Varlės

Manto Tamučio 4fh

Varliagyvių rūšies apibūdinimas

[pic]

Varliagyvių gyvenimas

Varliagyviai atsirado viršutiniame devone, prieš 350 milijonų
metų. Varliagyvių gyvenimas tiek sausumoje, tiek vandenyje, taip pat jų
lervų sandara bei gyvenimo būdas rodo, kad jų protėviai buvo panašūs į
žuvis. Gėlavandenes riešapelekes žuvis. Išnykusių riešapelekių galūnių
griaučių antspaudai labai panašūs į varliagyvių galiūnų griaučius. Spėjama,
kad išnykusios gėlavandenės riešapelekės turėjusios plaučius. Jos
gyvenusios sekliuose ežeruose bei upeliuose ir galėjusios peršliaužti iš
vieno vandens telkinio į kitą spirdamosi raumeningais pelekais. Iš šių žuvų
ir kilę pirmieji sausumos stuburiniai – senoviniai uodeguotieji
varliagyviai. Beuodegiai varliagyviai atsirado vėliai iš senovinių
uodeguotųjų varliagyvių. Suuakmenėjusios iškasenos rodo, jog pirmieji
varliagyviai buvo panašūs į gigantines salamandras; jų galvos buvo pailgos,
uodegos gerai išsivysčiusios. Šie gyvūnai užaugdavo iki 1 m ir ilgesni,
judėjo lėtai ir nevikriai, sunkiai nušliauždavo nuo vieno vandens telkinio
prie kito. Karbone atsirado gana daug įvairių varliagyvių, tačiau visi jie
judėjo menkai, gyveno ramiai, nes konkuruojančių gyvūnų rūšių buvo mažai, o
maisto gausu. Tuo metu buvo daug niekieno negyvenamų pelkių, kurių
pakraščiai buvo užžėlę paparčiais. Tai buvo idealios gyvenimo sąlygos
pirmiesiems sausumos gyvūnams, kurie dar nemokėjo išlaikyti organizme
drėgmės.

Prisitaikymo sunkumai

Perėjus gyventi iš vandens į sausumą, vaarliagyviams iškilo
daugybė problemų, ir jiems čia prisitaikyti prireikė daug milojonų metų. Iš
tikrųjų visi šie gyvūnai taip ir nesugebėjo iki galo prisitaikyti prie daug
atšiauresnių gyvenimo sausumoje sąlygų; kad galėtų veistis, dar ir dabar
jiems reikia vandens. Kad būtų lengviau judėti sausumoje, varliagyvių
griaučiai pa

alengvėjo, o svorio jėgai įveikti išsivystė stipri raumenų
sistema. Ankstyvųjų varliagyvių galūnės buvo trumpos, plačiai išskėstos, jų
kaulai stambūs. Tačiau jos jau buvo penkiapirštės, kaip ir aukštesniųjų
stuburinių. Išsivystė poriniai oro maišai, arba plaučiai.

Iš daugelio ankščiau gyvenusių varliagyvių grupių iki šiol
išlikę trys būriai: beuodegiai, arba šokuojantys, varliagyviai,
uodeguotieji varliagyviai.

Beuodegių varliagyvių – varlių, rupūžių yra daugiau kaip 2500
rūšių. Jie prisitaikę gyventi ne tik šalia vandens, bet ir tropiniuose
miškuose, stepėse, netgi dykumose. Visiems jiems bendra tai, kad vystosi su
pilna metamorfoze, t.y. per gyvenimą jų forma visiškai pakinta.

Varlės ir rupūžės turi balso aparatą, bet tik patinų jis
visiškai išsivystęs; pastarųjų balsą galima išgirsti poravimosi metu, arba
juos išgąsdinus. Tipiškas kvarkiantis garsas susidaro virpant balso stygoms
– porinėms gerklų gleivinės klostėms. Oras pro jas eina įkvepiamas į
plaučius ir grįždamas iš plaučių į balso maišus, kuurie yra žemiau burnos.

