Tadas Ivanauskas

Tadas Ivanauskas

DANUTĖ VAILIONYTĖ
Lietuvai pagražinti draugijos narė
Tadas Ivanauskas amžininkų akimis
T.Ivanauskas – mūsų apylinkių žmogus nuo 1920 m., kai medžiodamas susižavėjo Kamšos miško pakraštyje dviem aptiktomis daubomis – Varžupiu ir Obelyne. Už santaupas nusipirkęs 8 ha žemės, per kelis dešimtmečius išpuoselėjo nuostabų gamtos kampelį, gražią sodybą, kur praleido prasmingiausius savo gyvenimo metus, susidraugavo su Ringaudų kaimo gyventojais. 1970 m. atgulė amžinam poilsiui Tabariškių kapinėse.
Obelynės vardą profesorius čia jau rado: dauboje augo labai sena, stora laukinė obelis, prie jos piemenys ganydavo bandą ir tą vietą šitaip praminė. Šiis vardas profesoriaus dėka tapo plačiai žinomas, atitiko jo pomėgį ir įėjo į Lietuvos mokslo ir gamtos istoriją. Mums, vietiniams gyventojams, jo talento gerbėjams, abu vardai savi ir brangūs, nes juose pasiliko ir žilos praeities aidai, ir didelio žmogaus nemirtingi darbai. Mes po trupinėlį stengiamės surinkti visa, kas dar gyva žmonių atmintyje.

* * *
Didelę pilietinę drąsą, labai pavojingą sovietiniais laikais, T.Ivanauskas parodė, bendraudamas su Lietuvos partizanais, vėliau tarp draugų ir pažįstamų nevengdamas tiesaus, aštraus žodžio okupantų adresu. Tik garsus vardas ir __liaudiškumas__ gelbėjo jįį nuo represijų.
Iš POVILO PEČIULAIČIO, buvusio partizano ir politinio kalinio, 1993 m. išleidusio knygą __Šitą paimkite gyvą_ prisiminimų.
1945 m. vėlyvą rudenį užsukome į profesoriaus Tado Ivanausko ūkį. Per ryšininką jis buvo sakęs, kad turi kažką partizanams pasakyti. Vaitila profesorių gerai pažinojo. Ivanausko namuose, mu

ums bekalbant, atsirado dar du, jau pagyvenę žmonės. Profesorius pristatė, sakydamas, kad tai jo gyventojai, kurie nenori rusų matyti. Profesorius mums pasiūlė senų laikų pistoleto šovinių. Pasakėm, kad labai reikia. Mudu su profesorium nuėjome į rūsį, sienoje išmušėme plytą ir ištraukėme kelias dėžutes devinto ir septinto kalibro naujų šovinių. Bekrapštydami sieną, sušilom. Man besišluostant prakaitą, profesorius ir sako: __Tau per šilta, o man šalta – mainomės skrandutėm__. Jo odinė striukė, o mano nauji kailiniai, tik šiandien thorn;mogus buvo atidavęs, lyg ir gaila pasidarė. Bet man jie nebuvo patogūs. Sutarę ir pasimainėm. Profesorius pasakė, kad jo kailinius rusai buvo pavogę. Atėjus į kambarį, vienas mane pasišaukė ir pasakė: __Einam į sodą, sutarsim vietą, parnešim iš Kauno automatą__. Vietą pasirinkom po eglute. Pavasarį atėję, radome gerą auutomatą ir šovinių.
Iš doc. dr. DOMININKO KUKENIO, Lietuvos gyvūnų globos draugijos tarybos nario, LŽŪU ilgamečio dėstytojo, Noreikiškių vid. mokyklos gamtininkų globėjo, dienoraščio.
