Žvaigždynai

Žvaigždynai

Šaulys
Sagittarius, Sagittarii, Sgr

P. dangaus pustutulio Paukščių Tako ir Zodiako žvaigždynas, plotas 867 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: Sgr (Kaus Australis, V=1.85, B9.5 III), (Sadira, V=2.02, B2.5 V), Sgr (Ascela, V=2.60, A2 III+A4 IV), Sgr (Kaus Media, V=2.70, K3 III), Sgr (Kaus Borealis, V=2.81, K1 III), Sgr (Albaldahas, V=2.89, F2 II). Žvaigždyne yra mūsų Galaktikos centras ir jį supantis Galaktikos centrinis žv. telkinys, Didysis ir Mažasis Šaulio žvaigždžių debesys, 5 OB asociacijos, daug padrikųjų spiečių (geriausiai matomas M25), apie 30 kamuolinių spiečių (geriausiai matomi M228 (V=7.0), M69 (V=7.8), M22 (V=5.1), M54 (V=7.6), NGC 6723 (V=7.3), M55 (V=6.3)), dujinių ūkų (Trilypis, Lagūna, Omega ir kiti), tamsiųjų dulkių ir molekulinių debesų. Žvaigždyne taip pat yra Vietinės galaktikų grupės galaktikėlė. Geriausiai matomas vasarą.

Pietinis Vainikas
Corona Australis, Coronae Australis, CrA

Nedidelis p. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į p. nuo Šaulio. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Žvaigždyne yra plačiai žinomas žvaigždėdaros rajonas su tamsiaisiais debesimis ir T asociacija. Lietuvoje nematomas.
Žvaigždėdara
Star forming

Jaunų žvaigždžių susidarymo procesas, vykstantis spiralinių ir netaisyklingųjų galaktikų dujų ir duulkių debesyse. Didelės masės žvaigždžių formavimasis vyksta OB asociacijose, vidutinės ir mažos masės žvaigždžių – T asociacijose.

Tamsusis debesis
Dark cloud

Tankus (102-104 atomų/cm3) šaltas (10-20 K) tarpžvaigždinės medžiagos (dujų ir dulkių) telkinys. Dulkės (jų dydis 10-4-10-5 mm) sudaro _1% ūko masės. Jos sklaido ir sugeria už

ž ūko esančių žvaigždžių šviesą, dėl to debesis yra tamsus. Žinomiausi tamsieji debesys: Arklio Galva, Angliamaišis, Tauro tamsieji debesys, Gyvatnešio .

Paukščių Takas
Milky Way

Silpnai švytinti, netaisyklingų apybrėžų juosta, einanti beveik didžiuoju apskritimu aplink dangų. Gerai matomas giedrą be Mėnulio naktį. Susideda iš daugelio silpno spindesio žvaigždžių, šviesių ir tamsių kosminių ūkų. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas. Dangaus š. pusrutulyje eina per Erelio, Strėlės, Laputės, Gulbės, Cefėjo, Kasiopėjos, Persėjo, Vežėjo, Tauro, Dvynių, Oriono, Vienaragio žvaigždynus, p. pusrutulyje – per Šuns, Laivagalio, Burių, Kilio, Kentauro, Kryžiaus, Kampainio, Skorpiono, Šaulio, Skydo žvaigždynus. Plačiausia ir šviesiausia Paukščių Tako sritis yra Šaulio ir Skorpiono žvaigždynuose, ties Galaktikos centru.

Tarpžvaigždinė medžiaga
Interstellar matter

Tarpžvaigždinės dujos (_99% masės) ir dulkės (_1%). Galaktikos tarpžvaigždinė medžiaga telkiasi dujų ir dulkių debesyse Galaktikos plokštumoje. Saaulės aplinkoje tarpžvaigždinės medžiagos vid. tankis 0.8 atomo 1 cm3. Tarpžvaigždinės medžiagos struktūriniai dariniai: tarpžvaigždinių molekulių ir dulkių debesys; neutralaus vandenilio arba H I sritys; jonizuoto vandenilio arba H II sritys; planetiškieji ūkai, supernovų liekanos (pluoštiniai ūkai). Žvaigždžių fone tarpžvaigždinės medžiagos telkiniai matomi kaip šviesūs (difuziniai emisijos, difuziniai atspindžio, pluoštiniai, planetiškieji) arba tamsūs ūkai. Tarpžvaigždinės medžiagos yra ir kitose (išskyrus elipsines) galaktikose.
Arklio Galva
Hoarsehead

