. GYVYBĖS GENETINIAI PAGRINDAI
Šiuolaikinės genetikos ištakos
Hibridologinis paveldimumo tyrimo metodas
Žmogaus genasGenetinės konsultacijos esmė, uždaviniai ir reikšmėKlinikinė – genetinė diagnozė, jos tikslumas ir nustatymo problemosPrenatalinė diagnostika
Paskaitos temos
Šiuolaikinės genetikos ištakos
Genetika – mokslas apie organizmų paveldimumą ir kintamumą. Genetikos vystymąsi būdingas XX amžiaus biologijos bruožas. Genetika nagrinėja paveldimumo ir kintamumo dėsnius, kuriais remiasi organinio pasaulio evoliucija ir žmogaus liga.
Genetika yra palyginti jaunas mokslas,nors paveldimumo galia įvertinta jau labai senai. Prieš 10000 metų, ėmęs planingai dirbti žemę, žmogus įsitikino, kad gausesnį derlių galima užauginti iš sukryžmintų, sveikų ir stichijai atsparių augalų. Deja iki XIX a. vidurio nesidomėta nei veislių atranka, nei tais veiksmais, kurie lemia požymių perdavimą iš kartos įkartą. Didelę reikšmę turėjo austrų vienuolio Gregoro Johano Mendelio (1822-1884) darbai, kurie daugelį metų buvo nežinomi. Mendelis laikomas genetikos tėvu. Darydamas bandymus su žirniais jis tyrė paveldimumą. Kryžmindamas daržo žirnius jis įrodė, kad yra dominantinis ir recesyvinis požymių paveldimumas
Paveldimumas – tai organizmo gebėjimas perduoti palikuonims savo požymius. Paveldima tiek matomi požymiai, kaip antai akių spalva, ūgis, kaip ir nepastebimos ypatybės, pavyzdžiui fermentų struktūra ir kiekis. Sakoma, kad tokius požymius vaikai paveldi iš tėvų.
Kintamumas – organizmų savybė įsigyti naujų požymių individualus vystymosi procese. Dėl kintamumo tos pačios rūšies individai skiriasi vieni nuo kitų. Taigi kintamumas ir paveldimumas – dvi priešingos, bet glaudžiai tarpusavyje susijusios organizmų savybės. Paveldimumas išsaugo rūšies vientisumą, o kintamumas, priešingai, keičia rūšies vientisumą.
Vienos rūšies individų skirtumai gali priklausyti nuo pasikeitusių materialiųjų organizmo paveldimumo pagrindų. Kintamumą nulemia ir išorinės sąlygos. Žinoma, kad veislės savybių pasireiškimas daug priklauso nuo priežiūros bei mitybos.
Mendelis, atlikęs eilę bandymų pastebėjo, kad esama tam tikrų veiksnių, arba genetinių elementų (dabar vadinamų genais). Tam tikrą požymį sąlygoja tokių elementų pora.
Genų, kuriuos organizmas gauna iš tėvų, visuma yra jo genotipas. Išorinių ir vidinių požymių visuma—jų fenotipas.
Organizmas su vienodais genų poros nariais, pavyzdžiui (AA) lemiančiais vieną kurį nors požymį vadinamas homozigotiniu, o skirtingais genais (Aa) -heterozigotiniu. Genų porų visuma, pavadinta organizmo genotipu, o išorinė organizmo išvada – fenotipu. Genetikos pradininku Mendelio bandymai leido paaiškinti paveldimumą. Dabar mes vartojame ne genetinio elemento, bet geno terminą, žinome, kad požymiai priklauso ne nuo vieno kurio geno, bet nuo jų rinkinio. Žinome, kad genai yra chromosomose. Šį atradimą padarė JAV mokslininkas Volteris Satonas, praėjus 30 metų nuo Mendelio mirties. Kiekvieno žmogaus ląstelėje yra 46 chromosomos. Jos sudaro 23 chromosomų poros. Kiekvienos poros viena chromosoma paveldėta iš tėvo, kita iš motinos (Raktas). Tai reiškia, kad bet kurį vaiko fenotipo požymį lemia jo motinos ir tėvo tapataus geno (ar genų) sąveika. Chromosomos perduoda genetinę informaciją. Viena iš chromosomų porų lemia organizmo lytį. Vyriškos lyties chromosomos yra skirtingos ir žymimos X ir Y.
