BALTIJOS JŪROS EKOSISTEMOS

Turinys
1. Įvadas ..............................

2. Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies)......

3. Kuršių nerija.............................

4. Kuršių marios...........................

5. Nerijos pajūrys............................

6. Palangos pajūrys..........................

7. Nemuno delta............................

8. Tyras..............................

9. Išvados..............................

10. Literatūra..............................

Anotacija

Darbe nagrinėjamos Kuršių nerijos, Kuršių marių, Nerijos pajūrio, Palangos pajūrio, Nemuno deltos, Tyro ekosistemos.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūra, Kuršių marios, Kuršių nerija, Nemuno delta, trofiniai ryšiai, ekosistema.

Įvadas

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km), kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaaminasi ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos. Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą, hidrosferą ir litosferą. Žemės ekosistemą sudaro gyvųjų organizmų bendrijos ir juos supanti negyvoji gamta. Labai apibendrintai ekosistemą galima apibrėžti kaip gyvųjų ir negyvųjų elementų sistemą, kurioje ją sudarančios komponentės jungiasi tarpusavio ryšiais, užtikrinančiais gyvybei svarbius medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesus. Tai gali būti sausumos ar vandens plotai, kuriuose gyvena įvairiausi mikroorganizmai, augalai, gyvūnai. Kartu su abiotine aplinka, t. y. šviesos, temperatūros, drėgmės, cheminių ellementų visuma, jie sudaro vieningą medžiagų ir energijos apytakos sistemą. Tokia augalų, mikroorganizmų ir gyvūnų bendrija su juos supančia negyvąja aplinka sudaro dinamišką kompleksą. Tarp gyvų organizmų susidaro sudėtingi biotiniai veiksniai – vieni organizmai veikia kitus. Ekosistemos yra labai įvairios: natūralios ar

r dirbtinės, didelės ir mažos, gėlo vandens ar jūrinės, ariamo lauko ar pelkės. Labai bendra ekosistemos schema tokia:

Dideles makroekosistemas sunku aprėpti ir tyrinėti. Didesnėje ekosistemoje tikslinga išskirti mažesnes ekosistemas. Kai vandens ar sausumos plote tarp augmenijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų, medžiagų ir energijos apykaitos procese, susiformuoja palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai, tai tokia visuma vadinama biocenoze. Ekosistemos biotinės dalys yra skirstomos pagal tai, kaip jas sudarantys organizmai gauna maisto.

Energija į ekosistemą patenka fotosintezės metu, o prarandama daugiausia šilumos pavidale, kai organizmas ją naudoja gyvybei palaikyti. Principinis energijos ir medžiagų apytakos ratas toks:

Fotosintezės metu žali augalai, panaudodami saulės energiją, anglies dvideginio, vandens ir mineralinių elementų junginius pertvarko į organinius junginius, kuriuose dalis saulės energijos kaupiasi cheminės energijos pavidalu. Organinės medžiagos tampa energijos šaltiniu paačiam žaliam augalui, o pastarasis – gyvam organizmui. Energija, esanti maiste, išsilaisvina kvėpuojant. Kvėpavimui reikalingas deguonis, o šio proceso metu atsiranda anglies dvideginis, vanduo ir energija, panaudojama darbui bei virstanti šiluma.
Fotosintezės schema:
Energija + anglies dvideginis + vanduo = angliavandeniai + vanduo + deguonis
Energija + CO2 + 2H2O = CH2O + H2O + O2
Kvėpavimo procesas:
organinė medžiaga + deguonis = anglies dvideginis + vanduo + energija
C6H12O6 + 6O2 = energija + 6CO + 6H2O

Prarasta energija turi būti nuolat papildoma saulės šviesos pavidalu. Vanduo ir mitybos elementai daro apytaką tokiu ratu:
vandens telkinys ar gruntas – augalas – žolėdis – (arba) ir mėsėdis – bakterijos, grybai, va

abzdžiai – vandens telkinys ar gruntas.
Gyviems organizmams būtini šeši elementai: anglis, vandenilis, deguonis, azotas, fosforas ir siera.

