Lietuvos energijos poreikiai – praeitis, dabartis, prognozės

Mūsų protėviams ilgus šimtmečius pakako sumanumo naudotis šalia esančiais žemės, vandenų ir miškų turtais ir tenkinti savo poreikius nepažeidžiant aplinkos. Kol energijos ištekliai buvo naudojami tik būstui šildyti, maistui gaminti, amatams ir žemdirbystei plėtoti, tol pakako vietinių energijos šaltinių. Į pagalbą buvo pasitelkiami darbiniai gyvuliai, vėliau vandens ir vėjo malūnai, kiti pačių sukonstruoti įrenginiai. Net pradėjus naudoti Lietuvos pramonėje ir žemės ūkyje garo katilus, pagrindinis kuras buvo malkos ir iš dalies durpės. Tik XIX a. pabaigoje apšvietimui pradėta vartoti žibalą, o XX a. pradžioje, atsiradus vidaus degimo varikliams, teko importuoti ir kitus naftos produktus. Šiek tiek daugiau anglių ir naftos produktų (dyzelinių degalų, benzino, mazuto, tepalų) į Lietuvą teko importuoti tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai prasidėjo naujų pramonės įmonių ir elektrinių statyba, transporto sistemos plėtra. Vis dėlto 1935 m. kuro balanse dominavo vietinis kuras: malkos sudarė 66 proc., durpės – 5 proc., akmens anglys -24 proc. ir naftos produktai – 5 procentus. Didžioji visų suvartojamų energijos išteklių dalis (69 proc.) teko namų ūkiui, pramonėje buvo suvartota 23 proc., transporte – 8 procentai.Praūžus Antrojo pasaulinio karo audrai, Lietuvos energijos balanse dar gerą dešimtmetį dominavo vietiniai energijos ištekliai: mediena, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir hidroenergija. Remiantis kai kuriais duomenimis, 1955 m. vietinių energijos išteklių dalis apytikriai sudarė 55 proc., akmens anglių -28 proc., naftos produktų -17 procentų. Apie 60 proc. viso kuro tuo metu buvo suvartojama pastatams šildyti ir maistui gaminti, apie 24 proc. – pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, o likusi dalis – transporte ir elektrinėse. Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos pagrindinis elektrinių kuras buvo durpės. Tačiau 1962-1965 m. pradėjus eksploatuoti pirmuosius keturis Lietuvos elektrinės blokus, labai didėjo importuojamo kuro (naftos produktu ir gamtinių dujų) poreikiai.

1965 m. beveik trečdalis viso šalies ūkio šakose sunaudoto kuro buvo sudeginta elektrinėse ir katilinėse. Jau tuo metu šalies kuro balanse vyravo iš tolimų buvusios TSRS regionų importuotas kuras – naftos produktų, gamtinių dujų ir akmens anglių dalis Lietuvos kuro balanse sudarė daugiau kaip 70 procentu. 1960-1989 m. formuojant energetiką, kurią šalis paveldėjo iš praeities, bendri energijos išteklių poreikiai padidėjo net 5 kartus. Tuo metu sparčiai didėjo importuojamo kuro apimtys. Pagrindiniu kuru tapo nafta irjos produktai. Iki 1985 m. beveik visas kuro, suvartojamo pramonės įmonėse, elektrinėse ir katilinėse, poreikių prieaugis buvo kompensuojamas mazutu. 1961 m. į Lietuva buvo nutiestas dujotiekis, kuris pradėjo tiekti efektyvų kurą iš Dašavos (Ukraina) telkinių, o jiems išsekus – iš Vakarų Sibiro. Prie šalies dujų tiekimo sistemos pamažu buvo prijungti visi didžiausi šalies miestai, elektrinės, didieji šiltnamiai ir paukštynai. Tačiau gamtinių dujų importas sparčiau augo tik devintame dešimtmetyje.

Kaip vartojame energijos išteklius?Per šimtmečius daugėjo kuro rūšių, keitėsi jų gamybos ir vartojimo būdai. Lengviausiai kuru apsirūpindavo kaimo gyventojai, deginantys malkas. Sunkiau yra pagaminti durpių kurą. Dar daugiau darbo reikia įdėti į kitas kuro rūšis: anglys rūšiuojamos, sodrinamos, valomos nuo priemaišų; nafta perdirbama į įvairius produktus; nepalyginamai ilgesnis ir sudėtingesnis yra branduolinio kuro ciklas. Priklausomai nuo gamtinių energijos išteklių perdirbimo, transformavimo ir vartojimo būdų skiriama: pirminė energija, antrinė energija ir galutinė energija.Pirminė energija – tai energija, sukaupta gamtiniuose ištekliuose: cheminė energija, slypinti organiniame kure (anglyse, naftoje, gamtinėse dujose) arba biomasėje; vandens rezervuarų potencinė energija; saulės radiacijos elektromagnetinė energija; branduolinių reakcijų išskiriama energija. Dalis pirminės energijos iš pradžių transformuojama į elektros energiją ir šilumą arba perdirbama į vartotojams labiau tinkamas kuro rušis (benziną, dyzelinį kurą, mazutą, briketus ir pan.). Transformuoti energijos ištekliai vadinami antrine energija.