Pažintis, trukusi 43 metus
Adresą, kuris padėjo susipažinti su prof. Tadu Ivanausku, gavau iš savo mokytojo Klemenso Vaičiūno. O buvo taip. 1927 m. vasario 19 d. Bikonių pradžios mokykloje įvyko garbingo Tautos sūnaus dr. Jono Basanavičiaus mirties gedulingas minėjimas. Jis buvo prieš tris dienas miręs Vilniuje, tada lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje. Mokytojas K.Vaičiūnas papasakojo J.Basanavičiaus biografiją. Mokytojo pasakojimas labai sujaudino visus mokinius. Dauguma ve
erkė ir gailėjo tokio garbingo žmogaus. Baigęs kalbėti, mokytojas nuramino mus ir priminė, kad Lietuvoje yra daug garbingų žmonių, mokslininkais vadinamų. Jis paminėjo keletą pavardžių. Tarp jų buvo ir prof. T.Ivanauskas, kuris dirbo Kauno universitete. Mokytojas paaiškino, kad universitetas – tai aukštoji mokykla, kurios profesoriai rengia įvairius specialistus: gydytojus, vaistininkus, inžinierius ir kitokius, labai reikalingus mūsų tėvynei Lietuvai. Mokytojas priminė, kad nemažai mokslininkų yra kilę iš kaimo.
Po to pašnekesio mokytojas savo geru žvilgsniu visus mus apžvelgė ir pasakė: __Aš manau, kad iš jūsų būrio taip pat bus ir mokslininkų, ir įvairių specialistų. To siekiant, reikia didelio noro ir didelės meilės knygai__.
Mokytojas gyveno už kokio kilometro nuo mokyklos, todėl kartu eidavom į namus, nes man buvo pakeliui. Taip žingsniuojant, mokytojas ir pasiūlė man padėti prof. T.Ivanauskui žieduoti laukinių paukščių jauniklius. Mokytojas ant mano sąsiuvinio užrašė profesoriaus adresą ir patarė parašyti jam laišką. Į mano laišką profesorius atsakė atviruku ir atsiuntė siuntinėlį įvairių žiedų – gandrams, pempėms, varnėnams ir kregždutėms žieduoti. Ketverius metus žiedavau laukinių paukščių jauniklius. Daugiausia sužiedavau varnėnų, gal kokį šimtą.
Su profesorium susipažinau 1944 m., kai pradėjau studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje, o nuo 1949 m. jau profesorių matydavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurioje jis dirbo iki 1954 metų. Jis akademiją apleido po skaudžios kritikos už mendelizmo idėjų pl
latinimą ir gynimą. Jis buvo klasikinės Mendelio teorijos šalininkas.
1956 m., kai parašiau disertaciją, prof. Vlado Lašo patariamas, kreipiausi į prof. T.Ivanauską, dirbantį Medicinos institute, kad jis mano disertacijos gynimo metu būtų oponentu. Profesorius labai maloniai mane priėmė savo bute, atidžiai peržiūrėjo mano disertaciją. Tai truko apie porą valandų. Pagyrė jos apiforminimą, medžiagos išdėstymą ir gerai parengtas išvadas, bet oponentu būti atsisakė. Tą atsisakymą paaiškino tuo, kad jis dabar kaip biologas esąs __nepopuliarus__ dėl __mendelistinių pažiūrų__ genetikoje ir savo oponavimu galįs pakenkti mano disertacijos teigiamam įvertinimui. Jis man patarė kreiptis į Medicinos instituto prof. Joną Šopauską, kuris nebuvo įsivėlęs į mendelizmo genetikų reikalus. Aš šio patarimo pak ausiau ir sėkmingai disertaciją apgyniau. Aš labai dėkingas prof. T.Ivanauskui ne tik už nuoširdų patarimą, bet jaučiu, kad jis perdavė ir gerą rekomendaciją prof. J.Šopauskui. Esu dėkingas gerbiamam profesoriui už tėvišką globą, kuri palydėjo mane mokslo kelyje.
