Nedaug kas žino, kad ežerai yra laikini gamtos dariniai. Jų gyvenimo trukmė matuojama kartais šimtais metų, dažnai – keliais tūkstanmečiais, o retkarčiais – net dešimtimis ir šimtais tūkstančių metų. Tačiau, šiaip ar taip, tai tik akimirka geologinio ir evoliucinio laiko skalėje. Lietuvos ežerai palyginti yra labai jauni, jiems ne daugiau kaip dvylika – trylika tūkstančių metų. Mat jie susidarė po paskutinio ledynmečio. Ledynams ištirpus, mūsų teritorijoje ežerų buvo daug kartų daugiau negu dabar. Praeis šimtai metų, ir jų liks dar mažiau. Ežero gyvenymo trukmę apsprendžia trys aplinkybės: a) Ežero dydis b) Ežero gylisc) Klimatinės sąlygosŠiuo metu bendrijų kaitai ežeruose turi turi daug įtakos žmogaus veikla.
Ką tik susiformavę ežerai labai neturtingi maisto medžiagų. Gyvybė juose kuriasi sunkiai. Tačiau bėga metai, ir jie turtėja. Upeliai ir upės atplukdo į ežerus organinių ir mineralinių medžiagų, smėlio bei molio. Dalis ant dugno nusėdusių medžiagų nebegrįžta antgal į ciklą, todėl vandens telkinyje pradeda kauptis dumblas. Isikuria stambūs vandens augalai, į ežerą atkeliauja moliuskai, žuvys. Dumblo sluoksnis kiekvienais metais vis storėja, ežeras vis seklėja. Ežerų pakrantėse pradeda augti viksvos, nendrės, švendrai, asiūkliai, po to puplaiškiai, žinginiai, kol galų gale susidaro liulantis augalų sluoksnis – plovas. Jis vis storėja, plečiasi i ežero pusę ir po kelių šimtmečių susijungia su dumblo sluoksniu. Ežero vietoje atsiranda pelkė, kuri dar po kelių šimtų metų virsta mišku. Kaita baigiasi, ateina brandos, arba klimakso, stadija.
Pastaraisiai dešimtmečiais, ne tik ežerai, bet ir daugelis kitų vandens telkinių: tvenkiniai, marios, upeliai, kanalai bei didžiosios upės – sparčiai užauga vandens augalais. Tai susiję su kraštovaizdžio bei hidrografinio tinklo pokyčiais, erozinių procesų suaktyvėjimu, klimato svyravimu bei kitais veiksniais. Kai kurių autorių duomenimis (Betsonis , Dvareckas, 1991), šio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje vandens augalai buvo paplitę beveik visuose Lietuvos ežeruose. Plintantys ežeruose vandens augalai vis labiau veikia fliuvialinėje sistemoje vykstančius procesus, iškreipia ežero hidrodinaminį režimą, vandens savybes, nešmenų dinamika bei ežero krantų deformacijų pobūdį.
Priekrantės seklumos
Ežerai vandens augalais užauga nuo pakraščių ežero vidurio link. Maži gyliai ir stovintis vanduo yra palankūs veiksniai vandens augalijai tarpti ežero pakraščiuose, kur susiformuoja ivairios konfiguracijos, ploto ir sudėties jos arelai. Augalijos rūšinė įvairovė, netolygu išsidėstymą lemia ežero dugno nelygumai ir litologijos skirtumai, krantų linijos vingiuotumas, ežerų hidrodinaminis režimas bei daug kitų aplinkybių. Mažiausiai užauga gilesni didesnio nuolydžio ir žemesnės temperatūros ežerų pakraščiai, o plačiausiai augalai išplinta tuose vietose, kur yra priekrantės seklumos. Priekrantės seklumos dažniausiai aptinkamos švelniai vingiuotose, didesniu meandrų išgaubtuose krantuose. Kiek rečiau jų būna didesnio nuolydžio ežerų priekrantėse. Seklumų ilgis labai įvairus ir kinta nuo keliasdešimties iki 150 – 250 metrų, o plotis esant žemam vandens lygiui ne retai siekia 1/20 – 1/15 ežero ploto. Seklumų meždiaginė sudėtis priklausomai nuo ežero gremžiamų uolienų sudėties, nuo ežero kranto dinaminės būklės, gali keistis nuo įvairių smėlių iki gargždo ir smulkių riedulių. Visoms seklumoms, nepriklausomai nuo jų litologinės sudėties būdingos smulkaus smėlio ir dumblo apnašos.
Vandens augalija
Daugelyje seklumų gausiausiai augalų yra arčiausiai kranto esančioje dalyje. Arčiausiai kranto esanti ir sekliausia, iki 0,2 metro gylio seklumos dalis užauga sėkliniais brėžiais (Butomus umbelatus L.), vandeniniais čėriukais (Roripa amphilia (L.) besser), gyslotiniais dumblialaiškiais (alisma plantago – aqutica L.) retkarčiais iki tokio gylio „įbrenda“ monažolės ir nendrės. Augalai paplinta išilgai kranto linijos visu seklumos ilgiu, sudarydami įvairaus didumo plotus. Gargždingų, riedulingu, iki nuo 1 iki 3 metro pločio seklumų pakraščiai dažniausiai užauga brėžiais. Labai retai, dažniausiai ties šaltiniotomis pakrantėmis smėlio seklumos užauga kanadinėmis elodėjomis (elodea canadensis michx.) iš rečiau pasitaikančių augalų paminėtinas adatinis duonis (eleocharis acicularis (L.) roem et schult.) bei šakotasis šiurpis (sparganium erectum L.).
