Žvaigždės ir žvaigždynai

Salininkų vidurinės mokyklos

10b klasės mokinės Junetos Baranauskiatės

Referatas

“Žvaigždės ir žvaigždynai”

2004, VilniusAstronomijos medžio šešėlyje. Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtudangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jamenusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės… Bežiūrint įžvaigždes, visiems kyla aibė klausimų. Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžiųkonfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangausskliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelįir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Pirmuosius žvaigždynų pavadinimus,manoma, yra sugalvoję egiptiečiai. Įvairiuose kraštuose, sakysim,Arabijoje ir Kinijoje, tos pačios žvaigždžių konfigūracijos buvoskirtingai vadinamos. Dabar dangus aplink visą Žemę suskirstytas į 88 žvaigždynus (žr. 1lentelę 6 psl.) iš kurių 25 Lietuvos padangėje niekada nepasirodo.Didžioji dalis mūsų danguje spindinčių žvaigždynų (48) buvo žinomi nuoseniausių laikų. 14 iš jų vadinami žmonių, dažniausiai graikų mitologiniųherojų vardais: Heraklis, Andromeda, Persėjas ir kt. 25 vadinami gyvūnųvardais ir tik 9 simbolizuoja negyvus daiktus. Susiję su mitais irlegendomis, šie žvaigždynų pavadinimai atspindi įvairių tautų kultūrinįbei socialinį gyvenimą ir yra savotiškas senovės kultūrų palikimas. Pietųpusrutulio dangaus žvaigždynų pavadinimai kur kas jaunesni – juossugalvojo aistringi jūrų keliautojai europiečiai didžiųjų geografiniųatradimų epochoje. Užtat daugelis jų ir vadinami jūreiviškais vardais:Kompasas, Matuoklė, Burės ir pan. Viso pasaulio astronomai dabar naudojais1922 metų Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime priimtaistarptautiniais lotyniškais žvaigždynų pavadinimais. Pavyzdžiui, lietuviškoGrįžulo Ratų žvaigždyno tarptautinis pavadinimas yra Ursa Major (DidžiojiLokė), Septynių Šienpjovių – Orion (Orionas). Žvaigždynų pavadinimaitrumpinami trimis raidėmis, pavyzdžiui Ursa Major – UMa, Orionas – Ori ir