Pažintis su profesoriumi ir jo mokslo darbais truko 43 metus. Per tą laiką perskaičiau profesoriaus knygas apie žvėris ir paukščius. Ne tik perskaičiau, bet ir pamilau gamtą ir jos gyvūnus. Stengiuosi tą meilę perduoti moksleiviams, skatindamas lesyklų ir inkilėlių dirbimą. Tokie darbai taurina žmogų. Prof. Tadas Ivanauskas yra pasakęs: __Kas myli žvėrelius ir paukščius, neskriaus ir žmogaus__.
Moksleivis, iškeldamas lesyklėlę ar inkilėlį į medį, kitą &#
#8211; dvasinį inkilėlį – iškelia savo širdyje. Gerbkime prof. Tado Ivanausko atminimą, nepamiršdami žiemą trupinėlio, o vasarą jaukaus inkilėlio paukšteliams.
Iš ELEONOROS IVANAUSKAITĖS-BALTUŠKEVIČIENĖS, profesoriaus dukters, prisiminimų.
Obelynė pokario metais garsėjo kaip mokslo ir kultūros židinys, kur lankydavosi daug to meto inteligentų: prof. A.Purėnas, VU dekanas Z.Žemaitis, prof. L.Vailionis, dailininkas A.Žmuidzinavičius, rašytojas R.Budrys ir kt. Profesorius mielai susitikdavo su kiekvienu, kuris norėdavo su juo pasitarti, pasidalyti mintimis ar pasimokyti. Ypač jis mylėjo studentus, net pamedžioti jų pasikviesdavo.
T.Ivanauskas daugeliu sovietinės santvarkos klausimų turėjo savo tvirtas pažiūras, kurių nevengė ir nebijojo pareikšti. Galbūt todėl Obelynė ne vienam žmogui trėmimų metu tapo prieglobsčiu: štai lapyne slapstėsi ministras Klimas, grafas Zubovas, dirbęs pas profesorių agronomu.
Profesorius buvo nepaprastai energingas, sąžiningas žmogus, niekuomet nesibodėdavo sunkaus darbo. Visuomet pasisakydavo prieš bet kokį išpuikimą ir baltarankiškumą.
Mano šeimai jis buvo didelis pavyzdys. Iš jo išmokau žmogiškųjų vertybių – sąžiningumo, dorumo, darbštumo. Sako, jis buvęs netikintis, tačiau niekada neatsisakydavo nueiti į bažnyčią, jei kas pakviesdavo. Švęsdavo ir religines šventes. Pamenu, jis man pasakojo tokį atsitikimą. Per Kalėdas profesorius turėjo skaityti paskaitą Medicinos akademijoje. Jis atėjo į auditoriją ir visus studentus pasveikino šv. Kalėdų proga. Tarp studentijos kilo toks neįprastas sąmyšis, kad jie pradėjo patys vieni kitus sveikinti, buvo sukeltas didelis triukšmas, kurį išgirdo ir akademijos vadovybė. Tiesa, po šio nutikimo profesorius turėjo nemažai nemalonumų, tačiau viskas išsisprendė.
Iš VYTAUTO ZUBAVIČIAUS, artimo profesoriaus draugo, prisiminimų.
Po Antrojo pasaulinio karo atvykau į Kauną. Su profesoriumi mane supažindino mano brolis Teofilis Zubavičius, kuris tuo metu, 1962 m., buvo profesoriaus bendradarbis ir Žuvinto rezervato darbuotojas. Gyvenau pas T.Ivanauską apie 10 metų. Dirbau laborantu jo sodyboje, žieduodavau paukščius. Profesorius labai mėgdavo medžioti ir pats dažnai rengdavo medžiokles, niekuomet nepamiršdavo pasikviesti ir manęs.
Mano atmintyje jis išliko nuoširdus, švelnus, geras, jautrus žmogus, be galo atsidavęs gamtai. Lig šiol pamenu profesoriaus T.Ivanausko žodžius: __Nelaužykite medžių šakų, nes jiems skauda taip, kaip ir žmogui__.