Beveik visos vidutinių platumų klimato juostos varlių ir rupūžių
rūšys pavasarį pereina į vandenį. Rasti į jį kelią joms padeda burnos
vidaus juntamosios ląstelės – osmoreceptoriai. Dėl nežinomų priežasčių kai
kurie vandens telkiniai tampa varliagyviams itin patrauklūs, ir poruotis jų
čia jų susirenka didžiuma. Patinai paprastai atkeliauja pirmieji ir
kvarkdami vilioja pateles.

Varliagyvių oda

Varlių, rupūžių , tritonų ir salamandrų lervos vandenyje
kvėpuoja išorinėmis žiaunomis; vėliau jos sunyksta. Subrendusios varlės
gali kvėpuoti trimis būdais. Kai esti labai aktyvios, jos kvėpuoja
plaučiais, kai maitinasi – burnos ertme, per įmygį – drėgna oda. Odą
drėkina sekretas, ku

urį išskiria odos paviršiuje, epidermyje, esančios
gleivių liaukos. Odoje gali būti ir nuodų liaukų, jos ypač gerai
išsivysčiusios tropikų varlių iš dendrobates ir phyllobates genčių. Jų
stipriai veikiančiais nuodais Pietų Amerikos indėnai tepdavo strėles,
kuriomis medžiodavo paukščius ir beždžiones. Daugelis nuodingųjų
varliagyvių yra ryškių spalvų; taip jie įspėja plėšrūnus, kad jų neliestų.
Spalvomis varliagyviai labai gerai maskuojasi. Odoje yra trys sluoksniai
pigmentinių ląstelių. Išsiplėsdamos ir susitraukdamos jos keičia odos
spalvas.

Poravimosi ritualas

Varlių ir rupūžių dauginimosi būdai labai įvairūs. Tropinės
rūšys išneršia kiaušinius į lizdus iš lapų arba priklijuoja juos prie
šakelių, kabančių virš vandens; išsiritinę buožgalviai krinta į vandenį,
čia toliau vystosi. Lengvai pažeidžiami kiaušiniai tokiu būdu apsaugomi nuo
plėšrūnų. Kitas apsaugos būdas – kiaušinių nešiojimasis. Europinės rupūžės
bobutės (alytes obstettricans) patinas apvynioja kiaušinių virtines apie
užpakalinių kojų letenas ir nešiojasi juos, kol išsirita lervos.
Labiausiai kiaušinius globoja tropinės rūšys; jų jaunikliai išsiperi
tiesiog ant patelės. Šiuo atveju jauniklių vada esti daug mažesnė, bet turi
daugiau galimybių išgyventi negu tų rūšių, kurios išneršia daug kiaušinių,
bet jų nesaugo. Pipos (pipos pipos)patinas meilinasi patelei prabildamas
metalo skambesio šūksniais, po to apkabina ją priekinėmis kojomis. Po vieną
išneršti lipnūs kiaušiniai apvaisinami, nusileidžia patelei ant nugaros ir
prasiskverbia po oda. Tikros buožgalvio stadijos šiuo atveju nebūna,
jaunikliai iš motinos nugaros praėjus 3-4 mėnesiams. Pietų Amerikos
medvarlė Cerathyla sp nešiojasi kiaušinius nugaros įduboje. Išsiritančias
lervas ji išleidžia į vandenį, susikaupiantį lapų pažastyse. Pietų Amerikos
medlaipių De

endrobates patinas buožgalvius nešiojasi ant nugaros, bet jie
baigia vystytis vandenyje. Sterblinės medvarlės Gastrotheca ovifera patelė
ant nugaros turi peryklinę sterblę, joje išperina apie 20 susiformavusių
jauniklių.

Varlės išsirita iš ikrų, plaučiai atsiranda vėliau. Po 20 – 27
dienų išdygsta užpakalinės kojytės, o priekinės – dar po 1- 2 savaičių.
Uodega suvartojama kaip maisto ,,sandėlis“. Uodega išnyksta, sukaulėja
skeletas. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis –0,5g svorio varlytė. Būna, kad
jos masiškai išlipa į krantą per vieną dieną. Varlės medžioja tykodamos.
Judantį vabzdį ar vikšrą paveja staigiu šuoliu arba nejudėdamos išmeta
lipnų liežuvį, ir grobis prilimpa. Surenka daug sodo, daržo kenkėju.
Tuoktuvių periodu nesimaitina. Vandenyje gyvena tik neršto metu. Ikrai
apgaubti baltymo, sukibę tarpusavyje į gumulus, slidūs, jokiam plėšrūnui
nepasiekiami. Juodi ikrai stipriai sugeria saulės šilumą ir todėl nesušąla
net esant – 6C. Lervutėse išsirita po 8 – 12 dienų ir kekėmis kybo prie
vandens augalų. Jos panašios į žuvytes, bet turi išorėje styrančias žiaunas
ir neturi burnos.

