Žvaigždės ir žvaigždynai

Salininkų vidurinės mokyklos

10b klasės mokinės

Junetos Baranauskiatės

Referatas

“Žvaigždės ir žvaigždynai”

2004, Vilnius
Astronomijos medžio šešėlyje.

Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu
dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame
nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės. Bežiūrint į
žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų.

Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių
konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus
skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį
ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Pirmuosius žvaigždynų pavadinimus,
manoma, yra sugalvoję egiptiečiai. Įvairiuose kraštuose, sakysim,
Arabijoje ir Kinijoje, tos pačios žvaigždžių konfigūracijos buvo
skirtingai vadinamos.

Dabar dangus aplink viisą Žemę suskirstytas į 88 žvaigždynus (žr. 1
lentelę 6 psl.) iš kurių 25 Lietuvos padangėje niekada nepasirodo.
Didžioji dalis mūsų danguje spindinčių žvaigždynų (48) buvo žinomi nuo
seniausių laikų. 14 iš jų vadinami žmonių, dažniausiai graikų mitologinių
herojų vardais: Heraklis, Andromeda, Persėjas ir kt. 25 vadinami gyvūnų
vardais ir tik 9 simbolizuoja negyvus daiktus. Susiję su mitais ir
legendomis, šie žvaigždynų pavadinimai atspindi įvairių tautų kultūrinį
bei socialinį gyvenimą ir yra savotiškas senovės kultūrų palikimas. Pietų
pusrutulio dangaus žvaigždynų pavadinimai kur kas jaunesni – juos
sugalvojo aistringi jūrų keliautojai europiečiai didžiųjų geografinių
atradimų epochoje. Užtat daugelis jų ir vaadinami jūreiviškais vardais:
Kompasas, Matuoklė, Burės ir pan. Viso pasaulio astronomai dabar naudojais
1922 metų Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime priimtais
tarptautiniais lotyniškais žvaigždynų pavadinimais. Pavyzdžiui, lietuviško
Grįžulo Ratų žvaigždyno tarptautinis pavadinimas yra Ursa Major (Didžioji
Lokė), Septynių Šienpjovių – Orion (Orionas). Žvaigždynų pavadinimai
trumpinami trimis raidėmis, pavyzdžiui Ursa Ma

ajor – UMa, Orionas – Ori ir
pan.

Pasitaiko smalsuolių, primygtinai norinčių sužinoti, kiek
žvaigždžių jau yra suskaičiavę astronomai ir ar dažnai atrandama naujų. Be
abejo, kai kam pasiseka. Tik atrandamos žvaigždės nėra naujos.
Paprasčiausiai jų nematyti tol, kol dėl tam tikrų priežasčių nepadidėja jų
šviesumas. Atradimas tikrai didelis, bet vargu ar tokias žvaigždes verta
traukti į bendrą sąrašą – tik sužibusios jos gana greitai vėl išnyksta iš
akiračio.

Apskritai danguje aplink visą Žemę gerą regėjimą turintis žmogus
galėtų suskaičiuoti maždaug 6000 žvaigždžių (vienoje Žemės pusėje jų
matyti perpus mažiau). Blyškesnių šviesulių nematyti ties horizontu, nes
čia jų silpną šviesą sugeria storas Žemės atmosferos sluoksnis. Vadinasi,
belieka 2500 plika akimi matomų žvaigždžių. Žinoma, pro žiūroną ar
teleskopą žvaigždžių matoma tūkstančius kartų daugiau. Pro didžiulius šių
laikų teleskopus būtų galima suskaičiuoti šimtus milijardų žvaigždžių.
Vadinasi, dangaus plotelyje, kurį uždengia Mėnulio pilnatis, vidutiniškai
yra daugiau žvvaigždžių negu plika akimi matyti visame danguje. Taigi ar
beverta jas skaičiuoti? Visų ne. O dalį – būtina. Nė vienas dangaus
tyrinėtojas negali apsieiti be žvaigždžių katalogų bei žvaigždėlapių,
kuriuose sužymėtos žvaigždės iki tam tikro ryškio, galimo stebėti dauguma
prietaisų.

