Rezervatai

Įvadas

Rezervatas – išskirtinis sausumos ar vandens plotas, kuriame griežtai saugoma kraštovaizdžio visuma, atliekami moksliniai gamtinės aplinkos tyrimai. Jame siekiama išsaugoti žmogaus nepaveiktą gamtą, retas augalų ir gyvūnų rūšis, draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu arba atkūrimu. Tik vietiniams gyventojams tam tikru laiku leidžiama rinkti uogas (pavyzdžiui, Čepkelių rezervate – spanguoles), kai kurių augalų sėklas. Rezervatai steigiami norint išsaugoti tipiškus arba unikalius gamtinius ar kultūrinius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esančius saugomus objektus,išsaugoti biotos (augmenijos, floros, faunos ir kt.) genofondą, užtikrinti naatūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, organizuoti nuolatinius mokslo tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes.

Pagal saugomų kompleksų ypatumus, rezervatai skiriami dviejų rūšių:
Ų gamtiniai – vertingiausiems gamtos kraštovaizdžiams išsaugoti;
Ų kultūriniai – vertingiausiems kultūros kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

Rezervatai gali būti: valstybiniai rezervatai , rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose arba biosferos rezervatuose, ir rezervatinės apyrubės.

Rezervatams taikomi griežčiausi gamtosaugos ir paveldo saugos reikalavimai. Be to, rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų teritorijų įtaka, palaiko natūralius vyksmus. Rezervatų teritorijose draudžiama ūkkinė veikla. Gamtiniuose rezervatuose leidžiama atkurti gamtinį kraštovaizdį bei objektus, pažeistus ūkinės ir kitokios veiklos, statyti tik tokius įrenginius, kurie reikalingi rezervato poreikiams tenkinti. Kultūrinių rezervatų teritorijose galima atkurti kultūrinio kraštovaizdžio kompleksus, remontuoti, restauruoti ir konservuoti, pritaikyti laikymui kultūros ir ga

amtos kompleksus ir objektus, statyti statinius, kurių reikia rezervato steigimo tikslams įgyvendinti. Rezervatai ar rezervatinės apyrubės gali būti steigiami ir valstybiniuose parkuose bei biosferos rezervatų (monitoringo) teritorijose. Pavyzdžiui, keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose turi rezervatinės apyrubės statusą. Rezervatinė apyrubė – tai santykinai nedidelio ploto gamtinis rezervatas, kurio apsaugai ir priežiūrai nesteigiama direkcija.

Rezervatų plano struktūroje būna šios trys zonos: konservacinė (rezervacinė), apsaugos ir mokslo tyrimų centro. Konservacinės zonos plotas (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių km²) priklauso nuo rezervato pobūdžio. Apsaugos zona juosia konservacinę, ji yra barjeras tarp konservacinės zonos ir intensyvaus ūkininkavimo ar urbanistinių teritorijų. Mokslo tyrimų zonoje statomas tyrimo centras, jis būna šalia konservacinės zonos, apsaugos zonoje arba už jos.

Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įkurtas 1805 metais Danijoje. Vėliau reezervatai buvo steigiami beveik visose valstybėse. Lietuvoje pirmais – Žuvinto – rezervatas įkurtas 1937 metais. Tai Žuvinto ežeras, apylinkės pelkės ir Buktos miškas (bendras plotas 54,2km²). Saugomoje teritorijoje užregistruota arti 500 aukštesnių augalų rūšių, čia didelis gyvūnijos sambūris, peri ir gyvena daugelio rūšių paukščiai. Vėliau buvo įkurti Čepkelių (1975m.), Kamanų (1978m.) ir Viešvilės (1991m.) gamtiniai rezervatai.

1997 metais Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Vilniaus pilių valstybinį rezervatą – tai bus antrasis pasaulyje kultūros rezervatas. Pirmasis yra Meehetos miestas Gruzijoje. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2005 metų numatoma, atsižvelgiant į
senamiesčio kaip Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objekto (1994m.) ir Lietuvos kultūros paminklo (1998), taip pat Vilniaus pilių, Valstybinio rezervato statusų reikalavimus, pirmenybę skirti Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo ir senamiesčio gynybinių sienų ir vartų restauravimo darbams.

