Gyvatės (Serpentes) – žvynaroplių pobūrio stuburiniai gyvūnai. Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių, kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Gyvatės minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba yra specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ar praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko. Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz. Smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.
Gyvatės skirstomos į : Nuodingas Nenuodingas – kai kurie dantys būna pailgėję, su išilgine vagele priekiniame paviršiuje arba su kanalu viduje, pro kurį į aukos kūną patenka nuodai.
Lietuvos gyvatėsLietuvoje viso gyvena 6 roplių rūšys, priklausančios keturioms šeimoms:1. Gluodenų (Anguilidae) 2. Driežų (Lacertidae) 3. Žaltinių (Colubridae) 4. Angių (Viperidae)
Žaltinių (Colubridae) šeima skirstoma į dvi rūšis:1. Paprastasis žaltys (Natrix natrix) 2. Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca)
Angių (Viperidae) šeima skirstoma į vieną rūšį:1. Paprastoji angis (Vivera berus)
Paprastasis (geltonskruostis) žaltys
Porūšis: GYVATĖS Serpentes (=Ophidia)Šeima: ŽALTINIAI ColubridaeGentis: PAPRASTIEJI ŽALČIAI NatrixPAPRASTASIS ŽALTYS ( Natrix natrix Linnaeus, 1758)
Argi negaila tų laikų, kai baltų gentys žaltį laikė namų židinio globėju? Žemaitijoje, kur šviesi mūsų pagoniška religija išliko ilgiausiai, dar 19 a. žaltį laikė kaip naminį gyvulėlį. Žaltys juodas, be zigzago nugaroje, o galvos šonuose – po 1 geltoną dėmę. Jis neturi nuodų, yra beginklis. Pavasarį daug žalčių susirenka prie ežerų, upių šiltų pakrančių. Čia poruojasi, o pavojaus metu plaukia vandeniu tolyn. Bet gyvena ir sausuose miškuose, kaimuose. Žalčiai gyvena 16-18 metų, bet laisvėje trumpiau.
Kūno ilgis (563,0 – 780,0) mm, (575,0 – 1113,0) mm, kūno paviršius pilkas, kartais beveik juodas. Dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Neretai tinklo pavidalo raštas, kurį sudaro tamsūs žvynų kraštai. Galvos šonuose yra 2 pusmėnulio formos, geltonos, balkšvos ar oranžinės spalvos dėmės. Pilvelis balkšvas, išmargintas skersai ištęstomis, juodomis dėmėmis. Lietuvoje neretas, paplitęs daugelyje vietų. Gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, pelkių pakraščiuose, užliejamose pievose. Dažni senose kirtavietėse, bebravietėse, prie sodybų. Pavasarį ir rudenį, kai dirvos drėgnos, aptinkami sausesnėse, gerai saulės įšildomose vietose. Tipiški dieniniai ropliai, aktyvūs nuo 8 iki 19 val. Maitinasi rytais ir vakarais. Dieną dažnai šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o esant pavojui greitai slepiasi. Naktį praleidžia urvuose, po šieno stirtomis, kelmais. Kartais apsigyvena po ūkinių pastatų grindimis. Tai judrios ir greitos gyvatės. Gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Gali apsimesti negyvais. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Medžioja sausumoje ir vandenyje. Grobį ryja gyvą. Poruotis pradeda balandžio – gegužės mėn. Kiaušinius deda birželio pabaigoje – rugpjūčio mėn. Dėtavietėms pasirenka drėgnas, gerai įšylančias vietas: negilius, apleistus urvus, supuvusius kelmus, drėgnas samanas, pjuvenų, mėšlo ar šiukšlių krūvas. Kartais į vieną vietą kiaušinius sudeda kelios patelės. Viena patelė sudeda 7 – 24 pergamentine plėvele padengtus kiaušinius. Kiaušiniai vystosi apie 5 – 8 savaites. Rugpjūčio – rugsėjo mėn. Išsirita žalčiukai. Subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Žiemoja giliuose urvuose, po kelmais, medžių šaknimis, ūkinių pastatų grindimis, pavieniui arba po kelis vienoje vietoje. Minta varlėmis, rupūžėmis, kartais pasigauna driežus, smulkius žinduolius, paukščių jauniklius, smulkia žuvis. Jauni žalčiai dažnai minta vabzdžiais.Lygiažvynis (lygusis) žaltys
