Organinės atliekos

Kaip susidoroti su biologinėmis atliekomis?

Kad išliktume gyvi, mes valgome ir išskiriame išmatas bei šlapimą. Kai žmonių populiacija buvo maža, šios atliekos galėjo būti paliekamos natūraliai suirti aplinkoje. Dabar, kai populiacija tokia didelė ir tiek daug mūsų gyvena pramoniniuose miestuose, atliekos turi būti rūpestingai tvarkomos. Organinių atliekų nuotekos, kurios susidaro buityje ir pramonės įmonėse, o paskui pakliūva į kanalizacijos sistemą, vadinamos nutekamuoju vandeniu. Buitinis nutekamasis vanduo yra labai praskiestas vandeniu žmogaus išmatų ir šlapimo mišinys. Pramoninis nutekamasis vanduo yra daug sudėtingesnis mišinys. Jaame nemaža kitų cheminių medžiagų. Kartais šios papildomos cheminės medžiagos gali kelti rimtų problemų inžinieriams, dirbantiems nutekamųjų vandenų valymo įrenginiuose.
Žmogaus organinėse atliekose (išmatose ir šlapime) gausu azoto junginių. Kai kurie mikroorganizmai, vadinami skaidytojais, gali šias chemines medžiagas suskaidyti – paversti jas nitratais, nitratais ir nepavojingomis į atmosferą išskiriamomis azoto dujomis. Tuo pat metu mikroorganizmai suskaido kitus organinius junginius iki anglies dioksido ir vandens. Taigi iš nutekamųjų vandenų valymo įrenginių išeinantis vanduo turėtų būti švarus. Kai valymo įrenginiai perkraunami ar pažeidžiamas jų darbas, į gamtinius vandenis gali patekti tam tikras kiekis teršalų.

Kad skaidytojai galėtų suskaidyti organines medžiagas, jiems reikia deguonies. Biocheminis deguonies sunaudojimas (BDS) parodo, kiek reikia deguonies, kad organinės medžiagos būtų paverstos nekenksmingomis cheminėmis medžiagomis.
Kai vanduo, turintis didelį BDS, nuteka į upę, skaidytojai čia už

žbaigia pradėtą darbą. Tam jie sunaudoja didžiulį deguonies kiekį iš upės vandens, o tai labai stipriai keičia upės ekologiją.

Žemės ūkio pramonės atliekos

Ten, kur intensyvi žemdirbystė, arba kur yra daug mėšlidžių, srutų duobių, gausiai išsiskiriantį amoniaką (NH3) dirvų bakterijos verčia tirpiais nitratais . Šie skverbiasi per dirvą gilyn, į požeminius vandens telkinius. JAV nuo 5 iki 10% visų tirtų požeminio vandens telkinių rasti nitratų kiekiai viršija didžiausius leistinus.

Pramonės nuotekose gali būti sunkiųjų metalų ir organinių chloro junginių, panašių į kai kuriuos pesticidus. Šios medžiagos gamtoje labai ilgai išlieka nesuskaidytos, jų nepavyksta suskaidyti ir tradiciniuose nuotekų valymo įrenginiuose. Kartais labai užterštų upių žiočių ir estuarijų dumble šių medžiagų susikaupia tiek daug, kad tokį dumblą pajudinus, kyla rimtų aplinkosaugos problemų. Pramonės tarša rūpinamasi stiprios ekonomikos šalyse, o silpnos ekkonomikos šalyse tam skiriama per mažai dėmesio. Teršalai patenka į vandens telkinius, iš ten – į vandens organizmus ir ima kauptis organizmuose. Skaidytojai nepajėgia išvalyti tokių vandenų. Patekę į organizmus, teršalai kaupiasi dėl to, kad organizmai šių medžiagų nebepašalina. Keliaujant per mitybos grandines, šių medžiagų koncentracija vis didėja. Ryškiausiai teršalų biologinis kaupimasis pastebimas vandens ekosistemų mitybos grandinėse, nes čia mitybos grandžių yra daugiau nei sausumos ekosistemose. Tiek sausumos, tiek vandens ekosistemų mitybos grandinių galutinė grandis dažnai būna žmogus, todėl kai kur net motinų piene ap

ptinkama gana daug DDT ar polichlorbifenilų (PChB).

Pramonė teršia ir požeminius vandens telkinius. Anksčiau gamyklų nuotekos būdavo suleidžiamos į atvirus baseinus, iš kurių teršalai lengvai patekdavo į gruntą. Kartais nuotekos ir cheminės atliekos būdavo leidžiamos į gilius šulinius ar gręžinius, iš kurių teršalai buvo išplaunami. Jau seniai norima pakeisti abi šias „technologijas“. Bet gamykloms labai sunku rasti kitų teršalų atsikratymo būdų, o be to, miestų gyventojai labai nenori, kad netoli nuo jų gyvenamųjų rajonų būtų statomi nuotekų valymo įrenginiai.

Žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos ir nuodingieji junginiai (pesticidai) irgi labai įvairiai veikia gamtą. Nuo trąšų, patekusių į ežerus, pagausėja fitoplanktono. Fitoplanktonas – reikalingas žuvų maistas, tačiau jeigu nuo jo vanduo pažaliuoja, o dėl kaitros pakyla vandens temperatūra, tada ežeruose naktį sumažėja deguonies ir net vasarą pradeda dusti žuvys. Taip 1994 metais atsitiko Kauno mariose.

Dirva pesticidais užnuodijama daugeliui metų. Teršalai, patekę į gilesnius dirvos sluoksnius, apnuodija gruntinį vandenį. Dėl užteršto vandens kenčia ne tik gyvūnija, bet ir pats žmogus.

Vandenynų tarša

Pajūrių regionai yra teršalų „surinkimo“ vietos. Jūrose susirenka ne tik vietiniai teršalai, bet ir atliekos, kurias atplukdo upės. Atliekos neretai verčiamos į jūras, o vandenynų srovės ir šiukšles, ir kitus teršalus neretai plukdo atgal į krantą. Pavyzdžiai – ilgai neyrantys plastiko buteliai, pakuotės, plūduriuojančios vandens paviršiuje ir teršiančios paplūdimius. Kai kurie iš šių pl

lastiko dirbinių pavojingi paukščiams, žuvims ir jūriniams žinduoliams – ieškodami maisto, jie lenda į šiuos daiktus lyg į kokius spąstus ir nebegali išlįsti.

Kasyba bei laivyba netoli jūros kranto irgi prisideda prie vandenynų taršos. Apie 5 milijonai tonų naftos , t.y. daugiau nei po 1 gramą 100 m2 vandens paviršiaus, patenka į vandenynus. Jei į vandenį patenka daug naftos, žūva planktonas, žuvų mailius, moliuskai, paukščiai ir jūriniai žinduoliai. Naftą gyvieji organizmai suskaido, bet tai trunka labai ilgai, nes gamtoje nėra didžiulių naftą ardančių bakterijų populiacijų. Jeigu naftos produktai patenka į paplūdimius, jiems išvalyti prireikia daug darbo rankų ir milijonais dolerių vertinamų lėšų.

Per pastaruosius 50 metų mes tiek užteršėme jūras ir tiek išsėmėme jų gėrybių, kad daugelis rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Kadangi labai išgaudomos dumbliais mintančios žuvys, daugelyje šiltų atogrąžų vandenų augantys koralų rifai pernelyg apauga dumbliais. Daugelyje jūrų gali išnykti net rykliai.

Ar galima gauti naudos iš atliekų?

Atliekos dažnai sudeginamos. Atpalaiduojama daugybė energijos, kuri galėtų būti panaudota vandeniui šildyti, o ji dažniausiai išlekia tiesiog pro kaminą. Mikroorganizmai daugelį atliekų rūšių gali fermentuoti bedeguonėje aplinkoje – paversti jas metanu.
Šiukšlių sąvartynai gali sukelti bėdų, nes juose susidarantis metanas kaupiasi po žeme ir kelia gaisro pavojų. Metaną gamina daugelis skirtingų bakterijų – kai kurios pradeda skaidyti baltymus ir angliavandenius, kitos jų skaidymo produktus paverčia dar paprastesnėmis me

edžiagomis. Paskutines skaidymo stadijas atlieka metaną gaminančios bakterijos, kurioms reikalinga šiluma ir bedeguonė aplinka.
Biologinės dujos gaminamos iš gyvulinės ir augalinės kilmės atliekų paprastame fermenteryje, kuris vadinamas bioreaktoriumi. Biologinės dujos, panašiai kaip ir gamtinės, naudojamos šildymui, apšvietimui, maisto gaminimui, kaip automobilių kuras. Kad nenutruktų biologinių dujų tiekimas, maisto produktų gamyklos, kanalizacijos tinklai, namų ūkio bendruomenės gali rinkti visą gyvūnų mėšlą, žmonių nešvarumus ir augalines atliekas į bioreaktorių. Bioreaktorių ištuštinus, medžiagų likučiai puikiai tinka pasėliams tręšti.
Tiriant mikroorganizmus, kurie naudoja daug baltymų turinčius gyvulių pašarus, buvo atrasti visiškai nauji maisto produktai, tinkantys žmonėms. Iš vienaląačių dumblių išmokta pagaminti duoną. Atrastas baltymingas maisto produktas (mikoproteinas), kurį gamina grybas Fusarium. Šis grybas auginamas ant skystų miltų atliekų fermenteryje. Deguonies burbuliukai, einantys pro fermenterį, palaiko grybo augimą ir maišo fermenterio turinį. Kratant suardoma grybiena ir hifų siūleliai susimeta į gumulėlius. Grybiena atskiriama nuo terpės, o hifų siūleliai supresuojami ir gaunama plaušėta struktūra, panaši į mėsą. Mikroorganizmų ląstelės turi daug baltymų ir pasižymi nedideliu cholesterolio kiekiu, taigi yra puikus mėsos patiekalas.

Leave a Comment