pan. Pasitaiko smalsuolių, primygtinai norinčių sužinoti, kiekžvaigždžių jau yra suskaičiavę astronomai ir ar dažnai atrandama naujų. Beabejo, kai kam pasiseka. Tik atrandamos žvaigždės nėra naujos.Paprasčiausiai jų nematyti tol, kol dėl tam tikrų priežasčių nepadidėja jųšviesumas. Atradimas tikrai didelis, bet vargu ar tokias žvaigždes vertatraukti į bendrą sąrašą – tik sužibusios jos gana greitai vėl išnyksta išakiračio. Apskritai danguje aplink visą Žemę gerą regėjimą turintis žmogusgalėtų suskaičiuoti maždaug 6000 žvaigždžių (vienoje Žemės pusėje jųmatyti perpus mažiau). Blyškesnių šviesulių nematyti ties horizontu, nesčia jų silpną šviesą sugeria storas Žemės atmosferos sluoksnis. Vadinasi,belieka 2500 plika akimi matomų žvaigždžių. Žinoma, pro žiūroną arteleskopą žvaigždžių matoma tūkstančius kartų daugiau. Pro didžiulius šiųlaikų teleskopus būtų galima suskaičiuoti šimtus milijardų žvaigždžių.Vadinasi, dangaus plotelyje, kurį uždengia Mėnulio pilnatis, vidutiniškaiyra daugiau žvaigždžių negu plika akimi matyti visame danguje. Taigi arbeverta jas skaičiuoti? Visų ne. O dalį – būtina. Nė vienas dangaustyrinėtojas negali apsieiti be žvaigždžių katalogų bei žvaigždėlapių,kuriuose sužymėtos žvaigždės iki tam tikro ryškio, galimo stebėti daugumaprietaisų. Pirmą išsamų dangaus Šiaurės pusrutulio 324 198 žvaigždžių katalogą1850 m. sudarė vokiečių astronomas F. Argelanderis. Į katalogą buvoįtrauktos žvaigždės iki 9,5 ryškio, matomos Bonos observatorijos 72 mmskersmens teleskopu. Kiek vėliau (1862 m.) šis katalogas papildytasdangaus Pietų pusrutulio 133 659 žvaigždėmis. Sutrumpintai vadinamas BD(“Bonos apžvalga”), šis katalogas ir šiandien tebevartojamas. Žvaigždžių koordinatės – rektascensija ir deklinacija yraanalogiškos Žemės paviršiaus ilgumai ir platumai. Deklinacija žvaigždžiųplatuma matuojama laipsniais nuo dangaus pusiaujo (Žemės pusiaujoplokštumos ir dangaus sferos susikirtimo linijos) link dangaus polių(taškų, kuriuose dangaus sferą kerta Žemės sukimosi ašis). Dangauspusiaujas žvaigždėtą skliautą padalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę,analogiškai kaip Žemės pusiaujas dalija Žemės rutulį į pietų ir šiaurėspusrutulius. Žvaigždės, esančios šiauriniame dangaus sferos pusrutulyje,yra teigiamos deklinacijos (nuo 0( iki +90(), o pietiniame – neigiamos(nuo 0( iki -90(). Kita žvaigždžių koordinatė – valandinis kampas, arba rektascensija,– matuojama laiko vienetais (valandomis, minutėmis, sekundėmis) nuovadinamojo nulinio deklinacijų apskritimo, kuris yra dangaus šiaurinį irpietinį polius jungianti linija, išvesta per pavasario lygiadienio tašką(dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo tašką, dabar esantį Žuvųžvaigždyne). Taigi žvaigždės adresas 2h39m ir -42(35/ aiškintinas taip:ji yra per 2 valandas 39 minutes nutolusi į rytus nuo nulinio deklinacijųapskritimo ir per 42 laipsnius 35 minutes – į pietus nuo dangaus pusiaujo.

Žvaigždžių kataloge, greta rektascensijos ir deklinacijos, dargalima pamatyti rašomus metus – epochą, kada koordinatės išmatuotos.Epocha žymėtina dėl Žemės sukimosi ašies precesijos: ašiai svyruojant,keičiasi dangaus polių bei dangaus pusiaujo padėtys ir kartu – žvaigždžiųadresai.

Žvaigždžių nuotoliai Žvaigždės yra nepasiekiamos, tačiau juk ir Žemėje pasitaikoneprieinamų objektų, kurių nuotolio neišmatuosi rulete ar žingsniais. Čiapadeda vadinamasis paralaktinio trikampio metodas: nuotolisapskaičiuojamas, stebint tiriamąjį objektą iš dviejų skirtingų vietų, tarpkurių atstumas (bazė) yra gerai žinomas. Tokiame trikampyje smailasiskampas ties neprieinamuoju objektu (astronomijoje – planeta ar žvaigžde)vadinamas paralaksu. Visa bėda, kad pati ilgiausia Žemės bazė (mūsųplanetos spindulys, vidutiniškai lygus 6378 km) yra per trumpa: jaremiantis galima apskaičiuoti tik pačių artimiausių kosminių kūnų –

Mėnulio, Saulės bei kaimyninių planetų dieninius paralaksus. Žvaigždžiųnuotoliams apskaičiuoti parankesnė ilgesnė bazė – Žemės orbitos, kuria jiskrieja aplink Saulę, spindulys. Šio spindulio vidutinis ilgis yra 149 600000 kilometrų. Tai ir yra astronomų kosminis metras – astronominisvienetas (sutrumpintai av). Žvaigždžių nuotoliai apskaičiuojamiregistruojant žvaigždžių padėtis dangaus skliaute kas pusė metų. Pirmasis taip apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius bandė M.Kopernikas. Deja, to meto astronominiai stebėjimai nebuvo pakankamaitikslūs. Tik XIX a. pradžioje pavyko išmatuoti pirmuosius žvaigždžiųparalaksus. Net pačiomis artimiausioms žvaigždėms jie sudaro vosdešimtąsias lanko sekundės dalis. Atstumą tarp Žemės ir Mėnulio šviesos spindulys perskrodžia beveikper vieną sekundę. Iš Saulės iki Žemės jis skrieja 8 minutes ir 19sekundžių, o iš artimiausios žvaigždės – net 4,3 metų! Šviesiausia Lyrosžvaigždyno žvaigždė Vega nutolusi nuo mūsų 27 šviesmečius. Šiaurinėžvaigždė – maždaug 450 šviesmečių. Vadinasi, jei mūsų Šiaurinę staiga kasnors užgesintų, mes jos pasigestume tik po 450 metų! Ir atvirkščiai, jeiiš Šiaurinės žvaigždės planetų dabar kas nors stebėtų Žemę, tai matytųLeonardo da Vinčio ir Kristupo Kolumbo laikus…

