Lietuvos geniniai paukščiai

Turinys

Įžanga ............................ 1
Grąžiagalvė .......................... 2
Žalioji meleta .......................... 3
Pilkoji meleta ......................... 4
Juodoji meleta .......................... 5
Didysis genys .......................... 6
Vidutinis genys ......................... 7
Baltnugaris genys ......................... 8
Mažasis genys ......................... 9
Tripirštis genys .......................... 10

– 1 –
Grąžiagalvė

Perinti, traukianti rūšis.
Grąžiagalvė kiek didesnė už naminį žvirblį. Kūno ilgis 16 cm, sveria apie 40 g. Nuo genių skiriasi rusvai pilka spalva, minkšta uodega ir silpnu snapu.
Patino ir patelės kūno viršutinė pusė rusvai pilka, išmarginta tamsiomis ir šviesiomis dėmelėmis bei juostomis, apatinė pusė pilkšva, gerklės ir pagurklio srityje juostelės smulkios, tamsios. Šonai ir pilvas išmarginti išilginėmis tamsiomis dėmelėmis. Vairuojamosios plunksnos minkštos, pilkos, suu juodu skersiniu raštu. Snapas pilkšvas. Kojos balzganos. Rainelė šviesiai raudonai ruda. Jaunikliai kiek blankesnių spalvų, išsirita pliki. Žiotys mėsos spalvos.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Kolymos baseino ir Ramiojo
vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisiejaus, Lenos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, pietvakarinės Altajaus dalies, šiaurinio Kazachstano, Volgos žemupio, Kaukazo, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuotų arealo dalių yra Kašmyre, vidurinėje Kinijoje. Gyvena Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose salose.
Žiemoja Afrikoje ir piietinėje Azijoje.
Lietuvoje gana įprastas, bet nedažnas paukštis.
Migracija.Tikrasis tolimas migrantas.A. Vaitkevičius nurodo, kad grąžiagalvės traukia pavieniui ir sunkiai pastebimos. Į Lietuvą grįžta balandžio viduryje. Ventės rage praskrendančios grąžiagalvės pastebėtos balandžio trečią dekadą, rudens traukimas prasideda apie rugpjūčio vidurį.

Biologija. Dažniau aptinkama lapuočių ir

r mišriuose miškuose, rečiau pušynuose. Mėgsta mažus šviesius miškelius arba miškus, kuriuose gausu aikštelių. Gyvena parkuose, soduose, miestų ir gyvenviečių želdiniuose.
Peri uoksuose, bet pačios jų išsikalti negali, todėl naudojasi senais genių arba natūraliais uoksais.
Neretai peri inkiluose.Lizdui vietą paprastai pasirenka neaukštai, 2 – 4 m aukštyje. Lizdo teritorijoje nuolat girdėti skardus pypsintis balsas. Grąžiagalvės pradeda perėti, kai dauguma tinkamų uoksų ir inkilų jau būna užimta. Todėl nukenčia kiti uoksiniai paukščiai: puola dažniausiai jau užimtas lizdavietes, iš uoksų ir inkilų išmeta jų kiaušinius ir lizdus.
Lizdo nekrauna, kiaušinius deda tiesiog ant uokse esančių puvenų, seno lizdo ar išvyto paukščio lizdo liekanų. Įsikūrusios zylių lizduose, paprastai palieka apatinį samanų sluoksnį. Kiaušinius pradeda dėti gegužės antroje pusėje. Paprastai deda 7 – 10 kiaušinių tačiau dėtyje gali nuo 6 iki 12.Kiaušinių forma ir dyydis atskiruose dėtyse labai įvairūs.Šviežiai padėtų kiaušinių lukštas baltas,taisyklingai ovalus, blizgantis, skaidrus.Sveria 2 g. Jų bukajame gale yra matinis baltas diskas. Perint kiaušiniai tampa matiniai. Deda kasdien, perėti pradeda nebaigus dėti. Peri abu porelės nariai, bet daugiau patelė, 12 – 13 dienų. Jaunikliai išsirita ne vienu laiku, lizde išbūna 18 – 22 dienas t. y. tris savaites. Juos maitina patinėlis ir patelė. Per metus tik viena vada.
Būdinga savotiška elgsena: atidarius inkilą, lizde tupinti grąžiagalvė ištiesia kaklą į viršų, pašiaušia galvos plunksnas, lėtai sukioja galvą į šalis ir šnypščia panašiai ka
aip gyvatė. Taip elgiasi ir sugautas paukštis bei paūgėję jaunikliai.

– 2 –

Medžiais nekopinėja. Maisto ieško ant žemės kaišiodamos ilgą liežuvį į kiekvieną pasitaikiusį plyšį ar skylę. Literatūroje nurodoma, jog minta priklausomai nuo tam tikroje vietovėje gyvenančių vabzdžių rūšinės sudėties ir gausumo. Tačiau daugiausia – skruzdėlėmis, jų lėliukėmis ir kokonais.
Grąžiagalvės palieka mūsų kraštą rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.

