Baltijos užterštumas

Aplinkos sąlygos Baltijos jūros regione

Baltijos jūros raida prieš mūsų erą
Baltijos jūra yra palyginti jauna. Gerai žinoma jos raida nuo ledynmečio. Dabartinės jūros baseinas pradėjo formuotis prieš kelis milijonus metų, dar prieš ledynmetį – terciano laikotarpyje.
Po ledynmečio Baltijos jūra formavosi pakaitomis besitęsusiais gėlo vandens bei jūrinio vandens periodais, kurių metu keitėsi jos sąveika su vandenynu. Tai turėjo didelės įtakos dabartinės Baltijos jūros unikalumui, jos gyvūnijai ir augalijai, vandens druskingumui.
Baltijos jūra ir aplinkos sąlygų kaita jūroje
Baltijos jūra unikali: tai didžiausias vienoje vietoje suusitelkęs mažai druskingo vandens kiekis pasaulyje. Baltijos jūra skirstoma į keletą skirtingo gylio baseinų, atskirtų seklumomis ar slenksčiais. Dėl daugybės į jūrą sutekančių upių ji yra mažai druskinga. Be to, su Šiaurės jūra ji susisiekia labai siauru plotu. Sekliausias slenkstis yra tik 8 m gylio.

1 pav. Baltijos jūros skirstymas į subregionus
Aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusios devynios šalys: šiaurėje – Švedija ir Suomija, rytuose – Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva, pietuose – Lenkija, vakaruose – Vokietija ir Danija. Pakrantėje gyvena apie 16 mln. žmonių, o Baltijos jūros baseine – apie 80 mln. Baseinas appima dalį Baltarusijos, Čekijos, Norvegijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijų, iš kurių ir išteka kai kurios į Baltijos jūrą įtekančios upės. Baltijos jūra yra pusiau uždara ir užima apie 415 000 km2 plotą. Šiaurinė jūros dalis apima Botnijos įlanką ir Botnijos jūrą. Pietinėje Botnijos jū

ūros dalyje esanti Alando sala atskiria Alando jūrą nuo Archipelago jūros. Suomijos įlanka yra rytinė Baltijos jūros atšaka. Centrinė jūros dalis žinoma kaip Atviroji Baltijos jūros dalis, apimanti Rytinę ir Vakarinę Gotlando jūras. Rytuose ir pietuose atitinkamai yra Rygos įlanka ir Gdansko įlanka. Einant į vakarus yra Bornholmo ir Arkonos baseinas, už kurio yra Zundo sąsiauris, Beltų jūra ir Kategato sąsiauris.
Vidutinis Baltijos jūros gylis yra tik 55 metrai, maksimalus gylis – 450 m, o bendras tūris- apytiksliai 20000 km3. Baltijos jūros baseinas užima didesnį nei 1.7 mln. km2 plotą. Metinis gėlo vandens pritekėjimas sudaro apie 450 m3. Druskingo vandens pritekėjimo iš Šiaurės jūros dažnumas pirmiausia priklauso nuo kompleksinių meteorologinių procesų virš šiaurinės Europos ir Šiaurės jūros. Nors seklesni vandenys Atvirojoje Baltijos jūros dalyje nuolat daugiau ar mažiau attsinaujina dėl įtekėjimų per Beltų jūrą ir Zundo sąsiaurį, tačiau gilesni vandenys atsinaujina tik periodiškai.
Šiame amžiuje esminiai pritekėjimai įvykdavo apytiksliai kas 11 metų, bet pastaruoju metu jie tapo retesni. Gausus druskingo vandens pritekėjimas įvyko 1976 m. Po šio įvykio ilgą laiką tokių pritekėjimų nebuvo. Ir tik 1993 m. sausio mėnesį, po 16 metų pertraukos, rytiniame Gotlando baseine stebėtas gausus pritekėjimas. Giluminiai vandenys pagrindiniuose giliuose Baltijos jūros baseinuose gali išlikti ilgą laiką nepakitę, todėl išskiriami tokie vandenų sluoksniai: mažo druskingumo paviršiniai vandenys ir šiltasis vi
iršutinis sluoksnis vasarą, giluminiai vandenys su didesniu druskingumu ir priedugnio vandenys, kurių druskingumas yra didžiausias.

2 pav. Principinės tėkmės Baltijos jūroje.
Sekliausi slenksčiai tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų yra išsidėstę Beltų jūroje, Zundo sąsiauryje ir vakarinėje Arkonos baseino dalyje. Slenksčio gylis yra 18 m Beltų jūroje ir 8 m Zundo sąsiauryje. Slenksčiai riboja druskingo vandens prietaką, nors, esant palankioms meteorologinėms ir hidrografinėms sąlygoms, didesnio druskingumo vanduo prateka pro juos. Kai šie vandenys yra didesnio tankio negu vandenys esantys giliuose baseinuose, jie apsikeičia vietomis. Priedugnio vandenų reto atsinaujinimo ekologinė svarba susijusi su deguonies suvartojimu. Tarp tokių pritekėjimų priedugnio vandenyse esantis deguonis nuolat naudojamas, visų pirma, oksiduoti organinėms medžiagoms, kurios nusėda iš aukštesniųjų sluoksnių. Jei giliausi vandenys nebūtų pakeičiami naujais, ištirpęs deguonis būtų visiškai suvartotas ir susidarytų anoksinės sąlygos, palankios susidaryti vandenilio sulfidui, kuris yra nuodas organizmams. Taigi, deguonies trūkumas priedugnio vandenyse reikštų aukštesniųjų gyvybės formų išnykimą. Dugno teritorijų plotas su pablogėjusiomis gyvybei sąlygomis svyruoja metai iš metų. “Miręs dugnas”, kuris aptiktas Suomijos įlankoje, Atvirojoje Baltijos jūros dalyje, Beltų jūroje ir Kategato sąsiauryje sudaro 100000 km2 plotą – maždaug vieną trečdalį viso jūros dugno ploto. Dėl anoksinių sąlygų priedugnio vandenyse fosforo junginiai iš nuosėdų išsiskiria į vandenį.
Per pastaruosius du dešimtmečius kasmet Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą išteka apie 23

3 kubiniai kilometrai gėlo vandens, arba 4.9 % bendro nuotėkio į Baltijos jūrą. Didžiausia Nemuno vandenų dalis (18 kubinių kilometrų) įteka į marias šiaurinėmis Atmatos, Skirvytės, Pakalnės upės atšakomis, mažesnė (4 kubinius kilometrus) – Gilijos atšaka – įteka į pietrytinę marių dalį. Dar apie 1 kubinį kilometrą vandenų įsilieja į pietrytinę marių dalį Deimenos atšaka. Didžiausias Nemuno ir kitų mažesnių upelių nuotėkis į Kuršių marias – 32.9 kubinių kilometrų (1916 m.), o mažiausias – 14.2 kubinių kilometrų (1842 m.). Vidutinis nuotėkis – 22.2 kubinių kilometrų (701 kubinių metrų/s) – 1896 metų balandžio mėnesį į Kuršių marias Nemunas atplukdė 11.5 kubinių kilometrų vandens, o 1945 metų vasaryje – tik 0.5 kubinio kilometro. Priskaičiavus vandens kiekį, patenkantį į marias Deimenos atšaka, metinio nuotėkio reikšmės padidėja maždaug 0.5-1.4 kubinio kilometro.

Pagal kritulių kiekio skaičiavimus, pradedant 1891 m., ant Kuršių marių paviršiaus iškrinta maždaug 1.4 kubinio kilometro vandens. Šis kiekis per metus keitėsi 1.0-1.8 kubinio kilometro ribose.

1992 metų Kuršių marių vandens balansą, artimą pastarųjų metų sezonams, iliustruoja 3.1 pav. Į Baltijos jūrą ištekėjo apie 19.04 kubinio kilometro gėlo vandens, o į Kuršių marias buvo įtekėję 3.66 kubinio kilometro sūrių vandenų. Silpniausia vandenų apykaita tarp jūros ir marių vyko vasarą.

Kuršių marių regione gyvena apie 5 milijonus žmonių, kurių dauguma naudojasi buitiniais patogumais ir išleidžia kanalizacijos nuotekas į upes ir ežerus. Maždaug trečdalis minėto regiono gyvena tokiuose stambiuose pramoniniuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, Panevėžys, Molodečnas, Lyda, Alytus, Marijampolė, Slonimas. Galima priskaičiuoti apie 35 miestus, turinčius virš 10 000 gyventojų. Šiaurinėje Kuršių da

alyje išsidėstęs stambus pramoninis centras Klaipėda. Gyventojų reikmėms suvartojama daug vandens, kuris nuleidžiamas į nuotekų sistemas. Buitinių nuotekų taršos poveikis gamtiniams vandenims priklauso nuo valymo efektyvumo ir atstumo nuo išleistuvo iki Kuršių marių. Pastaruoju metu buitinių nuotekų tarša nemažėja, nes palaipsniui plečiamos kanalizacijos tinklų sistemos ir per lėtai įdiegiami biologinio ir net mechaninio vandenų valymo įrenginiai. Padėtis turėtų iš esmės pagerėti pastačius biologinio valymo įrenginius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Daug biocheminių medžiagų patekdavo į mūsų upes iš žemės ūkio naudmenų. Tačiau per pastaruosius metus trąšų naudojimas žemės ūkyje sumažėjo, svarbiausia, kad 1991 m. jų nebarstoma iš lėktuvų. Panaikinus daugelį stambių gyvulininkystės kompleksų Lietuvoje, iš dalies Baltarusijoje bei Rusijoje, į mūsų upes ir upelius patenka daug mažiau srutų ir sulėtėjo Kuršių marių eutrofikacijos procesai.

