Antropologija

1. ŽMOGAUS ADAPTACIJOS

Genetinė įvairovė nulemia vieną dalį žmogaus fenotipinio varijavimo. Individui sąveikaujant su aplinka, jos poveikyje taip pat labai įvairuoja organizmo morfologinės ir fiziologinės charakteristikos. Net homozigotiniai (genetiškai identiški) dvyniai ilgainiui ima skirtis fenotipiškai dėl aplinkos sąlygų įtakos. Pastebėti taip pat fenotipų kitimai tarp migrantų (japonų persikėlėlių į Havajų salas, įvairių Europos kilmės imigrantų į JAV grupių). Kadangi žmogaus įvairovės dėsningumų atskleidimas yra vienas iš antropologijos uždavinių, tenka nagrinėti ir procesus, vykstančius žmogui sąveikaujant su aplinka.

Kai kurie fenotipo kitimai gali vykti ir dėėl iki galo neišaiškintų priežasčių (taip vadinamas epochinis poslinkis – vidutinio ūgio padidėjimas keliais centimetrais per pastarąjį šimtmetį, su tuo susijusi kūno leptosomizacija, galvos apvalėjimas paskutinių kelių šimtmečių bėgyje ir pan.).

Supančios aplinkos įtaka gali pasireikšti tiek individui, tiek populiacijai. Tuo metu, kai dauguma gyvūnų rūšių užima santykinai siauras ekologines nišas, žmonės gali gyventi labai įvairioje aplinkoje.

Individo lygyje galimi du adaptacijos mechanizmai: adaptacija ir prisitaikymas. Adaptacija (adaptation) suprantama kaip genų dažnumo kitimai dėl aplinkos sąlygotos atrankos (mikroevoliucija). Žmonės prie kintančių aplinkos sąlygų prrisitaikyti gali ir be mikroevoliucinių pokyčių. Šie procesai vadinami prisitaikymu (adjustment).

Žmogus prie aplinkos pirmiausia prisitaiko kultūriškai; šis procesas nėra perduodamas pagal genetikos dėsnius, o yra išmokstamas. Pavyzdžiu, kaip kultūra padeda žmogui išgyventi aplinkos streso sąlygomis, gali būti namų statyba (seniausio ga

alimo žmogaus pastato liekanos iš Olduvai Gorge datuojamos 2 mln. metų), rūbų, ginklų, įrankių gamyba ir t.t. Kartais žmonės prie nepalankių aplinkos sąlygų pritaiko savo papročius ir visuomenės organizaciją (naujagimių, ypač mergaičių, senelių, ligonių žudymo papročiai tarp Šiaurės Amerikos indėnų ir eskimų, sumažindami išteklių vartotojų skaičių, padidindavo visos grupės išgyvenimo šansus).

Žmogus prie aplinkos sąlygų gali prisitaikyti aklimatizuodamasis (aklimatizacija – grįžtami fiziologiniai prisitaikymai prie aplinkos sąlygų). Arktinio klimato sąlygomis medžiagų apykaitos greitis, šaltame ore susitraukia periferinės kraujagyslės; spastiniai raumenų susitraukimai (drebulys) taip pat padidina šilumos gamybą. Aklimatizuojantis prie karšto klimato, išsiplečia periferinės kraujagyslės, intensyviau funkcionuoja prakaito liaukos, sumažėja prakaito koncentracija ir šlapimo išskyrimas – visa tai padeda efektyviau išskirti šilumą. Be to, modifikuojamas elgesys: žmonės vengia dirbti fizinį darbą karštu dienos metu (mažėja šilumos gaamyba) ir t.t. Prisitaikyti prie karšto klimato padeda ir kultūros faktoriai: apranga ir priedangos nuo saulės. Prisitaikant prie gyvenimo aukštikalnėse (deguonies trūkumas), ilgainiui padidėja kapiliarų tinklo tankumas, padaugėja eritrocitų, gyvybinė plaučių talpa ir t.t. Vaikai aukštikalnėse gimsta mažesni, lėčiau auga ir bręsta, tačiau jų didesnė krūtinės apimtis, plaučiuose daugiau alveolių.

Populiacijos prie aplinkos sąlygų prisitaiko ir genetiškai. Terminas adaptacija suprantamas kaip mikroevoliuciniai pakitimai (kitimai populiacijos genofonde). Alelių dažnumų įvairovei įtakos turi genų dreifas dėl inbridingo (endogamijos), įkūrėjo efektas, genų įsrūvis, mutacijos, ta
ad populiacijų genofondas niekada nebūna statiškas. Galų gale, natūralioji atranka dėl aplinkos sąlygų įtakos taip pat yra faktorius, galintis sukelti genofondo kitimus. Yra nustatyta, kad vienos rūšies individai, gyvenantys arčiau ekvatoriaus, yra labiau pigmentuoti, negu gyvenantys aukštesnėse platumose (Glogerio taisyklė). Melaninas, esantis odoje, apsaugo nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio,tad natūralu,kad tamsiausiai pigmentuotos žmonių populiacijos gyvena Afrikos savanų rajone ir Australijoje, kur saulės radiacija stipriausia; tropinių miškų gyventojai yra šviesesni. Antra vertus, odoje saulės spindulių poveikyje susidaro vitaminas D; jo trūkstant, sutrinka skeleto kaulėjimas (rachitas). Manoma, kad žmonių grupėms keliantis gyventi į šiaurę, natūrali atranka veikė depigmentacijos kryptimi (didelis melanino kiekis odoje trukdo vitamino D gamybai), tad kuo toliau į šiaurę, tuo šviesesnė oda.

Žinoma, kad vienos rūšies individai, gyvenantys apie ekvatorių, yra smulkesni negu šiauresnėse platumose gyvenantys (Bergmano dėsnis), jų kūno dalys labiau atsikišę (ilgesnės galūnės, smulkesnis liemuo) (Aleno dėsnis). Panašūs dėsningumai pastebėti ir tarp žmonių: kresniausiu (brachimorfiniu) kūno sudėjimu pasižymi eskimai, gyvenantys atšiauraus arktinio klimato sąlygomis, liekniausiu – Afrikos nilotai (dinka ir tutsi), gyvenantys savanose. Liekni žmonės turi didesnį santykinį kūno paviršių savo svorio kilogramui, negu kresni. Todėl manoma, kad atranka šiaurinėse platumose veikė brachimorfizacijos kryptimi (mažesnis kūno paviršius – mažesnis šilumos praradimas), o apie ekvatorių – priešingai (didesnis kūno paviršius turėjo padėti lengviau pakelti au
ukštą aplinkos temperatūrą).

Su natūralios atrankos žmogui klausimu tampriai siejasi rasinių požymių susiformavimo problema. Manoma, kad ankstyviausiu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ir jo plitimo laikotarpiu geografinė aplinka turėjo tam tikros įtakos jų formavimuisi – kultūra negalėjo pakankamai apsaugoti žmogaus. Taip atsirado būdingas negridų tipas, susiformavęs ekvatoriaus sąlygomis (odos pigmentacija saugo nuo ultravioletinio spinduliavimo, gausesnės ir stambesnės prakaito liaukos – geresnė termoreguliacija aukštose temperatūrose, leptosominės kūno proporcijos, didelės lūpų gleivinės – geresnis šilumos atidavimas ir t.t.), mongolidų tipas – stepių ir pusdykumių su dideliais vėjais ir temperatūros svyravimais (siauras vokų plyšys saugo nuo akių traumų, padidėjęs veido suplokštėjimas ir riebalų kaupimas, brachimorfinė konstitucija – nuo atšalimo).

Kraujo grupės. Manoma, kad natūrali atranka galėjo turėti įtakos ir kraujo grupių pasiskirstymui. Pavyzdžiui, AB0 sistemoje stebimi aukšti B tipo dažnumai rytų Azijoje. Atrodo, kad individai su B kraujo grupe yra atsparesni kai kurioms infekcinėms ligos (raupams, marui), tad nenuostabu, kad B kraujo grupė dažniausia randama Indijoje ir Kinijoje, iš kur greičiausia ir kilo šios ligos.

Įvairios hemoglobino anomalijos, eritrocitų fermentų variantai dažniausiai sutinkamos endeminiuose maliarijos židiniuose. Žinoma, kad šių alelių heterozigotai yra atsparesni maliarijai, ir tik homozigotiški individai serga įgimta anemija. Tad, nors genai ir sąlygiškai patogeniški, atranka veikė jų išsaugojimo populiacijos genofonde kryptimi (balansuotas polimorfizmas). Panašūs mechanizmai galėjo nulemti tokių ligų, kaip ci
istinė fibrozė, fenilketonurija ir kt. genų išlikimą.