Varliagyvių pobūriai

Amphicoela pobūris, jam priklauso: Glotnakojų varlių šeima:

Leiopelma

Ascaphus

Irklakojų varlių šeima:

Varlė skraiduolė

Anomocoela pobūris, jam priklauso: Česnakimės rupūžės:

Česnakė

Diplasiocoela pobūris, jam priklauso: Tikrosios varlės:

Pievinė varlė

Smailiasnukė varlė

Kūdrinė varlė

Ežerinė varlė

Jautinė varlė

Gigantinė varlė

Opisthocoela pobūris, jam priklauso: Diskaliežuvės rupūžės:

Kūmutė

Rupūžė bobutė

Pipinės:

Naguotoji rupūžė

Pipa

Procoela pobūris, jam priklauso: Ilganosės varlės:

Rinoderma

Tikrosios rupūžės:

Pilkoji rupūžė

Žalioji rupūžė

Nendrinė rupūžė

Rupūžė Aga

Gyvagimdė rupūžė

Raguotoji rupūžė

Australijos rupūžė

Medvarlinės: medvarlė

Sterblinė medvarlė

Lapsiukė

Glotnakojės varlės

Primityvios dabartinės beuodegės amfibijos. Į priekį nuo
kryžkaulio yra 9 amficeliniai slanksteliai. Turi trumpus laisvus
šonkaulius. Patinas per visą gyvenimą turi trumpą išorinę uodegą arba bent
jos raumenų liekanas.

Šeimoje yra dv

vi gentys.: Leiopelma

Ascaphus

Leipelma gentis

Leipelma paplitusi Naujojoje Zelandijoje. Kiaušiniai turi daug
trynio. Juos deda šlapiose šaltose vietose. Išsirita jau susiformavusios
varlytės.

[pic]

Ascaphus gentis

Ascaphus gentis gyvena Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje
šaltuose upeliuose. Kiaušinių apvaisinimas vidinis.

[pic]

Irklakojės varlės

Ir užpakalinių ir priekinių kojų pirštai su plėvėmis. Dauguma
rūšių gyvena medžiuose. Patelės deda kiaušinius į putas tarp suglaustų
lapų.

Irklakojės varlės: Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)

Varlė skraiduolė (Rhacophorus reinwardti)

Varlė skraiduolė užauga iki 7,5cm. ilgio. Paplitusi Javoje,
Sumatroje.

[pic]

Česnakinės rupūžės

Liemens slanksteliai proceliniai, rečiau opistoceliniai.
Kryžkaulis procelinis, suaugęs su urostiliu arba sunertas su juo tik vienu
gumburu. Laisvų šonkaulių nėra. Pečių juostos kairiosios ir dešiniosios
pusės apatinės dalys judamai susikloja. Kryžkaulio skersinės ataugos
plačios. Viršutinis žandas su dantimis. Ausies būgnelis beveik arba visai
sunykęs. Šeimoje yra apie 80 rūšių. Paplitusios Europoje, pietryčių Azijoje
ir Šiaurės Amerikoje.

Česnakinės rupūžės: Česnakė (Pelobates fuscus)

Česnakė (pelobates fuscus)

Užpakalinių letenų pado vidiniame krašte turi po raginę keterėlę
žemei žarstyti. Paliesta pakvimpa česnaku. Buožgalviai labai dideli. Aktyvi
naktį, auštant užsikasa giliai į žemę. Lietuvoje aptinkama smėlėtose
dirvose. Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę
(Pelobatus fuscus). Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik
sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai
gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja
vabzdžius ir kirmėles.

