Vandens svarba gyvybei

ĮVADAS

Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats esi gyvybė”. Vandens yra visose ląstelėse, bet kai kuriuose audiniuose bei organuose jo kiekiai skirtingi. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, neervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme mažėja vandens.
Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai. Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę.
Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas.

VANDENS SVARBA GYVYBEI

Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svvarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fo

otosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose – susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dėl vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina be vandens.
Vandens ekologinė reikšmė yra labai didelė. Greta to, kad vanduo sudaro net apie 70% gyvų organizmų svorio, jis yra terpė svarbiems biologiniams procesams. Be to, įsigrauždamas vienoje vietoje ir susikaupdamas kitoje, vanduo skatina geologinius pokyčius. Jis išnešioja ištirpusias druskas bei dujas, taigi tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas. Galų gale, svarbiausią vaidmenį ekosistemose vanduo atlieka kaip energijos pernešimo ir paanaudojimo tarpininkas.

Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc.
Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra bendra. Vanduo tirpina mineralines druskas, įeina į ląstelių ir audinių sudėtį. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens. Senstant vyksta audinių dehidracija, o tai glaudžiai susiję su sulėtėjusia medžiagų apykaita. Pagrindinė vandens reikšmė ta, kad organizme jis sudaro terpę, kurioje vyksta įvairiausios cheminės reakcijos. Įvairiausiuose mūsų audiniuose ir organuose vandens yra nevienodai. Apskritai vanduo su
udaro didžiausią organizmo dalį (apie 60 – 70 %). Naujagimių organizme vanduo sudaro apie 75 % viso kūno svorio. Moterų organizme vandens 6 – 10 % mažiau negu vyrų. Negaudamas vandens, žmogus gali išgyventi vos keletą dienų. Netekęs apie 12 – 20 % vandens, organizmas žūva apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais, šalinamais su skysčiais.
Valgant sūriai, rūgščiai, saldžiai ar vartojant daug prieskonių, vandens reikia daugiau. Pavyzdžiui, žmonės, kurie pripratę sūriai valgyti, vandens išgeria daugiau. Dėl to padidėja jų kraujo tūris ir kartu gali padidėti kraujospūdis.
Nemažas vandens kiekis yra resekretuojamas iš virškinamojo trakto. Su seilėmis, skrandžio, kasos ir žarnų sultimis per parą į žmogaus virškinamajį traktą išsiskiria apie 8 l vandens, o su juo – ištirpusios mineralinės druskos ir mikroelementai, vandenyje tirpūs vitaminai ir kt. Iš virškinamojo trakto jie vėl rezorbuojami į vidinę organizmo terpę.
Žemės gyvybė negali egzistuoti be vandens. Daugiausia vandens yra gyvoje ląstelėje (apie 80%). Vanduo – svarbiausias ląstelės komponentas. Nuo vandens priklauso ląstelės fizikinės savybės – jos dydis, tamprumas. Vanduo aktyviai dalyvauja susidarant organinėms medžiagoms, pvz. baltymams. Vanduo yra svarbus kaip tirpiklis: daugelis medžiagų patenka į ląsteles iš aplinkos, ištirpusios vandenyje. Taip pat ištirpusios vandenyje panaudotos medžiagos pašalinamos iš ląstelių. Vanduo dalyvauja daugelyje cheminių reakcijų (baltymų, riebalų, angliavandenių skaidymas).

Leave a Comment