Manto Tamučio 4fh
Varliagyvių rūšies apibūdinimas
[pic]
Varliagyvių gyvenimas
Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonųmetų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jųlervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs įžuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūniųgriaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama,kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Josgyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti išvieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvųir kilę pirmieji sausumos stuburiniai – senoviniai uodeguotiejivarliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senoviniųuodeguotųjų varliagyvių. Suakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmiejivarliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos,uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni,judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinioprie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jiejudėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, omaisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kuriųpakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygospirmiesiems sausumos gyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizmedrėgmės.
Prisitaikymo sunkumai
Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, varliagyviams iškilodaugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Ištikrųjų visi šie gyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daugatšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabarjiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyviųgriaučiai palengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų
sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jųkaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjųstuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai. Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiolišlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai,uodeguotieji varliagyviai. Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuosemiškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi supilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta. Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jisvisiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arbajuos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro virpant balso stygoms– porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas įplaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kurie yra žemiau burnos. Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžiųrūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnosvidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kaikurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jųčia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji irkvarkdami vilioja pateles.Varliagyvių oda
Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vandenyjekvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlėsgali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuojaplaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odądrėkina sekretas, kurį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančiosgleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai
išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jųstipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles,kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjųvarliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų.Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniaipigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odosspalvas.Poravimosi ritualas
Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinėsrūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos priešakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį,čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuoplėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžėsbobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apieužpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos.Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jaunikliai išsiperitiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turidaugiau galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių,bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamasmetalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vienąišneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia patelei ant nugaros irprasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna,jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikosmedvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančiaslervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikosmedlaipių Dendrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jiebaigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė
ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusiųjauniklių. Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių.Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėjaskeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kadjos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos.Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmetalipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju.Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikraiapgaubti baltymo, sukibę tarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnuinepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąlanet esant – 6C. Lervutėse išsirita po 8 – 12 dienų ir kekėmis kybo prievandens augalų. Jos panašios į žuvytes, bet turi išorėje styrančias žiaunasir neturi burnos.Varliagyvių pobūriai
Amphicoela pobūris, jam priklauso: Glotnakojų varlių šeima: Leiopelma Ascaphus
Irklakojų varlių šeima: Varlė skraiduolė
Anomocoela pobūris, jam priklauso: Česnakimės rupūžės: Česnakė
Diplasiocoela pobūris, jam priklauso: Tikrosios varlės: Pievinė varlė Smailiasnukė varlė Kūdrinė varlė Ežerinė varlė Jautinė varlė Gigantinė varlė
Opisthocoela pobūris, jam priklauso: Diskaliežuvės rupūžės: Kūmutė Rupūžė bobutė Pipinės: Naguotoji rupūžė Pipa
Procoela pobūris, jam priklauso: Ilganosės varlės: Rinoderma Tikrosios rupūžės: Pilkoji rupūžė Žalioji rupūžė Nendrinė rupūžė Rupūžė Aga Gyvagimdė rupūžė Raguotoji rupūžė Australijos rupūžė Medvarlinės: medvarlė Sterblinė medvarlė Lapsiukė
Glotnakojės varlės
Primityvios dabartinės beuodegės amfibijos. Į priekį nuokryžkaulio yra 9 amficeliniai slanksteliai. Turi trumpus laisvusšonkaulius. Patinas per visą gyvenimą turi trumpą išorinę uodegą arba bent
jos raumenų liekanas. Šeimoje yra dvi gentys.: Leiopelma AscaphusLeipelma gentis
Leipelma paplitusi Naujojoje Zelandijoje. Kiaušiniai turi daugtrynio. Juos deda šlapiose šaltose vietose. Išsirita jau susiformavusiosvarlytės.
[pic]
Ascaphus gentis
Ascaphus gentis gyvena Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyješaltuose upeliuose. Kiaušinių apvaisinimas vidinis.
[pic]
Irklakojės varlės
Ir užpakalinių ir priekinių kojų pirštai su plėvėmis. Daugumarūšių gyvena medžiuose. Patelės deda kiaušinius į putas tarp suglaustųlapų. Irklakojės varlės: Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)
Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)
Varlė skraiduolė užauga iki 7,5cm. ilgio. Paplitusi Javoje,Sumatroje.
