aplinkos apsaukga

APLINKOSAUGOS REFERATAS

ĮVADAS

Pastariesiems dešimtmečiams būdingi rimti visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui pereita prie kokybiškai naujos gamtos apsaugos strategijos. Žmogus suprato, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką. Vis plačiau imta vartoti gamtinės aplinkos arba paprasčiausiai aplinkos (angl.- environment) bei aplinkos apsaugos sąvokas. Lietuvoje šiios sąvokos juridiškai buvo įteisintos 1992 m. priimtame Aplinkos apsaugos įstatyme. Šiame įstatyme aplinka traktuojama kaip “gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro tarpusavyje susiję gamtiniai ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos”.
Racionaliam aplinkos kokybės valdymui daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio monitoringo režiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės applinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, Aplinkos apsaugos departamento specialistai, bendradarbiaudami su Lietuvos mokslo ir projektavimo įstaigų bei specializuotų tarnybų da

arbuotojais, 1991-1992 m. laikotarpiu parengė naują Lietuvos Ekologinio monitoringo programą, kuriai vykdyti nuo 1993 metų skiriamos biudžeto lėšos.
Šios programos diegimui koordinuoti, siekiant kuo efektyviau panaudoti skiriamas lėšas, buvo sudaryta speciali Aplinkos apsaugos departamento, kuris šiuo metu reorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją, ir Mokslo įstaigų atstovų komisija. Pažymėtina, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Antai hidrologiniai Nemuno stebėjimai Rusnėje ir Smalininkuose pradėti daugiau kaip prieš 180 metų, Neries hidrologiniai stebėjimai Vilniuje ir Jonavoje – daugiau kaip prieš šimtą metų. Meteorologiniai stebėjimai pradėti taip pat praeitame šimtmetyje. Duomenys apie naudmenų struktūrą, miškų rūšinę sudėtį bei produktyvumą apima keletą šimtmečių. Kur kas trumpesnės duomenų sekos apie aplinkos teršimą, tačiau vandens telkinių ir oro užterštumo stebėjimai apima jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kuurie stebėjimai bei tyrimai (toksinių medžiagų ir radionuklidų sankaupų augaluose bei gyvūnuose, kompleksiniai visų aplinkos komponentų stebėjimai ir kt.) pradėti tik praeitais metais, diegiant naują Ekologinio monitoringo programą.

1. APLINKOS APSAUGA

Lietuvoje yra virš 2 800 ežerų, kurių plotas viršija 0,5 ha; jų bendras plotas – 880 km2 arba 1,5 % šalies teritorijos. Vidutinis šalies upių tinklo tankis, įskaitant drenažo kanalus, yra 1 km/km2. Maždaug 70 vandens kokybės parametrų yra kontroliuojama 48 upių 103 vietose. Pagrindinė problema, susijusi su vandens kokybe, yra upių teršimas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis. Remiantis Lietuvos vandens kokybės klasifikacija, 20

000 metais 13% kontroliuojamų upių buvo laikomos švariomis, 71% – nedaug arba vidutiniškai užterštomis, 16% – labai užterštomis. Labiausiai užterštose Sidabros, Kulpės, Obelės, Tatulos ir Laukupės upėse organinių medžiagų koncentracija buvo 10 kartų didesnė negu leidžia Lietuvos normos, taip pat žymiai viršyti leistini nitratų, amonio ir fosfato lygiai.

2000 metais buvo paimta 3 578 mln. m3 ir sunaudota 3 532 mln. m3 vandens, iš kurio 93% buvo suvartota energetikos reikmėms (paviršinis vanduo). Iš bendro 2000 metais išgauto vandens kiekio 5% sudarė požeminis vanduo ir 95% – paviršinis vanduo. Ne energetikos reikmėms 2000 m. suvartota 242 mln. m3, iš kurio 44,2% buvo panaudoti buities reikmėms. 1997 metų analizės, atliktos daugiau kaip 250 miestų ir kaimų, duomenimis, ES geriamo vandens kokybės standartai viršyti:
· Geležies – 64 miestuose,
· Amonio – 36 miestuose,
· Nitritų– 3 miestuose,
· Mangano – 10 miestų.
Be to, gruntinis vanduo daugelyje Lietuvos vietų yra labai kietas (t.y. jame yra didelis kiekis mineralinių druskų). Dėl žemės naudojimo seklūs gruntiniai vandenys labai užteršiami didelėse teritorijose. Apskaičiuota, kad 1996 m. 60% iškastų gręžinių neatitiko nacionalinių vandens higienos standartų, o 37,5% užteršti nitratais. Chlorido ir sulfato lygiai taip pat dažnai viršija nacionalinius geriamo vandens standartus.

Dauguma savivaldybių pažymi, kad geriamo vandens kokybė, įvertinant geležies, spalvos, drumstumo rodiklius, paskirstymo sistemoje blogėja. Pagrindinė šių problemų priežastis – bloga vamzdynų būklė; apie 60% sistemos įrangos yra pasenusi, įdiegta prieš 20-70 metų arba yra blogos kokybės. Didelis geležies kiekis geriamame vandenyje ir jo kietumas taip pat gali turėti neigiamą poveikį va
amzdynams. Apskaičiuota, kad maždaug 955 km vamzdyno arba 21% visų tinklų turėtų būti atnaujintas.

Bendras valytinų nuotekų kiekis 2000 metais buvo 168 mln. m3. Iš šio kiekio 24 mln. m3 (14%) buvo išvalyti pagal Europos Sąjungos reikalavimus, 141 mln. m3 (84%) išleista į paviršinio vandens telkinius nepakankamai išvalytų (tik po mechaninio valymo arba valymo, panaudojus neveiksmingą biologinio valymo įrangą) ir 3 mln. m3 (2%) išleista nevalytų nuotekų.