Iš JONO VAIDELIO, Botanikos sodo mokslinio bendradarbio, Ringaudų gyventojo, pasakojimo.
Gimęs XIX-XX a. sandūroje, Lietuvoje gamtos mokslinių tyrimų priešaušriu, kai rimtesnėms gamtos tyrimo įstaigoms vadovauti buvo kviečiami žinomi Europos mokslininkai (K.Rėgelis, Ž.E.Žiliberas), Tadas Ivanauskas padėjo pagrindus Lietuvoje daugeliui gamtos ir žemės ūkio mokslų. Didžiausi jo nuopelnai gamtosaugai. Norint gamtą saugoti, reikia ją pažinti. Todėl T.Ivanausko iniciatyva įkurti Zoologijos sodas ir muziejus buvo pirmieji gyvūnų pažinimo centrai. Lietuvos gamtos pažinimui ir išsaugojimui didelę reikšmę turėjo ir Žuvinto rezervatas. O ir mūsų Kamšos miškas tapo botaniniu-zoologiniu draustiniu tik profesoriaus dėka.
Pamėgęs sodininkystę, T.Ivanauskas kartu su Hrebnickiu buvo vieni pirmųjų tyrėjų pomologijos srityje, propaguodami vertingas, Lietuvos klimatui tinkamiausias sodo kultūrų veisles. Dar ir dabar Obelynėje esantis vaismedžių veislių genofondas vertingas sodininkystės mokslui.
Kiekvienas gamtininkas, turėdamas žemės sklypelį, savaime tampa daržininku. Įdomu sėti daržoves pavasarį, o gardžiais derliaus vaisiais džiaugtis rudenį. Juolab kad rudeniniu vaisių ir daržovių derliumi profesorius kviesdavo pasidžiaugti bendradarbius, o šių stebėjimasis buvo dar vienas stimulas gausinti daržovių asortimentą, ieškoti pažangesnių, naujesnių auginimo technologijų. Jis galėjo būti viso to pradininku, nes žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų gimimas Lietuvoje sutapo su T.Ivanausko aktyviuoju gyvenimo periodu.
Profesorius neužmiršo ir jaunimo. Jo __Vadovas jaunajam sodininkui ir daržininkui_ parašytas paprasta, kiekvienam prieinama kalba, buvo populiarus ne tik knygos išleidimo metais (1969), bet ir vėliau. Nors gėlės aprašytos ir neišsamiai, tačiau T.Ivanauskas jas mėgo, ypač rožes. Jautė malonumą dovanoti jų kiekvienam sodybos svečiui.
Prof. T.Ivanauskas buvo gyvas pavyzdys turtingos žmogiškos sielos, pasiekęs mokslo aukštumas, tapęs akademiku, kai kurių Vakarų Europos šalių universitetų garbės nariu, puikiai ir nuoširdžiai mokėjo bendrauti su visais žmonėmis, paprastais kaimiečiais, gamtos mokslais besidominčiu jaunimu, kaimynais. Manau, kad jo dvasinis turtas ir rūpestis gamtos apsauga padėjo jam išgyventi sunkiais okupacijos (tiek vokiečių, tiek užsitęsusiais rusų) laikais. Galime didžiuotis, kad Ringaudų kaime, kuriame ir mūsų mokykla, gyveno tokį ryškų pėdsaką palikęs mokslininkas. Atsitiktinumai padėjo profesoriui išvengti tremties į tolimiausias Sibiro platybes, nes tokių ketinimų sovietų valdžia turėjo. Kaimynai mena, kad tik profesoriaus kuklumas, paprasti drabužiai su laidino __svietą lyginti__ atvykusius sovietų valdžios pakalikus ir išgelbėjo Lietuvos gamtosaugos pradininką nuo smurto.
