Vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka opiausia Lietuvos ekologine problema. Tai akivaizdžiai rodo jau vien toks faktas, kad beveik pusę milijonų gyventojų turintis Kaunas iki šiol neturi užteršto vandens valymo įrenginių. Nors dėl pastarųjų metų pramonės nuosmukio gerokai sumažėjo ir vandenų tarša, tačiau daugelio Lietuvos upių, taigi ir Kuršių marių būklė ir toliau lieka krizinė. Apskaičiuota, kad pastačius Kauno nuotekų valymo įrengimus, biologinė tarša Lietuvoje sumažėtų apie 70 . Taigi padėtis iš esmės pagerėtų, tačiau iki šių darbų pabaigos dar toloka. Nors buitinėms reikmėms Lietuvoje daugiausia vartojamas geros kokybės požeminis vanduo, tačiau kaimo vietovėse vartojamas negilių šulinių vanduo gana dažnai yra užterštas nitratais gerokai virš leistinų normų. Ir toliau rimta problema yra ežerų bei Kuršių marių ir Baltijos jūros eutrofikacija. Nors mažiau vartojant mineralinių trąšų gerokai sumažėjo biogeninių medžiagų išplovimas į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis, bet dėl antrinių teršimo procesų vandens kokybė beveik negerėja. Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines avndens tėkmes, yra 1km/km2. Pastaraisiais dešimtmečiais, iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra : virš 29900 upių, upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip 100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km. Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras ilgis 510 km, iš jų 276 teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213) – Minija.
Vykdant melioracijos darbus, buvo sureguliuota virš 75 upių ir upelių. Iš 63700 km natūralių upių vagų tik 13000 km liko nereguliuotos, labiausiai nukentėjo lygumų upės, tarp jų devynios didžiosios. Išlikusių būklė gana gera, vyrauja vidutinio užterštumo upės. Padėtis pagerėjo nustačius vandens telkinių pakrančių apsaugines juostas. Iškilo pavojus mažiausiems, patekusiems į privatizuojamųjų grupę upeliams, nes nesureguliuoti jų apsaugos teisiniai klausimai. Gamtinis upių slėnių vaidmuo labai didelis: maži miško upeliai yra biologinės įvairovės centrai; didelių upių slėniams būdinga labai didelė ekotopų įvairovė. Jie yra svarbus gamtinio karkaso elementas, funkcionuoja kaip gyvūnų ir augalų rūšių migraciniai koridoriai (ypač Nemuno, Nemunėlio, Neries, Minijos, Akmenos, Jūros, Merkio, Nevėžio, Dubysos, Ventos ir Žeimenos slėniai).
1992-1993 metais vandens kokybė buvo stebima 46 upėse, 101 vietoje, apie 5 tūkst. km upių tinkle, turint tikslą nustatyti iki 55 vandens kokybės fizinių, cheminių ir biologinių rodiklių. Gamtinis fonas buvo stebimas penkiose mažose upėse: Minčioje, Skrobluje, Juostoje, Veivirže ir Upitoje. Buvo tiriamas 16 upių vandens užterštumas žiotyse, 11vandens kokybės kontrolės vietų yra pasieniuose. Daugiausia vandens užterštumo stebėjimų vietų yra žemiau miestų – 43. Aukščiau miestų vanduo tiriamas 32 vietose: jų tyrimai rodo, koks vanduo atiteka gyventojams. Be to, 21 iš jų vietų tyrimų rezultate atspindi žemdirbystės poveikį. Dubysos, Šešuvio ir Šušvės vandens užterštumo tyrimai žiotyse daugiausia rodo žemdirbystės išsklaidytos taršos poveikį, nes į šių upių baseinus patenka palyginti nedaug buitinių nuotekų.Pagrindinių vandens kokybės parametrų vidutinės reikšmės gamtinio fono upėse 1993 m.
