M.K. Čiurlionis ir jo kūryba

Turinys

• M.K. Čiurlionio biografija...........................3
• Glausto biografiniai duomenys..........................3
• M.K. Čiurlionio muzikinė kūryba........................5
• Muzikiniai kūriniai..............................6
• M.K. Čiurlionio dailė..............................8
• Dailės kūriniai..............................9

M.K. Čiurlionio biografija

M.K. Čiurlionis – keista, unikali figūra tarp vėlyvojo romantizmo, simbolizmo ir modernizmo, tačiau labai sunku kur nors ją įtalpinti.
J. Bekelmanas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, vargonininko šeimoje (iš 9 vaikų vyriausias). Jam esant trejų metų, tėvai apsigyvena Druskininkuose. 1889 m. priimamas į kunigaikščio M. Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Devyniolikametis lanko Varšuvos konservatoriją. 1901-1902 studijuoja Leipcigo konservatorijoje. Būdamas 27 metų įstoja į J. Kauziko piešimo mokyklą Varšuvoje. 1904-1906 m.etais mokosi K. Stabrausko Varšuvos dailės mookykloje. 1907-1908 metais apsigyvena Vilniuje. 1908-1909 metais apsigyvena Peterburge. Nuo 1910 m. kovo gydomas Pustelniko ligoninėje, netoli Varšuvos. 1911 m. balandžio 10 d., susirgęs plaučių uždegimu, miršta, išgyvenęs 35 metus. Tapybai skyrė tik 6 metus. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Glausti biografiniai duomenys

1875 m. rugsėjo 22 d. gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje, kurioje buvo vyriausias iš devynių vaikų. Tėvas – Konstantinas Čiurlionis, motina – Adelė (Radmanaitė) Čiurlionienė.
1877(78) m. Čiurlionio (3 m.) tėvai pastoviai apsigyvena Druskininkuose.
1889-92 m. Šeimos bičiulio J.Markevičiaus remiamas, M.K.Čiurlionis (14 m.) lanko Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą Plungėje.
1892-93 m. dalyvauja to paties orkestro koncertuose &##8211; groja fleita.
1894-99 m. mecenato M.Oginskio remiamas, Čiurlionis (19 m.) studijuoja Varšuvos konservatorijoje. Jį moko garsūs dėstytojai: T.Bžezickis (fortepijonas), A.Sigetinskis (fortepijonas), Z.Noskovskis (kompozicija). Dėl nepakankamos stipendijos patiria daug sunkumų. Šiuo laikotarpiu Čiurlionis kuria preliudus, fugas, variacijas, parašo kantatą “De profundis”, dvi sonatas fo

