Pajūrinė zunda tai skėtinių šeimos žolių gentis. Paplitusi beveik visame pasaulyje (išskyrus subpoliarinio ir poliarinio klimato juostas).Auga smėlingame dirvožemyje. Stiebas šakotas. Lapai ištisiniai arba skiautėti, dygliuotais dantytais kraštais. Žiedai smulkūs, melsvi arba balti, susitelkę galvutėmis. Vaisius- žvynuotas skeltavaisis. Lietuvoje auga plokščialapė ir pajūrinė zunda. Pajūrinė zunda reta, nykstanti rūšis. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Švedijos, Lenkijos raudonąsias knygas. Paplitusi Europoje (Atlanto ir jūrų pakrantėse), Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje išlikusi tik Kuršių nerijoje (Nidos, Preilos ir Pervalkos ruože).Kontinentinėje dalyje (Palangos apyl.) išnykusi, pastaruosius 30 metų neaptinkama. Augimo vieta pajūrio kopos- baltosios ir pilkosios, dažniausiai apsauginis kopagūbris. Sudaro grynus sąžalynus, rečiau auga Elymo-Ammophiletum bendrijose. Pajūrinė zunda yra dvimetis ir daugiametis augalas. Turi labai ilgą šaknų sistemą, padedančią augti giliame smėlyje. Dauginasi sėklomis. Dekoratyvus(sudžiovintas tinka žiemos puokštėms), dėl ko dažniausiai nukenčia. Sėkmingai bandomas auginti dekoratyviniuose želdiniuose. Išlikę keli tūkstančiai augalų. Nyksta nuo trypimo paplūdimių zonoje, taip pat skinant puokštėms. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais; į raudonąją knygą 1976 metais. Teritoriją, kur auga pajūrinė zunda, reikia priskirti rezervatinei parko zonai. Ieškoti zundos augimviečių Palangos ruože, radus- organizuoti apsaugą. Kai kuriose vietose bandyta zundą įveisti. Pajūrinė zunda tai sunkiai išauginamas augalas. Bandyta auginti Vilniaus V. Kapsuko universiteto botanikos sode, kai kurių mokyklų bandymų sklypuose.