biologija

Informaciniai leidiniai > Vaikams

Selemonas Paltanavičius

Gyvūnų namai (serija „Mano pirmoji gamtos enciklopedija“)

36 p.,spalv. iliustr., kietas virš.
Formatas: 22×22 cm
Šviesa, 2006
ISBN 5430042420

Namų reikia visiems gyvūnams – mažiems ir dideliems. Kiekvienos rūšies gyvūnai turi skirtingus namus, kurie niekada nesikeičia. Net svetimoje aplinkoje, neįprastomis sąlygomis jie statomi iš tų pačių medžiagų, išlaikant tas pačias formas. Pagal šiuos požymius galima atpažinti rūšis. Matyt, ir patys gyvūnai šių požymių niekada nesupainioja ir jais vadovaujasi pasirinkdami buveines, ieškodami sau poros, partnerio.
Gamtoje namai reikalingi ne visada – dažniausiai gyvūnai juos stato ir įrrengia tik jaunikliams auginti. Tačiau kai kuriems namų reikia nakvoti, praleisti žiemą, slėptis nuo blogo oro. Dalis gyvūnų, ypač gyvenančių bendruomenėmis, savo namus stato ir prižiūri ilgus metus. Per tą laiką pasikeičia daug jų kartų, o nameliai nuolat puoselėjami, taisomi.
Ko reikia, kad gyvūnai turėtų namus? Visų pirma – tam pasirinktos ar atkovotos teritorijos. Teritorija paprastai svarbi tik veisimosi metu, kai būsimiems jaunikliams turi pakakti maisto išteklių bei gyvybinės erdvės. Kad teritorija užimta, parodoma įvairiais būdais – giesmėmis, demonstraciniais skrydžiais, žymint ir žmogui neejuntamais kvapais. Turimoje teritorijoje reikia rasti namams tinkamą vietą, kurią kiekviena rūšis renkasi pagal tik jai žinomus, suprantamus požymius. Vieniems jie turi būti giliai po žeme, antriems – aukštai medžiuose. Vieni mėgsta saulės šildomas vietas, kiti – ūksmę, treti – vandens augalų tankmę ar

r net povandeninę stichiją. Namus stato irgi įvairūs „statybininkai“: vienų rūšių abu poros nariai, kitų – tik patinėlis ar patelė. Dar kiti pluša pasikeisdami – vienas lizdą pastato, o kitas įrengia. Nemaža gyvūnų triūsia bendrai – didelė šeima stato taip darniai, kad galima tik pavydėti jų gebėjimo pasiskirstyti darbus. Medžiagos tinka irgi ne bet kokios. Kaip jau žinome, kiekviena rūšis savo namus stato tam tikros formos ir tik iš jai įprastų medžiagų. Maža to, net namų puošyba, kuria dažniausiai siekiama ne grožio, bet prisiderinti prie aplinkos, kiekvienos rūšies ypatinga – puošiama tomis pačiomis, kartais labai specifinėmis detalėmis. Kai kurie gyvūnai savo namų visai nepuošia.
Gyvūnams namai suteikia ne tik jaukumo, čia pakinta jų elgsena: gindami savo namus ir jų aplinką, o labiausiai – čia esančius savo paalikuonis, jie gali tapti labai agresyvūs. Daugelis tam turi netgi įvairių priemonių. Ne visada įsibrovėlis – tik tos pačios rūšies gyvūnas. Toks pat nepageidaujamas gali būti ir kitas gyvūnas ar žmogus.
Na štai – namai jau įrengti, juose saugiai tūno jaunikliai, o jų tėvai ne tik gina namų teritoriją, bet ir švelniai rūpinasi savo atžalomis.
Koks nuostabus jausmas – turėti namus, žinoti, kad jie yra tikra tvirtovė. Tas jausmas žinomas, pažįstamas visiems: žmogui, paukščiui, žvėreliui.

