Kuršių nerija

Lietuva iš visų Baltijos jūros valstybių turi trumpiausią jūros kranto liniją ir mažiausią ekonominę zoną. Todėl šios mažos Baltijos jūros dalies, jos krantų vertė vienos valstybės ekonomikai ir geopolitikai yra itin didelė. Dėl šios aplinkybės būtina racionali, labai gerai argumentuota ir įvairiose srityse subalansuota žmogaus veikla, kuri harmoningai įsilietų į gamtinių procesų eigą, o ne konfrantuotų su ja.

Yra išskiriama net 80 įvairių sričių, kuriose žmogus veikia pajūrio ir jūros aplinką arba atvirkščiai – gamtiniai procesai daro poveikį žmogaus veiklai.

Mes savo darbe pateikiame tik keeletą iš jų: miško kirtimas, rekreacija, naudingųjų iškasenų eksploatacija, dampingas ir avarijos.

Darbe pateikiamos istorinės, geografinės žinios apie Kuršių neriją. Paliečiama jos fauna ir flora.

Savo darbe panaudojome nemažai statistikos duomenų, kurie pateikti diagramų ir lentelių pavidale.

Akcentavome į antropogeninę veiklą Kuršių nerijoje. Norime ašaiškinti problemas, kurios kilo dėl žmogaus beatodariškos veiklos, suprasti klaidas, kurias padarė mūsų protėviai ir daugiau jų nekartoti. Mes norime, kad mūsų pajūrio puošmena liktų ir ja galėtų grožėtis mūsų vaikai.
Mūsų tikslai ir uždaviniai:
Tikslai
Gilinti žinias apie gamtos apsaugą, pažinti mūsų krrašto Kuršių nerijos gamtą.
Uždaviniai
1. Rinkti medžiagą apie gimtąjį pajūrį (Kuršių neriją).
2. Tirti ir analizuoti žmonių veiklą Kuršių nerijoje, jų padarinius.
3. Išaiškinti priežastis, iškilusias grėsmes ir esamas apsaugos priemonėmis.
4. Pasiūlyti tolesnias vietovės apsaugos priemones.
5. Padaryti išvadas.

Įvadas

Markas Aurelijus yra pasakęs: «Kas nepažįsta pasaulio, kuriame gyvena, tas ne

ežino, kur jis gyvena.»

Žmonės dėl savo neišmanimo ir neapšviestumo nežino, kokia nuostabi gamta supa juos. Užtenka pasižiūrėti į mūsų pajūrį, į Kuršių neriją. Juk tai unikaliausias ir vertingiausias gamtos kompleksas. Dievas apdovanojo mus tokia dovana, o mes kartais nemokame ja naudotis.

Žymus vokiečių gamtininkas A.Humboltas, aplankęs Kuršių neriją, irgi neliko abejingas šio nepaprasto žemės kampelio grožiui: «Kuršių nerija yra tokia savita, kad ją būtina pamatyti kaip Italiją ar Ispaniją, jeigu sielai norime suteikti nuostabių vaizdų».

Turime didžiotis, kad mūsų gimtąjį pajūrį puošia tokia nuostabi gamta. Bet ji yra be galo trapi ir mes neturime pamiršti, kad ja irgi reikia rūpintis, skirti jai daug dėmėsio.

Nuo seno mūsų tautai būdinga didelė meilė gamtai, gamtojauta ir pagarba jai. Gamta moko, grūdina, lavina, tobulina, taurina ir kilnina. Atneša džžiaugsmą, palaima ir gražina žmogų. Tačiau gamta pati reikalauja visokeriopos pagarbos ir paramos. Būtina ją pažinti, suprasti ir atskleisti jos paslaptis. Neužtenka kontroliuoti, stebėti, reikia numatyti, įspėti priežastis ir jas šalinti. Tai turi suprasti kiekvienas pilietis, o visų pirmiausia, mes – mokiniai (ateinančioji kerta) gyvendami gamtai, gyvensime sau ir savo vaikams.

Išsaugokime švarią ir tvarkingą tėviškės gamtą! Juk tėviškė viena!