Žemės gyvybei yra svarbūs vandens, anglies, azoto, fosforo apytakos ratai. Biosferoje vanduo keliaja ratu. Gėlas vanduo susidaro garuojant vandenynams ir iškrenta kaip lietus į sausumą ir vandens telkinius. Vanduo į orą taip pat patenka garuojant gėlo vandens telkiniams, iš sausumos ir augalų. Vandens apytakos ratas toks:

Anglis dalyvauja augalų fotosintezės ir ląstelių aerobinio kvėpavimo procese. Žalieji augalai gyvūnams yra ne tik maistas, bet ir deguonies gamintojai. Anglies apytakos rate sausumos augalai pasisavina anglies dioksidą iš oro ir fotosintezės metu paverčia organinėmis medžiagomis ir jas vartoja gamintojai ir vartotojai. Vandens ekosistemos anglies dioksido mainus su atmosfera atlieka netiesiogiai.Ore esantis anglies dioksidas reaguoja su vandeniu ir susidaro biokarbonatas. Jį panaudoja vandens dumbliai ir sintetina maisto medžiagas sau ir kitiems gyviems organizmams. Jiems kvėpuojant pašalinamas anglies dioksidas ir virsta bikarbonatu. Tarp vandenyje esančio bikarbonato ir ore esančio anglies dioksido susidaro pusiausvyra. Be to anglies šaltiniu yra gyvi ir žuvę organizmai.

Anglies apytakos ratas toks:

Atmosferoje daugiausia yra azoto – 78 %. Jo trūkumas dirvoje riboja augalų augimą. Augalai ore esančio azoto negali tiesiogiai pasisavinti ir priklauso nuo bakterijų, kurios sugeba azotą įjungti į organines molekules – azoto fiksacijos procesas. Yra žemės augalų šaknų gumbeliuose bakterijų, kurios taip pa

at gali fiksuoti azotą. Bakterijų fiksuotą azotą augalai gauna iš dirvos. Azoto pavertimas nitratai vyksta dviem etapais. Vienos bakterijos amoniaką paverčia nitritu, o kitos nitritą – nitratu. Šis procesas vadinamas nitrifikacija. Yra ir denitrifikuojančių bakterijų, kurios atlieka priešingą azoto fiksavimui procesą, t.y. nitratus verčia azoto oksidais ir azoto dujomis. Žmonės, gamindami ir naudodami trąšas, labai pagreitina azoto fiksavimą, vandenis užteršia fosfatai ir pagreitina eutrofikaciją.

Azoto apytakos ratas toks:

Dūlėjant uolienoms fosfatai patenka į dirvą ir juos gali pasisavinti augalai. Dalis fosfatų išplaunama į vandens ekosistemas. Nespėjusius nusėsti dugne fosfatus pasisavina dumbliai, o nugrimzdę virsta geologinėmis nuosėdomis ir į žemės paviršių, divą, patenka geologinių procesų dėka arba žmonių pagalba. Žmonių veikla (kasyba, gyvulininkystė, trąšų bei skalbimo priemonių gamyba) labai padidina fosfatų kiekį ekosistemose, suintensyvina eutrofikaciją. Fosforas į atmosferą nepatenka. Labai apibendrintos globalinės medžiagų apykaitos schema atrodo taip;

Žali augalai vadinami producentais – jie patys pasigamina maistą, o bakterijos, grybai ir kai kurie vabzdžiai bei kirmėlės, mintantys dvėseliena, vadinami reducentais – jie panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir skaido į paprastesnius organinius junginius. Ekosistema galėtų egzistuoti neapibrėžtai ilgai, jeigu ją sudarytų tik producentai ir reducentai. Tačiau didelę energijos dalį, sukauptą producentuose, panaudoja konsumentai: žolėdžiai, visaėdžiai, parazitai bei mėsėdžiai, mintantys žolėdžiais. Globalinė energijos ir medžiagų apykaitos schema tokia:

Tiriant organizmų, kurie sudaro ekosistemą, mitybą, ga

alima sudaryti mitybos tinklą, kuris atspindi energijos ir maisto elementų srautus. Ekosistemoje susidarę mitybos lygiai vadinami trofiniais lygiais. Pirmą lygį sudaro augalai – producentai, antras – konsumentai (žolėdžiai), trečias – antriniai konsumentai (mėsėdžiai). Bakterijos, grybai, vabzdžiai – reducentai panaudoja žuvusių augalų maistingas medžiagas ir organinius junginius skaido į paprastesnius neorganinius junginius, kuriuos sugeba įsisavinti augalai. Principinė ekosistemos komponenčių schema tokia:

Ekosistemoje vienu metu egzistuoja keletas susijusių mitybos grandžių, dažniausiai 3 – 4. Bendras greitis, kokiu augalai įsisavina saulės energiją, vadinamas bendru pirminiu produktyvumu. Beveik pusę tos energijos, sukauptos fotosintezės metu, sunaudoja patys augalai kvėpavimui. Likusi energijos dalis vadinama grynu pirminiu produktyvumu. Pereinant iš vieno mitybos lygmens į kitą produkcija sumažėja 10 kartų. Produkcijos lygtis tokia:

gryna produkcija = bendra produkcija – sąnaudos kvėpavimui.

Procesas, kurio metu mažo produktyvumo ekosistema palaipsniui tampa produktyvia, dėl pastovaus maistinių medžiagų pasipildymo, vadinamas eutrofikacija. Dėl žmogaus ūkinės veiklos procesas gali paspartėti ir sukelti ekosistemos degradaciją. Vandens telkiniuose eutrofikacija pasireiškia: toksiškų dumblių žydėjimu, vandens skaidrumo sumažėjimu, deguonies deficitu, pokyčiais žuvų ištekliuose, biologinės įvairovės pokyčiais.

Ekosistema yra dinamiškas darinys, todėl vienos organizmų rūšys išnyksta, o kitos atsiranda. Toks procesas, kai vieną ekosistemą pakeičia kita, vadinamas ekologine sukcesija, kitaip – kaita. Vieni pokyčiai būna trumpalaikiai, o kiti ilgalaikiai, visiškai pakeičiantys ekosistemą. Štai karšta 2002 metų vasara pažėrė daug netikėtumų. Po audros ant kranto rasta rudadumblių pūslėtųjų guveinių, jūrinių andrių. Taip pat aptiktos mėlynžnyplės krevetės, sugauta durklažuvė, pasirodė nauja žuvų rūšis – juodadėmis grundalas. Dėl padidėjusio vandens druskingumo pagerėjo sąlygos jūriniams gyvūnams ir augalams, štai jie ir pasirodė.

Baltijos jūros ekosistemos (Lietuvos akvatorinės dalies, pakrantės)