Rodikliai Vieviržėje Juostoje Minčioje SkroblujeDeguonis 94 61 82 80Azotas neorg mg/l 1,1 2,7 0,4 0,3Suspenduotos medžiagos mg/l 3 4,9 3 6,8BDS5 , mg O2/l 2,3 1,4 1,5 1,9PO43- , mg P/l 0,224 0,034 0,21 0,076
Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad gamtinio fono upėse vanduo ištisus metus gerai prisotintas deguonimi: vidutinė metinė deguonies koncentracija kinta 7,2-10,8 mg/l (63-85 ) ribose. Dauguma (80-90 ) Lietuvos upių gerai prisotintos deguonimi: vidutinė metinė koncentracija 8,0-12,0 mg/l (70-130 ). Tuo metu, kai intensyviai dauginasi fitoplanktonas, deguonies koncentracija smarkiai eutrofizuotose Nemune ir Neryje padidėja iki 15,6- 17.0 mg/l (188- 193 ). Atskirose Nemuno ir Nevėžio atkarpose deguonies koncentracija sumažėja iki 3,9-5,5 mg/l (30-40 ). Tačiau Mūšos-Lielupės ir Dauguvos baseino upėse lokaliai susidaro zonos, kuriose prisotinamas deguonimi tik 20-40 . Daugiausiai teršiančių medžiagų į upes patenka iš šešių Lietuvos miestų: Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus. Matome, kad didžiausias organinių medžiagų krūvis tenka Neries baseinui, daugiausia biogeninių medžiagų patenka į Nevėžio baseiną.
Teršiančiųjų medžiagų krūvis iš buitinių ir pramoninių nuotekųLietuvos upių baseinuose, kg/km2 1990 m.
Upės baseinas BDS5 Nneorg P-PO4Neris 1018 147 13Nemunas 716 124 18Mūša 682 115 21Nevėžis 194 190 39Merkys 261 4,9 3,1Nemunėlis 204 37 20Šventoji 153 15 3,8Bartuva 131 12 6,7Venta 37 28 8,0Jūra 90 23 6,0Dubysa 37 17 2,5Minija 35 6,4 3,2Vidutinis krūvis 678 105 19
Pastaba: BDS5 (biocheminis deguonies suvartojimas) – tai deguonies kiekis miligramais, suvartotas viename litre vandens esančių organinių medžiagų aerobiniam biocheminiam suskaidymui per penkias paras.Nneorg – azotas esantis neorganiniuose junginiuose.P-PO4 – fosforo kiekis išreikštas fosforo pentoksidu.
Svarbiausia Lietuvos upų problema – tarša organinėmis medžiagomis. Per paskutinius dešimtmečius organinių medžiagų krūviai sumažėjo Nevėžio, Ventos, Mūšos upių baseinams, pastačius pajėgius antrinius biologinio valymo įrenginius. Tačiau visame Nemuno baseine šis krūvis sumažėjo nežymiai. Per pastaruosius metus daugiausia išleidžiamų teršiančių medžiagų sumažėjo Nevėžio baseine, todėl Nevėžyje vandens kokybė žymiai pagerėjo. Apie 100 km Lietuvos upių (Kulpė, Sidabra, Obelė, Laukupė, Mūša žemiau Kulpės) yra labai užterštos. Nemažėja vandens užterštumas pagrindinėse Lietuvos upėse – Nemune ir Neryje. Šios upės yra labiausiai eutrofizuotos Lietuvos upės. Minčia, Žeimena ir Strėva – švariausios Lietuvos upės.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Aplinkos apsaugos ministerija. Lietuvos gamtinė aplinka. Būklė, procesai, tendencijos.- Vilnius: 1994. – P. – 114.2. Lietuvos respublikos aplinkos apsaugos departamentas. Aplinkos būklė ir aplinkosaugos priemonių įgyvendinimas Lietuvoje.- Vilnius: 1994. – P. – 50.3. Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministerija. Aplinkotyra.- Vilnius: Leidybos centras, 1994. – P. – 250.