Reikia paminėti dar vieną fenotipinės įvairovės rūšį, kurią lemia žmonių kultūra. Skirtingos tautos turi skirtingą grožio supratimą, paremtą jų kultūros tradicijomis. „vairios tautos taip pateisina, pavyzdžiui, kūno deformacijas (galvos deformacijos tarp Amerikos indėnų ir kai kurių senovės Pietų Europos tautų, apipjaustymą, ritualinius randus, tatuiruotes). Estetinis supratimas taip pat keičiasi laikui bėgant (mados, kitų kultūrų įtaka).

2. ŽMOGAUS KŪNO PROPORCIJOS IR MATMENYS. KONSTITUCIJOS
2.1 ŽMOGAUS KŪNO PROPORCIJOS IR MATMENYS.
Tiriant ir vertinant žmogaus sveikatą, visada “vertinamas jo fizinis išsivystymas, “vertinama jo “sanitarinė konstitucija”. Bendriausiais žmogaus kūno matmenimis laikomi jo ūgis, svoris ir krūtinės apimtis. Dažniausiai nustatinėjamas žmogaus ūgis. Pasaulinis suaugusių ūgio vidurkis vyrams yra 165 cm, moterims – 154 cm. Europidų rasės vyrams normaliomis vidutinėmis ūgio variacijomis laikoma 155 – 187 cm, moterims – 144 – 175 cm. Vidaus sekrecijos liaukų (ypač pasmegeninės liaukos) funkcijos sutrikimų metu galimi žymūs ūgio nukrypimai – mažaūgystė (vyrai 125 – 130 cm) arba gigantizmas (vyrai virš 200 cm, moterys virš 190 cm). Aštuoniolikmečiams lietuviams šis rodiklis, paskutiniais duomenimis – 179,6 cm vyrams ir 165,6 cm moterims. Ūgis kinta gyvenimo bėgyje. Dabar moterys nustoja augti 16-17 m., vyrai 18-19 m. Iki 60 m. ūgis būna stabilus, po to stebimas ūgio mažėjimas (po 0,5-1,0 cm kas 5 metai). Tai susiję su tarpslankstelinių diskų plokštėjimu bei raumenų tonuso silpnėjimu ir laikysenos pakitimais.
Kūno svoris. Svoris paprastai didėja ir žmogui nustojus augti. 25-40 m. amžiuje jis išlieka palyginus stabilus, vėliau tukti linkusiems žmonėms jis vėl kiek padidėja. Po 60 m. daugumai žmonių svoris ima mažėti, daugiausia dėl atrofinių pakitimų organizme ir vandens kiekio mažėjimo audiniuose. Kūno svoris – gana nepastovus rodiklis, ir įvairiems žmonėms priklausomai nuo gyvenimo sąlygų bei mitybos jis labai svyruoja. Vidutinis kūno svoris europidams vyrams svyruoja tarp 52 – 75 kg, moterims – 47 – 70 kg. Lietuvoje aštuoniolikmečių vyrų svorio vidurkis 70,7 kg, moterų – 60,6 kg. Suaugusio žmogaus svoris, nesiekiantis 45 kg ir viršijantis 95 kg, liudija apie tam tikrus medžiagų apykaitos sutrikimus.
Krūtinės apimtis. Šiam rodikliui tam tikros įtakos turi ir raumenų išsivystymas bei poodinis riebalų sluoksnis, todėl amžinis ir individualus varijavimas panašus į kūno svorio. Nustojus augti, krūtinės ląstos apimtis dar padidėja 3-5 cm. Paprastai šis rodiklis suaugusiems svyruoja tarp 83 – 100 cm. Aštuoniolikmečiams lietuviams šio rodiklio vidurkis 92,0 cm vyrams ir 84,1 cm moterims.
Kūno proporcijos – tai atskirų jo kūno dalių matmenų tarpusavio santykiai. Jos taip pat keičiasi amžiaus bėgyje. Naujagimių santykinai didelė galva, ilgas siauras liemuo ir trumpos galūnės. Organizmui augant sparčiausiai auga galūnės, kiek lėčiau – liemuo, ir lėčiausiai – galva. Vyrų ir moterų kūno proporcijos taip pat skiriasi: moterų siauresni pečiai, platesnis dubuo, santykinai trumpesnės galūnės ir ilgesnis liemuo.
Apibūdinant kūno sudėtį ir proporcijas, naudojami keli metodai:

1. Fizinio išsivystymo indeksų metodas, kai matematinių formulių pagalba vertinami matmenų tarpusavio santykiai. Labiausiai paplitęs Rorerio (Rohrer) indeksas:

I = P/L3 * 100, kur L – ūgis, P – kūno masė. Vidutinės šio indekso reikšmės 1,20 vyrams ir 1,40 moterims, individualiai svyruoja nuo 0,85 astenikams iki 2,68 hiperstenikams ir kai kurių sporto šakų atstovams.

“Optimalaus” ar “idealaus” svorio nustatymui pasiūlyta daug formulių, pvz. Lorenco (Lorenz): P = (L – 100) – (L – 150)/4.

2. Vidutinių kvadratinių (normuotų) nukrypimų metodas, sudarant lenteles ir grafikus. Požymio variacinė eilė kvadratinio nukrypimo (sigmos) pagrindu suskirstoma į klases: vidutinis požymio išsivystymas (M + S), virš vidutinio (> M + S < M + 2S), didelis (> M + 2S), žemiau vidutinio (< M – S > M – 2S), žemas (< M – 2S).

3. Procentinio pasiskirstymo (percentilinis) metodas, suskirstant variacinę eilę “ “sferas”, “ kurias patenka 3, 10, 25, 50, 75, 90, 97 proc. visų atvejų (kartais sferų skaičius gali būti mažesnis). Fizinio išsivystymo statusas nustatomas percentilinio statuso dydžiu. Pavyzdžiui, P3 reiškia labai mažą ūgį, žemiau kurio bus tik 3 proc. individų, P97 – labai aukštą, virš kurio bus tik 3 proc., žemiau – 97 proc.

4. Koreliacijų, sudarant regresijų skales ir normatyvines lenteles, metodas remiasi vertinamų požymių tarpusavio ryšiais; panašiais principais remiasi ir pagrindinių komponenčių bei faktorinės analizės metodai.

2.2 ŽMOGAUS KONSTITUCIJOS.

Žmogaus kūno konstitucijos, arba kūno sudėties tipai, buvo bandomi suskirstyti nuo seniausių laikų. Konstituciniams požymiams priskiriami morfologiniai, fiziologiniai ir psichologiniai rodikliai. Šie neretai tarpusavyje tampriai susiję požymiai didžiąja dalimi nulemti genetiškai, nors įtakos turi ir aplinka. Iki šiol, siekiant aprėpti visą kūno sudėties įvairovę, sukurta daug kūno konstitucijų klasifikavimo schemų. Dažniausiai skirstoma pagal kūno formas, siejant jas su fiziologinėmis funkcijomis, kasdieniu elgesiu ir polinkiu ligoms.

Morfologinis konstitucijos aspektas. Biologijoje ir medicinoje iki pastarojo meto būtent šis aspektas buvo daugiausia tiriamas – vertinama pirmiausia kūno sudėjimo tipas. Seniausias metodas – vizualinis, aprašomasis, paremtas griežtai besiskiriančiais (diskrečiais) variantais. Nuo antikos laikų sukurta dešimtys tokios klasifikacijos schemų. Tuo pat metu diskretūs kraštutiniai variantai (ištįsęs asteniškas ar apvalainas pikniškas, atletiškas raumenninis) sudaro tik nedidelę populiacijos dalį; dauguma žmonių priklauso “mišriems” variantams. Tad paskutiniu metu siekiama pereiti prie objektyvių kiekybinių metodų. Naudojami įvairūs metodai, nuo paprasto balų skaičiavimo iki sudėtingų matematinių procedūrų (diskriminantinės funkcijos, daugybinė regresija, faktorinė analizė). Morfologinės konstitucijos schemose labiausiai paplitę tokios kūno sudėties koordinatės:

1. Plataus-siauro sudėjimo, arba vyraujančios tendencijos augti į plotį ar į ilgį (dolicho-brachimorfija, lepto-eurisomija). Ši koordinatė universali: kresno ar liekno sudėjimo tipai sutinkami daugeliui žinduolių. Žmogui polinkis į lieknumą ar kresnumą neretai išryškėja jau vaikystėje ir gali išlikti visam laikui. Kūno proporcijas vertinant indeksų metodu, skiriami trys pagrindiniai variantai: dolichomorfinis (siauras liemuo, ilgos galūnės), mezomorfinis (vidutiniai indeksai), brachimorfinis (platus liemuo, trumpos kojos). Kūno proporcijos nemaža dalimi yra nulemtos genetiškai, kiek keičiasi su amžiumi, pasižymi minėtais lytiniais skirtumais. Nustatyti ir populiaciniai skirtumai: labiau dolichomorfiškos daugelio ekvatorinių populiacijų proporcijos ir kresnos – arktinių, kaimo gyventojai labiau brachimorfiški.