Baltijos jūros baseinas apima vienuolika regionų, kur yra daug gamtinių biotipų ir buveinių. Pakrančių ekosistemos nyksta dėl miestų, gamybos, žemės ūkio, turizmo plėtros, blogo atliekų tvarkymo. Baltijos jūros aplinkoj kai kurioms faunos ir floros rūšims gresia išnykimas, nes dėl žmonių veiklos prarandamos jų gyvenamos vietos. Pakrančių žemė ekologoškai labai vertinga, čia daug biotipų. Lietuvos dalies Baltijos jūros aplinkoje turime unikalias ekosistemas – Baltijos jūros ekonominė zona, Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūrys, Palangos pajūrys, Nemuno delta, Tyras. Kuršių Nerija 2000 metais įtraukta UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Unikaliai Kuršių nerijos gamtai, kraštovaizdžiui net įprastas turizmas gali kelti pavojų. Turizmo infrostruktūra kaskart užima vis didesnę kraštovaizdžio dalį. Cheminių medžiagų, naftos transportavimas ar net jos gavyba Baltijos jūroje gali negrįžtamai pažeisti Kuršių nerijos, Baltijos jūros ir jos priekrantės ekosistemą. Intensyvi ūkinė veikla įtakoja gamtinius procesus visame Baltijos ir Kuršių marių baseine, greitina jų eutrofizaciją. Ekosistemos degradacijos pradžią dažniausiai lemia gamtos ar žmonių (antropogeninės) sukeltos katastrofos. Baltijos jūros ekosistemai didelę įtaką daro Klaipėdos uostas, Būtingės naftos terminalas, Nemuno upyno nuotėkiai, numatomas Šventosios uostas. Susirūpinimą kelia galimi naftos gręžiniai Baltijos jūroje (Karaliaučiaus teritorijos dalyje). Pastaruoju metu Nemuno upyno sistemoje įrengiami nuotėkų valymo įrenginiai ir Nemuno upės baseino neigiamas poveikis mažėja. Dabar gilinamas Klaipėdos sąsmaukos gylis iki 14 metrų. Kasmet uosto akvatorijoje iškasama 2-3 mln m3 įvairios sudėties grunto. Nugramzdintas gruntas keičia jūros dugno landšaftą ir jo biocenozes. Atliekamas sunkus ir ilgalaikis uosto akvatorijos tvarkymas kovojant su užnešimu. Žemyninėje pakrantėje nuo Būtingės iki Klaipėdos nuolat vyksta kranto išplovimas, per paskutinius 30 metų jūron nugrimzdo 9 ha Būtingės pakrantės, todėl pakrančių apsauga išlieka aktuali. Didele problema lieka Klaipėdoje susikaupusio užteršto grunto nusausinimas, valymas, transportavimas ir laidojimas. Tokio grunto susikaupė Danėje, laivų remonto dokų duobėse. Pats didžiausias užterštumas nustatytas Klaipėdos sąsiaurio-uosto pietrytinėje dalyje, ir šiai vietai būtinas rimtas dėmesys ir pastangos. Prognozuojama, kad ateityje Kuršių marių plotas mažės, bus išplaunami Kuršių nerijos krantai nuo Rasytės iki Preilos. Tą įtakos keičiama Nemuno tekmės kryptis pietų link, nes jau dabar Pilkopės gyvenvietėje kasmet nuardoma iki 1,7 m kranto. Ateityje Kuršių marios seks, o Kuršių nerija palaipsniui virs kontinentinių kopų virtine. Tokį procesą lemia natūralūs, gamtos nulemti, veiksniai [3].
Atviroje jūros ekvatorijoje veisiasi strimėlės, bretlingės ir menkės, o gėlesnėse priekrantėse – uotai, upinės plekšnės, gėlavandenės žuvys. Lietuvos ekonominė zona yra viena žuvingiausių. Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje yra tarptautinės svarbos paukščių migracijos poilsiaviečių ir žiemojimo bei veisimosi vietos. Tarptautinė paukščių apsaugos tarnyba (Internacional Council for Bird Preservation, ICBP) sukūrė specialią paukščių apsaugos programą, reglamentuojačią sparnuočių buveinių nustatymą ir apsaugą. Kuršių nerija, Kuršių marios, Nerijos pajūris, Palangos pajūris, Nemuno delta, Tyras yra vienos iš 57 paukščiams svarbiausių Lietuvos teritorijų | 6 |. Šios vietos svarbios populiacijoms ir rūšims išsaugoti.Trumpame Baltijos jūros ruože ties Lietuvos krantais reguliariai aptinkama keliasdešimt tūkstančių paukščių, daugiausia jūrinių ančių: nuodėgulių, juodųjų bei ledinių ančių, sibirinių gagų. Taip pat stebimi rudakakliai narai, auksuotieji kragai, didieji dančiasnapiai, alkos [6].
Kuršių nerija

