Nelytinis dauginimasis

NELYTINIS IR VEGETACINIS DAUGINIMASIS

Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais – mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Kuo ląstelėms naudinga mitozė?

Mitozė – tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos – jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija.

intarpas O KOKIOS DAR BŪNA MITOZĖS?

Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti.

Mitozė gali būti be citokinezės. Branduolys pasidalija mitoziškai, o citoplazma nesidalija. Tuomet ląstelė pasidaro dvibranduolė, įgauna duu vienodus branduolius. Taip dalijasi klumpelės mažasis branduolys jai lytiškai dauginantis [Žr. intarpą INFUZORIJOS LYTINIS DAUGINIMASIS], gaubtasėklių megaspora susidarant gemaliniam maišeliui [Žr. skyrelį AUGALŲ DVIGUBAS APVAISINIMAS]

Endomitozė. Mitozės anafazėje chromatidės atsiskiria, tampa atskiromis chromosomomis, bet jos nenutempiamos į priešingus ląstelės galus. Chromosomos lieka toje pat vietoje, apie jas susiformuoja branduolio apvalkalas. Ląstelė lieka viena, tačiau chromosomų skaičius joje padvigubėja. Taip diploidinė (2n) ląstelė tampa tetraploidine (4n). Dar po vienos endomitozės ląstelės pasidarytų oktoploidinės (8n).

Endomitozė – tai poliploidijos susidarymo būdas. Endomitozė būna:
1. Fiziologinė. Formuojantis kaai kurių liaukų audiniams, kurių ląstelės turi intensyviai sintetinti. Poliploidija užtikrina intensyvesnį metabolizmą. [Žr. POLIPLOIDIJOS REIKŠMĖ];
2.. Toksinė. Kai kurie augalai kaupia medžiagas, trikdančias dalijimosi verpstės susidarymą ir sukeliančias endomitozę. Pvz., rudeninis vėlyvis kaupia alkaloidą kolchiciną. Stipriai apsinuodijus kolchicinu, greitai besidalijančiose ląstelėse dė

ėl endomitozių chromosomų skaičius tiek padidėja, kad ląstelių metabolizmas sutrinka ir jos žūsta. [Argią O gal kolchicinas kenkia blokuodamas mikrovamzdelinį transportąą]

Vienaląsčiai organizmai – pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai – palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi. Dalijimosi detalės gali skirtis, tačiau dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos.

Paprastai nekintančiose ar mažai kintančiose sąlygose (vienaląsčiams tai – aplinkos temperatūra, vandens druskingumas, maisto objektų cheminė sudėtis ir kt.) gyvenantys organizmai būna prisitaikę būtant prie tų sąlygų. Ir jiems keistis nėra reikalo. Mitoziškai atsirandą palikuonys yra genetiškai vienodi, todėl lygiai taip pat gerai prisitaikę prie aplinkos kaip ir tėvai. Todėl dauginimosi būdai, pagrįsti mitoze, geriausiai atitinka nekintančias gyvenimo sąlygas.
Dauginimosi būdai, kuomet genetiškai lygiaverčių palikuonių atsiradimas pagrįstas mitoze, vadinami nelytiniu dauginimusi.

Taigi, vienaląsčiai organizmai nekintančiose palankiose sąlygose dauginasi nelytiškai. Tačiau nelytinis daauginimasis lygiai taip pat tinka ir kitiems organizmams. Lygiai taip pat palankiose sąlygose nelytiškai gali daugintis primityvūs bestuburiai. Pvz., hidros palankiose sąlygose dauginasi pumpuruodamos, o artėjant žiemai daugiansi lytiškai.

NELYTINIS DAUGINIMASIS

Daug organizmų dauginasi nelytiškai, jų palikuonių genotipai būna praktiškai visiškai vienodi ir tokie patys, kaip tėvų. Skirtumai atsiranda dėl naujai įvykusių mutacijų.