Apie 80% miesto gyventojų naudojasi kanalizacijos tinklais ir 300-450 tūkst. gyventojų dar neturi tokios galimybės. Apskaičiuota, kad reikės pakeisti 13% kanalizacijos tinklų, o apie 10% – suremontuoti.

Bendra aplinkos oro kokybė yra gera. Paskutinius kelis metus sieros dioksido (SO2) emisijos iš Valstybinės Lietuvos energetikos sistemos sumažėjo beveik 70 % palyginus su 1980 metų lygiais. NOx emisijos gerokai žemesnės už 1987 metų rodiklius. Bendri anglies dioksido (CO2) išmetimo kiekiai 1999 metais buvo žymiai mažesni negu 1990 (atitinkamai 18 ir 42 mln. t). CH4 išmetimas sumažėjo nuo 339 tūkst. t 1990 metais iki 262 tūkst. t 1999 metais.

Jei energetikos ir pramonės sektorių tarša kartu su ekonomine veikla sumažėjo, tai transporto sektoriaus dalis nuo 1994 metų nežymiai didėja. Ypatingai tai pastebima didžiuosiuose šalies miestuose, kur eismo intensyvumas didėja.

Remiantis atliekų apskaita, 2000 m. atliekų tvarkymo įmonėse priimta tvarkyti 3 182 tūkst. t atliekų, iš jų 159 tūkst. t pavojingų atliekų ir 3 022 tūkst. t nepavojingų atliekų.

Lietuvoje yra apie 680 mažų iki 1 ha ploto komunalinių atliekų sąvartynų/ šiukšlynų, apie 120 vidutinių 1-5 ha ploto sąvartynų ir 35 dideli (daugiau ka
aip 5 ha) sąvartynai. Šiuo metu atliekos šalinamos daugiau kaip 300 sąvartynų, t.y. vidutiniškai vienas sąvartynas aptarnauja teritoriją su 10 tūkst. gyventojų. 2000 m. į sąvartynus išvežta 2 006 tūkst. t nepavojingų atliekų.
Dauguma šiuo metu eksploatuojamų sąvartynų neatitinka aplinkosauginių bei sanitarinių – higieninių reikalavimų. Neretai sąvartynai įrengti be jokio inžinerinio paruošimo – atliekoms šalinti dažnai naudojami apleisti žvyro, smėlio, molio karjerai ar natūralios gamtinės daubos. Sąvartynų filtratas surenkamas ir valomas tik keliolikoje sąvartynų. Nėra sąvartynų dujų surinkimo bei panaudojimo įrenginių.
Šiuo metu numatytas esamų sąvartynų uždarymas, jų sutvarkymas bei naujų regioninių sąvartynų įrengimas (sukuriant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas) bei įvertinti tam reikalingi kaštai. Tiek aplinkosauginiu, tiek ekonominiu požiūriu naudingi tik stambūs sąvartynai – apskaičiuota, kad Lietuvai palankiausia būtų turėti 12 regioninių sąvartynų.

Pagrindinis šalies aplinkos apsaugos tikslas – sudaryti prielaidas subalansuotai šalies plėtrai išlaikant švarią ir sveiką aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę, racionaliai naudojant gamtinius išteklius, taip pat suderinant centrinių, savivaldos valdymo institucijų bei ūkio subjektų veiksmus, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus.

Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija nustato tikslus ir prioritetus vandens, oro, žemės, floros ir faunos, litosferos apsaugos, atliekų tvarkymo, apsaugos nuo fizinės taršos, kraštovaizdžio nykimo ir rekreacinės aplinkos apsaugos srityse. Svarbiausios spręstinos problemos yra šios:
· Vandens kokybė;
· Oro kokybė;
· Atliekų tvarkymas;
· Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga.

Šie prioritetai sutampa su ES reikalavimais iki 2003 metų pabaigos užbaigti aplinkos apsaugos teisinės bazės plėtrą, įskaitant Lietuvos teisės aktų suderinimą su ES reikalavimais.

Institucijų kūrimo tikslas yra iki 2003 metų pabaigos užbaigti institucinį sustiprinimą, būtiną siekiant užtikrinti ES reikalavimų, susijusių su aplinkos apsauga, įgyvendinimą.

Investicijų politikos srityje pagrindinis įgyvendinimo tikslas – iki 2015 metų įgyvendinti pagrindinius aplinkos apsaugos infrastruktūros investicinius projektus.

Per šį laikotarpį pirmenybė bus teikiama daugiausia su investicijomis susijusių ES reikalavimų įgyvendinimui šiose srityse:
· Vandens apsauga;
· Atliekų tvarkymo sistemos valdymas;
· Oro apsauga;
· Geriamo vandens kokybės pagerinimas.

2. VANDENS TIEKIMAS IR NUOTEKOS

Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija ir veiksmų programa yra pagrindas naujam požiūriui į efektyvesnį vandens išteklių naudojimą ir vandens valdymą. Pagrindiniai tikslai susiję su vandens apsauga, yra šie:
· sumažinti paviršinio vandens taršą komunalinėmis, pramoninėmis ir žemės ūkio nuotekomis;
· sumažinti gruntinio vandens taršą;
· sumažinti vandens telkinių teršimą pasklidžiaisiais taršos komponentais;
· sumažinti taršą paviršinio vandens nuotekomis;
· sumažinti teršalų nuplovimą į jūrą;
· apsaugoti jūros vandenis nuo naftos produktų transportavimo taršos;
· sumažinti įtekančio iš kitų šalių vandens užterštumą.

