SELEKCIJA

SELEKCIJA (lot. Selectio – atrinkti, parinkti) yra mokslas apie kultūrinių augalų, naminių gyvulių ir kultivuojamų mikroorganizmų naujų veislių arba esamų gerinimą.

Selekcija skirstoma į augalų, gyvulių ir mikroorganizmu selekciją. Augalų selekcija pagal augalininkystės sritis skirstoma taip: lauko augalų selekcija, vaismedžių ir vaiskrūmių selekcija, daržo augalų selekcija, vaistažolinių augalų selekcija, dekoratyvinių augalų selekcija ir miško augalų selekcija.

Selekcijai artima disciplina yra sėklininkystė. Be praktinės sėklininkystės sistemos, labai svarbi pradinė sėklininkystė, arba palaikomoji selekcija, kurios uždavinys yra palaikyti turimas veisles, kad jų biologinės savybės ne blogėtų, o atrankos dėka net gerėtų ar stiprėtų.

Augalų selekcija plėtojasi kartu su žemdirbyste. Selekcijos ir žemdirbystės istorijai būdingas vienas bendras dėsningumas: veislės atsiranda, gerėjant augalų augimo sąlygoms. Žmogus nuolat tobulina visas auginamas kultūras. Tai rodo vis naujos, geresnės veislės. Yra 4 selekcijos etapai: primytivi, liaudies, pramoninė ir mokslinė selekcija.

Primytivi selekcija. Pirmykštis žmogus rinko geriausius augalus, bet nesirūpino juos išlaikyti. Pradėję augalus auginti, žmonės ėmė atrinkti geriausius iš jų ir juos dauginti. Dar neolito epochoje žmogus pradėjo naudoti atranką augalų veislėms gauti. Taip paačioje žemdirbystės pradžioje atsirado paprasčiausia, primityvi selekcija. Ji truko daugelį tūkstančių metų.

Liaudies selekcija. Plėtojantis žemdirbystei, kylant žmonijos kultūrai, pamažu tobulėjo ir dirbtinės atrankos būdai. Kadangi dirbtinės atrankos metodu buvo gaunami svarbūs praktiški rezultatai, tai ji darėsi vis masiškesnė. Taip at

tsirado liaudies selekcija. Jos istorija truko daugelį amžių, bet ji yra mažai aprašyta.

Pramoninė selekcija. Selekcijos vystymasis susijęs su visuomenės gamybinių jėgų vystymusi. Ypač svarbūs čia Vakarų Europos XVIII a. selekcininkų praktikų – Galeto, Šiferio, Lekuterio darbai. Jie sukūrė keletą kviečių veislių, aprašė jų reikšmę ir kūrimo būdus.

Mokslinė selekcija. Plėtojant mokslinę selekciją, lemiamas vaidmuo tenka Darvino mokslui. Savo darbuose jis apibendrino augalininkystės ir gyvulininkystės praktiką, kuriant naujas augalų ir gyvulių veisles, apibūdino selekcijos kaip memo rezultatus.

Augalų selekcijos teorijai ir praktikai didelę raikšmę turi I. Mičiurino darbai. Mičiurinas selekcinį darbą pradėjo 1874 – 1875 metais. Jis sukūrė daug vaismedžių veislių, sėkmingai panaudojo daug orginalių metodų, iškėkė tolimosios hibridizacijos problemą. Jo devizas “Mes negalime laukti malonių iš gamtos, paimti jas iš jos – mūsų uždavinys,, nusako seelekcijos mokslo revoliucinį pobūdį. Mičiurinas pirmasis iš selekcininkų iškėlė mintį, kad žmogus gali sąmoningai kurti formas ir veisles su pageidaujamais požymiais ir savybėmis. Po ilgalaikių aklimatizacijos tyrimų jis padarė išvadą, kad aklimatizuoti beveik išimtinai galima hibridizacijos ir vėlesnės atrankos metodu. Ypatingą reikšmę turi jo darbai apie geografiškai tolimų augalų formų hibridizaciją.

Tuo pat metu, kaip ir Mičiurinas, JAV pradėjo dirbti įžymus selekcininkas Liuteris Berbankas. Svarbiausi jo metodai buvo hibridizacija ir atranka. Kiekvienos kryžminimo kombinacijos jis augindavo daug sėjinukų ir darydavo griežtą jų
ų atranką. Labai sumaniai kryžmindamas ir tobulai atrinkdamas, Berbankas sukūrė naujas puikias įvairių žemės ūkio augalų veisles. Kai kurios jų formos anksciau niekada gamtoje nebūdavo aptinkamos, pavyzdžiui, slyva be kauliuko, abrikoso ir slyvos hibridas, milžiniški riešutų medžiai, slyvos, kurių vaisiai ant medžių sudžiūsta, kai kurios gervuogių veislės ir kt.