GYVENIMAS BE NAMŲ

Daugybė gyvūnų namų neturi: vieni jų nestato visai, kiti be

e jų gyvena didžiąją gyvenimo dalį. Neretai namais naudojasi tik jaunikliai bei juos prižiūrinčios gyvūnų patelės, o patinėliai namų nei stato, nei juose gyvena.
Namų niekada neturi kai kurie žvėrys: briedis, stumbras, o jūroje – ruoniai. Visas briedžio gyvenimas prabėga keliaujant po miškus ir ieškant geriausio maisto. Norėdamas pailsėti briedis gulasi bet kur, kad ir stačiai į sniegą. Jo kailis gerai saugo nuo šalčio. Kai pailsėjęs atsikelia, sniege lieka apledėjusi jo gulykla. Antrą kartą savo lediniu guoliu briedis niekada nesinaudoja. Maži briedžiukai guli taip pat kur pakliuvo.
Stumbrai kiek išrankesni – kurį laiką, ypač žiemą, jie gali turėti pastovius guolius, kurių, tiesa, visai neruošia, nekloja. Jūrų žinduoliai ruoniai mėgsta gulinėti smėlėtose salelėse, o jauniklius, vadinamus baltukais, atveda ant ledo. Čia jie guli apie mėnesį – kol išsišeria pūkuotas „vaikiškas“ kailiukas ir jau galima pulti į jūros vandenį.
Niekada namų neturi daugelio vabzdžių suaugėliai: perėję visas vystymosi stadijas ir išsiritę iš lėliukės, jie skraido, maitinasi, deda kiaušinėlius. O užklupus lietui ar nakties vėsai, slepiasi kur pakliuvo – po lapais, žieve ar medžių plyšiuose. Kiti paprasčiausiai sustingsta žieduose ir laukia, kada vėl atšils ir jie galės skraidyti.
Kai kurių paukščių patinėliai šeimyniniame gyvenime nedalyvauja – nesuka lizdų, neperi, neaugina jauniklių. Tokie yra daugelio rūšių ančių gaigalai, tilvikai gaidukai, kurtiniai, tetervinai. Po pavasarį vy
ykstančių tuoktuvių jie keliauja sau, o patelės rūpinasi namais ir vaikais. Kolei dar tik auga, patinėliai gyvena lizduose, tad bent trumpą laiką turi ryšį su namais. Tokių „benamių“ nėra gausu – gamtoje daugiausia gyvūnų, kurie bent tam tikru gyvenimo laikotarpiu namus turi, juos patys stato ir prižiūri.

NAMAI VIENAI DIENAI IR VISAM GYVENIMUI

Gamtoje tik nedaugelio gyvūnų amžius trunka keletą metų ar net dešimtmečių. Daug yra tokių, kurie tegyvena savaitę kitą – tai būdinga bestuburiams gyvūnams, kurių Lietuvoje aptinkama iki 20 000
rūšių. Tiesa, kai kurie bestuburiai vystosi labai ilgai, net keletą metų, o šių stadijų gyvūnai nebūna pasiruošę apsisaugoti nuo plėšrūnų ir slepiasi pačiose įvairiausiose slėptuvėse, priebėgose, lizduose.
Tokiuose namuose gyvenama labai nevienodą laiko tarpą. Beje, mes klystame manydami, kad sudėtingiausiai sukonstruoti ir ilgiausiai naudojami aukščiausios organizacijos gyvūnų – paukščių ar žinduolių namai. Pasirodo, daugelis stambiųjų žvėrių, ypač kanopiniai bei plėšrūnai, lizdų ar kitokių namų neturi iš viso, o guolius jaunikliams vesti naudoja labai trumpai. Paukščių gyvenime lizdai reikalingi tik trumpą laiką — kol peri ir augina jauniklius. Kuo didesni paukščiai, tuo mažiau jiems reikalingas lizdas. Kai kurios erelių rūšys, subręstančios 4–5 savo gyvenimo metais, jokių namų visą šį laikotarpį neturi.
Tiktai graužikai bei kiti smulkūs žinduoliai namus gali turėti ir po veisimosi laikotarpio. Kai kurie, pavyzdžiui, kurmis, pelėnas, savo urvelių si

istema naudojasi visada. Savo pasistatytiems namams ištikimi bebrai, ondatros. Nemaža uoksinių paukščių (genių, zylių, bukučių) drevėse nakvoja ir pasibaigus veisimosi sezonui. Kiti priebėgose po nuvirtusių medžių šaknimis, žieve ar tankiose šakose glaudžiasi tik vieną kitą naktį.
Jau žinome, kad suaugę vabzdžiai paprastai jokių nuolatinių priebėgų neturi. Kol leidžia sąlygos, skraido, o paskui slepiasi kur pakliuvo. Kas kita bendruomenėmis gyvenantys vabzdžiai (skruzdėlės, bitės, vapsvos), kurie namus stato patys ir juose gyvena visi iki vieno – suaugę bei įvairių vystymosi stadijų jauni.

Leave a Comment