ortepijonui.
1899 m. Čiurlioniui pasiūloma Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vieta, kurios jis atsisako.
1900-1901 m. parašo simfoninę poemą “Miške”.
1901-02 m. lanko kompozicijos (pas K.Reinekę) ir kontrapunkto (pas S.Jadasoną) pamokas Leipcigo konservatorijoje. Savarankiškai studojuoja R.Štrauso ir H.Berliozo kūrybą. Kuria kanonus, fugas, pjeses, parašo styginių kvartetą, simfoninę fantaziją, uvertiūrą. Laisvalaikiu tapo.
1902 m. grįžta į Varšuvą, kur užsidirba privačiomis muzikos pamokomis. Dalyvauja Varšuvos lietuvių draugijos veikloje, vadovauja chorui, harmonizuoja lietuvių liaudies dainas – tokiu būdu prisideda prie Lietuvos atgimimo sąjūdžio.
1902-03 m. Varšuvoje lanko Kauziko piešimo mokyklą, tačiau nusivilia sustabarėjusia piešimo metodika.
Nuo 1903 m. Čiurlionis rimčiau atsideda tapybai. Šiais metais jis nutapo pirmuosius žymesnius darbus (“Laidotuvių simfonijos” ciklas).
1903-07 m. parašo simfoninę poemą “Jūra”.
1904-06 m. mokosi Varšuvos dailės mokykloje. Jam dėsto K.Stabrauskas (mokyklos vadovas), F.Ruščicas, K.Tichis, K.Kšižanovskis ir kt. Čiia besimokydamas, Čiurlionis pirmą kartą dalyvauja dailės parodoje (1905 m.). Šios mokyklos muziejuje paliekamas Čiurlionio “Audros” ciklas.
1905 m. keliauja po Kaukazą.
1905-06 m. vadovauja Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.
1906 m. aplanko Prahą, Vieną, Drezdeną, Miuncheną ir Niurnbergą. Šios kelionės stabdė “Jūros” kūrimą, tačiau skatino tapyti.
1906 m. atvyksta į Vilnių padėti A.Žmuidzinavičiui, P.Rimšai ir kitiems surengti pirmąją lietuvių dailės parodą.
1907 m. sausio 9 d. P.Vileišio namuose (tuomet. Antakalnio 24, dab. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas) atidaroma pirmoji lietuvių dailės paroda. Be Čiurlionio parodoje dalyvauja dailininkai A.Žmuidzinavičius, P.Kalpokas, A.
.Varnas, J.Šileika, J.Vienožinskis, K.Sklėrius, A.Mackevičius, A.Jaroševičius bei skulptoriai P.Rimša ir J.Zikaras. Paroda susilaukia netikėtai didelio populiarumo.
1907 m. rugsėjo 2 d. įkuriama Dailės draugija. Pirmininkas – A.Žmuidzinavičius. M.K.Čiurlionis, P.Rimša ir kiti (iš viso 19 žmonių) sudarė draugijos branduolį. Dailės draugija rėmė ir vienijo lietuvių dailininkus, rinko jų darbus, toliau organizavo parodas. Iki pirmojo pasaulinio karo lietuvių dailės parodos buvo rengiamos kasmet Vilniuje arba Kaune. Čiurlionis dar gyvas dalyvavo penkiose iš jų, tačiau tie patys tapybos darbai (apie 160 paveikslų) buvo eksponuojami ir po jo mirties.
1907-08 m. gyvendamas Vilniuje ir nuolat lankydamas Druskininkus, Čiurlionis vadovauja “Vilniaus kanklių” draugijos chorui, koncertuoja, intensyviai tapo, rašo straipsnius meno klausimais, domisi lietuvių kalba, literatūra ir tautosaka.
1908 m. vasarą praleidžia Palangoje.
1908 m. rudenį išvyksta į Peterburgą. Čia, gyvendamas itin sunkiomis sąlygomis, užmezga ryšius su “Meno pasaulio” grupės dailininkais. Po kurio laiko A.Benua, N.Rericho ir S.Makovskio remiamas, Čiurlionis dalyvauja dailės parodose Peterburge ir Maskvoje.
1909 m. sausio 1 d. trumpam grįžęs į Lietuvą, Šateikiuose susituokia su Sofija Kymantaite. Kurį laiką kartu gyvena Druskininkuose ir Plungėje. Toliau intensyviai tapo (1907-1909 m. nutapo paskutinius brandžiausius savo paveikslus: “Pasakos”, “Zodiako”, “Žiemos” ciklus, visas “sonatas”, “Rex” ir kt.).
1909 m. rudenį vėl vyksta į Peterburgą. Pervargęs grįžta į Druskininkus gydytis.
1910 m. kovo mėn. dėl nervinio išsekimo ima gydytis Pustelniko sanatorijoje (netoli Varšuvos).
1911 m. balandžio 10
0 d. būdamas 35 m., Čiurlionis toje pačioje sanatorijoje miršta nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

M.K. Čiurlionio muzikinė kūryba
Ir čia jau nėra nei Čaikovskio, nei Šopeno, nei R.Štrauso, o skamba kažkokie nauji, saviti žodžiai. Jaučiame, kad dar žingsnis – ir kompozitorius ras save, atras naujas galimybes perkelti tapybos stichiją muzikon, kaip pavyko jam pasiekti tokių atvirkštinių santykių tapyboje.
V.Karatyginas apie Čiurlionio muzikinę kūrybą