Porūšis: GYVATĖS Serpentes (=Ophidia)Šeima: ŽALTINIAI ColubridaeGentis: LYGIAŽVYNIAI ŽALČIAI CoronellaLYGIAŽVYNIS ŽALTYS (Coronella austriaca Laurenti, 1768)
Lygiažvynis žaltys (lot. Coronella austriaca, angl. Smooth Snake, vok. Schlingnatter) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys. Dar kitaip vadinamas lygiuoju žalčiu. Kūno viršus pilkas, nugaros žvynai lygūs, gelsvai ar pilkai rusvas, kartais rusvai rudas, patinėlių ilgis 47 – 62 cm., patelių – 44 – 62 cm. Patinėliai paprastai rusvesni, patelės – pilkšvos. Išilgai nugaros yra 2 – 4 tamsių dėmių eilės. Ant kaklo yra 2 rudos ar tamsiai rudos juostelės ar dėmės. Jos susijungia viršugalvyje sudarydamos karūną primenantį raštą. Pilvelis pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis bei taškeliais. Apatinė uodegos dalis šviesesnė už pilvelį. Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T. Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius Kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų paligono prieigose (2005 rugsėjo mėn.). Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir gluodeno. Gyvena sausuose, mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Lygieji žalčiai aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės dažnai jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojais, tačiau įkandimai žmogui visai nepavojingi. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2 – 3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio – rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2 – 9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2 – 3 kartus per metus. Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą.
Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje – šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai. Lietuvoje labai reta ir mažai ištirta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gyvūnas taip pat saugomas Berno konvencijos – II kategorija, Čepkelių rezervate. Šį roplį laikyti nelaisvėje griežtai draudžiama, už nusižengimą baudžiama pagal įstatymus.Apsauga ir pirmoji pagalba, įgėlus gyvateiTaigi, kad apsisaugotume nuo gyvačių įkandimų:1. Reikia mokėti atskirti nuodingą gyvatę nuo nenuodingos: Nuodingos gyvatės galva plati, dažniausiai trikampė, nenuodingos – apvali. Nuodinga gyvatė turi geluonį (2 ilgus iltinius dantis), nenuodinga – neturi. Nuodingos gyvatės vyzdžiai elipsės formos (pailgi), nenuodingos – apvalūs. Nuodingos gyvatės įkandimo žymės – dvi šalia esančios žaizdelės, kurias palieka nuodingieji dantys, nenuodingos – daug mažų žaizdelių, kurias palieka eilė smulkių dantų.2. Reikia žinoti nuodingos gyvatės įkandimo požymius ir pavojaus signalus:1) Gyvatės įkandimo riziką lemia daugelis faktorių: Gyvatės rūšis ir dydis. Sušvirkštų nuodų kiekis. Įkandimų skaičius. Įkandimo vieta ( ypač pavojingi įkandimai į galvą). Nukentėjusiojo amžius ir svoris ( pavojingesnis poveikis vaikams ir senyvo amžiaus žmonėms). Bendra nukentėjusiojo sveikatos būklė. Individualus jautrumas nuodams.2) Pirmiausiai atsirandantys požymiai ( praėjus 10-60 min. po įkandimo): Skausmas, patinimas, odos spalvos pokyčiai įkandimo vietoje. Silpnumas, galvos skausmas, svaigimas, pykinimas, prakaitavimas, apsunkintas kvėpavimas, kraujavimai iš nosies, burnos gleivinių, kraujosrūvos odoje. Vėlyvieji nuodingos gyvatės įkandimo požymiai: Didėjantis įkąstos vietos tinimas, kraujosrūvų gausėjimas, kartais audinių nekrozė(apmirimas). Bendri požymiai – didėjantis silpnumas, dusulys, širdies ritmo sutrikimai, kraujospūdžio kritimas, šokas, gausus kraujavimas iš gleivinių, vėmimas krauju, gali pasirodyti kraujas išmatose ir šlapime.3. Reikia žinoti gyvatės nuodų poveikį: Hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją ( gebėjimą krešėti).