Žvaigždžių spalvos bei tikrasis šviesumas. Ilgiau pasižiūrėjus į žvaigždes, nesunku pastebėti, kad josnevienodo atspalvio: vienos žydrai baltos, kitos gelsvos, trečios rausvos.Taip yra dėl to, kad šviesą išspinduliuojantys žvaigždžių paviršiai –fotosferos yra nevienodai įkaitę. Juo karštesnės žvaigždės fotosfera, juolabiau jos spinduliuojamos energijos maksimumas pasislinkęs trumpųjų bangųlinkme, ir atvirkščiai. Iš žvaigždžių spektrų nustatyta , kad karščiausiųžvaigždžių fotosferų temperatūra yra keliasdešimt tūkstančių, o

“šalčiausių” – vos poros tūkstančių laipsnių. Pagal tai žvaigždėsskirstomos į septynias pagrindines spektrines klases, kurios temperatūrosmažėjimo kryptimi žymimos didžiosiomis raidėmis: O, B, A, F, G, K ir M.Kiekviena spektrinė klasė dar skirstoma į dešimt poklasių: pvz., A0, A1,A2 (iki A9) ir pan. Karščiausios yra O spektrinės klasės žvaigždės . Didžiąją energijosdalį jos išspinduliuoja žydraisiais, violetiniais ir ultravioletiniaisspinduliais. Dėl to jos atrodo žydros. A spektrinės klasės žvaigždės –baltos. F ir G spektrinių klasių žvaigždės, kurių fotosferų temperatūrayra tarp 7500 ir 5000 laipsnių, atrodo gelsvos, K – oranžinės, M –rausvos. Žvaigždynų schemose atsižvelgiama tik į žvaigždžių ryškius:ryškiausios žvaigždės žymimos didesniais, blyškesnės mažesniaisskrituliukais. Žvaigždžių yra ne tik karštų ir šaltų, raudonų ir baltų. Yražvaigždžių milžinių ir žvaigždžių nykštukių. Ypač šis skirtumas ryškusoranžinių ir raudonųjų (K ir M spektrinių klasių) žvaigždžių tarpe:milžinių atmosferos išsipūtusios, tačiau nepaprastai retos, o nykštukiųatvirkščiai, plonos, bet užtat daug tankesnės. Kuo didesnė žvaigždė, tuodidesnis plotas, tuo daugiau energijos ji skleidžia į supančią erdvę.Akivaizdu, kad didelė žvaigždė bus daug šviesesnė už tame pat atstumeesančią mažą tos pačios temperatūros žvaigždę. Žvaigždės šviesumasproporcingas jos masei. Yra ypač šviesių žvaigždžių – supermilžinių irsilpnesnių už nykštukes – subnykštukių. Todėl kataloguose greta spektrinėsklasės žymima ir žvaigždės šviesumo klasė, pavyzdžiui A0 V (A0 nykštukė),K2 III (K2 milžinė), M0 I (M0 supermilžinė). Mūsų Saulė yra G2 spektrinės klasės nykštukė. Belieka pridurti, kadšios “nykštukės” skersmuo – beveik pusantro milijono kilometrų! Tai beveikketuris kartus daugiau už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio! Tačiau tarp 300milijardų Galaktikos žvaigždžių Saulė yra tik vidutinė žvaigždė. Yražvaigždžių, kurių skersmenys siekia dešimtis ir net šimtus milijonųkilometrų. Tokia milžinė įkurdinta Saulės vietoje užimtų visą erdvę ikipat Marso ar net Jupiterio orbitų. Patekusi į ugninę tokios gigantėsatmosferą, mūsų Žemė per akimirksnį sudegtų kaip mažytė dulkelė, o gyvybėgalėtų egzistuoti nebent Plutone. Kita vertus, yra ir gerokai mažesnių užSaulę žvaigždžių. Vos planetų didumo yra pačios karščiausios, tačiau dėlmažumo nedaug energijos išspinduliuojančios žvaigždės – baltosiosnykštukės. Saulės kaimynystėje (reikia manyti, ir visoje Galaktikoje)gausu vadinamųjų raudonųjų nykštukių, kurios dėl žemos fotosferųtemperatūros ir menkos spinduliavimo galios aptinkamos tik labai netoliSaulės. Išeikvojusių savo vidinės energijos resursus ir užgesusiųžvaigždžių liekanos – neutroninės žvaigždės bei juodosios skylės – yra darmažesnės – vos keliolika ar net kelių kilometrų skersmens.