Galutine energija vadinama ta pirminių ir antrinių energijos išteklių dalis, kurią vartotojai tiesiogiai suvartoja įrenginiuose (automobilių varikliuose, elektriniuose prietaisuose, pramonės katiluose, techniniuose procesuose). Suvartojus tam tikrą kiekį galutinės energijos, galima pagaminti materialinės produkcijos, atlikti kokį nors darbą arba suteikti klientams reikiamų paslaugų aptamavimo sferoje bei norimą komforto (apšvietimo, kambarių apšildymo ir pan.) lygį.Rengiant energetikos ir ekonomikos plėtros strategijas, planuojant investicijų politiką, pagrindžiant naujų technologijų diegimo tikslingumą, reikia turėti pakankamai informacijos apie įvairių energijos rūšių sąnaudas. Šiam tikslui galima pasitelkti šalies energijos išteklių balansus, kuriuose analizuojama ūkio šakose naudojamų energijos išteklių gamyba, eksportas, importas, atsargų pokytis, detalizuojant įvairių energijos rūšių sąnaudas pagal paskirtį (elektros energijai ir šilumai gaminti, perdirbimui į kitas rūšis, neenergetinėms reikmėms) ir pagal vartotojų kategorijas. Pagal tarptautinių organizacijų, rengiančių apibendrintus energijos balansus, metodologinius principus ypač didelis dėmesys skiriamas galutinės energijos suvartojimo analizei. Tokia analizė labai svarbi taikant Vakarų šalyse parengtus prognozavimo modelius. Lietuvoje galutinės energijos vartojimo tendencijos pradėtos analizuoti tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Galutinės energijos vartojimo pokyčiai šalies ūkio šakose pa-rodyti čia:

Bendros galutinės energijos sąnaudos Lietuvoje nuo 8,7 mln. tne (visus energijos išteklius skaičiuojant naftos ekvivalentu) 1990 m. sumažėjo iki 4,5 mln. tne 1998 m. Dabar energijos suvartojama mažiau visose ūkio šakose. Analizuojant galutinės energijos poreikius ūkio šakose, galima pastebėti ženklų jų sumažėjimą žemės ūkyje, statyboje ir pramonėje. 1998 m. energijos sąnaudos šiose šakose sumažėjo atitinkamai iki 18, 26 ir 33 proc. nuo 1990 m. lygio. Prekybos ir aptamavimo, transporto ir namų ūkio sektoriuose energijos išteklių suvartojimas sumažėjo palyginti nedaug, o jų dalis energijos balanse padidėjo.

Ar daug Lietuvoje suvartojama energijos?Apie tai, kiek ir kaip efektyviai vartojama energija, paprastai sprendžiama iš lyginamųjų rodiklių. Vienas iš jų -energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui. Pirminės energijos, skaičiuojant vienam gyventojui, 1990 m. Lietuvoje buvo suvartota 4,6 tne. Tuo metu vidutiniškai tiek pat pirminės energijos buvo suvartojama ir buvusioje Tarybų Sajungoje. Šis rodiklis buvo 1,3 karto didesnis nei vidutiniškai Europos Sajungos valstybėse, bet 1,3 karto mažesnis nei Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje ir Meksikoje). Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu bendras energijos suvartojimas ženkliai sumažėjo – dabartiniu metu Lietuvoje pirminės energijos vienam gyventojui suvartojama 3 kartus mažiau nei Šiaurės Amerikoje ir apie 1,5 karto mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Kitas svarbus rodiklis -energijos intensyvumas, t.y. energijos sąnaudų kiekis, tenkantis bendrojo vidaus produkto (BVP) vienetui. Iš šio ro-