Žalioji meleta

Perinti, žiemojanti rūšis.
Maždaug kėkšto dydžio.Kūno ilgis 32 cm, sveria apie 200 g. Nuo pilkosios meletos skiriasi raudonu viršugalviu.
Patino viršutinė kūno pusė gelsvai žalsva, antuodegis geltonas. Viršugalvis raudonas. Kakta juoda. Nuo žiočių kampo tęsiasi juodas dryžis, jo vidurinė dalis raudona. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, su skersiniu šviesiu raštu. Pilvinė pusė balsvai žalsva, krūtinė ir pilvas neryškiai dėmėti, kūno šonų ir pauodegio raštas skersinis. Snapas pilkas. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė balsva. Patelės ,,ūsai” be raudonų dėmelių. Jaunikliai blankesnių spalvų. Jie išsirita pliki.
Lietuvoje gyvena nominalinis žaliosios meletos porūšis .

Paplitimas. Paplitusi vakarinėje Eurazijoje nuo Atlanto pakrančių iki Volgos slėnio, vakarinės Kaspijos pakrantės, Kopetdago, šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Kamos žiotis; pietuose Mažąją Aziją, Viduržemio jūros pakrantes.
Žiemoja paplitimo areale.
Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau negausi. Kiek dažnesnė rytinėje Lietuvos dalyje.
Migracija. Lietuvoje sėslus paukštis, tik rudens – žiemos laikotarpiu netoli klajoja. Paprastai nuskrenda keliolika kilometrų.
Biologija. Gyvena daugiausia nedideliuose (3 – 4 ha) palei upę augančiuose miškeliuose. Kartais perėti pa

asitraukia į atokiau nuo vandens telkinių esančius miškus. Pietų Lietuvoje dažna tarp miškų įsikūrusiuose kaimuose. Gausi Marcinkonių kaime. Čepkelių rezervate reta.
Rečiau aptinkama mišriuose miškuose, ir tik kartais – eglynuose. Nevengia ir didesnių senų sodų bei parkų, ypač jei jų pakraščiuose auga tuopa.
Lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais. Paprastai gana tylus paukštis, tačiau vasario pradžioje, kartais ankščiau ar vėliau pradeda šūkauti ir tarškinti snapu. Tarškina į šaką, sausą medžio viršūnę, kartą pastebėta tarškinant į seno uokso angos kraštą.
Per tuoktuves laikosi būsimoje perėjimo vietoje. Kovo – balandžio mėnesį poros nariai laikosi vienas nuo kito 100 – 200 m atstumu ir ištisas dienas šūkauja. Kovo pabaigoje intensyviai apžiūrinėja senus uoksus, kurių perėjimo vietose paprastai būna net keletas. Senų, ypač pernykščių uoksų landas dažnai dar apkapoja ir, atrodo, jog čia perės, tačiau balandžio pradžioje išsirenka medį būsimam uoksui. Paprastai iš karto kala kelis uoksus dažniausiai – pernykščiame medyje, patinas vieną, patelė kitą. Matyt, patinas pirmas baigia darbą, nes kiaušinius visuomet deda jo iškaltą uoksą. Uoksą kala apie 20 dienų. Kadangi žaliosios meletos snapas palyginti silpnas, tai medį pasirenka kiek patręšusį gluosnį, kartais lizdas aptinkamas pušyje.
Peri abu porelės nariai, 15 – 17 dienų. Naktį peri patinas, patelė paprastai nakvoja viename iš senų uoksų, o rytą, dar prieš patekant saulei, pasikeičia. Dieną lizde paukščiai keičiasi kas 1,
,5 – 2 valandas. Jauniklius maitina kas 30 – 45 min. Jei prie uokso
– 3 –

atskrenda kartu patinas ir patelė, tai vienas kito atžvilgiu kartais būna net agresyvūs. Tokiu atveju patelė būna priversta atokiau palaukti, kol patinas baigs maitinti jauniklius. Po to, susitikę netoli lizdo, meletos tyliai šnypščia.
Minta beveik rudosiomis skruzdėlėmis. Kratydamos galvą ir kaklą, paukštis atryja maistą tiesiog į jauniklio gerklę. Maitina 2 – 3 minutes. 19 – 20 dienų amžiaus jaunikliai palieka lizdą. Kiekvienas porelės narys globoja po 2 – 3 jauniklius. Šeimyna laikosi netoli uokso. Paukščiai šūkauja ir nenutolsta vieni nuo kitų toliau kaip per 200 m. jaunikliai miega įsikibę į medžio kamieną. Vėliau paukščiai klajoja lizdavietė apylinkėse.
Paukštis retas, globotinas.