[pic]
Česnakinės rupūžės
Liemens slanksteliai proceliniai, rečiau opistoceliniai.Kryžkaulis procelinis, suaugęs su urostiliu arba sunertas su juo tik vienugumburu. Laisvų šonkaulių nėra. Pečių juostos kairiosios ir dešiniosiospusės apatinės dalys judamai susikloja. Kryžkaulio skersinės ataugosplačios. Viršutinis žandas su dantimis. Ausies būgnelis beveik arba visaisunykęs. Šeimoje yra apie 80 rūšių. Paplitusios Europoje, pietryčių Azijojeir Šiaurės Amerikoje. Česnakinės rupūžės: Česnakė (Pelobates fuscus)
Česnakė (pelobates fuscus)
Užpakalinių letenų pado vidiniame krašte turi po raginę keterėlęžemei žarstyti. Paliesta pakvimpa česnaku. Buožgalviai labai dideli. Aktyvinaktį, auštant užsikasa giliai į žemę. Lietuvoje aptinkama smėlėtosedirvose. Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę(Pelobatus fuscus). Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tiksutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienaigilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžiojavabzdžius ir kirmėles. Kūno forma primena rupūžes, bet oda lygi arba smulkiai grūdėta.Akių vyzdis vertikalus. Kryžmens slankstelio skersinės ataugos plačios. Ant
viršutinių žandų yra dantys. Ausies būgninė membrana menkai išsivysčiusi,beveik nepastebima. Dauguma didesnę gyvenimo dalį praleidžia sausumoje.Liemuo plokščias. Kūno viršus gelsvai rudas ar šviesiai pilkas su rudomisbei juodomis dėmėmis. Kartais išilgai nugaros būna šviesesnė juostelė,pamarginta smulkiomis raudonomis dėmelėmis ir taškeliais.[pic] [pic]
Tikrosios varlės
Labai plačiai paplitusios amfibijos. Kryžkaulio slankstelis išpriekio išgaubtas iš užpakalio dviem gumbais susineria urostiliu. Pirmiseptyni slanksteliai proceliniai, aštuntas dažniausiai amficelinis.Šonkaulių nėra. Pečių juosta abiejų pusių apatinės dalys tvirtai suremtos.Viršutinis žandas su dantimis. Šeimoje daugiau nei 500 rūšių. Paplitusiosvisuose žemynuose, išskyrus Australiją. Tikrosios varlės: Pievinė varlė (Rana temporaria) Smailiasnukė varlė (Rana arvalis) Kūdrinė varlė (rana esculenta) Ežerinė varlė (Rana ridibunda) Jautinė varlė (Rana catesbeianashaw) Gigantinė varlė (Gigantoranagoliath)
Pievinė varlė (Rana temporaria)
Pievinė varlė dažniausiai aptinkama Lietuvoje varlių rūšis. Iki10 cm ilgio. Pilvas dėmėtas. Kūno pigmentacija ir raštas labai įvairūs.Nugara būna gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis.Dėmėtumas – nuo visai neryškaus iki kontrastingo. Išilgai nugaros kartaiseina šviesi juostelė, bet visada neryški ir nesiekia galvos. Smilkiniųdėmės prasideda už akių ir per būgninės membranas siaurėdamos eina beveikiki pečių. Poruojantis patinų pagurklis pasidaro melsvas, o ant priekiniųkojų 1 piršto atsiranda šiurkštus sustorėjimas, lyg trynė. Lietuvojegausiausia varlių rūšis. Aptinkama miškuose, pelkėse, pievose, laukuose,soduose, prie sodybų. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru ir dieną.
[pic]
Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)
Smailiasnukė varlė mažesnė už pievinę. Pilvas baltas, nerštoperiodu patinas žydros spalvos. Gyvena pelkėtose vietose. Lietuvoje dažna.
[pic]
Kūdrinė varlė (rana esculenta)
Kūdrinė varlė užauga iki 9 cm. ilgio. Ryškiai žalia su retomisjuodomis dėmėmis, išilgai nugaros eina šviesi juosta. Pilvas baltas argelsvas, kartais pilkai dėmėtas. Šlaunų viršus gelsvas, išmargintasjuodomis dėmelėmis. Patinų pigmentacija ne tokia kontrastinga kaip patelių,kai kurie būna visai be tamsių dėmių. Patinai su dviem baltaisrezonatoriais burnos kampuose. Lietuvoje dažna. Aptinkama prie užželiančiųvandens telkinių. Aktyvi dieną ir vakare.