Neurotoksinai paralyžiuoja nervinių impulsų plitimą raumenyse ir kritiniais atvejais gali paralyžiuoti raumenis, dalyvaujančius kvėpavimo ir rijimo procesuose. Kardiotoksinai tiesiogiai veikia širdį ir gali sukelti kraujotakos nepakankamumą bei šoką.4.Reika žinoti, kokia pirmoji pagalba įkandus gyvatei: Nepanikuoti – mirtis nuo gyvatės įkandimo ištinka retais atvejais. Vengti nereikalingų judesių – judant nuodai greičiau pasiskirsto kūne. Neskubėkite užspausti žaizdos, leiskite pakraujuoti 15-30 sekundžių – išbėgs dalis nuodų. Kuo greičiau nuplauti žaizdą švariu vandeniu su muilu ( jei yra galimybė) ir uždėti šaltą kompresą – šaltis malšina skausmą ir patinimą, trukdo nuodams išplisti kūne. Nuimti apyrankes, žiedus, laikrodį – veržia tinstant pažeistai vietai. Kiek įmanoma skubiau kreiptis medicininės pagalbos.5. Reikia žinoti, ko gyvatei įkandus negalima daryti: Pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio – nuodai greičiau išplis kūne. Iščiulpti nuodus – nuodai per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus gali pakliūti į kraujotaką. Prideginti įkandimo vietą – dar labiau suaktyvėja audinių uždegiminė reakcija. Labai stipriai užveržti galūnę – atleidus “žgutą” (ar kitą užveržimo priemonę), kraujyje susikaupę nuodai gali plūstelėti į kraujotaką ir sukelti taip šoką.6. Reikia žinoti, kaip išvengti susidūrimo su gyvate? Reikia avėti aulinius batus ( botus) – gyvatės retai įkanda aukščiau apatinio blauzdos trečdalio. Brisdami per aukštą žolę, vaikščiodami drėgnomis, pelkėtomis vietomis priekyje su lazdą“čiuopkite” kelią: palenkite žoles, padaužykite į žemę ar į kelmus – gyvatės kurčios, tačiau jos puikiai jaučia judesį, todėl stengsis sprukti jums iš kelio. Pamatę gyvatę sustokite – jei ji nekreipia į jus dėmesio, iš lėto eikite toliau, jei pasuko į jus galvą, ramiai ir iš lėto traukitės atgal. Nedarykite staigių judesių, nemosuokite lazda gyvatei prieš nosį – tai tik dar labiau suaktyvina gyvatės agresiją ir išprovokuoja ją puolimui. Jei keliaujate tamsiu paros metu, kelią apšvieskite intensyviai šviečiančiu žibintu – gyvatės nemėgsta ryškios šviesos ir sprunka į šalį. Miške nesėdėkite ant kelmų – po šaknimis ar kelmo kiaurymėse neretai poilsiauja gyvatės. Nekiškite rankos į olas, dreves ar kitas angas medžiuose ir žemėje, nekilnokite akmenų, šakų, medžio puvenų – nežinia, kas ten gali tūnoti. Tvarkydami sodo ar miško aplinką, naudokite įrankius su ilgu kotu, rankomis nerinkite lapų, sausuolių ir kitokių atliekų – gyvatės mėgsta ten slėptis nuo kaitros, taip pat neretai ieško ten sau grobio (graužikų).PriešnuodžiaiPriešnuodžiai – tai medžiagos, tiesiogiai ar netiesiogiai