Pilkoji meleta

Perinti, žiemojanti rūšis.
Pilkoji meleta už žaliąją kiek mažesnė ir blankesnės spalvos.
Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. Viršugalvis pilkas ar žalsvai pilkas, kakta raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, skersiniu šviesiu raštu. Gerklė pilka, kūno apačia pilka, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų. Išsirita pliki, rausvos spalvos.
Lietuvoje gyvena nominalinis pilkosios meletos porūšis.
Paplitimas Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, Jugoslavijos iki Ramiojo vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Birmos, pietinio Himalajų šlaito, rytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dnestro deltos, Balkanų pusiasalio, Prancūzijos vidurio.
Žiemoja paplitimo areale.
Retas Lietuvos sparnuotis. Dabar aptinkama negausiai Ignalinos raj. Nacionalinio parko teritorijoje ir didesnė pilkosios meletos populiacija išlikusi Gudų girioje. Peri prie Ūlos, Merkio, Skroblaus upių. Tačiau daugiausia – Čepkelių rezervate. Čia kasmet peri iki 10 – 15 porų. Pavienės poros įsikūrusios Musteikos girininkijoje bei miškuose tarp Pagarendos ir Musteikos. Nelaisvę sunkiai ištveria.
Migracija. Gyvena sėsliai arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Apsigyvena įvairiuose miškuose. Čepkelių rezervate ir jo apylinkėse peri kerpiniuose pušynuose su beržų priemaiša. Tačiau tokiame biotope pastebimos tik pavienės poros. Būdingiausias pilkosios meletos perėjimo biotopas – mišrus lapuočių medynas su eglių, pušų priemaiša. Mėgsta perėti pelkės pakraščiuose ar salose. Peri miškuose, netoli kirtaviečių, aikštelių ar pievų.Gyvena Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose. Lizdaviečių apsauga. Kiaunių skaičiaus reguliavimas meletos gyvenamose vietose.
Nebaikštus, ramus paukštis. Gerai kopinėja medžiais, tačiau ieškodamas maisto sugeba straksėti žeme. Skruzdėlynuose rausia urvus. Atšakus, laikosi pavieniui. Tik pavasarį anksti rytą ir vakarop galima išgirsti būdingą pilkosios meletos tuoktuvinę trelę: “piau – piau – piau.”, kuri pamažu tyla. Balsas tylus, girdimas 200 – 300 m atstumu. Kartais tarškina snapu panašiai kaip didysis genys. Tuoktuvinis balsas dažniau girdimas ankstyvomis ryto valandomis ir vakarėjant.
Tuoktuvės prasideda gana anksti – kovo pradžioje jau galima išgirsti balsą ir tarškesį, ypač balandžio – gegužės mėn., pavieniai paukščiai kiauksi iki birželio
– 4 –

pabaigos. Uoksus kala balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, tačiau jau balandžio 3 d. aptikta pradėtų kalti drevių. Paprastai kasmet išsikala naują uoksą. Tame pačiame biotope gali perėti keletą metų. Uoksus kala lapuočiuose medžiuose. Juos iškala nudžiūvusiuose, iš dalies sutrūnijusiuose ar žaliuose, tačiau puvinio pažeistuose medžiuose įvairiame aukštyje: nuo 3,5 m iki 12 m, vidutiniškai 5,2 m. Kiaušinius deda gegužės mėn. Gegužės 6 –18 d. patinai kiauksėjo prie įrengtų uoksų, tačiau patelės dar neperėjo, o kitoje lizdavietėje jau perėjo. Deda baltus kiaušinius. Jie sveria apie 7 g. peri patelė ir patinas, 17 – 18 dienų. Dažniausiai jaunikliai išsirita birželio pradžioje. Juos maitina abu porelės nariai. Patelei žuvus, jauniklius globoja patinas. Uokse jaunikliai išbūna 24 – 25 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jie jau kopinėja medžio kamienu. Tačiau, gręsiant menkiausiam pavojui ar tėvams atnešus maisto, jie skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai uoksą palieka, bet dar kurį laiką grįžta į jį nakvoti. Liepos antroje pusėje – rugpjūčio pradžioje pradeda gyventi savarankiškai.
Daugiausia minta skruzdėlėmis ir jų perais. Be to, lesa įvairius vabzdžius kenkėjus bei lervas. Paukštis retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.Dažniau matomas rudenį, nes į mūsų respubliką, atrodo, atskrenda dalis šiauriau perinčių pilkųjų meletų.

Juodoji meleta

Perinti, žiemojanti rūšis.
Juodoji meleta yra varnos dydžio. Kūno ilgis 45 cm, sveria apie 300 g. Nuo genių aiškiai skiriasi juoda spalva ir dydžiu.
Patinas juodas, raudonas tik viršugalvis. Nugara metalo blizgesio. Kūno apačia pilkai juoda. Snapas balsvai juosvas. Kojos pilkos. Rainelė šviesiai geltona. Patelės pakaušis raudonas. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik rusvo atspalvio. Rainelė šviesiai pilka. Jaunikliai išsirita pilki, jų oda rausva. Lietuvoje gyvena nominalinis juodosios meletos porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltijos jūrą, Pečioros žemupį, Obės, Jenisiejaus, Lenos žemupį. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Kaukazo, šiaurinio Irano, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuota arealo dalis yra pietinėje Kinijoje.
Žiemoja paplitimo areale. Dažna rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse, sausuose miškuose. Ypač įprastas paukštis Šimonių, Ažvinčių, Labanoro, Rūdininkų, Kazlų Rūdos, Gudų giriose, t. y. ten, kur vyrauja spygliuočiai medžiai.
Migracija. Sėslūs arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Būdinga senų, aukštaliemenių pušynų gyventojas. Mėgsta mišrius pušų ir eglių medynus. Gyvena atokiuose miško sklypuose, siauruose neiškirsto miško kulisuose ar net kirtavietėse paliktuose pavieniuose medžiuose. Tačiau gali įsikurti netoli kelių, poilsiaviečių ir kitų žmonių lankomų vietų.
Atšaki, laikosi pavieniui. Per tuoktuves ir patinas, ir patelė aktyvūs ir labai triukšmingi. Pavasarį dažnai girdėti garsus tratėjimas. Pasirinkusi sausą, smalingą šaką, gerai rezonuojantį stuobrį, tankiais snapo smūgiais sukelia toli girdimą garsą. Paprastai klykauja: “ klyy – klyy.” arba kiauksi panašiai kaip kuosa. Rudenį klajodami ar skrisdami periodiškai kartoja “pyr – pyr.”, o nutūpę pratisai sušunka “kliije.”. Gerai kopinėja po medžius – ilgais lygiais šuoliais sparčiai kyla vertikaliai aukštyn ir ne taip mikliai straksi atbulomis žemyn. Didesnę laiko dalį praleidžia medžiuose, bet gali
– 5 –