Nuotekų valymo kompleksų statyba lieka didžiausiu investicijų prioritetu. Taip pat būtina įgyvendinti priemones pasklidiems požeminio ir paviršinio vandens taršos židiniams sumažinti, laipsniškam nuotekų valymo sektoriaus finansinio mechanizmo restruktūrizavimui, įgyvendinant “teršėjas/vartotojas moka” principą, bei parengti būtinus teisės aktus, reglamentuojančius vandens apsaugą.

3. ORO KOKYBĖ

Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.

Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

4. ATLIEKOS
Savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos turi būti organizuotos taip, kad skatintų atliekų naudojimą ir perdirbimą. Miestai ir gyvenvietės turi būti aprūpintos atliekų surinkimo, rūšiavimo jų susidarymo vietose bei išvežimo priemonėmis. Surinkimo ir transportavimo priemonės turi būti atnaujintos, kad būtų užtikrintas aplinkos apsaugos, techninių, ekonominių ir higienos reikalavimų taikymas atliekų tvarkymo sistemose.
Turi būti sukurtos regioninės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos.
Tik atliekų šalinimo įrenginiai, aptarnaujantys keletą savivaldybių, laikomi efektyviais aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriais. Perkrovimo stotys turėtų būti įsteigiamos miestuose ir gyvenvietėse, o konteinerių surinkimo aikštelės ir stotys turėtų būti steigiamos kaimuose, nutolusiuose nuo didelių sąvartynų.
Sąvartynas išliks pagrindiniu atliekų šalinimo įrenginiu, bet visi nauji sąvartynai turi būti įsteigti laikantis Lietuvos aplinkos apsaugos standartų reikalavimų ir ES direktyvų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą.
Atliekų deginimas su tikslu pagaminti energiją turi didesnį prioritetą negu atliekų šalinimas. Galimybė deginti atliekas pagaminant energiją dideliuose miestuose bus svarstoma visapusiškai įvertinant aplinkos apsaugos ir ekonominius veiksnius.
Fondai, reikalingi atliekų tvarkymo sistemų modernizavimui, naujų regioninių sąvartynų įrengimui, senų sąvartynų uždarymui ir rekultivacijai bus pirmiausia formuojami lėšomis, gaunamomis už atliekų surinkimą ir tvarkymą, remiantis “teršėjas moka” principu.

5. APLINKOS APSAUGOS FINANSAVIMO PRINCIPAI
Pagal suderintą su ES investicinių projektų įgyvendinimo grafiką vandenvalos srityje reikės įgyvendinti apie 90 projektų. Atliekų tvarkymo srityje jau pradėta įgyvendinti regioninių atliekų tvarkymo sistemų diegimo strategija, kurios tikslas – iki 2010 metų įkurti 12 regioninių sąvartynų ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų ir iki 2012 metų uždaryti apie 800 dabar egzistuojančių, bet neatitinkančių ES reikalavimams, sąvartynų.
Aplinkos ministerija investicijų į visuomeninį sektorių planavimui ir pereinamųjų laikotarpių nustatymui vadovaujasi tokiu finansavimo šaltinių paskirstymo principu, kuriam buvo pritarta tvirtinant Aplinkos derybinę poziciją Vyriausybės 2000 metų rugpjūčio mėn. 17 d. nutarimu Nr 935 “Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo”:
· 50% arba 100 mln. litų per metus – ISPA fondas, vėliau kiti struktūriniai fondai;
· 20% arba 40 mln. litų per metus – valstybės biudžetas, Privatizavimo fondas ar kitos valstybės lėšos;
· 30% arba 60 mln. litų per metus – tarptautinių finansinių institucijų paskolos.
Investicijoms finansuoti reiktų iki 200 mln. litų per metus iš visų finansavimo šaltinių arba iki 1800 mln. litų iki 2010 m.
Sudarant įgyvendinimo planą, tarp sektorių 70% visų lėšų bus skiriama vandens apsaugos priemonėms, o 30% – atliekų tvarkymo problemoms spręsti.
Nustatant investicinių projektų faktinį paskolos ir subsidijos santykį yra atsižvelgiama į vidutines to regiono šeimos pajamas. Pagal bendrai priimtus principus (Pasaulio banko rekomendacijos, kurias naudoja Centrinės ir Rytų Europos valstybės) investicinių projektų įgyvendinimas aplinkos apsaugos srityje neturėtų viršyti 5% vidutinių šeimos pajamų. Iš jų apie 4% būtų skirti padengti vandens valymo ir tiekimo bei 1% atliekų tvarkymo išlaidas.
Įgyvendinant aplinkosaugos priemones numatomos ne tik valstybės bei tarptautinių finansinių institucijų lėšos, bet ir įvairūs fondai bei programos, kurių pajamas galėtų sudaryti mokesčiai už
aplinkos taršą, įskaitant mokesčius už teršimą gaminių atliekomis. Gaminių atliekų apmokestinimo skatinamasis mechanizmas ir sukauptos lėšos leidžia sumažinti finansavimo poreikį iš valstybės biudžeto įgyvendinant Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos reikalavimus. Dalies mokesčio už aplinkos taršą kaupimas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fonde leidžia sumažinti skolinimosi kaštus privačiam sektoriui ir palengvinti Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės bei kitų direktyvų įgyvendinimą. 2000 metais fondas suteikė paskolų (per komercinius bankus, kurie savo lėšomis taip pat prisideda prie projektų finansavimo bei prisiima paskolos grąžinimo riziką) už 13 mln. litų, o bendra finansuojamų projektų vertė sudarė 60 mln. litų.
Spręstinas savivaldybių gamtos apsaugos fondų racionalesnio panaudojimo klausimas. Į šiuos fondus 2000 metais iš viso įplaukė 15,4 mln. litų. Šių lėšų panaudojimą būtina susieti su aplinkosaugos investicinių projektų įgyvendinimu.
Aplinkos ministerija nagrinėja galimybes dėl platesnio privačių lėšų pritraukimo. Tai turėtų leisti sumažinti valstybės įsipareigojimus, ypač su valstybės garantija skolintoms lėšoms. Numatoma, kad privatūs asmenys, parinkti konkurso tvarka, galėtų investuoti į visuomeninio sektoriaus projektus ir dalyvauti sukurtų infrastruktūros objektų valdyme.
Be projektų kurių finansavimui naudojamos ISPA lėšos, yra įgyvendinami ir mažesni, sunkiai atsiperkantys projektai, kofinansuojami dvišalių donorų pagalba. Tikimasi šiems tikslams kasmet gauti apie 10 mln. litų grantų. Kad panaudotų šias lėšas, Lietuva bendrai įgyvendinamų projektų kofinansavimui turi kasmet numatyti iki 5 mln. litų savų lėšų.