Čepkelių valstybinis rezervatas

Rezervatas įsteigtas 1975m., siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės rėžimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Čepkeliai – tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.
Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Kamanų valstybinis rezervatas

Kamanų rezervatas – tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę ir apypelkio miškus. Rezervatas įkurtas 1979m.
Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Či

ia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Kamanų pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Pelkės puošmena yra Nimfėjų ir Salų ežerėliai su labai vaizdingomis pakrantėmis ir 6 ha ploto Kamanų ežeras. Rezervate aptiktos net 26 saugomų augalų rūšys – čia gausu plačialapių klumpančių, auga virininis varpenis, mažalapė saulašarė ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, lankosi lūšys, rasta lazdyninė miegapelė.
Viešvilės valstybinis rezervatas

Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke. Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.

Viešvilės rezervato pagrindinė “ašis” – Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už re

ezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims. Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų. Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros. Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.

Žuvintas ir jo apylinkės tapo biosferos rezervatu

Žuvinto valstybinis rezervatas įsteigtas 1937m., siekiant išsaugoti Žuvinto ežero ir jį supančių pelkynų ekosistemas, turtingą gyvūnijos pasaulį, ypač paukščius. Žuvinto rezervatas yra Vidurio Lietuvos žemumos pietuose. Jis apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinėje dalyje telkšantį Žuvinto ežerą. Rezervato simbolis – Žuvinto ežeras užima 975 ha. Jis eutrofinis, labai seklus. Žuvinto palios – didžiausias šalyje pelkinis masyvas. Bendras pelkės plotas 6847 ha. Žuvintas – tai pirmas Lietuvoje rezervatas, ilgą laiką garsėjęs kaip paukščių karalija. Jis įsteigtas prof. Tado Ivanausko pastangų dėka. Žuvinto ežeras labai seklus, dumblėtas, čia vieši viršvandeninė ir povandeninė augalija, jame gausu plaukiojančių augalijos salelių – kinių. Prie ežero šliejasi du aukštapelkių masyvai bei didžiuliai nendrynų ir viksvynų plotai. Vakariniame pakraštyje rezervatui priskiriama dalis Buktos girios.
Žuvinto ežeras vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu, būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Žuvinto rezervate užregistruotos net 255 paukščių rūšys, ežeras garsėja perinčių vandens paukščių gausa. Čia apsistoja ir daugiatūkstantiniai migruojančių žąsų pulkai, gervės. Ežerą supančiuose miškuose ir pelkėse nemažai saugomų augalų rūšių.

Pagal abėcėlinį sąrašą Žuvintas yra visų Lietuvos rezervatų sąrašo gale. Tačiau daugeliu kitų atvejų jam tenka būti pirmuoju: tai pirma, dar prieškario Lietuvoje įsteigta saugoma teritorija, 1993 metais Žuvinto valstybinis rezervatas įrašytas į tarptautinės svarbos Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Net ir gerokai nuskurdęs pastaraisiais dešimtmečiais, jis tebelieka vieną didžiausių biologinę įvairovę turinčiu rezervatu. Metų pabaigoje Žuvintas tapo pirmuoju Lietuvoje biosferos rezervatu.

Naujas rezervato statusas

Įgyvendinant tarptautinę biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002m. lapkričio 19d. nutarė Alytaus rajono ir Marijampolės savivaldybės teritorijose įsteigti Žuvinto biosferos rezervatą buvusių Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio–zoologinio draustinių pagrindu. Tai visiškai nauja saugoma teritorija, pajungianti greta esančias vertingas gamtai vietoves.