diklio paprastai sprendžiama apie energijos vartojimo efektyvumą vienoje ar kitoje šalyje. Dažniausiai įvairiuose statistiniuose leidiniuose ir specialiose studijose nustatant energijos intensyvumą skaičiuojamos lyginamosios pirminės energijos sąnaudos. Tačiau šis rodiklis yra nepakankamai tikslus, kai norima palyginti energijos vartojimo efektyvumą įvairiose šalyse. Pirminės energijos poreikių apimtį nemažai lemia energijos išteklių sąnaudos energetikos sektoriuje (energijos transformavimo nuostoliai, elektrinių savos reikmės ir naftos perdirbimo gamyklos reikmės), energi-jos perdavimo ir paskirstymo nuostolių dydis, pirminės energijos suvartojimas neenergetinėms reikmėms, elektros energijos ir naftos produktų importo-eksporto santykis ir t.t. Pavyzdžiui, pagal tarptautinės statistikos principus tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti hidroelektrinėse reikia tris kartus mažiau pirminės energijos negu atominėse elektrinėse (taip apibendrintai vertinamas šių elektrinių naudingumo koeficientų santykis). Be to, Lietuvoje suvartojamos pirminės energijos apimtys daug priklauso nuo elektros energijos ir naftos produktų eksporto. Todėl norint tiksliau charakterizuoti energijos vartojimo efektyvumą, energijos intensyvumą reikėtų apskaičiuoti ne pagal pirminės, o pagal galutinės energijos sąnaudas, tenkančias BVP vienetui. Kaip parodyta , Lietuvoje galutinės energijos tai pačiai produkcijai pagaminti ar paslaugai atlikti (įvairių šalių BVP perskaičiuojant 1990 m. kainomis ir nacionalines valiutas vertinant JAV doleriais pagal oficialų valiutų kursą) suvartojama 1,5-2,5 karto mažiau nei Centrinės ir Rytų Europos valstybėse, išskyrus Slovėniją, kurioje energijos intensyvumas apie du kartus mažesnis nei Lietuvoje. Daugelyje Europos Sajungos valstybių galutinės energijos intensyvumas dabar yra 3-4 kartus mažesnis nei Lietuvoje. Nustatant energijos intensyvumo lygį, didelę reikšmę turi BVP įvertinimo metodas. Ši problema ypač aktuali, kai lyginami Europos Sąjungos valstybių ir buvusio Rytų bloko šalių makroekonominiai rodikliai. Kiekvienos šalies BVP lygį lemia dvi dedamosios – šalies viduje galutiniam vartojimui pagamintų prekių vertė ir suteiktų paslaugų vertė rinkos kainomis.

Šių dedamųjų vertinimas centralizuoto planavimo sistemos šalyse ir išsivysčiusiose šalyse labai skiriasi. Be to, pereinamuoju laikotarpiu BVP lygiui nemažą įtaką turi ir nuslėptos ekonominės veiklos apimtys, kurių vertinimas koeficientais pagal dirbančiųjų skaičių arba naudojantis šešėlinės ekonomikos tyrimais yra gan sąlyginis. Siekiant įvertinti šiuos veiksnius ir sumažinti kainų iškraipymo įtaką, BVP nustatomas vertinant perkamosios galios paritetą (PGP). Šis rodiklis tiksliau atspindi įvairių šalių gyvenimo lygį, nes BVP vertinant pagal PGP atsižvelgiama į kiekvienos šalies vidinį perkamąjį pajėgumą. Šiuo atveju Centrinės ir Rytu Europos šalių ekonomikos lygis gerokai priartėja prie daugumos išsivysčiusių Vakarų šalių lygio. Energijos intensyvumas buvusio Rytų bloko šalyse sumažėja daugiau kaip tris kartus, palyginus su jo dydžiu, kai BVP nustatomas einamosiomis kainomis ir perskaičiuojamas pagal oficialų valiutų kursą. Tuo tarpu kai kuriose išsivysčiusiose šalyse energijos intensyvumas, BVP vertinant pagal PGP, netgi šiek tiek padidėja. Pavyzdžiui, skaičiuojant šiuo metodu, energijos intensyvumas ES šalyse 1997 m. buvo vidutiniškai 16 proc. didesnis. Lietuvos BVP perskaičiavus pagal PGP energijos intensyvumo lygis yra artimas kai kuriu ES valstybiu energijos intensyvumo lygiui.Energijos intensyvumas Lietuvoje yra 1,5-2 kartus didesnis nei Europos Sąjungos šalyse. Taigi energija šalies ūkio šakose vartojama neefektyviai. Tai sąlygoja įvairios priežastys: per dešimtmečius suformuota ekonomika rėmėsi palyginti daug energijos suvartojančia pramone ir žemės ūkiu; pasenę ir neefektyvūs įrenginiai ir technologijos; buvusios labai mažos energijos kainos; energijos vartojimo apskaitos ir reguliavimo prietaisų trūkumas; prasta gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų šiluminė izoliacija; stimulų energijos taupymui nebuvimas ir kt.Pateiktas energijos intensyvumo Lietuvoje ir kitose šalyse palyginimas charakterizuoja galutinės energijos vartojimo ūkio šakose skirtumus. 0 statistiniuose leidiniuose dažniau pasitaiko pirminės energijos sąnaudų, tenkančių BVP vienetui, rodiklis, kuris atspindi bendrą energijos naudojimo lygį, įskaitant pirminių energijos išteklių transformavimo nuostolius, elektros energijos ir šilumos tiekimo galutiniams vartotojams nuostolius, gamtinių dujų sąnaudas neenergetinėms reikmėms (trąšoms gaminti) ir kitus energetikos sektoriaus poreikius. Lietuvoje sąnaudu energetikos sektoriuje dydis priklauso ne tik nuo šalies vidaus poreikių, bet ir nuo elektros energijos ir naftos produktų eksporto apimčių. 1990 m. apie 30 proc. visų importuotų pirminių energijos išteklių buvo suvartota didelio buvusios Tarybų Sąjungos Šiaurės vakarų regiono poreikiams tenkinti. Todėl pirminės energijos intensyvumas Lietuvoje yra šiek tiek didesnis nei, tarkim, Latvijoje, kuri paprastai apie 30-50 proc. elektros energijos perka kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto ir pirminės energijos intensyvumas Lietuvoje yra mažesnis nei daugumoje Centrinės ir Rytų Europos valstybių, bet dėl minėtų priežasčių didesnis nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse.