6. APLINKOS APSAUGOS VALDYMAS
6.1. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

7. APLINKOS APSAUGOS TEISINIS REGULIAVIMAS
Aplinkos apsaugos įstatymai ir kiti teisės aktai 1996 metais buvo rengiami kryptingai, atsižvelgiant į politikos kryptis ir priimtas nuostatas aplinkos apsaugos srityje.
Nemažas dėmesys buvo skiriamas rengiamų įstatymų ir kitų teisės aktų projektų harmonizavimui atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvose patvirtintų nuostatų bei tarptautinių konvencijų reikalavimus. Aplinkos apsaugos priemonės ir jų įgyvendinimas tapo viena iš prioritetinių sričių respublikoje, atsirado būtinybė tampriau bendradarbiauti su kitomis šalimis dalykiškai sprendžiant taršos mažinimo galimybes bei ieškant atsakymų į klausimus aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo srityje.
1996 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinės teisės harmonizavimo programą, kurioje numatyta parengti kai kuriuos teisės aktus, reglamentuojančius aplinkos apsaugą atitinkamai juos suderinus su Europos Sąjungos direktyvų nuostatomis. Šis darbas atliekamas nuolat. Aplinkos apsaugos ministerija nemažai dėmesio skyrė ir skiria pažeidimų prevencijai, taip pat valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės funkcijų įgyvendinimui.
Priėmus 1996 m. gegužės 28 d. įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo”(Nr. I-1352) įteisintos valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių teisės sprendžiant aplinkos apsaugos reikalavimų užtikrinimo klausimus bei kontroliuojant, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi galiojančių aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų.
1996 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1494 “Dėl papildomų funkcijų ir struktūrų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai”, buvo perduotos miškų naudojimo kontrolės funkcijos. Daug dėmesio skiriama aplinkos kokybės reikalavimų kontrolei. Nors dar tebegalioja kai kurie seni standartai ir normatyvai, tačiau priimta daug naujų teisės aktų: pakeista gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo tvarka, patvirtinta nemažai Lietuvos aplinkosaugos normatyvinių dokumentų (LAND-ų), kitų teisės aktų, nustatančių reikalavimus aplinkos kokybei.
Šiuo metu priimti Miškų, Saugomų teritorijų, Žemės gelmių, Augalų apsaugos, Teritorijų planavimo, “Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje” ir kiti specifiniai, reglamentuojantys aplinkosaugos reikalavimus įstatymai, kurie, atsižvelgiant į pasikeitimus aplinkos apsaugos valdymo srityje, nuolat keičiami ir pildomi. Nemažai įstatymų pakeitimų ir papildymų projektų jau pateikta svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui:
· Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos vandens įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos gyvūnijos įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos monitoringo įstatymo projektas;
· Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu patvirtinti šie regioninių bei nacionalinių parkų nuostatai:
· 1996 07 19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 855 “Dėl Anykščių, Dubysos, Krekenavos, Metelių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių ir Vištyčio regioninių parkų nuostatų patvirtinimo”;
· 1996 05 13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 568 “Dėl Asvejos, Aukštadvario, Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro, Neries, Pagramančio, Sartų regioninių parkų ir Dieveniškių istorinio regioninio parko nuostatų patvirtinimo”;
· 1996 05 15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 572 “Dėl Biržų, Kauno marių, Nemuno deltos, Nemuno kilpų, Pajūrio(Karklės), Panemunių ir Žagarės regioninių parkų nuostatų patvirtinimo”.
Ypatingas dėmesys skiriamas teritorijų, turinčių išskirtinį teisinį statusą aplinkosaugos požiūriu, teisiniam reguliavimui. Aplinkos apsaugos klausimais rengiami teisės aktai derinami su apskrities valdymo bei vietos savivaldos institucijomis, kitomis ministerijomis ir kompetentingomis institucijomis.
1996 08 01 Aplinkos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 106 atnaujinta ir patvirtinta aplinkosauginio ženklinimo tvarka, kuri numato prekių bei produkcijos aplinkosauginio sertifikavimo klausimų įgyvendinimą. Ši tvarka buvo rengiama atsižvelgiant į daugelį Europos Sąjungos direktyvų reikalavimų. Šiuo teisės aktu norima užtikrinti pagrindinius principus ir reikalavimus gaminių (produkcijos) aplinkosauginiam ženklinimui. Ateityje bus siekiama, kad Lietuvoje naudojamas gaminių (produkcijos) ženklas būtų pripažintas ir tarptautiniu mastu.
Papildytas ir pakeistas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, kurio straipsniai reglamentuoja aplinkos apsaugos reikalavimus ir numato administracines baudas už padarytus aplinkai pažeidimus. Šio Kodekso pakeitimai ir papildymai priimti Lietuvos Respublikos 1992 05 26 įstatymu Nr. I – 2589, 1994 04 21 įstatymu Nr. I – 442 ir 1995 06 20 įstatymu Nr.I -957. Paskutinieji Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai ir papildymai buvo įteisinti 1996 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. 1-1431. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai ir papildymai išplėtė valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių, kaip pagrindinių aplinkos apsaugos kontrolės funkciją vykdančių organų, teises, taikant administracinę atsakomybę, taip pat padidinti kai kurie baudų dydžiai už atskirus administracinius teisės pažeidimus aplinkai.
1996 metais priimti įstatymai:
1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (1996 05 28 Nr.1-1352);
2. Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7, 9, 10 straipsnių pakeitimo įstatymas (1996 04 30 Nr.I-1313);
3. Lietuvos Respublikos mokesčių už aplinkos teršimo įstatymo 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo įstatymas (1996 04 30 Nr.1-1315);
4. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (1996 08 15 Nr.I-1495);
Aplinkos apsaugos ministerija 1996 metais išleido nemažai įsakymais patvirtintų teisės aktų. Svarbesni, kurie buvo skelbti “Valstybės žiniose”, yra šie:
1996 01 08 įsakymas Nr.4 “Dėl naudingųjų iškasenų mažųjų karjerų įrengimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo”;
1996 01 15 įsakymas Nr. 9 “Dėl normatyvinio dokumento LAND 9 – 1995 patvirtinimo”;
1996 01 24 įsakymas Nr. 15 “Dėl leidimų įvežti, vežti tranzitu naudotas automobilines padangas išdavimo tvarkos”;
1996 03 22 įsakymas Nr. 48 “Dėl Aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų LAND 14 – 1996, LAND 15 – 1996 tvirtinimo”;
1996 04 04 įsakymas Nr 56 “Dėl leidimų verslinei žūklei išdavimo bei mokesčių už verslinį žuvų išteklių naudojimą skaičiavimo tvarkos”;
1996 04 12 įsakymas Nr.64 “Dėl miškų sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo”;
1996 05 08 įsakymas Nr. 7784 (bendras su Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerija) “Dėl miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose”;
1996 08 14 įsakymas Nr. 113 “Dėl Mažųjų gamtos turtų naudojimo taisyklių patvirtinimo”;
1996 08 14 įsakymas Nr. 114 “Dėl leidimų supirkti grybus, laukines uogas ir vaisius, vaistiniu augalus, nendres išdavimo tvarkos”;
1996 08 30 įsakymas Nr. 110 “Dėl leidimo naudoti naudingųjų iškasenų išteklius ir žemės gelmių ertmes konkurso nuostatų ir komisijos sudėties patvirtinimo”;
1996 09 06 įsakymas Nr. 125 “Dėl mėgėjiškos žūklės ir žuvų apsaugos taisyklių”; 1996 10 04 įsakymas Nr. 142 “Dėl aptvarų medžiojamajai faunai laikyti steigimo ir naudojimo laikinosios tvarkos patvirtinimo”;
1996 12 05 įsakymas Nr. 179 “Dėl žvejybos mokslinių tyrimų ir monitoringo tikslais vykdymo tvarkos”.
Nemažas dėmesys buvo skiriamas valstybinių inspektorių teisinių žinių tobulinimui bei kvalifikacijos kėlimui šioje srityje. 1996 m. spalio 21 – 25 dienomis Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo organizuotas seminaras tema “Aplinkos apsaugos teisinis reguliavimas”.
Išanalizavus ir apibendrinus teisinio darbo organizavimo rezultatus galima teigti, kad, norint pasiekti geresnių rezultatų šioje srityje, reikėtų atsižvelgti į šias pastabas:
· reikia griežtai vadovautis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais ir ypatingą dėmesį skirti administracinių bylų kvalifikuotam nagrinėjimui, taip pat administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimui, atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, ir tinkamai taikyti tam tikrus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius;
· vadovaujantis patvirtintomis metodikomis tinkamai vertinti ir skaičiuoti padarytą žalą aplinkai;
· analizuoti administracinių teisės pažeidimų padarymo priežastis kontroliuojamoje teritorijoje, taip pat bylų pralaimėjimo teismuose priežastis, kai nustatyta tvarka apskundžiami priimti nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