Žuvinto biosferos rezervato steigimo tikslai yra: kontroliuoti, prognozuoti gamtinių ekosistemų pokyčius; atlikti gamtosaugos eksperimentus natūraliuose gamtiniuose kompleksuose ir jų aplinkinėse teritorijose; vykdyti monitoringą ir atlikti taikomuosius mokslo tyrimus; užtikrinti gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą; išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą ir biotos komponentus (iš jų: Žuvinto pelkinį kompleksą, Žaltyčio ežerą, vandens paukščių perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vietas juose, etalonines drėgnų plačialapių miškų bendrijas Buktos miško masyve, retųjų augalų ir pievų bendrijas, pelkių ir pievų paukščius, išlikusią Amalvo pelkės dalį ir ežerą – zoologiniu ir botaniniu požiūriais vertingą teritoriją); atkurti sunaikintus ar pažeistus gamtos kompleksus ir objektus.

Naujai steigiamo rezervato tiksluose taip pat įrašytas tikslas plėtoti ekologinį švietimą, sudaryti sąlygas organizuoti pažintinį turizmą, skirtą mokslui ir mokymui tam skirtose vietose, propaguoti gamtos apsaugos idėjas.

Skirtingų funkcijų teritorijos – po vienu skėčiu

Nuo pat įkūrimo Žuvinto rezervato teritorija palaipsniui augo. Iš pradžių apsaugos statusas buvo suteiktas tik ežerui, vėliau prijungtos aplinkinės pelkės, suvalkietiška tradicija vadinamos paliomis. Nuo pusantro tūkstančio hektarų rezervatas išsiplėtė iki 5440 ha. Tačiau dabartinis biosferos rezervato plotas – kiek daugiau nei 18489 ha. Pagrindinis – Žuvinto gamtinio rezervato masyvas sudaro 5982 ha.

Keletą metų svarstyta ir su vietos visuomene derinta Žuvinto biosferos rezervato teritorija pagal gamtos vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes skirstoma į konservacinio prioriteto (Žuvinto, Liūliškynės ir Buktbalės gamtiniai rezervatai, Liepakojų botaninis draustinis, Paželsvių, Želsvos, Žaltyčio, Amalvo ir Kiaulyčios botaniniai–zoologiniai draustiniai), ekologinės apsaugos prioritetų (Buktos miško rytinė, centrinė ir pietinė dalys, taip pat teritorijos į pietus iki kelio Ąžuoliniai–Verebiejai ir į vakarus iki kelio Verebiejai–Miknonys), ekosistemų atkūrimo (Amalvo pelkės šiaurrytinė ir pietinė nusausintos dalys, taip pat miškas į rytus nuo Želsvos gyvenvietės) ir ūkinės veiklos (Paželsvių, Varnupių, Kumečių, Plynių, Daukšių, Amalviškių, Vartų, Naujavalakių, Saltininkų, Zailių, Ąžuolinių kaimų agrarinės teritorijos) zonas.

Kas tai biosferiniai rezervatai?

Paprastai šitaip vadinamos sausumos ar pakrančių ekosistemos, kuriose derinama biologinės įvairovės apsauga su jų tvariu naudojimu. Tai atskirų šalių vyriausybėms siūlant tarptautiškai pripažintos teritorijos, saugomos vietos įstatymais. Kartais jie prilyginami „gyvosioms laboratorijoms“, kuriose išbandomas suderintas žemės, vandens ir biologinės įvairovės resursų valdymas. Trys funkcijos yra svarbiausios biosferos rezervatams: prisidėti prie rūšių, ekosistemų, kraštovaizdžio apsaugos; puoselėti ekologiškai tvarų visuomenės ir ekonomikos vystymąsi bei remti gamtos tyrimus ir monitoringą.

Tačiau nėra jokio tarptautinio susitarimo dėl biosferos rezervatų. Tiesiog šiais rezervatais vadinamos savo funkcijas atliekančios teritorijos. Kai kuriose šalyse biosferos rezervatai apima tokias saugomas teritorijas, kaip nacionaliniai parkai ar rezervatai, tarpvalstybines svarbias teritorijas – kaip Pasaulio paveldo sąrašo ar Ramsaro vietoves. Lietuvoje biosferos rezervatai yra įteisinti Saugomų teritorijų įstatyme.