Paprasčiausias vienaląsčių bestuburių nelytinio dauginimosi būdas yra dvidala, kuomet ląstelės dalijasi pusiau į dvi maždaug vienodo dydžio ląsteles. Šis būdas būdingas prokariotams, pirmuonims, vienaląsčiams grybams. Eukariotiniai vienaląsčiai dalijasi mitoziškai, prokariotai – prokariotiškai.

Savotiškai ne

elytiškai dauginasi mielių ląstelės. Dauginimuisi pasiruošusioje ląstelėje prasideda mitozė, bet ji paprastai vyksta ląstelės centre, bet kiek šone. Mitozės metu šone formuojasi pumpuras – kyšulys, kuriame ir susidaro vienas dalijimosi polius. Anafazėje vienas dukterinių chromosomų rinkinys plaukia į polių, esantį senosios ląstelės centre, o antrasis – į polių, esantį pumpure. Formuojantis branduolių apvalkalams pumpuras atsismaugia ir tampa dukterine ląstele.

Daugialąsčiai organizmai irgi gali daugintis pavienėmis ląstelėmis. Tokios ląstelės paprastai būna prisitaikiusios išgyventi nepalankiose sąlygose (turi tvirtus apvalkalus, papildomas maistmedžiagių atsargas) arba plisti (turi paviršių didinančios išaugos, dėl ko jas lengvai nešioja vėjas, žiuželius, kuriais plaukioja vandenyje). Jos vadinamos sporomis.

Sporos susidaro trejopai:
a) spora virsta visa pirminė ląstelė,
b) spora ar sporos susidaro pirminės ląstelės viduje,
c) spora ar sporos atsiskiria nuo pirminės ląstelės paviršiaus.

Spora virsta atskira ląstelė arba ta ląstelė dalijasi mitoziškai, o jos palikuonės virsta sporomis.

[Žr. intarpą SPORODARA SAMANOSE. Samanų dauginimosi ciklas iš dviejų dalių, viena jų – sporodara]

Naujas individas nelytiškai gali atsirasti ne tik iš vienos senojo individo ląstelės, bet ir iš keleto ar daugiau ląstelių. Aukštesnieji augalai gali daugintis atskirtomis gana didelėmis dalimis, sudarytomis iš daugelių tūkstančių ląstelių. Toksai dauginimasis dažniausiai vadinamas vegetaciniu1 dauginimusi. Vegetacinio dauginimosi formų yra labai daug ir įvairių.

Atsiskyrusi dalis jau turi visus naujam individui reikiamus organus ar juos ataugina.

ČIA TURI BŪTI APRAŠYTOS PA

AGRINDINĖS AUGALŲ VEGETACINIO DAUGINIMOSI FORMOS

intarpas NELYTINIO DAUGINIMOSI SKIRSTYMAS

Nelytinis dauginimasis:
A. Monocitogeninis – naujas individas atsiranda iš vienos ląstelės.
1.Dvidala (dalinimasis pusiau). Du nauji individai atsiranda senajam dalinantis pusiau.
2.Pumpurinė mitozė. Būdinga mielėms. Branduolys dalijasi mitoziškai. Vienas naujas branduolys lieka senojoje ląstelėje, o antras patenka į šone susidariusį iškyšulį, kuris atsiskiria ir virsta atskira dukterine ląstele. [Mielių ląstelių pumpuravimasis].
3.Daugdala (daugkartinis dalinimasis). Ląstelėje įvyksta keletas mitozių be citokinezės. Susidaro daugiabranduolė ląstelė. Tuomet dalinasi tik citoplazma, ir susidaro išsyk daug ląstelių.
4.Dauginimasis sporomis. Daugialąsčio organizmo atskira ląstelė tampa spora arba dalijasi mitoziškai, o jos palikuonės virsta sporomis. Sporos nuo paprastų daugialąsčio individo ląstelių skiriasi tuo, kad jų sandara pritaikyta išgyvenimui nepalankiose sąlygose (tvirti apvalkalai, papildomos maistmedžiagių atsargos) arba platinimui (paviršių didinančios išaugos, žiuželiai). Sporos susidaro trejopai – (a) spora virsta visa pirminė ląstelė, (b) spora ar sporos susidaro pirminės ląstelės viduje, (c) spora ar sporos atsiskiria nuo pirminės ląstelės paviršiaus.
5.Dirbtinis dauginimas. Sukurtas žmogaus, naudojamas dauginti augalams. Naujas individas užauginamas iš atskiros ląstelės specialioje maitinimo terpėje. [skyrelis ar skyrius LĄSTELIŲ INŽINERIJA]
6.Partenogenezė. Tai lytinio dauginimosi suprastėjimas iki nelytinio. Kai kuriais partenogenezės atvejais kiaušinėlis ar kiaušialąstė susidaro be mejozės, vien mitoziškai. [Skaityti skyrelį “Partenogenezė”]