naikinančios nuodų poveikį. Gydymas priešnuodžiais yra efektyvus tik esant toksikogeninei apsinuodijimo stadijai. Jeigu toksinės medžiagos kaupiasi organizme, priešnuodžius galima vartoti ir daug vėliau arba lėtinių apsinuodijimų atvejais, norint iš audinių į kraują ištraukti ten susikaupusius nuodus ir pašalinti juos iš organizmo.Priešnuodis gyvatės nuodams daromas iš arklio kraujo. Nuodus arkliui leidžia palaipsniui didindami jų kiekį tol, kol mirtina dozė viršijama 80 kartų. Po to iš arklio ima kraują ir gamina jo serumą. Iš vieno arklio galima gauti 75 litrus kraujo žaliavos. Taigi gyvatė tarnauja žmogui, jo sveikatai.Šis tas įdomaus1.Rytų filosofijoje gyvatė – grožio ir išminties simbolis.2. Gyvatės oda itin brangi.3. Gyvatė maitinasi tik kas tam tikrą laiko tarpą. Prarijusi savo auką, ji ramiai ilsisi, kol vėl išalks – be reikalo ji nieko nežudo.4. Gyvatė – itin taikus gyvūnas; savo nuodus ji naudoja tik dviem atvejais: kai reikia išsigelbėti nuo bado arba savigynai.5. Gyvatė itin saugo savo lizdą, kuriame sudėti jos kiaušiniai.6. Gyvatė apie pasaulį sprendžia iš klausos ir lytėjimo; vadinasi, ji apsaugota nuo išorinio objektų vertinimo.7. Gyvatės nuodai, kuriuos ji suleidžia aukai – tikras humaniškumas, lyginant su plėšriaisiais žvėrimis, kurie savo auką gali pradėti ėsti dar gyvą.8. Gyvatės nuodai – itin vertingi vaistai, jei vartojami mažomis dozėmis.9. Gyvatė negali išsyk nužudyti daugiau nei vieno objekto, nes nuodai jos dantyse kaupiasi palaipsniui ir po vieno įgėlimo reikia tam tikro laiko tarpo, kad tie nuodai vėl susikauptų. 10. Gyvatė beveik visada įspėja, prieš geldama ne dėl maisto. Ji šnypščia, bando pabėgti; barškuolės ima barškinti “skambaliukais” ant savo uodegos.tačiau reikia nepamiršti, kad:Gyvatė beveik nemato. Kiekvieną staiga ir per arti priartėjusį objektą ji kanda, kadangi šiaip jau gyvūnas vien iš mėsos ir be jokių dyglių yra itin gardus kąsnelis kiekvienam mėsėdžiui, o gyvybę instinktyviai saugo kiekvienas gyvūnas… Gyvatės (Serpentes) – žvynaroplių (Squamata) pobūrio stuburiniai gyvūnai. Kūnas labai pailgėjęs dėl ypatingo judėjimo būdo. Stubure būna daugiau kaip 400 slankstelių, kurių savotiška sandara suteikia stuburui lankstumą ir stiprumą. Galūnės ir jų juostos atrofuotos. Didžiausios rūšys (anakondos ir pitonai) pasiekia 8 m ilgį, atskirais atvejais iki 10 m.MitybaMinta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba labai specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ir praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko.
Dantų sandara
Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz. smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.
