Baltasis Gandras Retai kuris paukštis yra taip gerai žinomas mūsų krašte, kaip baltasis gandras. Jį pažysta ne tik kaimiečiai, bet ir miestiečiai, ir ne tik tie, kurie jį matė, bet ir daug tokių, kuriems neteko jo gyvo matyti. Gandro populiarumas, vienur labai didelis, kitu mažesnis, priklauso nuo nuostabaus jo palinkimo artintis prie žmogaus ir juo pasitikėti. Balta, juoda, raudona-štai trys gandro spalvos. Užaugusio ūgis-apie 1050 mm, sparnų tarpugalis-2000 mm, patino suglausto sparno ilgis-600-620 mm, patelės-560-580 mm. Sveria nuo 3 iki 4 kg. Pūkuotų jauniklių snapas juosvos spalvos su gelsvu galu, kojos balzganos, o visas kūnas apaugęs tankiais pūkais, iš pradžių melsvai baltais arba pilkai balsvais, vėliau grynai baltais. Tiktai nedraugiškuose kraštuose gandras nepasitiki žmogumi ir vengia jo ištoli. Atvirkščiai, ten, kur žmogus jį globoja, jis atsilygina paitikėjimu. Čia tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas arba akėčios, įkeltos į meedį arba uždėtos ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į triūssiančius po ja žmones. Jis žino taip pat, kad jam nepavojingi lauko darbiningai, ypač moterys, artojas, ariantis dirvą,pjovėjai, šienaujantys pievą, todėl vos tepasitraukia jiems iš kelio. Atrodo, kad gandras ir žmogus sugyventi pradėjo labai seniai: to priežastis gali būti tai, kad artima žmogaus kaimynystė užtikrina paukščiui saugumą. Žmogaus gyvenamoji vieta turi tokį pat vaidmenį, kaip erelio ar kito didelio plėšraus paukščio lizdas, kurio rezginyje apsigyvena smulkūs paukščiukai, nes jie čia jaučiasi gerai apsaugoti nuo įvairių priešų. Net ir paties gandro lizde neretai peri žvirbliai, kielės ir kiti paukščiai.
Bevei šventu paukščiu gandras laikomas, gali būti, dėl to, kad jis lesa kenksmingus žmogui vabzdžius, gyvates ir kitus roplius. Jį gerbia turkai, bulgarai, arabai, ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai. Kai kur pagarba gandrui yra net prietaringo pobūdžio, ir vargas tam, kuris išdrįstų šį paukštį užmušti ar nuskriausti-jis būtu smarkiai nubaustas, net ir jo gyvybei grėstu pavojus. Taip yra Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, ir artimoje mums Baltarusijoje. Ne tik mūsų, bet ir kitos tautos apie gandrą yra susikūrusios daugybe prietarų, patarlių, dainų ar pasakų, kuriose šis paukštis neretai l.aikomas nepaprasta būtybe, antgamtine išmintimi apdovanota. Gandras numatantis sausą vasarą, bvadą ir tuomet išmetantis vieną vaiką iš lizdo; gandras nujaučiantis perkūną trenksiant į namus ir prieš tai nuskrendantis nuo stogo; gandras keršijantis savo skriaudėjui, atnešdamas snape žarijų ir padegdamas stogą-štai keletas iš daugybės pasakų apie gandro išmintį. Pažymėtin, kad gandras beveik neturi balso. Tik jauni, dar pūkuoti gandriukai turi nežymų, panašų į kačiukų kniaukimą galsą, kuris vėliau išnyksta, ir suaugęs paukštis vien tik šnypščia, kaip žąsis. Gandras balso stoką išlygin akalenimu. Šis garsas sudaromas, suduodant viena snapo puse į kitą, ir to garso tonas, stiprumas ir dažnumas gali būti įvairus, pagal paukščio nuotaiką. Gandras yra labai ėdrus, todėl visą dieną su mažomis pertraukomis ieško maisto. Šis maistas yra grynai gyvūninis, ir tik atsitiktinai gandras praryja kokią nors augalo dalį. Koks pagrindinis gandro maistas, pasakyti sunku jau vien dėl to, kad įvairiose vietose jis esti kitoks, taip pat nevienodas ir skirtingais metų laikais. Pats esu ištyręs nemažai gandrų skilvių ir išvamų ir, remdamasis tuo, susidarau nuomonę, kad šie paukščiai daugiausia minta vabzdžiais, iš kurių bene pirmą vietą užima žiogai ir mėšlavabaliai, grambuoliai, įvairių drugių vikšrai. Baraidžiodamas vandenyje, gandras sulesa daug ne tik subrendusių dusių, bet ir jų lervų. Masinio grambuolių pasirodymo