B. Policitogeninis – naujas individas atsiranda iš keleto ar daugiau senojo individo ląstelių. Toksai dauginimasis dažniausiai vadinamas vegetaciniu dauginimusi. Atsiskyrusi da

alis jau turi visus naujam individui reikiamus organus ar juos ataugina. Tokio dauginimosi formų labai daug, jos labai panašios, todėl sukurti gerą klasifikaciją dar niekam nepavyko.

Policitogeninio dauginimosi būdai:
1.Kero ar kolonijos dalimis. Būdingas augalams ir sėsliems kolonijiniams organizmams (kolonijiniams duobagyviams, samangyviams). Taip dauginasi išsikeroję organizmai, sudaryti iš daugelio savarankiškų, tačiau morfologiškai sujungtų individų. Sujungtieji savarankiški individai pasidaro visiškai savarankiški, kai atsiskiria vienas nuo kito natūraliai žuvus jungiančioms dalims ar jas dirbtinai perpjovus. Ta dalis dar neatsiskyrusi jau turi visas normaliam gyvenimui reikiamas dalis (augalų atveju – įsišaknija, po to atskiriama). [Piešiniai – braškės kerai, sujungti ūsais (antžeminis variantas); varpučio kerai – požeminis variantas; serbentų ar jurginų dirbtinai perskiriamas keras] [Hidros pumpuravimas, duobagyvių kolonijų dauginimosi piešinys ar nuotrauka].
2.Žiemojimo-dauginimosi organais. Naujas individas susidaro iš atsiskyrusio žiemojimo organo (šakniagumbio, stiebagumbio, svogūno) ar jo dalies (daugiametės šaknies, šakniastiebio), turinčio maisto atsargų. Organas ar jo dalis pirma atskiriama, po to įsišaknija. Tokie organai yra specializuoti maistmedžiagių kaupimui. [Šakniastiebių, stiebagumbių, svogūnų nuotraukos, pjūviai (nuotraukos ir/ar piešiniai)].
3.Nežiemojimo organais. Augalai dauginimasis lapų, stiebų, šaknų dalimis, kurios nėra specializuotos maistmedžiagių kaupimui ir turi tik einamąsias jų atsargas. Gyvūnai regeneruoja iš kūno gabalų, o kūnas į gabalus padalinamas per prievartą ar savaime.
4.Skiepijimas. Tai labai savotiška nelytinio dauginimo forma, kurios metų individų skaičius nepadidėja. Skaitykite intarpą SKIEPIJIMAS skyrelyje “Lytinio dauginimosi reikšmė”.

intarpas SKIEPIJIMAS

Labai specifinis dauginimas yra skiepijimas. Skiepijami paprastai vienos rūšies, bet skirtingų veislių daugiamečiai augalai – medžiai ar krūmai.

Panagrinėkime obelų skiepijimą. Norint padauginti

Leave a Comment