Blakstienosios kirmėlės

Siurbikės ir kasipinuočiai-tai dvi grupės parazitinių gyvūnų,kurie gali sukelti pavojingas žmogaus ir gyvulių ligas.Šiuos gyvius ir laisvai gyvenančias blakstienotąsias kirmėles,arba turbeliarijas,zoologai jungia i plokščiųjų kirmėlių
(Plathelminthes) tipą.Jų kūnas nenariuotas,simetriškas.
Laivai gyvenančios blakstienotosios kirmėlės yra vientiso kūno,kaspino pavidalo,neturi apytakos sistemos ir turi tik vieną (burnos) angą į žarnyną.Vidinį ir išorinį ląstelių sluoksnius, t.y. entodemą,kuriuos turi ir duobagyviai (aktinijos ir jų giminaičiai),skiria tarp jų įsiterpęs trečiasis ląstelių sluoksnis-mezoderma.Iš mezodermos darosi raumenys ir dauginimosi organai.Šių kirmėlių kūno sandara yra sudėtingesnė,negu duobagyvių,nes jos turi organų sistemas.
Dauguma jųų gyvena vandenyje.Minta per ryklę-plačią angą,kuri jungia burną su žarnynu.Ryklė prispaudžiama prie maisto šaltinio ,raumenų padedama atplėšia maisto daleles,ir šios slenka į žarnyną.Nesuvirškintos medžiagos grįžta į ryklę ir pašalinamos.
Plokščiosios kirmėlės yra primityviausi iš tų gyvūnų,kurie jau turi tikrą šalinimo sistemą: išilgai šonų eina latakai,kurie atsiveria į išorę šalinamosiomis angomis.
Latakus kanalėliai jungia su grupėmis “liepsninių ląstelių”,kurių kiekvienoje yra pluoštas nuolat virpančių blakstienėlių;šios varo į ląstelės vidų,o per ją į kanalėlį šalintus skysčius.Tokiu būdu kirmėlė,matyt,šalina iš kūno ir vandens perteklių.
Kirmėlės kūno priekinėje dalyje yra nervinis audinys-smegenys;nerviniai laidai jaas sieja su dviem primityviomis akimis.Dauguma kirmėlių rūšių vengia šviesos.Jos turi
chemoreceptorius – cheminio jutimo organus. Blakstienotosios kirmėlės bematant reaguoja į vandens cheminius pakitimus,kuriuos sukelia potencialus maisto šaltinis,ir ima judėti cheminių medžiagų didesnės koncentracijos link.
Siurbikių gyvenimas.Paprasčiausia parazitavimo forma yra prisisiurbimas prie šeimininko kū

ūno.Daugelis siurbikų prisitaikė prie šios gyvensenos.Siurbikės Gyrodactylus,pavyzdžiui,prisisiurbia siurbtukais ir kabliukais prie žuvų,kurių syvais jos minta,žiaunų.Bet sverbesni žmogui yra vidiniai parazitai,pavyzdžiui,kraujinė siurbikė (Schistosoma haematobium),sukelianti schistosomatozę,ir kepeninė siurbikė,kuri dažnai pažeidžia avių tulžies takus ir pūslę.
Be akivaizdaus siekimo prisisiurbti prie šeimininko ir iš jo maitintis,kiti endoparazito poreikiai itin paprasti,todėl judėjimo,virškinimo ir jutimų organai yra sunykę,o vietoj blakstienėlių susidariusi standi kutikulė.Parazito palikuonims nedažnai pavyksta susirasti naują šeimininką.Todėl visos siurbikės turi didokus dauginimosi organus,kad,žuvus net 99% kiaušinių,likusieji išgyventų ir patektų į kito šeimininko kūną.
Gyvūnams kuriame gyvena suagusi siurbikė,vadinamas galutiniu šeimininku.
Kad lengviau pereitų iš vieno galutinio šeimininko į kitą,kirmėlės turi vieną ar keletą tarpinių šeimininkų.Kraujinei siurbikei pakanka vieno tarpininko.

Leave a Comment