2. Kaulų-raumenų ir riebalinio audinio koordinatės. Jos nulemtos pagrindinių kūno komponentų išsivystymo variacijų. Vertinant kaulų, raumenų, riebalų charakteristikas naudojami įvairūs metodai: vertinimas balais, “frakcionavimas” (netiesioginis vertinimas antropometrinių duomenų pagrindu pagal specialias formules), rentgenografiniai, biocheminiai ir biofizikiniai metodai (pvz., šlapimo kreatininas naudojamas kaip raumeninio komponento išsivystymo rodiklis), izotopiniais metodais nustatomas vandens, bendras riebalų kiekis ir kt. Kūno komponentai varijuoja ir mikrostruktūrų lygyje: riebalinių ląstelių skaičius, dydis ir prisipildymas riebalais didesnis tukti linkusiems; sportininkų dvigalvis žasto raumuo turi 1,5-2 kartus daugiau raumeninių skaidulų. Kūno komponentai taip pat keičiasi su amžiumi: raumenų masė didžiausia 20-30 metų, vėliau ji mažėja, ypač po 50 metų (vidutinis mažėjimo greitis 3 kg per 10 metų). Keičiasi ir riebalų topografija: mažėja poodyje ir daugėja pilvo ertmėje. Lytiniai skirtumai ryškūs nuo pat brendimo periodo: raumeninis komponentas stabiliai didesnis vyrams, riebalų – moterims. Skiriasi ir riebalų topografija: moterims jų maksimalus kiekis apatinėje pilvo dalyje, virš klubakaulio skiauterės ir ant priekinio šlaunies paviršiaus. Pagal topografiją skiriami du pagrindiniai riebalų kaupimo tipai: androidinis (vyriškas), kai riebalai atsideda liemens srityje, riebalų ląstelės smulkios, greitai kaupia ir praranda riebalus, ir ginoidinis (moteriškas) – stambesnės ir stabilesnės riebalų ląstelės susikaupia ne tik pilvo, bet ir sėdmenų bei šlaunų srityje.

Be šių pagrindinių kūno sudėjimo koordinačių, morfologinės konstitucijos schemose taip pat naudojamos: makro-mikrosomijos (bendras kūno matmenų varijavimas), andro-ginekomorfijos (pagal lytinio dimorfizmo ryškumą) koordinatės.

Konkrečiose klasifikavimo schemose šios koordinatės paprastai sudaro derinius. Pasaulyje labiausiai paplitusios yra vokiečių psichiatro E.Krečmerio (Kretschmer), amerikiečių psichologo V.Šeldono (Sheldon) sistemos, taip pat sistema, paremta statistiniu faktorinės analizės metodu.
E.Krečmeris išskyrė 3 pagrindinius konstitucinius tipus:
1. Pikniškas – kresnas, plačios krūtinės, minkštų kūno formų dėl didelio riebalų sluoksnio; galūnės trumpos, didelė apskrita galva ant trumpo kaklo, vyrai linkę plikti.
2. Atletiškas – raumeningas, plačių pečių, siauro dubens; ryškus raumenų reljefas, masyvūs kaulai, tvirtos galūnės, pailga galva ant tvirto kaklo, gruboki veido bruožai, ryškus plaukuotumas.
3. Asteniškas – laibas, plokščios krūtinės, siaurų pečių; kūnas liesas, plonas poodinis riebalų sluoksnis, ilgos plonos galūnės, nedidelė galva ant ilgo plono kaklo, siauras pailgas veidas.
V.Šeldono klasifikacija paremta kūno komponentų pasiskirstymu, kurių jis išskyrė tris: endomorfinį, mezomorfinį ir ektomorfinį (pagal gemalinius lapelius – endodermą, mezodermą, ektodermą). Kiekvieno komponento kiekis vertinamas septynių balų skale, ir somatotipas apibūdinamas trimis skaičiais. Pavyzdžiui, somatotipas 7-1-1 reiškia, kad individui dominuoja endomorfinis komponentas. Jam būdinga apvalios kūno formos, didelė apskrita galva, didelis pilvas ir dideli vidaus organai; galūnės trumpos ir silpnos, storas poodinis riebalų sluoksnis (bendrais bruožais išvaizda panaši į E.Krečmerio piknišką tipą). Mezomorfinio komponento (1-7-1) kraštutinis variantas – klasikinis atletas; jo kūno sudėtyje dominuoja kaulai ir raumenys. Jo masyvi reljefiška galva, kvadratinis masyvus smakras, platūs pečiai ir krūtinė, raumeningos galūnės; poodinis riebalų sluoksnis neryškus. Kraštutinis ektomorfijos variantas (1-1-7) – žmogus ištįsėlis. Jo siauras liesas veidas, aukšta kakta, liesa siaura krūtinė, ilgos ir plonos galūnės; poodinis riebalų sluoksnis labai menkas. Pagal populiarią amerikiečių antropologų Hit ir Karterio (Heath, Carter) schemą balų skaičius neribojamas. Pagal šią programą somatotipas vertinamas naudojantis standartinėmis fotografijomis ir/arba antropometrine programa iš 10 požymių (ūgis, kūno masė, riebalų klostės žasto, mentės, viršutinio klubakaulio dyglio ir blauzdos srityse, žasto ir šlaunies epifizių skersmenys ir sulenkto žasto bei blauzdos apimtys). Moterims šios tipologijos sistemos mažiau tinkamos. Joms naudojamos modifikuotos schemos, kuriose atsižvelgiama į poodžio riebalų pasiskirstymą.
Somatotipų klasifikacija, paremta faktorine analize, kiekybiškai įvertina daugelį organizmo matmenų. Šie rodikliai statistiškai suvedami į keletą faktorių, nulemiančių didžiąją tirtųjų matmenų įvairovės dalį. Faktorinės analizės duomenys papildo aukščiau minėtas somatotipų klasifikacijos schemas.

Ypatingą reikšmę turi pagrindinių kūno matmenų koreliacijos. Vertinant kūno sudėtį pagal Šeldono 7 balų schemą trims pagrindiniams komponentams, teoriškai galimi 343 deriniai, tačiau tarp daugybės tirtų populiacijų rasta tik 7-8 dešimtys. Egzistuoja bendri faktoriai, veikiantys visų koordinačių požymius. Pavyzdžiui, lytiniai hormonai skatina raumeninio komponento vystymąsi ir sukelia ankstesnę augimo į ilgį pabaigą – turime mezomorfijos variantą. Tačiau tokie sąryšiai pastebimi tik esant kraštutiniams kūno sudėjimo tipams.

Aprašyti ir epochiniai somatotipų poslinkiai: ryšium su akceleracija stebima tam tikra kūno sudėjimo “astenizacija”.

Fiziologinis konstitucijos aspektas. Kiekvienas žmogus pasižymi savo biocheminiu ir fiziologiniu individualumu. Tad žinoti šio įvairavimo dėsningumus labai svarbu ir medicinoje. Norma laikomas tam tikras kiekvieno rodiklio svyravimų diapazonas, kuris yra didesnis, negu morfologinė įvairovė. Daugelis rodiklių keičiasi su amžiumi, skiriasi vyrų ir moterų rodikliai (pvz., moterų hemoglobino rodikliai vidutiniškai 10 proc. žemesni), daugelis moterų funkcinių rodiklių keičiasi cikliškai (kūno temperatūra, diurezė, AKS, pagrindinė medžiagų apykaita, pulsas, kai kurių fermentų aktyvumas, kraujo rodikliai ir t.t.). Kai kurių hormonų išskyrimas svyruoja paros bėgyje (vyrams testosterono daugiausia rytą). Morfologiniai ir fiziologiniai rodikliai susiję tarpusavyje, paprastai daugiau su kūno mase, negu su ūgiu. Daugelis fiziometrinių rodiklių susiję su raumenų komponentu (bazinė apykaita, kreatininas, androgenai, hemoglobinas, AKS, eritrocitų kiekis,bendras baltymo kiekis) arba riebalų (cholesterinas, kraujo gliukozė). Skiriasi somatotipų endokrininės formulės: leptomorfai dažnai turi sumažintą lytinių hormonų (testosterono) kiekį ir padidintą antinksčių žievės gliukokortikoidų (kortizolio), mezomorfai (atletai) atvirkščiai – padidintą testosterono ir sumažintą kortizolio. Pikniškos (endomorfiškos) moterys turi didesnį estrogenų kiekį. Daugelis šių skirtumų išryškėja streso sąlygomis. Pastebėtas tam tikras ryšys ir su imuninėmis organizmo savybėmis: astenikams rečiausiai sutinkama B kraujo grupė ir dažniausiai – 0, o muskuliniam (atletiškam) tipui – atvirkščiai.