Kūno forma primena rupūžes, bet oda lygi arba smulkiai grūdėta.
Akių vyzdis vertikalus. Kryžmens slankstelio skersinės ataugos plačios. Ant
viršutinių žandų yra dantys. Ausies būgninė membrana menkai išsivysčiusi,
beveik nepastebima. Dauguma didesnę gyvenimo dalį praleidžia sausumoje.
Liemuo plokščias. Kūno viršus gelsvai rudas ar šviesiai pilkas su rudomis
bei juodomis dėmėmis. Kartais išilgai nugaros būna šviesesnė juostelė,
pamarginta smulkiomis raudonomis dėmelėmis ir taškeliais.

[pic] [pic]

Tikrosios varlės

Labai plačiai paplitusios amfibijos. Kryžkaulio slankstelis iš
priekio išgaubtas iš užpakalio dviem gumbais susineria urostiliu. Pirmi
septyni slanksteliai proceliniai, aštuntas dažniausiai amficelinis.
Šonkaulių nėra. Pečių juosta abiejų pusių apatinės dalys tvirtai suremtos.
Viršutinis žandas su dantimis. Šeimoje daugiau nei 500 rūšių. Paplitusios
visuose žemynuose, išskyrus Australiją.

Tikrosios varlės: Pievinė varlė (Rana temporaria)

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Kūdrinė varlė (rana esculenta)

Ežerinė varlė (Rana ridibunda)

Jautinė varlė (Rana catesbeiana
shaw)

Gigantinė varlė (Gigantorana
goliath)

Pievinė varlė (Rana temporaria)

Pievinė varlė dažniausiai aptinkama Lietuvoje varlių rūšis. Iki
10 cm ilgio. Pilvas dėmėtas. Kūno pigmentacija ir raštas labai įvairūs.
Nugara būna gelsvai pilka, rusva, tamsiai ruda su tamsesnėmis dėmėmis.
Dėmėtumas – nuo visai neryškaus iki kontrastingo. Išilgai nugaros kartais
eina šviesi juostelė, bet visada neryški ir nesiekia galvos. Smilkinių
dėmės prasideda už akių ir per būgninės membranas siaurėdamos eina beveik
iki pečių. Poruojantis patinų pagurklis pasidaro melsvas, o ant priekinių
kojų 1 piršto atsiranda šiurkštus sustorėjimas, lyg trynė. Lietuvoje
gausiausia varlių rūšis. Aptinkama miškuose, pelkėse, pievose, laukuose,
soduose, prie sodybų. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru ir dieną.

[pic]

Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)

Smailiasnukė varlė mažesnė už pievinę. Pilvas baltas, neršto
periodu patinas žydros spalvos. Gyvena pelkėtose vietose. Lietuvoje dažna.

[pic]

Kūdrinė varlė (rana esculenta)

Kūdrinė varlė užauga iki 9 cm. ilgio. Ryškiai žalia su retomis
juodomis dėmėmis, išilgai nugaros eina šviesi juosta. Pilvas baltas ar
gelsvas, kartais pilkai dėmėtas. Šlaunų viršus gelsvas, išmargintas
juodomis dėmelėmis. Patinų pigmentacija ne tokia kontrastinga kaip patelių,
kai kurie būna visai be tamsių dėmių. Patinai su dviem baltais
rezonatoriais burnos kampuose. Lietuvoje dažna. Aptinkama prie užželiančių
vandens telkinių. Aktyvi dieną ir vakare.

[pic]

Ežerinė varlė (Rana ridibunda)

Ežerinė varlė užauga iki 15 cm. ilgio. Daugiau dėmėta,
rezonatoriai pilki. Gyvena prie vandens, neršto periodu patinai labai
garsiai sutartinai kvarkia. Lietuvoje dažna. Nugaros fonas pilkai ar rusvai
žalias, dėmės juosvos arba tamsiai žalios. Kartais išilgai nugaros būna
siaurutė šviesi juostelė. Pilvas pilkšvai baltas ar gelsvas, dažnai
išmargintas tamsiomis dėmėmis ir taškeliais. Šlaunų viršus žalsvas,
išmargintas rudomis dėmėmis. Retoka ir negausi. Aptinkama prie upių, ežerų.
Daugiausiai laiko praleidžia vandenyje.

[pic]

Jautinė varlė (Rana catesbeiana shaw)

Jautinė varlė užauga iki 20 cm. ilgio. Stambiausia Šiaurės
Amerikos varlių rūšis.