šokinėti ir žeme. Juodoji meleta – gana atsargi, vengia žmogaus. Netikėtai užklupta slepiasi už medžio kamieno. Kaskart kyštelėdama galvą tai iš vienos, tai iš kitos kamieno pusės, juo greitai kopia aukštyn ir nuskrenda. Skraido žemiau medžių viršūnių, retai pakyla virš lajos. Tik rudenėjant dažniau galima išvysti būdinga banguota linija skrendančią virš miško ir garsiai šaukiančią. Nakvoja uoksuose. Turi pasirinkusi keletą vietų. Gudų girioje dažniausiai įsikuria senose drevėtose pušyse. Čepkelių rezervate meleta jau 8 metus reguliariai nakvoja vis toje pačioje nudžiūvusioje drevėtoje pušyje. Tačiau šiame uokse dar nei karto neperėjo. Pabaidyta keletą kartų iš nakvynės vietos, meleta, išgirdusi žmogaus žingsnius, išskrenda šiam nei nepriėjus prie medžio.
Lizdavietės pastovios. Žiemą laikosi netoliese ir grįžta į uoksą nakvoti. Pasirinktame medyne meleta išsikala keletą uoksų. Viename iš jų peri. Uoksus kala iš vidaus puvinio pažeistuose medžiuose. Tačiau stipriais snapo smūgiais, tarsi kaltu, pajėgia iškalti ertmę net visiškai sveikose smalingose pušyse. Paukštis darbuojasi taip energingai, kad skiedrų aptinkama už 5 m nuo medžio kamieno. Kartais viename kamiene iškala 2 – 3 ir daugiau uoksų. Retkarčiais peri nudžiūvusiuose medžiuose. uokso forma gana įvairi: pakibusio lašo, atvirkščiai širdiška, kampuota, ovali. Pušyse anga paprastai iškalama žemiau lajos. Gūžtos nesuka, kiaušinius deda tiesiog ant skiedrų.
Tuoktuvinius šūksnius ir tarškesį galima išgirsti labai anksti, dar žiemą. Tačiau intensyviausiai šūkauja kovo – balandžio mėn. Kasmet kala naujas buveines, tačiau gali perėti ankščiau iškaltoje drevėje.
Būstas paruošiamas per 2 – 3 savaites. Kartais abu paukščiai net savotiškai konkuruoja:kiekvienas stengiasi įsisprausti pro angą ir išvaryti besidarbuojantį. Perėti pradeda balandžio pirmoje pusėje, tačiau nustatyta, jog kiaušinius deda ir vėliau. Deda 2 – 5 baltus, žvilgančius kiaušinius.jaunikliai išsirita akli ir pliki. Po trijų savaičių pradeda kaišioti iš uokso galvas, čirpia ir triukšmingai pasitinka suaugusius paukščius.gūžtoje jaunikliai išbūna 24 – 28 dienas. Jiems palikus gūžtą, visa šeima apleidžia lizdavietę ir 2 – 3 savaites slapstosi miške. Vėliau vada išyra. Klajojančių aptinkama neįprastose vietose: parkuose, soduose, gyvenviečių želdiniuose.
Minta po žieve ir sutrešusioje medienoje gyvenančiais miško kenkėjais. Sulesa daug kinivarpų, ūsuočių, jų lervų bei lėliukių. Ieškodamos maisto, kapoja nudžiūvusių medžių pašaknes, kartais nugriauna didelius stuobrius. Stipriu snapu kapoja kelmus. Mėgsta skruzdėles, jų lervas ir kiaušinėlius – skruzdėlynuose išrausia gilius urvus.
Būdingas didelių spygliuočių miškų gyventojas. Meletos iškaltuose uoksuose įsikuria kai kurie paukščiai ir smulkūs žinduoliai.

Didysis genys

Perinti, žiemojanti, užskrendanti rūšis. Kūno ilgis 23 cm, sveria apie 80 g.