Keletas knygų, daugiau kaip 600 įvairių straipsnių, unikali sodyba Obelynė, Žuvinto rezervatas, Zoologijos sodas ir muziejus – tai pagrindiniai ženklai, nužymintys šios nepaprastos asmenybės nueitą kelią. Svarbiausia – jo mokiniai tęsia savo mokytojo darbus. O tai ir yra didžiausias paminklas Žmogui, netuščiai gyvenusiam mūsų kaime ir dažnai vaikščiojusiam pro pulkininko Televičiaus žemėje dabar įsikūrusią Noreikiškių vidurinę mokyklą. Gal todėl visa tai ir įpareigoja mokyklos gamtininkus tęsti gamtosaugos darbus, tausoti šio žmogaus atminimą. Gerai būtų, kad ir mokykla būtų pavadinta jo vardu, ir Ringaudų pagrindinė (Gėlių) gatvė.

Iš A.DAGILIO, lietuvių kalbos mokytojo, pasakojimo.
Ir rašytoją, ir dailininką, ir kompozitorių su talentinguoju gamtininku siejo didelė meilė gamtai, jos grožio paslapties ieškojimas. T.Ivanauskas turėjo lengvą ranką rašyti: gyva, turtinga, graži lietuvių kalba jo raštuose liejasi kaip gaivus upelis, keldamas pasigėrėjimą pasaulio žvėrimis ir paukščiais, Lietuvos ir tolimos Brazilijos gamtovaizdžiais, jo augintiniais Obelynėje ir Vidurinės Azijos stepių pelynais. Tad nenuostabu, kad ir rašytojai žavėjosi profesoriaus palikimu.
Mūsų mokykloje ne kartą lankėsi vaikų poetas Anzelmas Matutis, įspūdingai pavaizdavęs gamtą eilėraščių rinkiniuose __Gervių kalvė_ __Girios televizoriai_ __Vaivorykštė ežerą semia_ __Miško cirkas_ __Drevinukas__ ir kt., gyvenęs pasakiškame girių glūdumos namelyje. Po susitikimų su mokiniais jis vykdavo į Obelynę, kur meiliai ir atidžiai apžiūrinėdavo profesoriaus dukters rodomus albumus, medžioklės trofėjus, knygas, retus daiktus, o sode – retuosius augalus, medžius, tvenkinį, romantišką klėtelę. Poetas neatsistebėdavo, vis klausinėdavo, pasirašydavo lankytojų knygoje, fotografuodavosi namo gonkelėse ir medžių pavėsyje. Jis stengėsi suprasti Tadą Ivanauską kaip kūrėją, kaip didį lie uvį.

Iš ALGIMANTO KAŽIO, buvusio LŽŪA mokomojo ūkio
sodininko, pasakojimo.
Profesorius T.Ivanauskas buvo labai mandagus ir kultūringas žmogus. Prisimenu tokį atsitikimą. Su tėvu dirbome lauke. Keliu ėjo nepažįstamas žmogus, kuris, priėjęs prie mūsų, nusiėmė kepurę, nusilenkė ir pasisveikino. Vėliau mano tėvas, sužinojęs, kad tai buvo profesorius Tadas Ivanauskas, labai apsidžiaugė.
Pamenu, kad T.Ivanausko sode augo viena ypatinga žieminė obelis, pavadinta Vyčio vardu. Šią obels veislę išvedė pats profesorius. Per seminarus daugelis sodininkų prašydavo Vyčio obels sodinukų. Profesorius mielai juos dalindavo. Taip ši veislė išplito po visą Lietuvą. Manoma, kad obels pavadinimas kilęs nuo Lietuvos herbo – Vyčio. Pas mane atvykę draugai prašydavo aprodyti T.Ivanausko sodybą, kiekvienas norėjo paragauti žymiosios obels vaisių.