Paprastoji angis (marguolė)Porūšis: GYVATĖS Serpentes (=Ophidia) Šeima: ŽALTINIAI Colubridae Gentis: NUODINGOS GYVATĖS
Paprastoji angis Lietuvoje dar kitaip vadinama: gyvatė marguolė, margoji gyvatė, pantinė gyvatė. Tai vienintelis nuodingas Lietuvos roplys. Ruda, pilka, juoda su balsvu zigzagu nugaroje. Akies vyzdys – vertikalus, siauras.Angys išskiria hemotoksinius nuodus, kurie tirpdo kraujo kūnelius ir sukelia vidinius kraujavimus. Lietuvoje gyvena viena rūšis – paprastoji angis. Kaip ir dauguma nuodingų gyvačių, ją galima atpažinti iš trikampio formos snukio ar, jei įmanoma pažvelgti į nasrus, iš akivaizdžiai matomų iltinių dantų, kurių paprastos gyvatės neturi. Lietuvoje ankščiau buvo dažna, ypač pamiškėse bei pelkių pakraščiuose. Aktyvesnė naktį, minta daugiausia smulkiais graužikais ir varlėmis. Gimdo gyvus jauniklius. Atsiveda nuo 5 iki 20 jauniklių, priklausomai nuo motininio organizmo dydžio. Individai esti rudos ar pilkos spalvos su tamsiu raštu ant nugaros ir užauga iki 80 cm ilgio. Patelės paprastai stambesnės ir įgavusios pilką spalvą. Jaunikliai paprastai būna rusvi ir tikrąjį kūno atspalvį įgauna tik po kelių metų. Tik gimę jaunikliai jau ginkluoti nuodais. Nereikėtų manyti, kad jie pavojingesni ar agresyvesni už motiną.. Įkandimas žmogui skausmingas, bet pojūtis dingsta jau po kelių dienų. Nuodų efektas analogiškas barškuolės hemotoksiniams, tik ši gyvatė jų suleidžia kur kas mažiau. Paprastai bitės įvardinamos kaip padarai pavojingesni žmogui nei angis, dažniausiai taip yra dėl įkandimo sukeltos anafilaksinės reakcijos ir kur kas rečiau baigiasi mirtimi. Nepaisant to, įkandus gyvatei ir įtariant apie jos nuodingumą, visuomet patartina kreiptis į medikus. Angis yra neagresyvi gyvačių rūšis ir kanda tik užklupta netikėtai ar išprovokuota tai daryti. Užuot puolusi pirma, visuomet stengiasi pasislėpti ar išvengti kontakto su už save kur kas didesniais padarais. Gyvatės išskiriami nuodai hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją (gebėjimą krešėti).
Karališkoji – aspidų šeimos gyvatė. Tai viena didžiausių ir nuodingiausių gyvačių pasaulyje. Ilgis iki 5,5 m. Labai nuodinga, žmogui jos įgėlimas visada baigiasi mirtimi. Nuodai, turintys neurotoksinų, sukelia visišką paralyžių, todėl sustoja širdies veikla. Kraujyje turi neutralizatorių, kuris apsaugo nuo kitų gyvačių nuodų poveikio, todėl gali medžioti tokias nuodingas gyvates kaip indiškoji kobra.Paplitusi pietų ir pietryčių Azijoje, daugiausia tropiniuose miškuose. Minta dažniausiai kitomis gyvatėmis, driežais, graužikais.
Indiškoji kobra, akiniuotoji kobra (Naja naja) – aspidų (Elapidae) šeimos nuodingų gyvačių rūšis.Daugiausia gyvena Indijos regione. Išauga iki 2 metrų. Deda kiaušinius nuo gegužės iki liepos mėnesio. Gali padėti 12-30 kiaušinių požeminiame guolyje. Gyvačiukai išsirita per 48-69 dienas, gimę būna 20-30 cm ilgio ir jau turi visiškai funkcionuojančias nuodų liaukas.Teksaso barškuolė (lot. Crotalus atrox, angl. Western Diamondback Rattlesnake, vok. Texas-Klapperschlange) – barškuolių (Crotalus) genties gyvatė, priklausanti angių (Viperidae) šeimai, duobagalvių angių (Crotalinae) pošeimiui.Tai labai nuodinga gyvatė, paplitusi Šiaurės Amerikoje. Ilgis iki 2 m. Spalva labai įvairuoja ir priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena. Ji gali būti pilka, ruda ar net alyvų žalumo. Uodega išmarginta juodomis ir baltomis juostomis. Jos gale yra savotiškas barškutis, kurį sudaro judamai suaugę galiniai uodegos segmentai. Gindamasi barškuolė judina barškutį, tuo perspėdama užpuoliką. Kerta tik negalėdama išvengti susidūrimo, o šiaip barškindama perspėja ir nubaido užpuoliką.Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ir driežais. Nuodai labai stiprūs, auką nužudo per kelias sekundes.