[pic]

Gigantinė varlė (Gigantorana goliath)

Gigantinė varlė užauga iki 30 cm. ilgio. Stambiausia varlių
rūšis. Paplitusi Afrikoje, Kamerūne.

Diskaliežuvės rupūžės

Slankteliai opistoliniai, įgaubti iš užpakalio. Turi trumpus
laisvus šonkaulius. Liežuvis disko formos, neišmetamas.

Diskaliežuvės rupūžės: Kūmutė (Bombina bombina)

Rupūžė bobutė (Alytes obstetricans)

Lietuvoje mažose pelkutėse. Nugara smulkiai karpota, beveik
juoda. Kūno apačia išmarginta oranžinėmis ir juodomis dėmėmis. Odos liaukų
išskyros aitrios, nuodingos. Veisimosi periodu patinas skleidžia melodingus
garsus. Buožgalvio kvėpuojamoji anga pilvo srityje.

Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)

Raudonpilvės kūmutės paplitę Centro ir Rytų Europoje. Lietuvoje
paplitusi mozaikiškai, retesnė šiaurinėje ir vakarinėje respublikos dalyje.

Pavasarį – vasarą gyvena nelabai giliuose, gerai įšildomuose
vandens telkiniuose dumblėtu dugnu, užpelkėjusiose žemumose. Dažniausiai
upių senvagėse, ežerų užutekiuose, melioracijos kanaluose. Aktyvios dieną.
Gali migruoti iš vieno vandens telkinio į kitą. Balandžio – liepos
mėnesiais patelė padeda 80 – 300 ikrelių. Minta daugiausia vandens
bestuburiai. Nuo spalio mėnesio iki balandžio mėnesio žiemoja sausumoje –
smėlio duobėse, graužikų urvuose, rūsiuose.

Gausumas. Dabar Lietuvoje yra 6000 – 8000 raudonpilvių kūmučių.
Nykimo priežastis – tinkamų biotopų mažėjimas dėl melioravimo, krūmų
iškirtimo, užterštumo.

Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su
neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais.
Rezonatoriai vidiniai.

[pic]

Europinė Rupūžė bobutė

Rupūžė bobutė paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiemoja
užsikasusi į žemę. Patinas kiaušinių virtines nešioja ant užpakalinių
galūnių letenų. Tik prieš išsiritant lervoms, trumpam eina į vandenį.

[pic]

Pipinės

Neturi liežuvio, gyvena vandenyje.

Pipinės rupūžės: Naguotoji rupūžė (xenopus laevis)

Pipa (Pipa pipa)

Naguotoji rupūžė (Xenopus laevis)

Paplitusi Pietų Afrikoje. Užpakalinių kojų 3 vidiniai pirštai
su aštriais nagais. [patelė išneršia iki 15000 kiaušinių. Buožgalviai
užauga labai dideli, maitinasi košdami vandenį. Žiaunų ertmė atsiveria į
išorinę kūno šonuose pora kvėpuojamųjų angų. Auginama laboratorijose kaip
patogus endokrinologinių tyrimų objektas.

[pic]

Pipa (Pipa pipa)

Pipa užauga iki 20 cm. Paplitusi Brazilijoje. Veisimosi periodu
patelės nugaroje susidaro duobutės (kaip bičių korio) į kurias patinas
įspaudžia apie 100 apvaisintų kiaušinių. Palikuonys motinos nugarą
apleidžia tik visiškai susiformavę.

[pic]

Ilganosės varlės

Ilganosės varlės: Rinoderma (Rhinoderma darwini)

Rinoderma (Rhinoderma darwini)

Rinoderma yra nedidelė ilganosė varlytė, gyvenanti Čilėje prie
šaltų upelių. Kiaušinius deda šalia vandens. Iš pradžių juos saugo patinai.
Po to kiekvienas patinas liežuviu įsideda po keletą kiaušinių į erdvų
ryklės maišą, kuris yra pilvo srityje po oda. Paprastai jis funkcionuoja
kaip balso rezonatorius. Ryklės maiše buožgalviai vystosi iki metamorfozės.