Pirmą išsamų dangaus Šiaurės pusrutulio 324 198 žvaigždžių katalogą
1850 m. sudarė vokiečių astronomas F. Argelanderis. Į katalogą buvo
įtrauktos žvaigždės iki 9,5 ryškio, matomos Bonos observatorijos 72 mm
skersmens teleskopu. Kiek vėliau (1862 m.) šis katalogas papildytas
dangaus Pietų pusrutulio 133 659 žvaigždėmis. Sutrumpintai vadinamas BD
(“Bonos apžvalga”), šis katalogas ir šiandien tebevartojamas.

Žvaigždžių koordinatės – rektascensija ir deklinacija yra
analogiškos Žemės pa
aviršiaus ilgumai ir platumai. Deklinacija žvaigždžių
platuma matuojama laipsniais nuo dangaus pusiaujo (Žemės pusiaujo
plokštumos ir dangaus sferos susikirtimo linijos) link dangaus polių
(taškų, kuriuose dangaus sferą kerta Žemės sukimosi ašis). Dangaus
pusiaujas žvaigždėtą skliautą padalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę,
analogiškai kaip Žemės pusiaujas dalija Žemės rutulį į pietų ir šiaurės
pusrutulius. Žvaigždės, esančios šiauriniame dangaus sferos pusrutulyje,
yra teigiamos deklinacijos (nuo 0( iki +90(), o pietiniame – neigiamos
(nuo 0( iki -90().

Kita žvaigždžių koordinatė – valandinis kampas, arba rektascensija,
– matuojama laiko vienetais (valandomis, minutėmis, sekundėmis) nuo
vadinamojo nulinio deklinacijų apskritimo, kuris yra dangaus šiaurinį ir
pietinį polius jungianti linija, išvesta per pavasario lygiadienio tašką
(dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo tašką, dabar esantį Žuvų
žvaigždyne). Taigi žvaigždės adresas 2h39m ir -42(35/ aiškintinas taip:
ji yra per 2 valandas 39 minutes nutolusi į rytus nuo nulinio deklinacijų
apskritimo ir per 42 laipsnius 35 minutes – į pietus nuo dangaus pusiaujo.

Žvaigždžių kataloge, greta rektascensijos ir deklinacijos, dar
galima pamatyti rašomus metus – epochą, kada koordinatės išmatuotos.
Epocha žymėtina dėl Žemės sukimosi ašies precesijos: ašiai svyruojant,
keičiasi dangaus polių bei dangaus pusiaujo padėtys ir kartu – žvaigždžių
adresai.

Žvaigždžių nuotoliai

Žvaigždės yra nepasiekiamos, tačiau juk ir Žemėje pasitaiko
neprieinamų objektų, kurių nuotolio neišmatuosi rulete ar žingsniais. Čia
padeda vadinamasis paralaktinio trikampio metodas: nuotolis
apskaičiuojamas, stebint tiriamąjį objektą iš dviejų skirtingų vietų, tarp
kurių atstumas (bazė) yra gerai žinomas. Tokiame trikampyje smailasis
kampas ties neprieinamuoju objektu (astronomijoje – planeta ar žvaigžde)
vadinamas paralaksu. Visa bėda, kad pati il

lgiausia Žemės bazė (mūsų
planetos spindulys, vidutiniškai lygus 6378 km) yra per trumpa: ja
remiantis galima apskaičiuoti tik pačių artimiausių kosminių kūnų –
Mėnulio, Saulės bei kaimyninių planetų dieninius paralaksus. Žvaigždžių
nuotoliams apskaičiuoti parankesnė ilgesnė bazė – Žemės orbitos, kuria ji
skrieja aplink Saulę, spindulys. Šio spindulio vidutinis ilgis yra 149 600
000 kilometrų. Tai ir yra astronomų kosminis metras – astronominis
vienetas (sutrumpintai av). Žvaigždžių nuotoliai apskaičiuojami
registruojant žvaigždžių padėtis dangaus skliaute kas pusė metų.

Pirmasis taip apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius bandė M.
Kopernikas. Deja, to meto astronominiai stebėjimai nebuvo pakankamai
tikslūs. Tik XIX a. pradžioje pavyko išmatuoti pirmuosius žvaigždžių
paralaksus. Net pačiomis artimiausioms žvaigždėms jie sudaro vos
dešimtąsias lanko sekundės dalis.

