gr. per dieną,po to iki 100 gr.)
– Kai skrandžio sultyse rūgšties trūksta, tuomet medus valgomas užgeriant šaltu vandeniu 10 min. prieš valgį.
– Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti.
– Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata, esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus.
– Ir daugeliui kitų ligų gydyti.c. Medaus rūšys:
Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš įvairių augalų – polifloriniu. Mo-noflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas.
Liepų medus – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Dobilų medus – šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų – kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų – rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.d. Bičių pikis – natūralus antibiotikas
Bičių pikis, arba propolis, yra sakinga, maloniai stipraus kvapo ir kartoko, aštraus skonio biologiškai aktyvus produktas. Jo spalva – nuo gelsvos iki tamsiai rudos, pilkos ar žalsvos. Kuo pikis senesnis, tuo spalva tamsesnė. Veiksmingas gydomąsias savybes propolis išsaugo net iki 10 metų. Bitės pikį renka nuo medžių (topolių, beržų ir kt.) lipnių pumpurų, ūglių ir naudoja jį avilio plyšiams klijuoti, medui akiuoti, gendantiems svetimkūniams, kurių negali pašalinti iš avilio, balzamuoti, mat pikis nepraleidžia oro ir drėgmės. Dėl tų pačių konservuojančių savybių jis neleidžia gesti bičių produktams (pvz., bičių pieneliui), dygti į avilį suneštoms žiedadulkėms. Be to, bitės pikiu dezinfekuoja korių akutes ir taip apsisaugo nuo ligų, dar ir aromatizuoja avilį. Viena bičių šeima per dieną į avilį atneša 1 g pikio, o per metus – iki 150-200 g. Specializuojantis bičių pikio gavyboje, galima surinkti ir daugiau. Lietuvos bitininkai surenka jo palyginti nedaug, nors rinka pikiui realizuoti – gera, ypač užsienyje. Deja, mūsų šalies vaistų pramonėje bei medicinos praktikoje pikis naudojamas mažai. Kambario temperatūroje kietas pikis, pašildytas iki 30-40 laipsn. C, tampa lipnus ir plastiškas, 80-104 laipsn. C temperatūroje – lydosi. Spirite bei eteryje jis tirpsta gerai, augalinės ir riebalinės kilmės riebaluose – iš dalies, o vandenyje – mažai. Geriau tirpsta pašildytuose tirpikliuose. Pikio veikimo spektras yra gana platus: antimikrobinis (žudančiai veikia net 100 mikrobų), antivirusinis, antigrybinis, priešuždegiminis, vietinis antestezuojantis, antioksidacinis ir biostimuliuojantis.e. Žiedadulkės ir bičių duona
Sugrįžusios bitės su žiedadulkių nešuliais į avilį, jas deda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio akelės, likusią dalį užpila medumi ir akelę užlipdo vaško dangteliu. Taip paruošta žiedadulkių atsarga ateičiai jau vadinama bičių duonele. Tai maisto medžiagų saugykla, kurioje vyksta cheminiai procesai. Bičių seilėse, meduje ir žiedadulkėse yra fermentų, kuriems veikiant skyla baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Nuo žiedadulkių bičių
4 pav. Bitė imanti žiedadulkes
duonelė skiriasi tuo, kad joje yra monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja ir neleidžia jai fermentuotis bei gesti. Todėl bičių duonelės aktyvusis rūgštingumas (pH 4,3) yra didesnis negu žiedadulkių (pH 6,3). Savo biologine sudėtimi ir fiziologiniu poveikiu bičių duonelė beveik nesiskiria nuo žiedadulkių, tačiau šie produktai turi ir skirtumų.
Vartojama organizmui stiprinti, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Daug naudoja sportininkai, sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės, po kraują silpninančių vaistų vartojimo. Patariama visiems sunaudot po 200 gr duonelės pavasarį ir rudenį.
DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIU, DIDINA SKRANDŽIO SULČIŲ RŪGŠTINGUMĄf. Bičių pienelis
Bičių pienelis – bičių darbininkių priešakinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, šiuo metu daug kam žinomas bičių produktas. Tai gelsva, aitri, rūgštoka tyrelė. Ją pašarminus pro mikroskopą galima matyti įvairių priemaišų – žiedadulkių, vaško trupinėlių, smulkių augalų dalelių ir kt., iš ko galima atskirti tikrą bičių pienelį nuo falsifikuoto.