Žvaigždynų karuselė. Kai saulė nusileidžia 18-19 laipsnių už horizonto, ateinavadinamosios astronominės sutemos. Birželio-liepos-rugpjūčio vakaraistuomet per visą dangų nusidriekia Paukščių Takas. Tai plati balzganajuosta, kurioje susilieja šviesa milijonų mūsų Galaktikos žvaigždžių,besiprojektuojančių regimame Galaktikos disko pjūvyje. Iki teleskopoišradimo niekas to nežinojo. Tolimi mūsų senoliai Paukščių Taką vadinoamžinu dangaus medžiu, vieškeliu iš Olimpo į žemę, palieto pieno upe irpanašiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (MilkyWay). Siauru upeliu jis teka per Vežėjo ir Persėjo žvaigždynus, kerta

Kasiopėją, užkliudo Cefėją, tarsi sutikęs neįveikiamą kliūtį, prasiskiriaties Gulbės Denebu ir nuo čia srovena dviem srautais, kol vienas išsekęsišnyksta Gyvatės žvaigždyne. Antrasis už Erelio smarkiai platėja irišsilieja plačia pieno upe pietuose, kur iš horizonto matyti Šauliožvaigždyno šiaurinė dalis. Esant itin vaiskiam orui, Paukščių Take šen beiten matyti šviesios dėmės, kur danguje žėrėte žėri nesuskaitoma žvaigždžiųgausybė; kitur žiojėja tamsūs lopai ir žvaigždžių beveik visai nėra. Įsidėmėkite keletą žvaigždžių (geriausia jų grupę), esančių netolirytų ir vakarų horizonto. Praėjus valandai kitai, galima pamatyti, kadpasirinktos žvaigždės rytuose jau pakilusios gerokai aukščiau, o iš užhorizonto išnirusios kitos. Vakaruose, atvirkščiai – pasirinktų žvaigždžiųko gero nebesimatys – jos jau bus pasislėpusios už horizonto. Žvaigždėsteka rytuose ir leidžiasi vakaruose, panašiai kaip Saulė ar Mėnulis. Taine kas kita kaip Žemės ašinio sukimosi atspindys. Per 24 valandasžvaigždėtas dangaus skliautas apsisuks pilnu ratu, ir kitą vakarąžvaigždes vėl bus galima pamatyti ten pat. Dieną žvaigždžių stebėtinegalime, nes visa padangė apšviesta atmosferoje išsisklaidančių Saulėsspindulių. Ir vis dėl to ne visos žvaigždės pateka ir nusileidžia. Yra tokių,kurios niekada nepaliesdamos horizonto linijos, suka ir suka ratus aplinktam tikrą tašką, vadinamą dangaus poliumi. Tai ir yra taškas, į kurįnukreipta Žemės sukimosi ašis. Jei tų pačių įsidėmėtų žvaigždžių tą pačią valandą, ieškositepraėjus mėnesiui ar dviem, pastebėsite, kad rytuose jos kaskart visanksčiau teka, o vakaruose – anksčiau leidžiasi. Taip yra todėl, kad Žemėne tik sukasi aplink savo ašį, bet ir skrieja aplink Saulę. Dangausvaizdas bus toks pat pavasarį ir rudenį, vasarą ir žiemą. Vienižvaigždynai ilgainiui pasislėps už horizonto, jų vietoje patekės kiti.Nenusileis tik tie, kurie yra arti šiaurinio dangaus poliaus. Jie tiktaikeis savo padėtį šiaurinio dangaus poliaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, DidiejiGrįžulo Ratai rudens vakarais matyti gana žemai, o pavasarį – aukštai,kone virš galvos. Vasaros vakarais jie stovi, iena rodydami vakarus, ožiemą kybo ratais aukštyn, iena nukreipta į horizontą, tačiau niekadnenusileidžia. Mūsų Saulė – eilinė tarp miriadų Galaktikos žvaigždžių, tarsiniekuo neišsiskiriantis