3.1 pav. Bendrojo azoto ir fosforo patekimas (tonomis) į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą (1985-92 m.)

Fermų ir buitinės nuotekos sukelia žymų bakteriologinį užterštumą, ir Kuršių mariose jau seniai nebesimaudoma.

Per pastaruosius 8 metus vykdyti biogeninių medžiagų balanso Kuršių mariose tyrimai rodo, kad didžiausi bendrojo azoto ir fosforo kiekiai į Kuršių marias patekdavo 1986-1988 metais, o pastaraisiais metais biogeninė tarša sumažėjo 2-3 kartus (3.1 pav.).

1992 m. upės į Kuršių marias atplukdė maždaug 25 830 tonų bendrojo azoto, 1 500 tonų bendrojo fosforo. Tuo tarpu vidutinės šių biogeninių elementų reikšmės 1985-1992 m. periodu buvo žymiai didesnės: 46 550 tonų bendrojo azoto ir 2 710 tonų bendrojo fosforo. Didžioji minėtų biogeninių elementų dalis – 20 910 tonų bendrojo fosforo ir 1 275 tonos bendrojo fosforo – 1992 m. buvo išnešta į Baltijos jūrą, o per minėtus 8 metus – atitinkamai 43 235 ir 2 216 tonų. Tai rodo, kad azoto ir fosforo junginių prietaka į Kuršių marias ir ištekėjimas į Baltijos jūrą nedaug skiriasi, ir į jūrą išnešama 80-90 % patekusių į Kuršių marias biogenų.

3.20 pav. Fosforo junginių patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose (tonomis) 1992metais

Duomenys apie biogeninių medžiagų patekimą į Kuršių marias ir jų išnešimą į Baltijos jūrą skirtingais metų laikais pateikti 3.20-3.21 paveiksluose. Ištekančiuose į jūrą vandenyse apie 50 % fosforo junginių sudarė organinis fosforas ir 60 % azoto junginių – organinis azotas. Didžiausias organinio fosforo paplitimas stebimas pavasarį (70 – 80 %), o mažiausias – žiemą (30 – 50 %). Daugiausia organinio azoto (70 – 90 %) patenka su upių vandeniu į jūrą vasarą, rudenį ir žiemą, o mažiausiai – pavasarį. Silikatų daugiausiai išnešama žiemą, žymiai mažiau rudenį ir pavasarį, o mažiausiai – juos gausiai eikvojant hidrobiontams – vasarą. Iš azoto junginių nestabiliausi yra amonis ir nitratai, kurie nitrifikacijos procese greitai pereina vieni į kitus ir galiausiai virsta nitratais. Dažnokai pasitaikantys dideli amonio ir didoki nitritų kiekiai lemia didelį vandenų užterštumą.

3.21 pav. Azoto junginių patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose (tonomis) 1992metais

3.22 pav. Azoto junginių ir silikatų patekimas į Kuršių marias ir išnešimas į Baltijos jūrą skirtingais sezonais įvairiuose marių pjūviuose(tonomis) 1992 metais

Didžiausi fosforo kiekiai į Kuršių marias patenka pavasarį, ir maždaug dvigubai mažiau – kitais metų laikais, o jų išnešimas į jūrą pasiskirsto maždaug vienodai per visus metus. Azoto junginių į marias daugiausiai patenka pavasarį ir truputį mažiau kitais sezonais. Daugiausiai azotinių junginių išnešama į jūrą rudenį ir mažiausiai – vasarą, gausiai juos eikvojant hidrobiontams.
Biogeninių junginių gausėjimas sukelia intensyvią Kuršių marių eutrofikaciją. Apmirštant planktonui ir oksiduojantis įvairioms medžiagoms, gausiai eikvojamas deguonis. Iki XVII a. dumblas daugiausia nusėsdavo užliejamose pievose, o palaipsniui atitvėrus pylimais deltą nuo Nemuno ir jo intakų, vis daugiau upės nešmenų nusėda Kuršių mariose. Dėl to baigia užakti ne tik buvusi Kuršių marių įlanka – Krokų lanka, bet ir Kniaupo įlanka. Intensyvus sąnašų kaupimasis vyksta rytinėje Ventės rago pusėje, ties Ežios sekluma ir daugelyje kitų rajonų. Atskirų plotų uždumblėjimas ir biogenų perteklius sudaro puikias sąlygas klestėti marių augalijai, kuri palaipsniui užkariauja žuvų pamėgtus rajonus.
Kitos kenksmingos medžiagos 8-ajame dešimtmetyje aptiktos Baltijos jūros augalijoje ir gyvūnijoje – chlororganiniai terpenai, halogeninti sotieji angliavandeniliai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir chlororganiniai pesticidai, tokie, kaip chlordanas bei dieldrinas. Šios medžiagos yra labai toksinės, o vienos kitos – ir bioakumuliatyvios. Uždraudus naudoti gyvsidabrio junginius, ypač medžio ir popieriaus pramonėje, bei griežtai sumažinus gyvsidabrio išleidimą iš chloro-šarmų pramonės, šiek tiek sumažėjo šio metalo koncentracijos žuvyse. Tačiau dauguma pakrantės vandenų vis dar labai užteršti.
Dėl žmogaus veiklos Baltijos jūroje taip pat padidėjo kai kurių gamtinių medžiagų – biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo junginiai), sunkiųjų metalų ir angliavandenilių. Yra ir kitų medžiagų, pvz., dirbtiniai radioaktyvieji izotopai ir chemijos ar farmacijos pramonės produktai, kurios gali daryti žalingą poveikį Baltijos jūrinei aplinkai. Kitas pavojus – naftos išsiliejimai. Jų poveikis priklauso nuo išsiliejimo dydžio, vietos bei metų laiko. Jūrinė pakrantės gyvybė, įskaitant paukščius, yra jautriausia naftos teršalams.

“Kauno diena” 1999, rugsėjo 13d.

Mes taip bjauriai teršiame tave, Baltija

Anot mokslininkų, viena priežaščių – žemės reforma. Baltarusijoje ji dar neprasidėjusi. Mūų naujieji ūkininkai šioje srityje neturi parirties arba į gamtos apsaugos reikalavimus paprasčiausiai ranka numoja. Ypač nenubalansuotas organinių ir mineralinių trašų naudijimas, maža informacijos apie skysto mėšlo naudojimo saugias technologijas. Dauguma teršalų, patekusių į upelius ir upes, patenka į Kuršių marias ir Baltiją. Vandens ūkio instituto darbuotojų tvirtinimu, į Kuršių marias per pastaruosius 15 metų iš Lietuvos pateko apie 124000 tonų teršalų. Tokiam kiekiui pervežti reikėtų 13 ešelonų. Tai – šeštadalis “Achemoje” pagaminamų trąšų.

Mokyti reikia ne ūkininkus, bet politikus
Prieš keletą metų buvo sukurta institucija – XXI amžiaus darbotvarkė. Jos generalinė direktorė Baltijos regionui Churistė Jakobson įsitikinusi, kad Lietuvą ir šioje srityje prispaus stojimo į Europos Sąjungą reikalavimai. Mokslininkė dirba ir Švedijos apsaugos ministerijoje. Ji sakė, kad jos šalis jau 1988 susirūpino Baltijos tarša, ypač azoto išplovimu. Buvo užsibrėžta per dešimtmetį iš Švedijos pakrantės perpus sumažinti azoto ir fosforo nuotėkas. Deja, nepavyko, tarša per šį laiko tarpą sumažėjo tik 25%. Tai rodo, kad išspręsti šį klausimą net turtingai valstybei gana sudėtinga. Apie 90% amonjako į dirvą patenka iš gyvulininkystės fermų, dalis išgaruoja į orą ir dažnai sugrįžta rūgščiu lietumi.

Gerai, matyt, ir lietuvos politikams suskaus galvas dėl Baltijos išsaugojimo. Danijos koncultavimo centro darbuotojas Vinigas Lingas Fogelis įsitikinęs, kad jūros švara – visos Europos rūpestis. Todėl visos stojančios į ES valstybės ir šioję srityje turės prisitaikyti prie Sąjungos standartų. Ypač griežti reikalavimai dėl mėšlo tvarkymo. Griežtai ribojama gyvulių laikymo norma.
Drenažas padeda plisti rūgščiai, didina azoto nuotėkas. Smarkiai rūgštėja dirvų paviršius, dėl to gali atsirasti vis daugiau negyvųjų ežerų. Išeitis – ne tik dirvų, bet ir vandens kalkinimas. Tai brangūs darbai, bet jie financuojami iš specialių ES fondų.