Didysis genys yra kiek didesnis už varnėną. Nuo kitų margųjų genių skiriasi skruostų raštu, didelėmis baltomis dėmėmis pečių srityje ir raudonu pauodegiu.
Patino viršugalvis, kaklas, nugara ir antuodegis juodos spalvos. Nuo snapo driekiasi juodas dryželis, kuris skruostuose susilieja su juoda juostele, einančia nuo pakaušio link kaklo šono. Pakaušis raudonas. Kakta, skruostai ir visa kūno apatinė pusė balta. Pečių srityje dvi didelės baltos dėmės. Juodi sparnai išmarginti baltais skersiniais dryžiais. Pauodegys raudonas. Snapas tamsiai pilkas, kojos pilkos. Rainelė raudona.
– 6 –

Patelė panaši į patiną, tik jos pakaušis juodas. Jauniklių viršugalvis raudonas, pakaušis juodas. Jie išsirita pliki.
Lietuvoje gyvena nominalinis didžiojo genio porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Obės žemupį, Lenos vidurupį, Kamčiatką, pietuose tęsiasi iki pietinės Kinijos, Mongolijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos deltos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Šiaurės Afrikoje.
Žiemoja paplitimo areale. Dažniausia genių rūšis.
Migracija. Sėslus. Rudeninės migracijos metu Ventės rage ir Neringoje žieduotų genių buvo aptikta Danijoje, Vokietijoje ir net Italijoje.
Biologija. Peri įvairiuose biotopuose: sodose, parkuose, prie kelių. Dažniau pradėjo perėti telefono stulpuose.
Jų porą galima pamatyti tik perėjimo laikotarpiu. Paprastai stebimi tik pavieniai paukščiai, tačiau jų tankumas teritorijoje gali būti labai nevienodas. Peri paprastai mišriuose miškuose. Rudenį ir žiemą laikosi eglynuose ir pušynuose, kur gausu sėklų. Seni paukščiai kartais daug metų laikosi tose pačiuose vietovėse, keliauja tik jauni, pirmamečiai paukščiai.
Kovo – gegužės mėn. snapu tarškina į sausą šaką ar medžio viršūnę. “ Groja” paprastai patinai, jų trelės labai trumpos iš 12 – 13 smūgių. Patelės tarškina rečiau ir ne taip intensyviai. Įprastas genio balsas – šaižus “ kek”. Plunksnuoti jaunikliai drevėse ilgai pratisai čerškia. Čerškia ir suaugę paukščiai, ypač gindami lizdo teritoriją nuo svetimų genių.
Drevę išsikala kasmet naują, tik kartais apsigyvena senoje. Daugiausia skobia drebules. Rečiau dreves kala eglėse, tuopose, maumedžiuose, vaismedžiuose.
Netoli uokso, kuriame paukštis peri, galima rasti keletą pradėtų ir nebaigtų uoksų. Dažnai darbą meta nepajėgdami sutrupinti šakos. Naują drevę paprastai iškala per 2 – 3 savaites abu poros nariai.
Gūžtos nesuka, kiaušinius deda tiesiog ant pjuvenų bei medžio atplaišų kiekvieną rytą. Dėtyje 3 – 7 su baltu žvilgančiu lukštu kiaušiniai. Peri abu poros nariai. Jaunikliai išskyla akli, tačiau auga greitai. Maitina abu suaugę paukščiai.
Tai visalesis, gana plastiškos mitybinės elgsenos paukštis. Minta ir jauniklius maitina įvairiais vabzdžiais, daugiausia skruzdėlėmis ir jų perais, taip pat įvairiomis uogomis, riešutais, gilėmis.
Didysis genys yra naudingas ir globotinas paukštis.

Vidutinis genys

Perinti, žiemojanti rūšis. Kūno ilgis 22 cm, sveria apie 60 g.
Vidutinis genys panašus į didįjį genį, bet mažesnis. Skruostų margumas nesiekia snapų.
Patino kakta balsva, viršugalvis raudonas. Skruostai balti, be juodų “ūsų”. Nugara juoda, šonuose baltos dėmės. Kūno apatinė dalis palšva ir gelsva, pauodegys rausvas, šonai dryžuoti. Snapas ir kojos tamsiai pilki. Rainelė raudonai ruda. Patelė panaši į patiną, bet jos viršugalvyje raudona dėmė mažesnė. Jaunikliai blankesnių spalvų, jų viršugalvis rausvas. Išsirita pliki.
– 7 –

Lietuvoje gyvena nominalinis vidutinio genio porūšis.
Paplitimas. Vakarinėje Eurazijoje gyvena nuo Pirėnų pusiasalio iki Tulos, Voronežo sričių, vakarinės Moldavijos. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švediją, Pskovo sritį, šiaurės Kaukazą, pietuose tęsiasi iki šiaurinio Irano, Užkaukazės, Mažosios Azijos, Juodosios jūros vakarinės pakrantės, Balkanų pusiasalio, Italijos.
Žiemoja paplitimo areale.
Lietuvoje gana retas.
Migracija. Gyvena sėsliai ir nežymiai klajoja.
Biologija. Tipiškas lapuočių miškų gyventojas. Tik klajonių periodu ir žiemą aptinkamas spygliuočių miške. Tokį biotopo pasirinkimą nulemia silpnas paukščio snapas, kuriuo negali kalti kietesnės medienos. Daug judresnis už didįjį genį – greitai laipiodamas kamienais bei storomis šakomis, renka maistą.
Dažniausiai apsigyvena senose, kitų genių drevėse, prieš tai jas gerai išvalęs. Drevę kala tik sutrešusių medžių šakose. Triūsia abu porelės nariai apie 20 dienų.
Paprastai tęsiamai šaukia “djug”, o agresyviai nusiteikęs “tjet”.
Patelė padeda 5 – 6, retai 7 ar 8 elipsiškus, su baltu lygiu lukštu, žvilgančius kiaušinius. Peri abu poros nariai, apie 12 dienų. Lizde jaunikliai išbūna 22 – 23 dienas. Jau 2 savaičių pradeda kopti prie drevės angos. Jaunikliams palikus lizdą, šeima drauge laikosi apie 10 – 11 dienų, po to pakrinka.
Sulesa gerokai mažiau sėklų nei kiti geniai. Ieškodamas vabzdžių, daug juda.
Reta ir saugotina genių rūšis.