medis didžiuliame miške. Dėl gausybės medžių miškeneįmanoma aprėpti viso miškingojo ploto, nustatyti jo ribų. Galaktika – nemiškas, iš jos neišskrisi, iš šono į ją nepažiūrėsi. Tad kaipgi jąpamatyti? Pasiklydus miške, nė į galvą neateina ieškoti kito miško. Svarbu išjo ištrūkti. Tuo tarpu astronomai, ieškodami savo žvaigždžių miško ribų,priversti įdėmiai dairytis ir į kitas žvaigždžių sistemas. JAV astronomas E.Hablis, stebėjęs dangų pro didžiausią tuometpasaulyje 256 sm skersmens reflektorių Maunt Vilsono observatorijoje, 1920m. įrodė, kad egzistuoja daugybė kitų žvaigždžių sistemų – galaktikų. Mūsųamžiaus viduryje 21 cm ilgio radijo bangų stebėjimais pavyko nustatyti,kad tarpžvaigždinės vandenilio dujos ne ištisai užpildo Galaktikos tūrį, oyra susitelkusios į tam tikrus debesis, kurie išsidėstę sruogomis,panašiomis į tolimų galaktikų spiralines vijas. Paaiškėjo, kad mūsųGalaktika, kaip ir kitos tolimos žvaigždijos, sukasi, o sukimosi greitisdidėja, artėjant prie Galaktikos centro. Pro galingus šių dienų teleskopus matyti milijonai įvairiausių formųgalaktikų, nutolusių per milijonus šviesmečių nuo mūsų. Stebėdami įvairiusobjektus mūsų Galaktikos viduje, lygindami juos su analogiškais objektaisbei jų pasiskirstymu kitose galaktikose, astronomai ir išaiškino mūsųGalaktikos dydį, formą ir sandarą.

Didieji Grįžulo Ratai. Tai įspūdingiausias mūsų dangaus žvaigždynas. Septyniosšviesiausios jo žvaigždės sudaro lengvai pastebimą keturkampį vežimą suilga lenkta iena iš trijų žvaigždžių. Didieji Grįžulo Ratai – lietuviškasšio žvaigždyno pavadinimas. Homeras jį vadino tiesiog vežimu. Anglai irrusai čia įžiūrėjo kur kas paprastesnį rakandą – samtį ar kaušą. Indijoješis žvaigždynas vadintas septyniais lokiais, senovės Romoje – septyniaisjaučiais ir t.t. Labiausiai paplitęs pavadinimas – Didžioji Lokė. Jį,spėjama, prieš kelis tūkstančius metų žvaigždynui suteikę piemenys, ganęgyvulius Tigro ir Eufrato slėniuose. Vėliau iš babiloniečių šį pavadinimąperėmė graikai. Jis pamažu prigijo ir Europos, o vėliau ir tarptautiniameastronomų žodyne. Gražią legendą apie šį žvaigždyną yra sukūrę Šiaurės Amerikosindėnai. Keturių žvaigždžių keturkampis jiems simbolizavo lokį, o kitostrys žvaigždės – medžiotojus. Pirmasis medžiotojas, brendantis arčiausialokio, ginkluotas lanku ir strėlėmis, antrasis neša puodą, kuriame busverdama lokiena, o trečiasis urnoje saugo žvaigždes, kurių liepsnakaitinsianti puodą. Kiekvieną rudenį medžiotojas nušauna lokį, ir jokraujo lašai rausvai nudažo medžių lapus… Didieji Grįžulo Ratai – trečiasis pagal dydį iš 88 dangausžvaigždynų: jis užima dangaus skliaute net 1280 kvadratinių laipsnių.Šviesiausia Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždė – Aliotas, esantis per 68šviesmečius nuo mūsų, tolimiausia – Benetnašas. Tuo tarpu artimiausiosmums šio žvaigždyno žvaigždės – Lalando 21185 plika akimi visiškainematyti. Tai maža (0,35 Saulės masės) raudonoji nykštukė, spinduliuojanti