8. ORGANIZACIJOS BESIRŪPINANČIOS APLINKOSAUGA LIETUVOJE

8.1. VALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS

Pagrindinės valstybinės organizacijos, kurios yra atsakingos už aplinkosaugą Lietuvoje yra šios:

· Aplinkos ministerija
· Jungtinis tyrimų centras
· Seimo aplinkos apsaugos komitetas
· Vilniaus miesto tarybos sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, sanitarijos ir higienos komitetas
· Vilniaus miesto valdybos sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas

8.1.1.APLINKOS MINISTERIJA

Aplinkos ministerija yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagrindinė valdymo institucija, formuojanti šalies aplinkos apsaugos, miškų ūkio, gamtos išteklių naudojimo, geologijos ir hidrometeorologijos, teritorijų planavimo, statybos, gyventojų apsirūpinimo būstu, butų ir komunalinio ūkio paslaugų valstybės politiką ir koordinuojanti jos įgyvendinimą.
Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų uždaviniai, įvertinus aplinkos stebėjimų duomenis, atsižvelgus į mokslo institucijų išvadas bei visuomenės nuomonę ir vadovaujantis turimais strateginiais dokumentais bei rengiant teisinę bazę, yra:
· įgyvendinti subalansuotos plėtros principą;
· sudaryti racionalaus gamtos išteklių naudojimo, apsaugos ir atkūrimo prielaidas;
· užtikrinti visuomenės informavimą apie aplinkos būklę bei jos prognozes;
· sudaryti sąlygas statybų verslui plėsti bei gyventojams būstu aprūpinti;
· užtikrinti tinkamą aplinkos kokybę, atsižvelgiant į Europos Sąjungos normas ir standartus.
Svarbiausieji ministerijos uždaviniai:

1. formuoti aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, racionalaus gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos valstybės politiką;

2. užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotos plėtros principus;

3. rūpintis sveika ir švaria aplinka, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus, klimatą;
4. siekti užtikrinti racionalų gamtos išteklių (įskaitant miškus ir žemės gelmes) Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, apsaugą, gausinimą ir atkūrimą;

5. užtikrinti miškų tvarkymą, remiantis subalansuotos miškų ūkio plėtros principais, didinti Lietuvos miškingumą ir miškų produktyvumą;

6. skatinti teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros bei statybos pažangą;

7. sudaryti palankias sąlygas šalies gyventojams apsirūpinti būstu, jį atnaujinti ar apšiltinti mažesnėmis energijos sąnaudomis;

8. koordinuoti valstybės nekilnojamojo turto paskirstymą, taip pat jo perdavimą savivaldybėms.
Artimiausio laikotarpio prioritetai:
Aplinkos ministerija yra nustačiusi 29 aplinkos apsaugos ir urbanistinės plėtros 2003 metų prioritetus. Svarbiausi yra šie:
· baigti derinti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisyną aplinkos srityje;
· nustatyti pagrindinius ūkio plėtros principus, atsižvelgiant į socialinius ir aplinkosaugos klausimus – parengti ir patvirtinti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją;
· tobulinti vandentvarkos ūkio valstybinį reguliavimą ir parengti Vandentvarkos ūkio strategiją, įstatymą ir poįstatyminius teisės aktus, nustatyti vandentvarkos paslaugų standartus, sustiprinti vandentvarkos ūkio valstybinius reguliatorius;
· sukurti vandens išteklių valdymo pagal upių baseinus sistemą;
· kurti pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, parengti ir pateikti ISPA finansavimui gauti investicijų projektą, sutvarkyti apie 1000 tonų senų ir uždraustų naudoti pesticidų, pradėti utilizuoti naudotas padangas;
· baigti kurti pakuočių ir kitų atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemą, taršos integralios prevencijos ir kontrolės įgyvendinimo sistemą, sukurti institucinius pajėgumus Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole numatytiems reikalavimams įgyvendinti;
· pasirengti administruoti Europos Sąjungos struktūrinius ir sanglaudos fondus, iš esmės stiprinti institucinę sistemą, parengti Sanglaudos fondo strategiją;
· įsteigti „Natura 2000“ ekologinio tinklo teritorijas paukščiams saugoti;
· toliau įgyvendinti Miškingumo didinimo programą, plėsti privačių miškų savininkų konsultavimo, mokymo ir švietimo sistemą, skatinti miškų ūkio paslaugų teikimo miško savininkams rinką;
· parengti numatytus Teritorijų planavimo įstatymo poįstatyminius aktus ir teritorijų planavimo techninius normatyvus;
· parengti Lietuvos būsto strategiją ir organizuoti jos įgyvendinimą, pasiūlyti efektyvesnę institucinę sistemą būsto srityje.

8.2. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS

· Lietuvos gamtos fondas
· Lietuvos ornitologų draugija
· Lietuvos žaliųjų judėjimas
· Centrinės ir Rytų Europos regiono ekologinis centras

8.2.1. LIETUVOS ŽALIŲJŲ JUDĖJIMAS

Žaliųjų judėjimo istorinė apžvalga
Lietuvos žaliųjų judėjimas (LŽJ) yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija. LŽJ įsteigė gamtosauginiai klubai “Atgaja” (Kaunas), “Žemyna”(Vilnius), “Žvejonė”(Klaipėda), “Aukuras” (Šiauliai) ir žmonės iš visos Lietuvos 1988 metais.

Žaliųjų nuopelnai:
· 1988: Surengė Ekologinį protesto žygį. “Apkabino” Baltiją. Protestavo prieš Ignalinos AE III-čio bloko statybą. Organizavo nekokybiškų pieno produktų boikotą.
· 1989: Protestuodami prieš Kauno valymo įrenginių statybos vilkinimą, organizavo bado streiką. Piketavo prieš Kaišiadorių HAE. Surengė Taikos žygį, protesto akcijas prieš beatodairišką melioraciją, Nemuno, Kuršių marių, Baltijos jūros teršimą, dėl Ignalinos AE III-čio bloko statybos nutraukimo. Pradėjo leisti laikraštį “Žalioji Lietuva”.
· 1991: Organizavo Tarptautinį žygį dviračiais. Rengė akcijas prieš naftos terminalo statybą Lietuvos pajūryje (iki 1994 m.).
· 1992: Bendrija “Atgaja” ir LŽJ įsteigė “Energijos ir oro taršos informacinį centrą” Kaune.
· 1994: LŽJ ir Lietuvos televizija surengė konkursą “Mano namas. Ekologija. Energija. Taupymas”. Konkursas tęsėsi iki 1998 m.
· 1996: Organizavome akciją Černobylio AE avarijos dešimtmečiui paminėti. rengėme protesto kampaniją prieš visuotinį miškų privatizavimą (tęsėsi iki 1997 m). Nuo privatizacijos ir nusiaubimo išgelbėta 2/3 Lietuvos valstybinių miškų.
· 1998: Rengė akcijas prieš Kuršių nerijos nacionalinio parko urbanizaciją ir Nidos aerodromo statybą.
· 1999: Protestavo prieš miškų pavertimą kariniais poligonais. Po dvejus metus trukusių derybų kariuomenė kapituliavo prieš jungtines žaliųjų, miškininkų ir aplinkosaugininkų pajėgas: vietoj reikalautų 27 000 ha, gavo tik 7 500 ha miškų.
· 2000: Surengė akciją prieš padangų deginimą Naujosios Akmenės cemento gamykloje. Sustabdėme planus deginti padangas Kaišiadorių klijų gamykloje. Prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo laidojo teisingumą. Pradėjo Kauno miesto želdinių gelbėjimo ir kraštovaizdžio saugojimo kampanijas (tęsiasi iki šiol). Vilniuje surengė konferenciją “Lietuvos kraštovaizdžio ateitis”. LŽJ pradėjo įgyvendinti Mėlynosios vėliavos programą Lietuvoje.
· 2001: Tęsė kraštovaizdžio apsaugos kampaniją. Protestavo prieš statybų liberalizavimą ir saugomų teritorijų grobimą. Organizavo piketą prie LR Seimo, ragindami Seimo narius priimti palankų gamtai ir valstybiniams parkams Saugomų teritorijų įstatymą. Rengė akcijas prieš bendrovės “Statoil” neetišką elgesį: LR įstatymų pažeidinėjimą, viešosios nuomonės ignoravimą ir gamtos niokojimą.
· 2003: Tėvynės sąjunga- Lietuvos konservatoriai ir Lietuvos žaliųjų judėjimas pradeda akciją “Nidai – taip, LUKoil-ne” ir kviečia boikotuoti bendrovės “LUKoil Baltija” degalines, taip pat ragina įmones įšaldyti savo sutartis su “LUKoil”.