Baltnugaris genys

Perinti, žiemojanti rūšis.
Baltnugaris genys kiek didesnis už didįjį genį. Kūno ilgis 27 cm, sveria 100 – 115 g. Skiriasi ryškiai baltu antuodegiu ir juodais pečiais.
Patino viršugalvis raudonas. Pakaušis ir nugaros priekinė dalis juodi, jos apatinė dalis balta. Nuo žiočių kampo eina juoda juostelė, kuri gerklės šonuose susilieja su kita juoda juostele. Sparnai su juodai baltomis skersinėmis juostelėmis. Pilvinė pusė balta, rusvo atspalvio. Šonai gelsvi, išmarginti išilginiais juodais dryželiais. Nuo pauodegio raudona spalva, palaipsniui šviesėdama, tęsiasi net iki krūtinės. Snapas tamsiai pilkas. Kojos pilkos. Rainelė ruda. Patelė panaši į patiną, tik jos viršugalvis juodas. Jauniklių viršugalvis ir pauodegys neryškiai raudoni. Išsirita pliki.
Lietuvoje gyvena nominalinis baltnugario genio porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Italijos, Austrijos, Skandinavijos iki Ochotsko, Japonų, Rytų Kinijos jūrų. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Šiaurinės Dvinos aukštupį, Obės vidurupį, Jenisiejaus, Lenos aukštupį, Amūro baseiną. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, Chingano, Kentėjaus kalnagūbrių, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dnepro žemupio, Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos. Izoliuotos arealo dalys Kaukaze, Pirėnų pusiasalyje, rytinėje Kinijoje, Kamčiatkoje. Gyvena kai kuriose salose.
Žiemoja paplitimo areale.
Lietuvoje retas.
Migracija. Sėslus arba klajojantis.
– 8 –

Biologija. Gyvena giriomis tekančių upokšnių slėniuose, beržų ir juodalksnių šlapiuose medynuose, kur gausu išdžiūvusių medžių, trūnijančių stuobrių. Vasaros pabaigoje ir žiemą laikosi pagirių sodybose, mažuose juodalksnynuose, mišriuose beržynuose bei eglynuose.
Skraido tik dieną. Ištisas valandas krapštosi sausuose medžiuose, baladojasi tarp supuvusių stuobrių, gana retai pasigarsindamas dusliu diksėjimu. Nerimaudami prie lizdo, baltnugariai geniai ne tik vangiai diksi, bet ir retkarčiais tyliai sutarškena snapu į kamieną. Uokse jaunikliai ramesni negu kitų rūšių geniai. Lizdą palikę ramiai tupi prisispaudę prie medžio kamieno, tik į suaugusių balsą atsiliepia dusloku diksenimu.
Jau vasario pabaigoje perėjimo vietose pasigarsina tuoktuviniu tarškesiu. Peri 15 dienų. Gegužės pradžioje išsiritusius jauniklius maitina patinas ir patelė. Lizde išbūna 27-28 dienas.
Minta beveik vien vabzdžių vikšrais, vabalais, ilgakojais uodais bei ūsuočių lervomis.
Labai naudingas sparnuotis, nes naikina vabalus – medienos gadintojas. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Mažasis genys