200 kartų mažiau energijos negu mūsų Saulė. Danguje ji spindi beveik 250kartų blyškiau už Aliotą ir ją pamatyti įmanoma tik pro žiūronus. Šiosžvaigždutės spinduliai Žemę pasiekia per aštuonerius metus.Mažieji Grįžulo Ratai. Lotyniškas šio nedidelio žvaigždyno pavadinimas reiškia MažąjįLokiuką. Senuosiuose žvaigždėlapiuose jis vaizduojamas su ilga, lokiamsnebūdinga uodega. Girdi, sviesdamas lokiuką į dangų, vyriausiasis dievasDzeusas pernelyg atsivėdėjo… Šiaurinė – tiktai antrojo ryškio žvaigždė, bet žinoma kur kasplačiau negu pirmojo ar net nulinio ryškio žvaigždės. Priežastis labaisvarbi: aplink Šiaurinę sukasi…visas dangaus skliautas. Įsitikinti tuovisai nesunku. Tereikia fotoaparato objektyvą nukreipti į Šiaurinę irpalikti atidarytą vienai – dviem valandoms. Išryškinę juostą, pamatysimekoncentrinius puslankius, kuriuos per tą laiką išrašė žvaigždės. Senovės Babilono, Egipto, Graikijos ar Kinijos stebėtojaifotoaparatų neturėjo, tačiau šį reiškinį žinojo ne blogiau už mus. Ir nebe reikalo”šiaurės žvaigždę” vadino deive, rašančia gyvųjų ir mirusiųjųknygą, žėrinčia dangaus skliauto viršūne ir pan. Šiaurinė nėra idealus žvaigždėto dangaus centras. Žemėssukimosi ašis nukreipta ne tiesiai į Šiaurinę, o maždaug per vieną laipsnįnuo jos. Užtat su dangumi šiek tiek sukasi ir pati Šiaurinė, tik josbrėžiamas ratas yra mažiausias. Išskyrus blyškią 6,4 ryškio žvaigždutę,kitos artimesnės dangaus poliui žvaigždės netgi pro žiūroną nebematyti.Tiesa, pro stambius teleskopus per 3,2 lanko minutės nuo šiaurinio dangauspoliaus matyti…visa galaktika. Atsigręžus veidu į Šiaurinę, dešinėje bus rytai, kairėje –vakarai, o už nugaros – pietūs. Keliautojams aplink pasaulį ši žvaigždėpasako ir dar vieną ne mažiau svarbų dalyką – geografinę platumą. Tailaipsniais išreiškiamas regimasis Šiaurinės aukštis virš horizonto. Juotoliau į šiaurę keliausime, juo aukščiau danguje kils Šiaurinė. Šiaurėsašigalyje ji spindi tiesiai virš galvos. Tolstant nuo šiaurės ašigalio,Šiaurinė leidžiasi žemyn, o ties Žemės pusiauju ji liečia horizontą.