Pagrindinės Lietuvos žaliųjų judėjimo veiklos sritys:
1. Baltijos jūros ir jos baseino apsauga.
2. Saugomų teritorijų, miškų ir natūralių kraštovaizdžių apsauga.
3. Visuomenės ekologinis švietimas.
4. Energija ir aplinka.
5. Transportas ir aplinka.
6. Tarptautinės finansinės institucijos ir aplinka.
7. Parama aplinkosauginėms NVO ir aktyvistų grupėms.
Žalieji pasisako prieš branduolinę energetiką, skatina gamtosauginių įstatymų leidybą. Žalieji dalyvauja ES plėtros ir Lietuvos regioninės plėtros procesuose.
Žalieji kovoja prieš korupciją, pasisako už socialinį teisingumą ir žmogaus teises.

9.ISPA PROGRAMA
Europos Sąjunga šalims kandidatėms 1999 m. sukūrė finansavimo instrumentą ISPA, skirtą transporto ir aplinkosaugos projektams finansuoti 2000-2006 m. laikotarpiu. Kasmet per šį fondą didiesiems aplinkosaugos projektams finansuoti Lietuvai buvo skirta apie 26 mln. eurų. Būtina sąlyga šiai paramai gauti – projekto dydis ne mažiau 5 mln. eurų ir koofinansavimui skirtos lėšos iš nacionalinių ar kitų tarptautinių šaltinių. ISPA finansuoja iki 75 % projekto lėšų. 2000-2002 m. laikotarpiu Europos Komisija pritarė 14 aplinkosaugos projektų (priedas) 2003 m. ISPA fondui planuojama pateikti 3 projektus:Telšių regiono buitinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas Plungės vandenvalos įrenginių modernizavimas ir nuotekų bei geriamo vandens sistemų išplėtimas bei renovacija Pavojingų atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas LietuvojeLietuva 2002 metais baigė vieną investicinį laikotarpį aplinkosaugos sektoriuje, kuris buvo orientuotas didelius projektus atskirose savivaldybėse. Toliau investicijos bus nukreiptos į mažesnius miestus bei miestelius. Siekiant atitikti Europos Komisijos nustatytą ISPA projektų dydžio ribą – 5 mln., ir toliau- 10 mln. eurų Sanglaudos fonduose, numatyta grupuoti mažesnius projektus, remiantis baseininiu (vandentvarkai) bei regioniniu (atliekų sistemoms) principu. Gamtiniu skirstymo principu buvo identifikuoti šie penki upių investiciniai baseinai, kurie apima keletą savivaldybiu pagal jų administracines ribas: Nemuno auštupio, Nemuno žemupio, Namuno vidurupio, Neries ir Ventos – Lielupės.Regioninės atliekų tvarkymo sistemas numatyta įgyvendinti visuose regionuose: Alytaus, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Utenos, Telšių, Tauragės. Dar nėra aišku dėl Kauno ir Panevėžio regionų, kuriuose gali būti įgyvendinta po dvi regionines atliekų tvarkymo sistemas.

10. MINĖTINOS APLINKOS APSAUGOS DIENOS

· Pasaulinė Aplinkos apsaugos diena
· Pasaulinė Žemės diena
· Pasaulinė pelkinių vietovių diena
· Pasaulinė vandenų diena
· Baltijos jūros aplinkos apsaugos diena
· Miškininko diena
· Satybininkų diena