Čiurlionio kūrybinis palikimas yra gausus – jis paliko apie 300 įvairių žanrų muzikos kūrinių. Būdingas šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su meile gimtajam kraštui ir gamtos poezijai. Muzikos nuoširdumą lemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai būdingas ir filosofinis susimąstymas optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.
Visoje savo kūryboje Čiurlionis ypač didelę reikšmę teikė jos idėjiniam turiniui. Jis gerbė klasikines tradicijas, giliai jas analizavo ir panaudojo naujiems kūrybiniams ieškojimams.
Čiurlionis pirmasis nurodė teisingas gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, vystantiems nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pirmasis panaudojo liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų motyvai ir nuotaika daro jo muziką liaudišką.
Nesitenkindamas įprastinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų muzikinei kalbai praturtinti. Todėl jo kūriniuose neretai matome savitai vedamą melodinę liniją, naujas harmonines spalvas, išradingai panaudotas daugiabalsės muzikos formas-fugą, imitaciją, kanoną ir kt. Tematinės medžiagos vystymui jis dažnai pritaiko variacijų principą.
Čiurlionis yra parašęs da

augiau kaip 150 kūrinių fortepijonui, daugiausia preliudų. Greta jų minėtos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.
Pirmuosius savo kūrinius fortepijonui Čiurlionis sukūrė, studijuodamas Varšuvos muzikos institute. Tai buvo daugiausia preliudai, parašyti Šopeno įtakoje ir atspindintys svajingą, jautrią, lyrišką jauno kompozitoriaus prigimtį. Didelę reikšmę Čiurlionio fortepijoninio, o ir apskritai muzikinio stiliaus formavimuisi turėjo studijos Leipcigo konservatorijoje. Jo to meto preliuduose ryški liaudies motyvų įtaka. Jomis pagrįstas ir mažas preliudas a-moll, kurio melodija skamba varpų garsus primenančios, pastoviai kartojamos boso melodijos fone.
Nuo 1904m. Ima reikštis visai savitas Čiurlionio fortepijoninis stilius. Nuo buvusio ramaus Šopeniško lyrizmo kompozitorius kaskart vis labiau pereina į dramatizmą, veržlumą, melodinės slinkties neįprastumą.
Čiurlionis visada domėjosi lietuvių liaudies menine kūryba, stengėsi pajusti visą liaudies dainų grožį ir jį atkurti savo muzikoje. Kompozitorius parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose nepaprastai puikiai išreiškiama dzūkų rugiapjūtės liaudies dainos nuotaika, yra “Bėkit, bareliai”.

Muzikiniai kūriniai

Kūriniai:
• Simfoninės poemos: ”Miške“ ir ”Jūra“
• Kūriniai fortepijonui: preliudai ir fugos
• Styginių kvartetas c-moll
• Harmonizuotos lietuvių liaudies dainos
• Kiti kūriniai

Simfoninės poemos. Šios dvi simfoninės poemos – bene garsiausi Čiurlionio muzikos kūriniai. Deja, nei viena iš jų nebuvo atlikta kompozitoriui dar gyvam esant. Šioje svetainėje Jūs galite parsisiųsti 5-7 min. trukmės ištraukas iš kiekvienos simfoninės poemos.
Simfoninės poemos “Miške” [.], “Jūra” [.] nėra tik platūs gamtos paveikslai, jose slypi sudėtingas dvasinių pergyvenimų pasaulis, gili žmogiškosios būties filosofija, joms būdingas mąslus monumentalumas.
L. Šepetys