Šios mintys skelbtos “Žemės ūkio povekio Baltijos jūros užterštumui mažinimas”. Pusę mokslinių pranešimų padarė Lietuvos atstovai. Išsivytė konkretiški, bet moksliškai griežti ginčai. Ypač dėl azoto ir fosforo įtakos. Čia iš esmės nesutapo Švedijos ir Danijos nuomonės. Lietuviai įsitikinę, kad svečiai menkina pesticidų įtaką derlingumui. Svečiai sakė, kad pesticidai efektyviausi tik pirmaisiais naudojimo metais, kai reikia iš esmės naikinti piktžoles. Vėliau, kai jų sumažėja, ir chemikalų tiek nereikia, ir efektyvumas menkėja. Ir svarbiausia – išsaugota gamta.
Baltijos jūrą didžiausias teršalų kiekis patenka su upių vandenimis, kurie būna 3-4 kartus labiau prisotinti biogenų negu jūros vanduo. Ištekėję į jūrą gėli vandenys susimaišydami gana greitai praranda savo hidrochemines savybes; ilgiausiai išlieka nepakitusi vandens spalva ir skaidrumas. Dažniausiai ištekėję į jūrą vandenys teka siauresne ar platesne juosta į šiaurę. Vidutiniškai per metus upės vandenys teka 250 dienų į šiaurę, 40 dienų į pietus ir apie 75 dienas, kuomet jūros vandenys veržiasi į Kuršių marias, ištekėjimas nevyksta. Taip yra todėl, kad dažniau vyrauja pietų vėjai, o pučiant šiaurės vėjams, upių vandenys paprastai neišteka.

Mažai vėjuotomis vasaromis kartais upių vandenys ištisu srautu teka link Palangos, biologiškai ir mikrobiologiškai užteršdami paplūdimių vandenis. Šiltomis 1992 m. vasaros dienomis daugelį Lietuvos jūrinių paplūdimių dengė mėlynai žalių dumblių danga, taip pat padidėdavo vandenų mikrobiologinė tarša, 1993 m. upių vandenys dažniausiai išplisdavo per 10-15 km į abi Klaipėdos sąsiaurio puses ir maždaug tiek pat gilyn į Baltijos jūrą. Dažniausiai dėl padidėjusio koliindekso buvo maudytis netinkami Melnragės ir Girulių paplūdimiai (tiesiogiai veikiami nuotekų, ištekančių iš Klaipėdos sąsiaurio), ir Palangos paplūdimiai (dėl atslenkančių nuo Klaipėdos vandenų, papildytų Būtingės išleistuvo, Rąžės upelio nuotekomis).

3.24 pav. Biogeninių medžiagų pasiskirstymas Lietuvos pakrantėje 1993 m.

Vandenų cirkuliacijos pobūdį Lietuvos jūros pakrantėje gana gerai iliustruoja kai kurių biogeninių medžiagų pasiskirstymas 1992-1993 m.(3.24 pav.). Didžiausias azoto kiekis stebimas ties Šventąja (64 mkg/l), kur periodiškai atplukdomi maždaug 2-3 kartus labiau užteršti biogenais Kuršių marių vandenys ir išleidžiamos Mažeikių ir Palangos miestų nuotekos. Todėl ties Šventąja amonio azoto buvo aptikta daugiau, negu ties Melnrage (42 mkg/l) ir Smiltyne (53 mkg/l). Taip pat šiame rajone padaugėja silikatų ir iš dalies bendrojo fosforo. Tyrimams pavyzdžiai buvo imami 3.0-3.5 km atstumu nuo kranto, kur gali priplaukti laivas. 1993 m. gruodžio mėnesį atlikti tyrimai nuo pat kranto parodė, kad ties Būtinge azoto buvo net 400 mkg/l, kai ties Palanga – tik 60 mkg/l, o ties Melnrage – 130 mkg/l. Bendrojo fosforo koncentracija ties Būtinge – 120 mkg/l – buvo 3 kartus didesnė negu ties Palanga ar Melnrage ir du kartus didesnė negu ties Šventąja ar Klaipėdos sąsiauryje. Vadinasi, labiau užterštu pajūriu tenka laikyti Būtingę, antroje vietoje paliekant Melnragę.

Pagal daugelio mokslininkų tyrimus į šiaurę nuo Girulių yra viena iš svarbiausių Baltijoje strimelių ir kilkių nerštaviečių. Šios žuvys mėgsta neršti ant akmenuoto grunto 4-14 m gylyje priaugusių jūros žolių – furceliarijų, fukusų. Anksčiau rudenį bangos išmesdavo į paplūdimius didžiulius furceliarijų kiekius. Tačiau po tanklaivio “Globe Assimi” avarijos 1991 m. ir beveik tuo pat metu įrengto Mažeikių-Palangos išleistuvo ties Būtinge furceliarijų daug kartų sumažė-jo. Ypač sumažėjo jų buvusiose “tradicinėse” jų augimvietėse ties Būtinge.

1993 m. sausio ir vasario mėnesiais virš Baltijos jūros praūžusios galingos audros iš Šiaurės jūros privarė į Baltijos jūrą daug sūraus vandens, kuris jūros priedugniniu sluoksniu ėmė slinkti į rytus. Įtekėjus sūresniam vandeniui, turėjo pagerėti vienos iš svarbiausių Baltijos jūros pramoninės žuvies – menkės neršimo sąlygos. 1993 m. vasario 26 d. MTL “Vėjas” ekspedicija užfiksavo druskingumo padidėjimą prie pat dugno piečiausioje Gotlando įdaubos dalyje. Gegužės mėnesio antros dekados pradžioje sūrus, geriau aeruotas ir su mažesne, negu anksčiau, biogenų koncentracija vanduo buvo stebimas prie pat dugno Gdansko ir pietinėje Gotlando įdaubose. Pagal informaciją, gautą iš vokiečių MTL “Prof. Albrecht Penck”, sūrus vanduo buvo įtekėjęs į minėtas įdaubas jau kovo pabaigoje. Pirmąsyk mūsų tyrimų praktikoje Gotlando įdaubos centrinės dalies priedugniniame (200-249) sluoksnyje dėl įtekėjusio naujo vandens padidėjo druskingumas ir deguonies kiekis, o virš jo – 120 – 200 m gylyje – kaip ir anksčiau, laikėsi sieros vandenilis (iki 2.13 ml/l) ir, žinoma, nebuvo deguonies. Panaši situacija buvo ir vasarą. Tik spalio pabaigoje prie pat dugno 240 m horizonte rasta 0.44 ml/l sieros vandenilio, t.y. vėl sustiprėjo eutrofikacijos procesai. Virš šio sluoksnio ir toliau laikėsi deguonis (iki 0.47 ml/l), o 150 – 175 m gylyje vėl užfiksuotas sieros vandenilis (iki 0.21 ml/l). Virš 130 m buvo deguonies, o geriausiai aeruotas buvo viršutinis jūros sluoksnis – iki 80 m gylio. Prieš 15-30 metų ir žymiai anksčiau šioje įdauboje susidarydavo tinkamos sąlygos menkių nerštui, bet pastarųjų metų labai aktyvūs stagnacijos procesai likvidavo anksčiau buvusias minimalias deguonies atsargas. Anksčiau šios įdaubos priedugniniame sluoksnyje sieros vandenilis laikydavosi ne daugiau kaip 5 metus, po to įsiverždavo labiau aeruoti sūresni vandenys, o nuo 1978 metų pabaigos iki 1993 metų pavasario šios įdaubos dugne vis laikėsi nuodingasis sieros vandenilis.

Metalai ir patvarūs organiniai junginiai.
Duomenys apie liekamuosius užteršimus metalais ir patvarius organinius junginius atviroje Baltijos jūroje yra riboti. Turėtų būti paminėta, kad vandenyje esantys teršalai pirmiausia patenka į Baltijos jūros pakrantės sritis iš vietinių taršos šaltinių, todėl kenksmingų medžiagų koncentracijos dažniausiai būna didesnės šiose srityse negu atviroje jūroje.
Liekamosios metalų koncentracijos žuvyse ir vėžiagyviuose beveik nekito nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios. Gyvsidabrio kiekiai augalijoje ir gyvūnijoje yra maždaug tokie patys kaip ir Šiaurės jūroje bei šiaurės rytų Atlante. Padidėjusios gyvsidabrio koncentracijos buvo stebėtos Zundo sąsiauryje ir pietinėje Botnijos jūros dalyje, nors pastaraisiais metais jos mažėjo. Gyvsidabrio ir švino apkrovos yra didelės Kategato ir Zundo sąsiauriuose. Buvo pastebėtos padidėjusios kadmio koncentracijos žuvyse, kurios gyvena šiaurinėje Botnijos įlankos dalyje. To priežastis nėra visiškai išaiškinta, nors tam tikrą šio elemento kiekio padidėjimą galėtų paaiškinti atvirkštinė priklausomybė tarp druskingumo ir kadmio įsisavinimo. Cinko ir vario kitimo tendencija ta pati. Kategato sąsiauryje ir Beltų jūroje švino koncentracijos žuvyse bei vėžiagyviuose mažėja. Gali būti, kad taip jau pasireiškia bešvinio kuro naudojimo efektas. Metalų apkrova iš antropogeninių šaltinių yra mažiausia Botnijos įlankoje ir didėja į pietus, link Atvirosios Baltijos jūros dalies. Tačiau, dėl geologinių sąlygų, Botnijos jūroje cinko apkrova yra didelė. Kadmio, švino ir gyvsidabrio apkrovos yra didžiausios Atvirojoje Baltijos jūros dalyje ir 5-7 kartus viršija leistinąsias.