Kuršių nerijos pusiasalis driekiasi 99 km tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių. Plotis svyruoja nuo 0,4 iki 4 km. Lietuvos dalis – 52 km ilgio, Kaliningrado srities – 47 km. Bendras plotas – 9700 ha. Visa Kuršių nerijos teritorija įtraukta į Paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 004). Teritorija susiformavo anstyvojo poledynmečio periodu. Susiformavusios kopos apaugusios įvairia augmenija, 70 procentų sausumos – miškai, 25 procentų – smėlynai. Miškų plotas – 6852 ha, daugiausia pušynai, o lapuočių – 20 procentų. Čia auga daugiau kaip 960 augalų rūšių, iš jų 190 reti ir labai reti. Per 10 metų nerijos plotas sumažėjo 10 ha. Į Lietuvos raudonąją knygą įtraukta 40 nykstančių paukščių, 15 vabzdžių, viena šliužų , 4 žinduolių, 25 augalų, 3 kerpių, 1 dumlių, 8 grybų rūšys. Nerijoje didžiausią grėsmę gamtos vertybėms kelia cheminių medžiagų ir naftos transportavimas ar gavyba (Kaliningrado srityje), gaisrai, miško darbai, smėlio kopų apsodinimas sumedėjusia augalija, didėjantis turistų srautas. Ypač pastaroji grėsmė, didėjantis lankytojų skaičius – ardomas paklotas, baidomi perintys ir besiilsintys paukščiai, sukeliami gaisrai. Būtina turistų srautus nukreipti specialiai paruoštais maršrutais. Reikia išsaugoti brandaus miško plotus, kur peri ypač reti plėšrieji paukščiai, o jūriniams ereliams reikia kelti ir dirbtinius lizdus. Kormoranai Lietuvoje vėl pradėjo kurtis prieš 14 metų. Geriausiai žinoma jų kolonija yra prie Juodkrantės. Tai pelikaninių paukščių šeimai priklausanti rūšis, jų kolonija Lietuvoje greitai išsiplėtė ir dabar palikta savireguliacijai. Yra kilęs konfliktas tarp žvejų ir gamtosaugininkų, tačiau kormoranų daromos žalos dydis dar nežinomas. Yra rašoma, kad kormoranai daugiausia maitinasi menkavertėmis žuvimis. Europos valstybės jau išmoko apsaugoti savo pramoninius vandens telkinius nuo kormoranų daromos žalos: šalina prie vandens kyšančius stulpus, išdžiūvusius medžius, įrengia atbaidančius įtaisus. Taip ekologonėmis priemonėmis randamas kompromisas. Visos ekosistemos yra save reguliuojančios. Populiacijai viršijus tam tikrai dydį pradeda veikti dauginimąsi stabdantys veiksniai. Visi ekosistemų komponentai vis labiau priklauso nuo žmogaus veiklos, keičiančios natūraliai susiklosčiusias sąlygas.
Kuršių marios
Kuršių marių dalis, patenkanti į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją ir Helsinkio komisijos išskirta kaip Baltijos jūros saugoma vieta, bei įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 003), užima apie 4000 ha plotą. Kuršių marios ir nuo jūros skirianti Kuršių nerija pradėjo formuotis prieš 5 tūkstančius metų. Kuršių marių plotas – 1584 km2, Lietuvos dalis – 413 km2. Marios seklios, vidutiniškai 2 m gylio, o Klaipėdos sąsiauryje pagilinta iki 15 m. Maksimalus nuotakinės srovės ties Klaipėdos sąsiauriu greitis 2,5 m/s, o centrinėje marių dalyje neviršija 0,5 m/s. Pučiant stipresniems vakarų vėjams, srovė teka iš jūros į marias. Vidutinis vandens lygis Kuršių mariose 12 cm aukštesnis nei Baltijos jūroje. Maksimalus bangų aukštis 2,2 m. Per metus vanduo pasikeičia 4,4 karto. Kasmet į marias patenka apie 20 km3 gėlo vandens ir apie 5 km3 jūros vandens. Aukščiausia vandens temperatūra +200C, kartais užšąlusi būna iki 40 dienų per metus. Rytinė pakrantė apaugusi nendrėmis ir kita augalija. Dugno nuosėdos – smėlis, dumblas su smėliu, dublas, riedulingas priemolis. Šiaurinė Kuršių marių dalis turtinga biotipų ir faunos įvairove. Šioje dalyje yra intensyvus gėlo ir sūraus vandens maišymasis, didesnės srovės, sparčiai vystosi planktonas, daug biogeninių medžiagų. Dugno bendrijas sudaro sūrių, apysūrių ir gėlų vandenų atstovai. Gyvena daugiašerės ir mažašerės kirmėlės, uodų trūklių lervos, dvigeldžiai moliuskai, vėžiagyviai, mizidai, krevetės. Aptinkama apie 50 žuvų rūšių. Per metus sužvejojama apie 32 kg/ha žuvų. Žemiau pateikiama A.Raznikovo ir P.Zemlio patrengta Kuršių marių ekosistemos trofinių organizmų grupių parametrų lentelė [8].