“Miške” (1900-1901 m.)
Prasideda tyliais, plačiais akordais, tokiais, kaip kad tylus ir platus yra lietuviškų pušų ošimas. Raiškos priemonės nesudėtingos, romantiškos, tradicinės, vartojamos santūriai ir skoningai. Simfoninė poema “Miške” patraukia nuoširdumu, tyru muzikos dvasingumu. Miško aidai kupini emocinio ir psichologinio išgyvenimo, Tėvynės ilgesio. Antra vertus, jausmo lyrikoje glūdi ir gilesnė ramybė, begalinio gamtos gyvenimo paslapčių pajautimas.
“Jūra” (1903-1907 m.)
Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir mano bekraščio ilgesio. “Jūra” sukurta savitai traktuojama sonatinio allegro forma. Kūrinys turtingas ryškių ir psichologiškai reikšmingų vaizdų bei grynai muzikinių idėjų. [.] Antra vertus, poema, kurioje sonatinės formos schema labiau paslėpta, vietomis primena laisvą fantaziją. Gamtos vaizdų asociacijos ir psichologinis turinys nevengia fantastinių bei refleksijos bruožų; kūrinio dramaturgija ir didinga visumos koncepcija įgyja filosofinę potekstę.

Kūriniai fortepijonui (~1899-1909 m.). Iš viso Čiurlionis sukūrė daugiau kaip 200 kūrinių fortepijonui: fugų, preliudų, variacijų (ciklai “Sefaa Esec” – 1904 m., “Besacas” – 1905 m.), “peizažų” (ciklas “Jūra” – 1908 m.) ir kt. Tai gausiausia jo muzikinės kūrybos dalis.
Preliudai
Čiurlionis savo preliudams dažniausiai negalvojo pavadinimų, todėl žymėjo skaičiais. Muzikologams šie preliudai įdomūs tuo, kad būtent jie geriausiai parodo kompozitoriaus stiliaus raidą. Ankstyvieji Čiurlionio preliudai patrauklūs savo nuoširdžiu romantiškumu, tauriu jausmo santūrumu, išbaigta forma. 1904 m. stilistika staiga pasikeitė, ryškiau ėmė reikštis kompozitoriaus individualybė. Jis krypsta į polifoninį mąstymą, į ekspresyviai permainingą harmoniją ir struktūrizuotą ritmiką. [.] Kūrinių forma griežta, mintis sentenciškai sukaupta, konstruktyvi logika eina kartu su grakščia fantazija, dažnai sukuriančia laisvos improvizacijos įspūdį. [.] Minties ir stiliaus požiūriu paskutiniųjų metų preliudai yra brandžiausia ir originaliausia Čiurlionio muzikos palikimo dalis.
Fugos
Didžiąją dalį fugų Čiurlionis rašė Leipcigo konservatorijoje. Nors jos sukurtos fortepijonui (išskyrus Fugą cis-moll, skirtą tėvui vargonininkui), fugų skambesys ir struktūra leidžia manyti, kad jos veikiausiai buvo sumanytos vargonams. Čiurlionio fugoms, ypač jei jos grojamos vargonais, būdingas ryškus tapybiškumas: “Žalčio fugai” artimas paveikslų ciklas “Žalčio sonata”, Fuga b-moll bene labiausiai įkūnija “Pasalio sutvėrimo” vizijas ir pan. Beje, pastaroji Fuga b-moll (1908-1909 m.) yra vienas paskutiniųjų ir reikšmingiausių kompozitoriaus muzikos kūrinių. Čiurlionio fugos simfoniškai monumentalios, aiškios, griežtos formos, joms būdingas faktūros veržlumas, vidinis maištingumas; prie klasikos pratusiai ausiai šios fugos gali skambėti neįprastai, tačiau mums jos nutiesia tiltus į meno praeitį ir ateitį, susieja Čiurlionio paveikslų muzikines linijas ir erdves.