[pic]

Medvarlinės

Artimos primityvioms rupūžėms. Dauguma gyvena miškuose. Pirštų
galai išsiplėtę į lipnius diskus, todėl gali judėti lygiu vertikaliu
paviršiumi. Šeimoje daugiau kaip 600 rūšių. Paplitusios daugiausia Pietų ir
Centrinėje Amerikoje bei Australijoje. Europoje vienintelė šios šeimos
rūšis – medvarlė.

Medvarlinės: medvarlė (Hyla aborea)

Sterblinė medvarlė (Gastrotheca (nototrema)
marsupiata)

Lapsiukė (Phyllomedusa)

Medvarlė (Hyla aborea)

Medvarlė paplitusi į pietus nuo Lietuvos. Kūnas iki 4,5 cm
ilgio. Gyvena netoli vandens krūmuose ir medžiuose tarp lapų. Aktyvi
prieblandoje.

[pic]

Sterblinė medvarlė (Gastrotheca(noottrema)marsupiata)

Sterblinės medvarlės patelė ant nugaros turi peryklinę sterblę.
Paplitusi Pietų Amerikoje.

[pic]

Lapsiukė (Phyllomedusa)

Lapsiukių genties daug rūšių. Patelės užpakalinėmis letenomis
suglaudžia kabančių virš stovinčio vandens lapų kraštus ir į susidariusį
vamzdelį deda kiaušinius. Paplitusios Brazilijoje.

[pic]

Tikrosios rupūžės

Visi slanksteliai proceliniai, kryžkaulis dviem gumburais
sunertas su urostiliu. Šonkaulių nėra. Pečių juostos abiejų pusių apatinės
dalys dažniausiai judamai susiklojusios. Negreitos beuodegės amfibijos,
turinčios karpotą oda. Žandai dažniausiai be dantų. Patinai turi Bidelio
organą. Paplitusios visuose žemynuose, nėra tik Madagaskare.

Tikrosios rupūžės: Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Juostuotoji arba Nendrinė rupūžė (Bufo
calamita)

Rupūžė Aga (Bufo marinus)

Gyvagimdė rupūžė (Nectophrynoides vivipara)

Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)

Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)

Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Pilkoji rupūžė paplitusi Eurazijoje ir Šiaurės vakarų Afrikoje.
Lietuvoje dažna. Oda apaugusi stambiomis karpomis. Kūno paviršius pilkas ar
juodai pilkas, rusvo atspalvio, beveik vienspalvis. Pilvas pilkai baltas
su neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Patelės paprastai tamsesnės už patinus,
jų dėmėtumas kontrastingesnis. Dažniausiai aptinkama Lietuvoje rupūžių
rūšis. Gyvena prie ežerų, upių, drėgnuose miškuose, soduose, daržuose,
laukuose.

[pic]

Žalioji rupūžė (Bufo viridis)

Žalioji rupūžė paplitusi Europoje, vakarinėje Azijoje,
šiaurinėje Afrikos dalyje. Lietuvoje dažna. Oda rauplėta. Kūno paviršius
šviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis į
dryželius dėmėmis. Aptinkama visur, bet dažnesnė Pietvakarių Lietuvoje.
Gyvena soduose, daržuose, parkuose, laukuose. Mėgsta sausesnius biotopus
negu pilkoji rupūžė.

[pic]

Juostuotoji, nendrinė rupūžė (Bufo calamita)

Juostuotoji arba nendrinė rupūžė paplitusi Vakarų Europoje.
Lietuvoje nereta. Oda rauplėta. Nugara ir šonai išmarginti stambiomis
žalsvai rudomis ir smulkiomis rusvomis su juodais apvadais dėmėmis. Pilvas
šviesus su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Jaunos rupūžiukės šviesesnės už
suaugusias, jų kūno pigmentacija mažiau kontrastinga. Užpakalinių kojų
pirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės piršto. Reta aptinkama
smėlio kopose, pušynuose, soduose ir kitose smėlingose vietose.

[pic]

Rupūžė Aga (Bufo marinus)

Rupūžė Aga labai stambi, iki 25 cm ilgio. Paplitusi Centrinėje
ir Pietų Amerikoje.
Odos išskyros labai nuodingos. Šiuose kraštuose aklimatizuota plantacijoms
apsaugoti nuo kenkėjų.