Trofinės grupės Biomasė gC/m2 P/B metinis Q/B metinis EE metinis Laimikis gC/m2/ metus Eksportas ir akumu- liacija gC/m2/ metus Srautas į detritą gC/m2/ metus
Fitoplanktonas 1,26 209,26 0 0,11 0 0 236,29
Pelaginės bakterijos 0,14 160,00 564,78 0,79 0 0 21,04
Zooplanktonas 0,37 39,75 188,05 0,63 0 0 19,08
Planktofaginės žuvys 0,10 0,67 17,28 0,97 0,05 0 0,36
Bentoso detritofagai 1,12 8,77 41,08 0,81 0 0 11,04
Bentofaginės žuvys 0,92 0,47 9,03 0,88 0,26 0,01 1,72
Plėšriosios žuvys 0,05 0,58 3,23 0,84 0,01 0 0,04
Bentoso filtratoriai 0,78 0,34 3,54 0,96 0 000,56 0,04
Detritas 2,48 – – 0,50 0 145,17 –
Pateikta aukščiau lentelė charakterizuoja tik dalį ekosistemos organinės medžiagos, t.y. tik pelaginę Kuršių marių dalį.
Kuršių marių pakrantėse auga nendrės, plūdės, lūgnės, švendrės, melsvieji meldai. Šios vietos svarbios migruojantiems ir žiemojantiems paukščiams. Čia peri kormoranai, gulbė giesmininkė, mažoji gulbė, smailiauodegė antis, rudagalvė antis, klykuolė, mažasis dančiasnapis, didysis dančiasnapis, jūrinis erelis (globaliai nykstantis), mažasis kiras ir kt.

Kuršių mariose aptiktos šešios žuvų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: jūrinė nėgė, atlantinė lašiša, šlakys, perpelė, sturys, sparis.
Lydekos paplitusios visose Kuršių marių vietose, gerai reguliuoja mažesnės vertės žuvų gausumą, deja jų populiacija smarkiai sumažėjo. Lydekos racioną sudaro kuojos – 36%, karšis – plakis – karosas – 11-13%, pūgžlys – 16.7%. Pavasarį lydekos maitinasi beveik vien stintomis ir pūgžliais. Migruojančią nerštui nėgę lydekos gaudo spalio mėnesį. Stambesnės lydekos maitinasi ir savo jaunesniais atstovais. Pagrindinis kuojų gausos reguliatorius yra lydekos. Tačiau rentabiliausiais plėšriųjų žuvų atstovais yra starkis ir vėgėlė, jų maisto pagrindą sudaro menkavertės žuvys.
Kuršių marių ekosistemai didžiausią pavojų kelia vandens tarša organinėmis medžiagomis, eutrofizacija, žvejyba tinklais (paukščiai žūsta tinkluose), besiplečiantis turizmas.
Nerijos pajūrys
Tai 45 km ilgio Baltijos jūros pakrantės vandenys. Bendras plotas apie 77000ha. Priekrantės vandenys, iki 3 km nuo kranto, priklauso Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai, užima apie 12000 ha ir įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 002). Priekrantė intensyviai naudojama gyventojų: žvejybai, laivininkystei ir gausiai lankoma turistų. Apie 90 procentų ploto padengta smėliu, aptinkama dumblo, žvirgždo, riedulių, morenos ruožų. Po smėliu yra ledynmečio sąnašos. Vėjas sukelia iki 3 – 4 m aukščio bangas. Paplūdimio plotas nuo 25 iki 50 m. Daugiametė vidutinė vandens temperatūra +8,40C. Stipriausias vėjas – iki 40 m/s. Kuršių nerijos jūrinė priekrantė biologiškai produktyvi ir įvairi. Vyrauja vėžiagyviai, dvigeldžiai moliuskai, planktonas, didelė biogeninių elementų koncentracija. Prie dugno gyvena apysūrių ir sūrių vandenų atstovai. Ši priekranties zona labai svarbi paukščiams žiemoti ir ilsėtis migruojant. Šaltomis žiemomis registruota iki 900000 vandens paukščių. Čia aptinkama atlantinė lašiša bei šlakys, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Kartais pasirodo ilgasnukiai ruoniai. Kuršių nerijos pajūriui pavojų kelia teršimas naftos ar chemijos produktais (avarijų atvejai), žvejų tinklai, kuriuose žūsta paukščiai, turizmo plėtra.
Palangos pajūrys