Didžiausią bičių pienelio dalį sudaro vanduo. Be to jame randama 11,15% baltymų, 8,94% angliavandenių, 5,61% riebalų ir 0,81% mineralinių medžiagų. Baltymus sudaro albuminai ir globulinai.Randamos visos žmogaus organizmui būtnos amino rūgštys,kurių dalis laisvos, dalis surištos.Angliavandenius sudaro 5 cukrūs, išskirta visa eilė disacharidų, glikopeptidų, 16 riebiųjų rūgščių, randama daugelis mikroelementų, visi B grupės vitaminai, vitamino C, vitamino A provitamino – karotino, pantoteno rūgšties.
Bičių pienelis ypatingai vertinamas dėl stimuliuojančio poveikio – pagerėja savijauta, darbingumas, pagyvenę žmonės darosi žvalesni, pagerėja jų jutimo organų funkcija.Teigiamai veikia sergant bronchine astma, smegenų kraujagyslių ateroskleroze, esant lėtiniam širdies vainikinių kraujagyslių nepakankamumui, po miokardo infarkto,
5 pav. Bičių pienelis
sergant kai kuriomis nervų ir odos ligomis, esant vaikų lėtiniams virškinimo sutrikimams bei hipotrofijai, tigiamai veikia klimakterinių distonijų atveju, pooperaciniu laikotarpiu, gydant nudegintas žaizdas, burnos uždegiminius procesus, stiprinant organizmo atsparumą radioaktyviems spinduliams, taikant juos gydymui.
Gydymui naudojamas iš motininių akučių surinktas bičių pienelis, maisto racionui papildyti galima vartoti bičių pienelį iš traninių akučių. Rekomenduojama vartoti 15 -30 dienų, suaugusiems 50 – 200 mg, vaikams 10 – 50 mg per dieną. Veiksmingiausias ir greičiausiai įsisavinamas kai laikomas po liežuviu.
DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIUg. Vaškas
Tik šviežias bičių liaukų išskirtas vaškas yra visiškai baltas. Vaškas, panaudotas korių gamybai, įgauna gelsvą spalvą, nes jame įmaišyta pikio ir žiedadulkių. Natūralus bičių vaškas turi malonų medaus kvapą, bet neturi skonio.
Vaškas lydosi, pašildytas iki 60-68 laipsnių temperatūros, netirpsta vandenyje ir glicerine, o taip pat šaltame spirite. Tik pasiekus vaško lydymosi temperatūrą, jis tirpsta acetone, benzine, chloroforme, terpentine.
Į vaško sudėtį įeina sudėtingi eteriai (70-75 proc.), laisvos riebiosios rūgštys (13-15 proc.) ir angliavandeniai (12-15 proc.). Be to, vaške yra labai nedaug vandens (0,1-2,5 proc.), daug karotinoidų (provitamino A) ir kitų dažomųjų, aromatinių medžiagų. Jame yra nedaug mineralinių medžiagų, o taip pat priemaišų: žiedadulkių, pikio, lervučių bei mirusių bičių liekanų. Nuo priemaišų kiekio priklauso vaško kokybė.
Rekomenduojame kramtyti korių medų, kurio sudėtyje yra vaško ir žiedadulkių. Tai sustiprina dantų smegenis, išvalo dantų kišenes nuo maisto liekanų, padeda kovoti su paradantoze. Nereikia bijoti praryti vaško gabaliuką, kuris kartu su pikio priemaiša, patekęs į virškinamąjį traktą, pagerins žarnyno funkciją. Be to, vaškas kramtomas burnoje, gerina seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, dėl to gerėja apetitas ir virškinimas.
Neseniai atlikti A.Siniakovo tyrimai parodė, kad vaško sudėtyje yra nemažai vitamino A, kuris yra būtinas odos epiteliui atsinaujinti. Taip pat neseniai buvo įrodytas vaško priešuždegiminis veikimas (jame buvo rasta į antibiotikus panašių medžiagų). Dėl to vašką galima vartoti odos ligų ir burnos gleivinės pažeidimams gydyti. Tai, A.Siniakovo teigimu, yra dėl to, kad nė viename gamtos produkte nėra tiek daug karotino bei karotinoidų, kaip vaške. Iki šiol buvo manoma, kad karotino (provitamino A) yra daugiausia morkose. Tačiau paaiškėjo, kad 100 g morkų karotinų turi nuo 2 iki 9 mg, o 100 g vaško yra nuo 8 iki 12 mg karotinų.
Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad galima vašką vartoti peroraliai (prarijus per burną) gydant spazminį kolitą ir obliteruojantį endarteritą. Gydymą vašku galima derinti su kitais medikamentais.