Atstumą tarp Žemės ir Mėnulio šviesos spindulys perskrodžia beveik
per vieną sekundę. Iš Saulės iki Žemės jis skrieja 8 minutes ir 19
sekundžių, o iš artimiausios žvaigždės – net 4,3 metų! Šviesiausia Lyros
žvaigždyno žvaigždė Vega nutolusi nuo mūsų 27 šviesmečius. Šiaurinė
žvaigždė – maždaug 450 šviesmečių. Vadinasi, jei mūsų Šiaurinę staiga kas
nors užgesintų, mes jos pasigestume tik po 450 metų! Ir atvirkščiai, jei
iš Šiaurinės žvaigždės planetų dabar kas nors stebėtų Žemę, tai matytų
Leonardo da Vinčio ir Kristupo Kolumbo laikus.

Žvaigždžių spalvos bei tikrasis šviesumas.

Ilgiau pasižiūrėjus į žvaigždes, nesunku pastebėti, kad jos
nevienodo atspalvio: vienos žydrai baltos, kitos gelsvos, trečios rausvos.
Taip yra dėl to, kad šviesą išspinduliuojantys žvaigždžių paviršiai –
fotosferos yra nevienodai įkaitę. Juo karštesnės žvaigždės fotosfera, juo
labiau jos spinduliuojamos energijos ma

aksimumas pasislinkęs trumpųjų bangų
linkme, ir atvirkščiai. Iš žvaigždžių spektrų nustatyta , kad karščiausių
žvaigždžių fotosferų temperatūra yra keliasdešimt tūkstančių, o
“šalčiausių” – vos poros tūkstančių laipsnių. Pagal tai žvaigždės
skirstomos į septynias pagrindines spektrines klases, kurios temperatūros
mažėjimo kryptimi žymimos didžiosiomis raidėmis: O, B, A, F, G, K ir M.
Kiekviena spektrinė klasė dar skirstoma į dešimt poklasių: pvz., A0, A1,
A2 (iki A9) ir pan.

Karščiausios yra O spektrinės klasės žvaigždės . Didžiąją energijos
dalį jos išspinduliuoja žydraisiais, violetiniais ir ultravioletiniais
spinduliais. Dėl to jos atrodo žydros. A spektrinės klasės žvaigždės –
baltos. F ir G spektrinių klasių žvaigždės, kurių fotosferų temperatūra
yra tarp 7500 ir 5000 laipsnių, atrodo gelsvos, K – oranžinės, M –
rausvos. Žvaigždynų schemose atsižvelgiama tik į žvaigždžių ryškius:
ryškiausios žvaigždės žymimos didesniais, blyškesnės mažesniais
skrituliukais.

Žvaigždžių yra ne tik karštų ir šaltų, raudonų ir baltų. Yra
žvaigždžių milžinių ir žvaigždžių nykštukių. Ypač šis skirtumas ryškus
oranžinių ir raudonųjų (K ir M spektrinių klasių) žvaigždžių tarpe:
milžinių atmosferos išsipūtusios, tačiau nepaprastai retos, o nykštukių
atvirkščiai, plonos, bet užtat daug tankesnės. Kuo didesnė žvaigždė, tuo
didesnis plotas, tuo daugiau energijos ji skleidžia į supančią erdvę.
Akivaizdu, kad didelė žvaigždė bus daug šviesesnė už tame pat atstume
esančią mažą tos pačios temperatūros žvaigždę. Žvaigždės šviesumas
proporcingas jos masei. Yra ypač šviesių žvaigždžių – supermilžinių ir
silpnesnių už nykštukes – subnykštukių. Todėl kataloguose greta spektrinės
klasės žymima ir žvaigždės šviesumo klasė, pavyzdžiui A0 V (A0 nykštukė),
K2 III (K2 milžinė), M0 I (M0 supermilžinė).