Daug, oi daug neatskleistų paslapčių glūdi beribiuose kosmosotoliuose. Galaktikos, žvaigždės ir planetos… Kiekvienas iš šių objektų –tai tik maža dalelė gimusios prieš 18-20 milijardų metų ir nuolatbesivystančios Didžiosios Visatos, kurios vaikai esame ir mes, gyvenantysŽemėje po žvaigždėtu jos dangumi…

1 lentelė Žvaigždynai

| Žvaigždynai| Lotyniškas | || |pavadinimas |Sutrumpinimas ||Andromeda |Andromeda |And ||Aukso Žuvis |Dorado |Dor* ||Aukuras |Ara |Ara* ||Avinas |Aries |Ari ||Balandis |Columba |Col ||Banginis |Cetus |Cet ||Berenikės Garbanos |Coma Berenices |Com ||Burės |Vela |Vel* ||Cefėjas |Cepheus |Cep ||Centauras |Centaurus |Cen ||Chameleonas |Chamaeleon |Cha* ||Delfinas |Delphinus |Del ||Didieji Grįžulo Ratai |Ursa Major |UMa ||Didysis Šuo |Canis Major |CMa ||Driežas |Lacerta |Lac ||Dvyniai |Gemini |Gem ||Erelis |Aquila |Aql ||Eridanas |Eridanus |Eri ||Feniksas |Phoenix |Phe* ||Gervė |Grus |Gru* ||Gyvatė |Serpens |Ser ||Gyvatnešis |Ophiuchus |Oph ||Gulbė |Cygnus |Cyg ||Heraklis |Hercules |Her ||Hidra |Hydra |Hya ||Indėnas |Indus |Ind* ||Jaučiaganis |Bootes |Boo ||Kasiopėja |Cassiopeia |Cas ||Kiškis |Lepus |Lep ||Kompasas |Pyxis |Pyx ||Krosnis |Fornax |For ||Laikrodis |Horologium |Hor* ||Laivagalis |Puppis |Pup ||Laivo Kilis |Carina |Car* ||Laputė |Vulpecula |Vul ||Liūtas |Leo |Leo ||Lyra |Lyra |Lyr ||Lūšis |Lynx |Lyn ||Matuoklė |Norma |Nor* ||Mažasis Liūtas |Leo Minor |LMi ||Mažasis Šuo |Canis Minor |CMi ||Mažieji Grįžulo Ratai |Ursa Minor |UMi ||Mergelė |Virgo |Vir ||Mikroskopas |Microscopium |Mic ||Musė |Musca |Mus* ||Oktantas |Octans |Oct* ||Orionas |Orion |Ori ||Ožiaragis |Capricornus |Cap || Žvaigždynas | Lotyniškas | Sutrumpinimas|| |pavadinimas | ||Pegasas |Pegasus |Peg ||Persėjas |Perseus |Per |

|Pietų Hidra |Hydrus |Hyi* ||Pietų Žuvis |Piscis Austrinus |PsA* ||Pietų Kryžius |Crux |Cru* ||Pietų Trikampis |Triangulum Australe |TrA* ||Pietų Vainikas |Corona Austrina |CrA* ||Povas |Pavo |Pav* ||Rojaus Paukštis |Apus |Aps* ||Sekstantas |Sextans |Sex ||Siurblys |Antlia |Ant ||Skalikai |Canes Venatici |CVn ||Skaptukas |Caelum |Cae ||Skydas |Scutum |Sct ||Skorpionas |Scorpius |Sco ||Skraidanti Žuvis |Volans |Vol* ||Skriestuvas |Circinus |Cir* ||Skulptorius |Sculptor |Scl ||Slibinas |Draco |Dra ||Stalkalnis |Mensa |Men* ||Strėlė |Sagitta |Sge ||Svarstyklės |Libra |Lib ||Šaulys |Sagittarius |Sgr ||Šiaurės Vainikas |Corona Borealis |CrB ||Tapytojas |Pictor |Pic ||Tauras |Taurus |Tau ||Taurė |Crater |Cra ||Teleskopas |Telescopium |Tel* ||Tinklelis |Reticulum |Ret* ||Trikampis |Triangulum |Tri ||Tukanas |Tucana |Tuc* ||Vandenis |Aquarius |Aqr ||Varnas |Corvus |Crv ||Vežėjas |Auriga |Aur ||Vėžys |Cancer |Cnc ||Vienragis |Monoceros |Mon ||Vilkas |Lupus |Lup ||Žirafa |Camelopardalis |Cam ||Žirgelis |Equuleus |Equ ||Žuvys |Pisces |Psc |

* Žvaigždutėmis pažymėti žvaigždynai, kurie Lietuvos danguje niekadanepasirodo.

Literatūra. Z. Sviderskienė “Žvaigždynai”.