Metalai Teritorija

Bendra koncentracija, mikrogramais/l Netirpi dalis, mikrogramais/l

ABJD* Suomijos pakrantė Švedijos pakrantė Danijos pakrantė ABJD* Gdansko įlanka Gdansko įlanka Atviroji Lenkijos pakrantė Švedijos pakrantė
Fe . . 5-33 . 8800 8800 53 . 60
Cr 0.1 . . 0.2 . 100 . . .
Ni 0.7-0.8 . . 0.6-0.8 70 40 0.23 . .
Cu 0.7-0.8 2-5 1.2 1.0-1.5 145 96 0.59 0.14 0.6
Zn 1.0 5-10 4.7 2-3 640 630 4 1.90 0.7
Cd 0.003 mažiau už 1 0.05 0.02 6 13 0.08 0.06 0.008
Pb 0.03-0.08 0.15-1 0.3 mažiau už 0.2 180 52 0.3 0.18 0.4
1 lentelė. Metalų koncentracijos atviroje jūroje ir pakrantės vandenyse
ABJD* = Atviroji Baltijos jūros dalis
Uždraudus naudoti tam tikras kenksmingas medžiagas, pastebėti kai kurie teigiami pokyčiai. Nuo 1970 metų, DDT lygis augalijoje ir gyvūnijoje mažėjo, o dabar yra stabilus. Uždraudus naudoti techninį lindaną, sumažėjo alfa-lindano koncentracijos. Nuo 6-ojo dešimtmečio mažinant polichlorintų bifenilų naudojimą, stabilizuotos jų koncentracijos žemesniuose vandens sluoksniuose, ypač Atvirojoje Baltijos jūros dalyje. Tačiau Atvirojoje Baltijos jūros dalyje organinio chloro nuosėdos žuvyse vis dar 3-10 kartų didesnės negu šiauriniame Atlante. Tarp kelių nustatytų naujų teršalų yra keletas organinių junginių, potencialiai kenksmingų aplinkai. Baltijos jūros ekosistemose buvo aptikti tokie junginiai, kaip toksafenas, lindanas, dibenzofuranai, dibenzodioksinai ir polichlorinti bifenilai.
“Lietuvos aidas” 1998 04 23 Nr.78

Baltijos tykanti tragedija

Pirmasis pavojaus signalas nuaidėjo pernai rudienį. “Jūrų ekologinis patrulis”, kontroliuojantis baltijos jūrą, Švedijos Liusečilio uosto rajone aptiko nuodingų medžiagų, visų pirma iprito ir liuizito. Jų koncentracija buvo didesnė nei leistina. Specialistams viskas buvo aišku: prie pusę amžiaus šioje vietoje nuskandintos bombos su tūkst. t cheminių užtaisųodis pradėjo skaičiuoti laiką iki katastrofos, galinčios paversti visą Baltijos jūros regioną milžinišku Černobiliu.

Karo palikimas
Per antrajį pasaulinį karą Vokietija ir antihitlerinės koalicijos narės sukaupė didžiules vieninteliu tuo metu masinio naikinimo ginklų – cheminių – atsargas. Sąjungininkų aviacija nesubombardavo Vokietijoje buvusių jų sandėlių. Reikėjo skubiai spręsti, kur dėti 302 tūkst. t trofėjų cheminių ginklų.
“Izvestijos” džiaugiasi, kad Sovietų Sąjungos okupacijos zonoje buvo tik 35 tūkst. t bombų ir sviedinių su cheminių ginklų užtaisais, arba 12 proc. Vokietijos atsargų. SSRS sąjungininkėms, JAV ir Didžiajai Britanijai, teko atsikratyti beveik 270 tūkst. t sprogmenų. Jų , kaip sako specialistai, aktivioji masė buvo apie 50 tūkst.
1946-1947 m. JAV ir Didžiajai Britanijai atitekę sprogmeny buvo sukrauti į laivus, o šie išbukširuoti į Baltijos jūra ir paskndinti skagerako ir Kategato sąsiauriuse, jungiančiose Baltijos jūrą su Atlanto vandenynu.
Sovietų Sąjunga bombas ir sviedinius su cheminiais užtaisais nuskandino (išbarstė po jūrą) Liepojos uosto ir Danijai priklausančiosBornholmo salos rajonuose. “Izvestijos” teigia, kad 1995 m. inspekcija nustatė, jog ekologinio pavojaus išbarstytišaudmenys nekelia, jei tik jų nepajudins, pavyzdžiui, žvejų tralai. Šios nelaimės, teigia “Izvestijų” cituojamas rusų viceadmirolas Tengizas Borisovas, bus išvengta, jeigu žvejybos laivai apeis žemėlapiuse pažymėtus sprogmenų laidojimo rajonus.
Argumentas neįtikinamas, nes šaudmenis gali pajudinti ne tik tralai, bet ir pavyzdžiui, nuskendęs laivas ar lėktuvas. Kažkodėl nekalbama ir apie natūralią sprogmenų koroziją. Juo labiau ad nelaimę gali sukelti labai nedidelis nuodų kiekis: vos kelios molekulės.

Nelaimė galima 2002-2005
Kartu su laivais nuskandinti sprogmenys, pasak “Izvestijų”, kelia dar didesnį pavojų. Dabar žinoma, kad jūros vandenyje korozijos veikiamas sprogmenų korpusas kasmet suplonėja 0,1-0,15 mm. Manoma, kad laikui bėgant viršutinis sprogmenų sluoksnis savo svoriu sugniuždys suplonėjusius apatinių sprogmenų korpusus. Žinant, koks yra sprogmenų korpusų storis ir korozijos tempas, galima daryti išvadą, kad tai turi atsitikti 2002-2005m.
Pirmiausia šią ekologinę nelaimę patirs Baltijos ir Šiaurės jūros bei šio regiono šalys. Reikės įvesti karantiną. Kasmet šiame rajone pagaunama apie 2,5 mln. t žuvies, todėl nukentės nuo 80 iki 250 mln. Žmonių ir Europoje ir kituose žemynuose.
Šalių, kuriuose žvejyba, jūros produktų perdirbimas ir eksportas sudaro nemažą biudžeto dalį, nuostoliai bus didžiuliai.
Dabartinei kartai tai gresia onkologinių ligų protrūkiu. O kitoms kartoms – dar ir paveldimais psichiniais ir fiziniais sutrikimais.

Mutacija: pakanka vienos molekulės
Interviu “Izvestijoms” Rusijos mutageninės draugijos valdybos pirmininkas, Vavilovo bendrosios genetikos instituto genų pakitimų laboratorijos vedėjas Valentinas Tarasovas sakė: “Pusė nuskandinto Vokietijos nuodingųjų medžiagų arsenalo – ipritas. Jis pažeidžia paveldimas struktūras ( genus, chromosomas) ir sukelia mutaciją. Tai buvo nustatyta dar Antrojo pasaulinio karo metais Didžiojoje Britanijoje. Kelio į organizmą patekusios ipirito molekulės gali turėti pražūtingų padarinių visai žmonijai.”
Tiesioginis padarinys gali būti onkologinės ligos. Bus ir vėlesnių padarinių: padaugės savaiminių abortų, gims vaikų su paveldėtais defektais.
Tarasovas mano, kad galimi ir netiesioginiai padariniai, virusų mutacija. Jis sako: ”Mikroorganizmų kartos keičiasi labai greitai, todėl mutacija gali plisti kaip miško gausras. Patogeniniai virusai, pasirenkantys savo aukomis gyvūnus, gali pakeisti šeimininką ir pasidaryti – kaip AIDS – pražūtingi žmonėms. Šioulaikinė medecina neturi diagnostikos prietaisų, galinčių nustatyti nepataisomus genetinio kodo pakitimus. Vadinasi, cheminių ginklų sukeliami organizmo pakitimai negali būti pastebėti esant aktyvajai stadijai”.
Dabar labai sunku pasakyti, kokią grėsmę žmogui kelia Baltijos jūroje palaidotos nuodingos medžiagos. Mat, pasak Tarasovo, “toksinės medžiagos pasidaro nuodingos esant tam tikrai jų koncentracijai, o mutagenams tokio slenksčio nėra. Viena molekulė gali sukelti mutaciją.”