Mūsų Saulė yra G2 spektrinės klasės nykštukė. Belieka pridurti, kad
šios “nykštukės” skersmuo – beveik pusantro milijono kilometrų! Tai beveik
keturis kartus daugiau už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio! Tačiau tarp 300
milijardų Galaktikos žvaigždžių Saulė yra tik vidutinė žvaigždė. Yra
žvaigždžių, kurių skersmenys siekia dešimtis ir net šimtus milijonų
kilometrų. Tokia milžinė įkurdinta Saulės vietoje užimtų visą erdvę iki
pat Marso ar net Jupiterio orbitų. Patekusi į ugninę tokios gigantės
atmosferą, mūsų Žemė per akimirksnį sudegtų kaip mažytė dulkelė, o gyvybė
galėtų egzistuoti nebent Plutone. Kita vertus, yra ir gerokai mažesnių už
Saulę žvaigždžių. Vos planetų didumo yra pačios karščiausios, tačiau dėl
mažumo nedaug energijos išspinduliuojančios žvaigždės – baltosios
nykštukės. Saulės kaimynystėje (reikia manyti, ir visoje Galaktikoje)
gausu vadinamųjų raudonųjų nykštukių, kurios dėl žemos fotosferų
temperatūros ir menkos spinduliavimo galios aptinkamos tik labai netoli
Saulės. Išeikvojusių savo vidinės energijos resursus ir užgesusių
žvaigždžių liekanos – neutroninės žvaigždės bei juodosios skylės – yra dar
mažesnės – vos keliolika ar net kelių kilometrų skersmens.

Žvaigždynų karuselė.

Kai saulė nusileidžia 18-19 laipsnių už horizonto, ateina
vadinamosios astronominės sutemos. Birželio-liepos-rugpjūčio vakarais
tuomet per visą dangų nusidriekia Paukščių Takas. Tai plati balzgana
juosta, kurioje susilieja šviesa milijonų mūsų Galaktikos žvaigždžių,
besiprojektuojančių regimame Galaktikos disko pjūvyje. Iki teleskopo
išradimo niekas to nežinojo. Tolimi mūsų senoliai Paukščių Taką vadino
amžinu dangaus medžiu, vieškeliu iš Olimpo į žemę, palieto pieno upe ir
panašiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky
Way). Siauru upeliu jis teka per Vežėjo ir Persėjo žvaigždynus, kerta
Kasiopėją, užkliudo Cefėją, tarsi sutikęs neįveikiamą kliūtį, prasiskiria
ties Gulbės Denebu ir nuo čia srovena dviem srautais, kol vienas išsekęs
išnyksta Gyvatės žvaigždyne. Antrasis už Erelio smarkiai platėja ir
išsilieja plačia pieno upe pietuose, kur iš horizonto matyti Šaulio
žvaigždyno šiaurinė dalis. Esant itin vaiskiam orui, Paukščių Take šen bei
ten matyti šviesios dėmės, kur danguje žėrėte žėri nesuskaitoma žvaigždžių
gausybė; kitur žiojėja tamsūs lopai ir žvaigždžių beveik visai nėra.

Įsidėmėkite keletą žvaigždžių (geriausia jų grupę), esančių netoli
rytų ir vakarų horizonto. Praėjus valandai kitai, galima pamatyti, kad
pasirinktos žvaigždės rytuose jau pakilusios gerokai aukščiau, o iš už
horizonto išnirusios kitos. Vakaruose, atvirkščiai – pasirinktų žvaigždžių
ko gero nebesimatys – jos jau bus pasislėpusios už horizonto. Žvaigždės
teka rytuose ir leidžiasi vakaruose, panašiai kaip Saulė ar Mėnulis. Tai
ne kas kita kaip Žemės ašinio sukimosi atspindys. Per 24 valandas
žvaigždėtas dangaus skliautas apsisuks pilnu ratu, ir kitą vakarą
žvaigždes vėl bus galima pamatyti ten pat. Dieną žvaigždžių stebėti
negalime, nes visa padangė apšviesta atmosferoje išsisklaidančių Saulės
spindulių.

Ir vis dėl to ne visos žvaigždės pateka ir nusileidžia. Yra tokių,
kurios niekada nepaliesdamos horizonto linijos, suka ir suka ratus aplink
tam tikrą tašką, vadinamą dangaus poliumi. Tai ir yra taškas, į kurį
nukreipta Žemės sukimosi ašis.