Perinti, žiemojanti rūšis.
Mažasis genys mažiausias iš genių,naminio žvirblio dydžio. Kūno ilgis 14 cm, sveria apie 20 g. Kitaip negu kitų genių, šio kūno viršutinė dalis juodai ir baltai dryžuota, pauodegys pilkšvas.
Patino kakta balta, viršugalvis raudonas. Nugara balta, su juodu skersiniu raštu. Sparnai juodi, išmarginti skersinėmis baltomis juostelėmis. Vairuojamosios plunksnos, išskyrus dvi juodas vidurines, baltos, skersinės juostos juodos. Skruostai balti, nuo žiočių kampo eina juodas dryželis. Kūno apačia balsva, kartais su išilginėmis dėmelėmis. Snapas juodas. Kojos pilkos. Rainelė juodai ruda. Patelė panaši į patiną, tik viršugalvis juodas. Jauniklių spalvos neryškios, matinės. Jų kakta tamsesnė už kūno apačią, išilginiai dryžiai platesni. Išsirita pliki, žiotys mėsos spalvos.
Lietuvoje gyvena nominalinis mažojo genio porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Pečioros, Obės, Jenisiejaus žemupį, Lenos vidurupį, Ochotsko jūrą, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio,šiaurryčių Kinijos, Mongolijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos deltos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuotos arealo dalys yra Kaukaze ir šiauriniame Irane, Kamčiatkoje ir Anadyro baseine. Gyvena šiaurės Afrikoje, kai kuriose salose.
Žiemoja paplitimo areale. Įprastas mišrių ir lapuočių miškų gyventojas, paplitęs visoje Lietuvoje. Vengia apaugusių sausais, vienarūšiais pušynais vietovių. Apsigyvena dar gyvenvietėse, miestų parkuose, soduose.
Migracija. Sėslus arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Gyvena mišriuose eglynuose ir lapuočių miškuose. Dažniausiai aptinkamas užmirkusiuose ir derlinguose medynuose. Ypač mėgsta juodalksnynus su eglių, beržų priemaiša. Laikosi upių slėniuose augančiuose lapuočių gojuose, prie pelkių, raistų salose. Įsikuria pelkėtuose medynuose, kuriuose gausu sutrešusių ir džiūstančių medžių.
Judrus ir patiklus paukštis. Žmogaus nebijo. Kopinėja šakomis ir kamienais, ilsisi uoksuose ir beveik nenusileidžia ant žemės. Pavasarį, per tuoktuves, praskleidęs sparnus šliaužioja kamienu.šiuo laikotarpiu dažnai girdėti jo balsas. Tupėdamas atviroje vietoje ant pasirinkto ir dažnai lankomo medžio, mažasis genys šaukia į grąžiagalvės riksmą panašiu balsu: “piu – piu – piu.”, susišaukia “čik – čik.”. Be to, pavasarį dažnai “būgnija”. Nakvoja uokse. Jaunikliai labai triukšmingi, todėl nesunku aptikti gūžtą. Kovo mėn. vestuviniu tarškesiu pagarsina veisimosi sezono pradžią. Aktyviausias balandžio mėn. Šiuo metu kala uoksus, dažniausiai keliuose medžiuose, tačiau gūžtą baigia tik susidarius porai. Drevę kala nudžiūvusiuose ar puvinio pažeistuose, dažniausiai iki 20 cm skersmens medžiuose. Peri gegužės viduryje. Deda 5 – 6, rečiau 3 ar net 8 baltus, blizgančius kiaušinius. Peri abu poros nariai, 14 dienų. Jaunikliai būna akli ir pliki. Lizde išgyvena apie 20 dienų. Dažniausiai išauga 3 – 5 geniai. Prieš išskrisdami jie kaišioja galvas iš uokso, kopinėja kamienu netoli angos. Vėliau vados pakrinka ir jaunų paukščių galima pastebėti soduose, parkuose, gyvenvietėse, toli nuo perėjimo vietų.
Maisto ieško medžių, tvorų, stulpų plyšiuose, kartais kapsto miško paklotę. Renka įvairių drugių, lapgraužių lervas, muses, vorus, amarus ir kt. Kopinėdamas sutrūnijusiais medžiais, renka ūsuočių bei kitų žievės ar kamieno kenkėjų lervas ir lėliukes.
Mažasis genys būdingas drėgnų lapuočių miškų gyventojas. Jo išskobtuose uoksuose apsigyvena daugelis smulkių žvirblinių paukščių. Sunaikina daug įvairių miško, sodo ir parko kenkėjų.

Tripirštis genys

Retai perinti, žiemojanti rūšis.
Kiek didesnis už varnėną. Kūno ilgis 22 cm, sveria apie 65 g. Iš visų genių išsiskiria gana tamsia spalva, apdaras visai be raudonos spalvos.
Patino viršugalvis geltonas, kaklas juodas. Nugara, sparnai ir uodega juodi su baltomis dėmėmis. Pilvas baltas, šonai išmarginti juodomis dėmelėmis. Snapas pilkas. Kojos tamsiai pilkos, du pirštai atkreipti į priekį, vienas atgal. Patelės viršugalvis juosvai balsvas. Jaunikliai tamsiai rusvi, viršugalvyje plunksnų viršūnės auksinės spalvos. Išsirita pliki.
Lietuvoje gyvena nominalinis tripirščio genio porūšis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Alpių ir Skandinavijos iki Ochotsko ir Japonų jūrų. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltijos jūrą, Pečioros žemupį, Obės, Jenisiejaus, Senos žemupį, Kolymos, Anadyrio baseiną, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, Mongolijos, Tian Šanio, Obės, Irtyšiaus aukštupio, pietinio Uralo, Volgos vidurupio, Dnepro aukštupio, pietinių Karpatų, Balkanų pusiasalio. Izoliuota arealo dalis yra centrinėje Kinijoje. Gyvena Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose salose.
Žiemoja paplitimo areale.
Dabar perėjimo laikotarpiu aptinkamas Lietuvos nacionalinio parko miškuose, Labanoro, Rūdininkų ir Gudų giriose. Visur labai retas.
Migracija. Sėslus arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Čepkelių rezervate aptinkamas kyšuliuose, įsiterpiančiuose į raistą, pelkės gilumoje esančiose salose. Paprastai tai seno miško sklypai, apaugę beržais, pušimis, eglėmis, kurie išretėję, daug virtuolių, stuobrių. Gyvena raisto pušynuose, eglynuose su lapuočių medžių priemaiša. Mėgstama genio vieta – senos degimvietės.
Per tuoktuves girdėti visiems geniams būdingas tarškesys. Atsitūpęs į nudžiūvusį sausaviršūnį medį, snapu tarškina į sausas šakas. Patinai daug skraido, gainioja pateles, pešasi tarpusavyje. Be to, savotiškai keksi “kjek, kjek.”. Jaunikliai labai triukšmingi, todėl lengva surasti gūžtą. Suaugę paukščiai nebaikštūs.
Žinių apie tripirščio genio veisimąsi Lietuvoje labai mažai. Tuoktuvinės trelės pasigirsta jau kovo mėn., tačiau poruojasi vėliau – balandžio mėn. Gūžtą rengia paprastai vien sausuoliuose ar sutrūnijusiuose medžiuose. Genys gali įsikurti ir nudžiūvusiose drebulėse, juodalksniuose. Toje pačioje lizdavietėje gali perėti kelis kartus. Dėtyje 4 – 5 balti, žvilgantys kiaušiniai. Sveria apie 4 g. peri maždaug 14 dienų. Jaunikliai ritasi gegužės pabaigoje. Gūžtoje užtrunka 18 – 20 dienų. Lizdą palieka birželio antroje pusėje. Iki liepos vidurio dar būna neiširusių šeimų.
Minta įvairiais vabzdžiais, miško kenkėjais, nudžiūvusiuose medžiuose gyvenančiais ūsuočiais, kinivarpomis, jų lervomis bei lėliukėmis. Kartais sugauna drugių, lapgraužių bei jų lervų. Kenkėjų aptiktą stuobrį lanko tol kol nužievina ir išrenka parazitus.
Saugomas kaip vienas rečiausių Lietuvos paukščių. Savitas šiaurinių sričių sparnuotis, gyvenantis mūsų respublikoje. Būdingas pelkėtų, didelių miško masyvų gyventojas. Naudingas, nes naikina miško kenkėjus. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Įžanga