[pic]
Ežerinė varlė (Rana ridibunda)
Ežerinė varlė užauga iki 15 cm. ilgio. Daugiau dėmėta,rezonatoriai pilki. Gyvena prie vandens, neršto periodu patinai labaigarsiai sutartinai kvarkia. Lietuvoje dažna. Nugaros fonas pilkai ar rusvaižalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. Kartais išilgai nugaros būnasiaurutė šviesi juostelė. Pilvas pilkšvai baltas ar gelsvas, dažnaiišmargintas tamsiomis dėmėmis ir taškeliais. Šlaunų viršus žalsvas,išmargintas rudomis dėmėmis. Retoka ir negausi. Aptinkama prie upių, ežerų.Daugiausiai laiko praleidžia vandenyje.
[pic]
Jautinė varlė (Rana catesbeiana shaw)
Jautinė varlė užauga iki 20 cm. ilgio. Stambiausia ŠiaurėsAmerikos varlių rūšis.
[pic]
Gigantinė varlė (Gigantorana goliath)
Gigantinė varlė užauga iki 30 cm. ilgio. Stambiausia varliųrūšis. Paplitusi Afrikoje, Kamerūne.
Diskaliežuvės rupūžės
Slankteliai opistoliniai, įgaubti iš užpakalio. Turi trumpuslaisvus šonkaulius. Liežuvis disko formos, neišmetamas. Diskaliežuvės rupūžės: Kūmutė (Bombina bombina) Rupūžė bobutė (Alytes obstetricans) Lietuvoje mažose pelkutėse. Nugara smulkiai karpota, beveikjuoda. Kūno apačia išmarginta oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Odos liaukųišskyros aitrios, nuodingos. Veisimosi periodu patinas skleidžia melodingusgarsus. Buožgalvio kvėpuojamoji anga pilvo srityje.
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)
Raudonpilvės kūmutės paplitę Centro ir Rytų Europoje. Lietuvojepaplitusi mozaikiškai, retesnė šiaurinėje ir vakarinėje respublikos dalyje. Pavasarį – vasarą gyvena nelabai giliuose, gerai įšildomuosevandens telkiniuose dumblėtu dugnu, užpelkėjusiose žemumose. Dažniausiaiupių senvagėse, ežerų užutekiuose, melioracijos kanaluose. Aktyvios dieną.Gali migruoti iš vieno vandens telkinio į kitą. Balandžio – lieposmėnesiais patelė padeda 80 – 300 ikrelių. Minta daugiausia vandensbestuburiai. Nuo spalio mėnesio iki balandžio mėnesio žiemoja sausumoje –smėlio duobėse, graužikų urvuose, rūsiuose. Gausumas. Dabar Lietuvoje yra 6000 – 8000 raudonpilvių kūmučių.Nykimo priežastis – tinkamų biotopų mažėjimas dėl melioravimo, krūmųiškirtimo, užterštumo. Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka suneryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais.Rezonatoriai vidiniai.
[pic]
Europinė Rupūžė bobutė
Rupūžė bobutė paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiemojaužsikasusi į žemę. Patinas kiaušinių virtines nešioja ant užpakaliniųgalūnių letenų. Tik prieš išsiritant lervoms, trumpam eina į vandenį. [pic]
Pipinės
Neturi liežuvio, gyvena vandenyje. Pipinės rupūžės: Naguotoji rupūžė (xenopus laevis) Pipa (Pipa pipa)
Naguotoji rupūžė (Xenopus laevis)
Paplitusi Pietų Afrikoje. Užpakalinių kojų 3 vidiniai pirštaisu aštriais nagais. [patelė išneršia iki 15000 kiaušinių. Buožgalviaiužauga labai dideli, maitinasi košdami vandenį. Žiaunų ertmė atsiveria įišorinę kūno šonuose pora kvėpuojamųjų angų. Auginama laboratorijose kaippatogus endokrinologinių tyrimų objektas.
[pic]
Pipa (Pipa pipa)
Pipa užauga iki 20 cm. Paplitusi Brazilijoje. Veisimosi periodupatelės nugaroje susidaro duobutės (kaip bičių korio) į kurias patinasįspaudžia apie 100 apvaisintų kiaušinių. Palikuonys motinos nugarąapleidžia tik visiškai susiformavę.