Mokslinės selekcijos elementų aptinkama jau XVIII a. vidurio ir XIX a. kai kurių mokslininkų – Darvino, Kelreiterio, Naito, Gertnerio, Nodeno, Mendelio, Rimpau – darbuose. Tačiau selekcija kaip mokslinė disciplina susiformavo tik XX a. pradžioje. Tada pradėjo kurtis selekcijos įstaigos, aukštosiose mokyklose pradėta dėstyti selekciją, pasirodė vadovėliai, mokymo priemonės, specialūs žurnalai. Tačiau ir dabar kai kurie selekcininkai praktikai taip pat padaro stambių atradimų ir praturtina selekcijos teoriją. Remiantis naujais teoriniais atradimais, tobulėja naujų veislių kūrimo metodai. Taip palaikomas ryšys tarp selekcijos teorijos ir praktikos.

Selekcija Lietuvoje. Selekcionuojami visi respublikoje auginami žemės ūkio augalai. Pirmiausia (1922 m.) buvo pradėti moksliškai selekcionuoti lauko augalai, kai prof. D. Rudzinskas, parvežęs iš Maskvos selekcijos stoties parinktus tinkamesnius sėklų pavyzdžius, įkūrė Dotnuvos selekcijos stotį. Per 50 metų Lietuvos selekcininkai sukūrė apie 120 veislių, kurios buvo ilgiau ar trumpiau auginamos gamyboje. Didžiausias įnašas į respublikos selekciją priklauso mūsų selekcijos veteranui prof. J. Bulavui, kuris ilgai vadovavo selekciniam darbui. Jo sukurtos veislės – miežiai Auksiniai II, Džiugiai – nepralenkiamos.

Selekcijos ry
yšys su genetika. Mokslų klasifikacijoje selekcija priklauso žemės ūkio mokslams ir susijusi su daugeliu biologijos sričių. Selekcija ir sėklininkystė kaip mokslinė disciplina yra labai kompleksiška. Ji naudoja kitų tyrimų duomenis, būdus ir metodus ir yra glaudžiai susijusi su chemija, botanika, citologija, augalų fiziologija, augalininkyste, fitopatologija, entomologija, ekologija, žemės ūkio produktų perdirbimo technologija. Ypač svarbios selekcijai ir sėklininkystei yra biologinės žinios apie žiedų apdulkinimą ir apsivaisinimą, augalų embriologiją ir histologiją. Teorinis selekcijos pagrindas yra genetika. Organizmų paveldimumo ir kintamumo dėsningumai, kuriuos nustato genetika, yra selekcinio darbo pagrindas.

Visi realūs selekcijos pasiekimai yra susiję su klasikiniais genetikos metodais ir darvino evoliucijos mokslu. Genetika sukūrė individinės ir masinės atrankos metodus ir paruošė kryžminimo teoriją. Genetikai vystantis toliau, buvo sukurti nauji metodai pradinei medžiagai ruošti ir būdai paveldimumui valdyti. Iš jų svarbiausi yra šie: heterozigotinių hibridu metodas, nebranduolinio paveldėjimo panaudojimas, mutantų gavimas dirbtiniais būdais ir poliploidinių formų ekspermentinis gavimas. Nauji genetiniai metodai taikomi vis plačiau. Genetika ir selekcija vystosi kartu. Selekcija plačiai panaudoja organizmų paveldimumo ir kintamumo dėsnius. Tuo tarpu genetika panaudoja apibendrinimams faktinę medžiagą, kuri susikaupia, kuriant veisles. Tai reikalinga paveldimumo ir kintamumo dėsningumams nustatyti. Selekcija genetikos ir citologijos metodus pritaiko formų susidarymo dėsningumo procesams tyrinėti ir panaudoti. Taip sukuriamos naujos veislės. Čia selekcija pa
aruošia savus būdus ir metodus ir virsta savarankiška mokslo disciplina.
Dažnai selekcininkai praktiškai padaro didelių atradimų, praturtina selekcijos teoriją. Remiantis naujais teoriniais atradimais, tobulėja ir plečiasi naujų veislių kūrimo praktika. Taigi selekcijos, kaip ir kiekvieno mokslo, teorija ir praktika yra glaudžiai susijusi.

Leave a Comment