Iškelti ar palaidoti?
Tad Baltijos dugne rūdija šaudmenys su nuodingosiomis medžiagomis. Jų čia tiek, kiek pagal 1993 m. konvenciją dėl cheminių ginklų uždraudimo turi sunaikinti Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Visi pripažįsta, kad problema ne regioninė, o pasaulinė, ir spręsti ją reikia bendrai.
Vakarų specialistai siūlo įvairius grėsmės pašalinimo būdus: iškelti laivus ir perlaidoti juos labai giliose vandenyno vietose; atidaryti triumus, sprogmenis iškelti ir sunaikinti; uždengti laivus sarkofagais (kaip Černobilio atominės elektrinės ketvirtąjį bloką). Ekspertai svarstė visus šious variantus, tačiau kol kas nė vienam nepritarė: arba per brangu, arba darbai labai rizikingi.
Pajudinus laivus arba gruntą sviediniai ir bombos gali suirti. Jose yra sprogstamųjų medžiagų, kurios nuo jūros vandens darosi labai jautrios smūgiams. Jeigu iškeliant bombas ir sviedinius įvyktų sprogimas, dalis skystų nuodingųjų medžiagų ištirptų vandenyje, o dalis nusėstų ant dugno kaip želė ir nuodytų aplinką kelis dešimtmečius.
Rusija labai norėtų dalyvauti ir neutralizuojant JAV ir Didžiosios Britanijos nuskandintus sprogmenis. Jos specialistai siūlo užlieti laivus betonu. Taip būtų apsisaugota ir nuo tarptautinių teroristinių organizacijų, žinančių, kad “cheminiai ginklai – tai vargšų atominiai ginklai”. Rusija teigia turinti technologijų bei kvalifikuotų specialistų, visa laibų užliejimo betonu operacija būtų baigta per keturis penkis sezonus ir kainuotų 30-100 kartų pigiau negu vakarų specialistų siūlomi būdai.
“izvestijos teigia, kad šia problema susidomėjo Rusijos prezidentas. Jis pavedė Žinybinei cheminio nusiginklavimo komisijai dalyvauti kuriant ir įgyvendinant tarptautinę cheminių ginklų laidojimo Baltijos jūroje, Skagerako ir Kategato sąsiauriuose, padarinių likvidavimo programą.
1997 balandį tuometinis Rusijos gynybos tarybos sekretorius Jurijus Baturinas buvo susitikęs su NATO generaliniu sekretoriumi Chavjeru Solana ir perdavė šioms komisijoms planus. Vėliau, spalio mėnesį, NATO generalinis sekretoriaus pavaduotojo Ž. Kadje nurodymu už uždarų durų buvo išklausytas Rusijos mokslininkų pranešimas.
Rusija norėtų, kad Baltijos jūros valymo adrbuose dalyvautų NATO. Tengizas Borisovas teigia, kad darbus reikia pradėti kuo skubiau, nes 1997 ekspedicija už kilometro nuo nuskandintų laivų nustatė padidėjusį arseno kiekį. Vadinasi į vandenį jau pateko liuzito. O “vienoje vietoje paprasčiausiai kaušu buvo užkabintas ir pakeltas žele virtusio iprito gabalas”.

Išeitis kol kas nerasta
“Izvestijos” rašo: “Dabar Vakarų šalims , neskubančioms pripažinti pažangių Rusijos technologijų pranašumo, reikia spręsti, kas svarbiau: mus vienijanti didelės ekologinės katastrofos grėsmė ar verslininkų, mastančių tik konkurencijos kategorijomis, interesai. Maskva įsitikinusi, kad partneriams laikas parodyti gerą valią ir suprasti, jog Rusijos siūlomas projektas – tai trumpiausias kelias į pasitikėjimą Europoje be naujų Berlyno sienų ir geležinų uždangų”.
Iš straipnio būtų galima padaryti išvadą, kad Vakarų šalys, vaikydamosios pelno, atsisako Rusijos siūlomos išeities ir stumia pasaulį į katastrofą. Tačiau “Izvestijos” nepateikia Vakarų argumentų, todėl belieka spėlioti, kokie jie yra.
Rusijos siulomas variantas užlieti laivus betonu turėtų kelti nepasitikėjimą mažiausiai dėl dviejų priežaščių. Pirma:į laivo triumą pilamas betonas – tai papildomas svoris, slegiantis suplonėjusius bombų ir sviedinių korpusus. Jeigu kalbama, kad sprogmenys gali suirti nuo savo svorio, tai tuo didesnį pavojų kekls betono svoris.
Antra: toks cheminių ginklų laidojimo būdas lyginamas su Černobilio sarkofagu. Palyginimas nelabai vykęs, nes Černobilio serkofage jau atiradi plyšių, ir manoma, kad greitai pro juos pradės veržtis radioaktyviosios medžiagos. Tas pat gali atsitikti ir po vandeniu, ir tada padaryti nekenksmingus betonu užlietus sviedinius ir bombas bus gerokai sunkiau.
Rusija iki šiol nepradėjo vykdyti konvencijoje numatytų įsipareigojimų: ji turi sunaikinti 40 tūkst. t cheminių ginklų. Taigi darbo Rusijos specialistams turėtų pakakti. Be to, Baltijos jūroje netoli Rusijos krantų yra išbarstyta 35 tūkst. t sviedinių ir bombų. Juos irgi reikia padaryti nekenksmingus.
Naftos teršalai.
Baltijos jūroje plaukioja daug laivų ir neretai iš jų išsilieja nafta. Dėl žemos vandens temperatūros nafta blogai išsisklaido jūroje. Įrodyta, kad neapdirbta nafta yra toksiškesnė šaltame negu šiltame vandenyje. Jei kovai su naftos išsiliejimais naudojamos cheminės medžiagos, tai, suintensyvindamos naftos poveikį, jos gali padaryti daug rimtesnę žalą gamtai nei tai padarytų vien nafta. Didžiausia žala, padaroma išsiliejus naftai – užteršiamos pakrantės, žūsta jūros paukščiai, nafta veikia žuvis ir žvejybą.
Nuo 1988 iki 1993 metų, kasmet buvo fiksuojami 600-700 naftos išsiliejimo atvejai. Tačiau ne visais atvejais buvo nustatyti teršėjai. Iš informacijos, surinktos per šį laikotarpį, galima teigti, jog didelės išsiliejimų koncentracijos nustatytos prie Danijos, Vokietijos ir Švedijos krantų.
Paskutiniaisiais metais Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, naudojant lėktuvus su specialiai įrengtais prietaisais, pradėta reguliariai stebėti Baltijos jūrą ir jos pakrantes iš oro. Prie šių stebėjimų 1994 m. ir 1995 m. prisijungė Lenkija bei Suomija.
1994 m. daugeliu naftos išsiliejimo atvejų teršalų kiekis, lyginant su praėjusiais metais, padidėjo apie 30%. Tai, kad padaugėjo naftos išsiliejimų, galėtų būti aiškinama intensyviu laivų eismu, atsirado daug standartų neatitinkančių laivų, neveiksmingi įstatymai prieš pažeidėjus, kai kurios šalys perka pasenusius įrenginius.
Šiuo metu Baltijos jūroje naftos išsiliejimų nemažėja, o jų padaroma žala vis didėja, nes prarastą augmenija ir gyvunija suskaičiavus į šį skaičių niekada neįtraukiami palikuonys, kurie dar net nespėjo užsiimti savo maitinimosi grandinės pozicijos.
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA 2001 11 23

Dėl incidento Būtingės naftos terminale
Lapkričio 23 d. naktį įvyko incidentas Būtingės naftos terminale. Pakrovus apytikriai 6 tūkst. tonų naftos, pastebėta naftos dėmė. Ši dėmė yra apie 4 km atstumu nuo kranto Lietuvos teritorijoje. Krovos darbai sustabdyti, informuotas Jūrų paieškos centras.
Šiuo metu naftos dėmė stebima iš oro. Incidento vietoje dirba gelbėjimo laivas “Šakiai” bei Būtingės naftos terminalo pagalbiniai laivai. Vyksta mechaniniai naftos surinkimo darbai. Nustatinėjamas išsiliejusios naftos kiekis.
Informuotos Latvijos aplinkosauginės institucijos bei Lietuvos Respublikos ambasada Latvijoje.
Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas sukvietė skubų Susisiekimo ministerijos ir Aplinkos ministerijos specialistų pasitarimą. Sudaryta komisija avarijai tirti. Komisijos pirmininkas – susisiekimo viceministras Arijus Ramonas, pavaduotojas – aplinkos viceministras Vitalijus Auglys.

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA 2001-11-29

Dėl incidento Būtingės terminale
Aplinkos ministerija tikslina išsiliejusios naftos kiekį. Tačiau jau dabar aišku, jog tas kiekis gali viršyti 40 t. Nustačius tikslų išsiliejusios naftos kiekį bus apskaičiuota žala, padaryta aplinkai, kuri preliminariais paskaičiavimais gali siekti 2 – 3 mln. Lt.

Žarnos trūkimo technines priežastis aiškinasi nepriklausomi ekspertai ir žarnų gamintojų atstovai. Kokios bebūtų ekspertų išvados, jau šiuo metu galime pasakyti, kad viena iš netiesioginių incidento priežasčių bus pripažinta nepakankamai efektyvi povandeninės terminalo dalies techninė priežiūra.

Be to, avarijos mastai būtų buvę žymiai mažesni, jei būtų laiku pastebėtas naftos nuotėkis iš žarnos. Tuo tarpu, incidentas buvo pastebėtas ir krovos darbai nutraukti, tik pastebėjus naftos produktus vandens paviršiuje. Pagal terminalo projektą naftos nuotėkį turėjo fiksuoti automatinė nuotėkio fiksavimo sistema, kuri šiuo atveju nesureagavo. Be to, incidentas parodė, kad Būtingės terminalas nepasirengęs operatyviai lokalizuoti avarinių naftos išsiliejimų padarinius. Realūs avarijos padarinių lokalizavimo ir likvidavimo darbai prasidėjo tik į incidento vietą atvykus nacionalinėms avarijų likvidavimo pajėgoms.

Aplinkos ministerija sieks, kad tolesnė terminalo eksploatacija būtų vykdoma tik pašalinus aukščiau minėtus bei kitus trūkumus, kuriuos įvardins Vyriausybės sudaryta komisija.

Būtingės terminalo interneto puslapyje užtikrinama, kad imamasi visų saugumo priemonių užtikrinant, kad nepasikartotų naftos išsiliejimas. O įvykus išsiliejimui, būtų kuo greičiau ir efektyviau likviduojami padariniai.