Šia temą pasirinkau todėl, kad man labai įdomus paukščių gyvenimas. Ir ne tik todėl , bet ir todėl, kad mažiausiai žinojau apie geninius paukščius. Jų elgesys, jų išvaizda, skleidžiami balsai dar labiau paskatino mane pasidomėti jais. Manau, kad šis aprašymas apie Lietuvos geninius dar labiau įtvirtins mano žinias paukščių srityje.
Geniniai paukščiai (būrys)
Maži ir vidutinio dydžio paukščiai. Gana įvairios išvaizdos, įvairaus gyvenimo būdo. Snapas tiesus arba kiek palenktas, nevienodo ilgio. Plunksnų apdaras purus. Didžiųjų plasnojamųjų plunksnų 9 – 11, vairuojamųjų 8 – 12. Spalva įvairi. Patinas ir patelė dažniausiai panašios spalvos arba kiek skiriasi.
Dauguma rūšių gyvena miškuose, kai kurios – stepėse. Sėslūs arba klajokliai, rečiau traukiantys. Monogamai. Lizdą įsiruošia uoksuose, kartais rausia urvus. Deda 2 – 10 kiaušinių. Peri patinas ir patelė. Jaunikliai išsirita akli ir dažniausiai pliki. Juos maitina abu porelės nariai. Minta įvairiais vabzdžiais jų lervomis bei kiaušiniais, lesa sėklas ir uogas.
Paplitę labai plačiai. Būryje 6 šeimos, 379 rūšys. Lietuvoje 9 rūšys.

Geniniai
Geniniai yra maži ir vidutinio dydžio paukščiai. Snapas tiesus, jo viršūnė kaklo pavidalo. Kojos trumpos, pirštai stiprūs, nagai aštrūs, riesti. Liežuvis plonas, ilgas, jo galas aštrus. Sparnai buki. Uodega gana ilga, stangri. Apdaras margas arba žalsvai juodas.kai kurioms rūšims būdingas lytinis dimorfizmas.
Gyvena įvairiuose miškuose. Skraido greitai, bet nevikriai. Polėkis banguotas. Gerai kopinėja vertikaliais medžių kamienais. Žeme juda šuoliais. Sėslūs ar klajokliai, rečiau traukiantys. Per tuoktuves tarškina snapais į sausas šakas. Peri uoksuose, kuriuos dažniausiai iškala patys. Deda 2 – 8 baltus kiaušinius. Peri 11 – 18 dienų.jaunikliai išsirita pliki, kartais kiek pūkuoti.

Plačiau apžvelgsime Lietuvos geninius paukščius.

Literatūros sąrašas

1. Aleksonis A. , Nedrinskas V. Sparnuočių namai – Vilnius: Mokslas, 1976.

2. Ivanauskas T. Pasaulio paukščiai – Vilnius: Vaga, 1981.

3. Logminas V. Lietuvos paukščiai – Vilnius: Mokslas, 1979.

4. Lietuvos TSR raudonoji knyga – Vilnius: Mokslas, 1984.

5. Lietuvos fauna Paukščiai 2 – Vilnius: Mokslas, 1991.

6. Lietuvos raudonoji knyga. Retosios ir nykstančios gyvūnų, augalų bei grybų rūšys – Vilnius: Mokslas, 1992.

Vilniaus pedagoginis universitetas
Pedagogikos ir psichologijos fakultetas
Pradinio ugdymo katedra

I – kurso studentės
Jurgitos Janušauskaitės

Vilnius 2001

Leave a Comment