Profesorius garsėjo kaip labai geras ir dosnus žmogus. Savo išaugintų vaismedžių sodinukus aplinkiniams sodiečiams dalindavo dykai.
Profesorius Tadas Ivanauskas kartą Kamšos draustinyje užtiko sumedėjusį, daugiametį laipiojantį augalą – paprastąją gebenę. Ją perkėlė prie savo gyvenamojo namo. Čia 1972 m. rudenį ji pirmą kartą Lietuvoje gausiai sužydėjo. Kamšos draustinis yra paskutinė šiauriausia vieta, kur auga gebenė.
Iš ALEKSO OBOLEVIČIAUS, dirbusio pas mokslininką kelerius metus, prisiminimų.
Pas prof. T.Ivanauską dirbau nuo 1946 m. iki 1948 m. gegužės mėnesio sodininku-gėlininku. Profesorius man suteikė daug vertingų žinių, ypač pomologijos srities. Daug sužinojau apie naujas obelų, vyšnių, slyvų ir trešnių veisles, taip pat apie retų riešutų rūšis. Tais metais buvo žinoma 78 obelų veislės, 23 kriaušių, o slyvų apie 12.
Dar didesnę jis skleidė žmogiškumo šviesą.

* * *

Tęsdami T.Ivanausko pradėtus darbus ir įgyvendindami jo idėjas, mūsų mokyklos mokiniai mokosi mylėti ir pažinti gamtą. Noreikiškių apylinkėse ir Ringaudų gyvenvietėje 1989 m. buvo atliekami fenologiniai stebėjimai: žolinių augalų, medžių ir krūmų žydėjimo pradžia, augalų sezoniniai reiškiniai, paukščių grįžimo ir išskridimo laikas, vabzdžių pasirodymas. Remiantis T.Ivanausko metodika, buvo vedami paukščių stebėjimo dienoraščiai. Mokiniams teko laimė pamatyti kurapkiukų ritimąsi iš kiaušinių, jų vystymąsi, gamtos reiškinių subtilumą.Daug tradicijų puoselėja mūsų mokykla: tai rudeninių, pavasarinių puokščių parodos, inkilų kėlimo šventės, kurias pavadinome __Įsikelkime inkilą į širdį__. Ši šventė atėjo iš tų laikų, kai prof. T.Ivanauskas 1921 m. Lietuvoje surengė pirmąją paukščių šventę. Ji buvo švenčiama visose Lietuvos mokyklose. Mūsų jaunųjų ūkininkų globėjas D.Kukenys sumanė atgaivinti šią tradiciją. Dabar kiekvieną pavasarį Noreikiškių vaikai meistrauja inkilėlius ir laukia sugrįžtančių paukščių.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininkas prof. K.Trainys pasiūlė mūsų mokykloje įkurti gyvūnų globos draugiją. Jis prisiminė, kad tie, mažesni už mus, turi teisę į būstą, į maistą, į laisvę, į gyvenimą be baimės ir kančių. Ši draugija įkurta 1995 metais.
Mokykla, siekdama įsijungti į __Baltijos projektą_ pradėjo aplinkos užerštumo tyrimus. Buvo atlikti kerpių – aplinkos indikatorių – tyrimai mūsų apylinkėje. Stebėjimai parodė, kad mūsų apylinkės oras mažai užterštas. Mokyklos direktorius V.Makūnas kalbėjo: __Gamtą reikia mylėti, jausti. Tada gyvenimas įgys prasmę, tada pasijusi žmogumi, gamtos dalele__. Tų žodžių paskatinti, rengiamės prie mokyklos steigti parką. Nuo 1982 m. renkame atsiminimus, dokumentinę medžiagą apie Obelynėje augančius medžius ir krūmus. Lankome žmones, pažinojusius T.Ivanauską, ir užrašinėjame jų atsiminimus. Mes visada laistysime ir auginsime T.Ivanausko atminimo medį.

Leave a Comment