Nepamiršk praeities, ji – ateities mokytoja Kazys Juknius, Žemaičių kultūros draugijos Šilalės rajono skyriaus seniūnasŠimtmečiais pūtė audringi vėjai iš vakarų ir rytų į mūsų gimtą šalelę Lietuvą nešdami gaisrus, mirtis, trėmimus, kraują ir ašaras.Vieni atėjūnai teigė, kad mūsų istorija prasideda nuo kreiserio „Auroros“ šūvio Peterburge 1917 metais, kiti – kad net keliais šimtmečiais anksčiau. O visų atėjūnų tikslas buvo užvaldyti mūsų gimtą žemę, jos darbščius žmones ir jų turtą. Bet mes – lyg tie galingi ąžuolai, giliai įleidę šaknis į tą gimtą Žemaičių žemę, atlaikėme visas šimtmečių vėtras, nors ir aplaužytomis šakomis.Norėdami nors kiek padėti lietuvybės ąžuolui atsiauginti svetimųjų aplaužytas šakas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės 15-os metų jubiliejaus proga, Žemaičių kultūros draugija, Šilalės rajono skyrius, Šilalės kultūros centras, Krašto muziejus kreipėsi į Žemaitijoje gyvenančius medžio skulptūrų drožėjus, siūlydami dalyvauti skulptūrų parodoje „Senovės Žemaičių ir Lietuvos dievai ir deivės“. Norą dalyvauti parodoje pareiškė liaudies meistrai iš Šilalės, Plungės, Kretingos, Tauragės ir net iš tolimiausio Žemaitijos kampelio – Skuodo rajono.Paroda buvo atidaryta kovo 20-ąją – tarptautinę Žemės dieną. Vienuolika liaudies meistrų į parodą atgabeno 24-ias skulptūras. Alfonsas Martinėnas iš Bijotų atvežė senovės žemaičių ir Lietuvos dievo Perkūno skulptūrą, Juvas Kijauskas iš Pajūrio-dievo Upinio, o Alvydas Pocius iš Kaltinėnų – Undinės ir deivės Saulės skulptūras. Penki plungiškiai liaudies meistrai: Antanas Vaškys, Regina Jonušienė ir jos vyras Justinas Jonušas, Kazys Striaupa, Vytautas Jangėla pristatė pačią gausiausią – net 14 senovės dievų ir deivių skulptūrų kolekciją. Juvas Vyšniauskas iš Skuodo atvežė skulptūrą deivei Saulei, Liudas Ruginis iš Salantų – Perkūno ir Gabijos, o Antanas Karlauskas iš Tauragės miesto – Medeinės ir Medžiojimos skulptūras.
Skulptūras vertino kompetetinga vertinimo komisija: senovės baltų religijos pirmininkas Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas iš Vilniaus, garsus liaudies meistras Vytautas Majoras iš Klaipėdos rajono, liaudies meistrai Liuda ir Vaclovas Kromeliai iš Šilalės r. ir dailininkas Kostas Mačionis iš Šilalės. Pirmąją vietą komisija skyrė Antanui Vaškiui iš Plungės rajono už augalų, miškų ir gėrybių deivės Medeinės skulptūrą, antrąją – Juozui Kijauskui iš pajūrio už upių dievo Upinio skulptūrą,o trečioji atiteko Reginai Jonušienei iš Plungės rajono už gimimo ir likimo deivės Laimos skulptūrą. Dvi paskatinamosios premijos įteiktos Alvydui Pociui iš Kaltinėnų už gyvybės ir gėrio nešėjos deivės Saulės skulptūrą ir Liudui Ruginiui iš Salantų (Kretingos raj.) griausmo ir teisingumo dievo Perkūno skulptūrą. Visiems dalyviams padovanotos mūsų rajono poetės ir mokytojos Teresės Ūksienės šiais metais išleista knyga – „Be Tavęs – aš niekas, Tėvyne”. Visiems prizininkams buvo įteikta knyga apie mūsų garbų mokslininką, laukuviškį, amžiną atilsį, Norbertą Vėlių.Parodos atidarymas ir Žemės dienos paminėjimas įvyko bendradarbiaujant su Lietuvos gražinimo draugijos Šilalės rajono skyriaus pirmininku V. Aču bei Laukuvos miestelio Norberto Vėliaus gimnazijos mokytoja V.Ačiene bei gimnazijos jaunaisiais mokslininkais. Paminint žemės dieną ir atidarant skulptūrų parodą koncertavo Apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ iš Vilniaus. Parodą atidarė