Vietovės padėtis ir aprašymas

Kuršių nerija yra siauras (400 – 4000 m), 99 km ilgio pusiasalis, nusidriekęs tarp Baltijos jūros vakaruose ir Kuršių marių rytuose. Pietinė dalis, priklausanti Ru

usijai (Kaliningrado sričiai), jungiasi su kontinentu. Šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 km) priklauso Lietavai. (Žiūrėti priedą Nr 1)

Ši teritorija susiformavo ankstyvojo poledynmečio periodu, kai siaura nerija, veikiant jūros ir Nemuno srovėms bei vėjams, atskyrė seklią įlanką nuo Baltijos jūros. Susiformavo pusiasalis, kuriame ir randasi Kuršių nerija.

Kuršių nerijos kraštovaizdis unikalus – pustomos smėlio kopos, apaugusios įvairaus tipo augalija. Vyraujantis vakarų krypties vėjai aukštų kopų grandinę suformavo rytinėje nerijos dalyje, tuo tarpu palei jūrą driekiasi daug žemesnės smėlio kopos. Apie 70% sausumos ploto užima miškai, 25% – smėlynai. (Žiūrėti priedą Nr 2)

Kuršių nerijoje yra šešios gyvenvietės (Smiltynė, Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka ir Nida), kuriose gyvena apie 2800 vietos gyventojų. Gyvenamosios zonos plotas 224 ha, kuris paskutiniais metais nedidinamas. (Žiūrėti priedą Nr 3,4,5)

1991 m. balandžio 23 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nutarimu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP). (Nr I -1244 «Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo» (Žin. 1991, Nr 13-332)) – vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Saugumų teritorijų įstatymą Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra valstybinio parko statusą turinti teritorija. Pagal IUCN (The World Conservation Union) klasifikaciją priklauso II saugomų teritorijų kategorijai. Ir nuo 1997m. – EUROPARC federacijos narys. (Ž

Žiūrėti priedą Nr 6)

Gamta kito ir ledynmečio, ir poledynmečio laikotarpiu. Šie kitimai buvo labai lėti. Visai yra kitaip, kai žmogus pradeda keisti gamtą. Pakanka dešimtmečių, kad ji pakeistų neatpažįstamai. Bet kartais žalinga žmonių veikla išryškėja po daugelio metų.

Pirmieji nerijos gyventojai, sprendžiant iš archeologinių iškasenų, apsigyveno akmens amžiuje. Senųjų gyvenviečių liekanų rasta prie Nidos, Juodkrantės, Alksnynės, Grobšto rago, Rasytės. Juos į Kuršių neriją traukė atšilęs klimatas. Lapuočių miškai, pelkėti ežeriukai, seklios jūros įlankos bei protakos sudarė palankias sąlygas žvejybai, medžioklei bei miško gėrybių rinkimui. Žmonės vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, rinko gintarą.

Tada kopos buvo apaugusios žoline augmenija ir miškais. Augo didingi mišrūs miškai – ąžuolai, klevai, eglės, pušys. Anų laikų medžiai buvę didelio skersmens. Pervalkos ir Juodkrantės gyventojai iškasdavę ilgus, drūtus ir labai saikingus kamienus. Kokie drūti buvo nerijos medžiai, liudija XIIIa. Livonijos kronikos. Ištįsinė miško danga Kuršių nerijoje buvo nuo seniausių akmens amžiaus laikų iki Ordino plėšikų atėjimo.

Ordino užkariautojams pradėjus plačią prekybą įvairiais miško produktais, miškai buvo be gailėsčio naikinami. Didelę paklausą Europos šalyse turėjo aukščiausios kokybės ąžuolų, pušų mediena bei miško produktai: derva, degutas, poštas. Taip pat mediena buvo reikalinga laivų statybai, nes Kuršių nerija buvo patogi laivininkystei.

XVI-XIXa. Kuršių nerijos kraštovaizdžiui didelę įtaką padarė beatodariška žmogaus ūkinė veikla. Ilgalaikis miško kirtimas, nendrių pj
jovimas skatino keliaujančių smėlio kopų susidarimą bei nerijos krantų erozija. Po smėlių buvo palaidota net 14 žvejų kaimų. Jau XIXa. pradžioje visa nerija virto pystomo smėlio dykuma, liko tik nedideli smėlio nepaliesti ploteliai ties Rasyte, Nida, Juodkrante.

Ypač nukentėjo miškai rusų okupacijos metų, po Septynerių metų karo (1756-1763m), kai suintensyvėjo miško kirtimas. Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vėjas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus.