Kokios porelkių prognozės?Prognozuojant energijos poreikius reikia įvertinti daugybę veiksnių, turinčių įtakos suvartojamos energijos kiekiui. Vieni jų susiję su bendra ekonomikos būkle ir BVP augimu bei jo struktūriniais pokyčiais, pramonės šaku pagamintos produkcijos raida, gyvenimo sąlygų pasikeitimu ir t.t. Kiti įvertina naujų technologijų diegimą, vienų energijos rūšių pakeitimo kitomis efektą, efektyvesnių įrengimų platesnį panaudojimą. Šie veiksniai gali vienas kitą papildyti arba kompensuoti.Lemiamą įtaką energijos poreikiams turi ekonomikos plėtros tempai ir kryptys. Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo suformuluoti trys ekonomikos plėtros scenarijai: greito ekonomikos augimo (optimistinis) scenarijus, bazinis scenarijus (nuosaikaus ekonomikos augimo) ir lėto ekonomikos augimo (pesimistinis) scenarijus. Greito ekonomikos augimo scenarijuje iki 2010 m. nuimatytas labai spartus Lietuvos ekonomikos augimas – vidutiniškai 7 proc. per metus, tikintis, kad bendra ekonomikos plėtra bus palanki didelėms investicijoms ūkiui modernizuoti ir naujoms technologijoms įsigyti, o techninė pagalba iš ES bus gausi ir efektyvi. Bazinis scenarijus remiasi pastarųjų metų ekonomikos plėtros tendencijomis, t.y. tikintis, kad augimo tempai bus 4-5 proc. per metus. Lėto ekonomikos augimo scenarijuje numatyti maži metiniai BVP augimo tempai – 2 proc. iki 2010 m. Juos galėtų lemti labai lėtas ūkio restruktūrizavimas, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės ir t.t. Bendra visų scenarijų prielaida yra ta,kad po 2010 m., pasibaigus pirmajam ekonomikos atkūrimo etapui, BVP metinis prieaugis bus 3 procentai.Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai buvo detalizuoti pagal ūkio šakas ir energijos rūšis. Įvertintas energijos taupymo potencialas konkrečiose ūkio šakose. Nuo bendros ekonomikos būklės ir pajamų auginio tempų priklausys naujų technologijų diegimo galimybės ir energijos vartojimo intensyvumomažinimo tempai. Lemiamą įtaką turės pačių naujausių technologijų diegimas. Tik spartus ekonomikos augimas sudarys palankias sąlygas greičiau atnaujinti gamybinius fondus ir maksimaliai išnaudoti visą taupymo potencialą. Tikimasi, kad iki 2020 m. palyginti su 1990 m. energijos intensyvumą pavyks sumažinti greitai augant ekonomikai iki 47 proc., o lėtai – iki 61 procento.

Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje lėto ekonomikos augimo atveju būtų mažiausi energijos poreikiai, bet tuomet energijos intensyvumas būtu didžiausias. Greito ekonomikos augimo atvejų būtų didžiausi energijos poreikiai, bet energija būtų vartojama efektyviausiai Visais nagrinėtais atvejais galutiniai energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. poreikių.