Iš Būtingės terminalo internetinio puslapio
Būtingės terminalas

Naftos išsiliejimo priežastis
Po kruopštaus tyrimo speciali Lietuvos vyriausybės ir “Mažeikių naftos” specialistų komisija nustatė, kad praėjusiųjų metų lapkričio 23-ąją nafta Būtingės terminale išsiliejo, įtrūkus vienam iš šešių povandeninės SPM plūduro žarnos segmentų. Komisijos išvadas patvirtino nepriklausomi ekspertai, tyrimo metu buvo nustatyta, kad žarna buvo eksploatuojama teisingai, o ekspertas nuomone, įtrūkimas atsirado dėl vidinio pažeidimo, susijusio su žarnos konstrukcija — sustiprinimo viela pertrynė pagrindinį kordą.
Terminalo saugumo užtikrinimas
Prieš pradedant krovos darbus buvusios viengubo karkaso povandeninės žarnos keičiamos dvigubo karkaso žarnomis. Dvigubo karkaso žarnos praktiškai eliminuoja analogško įvykusiam lapkričio mėnesį nelaimingo atsitikimo tikimybę ir tuo pat metu yra papildoma saugumo priemonė, nenumatyta baziniame plūduro projekte.
Kartu su šiuo terminalo konstrukcijos patobulinimu, buvo nuodugniai patikrintos plaukiojančios žarnos. Jos išbandytos kompleksiniais bandymais sausajame doke.
Patikrintos ir hidrauliškai išbandytos jūrinės sistemos, susidedančios iš vienos povandeninės žarnos, vienos plaukiojančios žarnos, jūrinio vamzdyno kolektoriaus (PLEM) ir plūduro (SPM), specialia įranga patikrintos SPM plūduro ir inkarų vietos, grandinių išmatavimai, povandeninis vamzdynas.
Patobulintos eksploatacijos ir priežiūros instrukcijos ir papildomai apmokomas personalas

Saugumo didinimas ir aplinkos monitoringas
Atlikti darbai ir plūduro apžiūros rezultatai buvo derinami su plūduro (SOFEC), inkarų, žarnų gamintojų ir klasifikacinės bendrovės ABS (“American Bureau of Shipping”) specialistais.
“Mažeikių naftos” Būtingės terminalo aplinkos monitoringo 2001-ųjų metų ataskaita buvo pristatyta specialistams vasario 8 – ąją, kiek anksčiau buvo pateikti praėjusiaisiais metais įvykusio nelaimingo atsitikimo poveikio aplinkai studijos rezultatai. Tiek studijos, tiek ir monitoringo metu atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad terminalo poveikis gamtai – minimalus.
“Mažeikių nafta “ aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos Vyriausybe, su terminalo veikla susijusiomis ministerijomis ir vietinėmis institucijomis užtikrinant terminalo saugumą.
Pavyzdžiui, dirbant kartu su su Susisiekimo ministerija ir Saugios laivybos administracija pasiekta, kad plūdurą aptarnaujantys vilkikai atitiktų visus tokio tipo laivams keliamus reikalavimus, pasirašyta sutartis su Lietruvos Koordinacinio jūrų paieškos ir gelbėjimo centro laivu “Šakiai” dėl budėjimo pirmų dviejų tanklaivių krovos metu.
Ir ateityje bus tęsiamas bendradarbiavimas su Vyriausybe ir suinteresuotomis žinybomis, siekiant tikslų, numatytų 2001 12 17 LRV nutarime Nr. 1533. Bus peržiūrėtas ir patobulinti terminalo bazinis projektas, krovos ir priežiūros instrukcijos, lokalių naftos išsiliejimų planas.

Prie plūduro aptarnaujamų tanklaivių dydis
Kompanija SOFEC atliko perskaičiavimus, patvirtindama projektines sąlygas, kuriomis prie plūduro gali švartuotis 150 000 DWT talpos tanklaiviai. Kompanija “American Bureau of Shipping” (ABS), kurią pripažino Susisiekimo ministerija, peržiūrėjo SOFEC skaičiavimus.
SOFEC ekspertai, kurie praėjusiąją savaitę apžiūrėjo plūdurą, dar kartą patvirtino, kad plūduro technines galimybes leidžia saugiai aptarnauti 150 000 DWT tanklaivius
Jūrinės dalies plūduras buvo suprojektuotas taip, kad atlaikytų apkrovas, atsirandančias per audrą, kuri pagal statistinius apskaičiavimus būna tik kartą per šimtmetį.
Apkrovos per tokią audrą gerokai viršija apkrovas, atsirandančias švartuojant 150 000 DWT tanklaivius, be to plūduro projekte numatyta triguba saugumo atsarga. Patvirtinta, kad “Mažeikių naftos” Būtingės terminalas gali saugiai aptarnauti iki 150 tūkst DWT talpos tanklaivius, kai maksimalus bangos aukštis neviršija 3 metrų, o maksimalus vėjo greitis — 35 mazgai.

Paklausus interneto svetainėje apie tai kaip užtikrinamas Baltijos jūros taršos nafta mažinimas, Atsakė:
Būtingės terminale taikomos moderniausios technologijos, tarp jų – ir naftos nuotėkio aptikimo sistema.
Remiantis garsių tarptautinių kompanijų bei Lietuvos mokslininkų poveikio aplinkai įvertinimais, patvirtinta griežta aplinkos apsaugos monitoringo programa. Gamtosauginį Būtingės terminalo monitoringą nuolat atlieka Klaipėdos Universitetas – visi terminalo įrenginiai vertinami pagal naujausius standartus ir kodus API, ASME, Lietuvos standartus, kurie atitinka Europos sąjungos reikalavimus.
Terminale veikia avarinio stabdymo įrenginiai su automatiškai užsidarančiomis sklendėmis (įskaitant silpnąsias jungtis), automatizuota priešgaisrinė sistema.
Pradėta naudoti unikali nuotėkų paieškos sistema jūriniame vamzdyne -tokią technologiją, mūsų duomenimis, Būtingės terminalas naudoja pirmasis pasaulyje. Šią sistemą Būtingės terminalui projektavo, įdiegė ir suderino “Energoautomatika” (Rusija).
Siekdamas užtikrinti nepriekaištingą galimų nelaimingų atsitikimų likvidavimą, Būtingės terminalas naudojasi šiomis priemonėmis:
• du laivai, aptarnaujantys terminalą, yra aprūpinti modernia naftos surinkimo nuo jūros paviršiaus technika. Naftos išsiliejimo atveju šie laivai operatyviai lokalizuotų išsiliejimą, neleistų jam plisti toliau ir surinktų išsiliejusią naftą.
• Klaipėdos jūros uoste budi avarijų likvidavimo ir gaisrų gesinimo laivas “Šakiai”, kuris gali atskubėti į pagalbą visą parą.
• Būtingės terminalas priklauso Londone įsikūrusiam naftos išsiliejimų likvidavimo centrui “Oil Spill Response”. Šios organizacijos parama taip pat prieinama bet kuriuo metu.
Baltijos jūroje ne kartą buvo surengtos pratybos, kurių metų Lietuvos specialistai praktikavosi efektyviai ir operatyviai likviduoti bet kokią Būtingės terminalo avariją.
Helsinkio Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos Komisija (HELCOM)
Pasiruošimas Konvencijai
Dar 1960 m. pabaigoje mokslo visuomenė išreiškė didžiulį susirūpinimą vis didėjančia Baltijos jūros tarša, kurią sukelia skirtingi šaltiniai: nuotekos per upes, vamzdynai, dampingas ir kasdieniai laivų eksploatavimo darbai, tarša iš oro. Tuomet buvo prieita prie išvados, kad Baltijos jūros apsauga ir jos būklės pagerinimas negali būti pasiekti tik vienos šalies pastangomis. Tapo aišku, kad Baltijos jūros apsaugai būtinas glaudus regioninis bendradarbiavimas ir kitos tarptautinės priemonės. 1969-1970 metais Švedijos Vyriausybės iniciatyva Visbiujyje įvykę susitikimai buvo svarbūs Konvencijos koncepcijos derybų pradžiai. Šiuose pasitarimuose buvo svarstoma viena iš Baltijos jūros teršimo problemų, būtent, naftos išsiliejimų poveikis Baltijos jūrai. 1971 m. liepos mėn. Suomijos Vyriausybė pasiūlė sukviesti tarpvalstybinį pasitarimą, kuriame būtų aptartos Baltijos jūros teršimo problemos. Pirmojoje Jungtinių Tautų (JT) konferencijoje dėl Žmogaus aplinkos, kuri įvyko 1972 m. Stokholme, Švedijoje, Suomijos delegacija dar kartą išreiškė pageidavimą sukviesti konferenciją dėl Baltijos jūros apsaugos. Po JT konferencijos prašymas buvo išplatintas ir gauti teigiami atsakymai iš visų Baltijos jūrą supančių valstybių. Taigi, 1973 m. gegužės 28 – birželio 2 dienomis Helsinkyje vyko pirmasis tarpvalstybinis ekspertų pasitarimas aptarti priemones, būtinas Konvencijos administravimui ir įgyvendinimui. Buvo padaryta išvada, kad tik diplomatinė konferencija galėtų būti pirmasis žingsnis link bendradarbiavimo ir, kad svarbūs klausimai, įtraukiami į Konvenciją, turėtų būti ruošiami, pasirašomi ir ratifikuojami visų Baltijos jūros valstybių. Šiuose pasitarimuose buvo diskutuojama, kokie klausimai turėtų būti įtraukti į Konvenciją bei kokių administracinių priemonių reikėtų imtis. Taip pat buvo aptariamas Konvencijos ir su ja susijusių problemų įgyvendinimo grafikas. Suomijos Vyriausybei buvo pavesta parengti pirmąjį Konvencijos projektą. Antrasis ekspertų pasitarimas įvyko tų pačių metų lapkričio mėnesį. Jame buvo parengtas Konvencijos projektas, kurį nuspręsta pateikti Baltijos valstybių Vyriausybėms Baltijos jūros baseino apsaugos konferencijoje, įvykusioje 1974 m. balandžio 1 d.
“Mes kartu atsakome už Baltijos jūrą” – tai žodžiai, pasakyti Baltijos jūros aplinkos apsaugos konferencijoje, vykusioje 1974 m. kovo 18-22 dienomis Finlandia rūmuose, Helsinkyje. Šis visų Baltijos valstybių nusistatymas lydėjo įvairius susitikimus, įvykusius po konferencijos, kurioje buvo suformuotas kitas požiūris į nacionalines ir bendras pastangas apsaugoti Baltijos jūrą. Konferencijoje buvo svarstoma Konvencija bei septyni priedai. 1974 m. kovo 22 d. per konferencijos uždarymą, dalyvaujant visų Baltijos valstybių atstovams: Suomijos, Švedijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos, buvo pasirašyta Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos – Helsinkio Konvencija. Joje visos šalys pasižada atsakyti už padarytą žalą ir padėti surinkti naftos produktus ir likviduoti padarinius. Visos Konvencijos Šalys atskirai ar kartu imasi visų atitinkamų priemonių tam, kad išsaugotų natūralią aplinką, biologinę įvairovę ir apsaugotų ekologinius procesus Baltijos jūros baseine bei jos priekrantės ekosistemose, kurias veikia Baltijos jūra.