Tamsus tarpžvaigždinių dulkių debesis Oriono žvaigždyne _0.5 žemiau už Oriono žvaigždę. Tamsų debesį gaubia emisinis ūkas NGC 2024. Nuotolis nuo Sa

aulės _1500 šm.
Orionas, Šienpjoviai
Orion, Orionis, Ori

Pusiaujo zonos Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 594 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Trys žvaigždės – , ir sudaro Oriono juostą, lietuviškai vadinama Trimis Sesutėmis. Po juosta yra Oriono Kardas, kurį sudaro grupė vertikaliai išsidėsčiusių žvaigždžių ir Didysis Oriono ūkas. Šviesiausios žvaigždės: (Rygelis, V=0.12, B8 Ia), Ori (Betelgeizė, V=0.4-1.3, M2 Iab), Ori (Belatriksė, V=1.64, B2 III), Ori (Alnilamas, V=1.70, B0 Ia), Ori (Alnitakas, V=2.05, 09.5 Ib), Ori (Mintaka, V=2.23, B0 III+O9 V). Žvaigždyne yra daug įdomių objektų: Didysis Oriono ūkas, Barnardo kilpa, keletas kitų emisinių ir atspindžio ūkų, Arklio Galvos ir kiti tamsieji debesys, keletas padrikųjų spiečių, žvaigždžių asociacijos Ori OB1 ir Ori OB2, molekulinis debesis OMC-1.

Galaktikos centras
Galactic center

Centrinė Galaktikos sritis, apie kurią sukasi žvaigždės, jų spiečiai, tarpžvaigždiniai debesys ir kiti objektai. Yra Šaulio žvaigždyne su 1950 koordinatėmis: =17h42.4m29.3s, =-28 59_17″. Regimajame ir ultravioletiniame spektro ruožuose Galaktikos centras nematomas, nes jį užstoja dideli tankūs dulkių debesys, esantys Šaulio ir Skydo spiralinėse vijose. Apskaičiuota, kad šie debesys susilpnina sklindančią iš Galaktikos centro šviesą bent 25-30 ryškių. Radijo bangų ruože Galaktikos centre stebimas taškinis šaltinis, skleidžiantis sinchrotronines radijo bangas ir vadinamas Šaulio A šaltiniu. Infraraudonuosiuose spinduliuose stebimas Šaulio A šaltinis ir difuzinis švytėjimas aplink jį, kurį skleidžia žemų temperatūrų žvaigždės ir šilti (300 K) du

ulkių debesys. Šaulio A šaltinis taip pat skleidžia rentgeno ir gama spindulius. Manoma, kad Galaktikos centre yra maždaug 4 mln. M juodoji bedugnė, kurią supa 5 šm spindulio jonizuotų dujų verpetas. Nuo 5 šm iki 30 šm nuo centro tęsiasi greit besisukantis tankus neutralių dujų (daugiausia molekulinio vandenilio) ir dulkių diskas, pakrypęs _20 į Galaktikos plokštumą. Šiame diske yra trys spiralinės vijos, kuriomis disko medžiaga verpetu artėja į centrą ir siurbiama į juodąją bedugnę.
Galaktikos pusiaujas
Galactic equator

Dangaus sferos apskritimas, einantis beveik Paukščių Tako viduriu ir per Galaktikos centrą. Nuo Galaktikos pusiaujo matuojama galaktinė platuma, išilgai pusiaujo – galaktinė ilguma. Galaktikos plokštuma ir dangaus pusiaujo plokštuma susikerta _63 kampu.
Dangaus sfera
Celestial sphere

Įsivaizduojama neriboto spindulio sfera su šviesuliais. Jos centre gali būti stebėtojas arba stebėjimo prietaisas (topocentrinė dangaus sfera), Žemės centras (geocentrinė), Saulės centras (heliocentrinė)

Tarpžvaigždinės dujos
Interstellar gas

Pagrindinė tarpžvaigždinės medžiagos dedamoji – retos, daugiausia neutralios, dujos tarpžvaigždinėje erdvėje. Dujų masės didžiausią dalį (_73%) sudaro neutralus, jonizuotas ir molekulinis vandenilis, helio atomai sudaro _25% visos dujų masės, sunkesnieji chem. elementai (deguonis anglis, azotas, silicis, magnis, kalcis, natris, geležis) apie 2%. Palyginti su Saule tarpžvaigždinės dujos turi šimtus kartų mažiau aliuminio, silicio, kalcio, titano, geležies; tikriausiai dalis šių elementų susikondensavo į tarpžvaigždines dulkes. Tarpžvaigždinių dujų telkiniuose rasta įv. molekulių ir radikalų (Tarpžvaigždinės molekulės). Neutralaus vandenilio te