1825m. kopas ir palvę ties Nida pradėjo apsodinti medžiais Gotlybas Kuvertas ir Jurgis Dovydai. Jie atgaivino Nidos apilinkių miškus.

Praėjusio karo ir okupacijos metais (1939-1945m. ją okupavo fašistinė Vokietija) Kuršių nerijos teritorija buvo gerokai apnaikinta. Vertingiausius žmogaus rankomis sukurtus medynus išvagojo apkasų trapšėjos, įtvirtinimai ir žeminės, trečdalis apsauginės kopos išardyta ir palikta jūros bangų ir vėjo valiai. Jūros išmetamas smėlis pradėjo užpustyti pajūrio medynus.

Pirmaisiais pokario metais išdegė daugiau kaip 500ha apsauginių, daugiausia kalninių pušų, medynų priešais Klaipėdos uostą. Pokario degimai greitai buvo apsodinti paprastosiomis pušimis su įvairių lapuočių juostomis, pradėti rekonstruktuoti persenę kalninių pušų medynai.

1956m. įsteigiamas specialiosios paskirties Neringos miškų ūkis. Pradėta nuosėkliai atkurti nuniokotus Kuršių nerijos medynus. Iki 1965m. buvo pasodinta 1240ha naujo miško. Miškų ūkis ėmėsi prižiūrėti medynus ir formuoti jų atsparumą vėjui, saugojo juos nuo gaisrų, ligų, kenkėjų.

1983-1987m. audros, gruntinio vandens potvynis staiga pakeitė medžių atsparumą vėjovartoms ir džiūvimui. Vėtros išvertė 20ha medynų, nuo potvinių žuvo 16ha miško. 1993m. masiškai paplito neporinis verpikas, graužiantis lapuočių, ypač beržų, lapus. Paplitimo metais graužia ir pušų spyglius.

Dabar medynai užima 6852ha nerijos ploto. Jų vidutinis amžius – 61 metai. Dominuoja pušynai. Lapuočių miškui tenka apie 20% apželdintos teritorijos. Tai natūraliai nerijos palvės juostoje augantys beržynai (15%) su pušų priemaiša. Šlapesnėse vietose auga nedideli juodalksnių ploteliai (3%). (Žiurėti priedą Nr 8)

Reljefą veikė ir veikė kelios procesų grupės: gamtiniai ir antropogeniniai. Stambąsias reljefo formas kūrė su Lietuvos teritorijoje buvusiu ledynų susiję procesai. Kai kurių procesų veikla yra visiškai nutrūkusi, o kiti labai intensyviai performuoja Lietuvos reljefą.

Labai svarbus veiksnys, keičiantis reljefą, yra antropogeninė veikla. Iki XX amžiaus vidurio antropogeniniai reljefo pakeitimai buvo lokalūs ir neženklūs, o šiuo metu žmogaus ūkinė veikla tapo vienu svarbiausiu reljefo kitimo veiksniu.

Geomorfologiniai procesai Kuršių nerijoje tebevyksta ir šiandien. Didžiosios kopos žemėja ir plokštėja, bangos ardo nerijos krantus. Per pastaruosius dešimt metų ji sumažėja 10ha. Kuršių nerijos erozinis potencialas (t.y. galimo nuardyti paviršiaus sluoksnio storis (mm/met.)) įvertintas naudojantis reljefo tipų morfometriniais rodikliais (pagal Kačinsko 1990m. tyrimus) buvo 5mm/met. Jų intensyvumą ir aktyvumą lemia keletas veiksnių: augalijos danga, nuogulų sandara ir, be abejo, žmogaus ūkinės veiklos pobūdis.
Kuršių nerijos fauna ir flora

Dėl žmonių veiklos pastebimai trumpėja laukinių gyvūnų, augalų it paukščių rūšys. Vis rečiau pastebimos retų augalų ar gyvūnų rūšys, o kai kurioms iš jų gresia tiesioginis išnykimas.

Kuršių nerijos augalai yra prisitaikę prie specifinių sąlygų: jūros ir Kuršių marių kaimynystės, staigių ir dažnų oro permainų, nederlingų, greit įkastančių smėlių bei druskingo vandens.

Čia auga daugiau kaip 960 rūšių augalų, iš jų 190 retos ir labai retos.

