Evoliucija

EVOLIUCIJA

Darvino teorijos reikšmė:
1. įtvirtino istorinį gyvosios gamtos aiškinimo metodą;
2. nustatė pagrindines pasaulio evoliucijos varomąsias jėgas;
3. atskleidė biologijos mokslo uždavinius.
Evoliucijos varomosios jėgos:
1. gamtinė atranka;
tai gamtoje vykstantis procesas, kurio metu konkrečiomis aplinkos sąlygomis išlieka gyvi ir susilaukia palikuonių individai, turintys tai rūšiai naudingų požymių ir savybių. Gamtinės atrankos prielaidos:
a) populiacijos nariai turi paveldimų skirtumų;
b) kiekvienoje kartoje atsiranda daugiau individų, nei gali išgyventi ir daugintis;
c) turi adaptyvių bruožų.
Gamtinės atrankos pasekmė – vėlesnėse kartose adaptyvius bruožus turi vis didesnė individų dalis. Jos pavyzdys – kenkėjų prisitaikymas prie naujų pesticidų, arba atsiradęs bakterijų atsparumas anntibiotikams
2. kova už būvį;
a) vidurūšinė – konkurencija tarp vienos rūšies individų;
b) tarprūšinė – tarp rūšių dėl maisto, teritorijos, vieni kitus ėda, atsiranda simbiozė ir t.t.
c) kova su nepalankiomis aplinkos sąlygomis.
3. paveldimas kintamumas.

Rūšis – tai visuma vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei atologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją, turinčių panašų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.

Gamtinė ir dirbtinė atrankos
Dirbtinė skirstoma į nesąmoningą ir planingą. Pirmoji egzistavo jau senovėje, o kita atsirado tik 18 a. pabaigoje.
Kryptinga atranka – pranašumą turi kraštutinė fenotipo dalis.
Stabilizuojančioji – pranašumą turi taarpiniai fenotipai;
Išskiriančioji – pirmenybė teikiama dviem kraštutiniams fenotipams.

Rūšių susidarymui įtakos turi:
1. mutacijos – atsiradusios mutacijos perduodamos iš kartos į kartą, ir padedančios organizmui išlikti bei daugintis, išlieka. Taip susidaro naujos rūšys;
2. kombinacinis kintamumas – jis didina lytiškai besidauginančių organizmų adaptyvumą ir teikia medžiagą natūraliajai atrankai;
3. izoliacija – sukeltos ne

evienodos sąlygos vienos rūšies individams taip pat sukelia pakitimus, dėl kurių iš bendros tėvinės formos susidaro naujos rūšys;
4. atranka – jos dėka atrenkamos vertingos rūšys ir taip palaipsniui atsiranda rūšys, turinčios labai didelį kiekį naudingų bruožų.

Iškastinės gyvūnų liekanos – pagrindinis evoliucijos įrodymas. Struktūros, kurios yra panašios, nes yra paveldėtos iš bendro protėvio, vadinamos homologinėmis. Paukščio, šikšnosparnio, banginio, katės arklio ir žmogaus rankų kaulai yra panašūs. Pas visus išvardintus galima aptikti žastikaulį, alkūnkaulį, stipinkaulį bei delnakaulius.

Archeopteriksas – pereinamoji forma tarp roplių ir paukščių. Jis turėjo plunksnas ir naguotus sparnus, dantytus žandikaulius, ilgą uodegą su slanksteliais,

Austrolopitekas
Žema kakta, išsikišantis veidas, dideli antakių lankai, smegenų tūris 400 cm3, didelis skruostų lankas.
Vaikšto stačias. Primityvūs darbo įrankiai.

Homo habilis (sumanusis)
Yra kakta, išsikišantis veidas, dideli antakių lankai, smegenų tūris 700 cm3, didelis skkruostų lankas.
Kultūros užuomazgos. Įrankiai ruošti mėsai.

Homo erectus (statusis)
Aukštesnė kakta, veidas beveik plokščias, dideli antakių lankai, smegenų tūris 800-1200 cm3.
Naudojo ugnį, kalbėjo artikuliuota kalba.

Kromanjonietis
Aukšta kakta, plokščias veidas, maži antakių lankai, smegenų tūris – 1300 cm3.
Kultūra, įrankiai ištobulėję, moka piešti, kalbėti.

Leave a Comment