Baltijos jūros aplinkos apsaugos Komisijos (HELCOM) veikla
Laikinoji komisija 1974-1980 m.
1974 m. diplomatinė konferencija įkūrė darbo grupę pavadintą Laikinąja komisija. Kol vyko Konvencijos ratifikavimas Baltijos jūros valstybėse, ji tęsė darbą ir ruošėsi Komisijos būsimąjai veiklai. Laikinoji komisija ruošė pagrindines administracines nuostatas būsimosios Komisijos organizacinei ir institucinei struktūrai bei kūrė techninį pagrindą, reikalingą Konvencijos nutarimams įgyvendinti.
Helsinkio Komisija 1980-1996 m.
Konvencija įsigaliojo 1980 m. gegužės mėn., visoms Baltijos jūros valstybėms ją ratifikavus.
Komisija įsteigė padalinius, atsakingus už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą. 1980m., kai prasidėjo Komisijos darbas, buvo dvi darbo grupės: Mokslo-technologijų ir Jūros. Vykstant Komisijos darbo reorganizavimui, 1982 m. kovo mėn. buvo įsteigti du komitetai – Mokslo-technologijų ir Jūros bei ekspertų grupė kovai su jūros tarša. 1987 m. Komisija nusprendė šiai ekspertų grupei suteikti komiteto statusą ir pavadinti jį Kovos su jūros tarša komitetu. Kadangi Mokslo-technologijų komiteto darbo apimtis didėjo, 1990 m. Komisija šį komitetą padalino į du – Aplinkos ir Technologijų komitetus.
Komisijos veikla – tai pasitarimai, seminarai, simpoziumai ir pan., o jos sprendimai priimami vienbalsiai. Rekomendacijų įgyvendinimas yra kiekvienos Konvencijos Šalies atsakomybė ir jis kontroliuojamas Komisijos privalomų reguliarių pranešimų sistema.
Komisijos būstinė – tarptautinis sekretoriatas yra Helsinkyje, Suomijoje. Šiuo metu jį sudaro Sekretorius vykdytojas, Aplinkos komiteto sekretorius, Technologijų komiteto sekretorius, Jūrų komiteto sekretorius, Jungtinės kompleksinės programos koordinatorius ir septyni asistentai. Daug tarptautinių organizacijų yra Komisijos stebėtojai. Konkrečių klausimų sprendimui Komisija steigia trumpalaikes ekspertų ir darbo grupes.
Helsinkio Komisijos struktūra ir darbo bei ekspertų grupės, projektai
AK – Aplinkos komitetas, TK – Technologijų komitetas, JK – Jūrų komitetas, KK – Kovos su jūros tarša komitetas, PĮDG – HELCOM Programos įgyvendinimo grupė, DG – Darbo grupė, LDG – Laikinoji darbo grupė, PG – Priežiūros grupė
Aplinkos komitetas (AK)
Aplinkos komiteto pagrindinės veiklos kryptys: monitoringas duomenų apie taršą surinkimas ir jų likvidavimas; periodinių vandenų, pakrantės vandenų, taršos ir oro, radionuklidų būklės, ruonių populiasijos įvertinimas; gamtos apsauga. Ypatingi klausimai. Iškasto dumblo tvarkymas. Gilinimo ir atsikratymo iškastu dumblu darbai gali sukelti žalą jūrinei aplinkai. Komisija priėmė nuorodas dėl iškasto dumblo tvarkymo, siekdama, jog Konvencijos Šalys imtųsi tvarkyti iškastą dumblą taip, kad būtų neteršiama jūrinė aplinka. Dumblių žydėjimas ir išankstinis įspėjimas. Komisija patvirtino rekomendacijas dėl nenormalių situacijų jūrinėje aplinkoje ir patarė valstybėms naudoti sukurtą išankstinio įspėjimo sistemą pagal HELCOM 6/14 rekomendaciją, taip pat skirtą iš anksto įspėti apie nenormalias aplinkos situacijas bei naudoti atitinkamus metodus nustatyti dumblių žydėjimą ir monitoringą. HELCOM bibliografija. Nuo mokslo ir technologijos bendradarbiavimo pradžios Komisijos struktūroje, Baltijos jūros baseino bibliografija laikoma kaip svarbus įrankis Baltijos jūros taršos tyrimams.
Technologijų komitetas (TK)
Pagrindinės TK veiklos kryptys: priemonės sumažinti taršą technologijų srityje. Pavojingosios medžiagos. Kadangi Komisija uždraudė išmesti pavojingąsias medžiagas į Baltijos jūros baseiną, TK apriboja savo veiklą šioje srityje reguliaria nacionaline kontrole, kaip vykdomos HELCOM rekomendacijos dėl DDT išmetimų ir PCB bei PCT naudojimo. Atsižvelgdamos į nuodingųjų medžiagų sąrašą (16 medžiagų grupių), pagal Konvencijos 6 straipsnį, Konvencijos Šalys privalo imtis atitinkamų veiksmų, kad sumažintų taršą tokiomis medžiagomis iki minimumo. TK veiklą įeina palaipsnis adekvačių preventyvinių ir atstatomųjų priemonių rengimas, siekiant išvengti nuodingųjų medžiagų patekimo iš sausumos į Baltijos jūros baseiną. Susirūpinimą keliančių naujų kenksmingų medžiagų įvertinimas. Siekdama laiku identifikuoti kenksmingas medžiagas, TK sudarė cheminių medžiagų sąrašą, kuris apima daugiau nei 200 cheminių medžiagų.
Komisija parengė bendrą procedūrą, pagal kurią Konvencijos Šalys periodiškai pateikia privalomą ataskaitą apie taršos apkrovas Baltijos jūrai jų teritoriniuose vandenyse ir apie rekomendacijose numatytų preventyvinių bei taršos mažinimo priemonių įgyvendinimą. Privaloma ataskaita pateikiama Komisijai kas treji metai.

Pagrindinės JK veiklos kryptys: taršos iš laivų mažinimas dėl jų eksploatacijos. Baltijos jūros baseinas – “ypatinga teritorija” pagal MARPOL 73/78 I,II,V priedus. Dėl savo jautrumo, Baltijos jūros baseinas pripažintas “ypatinga teritorija” pagal MARPOL 73/78 I, II ir V priedus. “Ypatingoje teritorijoje” reikalavimai taršai sumažinti yra labiau sugriežtinti negu kur nors kitur. Tarša nafta. Jūros komitetas paruošė daug rekomendacijų dėl naftos išsiliejimų iš laivų prevencijos. JK įgyvendina Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) sprendimus, pateiktus MARPOL 73/78 I priede; keičiasi Baltijos jūros valstybių patirtimi dėl Konvencijos teritorijos, kaip “ypatingos teritorijos”, nustatymo pagal anksčiau minėtą priedą; svarsto teisėtų ir neteisėtų išleidimų bei naftos kuro kokybės standartus, taip pat medžiagų, naudojamų varikliams valyti, standartų svarbą. Kenksmingos skystos medžiagos. Supakuotos prekės: dėl kenksmingų medžiagų, gabenamų jūra supakuota forma ar krovinių konteineriuose, mašinų priekabose, vagonuose, taršos prevencijos, apima nurodytus įsipareigojimus, kurie turėtų būti taikomi visiems laivams, gabenantiems kenksmingas medžiagas supakuota forma. JK tęsia savo darbą šiais klausimais, ypač dėl patirties, įgytos iš atitinkamos Helsinkio Konvencijos IV Priedo nuostatos, taikymo bei subalansuoto Tarptautinės jūrų organizacijos priimtų sprendimų įgyvendinimo. Atsikratymas atliekomis. Oro tarša iš laivų. JK svarsto poreikį oro taršai iš laivų sumažinti, standartų ruošimą, metodus ir priemones oro taršai iš laivų sumažinti, bendrus Baltijos jūros valstybių veiksmus šiuo klausimu.
Baltijos jūros baseine yra pakankamas įrenginių skaičius naftos produktais užterštoms atliekoms ir kitoms kenksmingoms medžiagoms, įskaitant nuotekas ir atliekas, priimti. Daugiau nei 210 tokių įrenginių yra Konvencijos teritorijoje.
JK nusprendė, jog yra poreikis plėtoti bendrą Baltijos strategiją dėl laivuose susidarančių atliekų tvarkymo, kuri turėtų apimti visas atliekų tvarkymo stadijas, tokias kaip saugojimas, pirminis valymas, transportavimas, galutinis valymas ir atsikratymas. Komiteto veikla sutelkta stiprinti bendradarbiavimą tarp Baltijos jūros valstybių, tiriant taršos prevencijos taisyklių pažeidimus. Bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Pagal Helsinkio Konvencijos IV priedo 1 taisyklę, Helsinkio Komisija bendradarbiauja su Tarptautine jūrų organizacija, remdama tarptautinių taršos prevencijos taisyklių plėtojimą ir taip pat atsako už efektyvų bei pasaulio mastu subalansuotą taisyklių Baltijos jūroje įgyvendinimą.