Vandens augalijos dauginimasis
Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus – žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedai yra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis.
Išvados:
Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma,kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės.
Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.Visas vandens augalų prisitaikymas per tam tikrą laiką absorbuoja vandens paviršių ir ežeras pradeda užakti. Šiuo metu Lietuvoje apie 70% ežerų yra gana jauni, todėl mažai užžėlę. Apie 30% ežerų jau yra smarkiai užžėlę ir tapo puikia vieta paukščių ir gyvūnų namams. Užžėlę ežerai dabar yra tapę draustiniais ir rezervatais, kuriuos Lietuvos valstybė labai saugo.
Gyvūnija
Ežeruose gausu ne tik augalijos, bet ir gyvūnijos. Užžėlę ežerai pasižymi savita gyvūnija. Egzistuoja daugybė gyvūnų rūšių, pradedant kirmėlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, baigiant žuvimis, kurios gamtoje esant dideliai konkurencijai keičia savo lytį tam, kad sėkmingai susilauktų palikuonių. Mokslininkai tvirtina, kad jų studijos parodė, jog tarp visiškai skirtingų studijuotų gyvūnų rūšių yra fundamentalūs panašumai, kai kalbama apie dauginimosi metodus. Pagal evoliucijos teoriją, gyvūnai priversti keisti lytį tuomet, kai egzistuoja didelė lyčių disproporcija. Stebina tai, kad sirtingų rūšių gyvūnai keičia lytį sulaukę vienodo dydžio ir svorio skaičiuojant procentaliai pagal tam tikrą rūšį.
Pelkės
Pelkės – tai seniai užžėlę ežerai. Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą – tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės – Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse – Versminio, Ežerėlio, Trikampio, dubaklonyje prie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Taip pat nedidelės pelkaitės sutinkamos reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse – taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją – aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse – bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Didžiausia tarpinio tipo pelkių bendrijų įvairovė yra Kempės upelio slėnyje ir Skroblaus slėnyje Kapiniškėse. Aukštapelkių augalijoje vyrauja gailiniai pušynai, magelaniniai kiminynai, o aplink pelkinius ežerėlius – svyruokliniai viksvynai. Musteikos apylinkėse sutinkama reta Pietų Lietuvai rūšis, esanti ant pietinės arealo ribos – durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata). Tarpinio tipo pelkių augalijoje vyrauja laibaviksvynai, snapuotieji viksvynai, apvaliaviksvynai ir pelkiniai beržynai. Parko žemapelkėse vyrauja raistinės bendrijos: viksviniai juodalksnynai, kimininiai juodalksnynai, pilkieji gluosnynai, o taip pat ir žolinės – šeriuotieji viksvynai, pelkiniai viksvynai, šaltiniuotose vietose nemažus plotus užima ir šluotelinės viksvos bendrijos.
Biologinė įvairovė
Pelkės pasižymi didele tipų įvairove. Esama ir atvirų, ir retmiškiais bei miškais apaugusių aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Vyraujantys pelkėse medynai: gailiniai pušynai (aukštapelkėse), viksviniai ir nemoraliniai juodalksnynai bei beržynai (žemapelkėse). Praeityje pelkės nebuvo sausinamos, todėl išsaugojo pirmykštį natūralumą. Čia nemažai išlikusių retųjų augalų. Dauguma nykstančių augalų, tokių kaip: pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), nariuotoji ilgalūpė (Collarorhiza trifida), randami atvirose ir pusiau atvirose tarpinio tipo pelkėse. Raistų pakraščiais, senuose juodalksnių ir eglių medynuose puikų prieglobstį randa daugelis nykstančių grybų, kerpių ir samanų rūšių. Daugelis jų retos visoje Europoje ir rastos pirmą kartą Lietuvoje. Išskirtinė Viešvilės rezervato savybė – didelis viso gamtinio komplekso mozaikiškumas. Netgi praeidamas nedidelį atstumą gali pamatyti plačią gamą įvairių pelkių, medynų, vandens telkinių, pievučių ir laukymių. Rezervate sutinkamos retosios sengirėms būdingos vabalų rūšys (šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis). Viešvilės upelyje gyvena margieji upėtakiai (Salmo truta fario), mažosios nėgės (Lampetra planeri), gausu paprastųjų kūjagalvių (Cottus gobio). Miškuose sutinkami baikštieji uoksiniai (pilkoji meleta (Picus canus), baltnugaris genys (Dendrocopos leukotos) ir plėšrieji (erelis rėksnys (Aquila pamarina), lututė (Aegolius funereus) paukščiai. Pelkėse gana gausios gervės (Grus grus), pastoviai peri dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria). Rudenį ir pavasarį pelkių žuvinguose ežeruose apsistoja būriai migruojančių paukščių. Gūdžiuose papelkių miškuose slapstosi stambieji plėšrūnai – vilkai (Canis lupus) ir lūšys (Lynx lynx). Viešvilės upelyje nemažai bebrų (Castor fiber) užtvankų, gyvena ūdros (Lutra lutra).
Išvados
Ežerų užžėlimas yra netik žalingas, bet ir naudingas. Per tam tikrą laiką ežerai užželia ir tampa pelkėmis. Jose susikuria naujos augalų ir gyvūnų bendrijos. Kadangi šie augalai ir gyvūnai yra labai saviti ir būdingi tik šiai vietovei, dėl mažos populiacijos jie yra vertinami ir saugomi. Todėl lietuvoje yra susikūręs tankus rezervatų ir draustinių tinklas.