Nerijos augalija savita ir įdomi. Pajūrio kopų papuošalas – pajūrinė zunda. Ji auga tik nerijos pusiasalyje. Tai vienas rečiausių kopų augalų, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą. Į šią knygą įrašytos ir kitos retos pajūrio kopose augiančios rūšys: pajūrinė pienažolė, ankstyvoji smilgenė, daugiametė blizgė ir tyrulinė erika. Ypač saugotina tyrulina erika. Šis augalas užima vos 10m2 ir 150m2 nerijos palvėje netoli Pervalkos. Tai vienintelė tyrulinės erikos augimvietė Lietuvoje. Todėl ją turime ypač saugoti.

Paplito Kuršių nerijos kopose per pastaruosius dešimtmečius muilinė guboja, atkeliavusi iš Pietų Europos.

Kopų augalija keičia savo spalvą pagal metų laikus. Pavasarį dominuoja balta spalva, kai žydi trikertė žvaiginė, mėta ir daugelis kitų augalų. Po to stambiais melsvais violetiniais žiedais žydi našlaitės, vėliau vyrauja rožinė ir violetinė spalvos. Geltonai žydi dvimetė nakviša, kuri čia labai paplitusi.

Visi augalai, o ypač retieji, labiausiai kenčia paplūdimyje ir apsauginiame pajūrio kopagūbryje bei kitose vietose, kur susitelkia poilsiautojai ir turistai. Retas žmogus (poilsiautojas) užsimąsto apie žalą augalams prieš skabomas jų puošnus žiedynus.

Vis rečiau pastebimos retosios paukščių rūšys, o kai kurioms iš jų gresia tiesioginis išnykimas.

Per pastaruosius dešimt metų pagal arnitologų atliktus tyrimus čia užregistruota 40 nykstančių paukščių rūšių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą.

Teritorija yra svarbi perintiems kormoronams, jūriniams ereliams bei smėlėtų biotopų žvirbliams paukščiams. Be to, čia aptiktos perinčios globaliai nykstančios paukščių rūšys: griežlės (pavieniai griežiantys patinai) bei, jau minėti, jūriniai ereliai (iki 3 porų).

Per teritorija driekiasi labai svarbus žvirblinių paukščių migracijos kelias.

Šiose apylinkėse peri apie 90 rūšių paukščių. Kuršių marių įžymybė – urvinė antis – vaikus išsiveda netoli Pervalkos ir Preilos. Tai reti ir labai gražūs paukščiai. Į šiaurę nuo Juodkrantės įsikūrusi didžiausia Lietuvoje garnių kolonija apie 600 lizdų sukrauta pušų viršūnėse. Pilkoji varna nerijoje dažnas ir labai reikalingas paukštis, jis lesa karkvabalius, kurių lervos labai kenkia jauniems miško sodinukams. Seniau nerijos gyventojai užmetamaisiais tinklais gaudydavo varnas ir vartodavo šviežiais arba sūdytas. Taigi jų buvo labai daug išnaikinta.

Daugelį metų žmogus medžiojo gyvūnus. Mūsų protėviui pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo medžioklė. Tuo užsiimdavo ir Kuršių nerijos gyventojai, todėl jos miškuose sumažėjo gyvūnų, o kai kurie visai išniko.

Nerijoje buvo seniau daug tauriųjų elnių. Atkastame pilkapyje netoli Juodkrantės, be pelemų, kaulų liekanų, akmeninio kirvio, gintaro gabalėlių, rasta tauriojo elniorago dalis. XVIIa. tauriųjų elnių taip padaugėjo, kad sukviesti gyventojai, susipietę grandine tarp jūrą ir marių, išginė juos iš nerijos. Dabar jų čia nebėra.

Mažėja lapių, nes miške maisto atsargos menkos. Jo neužtenka. Užtat mažėjant lapių, nerijoje atsigauna kiškių šeima, jų po truputį daugėja, nes lapės ir kiškiai yra vienos nišos gyventojai. Todėl mažėjant vienai rūšiai susidaro palankios sąlygos kitai.

Labai reti nerijos gyventojai yra barsukas, žebenkštis ir ūdra. Užtat galima dar sutikti ant kelio šernų taikus. (Žiūrėti priedą Nr 9)

Jūroje prie nerijos gyvena apie 70 rūšių žuvų. Tai strimėlės, menkės, plekšnės, uotai ir kitos. Kuršių mariose meškeriotojus džiugina ešeriai, kuojos, karšiai, stintos.