Psichofiziologiniai ir psichologiniai konstitucijos aspektai. Čia dėmesys daugiau koncentruojamas į tipologinius nervų sistemos aspektus ir temperamento požymius. Tiriant reakcijos pobūdį, išskirti trys konstituciniai variantai: vadinamieji “sprinteriai”, gerai pakeliantys stiprius trumpalaikius dirgiklius, turintys aukštesnę lipidų koncentraciją ir žymiai pakylantį gliukozės kiekį kraujyje po fizinio krūvio, “stajeriai”, atsparūs ilgalaikiams silpniems ir vidutinio intensyvumo krūviams, kuriems lipidų ir gliukozės koncentracijos kinta mažai, ir tarpinis variantas. Yra duomenų apie temperamento savybių (reaktyvumas, jautrumas, emocionalumas) ryšį su individualiais endokrininio statuso ypatumais. Ūmaus temperamento moterys ir agresyvaus elgesio vyrai turi didesnį testosterono kiekį. Gali būti, kad ir kai kurių psichikos charakteristikų lytiniai skirtumai (didesnis moterų emocionalumas, didesnis vyrų polinkis į loginį ir abstraktų mąstymą) iš dalies yra nulemti lytinių hormonų.

Psichologinių konstitucijos aspektų ankstyviausias ir tradicinis aspektas yra psichologinių ir morfologinių ypatybių sugretinimas. Labiausiai žinomos yra E.Krečmerio ir V.Šeldono schemos. Pagal Krečmerio koncepciją, schizotimija (uždaras charakteris, polinkis vienatvei, nekontaktiškumas, intraversija, geras emocijų valdymas) asocijuojasi su astenomorfija (leptomorfija), tuo metu kai ciklotimija – su piknomorfija. Šie žmonės, kaip taisyklė, yra emocionalūs, ekstravertiški, geraširdžiai, lengvai bendrauja, mėgsta komfortą, neabejingi pagyrimams. Su atletizmu pagal Krečmerį susijusi iksotimija, kiek primenanti flegmatiko bruožus. Konstitucinės ypatybės išryškėja patologijos, įvairių psichopatijos formų atvejais. Leptosomija vyrauja tarp schizofrenikų, pikniškas kūno sudėjimas – tarp sergančių maniakine-depresine psichoze. Šeldono schemoje išskirta 60 temperamento rodiklių, jungiamų į tris variantus: iš jų viscerotonija daugmaž atitinka Krečmerio ciklotimiją, cerebrotonija – schizotimiją; trečiasis variantas – somatotonija – apima tokius bruožus, kaip energingumas, narsa, polinkis rizikai, pasitikėjimas savimi. Toks žmogus linkęs nuotykiams, menkai pasiduodantis emocijoms, alkoholio poveikyje būna atkaklus ir agresyvus, dažnai renkasi karo tarnybą. Šeldonas nustatė labai patikimas koreliacijas tarp kūno sudėjimo ir temperamento: viscerotonija – endomorfija, somatotonija – mezomorfija, cerebrotonija – ektomorfija. Nors kiti autoriai ir nerado tokių stiprių ryšių, visgi manoma, kad esama netiesioginio ir sudėtingo ryšio tarp asmenybės savybių ir morfotipo.

3. ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ

Įvairovės sąvoka šiuolaikinėje evoliucinėje biologijoje užima centrinę vietą. Ši įvairovė yra tiesioginė genetinių ir aplinkos skirtumų pasekmė. Genotipo sąveika su aplinka formuoja individo fenotipą, kuris antropologijoje ir yra tyrimo objektas. Dažniausiai genotipas nulemia ne kokio nors fenotipinio požymio dydį, bet taip vadinamą “reakcijos normą” – kintamumo ribas, esant tam tikroms aplinkos sąlygoms. Dauguma fenotipinių požymių yra apspręsti kelių ar daugelio genų. Dažnai tokie poligeniniai požymiai vadinami kiekybiniais, skiriant juos nuo monogeninių – kokybinių. Antropologijoje ir tenka susidurti su abiejų rūšių požymiais. Kiekybiniai požymiai pasižymi nepertraukiamu varijavimu (pvz., ūgis, odos spalva it t.t.). Monogeniniai, kokybiniai požymiai, kuriuose genetiniai skirtumai fenotipiniame lygyje ryškūs, reakcijos norma jų pasireiškime siaura (aplinkos poveikis per menkas, kad nulemtų jų pasireiškimą), dar vadinami diskrečiais požymiais. Tad kalbant apie biologinę įvairovę, nagrinėjami ir kiekybiniai, ir diskretūs požymiai.

3.1 KIEKYBINIŲ POŽYMIŲ PASAULINĖ ĮVAIROVĖ

ŪGIS. Dabar turima duomenų apie viso pasaulio gyventojų ūgį. Žemiau pateikiamos vyrų ūgio variacijos; moterų ūgis visose populiacijose mažesnis už vyrų 5-8 %. Europoje didžiausio ūgio yra šiaurės-vakarų gyventojai (skandinavai) ir albanai (170-175 cm), žemiausio – kai kurių Ispanijos ir pietų Italijos (nesiekia 160 cm). Lapiai (samiai) ir daugelis Sibiro tautelių dar žemesnio ūgio. Afrikoje randami didžiuliai ūgio kontrastai – nuo ypač aukštų tutsių ir dinka (176-178 cm) iki ypač žemaūgių pigmėjų bambuti (144 cm). Kalahario dykumos bušmenai (!Kung) taip pat labai mažo ūgio (145-150 cm). Panašaus ūgio yra ir vietinės Andamanų salų, Malaizijos ir Filipinų gentys (vadinamieji negriliai). Azijoje didelių ūgio kontrastų nerasta. Tarp Amerikos indėnų aukščiausi yra Šiaurės Amerikos didžiųjų lygumų ir Patagonijos indėnai (170 cm ir daugiau), žemiausi – Centrinės ir Pietų Amerikos tropikų gyventojai.

Kūno proporcijos taip pat varijuoja geografiškai. Negrų yra santykinai ilgesnės galūnės, ilgesni distaliniai galūnių segmentai, lyginant su europiečiais. Australijos aborigenų ir daugelio afrikiečių liemuo santykinai trumpas, ūgio sėdint ir stovint procentinis santykis 45-50, tuo tarpu kai kinų, eskimų ir Amerikos indėnų šis santykis 53-54%.

GALVOS ANTROPOMETRIJA. Ilgą laiką galvos indeksui (plotis/ilgis*100) buvo skiriama daugiausia dėmesio. Jei šis indeksas nesiekia 75, galva vadinama dolichocefaline, 75-80 – mezocefaline, virš 80 – brachicefaline. Labiausiai brachicefališki yra Balkanų gyventojai (juodkalniečiai, albanai), taip pat armėnai, didžiausi dolichocefalai – Australijos aborigenai.

Veido antropometrija taip pat pasižymi didele grupine įvairove. Pavyzdžiui, nosies pločio indeksas (plotis/ilgis*100) tarp Ituri pigmėjų siekia 104, viršija 90 daugeliui negrų, melaneziečių ir Australijos aborigenų. Eskimų – priešingai, nosis ypatingai siaura.

PIGMENTACIJA. Odos pigmentacijos laipsnį nulemia melanocitų aktyvumas. Visi žmonės turi vienodą melanocitų skaičių, tačiau juodaodžių melanocituose daugiau pigmento granulių ir jos stambesnės. Manoma, kad pigmentacijos geografiniam pasiskirstymui turėjo įtakos anksčiau aptarta adaptacija prie skirtingo saulės radiacijos lygio. Tikslių duomenų apie odos spalvos paveldimumą nėra, tačiau mišrių populiacijų ir šeimų tyrimai paremia hipotezę apie keturis nedominuojančius, vienodos reikšmės genus su maždaug vienodu adityviniu poveikiu. Odos spalva ilgą laiką buvo susijusi su socialiniais barjerais: ilgą laiką Šiaurės Amerikoje, o iki pastarojo meto Pietų Afrikoje buvo draudžiamos santuokos tarp juodaodžių ir baltaodžių. Indijoje aukštesniųjų kastų atstovai dažnai būna šviesesnės odos. Tai greičiausia atspindi senus etninės istorijos procesus – ateiviai iš šiaurės davė pagrindą aukštesniosioms kastoms, o labiau pigmentuotos vietinių medžiotojų ir rinkėjų gentys – žemesnėms.