Paskaitos temos
Hibridologinis paveldimumo tyrimo metodas
Lytiniu būdu besidauginančių organizmų paveldimų požymių perdavimo sekančioms kartoms pagrindinius dėsningumus pirmasis 1865 m. nustatė ir paskelbė G. Mendelis.
Mendelis naudojo hibridologinį tyrimo metodą: kryžmino tam tikrais požymiais besiskiriančias tėvines formas ir stebėjo, kaip tiriamieji požymiai pasireiškia eilėje kartų. Jis atliko tyrimus analitiniu būdu: iš didelės augalų požymių įvairovės išskirdavo vieną arba kelias poras priešingų vienas kitam požymių ir stebėjo, kaip šie požymiai pasireiškia eilėje viena po kitos sekančių kartų. Būdingas Mendelio bandymų bruožas buvo tiksli kiekybinė apskaita iš kurios galima sužinoti, kaip tiriamieji požymiai pasireiškia visų individų organizme. Tai leido jam nustatyti tam tikrus kiekybinius paveldėjimo dėsningumus.
Apibendrinant monohibridinio ir dihibridinio kryžminimo rezultatus, išskiriami trys požymių paveldėjimo dėsniai. Jie vadinami Mendelio dėsniais.
1. Pirmosios hibridų kartos (F1) vienodumo dėsnis. F1, hibridai, kurių tėvai homozigotiniai, būna vienodi. Kadangi F1 dažniausiai pasireiškia dominuojantis genas, šis dėsnis dar vadinamas dominavimo dėsniu.2. Skilimo dėsnis. Pradedant F2, palikuonys susiskaido į grupes. Taip gali susiskaidyti tik tie palikuonys, kurių tėvai yra heterozigotiniai pagal tą pačią genų porą.3. Nepriklausomo požymių paveldėjimo dėsnis. Visiems eukariotams yra būdingas ir genetinis gametų grynumas.
Apžvelgiant Mendelio darbus galima drąsiai teigti, kad šis žmogus buvo šiuolaikinės genetikos ištakų tėvas. Remiantis jo dėsniais šiuolaikiniai genetikai tobulina šią sritį, pasiekdami vis naujų laimėjimų.
Paskaitos temos
Žmogaus genas
Pagrindinė genetikos sąvoka yra genas. Nors klasikinės — pagrįstos Mendelio dėsniais — genetikos požiūriu genas yra nedalomas paveldimumo vienetas, jis — ne abstraktus taškas. Visų gyvų Žemės organizmų genetinio aparato struktūra ir veikimo principai yra bendri (skirtumai, kurių esama tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų organizmų, yra nereikšmingi, kiek labiau, bet ne iš esmės, nuo pirmųjų ir antrųjų skiriasi virusai). Todėl pradėdami kalbėti apie konkrečius žmogaus genus ir jų ypatumus, apžvelkime bendriausius geno struktūros ir funkcionavimo aspektus.
1 pav.
Materialus geno pagrindas yra dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) molekulė (1 pav.). Tai genetinės informacijos apie organizmą saugykla. Nors nukleino rūgštys buvo atrastos 1869 m., dar ilgai nebuvo žinoma jų struktūra, funkcijos ir veikimo principai. 1953 m. J. Watsonas ir F. Crickas pasiūlė DNR molekulės struktūros ir replikacijos (dvigubėjimo) modelį .
DNR molekulė yra polimeras, kurio monomerai yra nukleotidai. Nukleotidą sudaro azoto bazė [adeninas (A), guaninas (G), timinas (T), citozinas (C)], cukrus (pehtozė), dezoksiribozė ir fosfatas (1c pav.). Grandinės karkasą sudaro dezoksiribozė ir fosfatas, o azoto bazės yra ,,atsakingos” už antrinę — dvispiralinę — DNR molekulės struktūrą, kurią palaiko vandenilinės jungtys tarp viena priešais kitą esančių priešingų grandinių bazių (tiesa, ne vien jos). Šių jungčių dėka tarp bazių atsiranda komplementari sąveika: A visada yra prieš T, o G — prieš C . Tai ypač svarbus principas, kuriuo pagrįstas tikslus genetinės informacijos pakartojimas dvigubėjant DNR molekulei: kiekviena DNR grandinė yra matrica naujos DNR grandinės sintezei. Tuo pačiu komplementarumo principu sintetinama RNR molekulė. Nukleotidų grandinė yra kryptinga: nukleotide fosfatas jungiasi su dezoksiribozės 3′ anglies atomu, o nukleotidus į grandinę jungianti jungtis susidaro tarp vieno nukleotido fosfato ir kito nukleotido dezoksiribozės 5′ anglies atomo. Kadangi svarbiausi procesai — DNR ir RNR sintezė — vyksta 5->3′ kryptimi (naujas nukleotidas jungiasi prie nukleotidų grandinės 5′ galo), ši kryptis ir laikoma nukleotidų grandinės kryptimi.