Į žvejų tinklus pakliūva stambūs karšiai, lydekos, starkiai, riebūs linai, unguriai, ešeriai. Tik Baltijos jūroje ir Kuršių mariose gyvena lengvai žvejų tinklus peršokanti žuvis ožka.

Nerijoje ir pajūryje aptiktas pajūrinis stiebinukas, pajūrinė kukulija, pajūrinis šerdinukas, pajūrinis dirvinukas. Tai labai reti drugiai. Iš viso Kuršių nerijoje daugiau nei 470 įvairių rūšių drugių (iš jų retų – 9).

Stepių, pusdykumių ir nerijos sąlygos labai panašios, todėl čia gyvena stepiniai vabzdžiai. Žymiausias nerijos drugys – pušinis keliaujantis verpikas. Šio verpiko plaukuoti vikšrai yra nuodingiausi iš visų drugių vikšrų.

Rekreacija

Nacionalinio parko teritorija suskirstyta į rezervatus, draustinius bei apsauginę, rekreacinę gyvanamąją ir ūkinę zonas.

Rekreacinę zoną sudaro gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai, rekreaciniai miškai, kurių bendras plotas – 1,9 tūkst. ha.

Parko teritorijoje skatinamas pažintinis turizmas, kurio tikslas supažindinti lankytojus su gamtos, kultūros vertybėmis. Taip pat skatinamas vandens turizmas ir sportas.

Kuršių nerijos gyventojų versluose nuo senų senovės dominavo žvejyba. Jos riekšmė ypač išaugo XVII-XIXa., kai dirbamų žemių liko labai nadaug. Specifinės gyvenimo sąlygos suformavo unikalią gyvenseną ir išskirtinį vietos žmonių charakterį. XIX amžiaus viduryje nerijos gyventojai atrado naują verslą – poilsinį turizmą. Gintaro kasimo bendrovės W.Stantien & M.Becker veikla 1860-1890m. skatino kurorto vystymą Juodkrantėje. Nuo 1840m. čia vykstama poilsiauti. O po 1880m. dailininkai ir poilsiautojai atrado Nidą. XIX-XXa. Sankirtoje susiformavo klaipėdiečių poilsinė zona Smiltynėje – Kopgalyje. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje dailininkai bei nuošalumo ieškantys poilsiautojai susidomėjo Preila, Pervalka. Poilsiautojų priėmimui buvo pritaikyta daug žvejų gyvenamųjų namų, o nerijos gyvenvietėse yra išlikę nemažai išraiškingų XIX-XX amžiaus pradžios kurortinių pastatų,vilų. Poilsiautojų priėmimas net iki šiol lieka pagrindiniais nerijos gyventojų užsiėmimas.

Be abejo, didėjant žmonių srautui – poilsiautojų, didėja ir problemos. Turizmo industrijos plėtra turi ir savo neigiamas puses. Nors Kuršių nerijos gyventojams tai yra vienas iš svarbiausių pragyvenimo šaltinių, vistiek poilsiautojai turėjo didelią įtaką ir dabar atneša nemažai žalos trapiai Kuršių nerijos gamatai.

Viena iš pagrindinių problemų yra gaisrai. Didžiausi gaisrų kaltininkai – nerijos lankytojai. Jie sukelia 85% buvusių gaisrų.

Pajūris ir nepakartojamai graži gamta vilioja turistus. Užplūsta motorizuotų poilsiautojų ir turistų srautas, kurio nebeįmanoma sureguliuoti. O jautri Kuršių nerijos gamta labai kenčia nuo lankytojų pertekliaus. Buvo atvejų, kai vieną vasaros dieną miškas degė 26 kartus (1961m.).

Dėl turistų ir poilsiautojų susidaro papildomas triukšmas. Tai labai trukdo gyvūnams, o ypač retiems perintiems Kuršių nerijos paukščiams. Nuo triukšmo kenčia ne tik gyvūnai, bet ir augalai. Pajūriniu pelėžirniu, baltijine stokle, smiltynine rugiaveide, smiltlendre puošiamos vaukų žaidimo aikštelės, skabomi jų puošnūs žiedynai. Retas poilsiautojas težino, kad šių augalų paskirtis – sulaikyti griaunamąją smiltelės kelionę, o ne puošti nerijos kopas.