Jei tų pačių įsidėmėtų žvaigždžių tą pačią valandą, ieškosite
praėjus mėnesiui ar dviem, pastebėsite, kad rytuose jos kaskart vis
anksčiau teka, o vakaruose – anksčiau leidžiasi. Taip yra todėl, kad Žemė
ne tik sukasi aplink savo ašį, bet ir skrieja aplink Saulę. Dangaus
vaizdas bus toks pat pavasarį ir rudenį, vasarą ir žiemą. Vieni
žvaigždynai ilgainiui pasislėps už horizonto, jų vietoje patekės kiti.
Nenusileis tik tie, kurie yra arti šiaurinio dangaus poliaus. Jie tiktai
keis savo padėtį šiaurinio dangaus poliaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, Didieji
Grįžulo Ratai rudens vakarais matyti gana žemai, o pavasarį – aukštai,
kone virš galvos. Vasaros vakarais jie stovi, iena rodydami vakarus, o
žiemą kybo ratais aukštyn, iena nukreipta į horizontą, tačiau niekad
nenusileidžia.

Mūsų Saulė – eilinė tarp miriadų Galaktikos žvaigždžių, tarsi
niekuo neišsiskiriantis medis didžiuliame miške. Dėl gausybės medžių miške
neįmanoma aprėpti viso miškingojo ploto, nustatyti jo ribų. Galaktika – ne
miškas, iš jos neišskrisi, iš šono į ją nepažiūrėsi. Tad kaipgi ją
pamatyti?

Pasiklydus miške, nė į galvą neateina ieškoti kito miško. Svarbu iš
jo ištrūkti. Tuo tarpu astronomai, ieškodami savo žvaigždžių miško ribų,
priversti įdėmiai dairytis ir į kitas žvaigždžių sistemas.

JAV astronomas E.Hablis, stebėjęs dangų pro didžiausią tuomet
pasaulyje 256 sm skersmens reflektorių Maunt Vilsono observatorijoje, 1920
m. įrodė, kad egzistuoja daugybė kitų žvaigždžių sistemų – galaktikų. Mūsų
amžiaus viduryje 21 cm ilgio radijo bangų stebėjimais pavyko nustatyti,
kad tarpžvaigždinės vandenilio dujos ne ištisai užpildo Galaktikos tūrį, o
yra susitelkusios į tam tikrus debesis, kurie išsidėstę sruogomis,
panašiomis į tolimų galaktikų spiralines vijas. Paaiškėjo, kad mūsų
Galaktika, kaip ir kitos tolimos žvaigždijos, sukasi, o sukimosi greitis
didėja, artėjant prie Galaktikos centro.

Pro galingus šių dienų teleskopus matyti milijonai įvairiausių formų
galaktikų, nutolusių per milijonus šviesmečių nuo mūsų. Stebėdami įvairius
objektus mūsų Galaktikos viduje, lygindami juos su analogiškais objektais
bei jų pasiskirstymu kitose galaktikose, astronomai ir išaiškino mūsų
Galaktikos dydį, formą ir sandarą.

Didieji Grįžulo Ratai.

Tai įspūdingiausias mūsų dangaus žvaigždynas. Septynios
šviesiausios jo žvaigždės sudaro lengvai pastebimą keturkampį vežimą su
ilga lenkta iena iš trijų žvaigždžių. Didieji Grįžulo Ratai – lietuviškas
šio žvaigždyno pavadinimas. Homeras jį vadino tiesiog vežimu. Anglai ir
rusai čia įžiūrėjo kur kas paprastesnį rakandą – samtį ar kaušą. Indijoje
šis žvaigždynas vadintas septyniais lokiais, senovės Romoje – septyniais
jaučiais ir t.t. Labiausiai paplitęs pavadinimas – Didžioji Lokė. Jį,
spėjama, prieš kelis tūkstančius metų žvaigždynui suteikę piemenys, ganę
gyvulius Tigro ir Eufrato slėniuose. Vėliau iš babiloniečių šį pavadinimą
perėmė graikai. Jis pamažu prigijo ir Europos, o vėliau ir tarptautiniame
astronomų žodyne.

Gražią legendą apie šį žvaigždyną yra sukūrę Šiaurės Amerikos
indėnai. Keturių žvaigždžių keturkampis jiems simbolizavo lokį, o kitos
trys žvaigždės – medžiotojus. Pirmasis medžiotojas, brendantis arčiausia
lokio, ginkluotas lanku ir strėlėmis, antrasis neša puodą, kuriame bus
verdama lokiena, o trečiasis urnoje saugo žvaigždes, kurių liepsna
kaitinsianti puodą. Kiekvieną rudenį medžiotojas nušauna lokį, ir jo
kraujo lašai rausvai nudažo medžių lapus.