Statistika bei idomybės

Metai Tirta šeimų (n) Straublelio ilgis mm Kubitalinis indeksas % Diskoidalinio taško padėtis %

– 0 +
1. Lietuvos vietinių bičių draustinis
1984 38 6,106 ± 0,017 58,51 ± 1,35 72,50
1998 44 6,296 ± 0,021 57,07 ± 1,35 40,42
2. A. Amšiejaus bitynas
1994 16(1) 6,555± 0,026 44,08± 1,16 8,66 71,96
1994 16(2) 6,563± 0,028 47,84± 1,14 39,38 33,33
X 32 6,559± 0,027 45,96± 1,15 19,10 52,60
3. Kauno bitininkų draugijos V. Garbausko bitynas
1995 12 6,815± 0,023 45,40± 1,14 25,3 36,4 38,3
1996 15 6,849± 0,022 44,17± 1,15 12,4 30,9 56,7
4. Vokietijos I. Striewski Karnikos morfos bitynas
1995 8 6,399± 0,018 36,90± 0,90 99,58
1996 12 6,419± 0,019 36,80± 0,85 82,02
5. Šveicarijos Bakfasto bitės
1995 6(1) 6,349± 0,019 44,64± 1,03 99,20
1995 6(2) 6,453± 0,020 43,17± 1,04 86,68
1995 3(3) 6,568± 0,019 47,10± 1,22 71,13
X 15 6,434± 0,020 44,55± 1,07 85,79
1 Lentelė. Bičių mišrūnių rasiniai požymiai (±S).

6 pav. Bitės kartais šoka ir taip

Augalų rūšis Vanduo Baltymai Riebalai Cukrus ir krakmolas Mineralinės medžiagos Kiti nenustatyti produktai
Žiedadulkių nešulėlių, surinktų rinktuvais
Pušis 7,01 7,02 2,04 48,35 1,32 34,26
Paprastoji kiaulpienė 10,96 11,12 14,14 34,93 0,91 27,64
Juodasis gluosnis 12,30 22,33 4,15 32,18 3,61 26,43
Rusvasis dobilas 13,44 20,68 3,22 30,21 5,49 26,96
Baltasis dobilas 11,96 23,71 3,40 26,89 3,14 31,30
Juodoji garstyčia 13,22 21,74 8,58 25,83 2,54 28,09
Žiedadulkių, surinktų rankomis
Kukurūzas 5,53 20,32 3,67 36,59 2,55 31,34
Riešutinis lazdynas 4,9 30,0 4,2 19,9 3,8 –
Beržas 5,0 21,9 2,7 – 2,8 –
2 Lentelė. Žiedadulkių cheminė sudėtis (%) (Pagal Tod ir Broterik).

vardas, pavardė rasės kontaktai pastabos
Jonas Grigaliūnas Karnikos(Krajinos) Ežero g. 12a – 16,Šiauliai, bitės laikomos Šiaulių rajone.Tel. (8 – 2.1) 399593,E-mail – j.grigal@takas.lt
Stasys Pliuskys Bakfasto Klykolių g.16 , LT-5450 Akmenėtel. 8-295 59476mob. 8-689 63028e-mail pliuskys@freemail.lt
Remigijus Šemeklis Kaukazo pilkosios, Bakfasto Maironio 13, KuršėnaiŠiaulių raj.tel.8-41-584548mob.tel 8-610-67189
Romas Cibas Karnika Utenos raj.
Ernestas Vitolis Galinis Italų rasės suomių selekcijos ir Kaukazo pilkųjų metizuotos motinėlės Pasvalys
Vytis Garbauskas Kaukazo pilkosios Kaunas
Antanas Gelumbauskas Karnikos Vilnius
Vincas Karaliūnas Karnikos ir Karpatų Druskininkai
Aleksandras Kavaliauskas Karnika Panevėžys
Edmundas Kraujulis Karnikos-Bakfasto ir Italijos-Karnikos mišrūnės Pakruojo raj.
Antanas Miškinis Karnika Kauno raj. visos bonituojamos
Vilmantas Tunkevičius Kaukazo pilkosios Anykščių raj.
3 Lentelė. Lietuvos bičių motinėlių augintojai

V. Išvados

Atliekant darbą, buvo iškilę nesklandumų. Buvau pamiršusi, kaip automatiškai suformuoti turinį, tačiau mokytojos bei vadovėlio pagalba atlikau šią užduotį. Manau, man pavyko atlikti beveik visas pateiktas užduotis, neatlikau tik vienos: su antraštėm ir poraštėm, nes nežinojau ką rasyti i antraštes ar poraštes. Tačiau kitas užduotis įvykdžiau, bent jau aš taip manau, tačiau juk mokytojos(vertintojos) žodis paskutinis: mielai išklausysiu savo darbo klaidas, kad daugiau jos nebesikartotų mano atliekamuose darbuose.

Leave a Comment