[pic]
Ilganosės varlės
Ilganosės varlės: Rinoderma (Rhinoderma darwini)
Rinoderma (Rhinoderma darwini)
Rinoderma yra nedidelė ilganosė varlytė, gyvenanti Čilėje priešaltų upelių. Kiaušinius deda šalia vandens. Iš pradžių juos saugo patinai.Po to kiekvienas patinas liežuviu įsideda po keletą kiaušinių į erdvųryklės maišą, kuris yra pilvo srityje po oda. Paprastai jis funkcionuojakaip balso rezonatorius. Ryklės maiše buožgalviai vystosi iki metamorfozės.
[pic]
Medvarlinės
Artimos primityvioms rupūžėms. Dauguma gyvena miškuose. Pirštųgalai išsiplėtę į lipnius diskus, todėl gali judėti lygiu vertikaliupaviršiumi. Šeimoje daugiau kaip 600 rūšių. Paplitusios daugiausia Pietų irCentrinėje Amerikoje bei Australijoje. Europoje vienintelė šios šeimosrūšis – medvarlė. Medvarlinės: medvarlė (Hyla aborea) Sterblinė medvarlė (Gastrotheca (nototrema)marsupiata) Lapsiukė (Phyllomedusa)
Medvarlė (Hyla aborea)
Medvarlė paplitusi į pietus nuo Lietuvos. Kūnas iki 4,5 cmilgio. Gyvena netoli vandens krūmuose ir medžiuose tarp lapų. Aktyviprieblandoje.
[pic]
Sterblinė medvarlė (Gastrotheca(noottrema)marsupiata)
Sterblinės medvarlės patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę.Paplitusi Pietų Amerikoje.
[pic]
Lapsiukė (Phyllomedusa)
Lapsiukių genties daug rūšių. Patelės užpakalinėmis letenomissuglaudžia kabančių virš stovinčio vandens lapų kraštus ir į susidariusįvamzdelį deda kiaušinius. Paplitusios Brazilijoje.
[pic] Tikrosios rupūžės
Visi slanksteliai proceliniai, kryžkaulis dviem gumburaissunertas su urostiliu. Šonkaulių nėra. Pečių juostos abiejų pusių apatinėsdalys dažniausiai judamai susiklojusios. Negreitos beuodegės amfibijos,turinčios karpotą oda. Žandai dažniausiai be dantų. Patinai turi Bidelioorganą. Paplitusios visuose žemynuose, nėra tik Madagaskare. Tikrosios rupūžės: Pilkoji rupūžė (Bufo bufo) Žalioji rupūžė (Bufo viridis) Juostuotoji arba Nendrinė rupūžė (Bufocalamita) Rupūžė Aga (Bufo marinus) Gyvagimdė rupūžė (Nectophrynoides vivipara) Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata) Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)
Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)
Pilkoji rupūžė paplitusi Eurazijoje ir Šiaurės vakarų Afrikoje.Lietuvoje dažna. Oda apaugusi stambiomis karpomis. Kūno paviršius pilkas ar
juodai pilkas, rusvo atspalvio, beveik vienspalvis. Pilvas pilkai baltassu neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Patelės paprastai tamsesnės už patinus,jų dėmėtumas kontrastingesnis. Dažniausiai aptinkama Lietuvoje rupūžiųrūšis. Gyvena prie ežerų, upių, drėgnuose miškuose, soduose, daržuose,laukuose.[pic]
Žalioji rupūžė (Bufo viridis)
Žalioji rupūžė paplitusi Europoje, vakarinėje Azijoje,šiaurinėje Afrikos dalyje. Lietuvoje dažna. Oda rauplėta. Kūno paviršiusšviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis įdryželius dėmėmis. Aptinkama visur, bet dažnesnė Pietvakarių Lietuvoje.Gyvena soduose, daržuose, parkuose, laukuose. Mėgsta sausesnius biotopusnegu pilkoji rupūžė.
[pic]
Juostuotoji, nendrinė rupūžė (Bufo calamita)
Juostuotoji arba nendrinė rupūžė paplitusi Vakarų Europoje.Lietuvoje nereta. Oda rauplėta. Nugara ir šonai išmarginti stambiomisžalsvai rudomis ir smulkiomis rusvomis su juodais apvadais dėmėmis. Pilvasšviesus su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Jaunos rupūžiukės šviesesnės užsuaugusias, jų kūno pigmentacija mažiau kontrastinga. Užpakalinių kojųpirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės piršto. Reta aptinkamasmėlio kopose, pušynuose, soduose ir kitose smėlingose vietose. [pic]
Rupūžė Aga (Bufo marinus)
Rupūžė Aga labai stambi, iki 25 cm ilgio. Paplitusi Centrinėjeir Pietų Amerikoje.Odos išskyros labai nuodingos. Šiuose kraštuose aklimatizuota plantacijomsapsaugoti nuo kenkėjų.