Negalime nepaminėti vienos labai svarbios problemos – nutekamųjų vandenų išleidimas. Daugėjant turistams, daugėja ir buitinių atliekų, atsiranda papildomų sąvartynų, kurie yra svarbiausios gruntinio vandens taršos priežastis.

Dėl kanalizacinių nuotakų, patenkančių iš pakrantės į Kuršių marių akvatoriją, priklausančią Kuršių nerijai, įvyksta dideli kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, formuojasi nuosėdinės medžiagos. Po to jos apsėda jūros dugne. Dugno nuosėdų iškasimas, gilinant dugną, kelia daug gamtosauginių problemų.

Antropogeninė apkrova

Žmogaus ūkinė veikla keičia sedimentacinių procesų formavimosi kryptį, sukuria naujus nuosėdinės medžiagos šaltinius. Susidaro sąlygos, kai dugno nuosėdų sudėtis tampa priklausoma nebe nuo gamtinių, bet nuo technogeninių veiksnių. Taip formuojasi technogeninės sedomentacinės aplinkos, kurių dinamiškumas ir egzistavimo laikas priklauso nuo antropogeninio poveikio intensyvumo.

Dabar galima išskirti tokias svarbiausias antropogeninės veiklos sritis: dampingas, nutekamųjų vandenų išleidimas, naudingųjų iškasenų eksploatacija, avarijos bei naftos išsiliejimas.

Apie Kuršių nerijos nutekamųjų vandenų išleidimą truputį jau buvo sakyta, tad daugiau dėmesio norėtume skirti dampingui (priešais Alksnynę), bei naudingųjų iškasenų eksploatacijai ir naftos išsiliejimui.

Dampingas visus be išimties ir abiotinius, ir biotinius jūrinės aplinkos parametrus pirmiausia veikia per nuosėdinės medžiagos masių persiskirstymą, toninių dugno nuosėdų ir vandens storymėje migruojančių dalelių litologinės bei cheminės sudėties pasikeitimus. Grunto gramzdinimas jūroje neišvengiamai sukelia įvairaus pobūdžio gamtinės aplinkos pakitimus, kurių reikšmė ekosistemos funkcionavimui yra labai sudėtinga ir vertinama nevienreikšmiškai.

Nuo 1987m. eksploatojamas dampingo rajonas yra priešais Alksnynę 45-49m. gylyje į pietvakarius nuo uosto vartų. Tačiau šio dampingo naudojimas dabartinėmis sąlygomis sedimentologiniu vertinimu yra labai problematiškas. Čia verčiama medžiaga patenka ant lėkšto dugno, padengto smulkiagrūdžio smėlio nuosėdomis (Žaromskis, Gublinskas, 1996). Foninė dugno nuosėdų sudėtis ir dugno reljefo mikroformoms byloja, kad ši vieta pasižymi dideliu hidrodinaminiu aktyvumu, o vyraujantis priedugninių srovių greitis siekia 0,1-0,2m/s. Tokio greičio pakanka pernešti stambų aleuritą ir net smulkiagrūdį smėlį. Per ekstremalius štormus bangų judesiai jaučiami maždaug iki 50m. gylio. Todėl intensyvių hidrometeorologinių režimų metu dampingo rajoną supančioje akvatorijoje gali būti pernešamos net žvirgždžio stambumo dalelės.

Nuosėdinė medžiaga pasklinda elipsės formos areale, kurio didžioji ašis driekiasi VPV – RŠR kryptimi, o rytinis kraštas atsiremia į Juodkrantės – Kopgalio kranto zoną maždaug 15m. gylyje. Prie dabartinių grunto gramzdinimo apimčių (iki 2 mln. m3 per metus) šį dampingo rajoną reikia vertinti kaip labai svarbų, nuolat veikiantį nuosėdinės medžiagos šaltinį.

Didžiausias šio dampingo trūkumas yra tas, kad jis neturi litodinaminio ryšio su kranto zona ir jame yra negrįžtamai palaidojamas viskas, netgi ir švarus smėlis, kurio taip trūksta paplūdimiams.