Plaukų spalvą nulemia pigmento kiekis ir tipas plauko stiebo žievinėje dalyje. Pagrindiniai pigmentai yra du: melaninas ir feomelaninas, pastarasis plaukams suteikia rausvą atspalvį. Rudi plaukai susiję su homozigotiškumu recesyviniam feomelanino genui. Paties melanino kiekis greičiausia yra kontroliuojamas 4-6 lokusų, kaip ir odos pigmentacija. Manoma, kad ir plaukų spalva turėjo adaptacinės reikšmės skirtingomis insoliacijos sąlygomis.

Akių spalvą nulemia melanino kiekis ir padėtis akies rainelėje. Jei išoriniuose sluoksniuose pigmento nėra, rainelė yra žydros ar pilkšvos spalvos. Kai pigmento išoriniuose sluoksniuose daug, rainelė yra įvairių rudų atspalvių. Kai kurių autorių duomenimis, žydraakiai jautresni violetinei ir žydrai spektro daliai, geriau mato rūke, tačiau stipri pigmentacija geriau saugo nuo intensyvios šviesos. Manoma, kad akių spalvą nulemia 2-3 lokusai su adityviniu poveikiu ir nepilnu dominavimu.

Pigmentas gali nudažyti ir gleivines (tamsiai pigmentuotų populiacijų lūpas). Strazdanų atsiradimą nulemia feomelaninas odoje.

Europoje pastebimas tam tikras ryšys tarp odos, akių ir plaukų pigmentacijos, tačiau jis nėra absoliutus, ypač vidurio Europoje. Pasitaiko populiacijų su tamsia plaukų ir šviesia akių pigmentacija; Baltijos jūros pietiniame krante nereti individai su labai šviesiais plaukais ir rusvomis akimis.

Plaukų formą taip pat nulemia keli genai su adityviniu poveikiu, tačiau garbanotų formų genai dominuoja. Greičiausia banguota plaukų forma susijusi su heterozės būkle. Plaukų kietumas ir forma paveldimi nepriklausomai, tad galimi įvairūs deriniai. Žili plaukai ir nuplikimas dažniau pasitaiko tarp europidų.

DERMATOGLIFINIAI požymiai pasižymi milžinišku polimorfizmu. Pirštų pagalvėlių raštai pasitaiko 3 tipų: lankai, kilpos ir sūkuriai. Dažniausiai skaičiuojamas triradiusų skaičius (vadinamasis delta indeksas). Daugumai europiečių populiacijų dažniausiai sutinkamos kilpos (apie 70%), rečiau – sūkuriai (25%) ir rečiausiai – lankai (5%). Bušmenams tuo tarpu dažniausiai randami lankai, kinams ir Amerikos indėnams – sūkuriai. Jei delta indekso kintamumas didele dalimi kontroliuojamas genetiškai, tai pagrindinių delno linijų įvairovei didesnės įtakos turi aplinka. Abu požymiai yra poligeniški.

ANATOMINĖS VARIACIJOS. Su kai kuriais iš daugybės skeleto, raumenų ir kraujagyslių anatominių variantų susipažįstama anatomijos kurso metu. Paprastai jie neturi kokios nors funkcinės reikšmės ir tik retai gali būti patologijos priežastimis. Kai kurie jų nevienodai dažnai sutinkami skirtingose populiacijose. Metopinė siūlė dažniausiai randama tarp europiečių (5-10%), tarp Australijos aborigenų, eskimų ir afrikiečių – žymiai rečiau. Papildoma skruostikaulio siūlė (os japonicum) tarp europiečių yra labai reta. įgimtas 3 krūminio danties nebuvimas, neretai pasitaikantis tarp europiečių, eskimų ir kinų, tik labai retai būna tarp afrikiečių. Daugeliui Azijos ir Amerikos populiacijų būdingi vadinamos “kastuvo formos” viršutiniai medialiniai kandžiai. Karabelio gumburėlis (papildomas gumburėlis ant 1 krūminio danties) būdingesnis Europos gyventojams. Trečiojo šeivinio raumens (m. peroneus tertius) įgimtas nebuvimas paveldimas kaip recesyvinis požymis. Toks anatominis variantas dažniau pasitaiko tarp afrikiečių ir Amerikos indėnų (15%), negu tarp europiečių (6-8%) ar japonų (3,5%). Ilgojo delno raumens (m. palmaris longus) nebūna 15-25% europiečių, o negrams ir japonams jo redukcija pasitaiko žymiai rečiau.

DISKRETŪS POŽYMIAI, valdomi paprastos genetinės sistemos (1-2 alelių porų) daugiausia būdingi biocheminei ir imunologinei įvairovei, todėl jie kartais vadinami genetiniais markeriais. Yra genetinių markerių, būdingų tik vienai populiacijų grupei: Diego faktorius dažnai sutinkamas tarp Amerikos indėnų (nuo 0,025 iki 0,48), žymiai rečiau tarp kinų ir japonų, tuo tarpu kai tarp europidų ir negridų jo visiškai nerandama. Tačiau dažniausia požymiai sutinkami visose rasinėse grupėse, tik skirtingais dažnumais. Fy ir Duffy, kai kurios fermentinių sistemų ypatybės, įvairūs hemoglobino anomalūs variantai labiau paplitę apie ekvatorių, kas siejama su endeminiais maliarijos židiniais. Dabar žinoma virš 130 struktūrinių hemoglobino variantų. Hb-S dažniausiai sutinkamas Vakarų Afrikoje, Hb-C – viename nedideliame Vakarų Afrikos rajone, Hb-E – Tailande ir gretimose srityse, Hb-D – Šiaurės Vakarų Indijoje. Talasemijos genas paplitęs Viduržemio jūros pakrantėse. Laktazės deficitas būdingas daugeliui negridų, mongolidų ir kitų; aukštas šio fermento aktyvumas suaugusiems stebimas tik Šiaurės ir Centrinės Europos gyventojams. Alkoholdehidrogenazės netipiniai variantai sutinkami tarp 5-20% europidų ir 90% japonų; dėl to dažnai japonai sunkiai toleruoja alkoholį – net nuo nedidelio kiekio veidas parausta, padažnėja pulsas, ima pykinti.

Geografinis AB0 kraujo grupių paplitimas. 0 kraujo grupės daugiausia rasta tarp Amerikos indėnų (viršija 80%, o kai kurioms Pietų Amerikos grupėms siekia 100%), taip pat Islandijoje (75%). Daug 0 kraujo grupės tarp baskų, Šiaurės Afrikos berberų ir kai kurių Kaukazo sričių gyventojų. B kraujo grupės daugiausia Šiaurės Indijoje ir Kinijoje, A – Europoje, ypač daug tarp samių (lapių) ir Armėnijoje, taip pat Pietų Australijoje, o visiškai nerandama Pietų Amerikoje.

Rh sistemą apsprendžia keli aleliai (8 haplotipai). Ji taip pat labai varijuoja geografiškai – skirtingų haplotipų dažnumai ryškiai skiriasi.

KITOS ĮVAIROVĖS RŪŠYS. Daltonizmas (spalvų, dažniausiai raudonos ir žalios, neskyrimas) yra klasikinis su X chromosoma susijusio paveldėjimo pavyzdys. Dažniausiai jis pasitaiko tarp Libano arabų (druzų) – 10%, pakankamai dažnai – Šiaurės Europoje, rečiausiai – Centrinėje Afrikoje, tarp Australijos aborigenų, Fidžio salų gyventojų. Dvynių daugiausia gimsta tarp afrikiečių (39,9 dizigotinių ir 5,0 monozigotinių 1000 gimusių), rečiausia – Japonijoje (atitinkamai 2,7 ir 3,8).

RETOS PAVELDIMOS LIGOS. Retų recesyvinių ligų atvejai neretai būna koncentruoti tam tikrose ribotose srityse, arba tarp genetinių izoliatų. Pavyzdžiui, žinoma vaikiškos amaurotinės idiotijos forma (Tay-Sachs liga), dažniausiai pasitaikanti tarp iš Rytų Europos kilusių žydų. Fenilketonurija reta tarp žydų, dažniau sutinkama daugelyje Europos rajonų, ir labai reta tarp afrikiečių ir japonų. Katalazės fermento eritrocituose trūkumas iki šiol rastas tik tarp japonų. Albinizmo dažnumas Europoje – 1/10.000 – 1/20.000, o vakarų Afrikoje pasitaiko 3-5 kartus dažniau. Tarp kai kurių Panamos indėnų genetinių izoliatų jo dažnumas siekia 1/200. Elis – van Creveld sindromas (mažaūgystė, polidaktilija, širdies ydos) palyginus dažnas tarp amišų – uždaros endogaminės JAV religinės sektos (20.000 žmonių; tarp jų rasta virš 80 šio sindromo atvejų, tuo tarpu kai visame likusiame pasaulyje mažiau kaip 50).