Tai seklūs Baltijos jūros priekrantės vandenys nuo Karklės iki Šventosios 2-3 km nuo pakrantės ir gilūs iki 44 km nuo pakrantės. Bendras plotas 113000 ha, tame tarpe pietinė dalis apie 3300 ha priklauso Pajūrio regioninio parko teritorijai, yra Baltijos jūros saugoma vieta bei įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 001). Priekrantė intensyviai naudojama: laivininkystė, žvejyba, turizmas. Šioje vandens teritorijoje didelis hidrobiontų produktyvumas ir biogeninių elementų koncentracija. Dugno bendrijas sudaro gėlavandenių, apysūrių ir sūrių vandenų atstovai. Palangos – Šventosios ruože gyvena 34 žuvų rūšys [11]. Yra midijų, dvigeldžių moliuskų, ūsakojų vėžiagyvių, šoniplaukų, smėlio krevečių, samangyvių, daugiašėrių kirmėlių. Organizmų siekia 33000 egz/m2, o biomasė iki 5 kg/m2. Šioje teritorijoje paukščiai žiemoja ir ilsisi migruojant: narai, sibirinės gagos, dančiasnapiai, mažieji kirai, juodakakliai narai. Aptinkama atlantinė lašiša ir šlakys. Dažnai apsilanko ruoniai: žieduotieji, paprastieji, ilgasnukiai.
Pavojai analogiški kaip Nerijos pajūriui: naftos ar chemijos produktai, žvejų tinklai, turizmo plėtra. Palangos pajūrys vienas iš pavojingiausių paukščiams pajūrio ruožų, nes čia jų daug telkiasi, o žvejyba tinklais šioje vietoje yra intensyvi.
Nemuno delta
Deltos 26638 ha ploto regioninis parkas, įtrauktas į tarptautinės svarbos pelkių ir seklių vandenų sąrašą (pagal Ramsaro konvencijos nuostatus) bei į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 006). Šioje teritorijoje intensyvus vandens turizmas, mėgėjiška žūklė. Nemuno deltos žemumą intensyviai keičia Nemuno atšakos – Atmata, Skirvytė, o tai pat Minijos, Šyšos, Tenenio ir kitų upių deltos. Nemuno deltoje kaupiasi sąnašos ir delta didėja bei slenka Kuršių marių link. Pavasario potvynių metu vanduo pakyla 2-3 m ir vanduo užlieja iki 25000 ha plotą. Apie 25 procentus teritorijos užima pelkės – Rupkalvių, Medžioklės, Berštų, Aukštumalos. Pastarojoje kasamos durpės. Deltoje yra didžausia Lietuvoje Rusnės sala, didžausias limaninės kilmės Krokų Lankos ežeras. Po nuosėdomis yra palaidotų durpių plotai. Nemuno delta išsiskiria didele biotopų ir faunos įvairove. Platūs plotai nendrynų, meldynų, švendrynų, melsvųjų meldų. Yra pelkinių duonių, plačialapių plūdžių, paprastųjų lūgnynų, viksvų, dryžutynų, snaputynų. Salose auga juodalksniai, karklai bei kiti šlapių vietų medžiai. Dugne gausiasi dvigeldžiai moliuskai, daugiašerės kirmėlės, uodų trūklių lervos, mažašerės kirmėlės. Ši teritorija ypač svarbi perintiems, migruojantiems ir žiemojantiems paukščiams. Čia aptikta 40 paukščių, 12 žinduolių, 1 varliagyvių, 6 žuvų, 5 augalų rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltai pavojų kelia: vandens tarša, eutrofizacija, sausinimo darbai, pavasarinis vandens pumpavimas, polderių, pievų bei salų užžėlimas, durpių gavyba, žvejų tinklai, didėjantis trikdymas.
Tyras