[pic]

Raguotoji rupūžė (Ceratophrys ornata)

Raguotosios rupūžės viršutiniai vokai labai pailgėję, todėl
styro kaip du ragai. Plėšri, grobio tyko pusiau įsikasusi į drėgną žemę.
Paplitusi Brazilijoje.

[pic]

Australijos rupūžė (Cyclorana platycephala)

Australijos rupūžė gyvena dykumose. Per sausrą įsikasa giliai į
smėlį. Prieš tai po oda, kūno ertmėje ir šlapimo pūslėje sukaupia daug
vandens, todėl smarkiai išsipučia.

[pic]

Natūralioji atranka

Dėl gamtinės atrankos populiacijos prisitaiko prie gyvosios ir
negyvosios aplinkos. Gyvajai aplinkai priklauso organizmai. Jie konkuruoja
dėl tų pačių išteklių, gaudo grobį ir parazituoja. Negyvoji aplinka apima
oro sąlygas, daugiausiai priklausančias nuo temperatūros ir kritulių.
Praeitame dešimtmetyje evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlsas Darvinas
įsitikino, kad rūšys kinta laike, ir nurodė, kad dėka gamtinės atrankos jos
adaptuojasi prie aplinkos.

Individai, turintys naudingų tam tikromis aplinkos sąlygomis
pakitimų, dažniausiai ištveria kovoje dėl būvio ir sulaukia vaisingų
palikuonių. Ir atvirkščiai, individai su kenksmingais tomis pačiomis
sąlygomis paveldimais pakitimais turi kaskart mažiau bei silpnesnių
palikuonių. Dėl to rūšis gali ir visai išnykti.

Atranka prasidėda populiacijoje. Kiekviena populiacija gamtoje
yra grupė vienos rūšies šiek tiek skirtingų individų, turinčių skirtingų
morfologinių požymių bei fiziologinių ypatybių. Juo įvairesnė populiacija,
juo efektyvesnė joje natūralioji atranka.

Kai aplinkos sąlygos maždaug stabilios, tai palyginti seniai čia
egzistuojančios populiacijos lieka beveik nepakitusios per daugelį milijonų
metų. Visi individai, turintys labai nuo normos nutolusių tomis sąlygomis
požymių, išnyko kovoje dėl būvio, veikiant atrankai.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, palankesnėje padėtyje atsidurs tie
individai, kurie turi naudingų naujomis sąlygomis mutacijų. Karta iš kartos
tokie individai išlieka gyvi ir veisiasi, tuo tarpu visus kitus pašalina
atranka. Dėl to susidaro nauja požymių norma.

Natūralioji atranka veikia žmogui visiškai nepastebimas
organizmų ypatybes. Ji gali panaudoti bet kokius, net pačius menkiausius,
bet naudingus kovoje dėl būvio paveldimus pakitimus. Taigi natūralioji
atranka veikia, išsaugodama ir kaupdama populiacijai bei visai rūšiai
naudingus paveldimus pakitimus ir kurdama naujus individus, geriau už kitus
prisitaikiusius prie aplinkos ir turinčius palikuonių. Kovoje dėl būvio
tokie individai žūva rečiau.

Natūralioji atranka vyksta sėkmingiau, kai rūšis būna plačiai
paplitusi, kai daugėja populiacijų irdarosi įvairesnė jų genų sudėtis.
Tokiomis sąlygomis atrankos galimybės padidėja. Įvairiais metų laikais ir
įvairiais metais natūralios atrankos intencyvumas ir kryptis kinta. Tai
priklauso nuo individų biologijos ir gyvenimo sąlygų pasikeitimo.

Šiuo metu varlės yra nykstanti rūšis. Kaip sužinojome varlėms
yra gyvybiškai svarbus vanduo. Joms prireikė daug milijonų metų, kad
prisitaikytų prie sausumos, bet jos vistiek liko pririštos prie vandens
pasaulio. Kiekvienais metai jos grįžta į vandenį poruotis. Žmonės
melioruoja, sausina žeme ir varlės neturi tinkamų sąlygų poruotis,
gyventi, maitintis. Dėl savo gerovės žmonės naikina nekaltus padarėlius.
Mūsų manymu reikėtu labiau apsaugoti varlaigyvius, nes jie tuoj gali visai
išnykti.

Leave a Comment