Didieji Grįžulo Ratai – trečiasis pagal dydį iš 88 dangaus
žvaigždynų: jis užima dangaus skliaute net 1280 kvadratinių laipsnių.
Šviesiausia Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždė – Aliotas, esantis per 68
šviesmečius nuo mūsų, tolimiausia – Benetnašas. Tuo tarpu artimiausios
mums šio žvaigždyno žvaigždės – Lalando 21185 plika akimi visiškai
nematyti. Tai maža (0,35 Saulės masės) raudonoji nykštukė, spinduliuojanti
200 kartų mažiau energijos negu mūsų Saulė. Danguje ji spindi beveik 250
kartų blyškiau už Aliotą ir ją pamatyti įmanoma tik pro žiūronus. Šios
žvaigždutės spinduliai Žemę pasiekia per aštuonerius metus.
Mažieji Grįžulo Ratai.

Lotyniškas šio nedidelio žvaigždyno pavadinimas reiškia Mažąjį
Lokiuką. Senuosiuose žvaigždėlapiuose jis vaizduojamas su ilga, lokiams
nebūdinga uodega. Girdi, sviesdamas lokiuką į dangų, vyriausiasis dievas
Dzeusas pernelyg atsivėdėjo.

Šiaurinė – tiktai antrojo ryškio žvaigždė, bet žinoma kur kas
plačiau negu pirmojo ar net nulinio ryškio žvaigždės. Priežastis labai
svarbi: aplink Šiaurinę sukasi.visas dangaus skliautas. Įsitikinti tuo
visai nesunku. Tereikia fotoaparato objektyvą nukreipti į Šiaurinę ir
palikti atidarytą vienai – dviem valandoms. Išryškinę juostą, pamatysime
koncentrinius puslankius, kuriuos per tą laiką išrašė žvaigždės.

Senovės Babilono, Egipto, Graikijos ar Kinijos stebėtojai
fotoaparatų neturėjo, tačiau šį reiškinį žinojo ne blogiau už mus. Ir ne
be reikalo”šiaurės žvaigždę” vadino deive, rašančia gyvųjų ir mirusiųjų
knygą, žėrinčia dangaus skliauto viršūne ir pan.

Šiaurinė nėra idealus žvaigždėto dangaus centras. Žemės
sukimosi ašis nukreipta ne tiesiai į Šiaurinę, o maždaug per vieną laipsnį
nuo jos. Užtat su dangumi šiek tiek sukasi ir pati Šiaurinė, tik jos
brėžiamas ratas yra mažiausias. Išskyrus blyškią 6,4 ryškio žvaigždutę,
kitos artimesnės dangaus poliui žvaigždės netgi pro žiūroną nebematyti.
Tiesa, pro stambius teleskopus per 3,2 lanko minutės nuo šiaurinio dangaus
poliaus matyti.visa galaktika.

Atsigręžus veidu į Šiaurinę, dešinėje bus rytai, kairėje –
vakarai, o už nugaros – pietūs. Keliautojams aplink pasaulį ši žvaigždė
pasako ir dar vieną ne mažiau svarbų dalyką – geografinę platumą. Tai
laipsniais išreiškiamas regimasis Šiaurinės aukštis virš horizonto. Juo
toliau į šiaurę keliausime, juo aukščiau danguje kils Šiaurinė. Šiaurės
ašigalyje ji spindi tiesiai virš galvos. Tolstant nuo šiaurės ašigalio,
Šiaurinė leidžiasi žemyn, o ties Žemės pusiauju ji liečia horizontą.

Daug, oi daug neatskleistų paslapčių glūdi beribiuose kosmoso
toliuose. Galaktikos, žvaigždės ir planetos. Kiekvienas iš šių objektų –
tai tik maža dalelė gimusios prieš 18-20 milijardų metų ir nuolat
besivystančios Didžiosios Visatos, kurios vaikai esame ir mes, gyvenantys
Žemėje po žvaigždėtu jos dangumi.