3.2 RASĖS KONCEPCIJA

Visi šiuolaikiniai žmonės priklauso vienai biologinei Homo sapiens rūšiai: bet kokios santuokos tarp jų duoda vienodai vaisingus palikuonis. Ši rūšis, kaip, beje, ir daugelis gyvūnų rūšių, nėra vienalytė. Visi šiuolaikiniai tyrinėtojai pripažįsta, kad dabartinis žmogus ne tik labai polimorfiškas, bet ir labai politipiškas. Šis politipiškumas biologijoje dažniausiai būna žymios populiacijų izoliacijos, kai veikia skirtingi atrankos vektoriai ir atsitiktinai įtvirtinamos mutacijos, pasekmė. Laikui bėgant labiausiai izoliuotos viena nuo kitos populiacijos ir populiacijų grupės dėl anksčiau aptartų priežasčių gali sukaupti tiek savo paveldimų požymių rinkinio (genofondo), tiek ir jų išorinio pasireiškimo (fenotipo) žymius skirtumus. Tada kalbama apie porūšius (smulkius biologinio klasifikavimo vienetus). Tokios populiacijų sistemos paprastai zoologijoje ir vadinamos “rasės” terminu. Dabartinis žmogus nuo seniausių laikų yra apgyvendinęs plačias teritorijas, tad klimato-geografinių įvairovė ir populiacijų izoliacija neabejotinai turėjo įtakos jo genotipo ir fenotipo įvairovei. Šios dabartinių žmonių įvairovės sistematizacija ir klasifikacija visada buvo labai svarbi antropologijos sritis. Iki pastarojo meto visos klasifikacijos buvo paremtos tipologijos principais. Paskutiniu metu dažnai naudojami įvairūs kiekybiniai metodai.

Pateikiame keletą grynai biologinių rasės apibrėžimų:

“Rasė – tai populiacija (ar populiacijų grupė), besiskirianti nuo kitų tos pat rūšies populiacijų genų dažnumais, chromosomų persitvarkymais arba paveldimais fenotipiniais požymiais” (Ajala, 1984).

“Rasė – tai didelė individų populiacija, kurios žymi genų dalis yra bendra ir kurią galima atskirti nuo kitų rasių pagal jai bendrą genofondą” (Fogel, Motulski, 1990).

“Rasėmis galima laikyti lokalių populiacijų grupes, paplitusias skirtingose rūšies arealo vietose ir besiskiriančias vienu ar keliais požymiais. Porūšiai – tos pat rasės, tik turinčios formalų taksonominį pavadinimą” (Mettler, Gregg, 1972).

Taigi biologijoje “rasė” yra pakankamai konkreti sąvoka, rodanti biologinį individų bendrumą. Antropologijoje įvairūs tyrinėtojai įvairiais laikotarpiais “rasės” sąvoką traktavo neretai skirtingai, tad ja paremtos rasių klasifikacijos yra gana skirtingos. “Rasė – tai paveldimų požymių kombinacija, kurių dėka vienos rasės nariai skiria save nuo kitos” (Saller, 1931). “Rasė – tai grupė žmonių, turinčių bendrus fizinius bruožus” (Kun, 1939). “Rasė – tai žmonių visuma, turinčių fizinio tipo bendrumą, kurio kilmė susijusi su tam tikru arealu” (Roginskij, Levin, 1978). Būtina pabrėžti, kad rasė nėra identiškų individų visuma – kiekvienas žmogus yra unikalus savo požymių deriniu. Tad rasinis tipas nustatomas populiacijai, kur jis suprantamas kaip tam tikrų požymių koncentracija, apibūdinama statistiškai.

Bendra “rasės” sąvokoje zoologijoje ir antropologijoje – arealo apibrėžtumas ir panašumas. Tad rasių klasifikacija paremta geografiniu (rasės arealo) ir genetinio artimumo principais. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad žmogus kultūros dėka tampa vis labiau apsaugotas nuo aplinkos poveikio. Kultūra ir istorija vaidina didelį vaidmenį požymių atsiradimui ar jų praradimui. Socialiniai barjerai gali būti labiau efektyvūs, negu geografiniai.

Taigi “rasės” ir “populiacijos” terminai savo turiniu tampriai susiję, tačiau pirmasis daugiau būdingas sistematikui-klasifikatoriui, antrasis – evoliucionistui. Sistematikas pirmenybę teikia arealui ir fenotipiniam panašumui, evoliucionistas – panmiksijai ir genetinei giminystei. Abu požiūriai papildo vienas kitą.

Rasė yra biologinės žmonių klasifikacijos kategorija, kurios negalima painioti su etnosu. Sąvokos “populiacija”, “rasė” ir “etnosas” turi vieną bendrą bruožą – gyvenimo ar kilmės arealo vienovę. Šis vieningas arealas palaiko genofondo ir kultūros vientisumą, nes leidžia keistis informacija (genetine – per santuokas, kultūrine – per bendravimą). Tad galimos fizinio tipo ir kultūros paralelės. Tačiau etnosas – socialinis ir kultūrinis žmonių padalinys, kurio pagrindinis bruožas – savęs identifikavimas, savimonė. Savimonės, kalbos, kultūros ypatumai taip pat turi didelės reikšmės antropologinėms klasifikacijoms, nes gali būti vienu iš socialinių barjerų santuokai.

Kaip minėta, praktiškai bet kokia sistematizacija susijusi su tipologizavimu. Tačiau, kai tipologizmas tampa pagrindiniu mąstymo būdu, ypač sprendžiant apie evoliucijos procesus, jis gali būti rimta kliūtimi. Tipologijos supratimu, pagrindas – tai tipas, o individualios ypatybės – neesminiai nukrypimai. Šiuolaikinėje biologijoje pagrindu laikomas individualus požymių varijavimas, kaip pagrindinis evoliucijos šaltinis. Tačiau tipologinės klasifikacijos patogios mokymo ir sisteminimo tikslams bei biologinio palyginimo tikslams. Rasių genofondai palyginus izoliuoti, o arealai užima įvairias ekologines nišas. Tad iki šiol jos naudojamos kaip realūs biologiniai vienetai vertinant genetinius atstumus. Paskutiniu metu atsiranda nuomonių, kad tobulėjant kiekybiniams genetinių atstumų nustatymo metodams nebereikės ir rasių klasifikacijų.

Jau senovės egiptiečiai II tūkstatm. pr.Kr. naudojo keturias spalvas, vaizduodami skirtingos kilmės žmones: egiptiečiai – raudoni, žmonės iš rytų – geltoni, balti – šiaurės tautos, juodi – pietų. Tad reikia pabrėžti, kad jau tada pagrindiniu skiriamuoju morfologiniu bruožu, kaip ir dabar, buvo pigmentacija. Pirmosios mokslinės klasifikacijos atsirado gana vėlai. Fransua Bernjė XVII a. pabaigoje suskirstė žmoniją į keturias rases, dabartine terminologija į europidus, mongolidus, negridus ir laponidus. Karlas Linėjus taip pat skyrė keturias rases, tačiau ketvirtąja jis išskyrė amerikanidus (indėnus). Biufonas prie šių rasių pridėjo pietų Azijos.

Vėlesnėse klasifikacijose vyravo dvi tendencijos. Viena rėmėsi hierarchiniu principu – kelios pagrindinės, “didžiosios” rasės, kurios savo ruožtu skirstomos į smulkesnes kategorijas (mažąsias rases, antropologinius tipus). Tokioje sistemoje kai kurios grupės ir populiacijos lieka be vietos ir priklausomai nuo jų spėjamos kilmės laikomos tarpinėmis arba savarankiškomis. Antroji tendencija susijusi su išskyrimu didelio skaičiaus vienodo rango rasių, neatsižvelgiant į individų skaičių. Klasifikacijų įvairovė tokia didelė, kad kai kurie autoriai šiuolaikinio žmogaus sistematiką laiko voliuntaristine. Tai priklauso nuo požymių, pagal kuriuos sistematizuojama, ir nuo jų hierarchijos (taksonominės vertės). Daug pastangų dedama siekiant sukurti filogenetinį klasifikavimo principą, t.y. susieti su kilme. Kuo požymis senesnis, tuo jis svarbesnis. Vienos klasifikacijos pirmenybę teikia genealoginiam panašumui, kitos – geografiniam arealui. Tad nenuostabu, kad daug kas priklauso ir nuo tyrinėtojo pasaulėžiūros ir subjektyvaus požiūrio į daugelį evoliucijos klausimų.