Pramoninių požiūriu gana reikšmingi yra sąnašinio gintaro telkiniai, pastaraisiais metais išžvalgyti šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Kad gintaro čia yra, buvo žinoma dar praeitame šimtmetyje. Mes jau minėjome, kad gintaras ties Juodkrante buvo kasamas 1860-1899 metais. Firma «Stantien und Becker» iš pradžių per metus iškasdavo apie 7,5t. gintaro. Nuo 1883m. gintaro gavybai pradėjusi naudoti žemkases – jau 26,5 – 85,5 tonos. Tuometiniais apskaičiavimais gintaro turėji būti 3000 ha marių plote. 1928-1929m. veikusi akcinė bendrovė «Gintaras» tuose pačiuose plotuose iš 20 m3 iškasė apie 2 t. gintaro. (Katinas, 1983)

Gintaro yra randama Litorinos jūros aleuritinguose smėliuose, kurių storis Kuršių mariose siekia 6-12 m. Perspektyvūs plotai išskirti Juodkrantėje (ištekliai 112 tonų) ir dar keturiuose plotuose, kuriuose bendras gintaro kiekis gali sudaryti apie 230 tonų. Gintaringų nuosėdų sluoksnio storis šiuose telkiniuose yra nuo 0,9 iki 2,7 m., gintaro koncentracija nuo 25 iki 129 g/m3, vidutiniškai 81 g/m3. (Katinas, Rimša, 1997)

Gintaro eksploatacija tokioje jautrioje akvasistemoje kaip šiaurinė Kuršių marių dalis, be abejo, turi tam tikrų ekeloginių padarinių. Tai pirmiausia yra susiję su dugno deformacijomis bei padidėjimu, išplaunant gintarą.

Plečiantis žmogaus ūkinei veiklai jūros akvatorijoje, didėja naftos išsiliejimų ir avarijų tikimybė. Svarbiausi technogeniniai naftos produktų patekimo į jūrą šaltiniai yra paviršinis nuotekis, naftos grežinių eksploatacija, laivyba ir naftos bei jos produktų pervežimas.

Lietuva, rekonstravusi Klaipėdos naftos terminalą ir pastačiusi Būtingės naftos terminalą, galės perkrauti apie 15 mln. t. naftos. Kitų šalių naftos pervežimų ir uostų statybos tempai numatomi kur kas didesni, ypač Rusijos ir Estijos. Vertinant naftos pervežimo ir terminalų statybos problemą visos Baltijos mastu, kuo labiau į šiaurę plečiasi naftos uostų pajėgumai, tuo labiau didėja naftos transporto kelių ilgis ir apkrova.

Lietuva jau turi karčią tankerių avarijų patirtį. 1981m. rudenį Klaipėdoje sudužo tankeris «Globe Asimi» ir išsiliejo 16493 tonos mazuto. Avarijos padarinių analizė parodė, kad didžiausią žalą iš visų jūros akvalinio komplekso elementų patyrė jūros krantas. Galimas daiktas, kad ir Kuršių nerijos krantas irgi buvo kažkiek tai paveiktas. Apie 40% viso išsiliejimo mazuto buvo išmesta į paplūdimius, į vandens storymą perėjo apie 9%, o dugno nuosėduose susikaupė tik šiek tiek daugiau kaip 1%. Likusi mazuto dalis avarijos vietoje buvo susiurbta nuo vandens paviršiaus. (Pustelnikovas, Nesterova, 1984)

Tačiau iki šiol daug dėmesio apsaugai nuo užterštimo nafta yra skiriama tik atvirai jūros akvatorijai, o ne krantams. Mes neradome jokių žinių apie krantų apsaugą išsiliejus naftai, tad galime teigti, jog nekuriamos veiksmingesnės krantų apsaugos nuo užteršimo naftos produktais priemonės.

Antropogeninė veikla yra gana svarbus geologinės aplinkos formavimo veiksnys. Jos poveikis pasireiškia per nuosėdinės medžiagos migraciją iš Kuršių marių į Baltijos jūrą, naujų nuosėdinės medžiagos šaltinių susiformavimą, sedmintacinių zonų santykio pasikeitimas.

Kad būtų išvengta geoekologinių kofliktų, reikia imtis aktyvių gamtosauginių priemonių, kurios padėtų derinti atskiras jūrinės industrijos šakas ir geriau pažinti jūroje vykstančius gamtinius procesus.