Styginių kvartetas c-moll (1901-1902 m.). Styginių kvartetas c-moll sukurtas ir pirmą kartą atliktas Leipcigo konservatorijoje. Rašydamas jį Čiurlionis turėjo paklusti profesoriaus K.Reinekės akademiniams reikalavimams, todėl rezultatu liko nepatenkintas. Išliko tik trys (iš keturių) kvarteto dalys: Allegro moderato, Andante (pats kompozitorius ją vadino pastoraline) ir Menuetto. Finalas neišliko. Čia galite parsisiųsti kiekvienos styginių kvarteto dalies ištraukas, nes visas kvartetas yra gana ilgas. Kvartetas c-moll išlaiko santūrią, gana tradicinę formą. Jo muzika grakšti, turi romantiško polėkio, dvelkia Lietuvos atsiminimų ilgesiu.
Harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.Ritmo monotonija – tai viena iš svarbiausių ir, drįstu pasakyti, gražiausia mūsų dainų ypatybė. Šita monotonija duoda didelį, prakilnų rimtumą ir klausydamas ilgiau pradedi justi jos gilų mistišką būdą. Daug yra panašių klasiškų veikalų, [.] bet melodijos, kurios užgimė žmogaus sieloje, stipriausiai veikia, turi galybę žavėti, kaip antai mūsų tikros seniausios dainos.Esame pirmi lietuviai kompozitoriai, ir ateinančios kartos mūsų veikaluose ieškos pavyzdžių. Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje.
Liaudies dainas Čiurlionis harmonizavo maždaug 1904-1908 m., vadovaudamas Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos, o vėliau “Vilniaus kanklių” draugijos chorams. 1908 m. jis netgi išleido dainų rinkinį “Vieversėlis”. Tuo metu būta ir kitų kompozitorių, mėginusių aranžuoti liaudies dainas, tačiau Čiurlionio harmonizacijos išsiskyrė gilia senųjų dainų prigimties, jų santikio su gamta ir žmogaus gyvenimu pajauta.
Kelios dainos: “Beaštanti aušrelė”, “Anoj pusėj Nemuno”, “Taip toli žadėta”, “Vienam kiemely”, “Dainų dainelė”.
Čiurlionio metodas – įprasminti balsus ir individualizuoti dainą. Kiekviena jo daina kitokia ir kitaip komponuota. [.] Visas meistriškas priemonių arsenalas taupiai ir tikslingai paklūsta vaizdų kūrybai, o sykiu rūpinamasi nepažeisti tobulo liaudies dainų paprastumo, per šimtmečius sukaupusio nuostabias prasmės ir formos vertybes.
Kiti kūriniai.
Tarp kitų žymesnių Čiurlionio muzikos kūrinių pirmiausia reiktų paminėti kantatą chorui ir simfoniniam orkestrui “De profundis” (1899 m.) – tai garsiausia iš visų jo chorinių kompozicijų. Ne mažiau pažymėtina simfoninė uvertiūra “Kęstutis” (1902 m.), kurios išliko tik fortepijono partitūra. Kitų simfoninių kūrinių liko tik eskizai.
Čiurlionio chorinė kūryba neapsiribojo vien liaudies dainų harmonizacijomis. 1898-1902 m. jis yra parašęs originalių kompozicijų a capella psalmių tekstais, o 1908-1909 m. – žmonos Sofijos žodžiais.
Pasiekęs kūrybinio ir dvasinio pakilimo viršūnę (1907-1909 m.), Čiurlionis troško parašyti didžiausią savo kūrinį – operą “Jūratė”, kurioje, pasak muzikologės J.Landsbergytės, “turėjo realizuotis jo naujasis muzikos simbolizmas, susilieti muzikinių ir vizualinių erdvių pasauliai”. Deja, šis kūrinys taip ir liko nebaigtas.