Tropikinė barškuolė, arba kaskavela (lot. Crotalus durissus, angl. Tropical rattlesnake, angl. Schauer-Klapperschlange) – barškuolių (Crotalus) genties gyvatė, priklausanti angių (Viperidae) šeimai, duobagalvių angių (Crotalinae) pošeimiui.Kūnas apie 1,6 m ilgio, raudonai rudas, su šviesiai geltonomis zigzaginėmis linijomis, einančiomis šonais. Kaklo šonuose yra išilginės šviesios linijos. Galva su plačiu tamsių ir siauru šviesių juostų raštu.
Tropinės barškuolės gausumas didelis. Brazilijoje tai antra pagal dažnumą nuodingoji gyvatė, todėl didžiausias skaičius ir įgeltų.Nuodų veikimas pasižymi labai plačiu spektru. Juose yra ir neurotoksinų ir hematoksinų. Įkandus pasireiškia ne tik vietiniai simptomai, bet ir paralyžius, ypač kvėpavimo takų. Mirtingumas apie 70 proc. nuo įkandimų skaičiaus. Gaunama 26-45 mg nuodų sausos masės.Smaugliniai (Boidae) – žvynaroplių (Squamata) šeima. Priklauso stambiausios dabartinės gyvatės, tačiau yra ir smulkių, užsikasančių dykumose į smėlį. Turi dubens liekanas su šlaunikaulių rudimentais, kurie nežymiai styro abiejuose kloakos šonuose. Turi abu plaučius, tačiau dešinysis didesnis. Nuodingų dantų neturi. Grobį smauglys pasmaugia stipriai suverždamas kūno kilpas. Smaugliniai stipresni ir vikresni už pitoninius, veda gyvus vaikus, pasaulyje labiau išplitę.Anakonda (lot. Eunectes murinus) – smauglinių (Boidae) šeimos pati sunkiausia pasaulyje gyvatė, galinti sverti iki 250 kg.Gyvena upių pakraščiuose, Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje, šiaurės Bolivijoje, Peru ir kt. Pietų Amerikos valstybėse. Maistas – vandens paukščiai, smulkūs žvėreliai, kartais vėžliai, jauni kaimanai, kiaulės, šunys, vištos, antys.Apie anakondas sukurta daug legendų. Pirmieji tyrinėtojai pranešdavo, kad jos net apie 40 m ilgio, tačiau daug realesnis yra maždaug 9 m ilgis. Sunku nustatyti susirangiusios ar vandenyje tykančios gyvatės ilgį. Anakonda – ne tik antra pagal dydį gyvatė, bet ir nepaprastai raumeninga bei stipri. Ji yra smauglys, todėl gali suspausti ir praryti elnią, kiaulę, tapyrą ar 2 m aligatorių. Patelė, kaip dauguma kitų gyvačių, kiaušinių nededa. Ji atveda net 45 jau susiformavusius 60 cm ilgio jauniklius.Žmones puola retai, kartais tiesiog per klaidą, matydama tik žmogaus dalį arba jei jai atrodo, kad žmogus nori atimti jos grobį. Vietiniai gyventojai anakondų nebijo, medžioja dėl odos.Nelaisvėje anakondos gyvena 5-6 metus; užregistruotas atvejis kai išgyveno 28 metus. Pagrindinis maistas – kiškiai, jūrų kiaulytės, žiurkės, bet taip pat minta įvairiais ropliais, žuvimis, kartais ir gyvatėmis.