Kitos svarbios nukleino rūgšties RNR (ribonukleino rūgšties) sudėtis ir struktūra panaši į DNR. Svarbiausi DNR ir RNR skirtumai:
1) RNR molekulėje vietoj dezoksiribozės yra ribozė, o vietoj timino (T) — uracilas (U); 2) RNR molekulės paprastai esti viengrandės (nors gali turėti dvigrandžių fragmentų, atsiradusių susilanksčius RNR molekulei); 3) RNR molekulės daug trumpesnės už DNR molekules; 4) Ląstelėje yra dvejopų DNR molekulių — chromosomų DNR ir mitochondrijų DNR, o RNR molekulių rūšių yra daugiau; svarbiausios iš jų — informacinė RNR (iRNR), transportinės RNR (tRNR) ir ribosominės RNR (rRNR).
Tačiau esminis DNR ir RNR skirtumas —jų funkcijos. DNR molekulei tenka tik viena funkcija — genetinės informacijos saugojimas ir perdavimas dukterinėms ląstelėms ir organizmų palikuonims, o RNR molekulės atlieka įvairias funkcijas: jos perneša aminorūgštis, yra polipeptido sintezės matricos, ribosomų ir chromosomų komponentai.
Pagrindinis fizinis DNR molekulės matas — bazių pora (bp). Kartu vartojami ir išvestiniai dydžiai: kilobazė (1 kb = 1000 bp) ir megabazė (1 Mb = 1000 kb = 106 bp).Įsidėmėtina, kad kalbant apie DNR ar RNR dažniausiai turima galvoje ne pati azoto bazė, o visas nukleotidas. Pavyzdžiui, A — tai ne tik adenino molekulė, bet ir visas nukleotidas (adenozid-51 fosfatas), kurio dalis ji yra (tą patį reiškia ir G, C, T ir U), o frazė „100 bp DNR fragmentas” reiškia ,,dvigrandės DNR molekulės fragmentas, kurio kiekvienos komplementarios grandinės ilgis yra 100 dezoksiribonukleotidų”.
Apie 1960 m. buvo iššifruotas genetinis kodas ir nustatyta, kaip DNR molekulėje užkoduota genetinė informacija nulemia baltymo struktūrą. Trys nukleotidai (tripletas) koduoja vieną aminorūgštį. Toks tripletas vadinamas kodonu. Galimi 64 keturių nukleotidų deriniai po tris, o polipeptidus sudarančių aminorūgščių tėra 20, todėl genetinis kodas yra išsigimęs: vieną aminorūgštį dažniausiai koduoja daugiau nei vienas tripletas. (Pvz. alaninnas koduojamas tripletų GCA, GCG, GCT, GCC).
Paskaitos temos
Genetinės konsultacijos esmė, uždaviniai ir reikšmė
Daugumos paveldimų ligų eiga yra chroniško ir ilgalaikio pobūdžio, todėl visuomenė išeikvoja milžiniškas lėšas ligonių slaugymui. Turint omenyje tai, kad be materialinių nuostolių, ligoniai sergantys įgimtomis ligomis, yra didžiulė našta šeimai ir visuomenei moraliniu atžvilgiu, tampa absoliučiai aišku, jog būtina kovoti su paveldimų ligų plitimu organizacinėmis priemonėmis. Pagrindinė tokia priemonė yra genetinė konsultacija.
Galima išskirti pagrindines genetinės konsultacijos veiklos sritis:
a) diagnozės nustatymas;b) ligos pasikartojimo rizikos įvertinimas;c) pranešimas apie ligos recidyvo riziką pacientui ir jo šeimai;d) konsultacija ir informacijos teikimas visais klausimais, susijusiais su paveldimais susirgimais ar apskritai su paveldimumu;e) suteikiama informacija apie gimdymo tikslingumą, atsižvelgiantį prenatalinės diagnostikos duomenis (Źīēėīāą, 1985).