elkiniai spinduliuoja 21 cm ilgio radijo bangas.
Žvaigždynai
Constellations

Atsitiktinių žvaigždžių grupių, asocijavusiųjų senovėje su įv. mitinių asmenų, gyvūnų ir daiktų atvaizdais, projekcijos į dangaus sferą. Žvaigždynų ribos oficialiai pirmąkart nustatytos XIX a. viduryje; šį nutarimą 1843 knygoje Naujoji Uranometrija paskelbė F. Argelanderis.
Tarptautinės astronomų sąjungos 1925 metų nutarimu visas dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus (lent.). Žvaigždynų ribos lygiagrečios dangaus lygiagretėms ir deklinacijos apskritimų lankams. 45 żvaigždynai yra dangaus p. pusrutulyje; Lietuvos danguje matoma dangaus š. pusrutulio 28 žvaigždynai ir dangaus p. pusrutulio 20 žvaigždynų š. dalys. 15 žvaigždynų yra dangaus pusiaujo juostoje, t.y. išsidėstę per abu dangaus pusrutulius.
Savitą grupę sudaro Zodiako juostos žvaigždynai, išsidėstę išilgai ekliptikos. Metinis Saulės kelias eina per šiuos Zodiako žvaigždynus: Žuvis, Aviną, Taurą, Dvynius, Vėžį, Liūtą, Mergelę, Svarstykles, Skorpioną, Gyvatnešį, Šaulį, Ožiaragį, Vandenį.
Žvaigždyno ribose esančios žvaigždės nesudaro vienalytės fizinės grupės, yra įvairiai nutolusios nuo Saulės ir viena nuo kitos.

Žvaigždžių vidaus sandara
Stellar structure

Žvaigždės yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Jų paviršiaus temperatūra būna nuo 50-100 tūkst. K iki 1500-2000 K. Einant gilyn temperatūra, slėgis ir tankis didėja. Saulės centre temperatūra pasiekia 15 mln. K, o tankis 160 g/cm3. Kitų žvaigždžių centro temperatūra yra nuo 10 mln. iki šimtų mln. K. Žvaigždė kaitinama ties jos centru vykstančių termobranduolinių reakcijų tarp vandenilio, helio, anglies, azoto, deguonies ir kitų elementų branduolių, o taip pat dėl gravitacinės energijos. Normalių žvaigždžių dujos yra termodinaminėje ir hidrostatinėje pusiausvyroje. Energija iš žv. gelmių į paviršių skverbiasi konvekcijos ir spinduliavimo būdais. Laikui slenkant, dėl branduolinių reakcijų kinta žv. gelmių cheminė sudėtis. Dėl to keičiasi centrinės dalies temperatūra, tankis, slėgis, užsižiebaia naujos branduolinės reakcijos. Po tam tikro laiko žv. gelmėse įvykę pokyčiai atsiliepia ir tolimesnių nuo žv. centro sluoksnių struktūrai. Žvaigždė ima plėsis ar trauktis, kinta jos paviršiaus temperatūra, gravitacijos pagreitis ir kitos fiz. savybės. Visas šis procesas vadinamas žv. evoliucija, kuri trunka milijonus ir milijardus metų. Evoliucijos greitis ir žvaigždės gyvenimo trukmė priklauso nuo pradinės žvaigždės masės. Greičiausiai evoliucionuoja didžiausių masių žvaigždės (kelis milijonus metų) ir lėčiausiai mažų masių žvaigždės – dešimtis milijardų metų.
Žvaigždžių dydžiai
Stellar sizes

Žvaigždės yra labai skirtingų dydžių – nuo kelių šimtų milijonų km (supermilžinės) iki kelių tūkstančių km (baltosios nykštukės) ir net 10 km (neutroninės žvaigždės). Patogumo dėlei žvaigždžių spindulys dažniausiai išreiškiamas Saulės spinduliu. Pagrindinės sekos žvaigždžių spinduliai kinta nuo 0.1 iki 10 R , raudonųjų milžinių – nuo 10 R iki 150 R , raudonųjų supermilžinių – nuo 100 R iki 1000 R .
Žvaigždžių masės
Stellar masses

Žvaigždžių masės paprastai išreiškiamos Saulės masės vienetais M . Didžiausios masės žvaigždės turi _150 M , mažiausios masės žvaigždės _0.08 M . Kai žvaigždės masė mažesnė už 0.08 M , jos gelmėse temperatūra niekada nepasiekia 10 mln. K ir todėl tokioje žvaigždėje nevyksta termobranduolinės vandenilio virtimo heliu reakcijos. Tokios žvaigždės vadinamos rudosiomis nykštukėmis. Kuo didesnė žvaigždės masė, tuo greičiau vyksta branduolinės reakcijos ir tuo trumpesnis žvaigždės gyvenimo laikas iki jai virstant baltąja nykštuke, neutronine žvaigžde arba juodąja bedugne.
Žvaigždinis periodas
Sideral period

Laiko tarpas, per kurį vienas kosm. kūnas, pvz., planeta ar palydovas, žvaigždžių atžvilgiu apskrieja kitą kosm. kūną. Mėnulio skriejimą aplink planetą apibūdina žvaigždinis periodas, vadinamas žvaigždiniu mėnesiu, Žemės skriejimą aplink Saulę – žvaigždiniai metai.
Žvaigždės šerdis
Stellar core

Centrinė labai tanki ir aukštos t-ros žvaigždės sritis. Tam tikros evoliucijos stadijos žvaigždžių šerdyje vyksta termobrand. reakcijos.

Leave a Comment