metais gandras bent tam tikrą laikotarpį beveik tik jais ir minta. Iš stumbrinių gyvūnų gandrai sulesa nemažai žuvų, bet šis maistas yra daugiau atsitiktinis, nes ne visur jie lengvai gali jų pagauti.Varlių gandras taip pat daug suryja, bet ne visas jų rūšis jie mėgsta: mažiau žaliąsias, bet mielai lesa abiejų rūšių rusvąsias. Gandrai mūsų šalyje pasirodo pavasarį maždaug balandžio mėnesio 1 dieną, kartais anksčiau, kartais vėliau. Anksčiausiai esu pastebėjęs gandrą jau kovo mėnesio 24 dieną. Jų pasirodymo datą nesunku nustatyti, nes, vos atskridę, jie tuoj susiranda pernykščius lizdus. Niekuomet nesu matęs, kad porelės nariai drauge pasirodytu lizde: visuomet atskrenda vienas paukštis,tur būt, patinas, o po kelių dienų antras. Atvykęs teisėtas lizdo savininkas ryžtingau ginasi nuo svetimų gandrų,besikesinančių jį užvaldyti, kol pagaliau atvyksta jo patelė, ir tuomet abu paukščiai bendromis jėgomis gina savo teises. Bet ir tada byla nesti visiškai išspręsta, ir jie aršiai kovoja su svetimomis poromis. Tiesa, šios kovos nesiliauja ir vėliau,net tuomet, kai lizde jau būna kiaušinių ir jauniklių. Į užimtą lizdą kėsinasi ne tik kitos poros, bet ir vieniši gandrai, kurie norėtų čia įsitaisyti poilsio vietą.Įsibrovėliai kartais būna labai atkaklūs, ir, jei teisietieji lizdo savininkai yra tokie pat ryžtingi, kova esti ilga ir krūvina. Mūsų krašte gandrai peri beveik tik žmogaus įrengtose lizdavietėse-sename į medį įkeltame ar ant stogo uždėtame rate ar akėčiose. Tačiau, reikia manyti, kad tolimoje praeityje gandrai kraudavo lizdus medžiuose. Tokių lizdų dabar retai pasitaiko. Gandras savo lizdui papildyti kasmet suneša naujos medžiagos. Pažymėtina, kad jis tai daro ne tik pavasarį, prieš dėdamas kiaušinius, bet ir vėliau, net tuomet, kai jau esti paaugusių vaikų. Nuolat papildomi seni gandrų lizdai virsta didžiuliais griozdiškais statiniais, kasmet aukštesniais. Jie ilgainiui pakrypsta ant šono ir griūva. Iš išgriuvusio didelio gandro lizdo galima prikrauti gerą vežimą. Medžiagą lizdui neša paeiliui patinas ir patelė. Kai vienas renka ją, kitas stovi ar tupi, sergėdamas lizdą. Lizdas retai būna tuščias. Vienam paukščiui grįžus į lizdą ir abiem pakalenus snapais, tuoj klitas išskrenda medžiagos rinkti. O ta medžiaga-tai nepaprastas rinkinys viso ko, būtent: sausos visokio didumo šakos, nendrių ir meldų gabalai, karnos, samanos, šienas, sudžiūvęs karvių ir arklių mėšlas, žemės grumstai ir kt. Vidury lizdo padaroma nedidelė duobutė, kaip tik tokio didumo, kad joje būtų galima padėti kiaušinius ir pačiam atsitūpti. Bet vėliau, kai paauga jaunikliai ir lizde daug vaikščiojama ir šiukšlinama, jis virsta visiškai plokščia, suplakta aikštele. Gandrai paprastai deda 4-5 kiaušinius, visiškai baltus, mažai blizgančius, vidutinio dydžio (73,2×51,8 mm), o vienas kiaušinis sveria 120 g; išsiritęs iš jo jauniklis sveria 70-77 g. Peri abu gandrai pakaitomis, bet patelė daugiau, negu patinas, visuomet naktimis, ir tik dieną patinas ją pavaduoja. Patinas neneša maisto patelei, kaip kad daro kaikurie kiti paukščiai. Jaunikliai išsirita iš kiaušinių po 30 dienų ir iš pradžių būna apaugę tankiais baltais pūkais, o jų kojos esti šviesiai rausvos ir, palyginti su kūnu, nepaprastai mažos. Tik po penkiolikos dienų paukščiukas pirmą kartą, ir tai trumpam, pajėgia atsistoti stačias, o šiaip jis guli ar stovi, remdamasis visu pastaibiu; po 25 dienų jauni gandrai beveik visą laiką stovi, po 36 dienų bando jau stovėti viena koja, o apytiksliai po 70 dienų palieka lizdą. Seni gandrai taip pat, kaipirkirai, atneša maistą savo gūžiuose ir, kalenimu atsake į vaikų sveikinimą, atryjas ties jais viską, ką turi prariję. Saulėtomis dienomis jaunikliaikenčia nuokaitros, ir tuomet galima juos matyti