[pic]
Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)
Raguotosios rupūžės viršutiniai vokai labai pailgėję, todėlstyro kaip du ragai. Plėšri, grobio tyko pusiau įsikasusi į drėgną žemę.Paplitusi Brazilijoje.
[pic]
Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)
Australijos rupūžė gyvena dykumose. Per sausrą įsikasa giliai įsmėlį. Prieš tai po oda, kūno ertmėje ir šlapimo pūslėje sukaupia daugvandens, todėl smarkiai išsipučia.
[pic] Natūralioji atranka
Dėl gamtinės atrankos populiacijos prisitaiko prie gyvosios ir
negyvosios aplinkos. Gyvajai aplinkai priklauso organizmai. Jie konkuruojadėl tų pačių išteklių, gaudo grobį ir parazituoja. Negyvoji aplinka apimaoro sąlygas, daugiausiai priklausančias nuo temperatūros ir kritulių.Praeitame dešimtmetyje evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlsas Darvinasįsitikino, kad rūšys kinta laike, ir nurodė, kad dėka gamtinės atrankos josadaptuojasi prie aplinkos. Individai, turintys naudingų tam tikromis aplinkos sąlygomispakitimų, dažniausiai ištveria kovoje dėl būvio ir sulaukia vaisingųpalikuonių. Ir atvirkščiai, individai su kenksmingais tomis pačiomissąlygomis paveldimais pakitimais turi kaskart mažiau bei silpnesniųpalikuonių. Dėl to rūšis gali ir visai išnykti. Atranka prasidėda populiacijoje. Kiekviena populiacija gamtojeyra grupė vienos rūšies šiek tiek skirtingų individų, turinčių skirtingųmorfologinių požymių bei fiziologinių ypatybių. Juo įvairesnė populiacija,juo efektyvesnė joje natūralioji atranka. Kai aplinkos sąlygos maždaug stabilios, tai palyginti seniai čiaegzistuojančios populiacijos lieka beveik nepakitusios per daugelį milijonųmetų. Visi individai, turintys labai nuo normos nutolusių tomis sąlygomispožymių, išnyko kovoje dėl būvio, veikiant atrankai. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, palankesnėje padėtyje atsidurs tieindividai, kurie turi naudingų naujomis sąlygomis mutacijų. Karta iš kartostokie individai išlieka gyvi ir veisiasi, tuo tarpu visus kitus pašalinaatranka. Dėl to susidaro nauja požymių norma. Natūralioji atranka veikia žmogui visiškai nepastebimasorganizmų ypatybes. Ji gali panaudoti bet kokius, net pačius menkiausius,bet naudingus kovoje dėl būvio paveldimus pakitimus. Taigi natūraliojiatranka veikia, išsaugodama ir kaupdama populiacijai bei visai rūšiainaudingus paveldimus pakitimus ir kurdama naujus individus, geriau už kitusprisitaikiusius prie aplinkos ir turinčius palikuonių. Kovoje dėl būviotokie individai žūva rečiau. Natūralioji atranka vyksta sėkmingiau, kai rūšis būna plačiaipaplitusi, kai daugėja populiacijų irdarosi įvairesnė jų genų sudėtis.Tokiomis sąlygomis atrankos galimybės padidėja. Įvairiais metų laikais irįvairiais metais natūralios atrankos intencyvumas ir kryptis kinta. Taipriklauso nuo individų biologijos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimo. Šiuo metu varlės yra nykstanti rūšis. Kaip sužinojome varlėmsyra gyvybiškai svarbus vanduo. Joms prireikė daug milijonų metų, kadprisitaikytų prie sausumos, bet jos vistiek liko pririštos prie vandenspasaulio. Kiekvienais metai jos grįžta į vandenį poruotis. Žmonėsmelioruoja, sausina žeme ir varlės neturi tinkamų sąlygų poruotis,gyventi, maitintis. Dėl savo gerovės žmonės naikina nekaltus padarėlius.Mūsų manymu reikėtu labiau apsaugoti varlaigyvius, nes jie tuoj gali visaiišnykti.