Šiuolaikinė genetinė konsultacija – įvairių mokslo šakų sintezė ir jos taikymas praktikoje visuomenės labui. Daugelį problemų, iškylančių konsultacijos metu, galima priskirti ne tik įvairių biologijos ar medicinos šakoms, bet ir sociologijos, psichologijos, teisės, demografijos, matematikos ir kitoms mokslo sritims.
Genetinės konsultacijos uždavinius galima nagrinėti keliais požiūriais. Medicininiu požiūriu, genetinės konsultacijos uždavinys – nustatyti genetinę prognozę šeimoje, kurioje pasireiškė įgimti fiziniai ar psichiniai sutrikimai, o taip pat pasiūlyti priemones, apsaugančias nuo ligoto naujagimio gimimo minėtoje šeimoje. Genetinės prognozės sudaryme išskiriami 3 pagrindiniai momentai:
a) genetinės rizikos lygio nustatymas. Genetinė rizika išreiškia specifinę tikimybę (nuo 0 iki 1), kad anomalija gali pasireikšti pas pacientą ar jo giminaičius. Ši tikimybė dažniausiai išreiškiama procentais (nuo 0 iki 100 %);b) duotos anomalijos medicininių ir socialinių pasekmių įvertinimas. Genetinės rizikos laipsnis neįvertina sutrikimo pobūdžio ir neatitinka anomalijos tikrų pasekmių. Pavyzdžiui, autosominė-dominantinė polidaktilija pasižymi aukštu genetinės rizikos laipsniu (50%), tačiau po atitinkamos koreguojančios operacijos pacientas gali gyventi normalų gyvenimo būdą. Tuo tarpu meningomielocelė, kurios genetinės rizikos laipsnis sudaro vos 3 – 4 %, po koreguojančios operacijos gali baigtis apatinių galūnių paralyžiumi, o kartais ir silpnaprotiškumu.
c) Prenatalinės diagnostikos pritaikymo perspektyvos įvertinimas. Mokslo pasiekimai šioje srityje leidžia nustatyti, ar naujagimis tikrai paveldėjo anomaliją.Genetinės konsultacijos uždavinį socialiniu požiūriu labai sėkmingai 1979 metais apibūdino Optz’as. Pagal jį, genetinė konsultacija – tai veikla, padedanti į konsultaciją besikreipiančiam asmeniui nuo diagnozės (ar genetinės rizikos) nustatymo momento iki pat klinikinių, terapinių galimybių išaiškinimo minėtam asmeniui ar jo šeimai. Terapijos įgimtos anomalijos korekcijos galimybės turi būti pateiktos jau minėtam asmeniui jam prieinamame lygyje, kad jis galėtų pasirinkti alternatyvą, atitinkančią šeimos ir visuomenės moralinius ir etinius įsitikinimus. Kokią didžiulę reikšmę šiam genetinės konsultacijos uždaviniui teikė pats J.Optiz’as, liudija jo nuomonė, kad didžioji dalis nesėkmių genetinės konsultacijos praktikoje įvyko ne dėl neteisingos diagnozės, bet dėl neteisingo genetinių tyrimų rezultatų pateikim besikreipusiajam.
Genetinės konsultacijos uždavinys sveikatos apsaugos požiūriu – sukurti genetinės pagalbos tinklą; pagalbos, kuri būtų lengvai prieinama kiekvienam gyventojui. Optimalus tokio tinklo variantas – viena genetinės konsultacijos įstaiga vienam milijonui gyventojų. Šis santykis buvo apskaičiuotas, remiantis šeimų, kurioms prireikia genetinės pagalbos, dažnumu (tokios šeimos sudaro 10 -15% gyventojų skaičiaus) (Passarge E., Vogel F.,1980).
Paskaitos temos
Klinikinė – genetinė diagnozė, jos tikslumas ir nustatymo problemos
Tiksliai nustatyti diagnozę ypač svarbu dėl to, kad vienodi fenotipai gali būti sąlygojami skirtingu paveldėjimo tipu; gali net paaiškėti, kad jie yra įgyti, o ne įgimti. Dar viena priežastis, dėl kurios klinikinės – genetinės diagnozės tikslumas yra labai svarbus – daugiau nei 75 % tiriamų šeimų atveju kalba eina apie įgimtos anomalijos pasireiškimą šeimoje ir tokiu atveju diagnozė yra išties taškas genetinei prognozei sudaryti. Tiksli klinikinė – genetinė diagnozė leidžia ne tik nustatyti genetinės rizikos laipsnį (pvz. Dauno ligos, mukopolisacharidozės I (Gurglerio) ir mukopolisacharidozės II (Hunter’io), bet ir parinkti tinkamą prenatalinės diagnostikos būdą.