KK pagrindinės veiklos kryptys:

KK veikla suskirstyta į du lygius. Pirmajame lygmenyje sprendžiami politiniai, antrajame – vykdymo klausimai. Pirmojo lygmens darbo rezultatas yra HELCOM rekomendacijos. Šios rekomendacijos yra darbo pagrindas antrajam lygmeniui.
Konvencijos Šalių pasirengimas reaguoti į išsiliejimus jūroje yra lemiama prielaida efektyviam Baltijos jūros valstybių bendradarbiavimui kovojant su jūros tarša. Nors Konvencijoje nėra aiškiai apibrėžti regionai, kuriuose atliekami avarijų likvidavimo darbai, tačiau jie praktiškai atitinka Konvencijos Šalių ekonomines ar žvejybos zonas. HELCOM vadovas dėl kovos su jūros tarša yra pagrindinis dokumentas valstybinėms institucijoms ir padaliniams, atsakingiems už bendrą veiklą kovoje su jūros tarša. Informavimo apie taršą sistema įkurta pagal HELCOM 6/14 rekomendaciją. Ji naudojama informacijos pasikeitimui tarp valstybinių institucijų, atsakingų už atsakomuosius veiksmus į jūros taršą, kai jūros teršimas įvyko ar kai egzistuoja tokia grėsmė. Tuo atveju, kai Konvencijos Šalis, naudodama savąjį personalą ir įrangą, nepajėgi susidoroti su išsiliejimu savo regione, ji, pagal Helsinkio Konvencijos VI priedo 8 taisyklę, gali prašyti pagalbos iš kitų Konvencijos Šalių, pradėdama bendradarbiauti su ta Šalimi, kuri taip pat gali nukentėti nuo išsiliejimo. Bendradarbiaunama stebint jūrą ir jos pakrantes iš oro pagal HELCOM 12/8 rekomendaciją ir Komisijos sudarytą stebėjimų iš oro bendradarbiavimo planą. Tokių stebėjimų tikslas – aptikti naftos ar kitų kenksmingų medžiagų išsiliejimus. Konvencijos Šalims rekomenduojama plėsti ir diegti naftos dreifo krypties numatymo sistemas bei jas naudoti kaip priemones taršos prevencijos taisyklių pažeidėjams nubausti. Konvencijos Šalims Komisija rekomenduoja tyrinėti ekologinį ir ekonominį avarinės naftos taršos poveikį dėl svarbių naftos išsiliejimų ir naudoti HELCOM nuorodas, priimtas rekomendacijos pagrindu, kai atliekami tokie tyrinėjimai. Šias nuorodas 1990 m. patvirtino AK ir KK. KK imasi priemonių kenksmingų cheminių medžiagų avarijoms išvengti ir kontroliuoti. Šiuo tikslu rengiami avarijų likvidavimo planai, kurie pagrįsti atitinkama informacija: Konvencijos teritorijoje gabenamų biria ar supakuota forma cheminių medžiagų tipai ir kiekiai, sukelto pavojaus, transportuojant chemines medžiagas, analizė bei atsakomųjų priemonių pasirinkimas. KK pasitarimuose Konvencijos Šalys reguliariai keičiasi informacija apie avarijų likvidavimo planavimą, organizavimą, svarbias avarijas, tyrinėjimų ir tobulinimo projektus, taip pat naujus kovos su jūros tarša laivus ir įrangą, kuri galėtų būti panaudota bendroms kovos su jūros tarša operacijoms.

Pagalba Estijai, Latvijai ir Lietuvai, kuriant jų nacionalines galimybes kovoti su jūros tarša. Komisijoje buvo nuspręsta, jog bendradarbiavimas su šiomis valstybėmis turėtų būti padalintas į du lygmenis:
• trumpalaikė bendradarbiavimo programa dėl laikinųjų priemonių, suteikiančių pagalbą taršos avarijos atveju; ir
• ilgalaikė bendradarbiavimo programa, kurios tikslas yra nacionalinio sugebėjimo reaguoti į išsiliejimus parengimas, įskaitant atitinkamo personalo apmokymą ir ruošimą.

4(pav) – HELCOM veiklos schemos.

Jungtinė komercinė programa

1990 m. rugsėjo 2-3 d.d. Lenkijos ir Švedijos ministrai pirmininkai sukvietė Baltijos jūros valstybių, taip pat visų kitų Baltijos jūros baseino teritorijoje esančių valstybių vyriausybių vadovus ir aukšto rango politinius atstovus, keturių daugiašalių vystymo bankų, t.y. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Europos investicijų banko, Šiaurės investicijų banko ir Pasaulio banko atstovus į Konferenciją, Ronebiujyje, Švedijoje. Konferencija buvo neeilinė, nes joje, be Baltijos jūros valstybių atstovų, dalyvavo Norvegijos, Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos atstovai. Konferencijoje buvo patvirtinta Baltijos jūros deklaracija. Ši deklaracija nurodė tikslus, kuriais remiantis būtų užtikrintas ekologinis Baltijos jūros atstatymas, todėl buvo nutarta parengti Jungtinę kompleksinę programą teršalų patekimui į jūrą sumažinti.
Programai parengti buvo įkurta aukšto lygio darbo grupė. Ją sudarė Konvencijos Šalių, Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos, Norvegijos, Europos bendrijos komisijos atstovai, taip pat keturių daugiašalių tarptautinių finansinių institucijų atstovai. Darbo grupės veikloje dalyvavo ir ekspertai iš Estijos, Latvijos bei Lietuvos.
Programos įgyvendinimo darbo grupės užduotis – įvykdyti Jungtinę kompleksinę programą, kurią sudaro šie komponentai:
1. Politinės, teisinės ir reguliuojamosios priemonės.
2. Institucijų stiprinimas.
3. Investicijos.
4. Pakrantės lagūnų ir pelkių programų vykdymas.
5. Taikomieji tyrimai.
6. Visuomenės informavimas ir aplinkosauginis švietimas.
Programą planuojama įgyvendinti dviem etapais: pirmasis etapas (1993-1997 m.m.) įvertintas 5 milijardais ECU; antrasis (1998-2012 m.m.) – 13 milijardų ECU. Akivaizdu, kad priemonės Ronebio deklaracijos tikslams pasiekti – “lemiamai sumažinti emisijas”, siekiant atstatyti Baltijos jūros sveiką ekologinį balansą – iš esmės yra išdėstytos programos 3 punkte (Investicijos). Jos skirtos įgyvendinti aplinkosaugines priemones, siekiant sumažinti taršą iš taškinių ir išsklaidytos taršos šaltinių, vadinamųjų “karštųjų taškų”, kurių Baltijos baseine yra 132.
PĮDG sudaro Helsinkio Konvencijos Šalių atstovai ir Baltarusijos, Čekijos Respublikos, Norvegijos, Slovakijos Respublikos bei Ukrainos atstovai. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Europos invensticijų banko, Šiaurės invensticijų banko, Šiaurės finansinės korporacijos aplinkos apsaugai, Pasaulio banko ir Tarptautinės Baltijos jūros žvejybos komisijos ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai taip pat dalyvauja PĮDG veikloje.

Įgyvendinus Jungtinę kompleksinę programą, tikimasi žymiai pagerinti vandens kokybę Baltijos jūros baseino upėse. Pakrantės vandenų kokybė turėtų pagerėti artimiausiu metu. Biogeninių medžiagų ir sunkiųjų metalų kiekių sumažinimas padės išsaugoti ekologinį balansą atviroje jūroje bei pakrantės lagūnose ir pelkėse.
Kaip nutarta 1996 m. gegužės mėn. 2-3 d. Visbiujyje, Švedijoje, vykusiame ministrų pirmininkų pasitarime, Jungtinės kompleksinės programos vykdymas bus koordinuojamas kartu su Europos Komisija, tarptautinėmis finansinėmis institucijomis, Baltijos jūros valstybių Vyriausybėmis, privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis bei PHARE programa.
Šiuo metu 1992 m. Konvenciją dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos ratifikavo: Europos ekonominė bendrija, Estija, Danija, Latvija, Suomija, Švedija, Vokietija ir Lietuva.

7 pav. “Karštųjų taškų” išsidėstymas, tipas ir būklė Baltijos jūros baseine

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1992 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (HELCOM)
WWW.buttingest.lt
www.aplinka.lt

Leave a Comment