J. Trinkūnas.Apžiūrinėdami profesionaliai ir su meile išdrožinėtas skulptūrėles, skaitydami prie jų užrašytus senovės deivių ir dievų pavadinimus, nejučiomis nusikėlėme į žemaičių ir Lietuvos anų laikų žmonių dvasinį pasaulį,galėjome pajusti jų artimą ryšį su gimtąja žeme ir supančiu gyvuoju pasauliu.Viena garsiausių mokslinikių, amerikos lietuvė Marija Gimbutienė savo knygoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ rašo, kad skulptūrėlių drožimas iš medžio Lietuvoje siekia labai senus laikus, galbūt net per penkis tūkstančius metų. Štai kokia gaji mūsų tautos atmintis – per tūkstantmečių audras ir netektis išsaugojusi savo dvasinį pasaulį. Štai iš kur ateina mūsose likusi ir į pasaulio kultūros paveldą įrašyta kryždirbystė ir kryždirbiai.Ačiū visiems liaudies meistrams už įdėtą širdies šilumą ir pagalbą įsikimbant į Gimtinės – Tėvynės šaknį. Ačiū Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai A.Kuprelytei už tokį gausų plungiškių būrį. Ačiū komisijos nariams.Šiandieną pasaulis nepaprastai sudėtingas, ir niekas nežino, kokios vėtros ne tik iš išorės, bet ir mūsų tautos viduje ims laužyti tautiškumo šakas.Ateik, gerbiamas mokytojau, į parodą su savo auklėtiniais, parodyk ir papasakok jiems apie mūsų prosenolių dvasinį pasaulį, atneštą iki mūsų amžių glūdumos. Padėk jaunam žmogui išsiauginti šaknį savo žemėje, kad kaip visuose sukilimuose ir partizaniniuose karuose kritusieji nesidavė nupučiami nuo savo gimtos žemės, taip ir jie šiame sudėtingame pasaulyje turėtų į ką įsikibti. Atsivesk, brangus mokytojau.O pabaigti norėčiau profesoriaus Norberto Vėliaus žodžiais: „Svarbiausia yra išsaugoti ateities kartoms tą, ką paliko mūsų protėviai“Aplinkosauginės teisės: raida ir įgyvendinimas Pastaraisiais metais plečiantis pasaulio ekonominiams ryšiams, stiprėjant pasaulinių finansinių institucijų, transnacionalinių korporacijų įtakai pasaulyje, regionuose, atskirose valstybėse priimamiems sprendimams, nuošalyje lieka paprasti žmonės bei jų gyvenamoji aplinka. Verslo magnatai siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, nekreipdami dėmesio į žmonių teises gyventi neužterštoje aplinkoje. Todėl vis dažniau kalbama apie aplinkosaugines teises.
Esminės žmogaus teisėsSvarbiausios žmogaus teisės yra išdėstytos 1948 m. pasirašytoje Žmogaus teisių deklaracijoje. Tai – žmogaus teisė į gyvybę, tam tikrą pragyvenimo lygį, laisvę ir saugumą, teisę laisvai reikšti savo nuomonę bei dalyvavimą savo šalies politiniame gyvenime. 1976 m. Jungtinių Tautų Organizacija žmogaus teisių darbotvarkę papildė dar dviem sutartimis, kurios užtikrina pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Pirmoji sutartis apibūdinama kaip pirmos kartos teisės. Ja remiantis valstybės privalo rūpintis savo piliečių teisėmis, žodžio laisve. Antroji sutartis – antros kartos teisės – užtikrina ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Valstybės yra įpareigotos piliečius aprūpinti būstu, rūpintis mokyklomis, ligoninėmis ir panašiai. Aplinkosauginių teisių raidaJungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva oficialiame lygyje pirmas rimtas žingsnis pripažįstant žmogaus aplinkosaugines teises buvo žengtas 1972 m. Švedijos sostinėje Stokholme konferencijoje „Žmogus ir aplinka“. 1992 m. pasauliniame aukščiausio lygio suvažiavime, vykusiame Rio de Ženeire, toliau buvo kuriama teisinė bazė, kuri rėmėsi suvažiavime pasirašyta Rio deklaracija bei Darbotvarke 21.