M.K. Čiurlionio dailė

M.K. Čiurlionio kūrybai turėjo įtakos du esminiai išorinio pasaulio veiksniai: lietuvių kultūros tradicijos ir XX a. pr. Intelektualinio gyvenimo atmosfera.
Į dailę M.K. Čiurlionis atėjo jau subrendęs kompozitorius. 1904-1909 m. M.K. Čiurlionis sukūrė apie 400 tapybos ir grafikos darbų. Iš kitų dailininkų jis skyrėsi romantine simbolistine kūryba, labai domėjosi liaudies menu – pasakomis, legendomis, padavimais. M.K. Čiurlionio mintys ir idėjos gamtos bei kosmoso temomis nesutelpa į įprastinius vieno paveikslo rėmus, todėl gimsta atskiri ciklai, diptikai, triptikai, paveikslai muzikos kūrinių pavadinimais – sonatos. Šiuose darbuose jis romantikas.
Beje, pirmieji jo savitumą įvertino rusų dailininkai M. Dobužinskis ir A. Benua. Esminis Čiurlionio stiliaus bruožas yra metaforiškai suvoktas ir atskleistas pasaulis. 1907 m. surengė savo kūrybos parodą Sankt Peterburge.
Jis “nežinojo” skulptūriškumo, atsisakė masės kategorijos, plačiai panaudojo ir į vieną nuoseklę sistemą sujungė plokščias spalvines dėmes, grafišką liniją, ornamentinę detalizaciją, tapybinį dekoratyvumą ir dvasingą formą. Per menų sintezę Čiurlionis pasiekė abstrakcijos idėją, nors abstrakcionistu tikrąja to žodžio prasme nebuvo. Kai kuriose enciklopedijose vadinamas pirmuoju abstrakcionistu. Menų sintezės idėja – tai meditacijos paveikslai. Jie neturi nei pradžios, nei pabaigos.
M.K. Čiurlionio kūrinių tematika:
1. Paties dailininko sukurta, vien tik jo akimis regėta, perfrazuota gamta, naujos meninės tikrovės vizijos – tai dangus, kosmosas, marių dugno gilumos. Paveikslų ciklai: “Žiema”, “Laidotuvių simfonija”, “Raigardas”, “Žaibai”, “Para”, “Pasaulio sutvėrimas” ir kt.
2. Mitologinių biblinių vaizdinių pasaulis, jo vaizduotę žadinęs ir maitinęs mitinis tautosakinis lietuvių kultūros klodas. Tai – “Tvanas”, “Pasaka”, “Zodiakas”, “Žemaičių koplytstulpiai”.
3. Transformuota architektūra: fantastiniai statiniai, rūmai, miestai, pilys, varpinės bokštai (“Rex”, “Praetis”, “Miestas”).
Mėgiamos technikos: tempera, pastelė, mišri technika, tušas, fluorofortas. Savo tapyboje M.K. Čiurlionis iškėlė daugelį filosofinių problemų. Jo menas – būties dėsnių analizavimas, žmogaus vietos visatoje mįslė.

Dailės kūriniai

Kūriniai:
• Paveikslų ciklai: “Laidotuvių simfonja”, “Tvanas”, “Pasaulio sutvėrimas”, “Zodiakas”, “Žiema”, “Pavasaris”, “Vasara”, “Užburtas miestas”, “Para”, “Rex”, “Rytmetis. Miestas”, “Himnas”, “Liūdesys”, “Kibirkštys”, “Pasaka. Karalaitės kelionė”, “Miestas”.
• Sonatos: “Saulės sonata”, “Pavasario sonata”, “Žalčio sonata”, “Jūros sonata”, “Vasaros sonata”, “Piramidžių sonata”, “Žvaigždžių sonata”.
• Preliudai ir fugos: diptikas “Preliudas ir fuga”, triptikas “Fantazija” ir kt.
• Triptikai: “Mano kelias”, “Karalaičio kelionė”, “Raigardas”.
• Kiti paveikslai.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, dailininko ir kompozitoriaus, tapyba bei muzika lietuvių XX a. dailei suteikė ypatingo svorio. Savo visuotinumu ji prašoko amžininkus ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulinio meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris ne tik patraukė dėmesį savo individualybės originalumu, bet padėjo to laiko kontekste įteisinti jauną nacionalinę XX a. lietuvių dailę ir muziką.

Naudota literatūra:
• www.olbinfo.nl/lt/lietuva/kultura.html
• www.speros.lt/go/45/ciurlionis.html
• www.licejus.lt/ciurlionis/MKC_Apie.htm
• Janina Celišienė “Meno istorija ir dailės pažinimo pagrindai”, Jonava, “Linotipas”, 2000.

Leave a Comment