10.1. PASAULINĖ APLINKOS APSAUGOS DIENA
Minima kasmet birželio 5 d.
Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną paskelbė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1972 m. Stokholme vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos globalinėms aplinkos problemoms spręsti, atidarymo metu. Konferencijos dalyviai – 115 šalių ir tarptautinių organizacijų atstovai – pareiškė, kad gamtos ištekliai, įvairios ekosistemos turi būti išsaugotos ateities kartoms. Ši diena yra svarbi kiekvienam žmogui. Jungtinės Tautos siekia informuoti pasaulio visuomenę įvairiais aplinkosaugos klausimais bei ragina politikus imtis konkrečių veiksmų.
Pasaulinė aplinkos apsaugos diena yra diena, kada organizuojami įvairūs renginiai: varžybos dviračiais, žalieji koncertai, rašinių bei piešinių konkursai, medelių sodinimo, aplinkos tvarkymo akcijos.
Ši diena yra reikšminga ir žiniasklaidai. Tūkstančiai žurnalistų rašo bei rengia specialias laidas įvairiomis aplinkos apsaugos temomis, demonstruojami šiai dienai skirti dokumentiniai filmai, rengiamos fotoparodos, organizuojami seminarai, susitikimai prie apskrito stalo, simpoziumai.
Daugelyje šalių šią dieną pasirašomos arba ratifikuojamos tarptautinės konvencijos, steigiamos institucijos aplinkos ir ekonominės plėtros klausimams administruoti.
· PASAULINĖ APLINKOS APSAUGOS DIENA – TAI NE TIK DAR VIENA DIENA.
· PADARYKIME TAIP, KAD KIEKVIENA DIENA BŪTŲ PASAULINĖ APLINKOS APSAUGOS DIENA!
· NUSITEIKIME SAUGOTI APLINKĄ, NELAUKDAMI BIRŽELIO 5- OSIOS!

10.2. PASAULINĖ ŽEMĖS DIENA

Minima kovo 20 – 21 d. (pavasario lygiadienio metu).
Istorija
Visuomeninės organizacijos nuo 1970 m. šią dieną mini balandžio 22 d.
Pasaulinę Žemės dieną Jungtinės Tautos oficialiai paskelbė 1971 m. Žemės dienai buvo pasirinktas pavasario lygiadienis – laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius John McConnell kreipėsi į mūsų tautą, ragindamas tapti Žemės globėjais, o pavasario ekvinokciją, kuri skirtingose planetos vietose yra kovo 20 – 21 d., minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną.
Atsiliepiant į šį kreipimąsi, Lietuvos Respublikos Atkūriamasis Seimas (tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba) 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.

IŠVADOS

Turėti ar būti? Ši amerikiečio E.Fromo tezė labai tiksliai apibūdina tą ribą, ties kuria šiandien turime sustoti ir apsispręsti: turėti ar būti? Žmogus dar turi pasirinkimo laisvę. Laisvę panaudoti savo proto ir kūrybos galią, galinčią padėti žmonijai išmokti gyventi negriaunant viso, kas gyva žemėje, pagrindą. Žinoma, tai nereiškia, kad norint išgyventi, reikia grižti prie pirmykščio žmogaus gyvenimo būdo. Laikmečio rodyklių atgal nepasuksime. Žmogus tapo civilizuotu padaru, kuris neįsivaizduoja gyvenimo be patogumų bei technikos stebuklų ir, suprantama, jis neketina jų atsisakyti. “Mažiau turėti, bet būti” – su tokia nuostata į įvairiausius sveikos aplinkos išsaugojimo judėjimus įsijungia vis daugiau ir daugiau pasaulio žmonių. Taigi, kuri žmogaus pusė laimės – kūrėjo, žvelgiančio į ateitį, ar vartotojo, gyvenančio šia diena?

Nė vienas organizmas Žemėje negyvena įzoliuotas. Kiekvienas augalas ar gyvūnas priklauso dinamiškai bendrijai, kuri vadinama ekosistema. Tai ne tik gyvųjų būtybių, bet ir negyvosios medžiagos bei spinduliuojamos Saulės energijos kompleksas. Visa mūsų planeta yra viena didžiulė ekosistema. Ekosistemos gali susidaryti ir suirti natūraliai arba dėl žmogaus veiklos.

Ekologijos pagrindai yra svarbiausias kriterijus, pagal kurį žmogus turėtų vertinti savo įtaką aplinkai ir ieškoti sprendimų. Jei gamta yra Dievo tvarinys ar net pats Dievas, tai ekologijos žinios yra “šventas raštas”, kuris moko gyvenimo šiame pasaulyje ir kurio nedera pamiršti.

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje žmonijos protas siūlo pasauliui pasukti į subalansuotosios plėtros kelią. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai atradimas, galintis išgelbėti pasaulį. Bet iš esmės čia nieko naujo neatrasta. Aiškiau įvardyta problema, jos mastai, ateities vizija, bendru šalių sutarimu patvirtinta žmonių bendruomenės misija. Žinome termino “ekologine pusiausvyra” aiškinimą, žinome kas atsitinka, kai ji būna pažeista. Logiškai mąstant, jeigu žmonija, tenkindama savo ekonomines ir socialines reikmes, stengsis nepažeisti ekologinės pusiausvyros, galima teigti, kad ji kartu užtikrins žmogaus teisę į sveiką ir pilnavertį gyvenimą harmonijoje su gamta. Psichologine prasme toks posūkis žmogui nėra lengvas, nes ilgą laiką būdamas vien tik gamtos išteklių vartotojas, šiandien jis verčiamas galvoti plačiau, derinti savo veiksmus ir investuoti ne vien tik į pelną duodantį verslą. Tad svarbu, kad valstybės negailėtų lėšų ir laiko piliečio, kuris savo gyvenimą tvarkytų pagal subalansuotosios plėtros principą, ugdymui. Šiuo požiūriu aplinkosauginio švietimo, mokymo ir visuomenės informavimo tikslas būtų toks – išmokyti ir padėti kiekvienam visuomenės nariui realizuoti savo galimybes ir poreikius nepažeidžiant šių principų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. K.Jankevičius, J.Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
2. K.Šešelgis. Aplinkos apsauga. Vilnius,1991.
3. http://neris.mii.lt/aa/at96/1da.html.
4. http://www.am.lt/VI/rubic.php.3?rubic–id =110
5. http://www.zalieji.lt/apie-id=110
6. http://www.eudel.lt/lt/paramosprogramos/ispa.html

Leave a Comment