Klinikinei – genetinei diagnozei nustatyti atliekami specialūs tyrimai: citogenetiniai (pvz. Chromosomų aberacijų); dermatoglifikos tyrimas, kuris, tiesa, mažiau specifinis, tačiau gali būti svarbus kriterijus diagnozuojant kai kurias įgimtas ligas (Dauno sindromą, Sotoso sindromą ir t.t. ). Taip pat taikomas somatogeninis tyrimas, sindrominė analizė, auginama fibroblastų kultūra. Naudojami ir tradiciniai metodai – nustatomas metabolitų kiekis kraujyje, šlapime, smegenų skystyje; fermentų kiekis ir aktyvumas.
Jei gimsta negyvas naujagimis, visais atvejais rekomenduojama atlikti autopsiją, rentgenografiją ir mikrobiologinius tyrimus. Jei makroskopinė autopsija neparodo jokių nukrypimų nuo normos, patohistologiniai ar chromosominiai tyrimai vargu ar suteiks duomenų, turinčių diagnostinę vertę. Tačiau tokio pobūdžio tyrimai būtini ir naudingi, jei autopsijos metu aptinkama kokių nors anomalijų.
Dauguma įgimtų defektų yra palyginti reti, todėl net klinikinės – genetinės diagnozės specialistui kartais sunku nustatyti tikslią diagnozę. Ją nustatyti labai sunku dar ir dėl organizmo vystymosi sudėtingumo bei įvairiausių to vystymosi sutrikimų dėl žinomų ir nežinomų genetinių ir aplinkos faktorių. Monogeninių ligų diagnostikoje neapibrėžtumų kur kas mažiau, palyginus su kitokio tipo paveldimomis anomalijomis, tačiau ir šioje srityje diagnostinių problemų daugiau negu apstu.
Paskaitos temos
Prenatalinė diagnostika
Prenatalinės diagnostikos išsivystymas iš esmės pakeitė genetinę konsultaciją – dabar konsultantas gali tiesiogiai apibūdinti būsimojo naujagimio sveikatos stovį, o tai, savaime aišku, kur kas naudingesnė informacija, nei duomenys apie ligos recidyvo riziką. Prenatalinėje diagnostikoje naudojamus metodus galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes:
a) amniocentezė bei amniono gaurelių tyrimas. Naudojama nustatyti vaisiaus lyčiai, chromosominėms anomalijoms, metabolizmo sutrikimams, visiems susirgimams, kuriuos galima tirti, naudojant DNR tyrimu pagrįstus metodus;b) ultragarsinė echografija. Naudojama struktūrinių vystymosi ir nervinio vamzdelio defektų diagnozei;c) vaisiaus endoskopija. Atliekami tiesioginei vizualiniai tyrimai. Vaisiaus pakenkimo rizika 5 – 10 %, todėl taikomas labai retai;d) vaisiaus kraujo mėginio tyrimas (2 pav.). Tiriamos hemoglobinopatijos;
e) motinos kraujo mėginio tyrimas. Naudojama, nustatant nervinio vamzdelio defektus, kitas vaisiaus anomalijas;f) biopsija. Gali būti imami vaisiaus odos, kepenų mėginiai. Didelė vaisiaus pakenkimo rizika, todėl taikoma labai retai (kai metabolizmo sutrikimai pasireiškia tik tam tikruose audiniuose).2 pav. Vaisiaus kraujo mėginio ėmimas.