1902 m. I. Denikeris paskelbė klasifikaciją, kuri tapo pagrindu daugeliui vėlesnių. Ji paremta tik morfologiniais požymiais. Pagrindinis požymis – plaukų forma, antras – odos spalva. Jis išskyrė 29 tipus. E.Eikštedtas savo klasifikaciją (1934) kūrė remdamasis kitais principais. Klasikinio trigubo dalijimo į leukodermus, ksantodermus ir meladodermus viduje jis išskyrė pagrindinius tipus (“rasių ratus”), po to rases, pradėjusias formuotis kartu su pagrindinėmis, bet atsiskyrusias ir izoliuotas (“šoninės rasės”), “pereinamąsias” rases, o atskirai paliko “savotiškas rases” (Žr. lentelę). Šioje sistemoje aiškios pastangos panaudoti evoliucijos faktorius (maišymąsi, izoliaciją ir t.t.) sistematikoje. S.Garn išskyrė devynias “geografines rases”. Taip jis pavadino grupę populiacijų, atkirtų ryškaus geografinio barjero. Prie jų jis pridėjo 32 “lokalines rases”, taip pavadindamas besikryžminančias populiacijas, adaptuotas vietinėms atrankos jėgoms ir atskirtas dėl geografinių ar socialinių barjerų. Jo klasifikacija paremta populiaciniais principais, bet neatsižvelgiama į laiko faktorių.

Paminėtinos taip pat rusų mokslininkų sudarinėtos rasių klasifikacijos: J.Roginskio ir M.Levino (žr. lentelę) yra gana griežtos struktūros, trys didžiosios rasės dalijamos į mažąsias, tarpai tarp didžiųjų užpildyti tarpinėmis rasėmis, pavadinimuose laikomasi geografinio principo.
Iš J.Roginskio ir M.Levino lentelės matyti, kad tarp ekvatorinės ir eurazinės rasių yra dvi tarpinės – etiopinė ir Pietų Indijos; tarp eurazinės ir Azijos-Amerikos – Pietų Sibiro ir Uralo; ypatingą vietą tarp Amerikos ir australinės rasių užima Polinezijos ir Kurilų rasės.

Nežiūrint didelės klasifikavimo įvairovės, praktiškai visur išskiriami tokie antropologiniai tipai, nepriklausomai nuo jų rango: europidai (Eurazijos, kaukazoidų rasė), tarp kurių savo ruožtu skiriami šviesiai ir tamsiai pigmentuoti, o taip pat lapių variantai; mongolidai (Azijos – Amerikos) su amerikanidiniu, eskimidiniu ir Tolomųjų Rytų tipais; negridai (ekvatorinė) su australidiniu, Melanezijos, negritų, pačių negrų, bušmenų (Pietų Afrikos, koisanidiniu) ir pigmėjų (negriliniu, Centrinės Afrikos) tipais. Į savarankiškus variantus su ginčijama kilme išskiriama: Polinezijos, ainų (Kurilų), etiopų (Rytų Afrikos), vedoidinė, dravidų (pietų Indijos) rasės. Žinomai metisinėmis laikomos pietų Sibiro (turaninė) ir Uralo (ugrų) rasės. Labai dažnai į savarankiškų ar mišrių rasių kategoriją patenka: australinė, bušmenų, lapių, negritų, negrilų, amerikanidų rasės.
Eurazijos (europidų) rasei būdinga šviesi ar kiek tamsesnė oda, tiesūs ar banguoti plaukai, gerai augantys barzda ir ūsai, siaura aukšta nosis, aukšta nosies šaknis, siauros šnervės, nedidelis burnos plyšys, plonos neatsikišusios lūpos (ortocheilija), visas veidas ortognatiškas, griežtos horizontalios profiliuotės. Kūno tretinė danga nuo ryškios iki vidutinės, ūgis nuo aukšto iki žemesnio už vidutinį, vyrauja mezomorfiniai konstituciniai tipai. Šios rasės Šiaurės vakarų variantams būdinga šviesios akys ir plaukai. Šiaurinėse populiacijose riestos nosies nugarėlės gali siekti 30-40%. Paplitimo sritis – Europa, Šiaurės Afrika, Priešakinė Azija, Šiaurės Indija.

Ekvatorinei (australo-negridų) didžiajai rasei būdinga tamsi oda, akių rainelė ir plaukai, banguoti ar raityti plaukai, plati nosis, žema ar vidutinė nosies šaknis, mažai atsikišusi nosis, plačios šnervės, didelis burnos plyšys, plačios atsikišę lūpos (procheilija ir prognatija). Tarp Australijos aborigenų pasitaiko šviesiaplaukių, daugiausia vaikų ir jaunų moterų; papuasai turi polinkį į rudaplaukiškumą. Ūgis labai įvairuoja. Iki Europos kolonijinės ekspansijos gyveno daugiausia Senajame Pasaulyje į pietus nuo Vėžio tropiko.

Azijos-Amerikos (mongolidų) rasei būdinga tamsesni ar šviesūs odos atspalviai, akys ir plaukai tamsūs; dažniausia tiesūs, neretai kieti plaukai, menka ar net labai menka barzda ir ūsai, vidutinio pločio, žema (Azijos rasių) ar atsikišusi (Amerikos) nosis, žema ar vidutinė nosies šaknis, procheilija, vidutinis lūpų plotis, plokščias veidas, išsišovę skruostakauliai, viršutinis vokas su kloste ir epikantu, visas veidas didelis. Ūgio variacijos mažesnės: nėra nei aukštaūgių, nei labai mažaūgių grupių. Rasės arealas apima Rytų ir Centrinę Aziją, Sibirą, Ameriką, Indoneziją.

Toliau pateikiama smulkesnė Eurazinės (europidinės) didžiosios rasės charakteristika.
Atlanto-Baltijos rasė: šviesi oda, plaukai ir akys, ilga nosis, aukštas ūgis. Arealas: šiaurės-vakarų Europa.
Vidurio Europos rasė: tamsesnė pigmentacija, apvalesnė galva, kiek mažesnis ūgis. Arealas: Europos vidurio juosta.
Indijos-Viduržemio jūros rasė: tamsūs plaukai ir akys, tamsoka oda, banguoti plaukai, siaura, ilga ir atsikišusi nosis, labai siauras veidas, pailga galva. Arealas: pietų Europa, šiaurės Afrika, Arabija, Irakas, pietų Iranas, šiaurės Indija.
Baltosios-Baltijos jūrų rasė: šviesi oda, plaukai ir akys (nors kiek tamsesni, negu Atlanto-Baltijos), vidutinio intensyvumo barzdos augimas, palyginus trumpa, tiesi ar riesta nosis, žemas veidas, vidutinis ūgis. Arealas: šiaurės-rytų Europa.
Balkanų-Kaukazo rasė: tamsūs plaukai ir akys, išsišovusi nosis, labai gausus veido ir kūno plaukuotumas, žemas ir platus veidas, apskrita galva, aukštas ūgis. Arealas: Balkanų pusiasalis, Kaukazas, vakarų Iranas.
Kiekvienoje eurazinių rasių stebimi dideli daugelio rodiklių svyravimai. Atlanto-Baltijos rasėje skiriami šiaurės vakarų – Didžioji Britanija, rytų Norvegija, Švedija, (pailga galva, siauras veidas) ir pietryčių – šiaurės Vokietija (apskrita galva, platus veidas) variantai. Balkanų-Kaukazo rasė taip pat skirstoma į variantus, iš kurių ypač skiriasi Balkanų ir priešakinės Azijos (pastarieji mažesnio ūgio, didesnio veido plaukuotumo, labiau išsišovusia nosimi). Daugelis antropologų skiria alpinę rasę, paplitusią Prancūzijos pietryčiuose, Šveicarijoje, iš dalies – Austrijoje. Tai tamsiaplaukiai, apskritagalviai, neaukšto ūgio, žemaveidžiai žmonės. Gana neaiškios ir Vidurio Europos rasės ribos, kurią galima laikyti rinkiniu variantų, atsiradusiu susimaišius įvairioms šiaurės ir pietų europidų rasėms.

3.2.1 Trumpa ekvatorinės (australo-negridų) didžiosios rasės charakteristika.

Australinei rasei būdinga tamsi oda, banguoti plaukai, gausi tretinė kūno danga ant veido ir kūno, labai plati nosis, palyginus aukšta tarpunosė, vidutinis veido plotis, ūgis virš vidutinio. Paplitimo arealas: Australija.