Įšvados

Tik gana gerai pažindami svarbiausius vykstančius gamtinius procesus galime atsakyti į klausimą, kokia įtaka – teigiama ar neigiama – Kuršių nerijai (bei visai aplinkai) daro žmogaus veikla.

Mes galime pasakyti, jog ne visa žmogaus veikla daro tik neigiamą poveikį. Jei šis procesas yra gerai pažįstamas ir kruopščiai kontroliuojamas, jis nepadarys žalos aplinkai.

Išaiškinome pagrindines žmonių veiklos grėsmes Kuršių nerijoje:
1. gaisrai
2. didėjantis turistų srautas
3. naudingųjų iškasenų eksploatacija
Esamos apsaugos priemonės:

Nuo 1991m. visa Kuršių nerija priklauso nacionaliniam parkui. Parke įsteigti keturi kroštovaizdžio draustiniai ir du gamtos rezervatai.

Reikalingos tolesnės apsaugos priemonės:

Didžiausią grėsmę Kuršių nerijos gamtos vertybėms kelia didėjantis turistų srautas. Lankytojai ne tik didina gaisrų grėsmę, ardo paklotę, bet ir trikdo perinčius. Todėl būtina riboti žmonių lankymąsi gamtiniu požiuriu vertingiausiose teritorijose, nukreipiant jų srautą į rekreacines zonas bei specialiai paruoštus maršrutais. Būtina išsaugoti likusius brandaus miško plotus, kuriuose gyvena reti gyvūnai, auga augalai. Neleistinas ir bet koks vienas didžiausių rajone kormoranų kolonijos reguliavimas. Taip pat sumažinti naudingųjų iškasenų eksploataciją bei skirti daugiau dėmesio krantų apsaugai nuo užteršimo nafta.

Gyvybės raidos viršūnė – žmogaus – labai gabus Gamtos mokinys. Per trumpą laiką jis tiek gaug visko išmoko ir pasidarė toks galingas, jog nuo jo sumanumo ir sąžinės priklauso planetos likimas. Per savo neapdairumą, labai didelį rūpinamąsi savimi, energingą aplinkos teršimą žmogus pateko į gana keblią padėtį. Metė jis iššūkį vieversio ulbesiui, bitės dūzgimui.

Lieka tik viltis, kad galiausiai suvoksime savo paskirtį Žemėje bei Visatoje ir, rūpindamiesi savo gerove, nepamiršime pirmiausia pasirūpinti savo namais.

Literatūros sąrašas
1. Julius Aukštaitis «Lietuvos nacionaliniai parkai». Vilnius, 1996
2. Liutauras Raudonikis, P.Kurlavičius «Paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje». Vilnius, 2000
3. Lietuvos Raudonoji knyga. Vilnius, 1992
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1997m. gruodžio 29d. Nr. 1486 «Dėl naujų draustinių įsteigimo ir draustinių sąrašo patvirtinimo». 1997 // Žin. Nr. 108 (2742).
5. Lietuvos mokslas «Geomokslas», 1999, 23 knyga.
6. Dolotov J. Pasaulinio vandenyno priekrantės sričių racionalaus panaudojimo ir aplinkos apsaugos problemos. – Mokslo pasaulis, 1996.
7. Geodekjan A. Centrinės Baltijos geologinė sąranga ir naftingumo bei dujingumo perspektyvos. – Nauka, 1976.
8. Kabalienė M. Kuršių nerijos ir Kuršių marių raida. Lietuvos kvartero geologijos ir paleogeografijos klausimai. – Vilnius,1967.
9. Pustelnikovas O., Nesterova M. Mazuto išsiliejimo poveikis Baltijos jūros ekosistemai. – Vilnius, 1984.
10. Žilinskas G. Kranto būklė ir dinamika // Naftos terminalas Būtingėje. – Vilnius, 1994.
11. Žaromskis R., Gulbinskas S. Dampingo problemos Lietuvos priekrantėje. – 1996.
12. Galkus A. Sedmentacijos ir nuosėdinės medžiagos apytakos procesai Kuršių mariose. – Lietuvos TSK MA darbai, 1988.
13. Klimas A. Geologijos akiračiai – 1997.
14. Zecker J. S., Kudelin B. J. Lietuvos požeminio nuotekio ir gamtinių resursų charakteristika. Hidrogeologija – Moskva, Niedra, 1969.
Internetas: www.nerija.lt, www.birdlife.lt.

Leave a Comment