Tai aukštapelkė, besidriekianti 5 km piečiau Klaipėdos iki Klišupės upelio, 2540 ha ploto, atitinkanti Corine, Ramsaro konvencijos reikalavimus ir įtraukta į paukščiams svarbių teritorijų sąvadą (kodas 005). Leidžiama ribota ūkinė veikla, medžioklė, turizmas. Dalyje draustinio įsikūręs Kairių karinis poligonas, dalyje šlapių pievų ganomi gyvuliai ir šienaujama. Šioje teritorijoje yra didelė pelkių bendrijų įvairovė: nendrynai, švendrynai, melsvieji meldai, viksvynai, vingiorykštynai, vaistinės kraujalakės, dryžutynai, pelkiniai nendrynai, juodalksniai bei karklynai. Pakrantėse auga lapuočių medynai. Pelkę sausina Klaipėdos kanalas. Ši aukštapelkė svarbi perintiems paukščiams, čia peri kelios globaliai nykstančios paukščių rūšies poros (jūrinių erelių), kelios griciukų poros, apie 15 raudonkojų tulikų porų, didžiojo apuoko pora. Aptikta 11 paukščių , 14 augalų rūšių, po vieną varliagyvių ir vabzdžių rūšį, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. Grėsmę kelia pievas ir pelkes užželianti sumedėjusi augalija ir nendrės, sausėjimas, intensyvi miškininkystė, karinis poligonas, didėjantis lankytojų srautas.

Išvados

Lietuvos Baltijos jūros priekrantę sudaro natūralių ekosistemų kompleksai. Čia telkiasi didelė gyvybės formų įvairovė – vandens gyvūnų, paukščių, augmenijos. Ši teritorija saugotina ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniais įsipareigojimais. Pajūrio ekosistemų kompleksams grėsmę kelia pramonės tarša (Nemuno upyno blogai valyti vandenys), žmonių sukeltos avarijos (laivyboje, naftos gavyboje), žvejyba tinklais, intensyvus turizmas, gaisrai, vandens telkinių eutrofizacija, sausinimo darbai, intensyvus ūkininkavimas (miško ruoša, durpių gavyba, gyvulininkystė), didėjantis trikdymas, pavasariniai vandens pumpavimai, polderių, šlapių pievų ir salų užžėlimas. Unikalių natūralių Baltijos jūros ekosistemų išsaugojimui būtina veiksminga įstatyminė bazė, ekologinės kultūros ugdymas visose žmogaus amžiaus stadijose, visų gamtos apsaugos ir kontrolės grandžių darnus darbas. Būtini ilgalaikiai ir trumpalaikiai apsaugos priemonių planai.

LITERATŪRA
1.Doc. dr.Vytautas Raškauskas. Ekologijos samprata ir sąvokos.Mokslas ir gyvenimas, 1997 (8).
2.Prof. habil.dr. Juozas Virbickas. Lietuvos vandens ekosistemos ir jų apsauga.
3.Doc.dr. Olegas Pustelnikovas. Lietuvos pajūrio ekologinė būklė.
4.Lietuvos raudonoji knyga. ,Mokslas‘, Vilnius, 1984.
5.P.Kemp, K.Arms. Įvadas į biologiją (rus.).,,Mir“, 1988.
6.Liutauras Raudonikis, Petras Kurlavičius. Paukščiams svarbiausios teritorijos Lietuvoje. ,,Lututė“, 2000.
7.Algirdas Stankevičius, Benediktas Tilickis. Hidrometeorologinis režimas Baltijos Pajūryje. Jūra ir aplinka, 1999, 2.
8.Artūras Razinkovas, Petras Zemlys. Organinės medžiagos balansas Kuršių marių ekosistemoje. Jūra ir aplinka, 2000, 1(3).
9.Ramūnas Žydelis. Paukščių apsaugos problemos ir galimi sprendimai Lietuvos pajūryje.
10.Stanislovas Sinkevičius. Epikontinentinės jūros ekologija. Vilniaus universiteto leidykla, 2000.
11.Vytautas Gudelis. Lietuvos įjūris ir pajūris. ,,Lietuvos mokslas“, 1998.

Leave a Comment