Vedoidinė rasė nuo australinės skiriasi silpna tretine plaukų danga, siauresne nosimi, mažesniu prognatizmu, mažesne galva ir veidu, mažesniu ūgiu. Arealas: pietų Indija, Ceilonas, vidinės Malakos pusiasalio, Sumatros, Kalimantano, Sulavesio salų sritys.

Melanezinė rasė (įskaitant ir negritų tipus) pasižymi raitytais plaukais; gausia tretine plaukų danga ir ryškiais antakių velenais artima australinei. Pasižymi didele fenotipine įvairove. Arealas: Melanezija, Filipinai, Malaka, Andamanų salos, Tasmanija.

Negrų rasė nuo australinės skiriasi labai raitytais plaukais,nuo melanezinės – labai storomis lūpomis, žemesniu tarpunosiu ir plokštesne nosies nugarėle, ne tokiais ryškiais antakių lankais ir aukštesniu ūgiu. Arealas: Afrika į pietus nuo Sacharos.

Negrilinė (centrinės Afrikos) rasė nuo negrų skiriasi labai mažu ūgiu, gausia tretine kūno danga, plonesnėmis lūpomis, labiau atsikišusia nosimi. Arealas: centrinė Afrika.

Bušmenų (pietų Afrikos) rasė pasižymi labai mažu ūgiu, šviesesne oda, siauresne nosimi, plokštesniu ir mažu veidu, steatopigija, kartais sutinkamu epikantu. Arealas: pietvakarių Afrika.

Azijos-Amerikos (mongolidų) rasės mažosios rasės.

Šiaurės Azijos: palyginus mažiau individų su kietais plaukais, šviesesnė oda, plaukai ir akys, labai silpnai auga barzda, plonos lūpos, didelis plokščias veidas, aukštos akiduobės, veido ortognatija. Arealas: Sibiras į rytus nuo Jenisiejaus upės. Joje savo ruožtu skiriami Baikalo ir Centrinės Azijos tipai.

Arktinė (eskimų) rasė: nuo Šiaurės Azijos skiriasi kietesniais plaukais, tamsesne oda ir akimis, retesniu epikantu, kiek siauresniu veidu, siauresne nosimi, mažiau ortognatišku veidu, labiau atsikišusia nosimi ir storesnėmis lūpomis. Arealas: šiaurės rytų Azija ir Amerikos šiaurė.

Tolimųjų Rytų rasė: lyginant su šiaurės Azijos, pasižymi kietesniais plaukais, tamsesne pigmentacija, storesnėmis lūpomis, mezognatiškumu, gerokai siauresniu veidu. Arealas: šiaurės ir šiaurės-rytų Kinija, šiaurės Tibetas.
Pietų Azijos rasė: oda dar tamsesnė, lūpos dar storesnės, veidas dar žemesnis ir mezognatiškas, veidas mažiau plokščias; mažesnio ūgio, negu Tolimųjų Rytų rasė. Arealas: pietų Kinija, Indokinija, Indonezija.

Amerikos rasė: labai varijuoja daugeliu požymių, artimiausia jai yra arktinė. Epikanto beveik nėra, nosis labai atsikišusi, ryški mezognatija, oda gana tamsi. Veidas stambus, ne plokščias. Kai kurie autoriai linkę išskirti į atskirą rasę. Arealas: Amerikos žemynas, išskyrus šiaurę.

3.2.2 Pereinamosios rasės

Etiopinė (rytų Afrikos): užima tarpinę padėtį tarp europidų ir negridų pagal odos spalvą ir plaukų formą. Oda nuo šviesiai rudos iki tamsiai šokoladinės, plaukai stipriai garbanoti, lūpos saikingai storos; veido bruožais artimesnė europidams. Ūgis virš vidutinio, liekno kūno sudėjimo.

Pietų Indijos (dravidinė) rasė panaši į etiopinę, skiriasi tiesesniais plaukais ir mažesniu ūgiu, kiek žemesniu ir platesniu veidu. Užima tarpinę padėtį tarp vedoidinės ir Indijos-Viduržemio jūros rasių.

Uralo rasė daugeliu požymių užima tarpinę padėtį tarp Baltosios-Baltijos jūrų ir šiaurės Azijos rasių. Mongolidiniai bruožai švelnesni; būdinga įgaubta nosies nugarėlė.

Pietų Sibiro (turaninė) rasė taip pat tarpinė tarp europidų ir mongolidų didžiųjų rasių. Pasižymi labai stambiais veido matmenimis, nosies nugarėlė tiesi ar išgaubta, lūpos vidutinio storio.

Polinezinė rasė pagal daugelį sistematikos požymių užima neutralią padėtį. Jai būdinga banguoti plaukai, šviesiai rusva oda, vidutiniškai išreikšta tretinė plaukų danga, vidutiniškai atsikišusi plati nosis, mezognatija, stipriai atsikišę skruostikauliai, storokos lūpos, aukštas ūgis, stambus veidas.

Kurilų (ainų) rasė savo neutralia padėtimi primena polinezinę. Pasižymi labai ryškia tretine plaukų danga, suplokštėjusiu veidu, gana dideliu epikanto dažnumu, plaukai kieti ir banguoti. Nuo polineziečių skiriasi žemu ūgiu.
Tokiu būdu nežiūrint daugiau ar mažiau ryškių skirtumų, visos žmonių rasės labai tampriai susietos savo pereinamomis formomis. Dabartinės žmonijos susimaišymas leidžia tik apytikriai išvesti ribas tarp morfologinių tipų. Be to, daugelio požymių skirtumai grupių viduje neretai viršija skirtumus tarp didžiųjų rasių.

Kaip matyti, tradicinės rasių sistematikos pagrindą sudaro nediskretūs (nepertraukiamo varijavimo) požymiai. Jų paveldėjimo mechanizmas yra poligeninis.

Dauguma osteologinių požymių, naudojamų tirti populiacijų genofondo kitimus laiko bėgyje, taip pat yra poligeniniai, nulemti didelio lokusų skaičiaus. Be to, jiems didelės įtakos neretai turi ir aplinkos poveikis. Odontologinius požymius iš esmės apsprendžia genetiniai faktoriai, tačiau jie taip pat pasižymi poligeniškumu, nors yra ir su paprasta paveldėjimo sistema (Karabelio gumburėlis nulemiamas vieno lokuso su kodominantinių alelių pora).

Dermatoglifiniai požymiai pasižymi milžinišku polimorfizmu; jei delta indekso kintamumas didele dalimi kontroliuojamas genetiškai, tai pagrindinių delno linijų įvairovei didesnės įtakos turi aplinka. Abu požymiai yra poligeniški. Nors dermatoglifiniai požymiai pasižymi didele tarpgrupine įvairove, tačiau pastaroji nesutampa su tradicinėmis rasių klasifikacijomis. Tad ryšio tarp dermatoglifinių ir rasinių požymių nėra.

Daugumos diskrečių požymių paplitimas taip pat nesutampa su tradicinių rasių arealais. Yra genetinių markerių, būdingų tik vienai rasei: Diego faktorius dažnai sutinkamas tarp Amerikos indėmų (nuo 0,025 iki 0,48), žymiai rečiau tarp kinų ir japonų, tuo tarpu kai tarp europidų ir negridų jo visiškai nerandama. Tačiau dažniausia požymiai sutinkami visose rasinėse grupėse, tik skirtingais dažnumais. Fy ir Duffy, kai kurios fermentinių sistemų ypatybės, įvairūs hemoglobino anomalūs variantai labiau paplitę apie ekvatorių, kas siejama su endeminiais maliarijos židiniais. Laktazės deficitas būdingas daugeliui negridų, mongolidų ir kitų; aukštas šio fermento aktyvumas suaugusiems stebimas tik Šiaurės ir Centrinės Europos gyventojams. Alkoholdehidrogenazės netipiniai variantai sutinkami tarp 5-20% europidų ir 90% japonų; dėl to dažnai japonai sunkiai toleruoja alkoholį – net nuo nedidelio kiekio veidas parausta, padažnėja pulsas, ima pykinti.

Kai kurie rasiniai požymiai kinta su amžiumi. Silpnai pigmentuotose grupėse su amžiumi tamsėja plaukų ir akių spalva, ypač vaikystėje, tuo tarpu kai tamsiose grupėse senstant skys kiek pašviesėja. Mongolidų ir mišriose grupėse su amžiumi mažėja epikanto dažnumas. Mišriose (metisinėse) populiacijose dėl jų savito genofondo stebimi savotiški rasinių požymių amžiniai kitimai (melaneziečiams vėlai atsiranda plaukų banguotumas, tarp Pamiro kalniečių vaikų neretai pasitaiko šviesiaplaukių ir t.t.).

Leave a Comment