Dažniausiai naudojama amniocntezė, choriono gaurelių tyrimas bei ultragarsinė echografija; įvairūs metodai derinamo tarpusavyje. Kol dar nebuvo išvystyta DNR tyrimu pagrįsti metodai, atlikti prenatalinę diagnostiką buvo įmanoma tik tuo atveju, genetinės ligos simptomai pasireiškia fermentų ar kitų baltumų funkcijų sutrikimais. Baltymų funkcijų testų pagalba buvo nustatyti apie 45-ias recesyvines genines ligas, tokias kaip Pfaundlerio-Gurglerio liga, Lesch-Nyhan sindromas (tiriama hipokksantino fosforiboziltransferazė), fenilketunorija (tiriama fenilalanino hidroksilazė), Tai-Sachs’o liga (tiriama ā -heksozaminidazė) ir kt. Kai kurie metabolita gali būti pamatuojami tiesiog vaisiaus vandenyse (amniono skystyje), tačiau dauguma atvejų reikia paimti vaisiaus ląstelių mėginius. Beje, hemonoglobinopatijų atveju, kai pakanka atlikti kraujo ląstelių tyrimus, vaisiaus kraujo pavyzdžiai gali būti paimti tiesiai iš bambagyslės. Kadangi pastaruoju metu choriono gaurelių tyrimo metodai ir amniocentezė glaudžiai susiję su diagnoze DNR lygyje, šiuos metodus aptarsime šiek tiek plačiau.
AmniocentezėPunkcija atliekama 15 – 17-tą nėštumo savaitę, paimami vaisiaus vandens mėginiai. Pagrindinę skysčio dalį sudaro vaisiaus šlapimas ir kitos sekrecijos. Mėginiai paimami švirkštu tiesiai per motinos pilvo sienelę. Vaisiau ląstelės atskiriamos nuo skysčių centrifugavimu. Tada atliekamas tiesioginis ląstelių tyrimas arba auginama šių ląstelių kultūra ir tik tada atliekam visa eilė biocheminių, fermentinių, citogenetinių ir DNR lygio tyrimų. Beje, ši procedūra nėra 100% patikima. Yra nedidelė (0.5 %) vaisiau praradimo rizika. Procedūra atliekama ambulatorinėmis sąlygomis ir derinama su ultragarsine echoskopija – taip sumažėja nelaimingų atsitikimų skaičius ir kraujo išsiliejimo atvejai.
Choriono gaurelių tyrimasTai palyginti naujas metodas, tobulesnis už amniocentezę. Atliekamas 8 – 12-tą nėštumo savaitę. Choriono gaureliai yra vienas placentos komponentų ir galima paimti jų mėginį (apie 30 mg) beveik nerizikuojant pakenkti vaisiui. Kateteris gali būti įvedamas pro vaginą arba tiesiogiai pro pilvo sienelę. Procedūrą atliekant, vykdoma ultragarsinė kontrolė. Paimto audinio ląstelių biocheminę, citogenetinę ir DNR analizę galima atlikti tuoj pat arba auginti minėtų ląstelių kultūras. Šis metodas turi bent keletą privalumų – vaisiaus pakenkimo rizika mažesnė, tyrimas atliekamas ankstesnėje nėštumo stadijoje nei amniocentezė, be to gaurelių ląstelių kultūras galima išauginti žymiai greičiau nei amniono skysčių ląstelių.
Tiesioginis metabolitinių sutrikimų diagnozės būdas (t.y. naudojant biocheminius požymius) yra labai ribotas. Visų pirma, galimas toks atvejis, kai fermento ar kito baltymo funkcija pasireiškia tik specifiniuose audiniuose ir nepasireiškia amniotiniame skystyje ar choriono gaurelio ląstelėse. Antra, tam, kad išauginti minėtų ląstelių kultūras, reikia daug laiko, be to, tai atlikti gana sudėtinga: amniotinės ląstelės sunkiai auga ir kultūros gali žūti anksčiau nei jos taps tinkamos analizei. Trečia, tiriant reikia ieškoti sutrikusio geno koduojamų baltymų arba dėl minėto geno pakenkimų susikaupusių metabolitų, o kol kas dėl informacijos stokos tai įmanoma tik kai kurių geninių ligų atveju.
DNR tyrimu pagrįsta tyrimo technika išsprendžia kai kurias šių problemų, todėl galima drąsiai sakyti, kad ji padarė perversmą genetinėje diagnostikoje.
http://www.geneticahumana.lt/ http://www.prizme.lt/wwwdata/archive/P00/NegimKudyk.html
Paskaitos temos
LiteratūraKučinskas V., Genetika, Kaunas :Šviesa: 2001Kučinskas V., Tu ir tavo genai, Kaunas :Šviesa: 1998Rančelis V. Bendroji genetika, Vilnius “Mokslas ” 1986Mader S. S., Biologija I,II knyga, “Alma littera” 1999http:// http://www.people.virginia.edu/http://instruct.mwc.edu/