plačiai išsižiojusiomis ir sunkiai alsuojančius.Seniai pakaitomis stovi lizde, sudarydami jiems pavėsį.Prieš apleisdami lizdą, jauni gandrai ilgai mankština spranus, mosuodami jais ir vis dažniau trumpam pakildami virš lizdo.Pastebėjau, jog pirmą kartą nuo lizdo jaunas jaunas gandras nutolsta tada, kai jį, mosuojantį sparnais ir šiek tiek pakilusį virš lizdo, vėjas nubloškia į šalį. Tuomet jis būna priverstas skristi, nors pirmas bandymas dar sunkiai sekasi, ir jo skrydis esti svyruojantis, labai skirtingas nuo senių skrydžio.Kartais įvyksta nelaimingų atsitikimų, kai dar nemokantis gerai skristi pakštis nesugeba aplenkti pakeliui stovinčio medžio, įtringa į jo šakas ir nukrinta žemen. Jaunikliams išskridus iš lizdo, visa šeima ganosi artimuose apylinkėse, ir jauniklius ilgą laiką galima pažinti iš balsvų kojų ir juosvų sparnų.Kiekvieną kartą visa draugė grįžta į lizdą ir visuomet jame nakvoja.Rugpjūčio pabaigojepirmiausia išskrenda jaunikliai, o seniai, atlikę sunkią tėvų pareigą, dar kelias dienas be rugpjūčio pastuoviniuoja lizde, kuris kelis mėnesius teikė jiems tiek vargo ir triūso.Dabar, kai jie ramiai jame ilsisi kedendami savo pluksnas, daro įspudį žmonių, kurie jaučia moralinį pasitenkinimą, atlikę prievolę.Paskui, po kelių dienų, išvysta vienas, po jo kitas.Katras poros narys pirmas pasileidžia į tolimą kelionę, man nepavyko nustatyti.Gandrinai (CICONIFORMES)
Šią sistematinę grupę sudaro 114 rūšių, skirstomų į septynias šeimas. Beveik visos rūšys yra prisitaikiusios gyventi sekliuose vandenyse, ir vien keletas rūšių gyvena sausose vietose. Tai yra vidutinio dydžio (iki 1,5 m aukščio) paukščiai. Kojos, kaklas ir snapas labai ilgi, koja aukščiau kulno plika; yra keturi pirštai, bet neturintys plaukiojamosios plėvės. Plunksnos gana retos, bet kai kur pakaušyje, kaklo pamate, nugaroje gali būti ypatingų, labai puošnių, ilgų plunksnų. Tai labai sena paukščių grupė, kurios palaikai yra ištirti iki kreidos laikotarpio, t. y. iki 100 milijonų metų. Pradėsime garnių (Ardeidae) aprašimą, o jų yra apie 62 rūšys. Jų galva, gal tik išskyrus snapo pamatą, yra plunksnuota (kitų šeimų gali būti plika). Kadangi kaklas labai ilgas, jis paprastai esti sulenktas (raidės S pavidalo). Vidurinio piršto kraštas dantytas; tokiu būdu pasidaro tarytum šukos „tuoleto“ reikalams. Taip pat „tuoletui“ skiriamos pudrinės plunksnos. Tai dvi ar keturios švelnios pagalvėlės iš minkštų pūkų, augančių krūtinės šonuose. Jų laisvieji galai nuolat nutrupa. Tokiu būdu pasidaro vadinamoji „pudra“, paskleidžiama kitose plunksnuose. Savo savybėmis ji primena žmogaus vartojamą pudrą arba talko miltelius, nesugeria vandens, tad plunksnos nuolat esti sausos.
Garnių šeimoje ypač paminėtini didieji baubliai, kurių yra žinoma 12 rūšių. Vardą jie gavo nuo baubiamo balso, kuris gal kiek panašus į buliaus baubimą ir labai toli girdimas. Baubliai yra išplitę tiek europoje (taip pat ir Lietuvoje nereti), tiek Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje ir Afrikoje. Dėl jų panašumo kai kurie zoologai linkę juos laikyti vienos rūšies geografinėmis rasėmis. Mūsų rųšis, didysis baublys (botaurus stellaris), yra apie 70 cm ilgio, gyvena sekliuose ežeruose ar pelkėse. Esant pavojui, baublys atsistoja stačias, atkreipęs į priešą krūtinę, kuri mažai tesiskiria nuo sausų švendrų bei nendrių, ir toikiu būdu gerai užsimaskuoja. Be didžiojo baublio, mūsų krašte bei kituose kontinentuose gyvena lyg ir jo miniatiūra-mažasis baublys (Ixobrychus minutus), vos 30 cm ilgio. Veikiausiai mažai kas jį pažysta, nors gana paplitęs. Moka puikiausiai slapstytis, o kartais apsigyvena visai arti žmogaus, pvz., nedideliuose sodo tvenkiniuose, kūdrose ir pan. Gal geriau jį pažinsi iš keisto galso, panašaus į šuniuko lojimą.