Biosferos rezervatų atsiradimas siejamas su UNESCO 1968 metų „Biosferos konvencija“, pirmąja tarpvyriausybine konferencija, skirta tvariam vystymuisi ir racionaliam gamtos turtų naudojimui. Po šios konferencijos sudaryta programa „Žmogus ir biosfera“ ėmė koordinuoti ir šių rezervatų steigimą.

Dabar „Žmogus ir biosfera“ programa jau turi 30 metų patirtį saugomose teritorijose, sujungtose į pasaulinį biosferos rezervatų tinklą. Šių metų gegužės mėnesį 94 šalyse gyvavo 408 biosferos rezervatai.

Kodėl mums reikalingi biosferos rezervatai?

Visų pirma – išsaugoti biologinę įvairovę: genus, grybų, augalų ir gyvūnų rūšis, ekosistemas ir kraštovaizdį. Biosferos rezervatai būdami didelio ploto teritorijomis, apimančiomis svarbias reprezentatyvias ekosistemas gali užtikrinti kur kas didesnę gyvų sutvėrimų įvairovę, nei mažos saugomos teritorijos.

Ne mažiau svarbu, kad tokios teritorijos gali sėkmingai palaikyti ekosistemų gyvybingumą. Gamtiniai tyrimai biosferos rezervatuose turėtų atskleisti, kaip skirtingai gamtos procesai vyksta griežčiausiai saugomose jų dalyse, lyginant su gretimomis teritorijomis. Iš dalies apimdami žmonių gyvenamas ir naudojamas teritorijas, tokie rezervatai turėtų paremti vietos gyventojų ūkininkavimo tradicijas ir skatinti aplinkai priimtinas ūkininkavimo technologijas.

Biosferos rezervatų struktūra yra gan sudėtinga, tačiau panaši į kitas kompleksines Lietuvos saugomas teritorijas – valstybinius parkus. Tik čia pagrindinis dėmesys skiriamas mokslinei veiklai ir apsaugai, griežčiau reglamentuojant, pavyzdžiui, turizmą ir rekreaciją. Tradiciškai pagrindinė biosferos rezervatų dalis yra griežtos apsaugos teritorija, kurioje ūkinė žmogaus veikla neleidžiama. Ji apsupta apsauginių zonų ir pereinamųjų teritorijų su skirtinga ūkine veikla, vykdomu ekologiniu švietimu, praktikuojamais gamtosaugos projektais ir gamtotvarkine veikla ar eksperimentais. Tokia tradicinė biosferos rezervatų struktūra gali būti lanksčiai pritaikoma esamoms konkrečios vietovės sąlygoms ir kiekvienos šalies teisinei sistemai.

Ne naujiena kaimyniniuose kraštuose

Šių metų pr. 28 Europos šalyse buvo įsteigta 158 biosferos rezervatai. Latvijoje ir Estijoje yra po vieną tokią saugomą teritoriją (vakarų Estijos archipelago ir Šiaurės Vidzemės), Baltarusijoje yra du biosferos rezervatai, Lenkijoje – 6 (bei dar 5 kartu su besiribojančiomis valstybėmis). Daugiausia jų Rusijoje – net trisdešimt. O mažose Europos valstybėse įkurta po vieną–du rezervatus. Vienintelis Danijos biosferos rezervatas yra Grenlandijoje – Amerikos kontinente. Tad, įkūrus Žuvinto biosferos rezervatą, Lietuva tampa 29 Europos valstybe, įsijungusia į pasaulinį Biosferos rezervatų tinklą.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Stasys Vaitiekūnas ir Elena Valančienė „Lietuvos geografija” vadovėlis 9 klasei
2. www.am.lt
3. www.jzum.lt
4. www.vgtu.lt
5. www.zpasaulis.lt

Leave a Comment