1 lentelė Žvaigždynai

| Žvaigždynai| Lotyniškas | |
| |pavadinimas |Sutrumpinimas |
|Andromeda |Andromeda |And |
|Aukso Žuvis |Dorado |Dor* |
|Aukuras |Ara |Ara* |
|Avinas |Aries |Ari |
|Balandis |Columba |Col |
|Banginis |Cetus |Cet |
|Berenikės Garbanos |Coma Berenices |Com |
|Burės |Vela |Vel* |
|Cefėjas |Cepheus |Cep |
|Centauras |Centaurus |Cen |
|Chameleonas |Chamaeleon |Cha* |
|Delfinas |Delphinus |Del |
|Didieji Grįžulo Ratai |Ursa Major |UMa |
|Didysis Šuo |Canis Major |CMa |
|Driežas |Lacerta |Lac |
|Dvyniai |Gemini |Gem |
|Erelis |Aquila |Aql |
|Eridanas |Eridanus |Eri |
|Feniksas |Phoenix |Phe* |
|Gervė |Grus |Gru* |
|Gyvatė |Serpens |Ser |
|Gyvatnešis |Ophiuchus |Oph |
|Gulbė |Cygnus |Cyg |
|Heraklis |Hercules |Her |
|Hidra |Hydra |Hya |
|Indėnas |Indus |Ind* |
|Jaučiaganis |Bootes |Boo |
|Kasiopėja |Cassiopeia |Cas |
|Kiškis |Lepus |Lep |
|Kompasas |Pyxis |Pyx |
|Krosnis |Fornax |For |
|Laikrodis |Horologium |Hor* |
|Laivagalis |Puppis |Pup |
|Laivo Kilis |Carina |Car* |
|Laputė |Vulpecula |Vul |
|Liūtas |Leo |Leo |
|Lyra |Lyra |Lyr |
|Lūšis |Lynx |Lyn |
|Matuoklė |Norma |Nor* |
|Mažasis Liūtas |Leo Minor |LMi |
|Mažasis Šuo |Canis Minor |CMi |
|Mažieji Grįžulo Ratai |Ursa Minor |UMi |
|Mergelė |Virgo |Vir |
|Mikroskopas |Microscopium |Mic |
|Musė |Musca |Mus* |
|Oktantas |Octans |Oct* |
|Orionas |Orion |Ori |
|Ožiaragis |Capricornus |Cap |
| Žvaigždynas | Lotyniškas | Sutrumpinimas|
| |pavadinimas | |
|Pegasas |Pegasus |Peg |
|Persėjas |Perseus |Per |
|Pietų Hidra |Hydrus |Hyi* |
|Pietų Žuvis |Piscis Austrinus |PsA* |
|Pietų Kryžius |Crux |Cru* |
|Pietų Trikampis |Triangulum Australe |TrA* |
|Pietų Vainikas |Corona Austrina |CrA* |
|Povas |Pavo |Pav* |
|Rojaus Paukštis |Apus |Aps* |
|Sekstantas |Sextans |Sex |
|Siurblys |Antlia |Ant |
|Skalikai |Canes Venatici |CVn |
|Skaptukas |Caelum |Cae |
|Skydas |Scutum |Sct |
|Skorpionas |Scorpius |Sco |
|Skraidanti Žuvis |Volans |Vol* |
|Skriestuvas |Circinus |Cir* |
|Skulptorius |Sculptor |Scl |
|Slibinas |Draco |Dra |
|Stalkalnis |Mensa |Men* |
|Strėlė |Sagitta |Sge |
|Svarstyklės |Libra |Lib |
|Šaulys |Sagittarius |Sgr |
|Šiaurės Vainikas |Corona Borealis |CrB |
|Tapytojas |Pictor |Pic |
|Tauras |Taurus |Tau |
|Taurė |Crater |Cra |
|Teleskopas |Telescopium |Tel* |
|Tinklelis |Reticulum |Ret* |
|Trikampis |Triangulum |Tri |
|Tukanas |Tucana |Tuc* |
|Vandenis |Aquarius |Aqr |
|Varnas |Corvus |Crv |
|Vežėjas |Auriga |Aur |
|Vėžys |Cancer |Cnc |
|Vienragis |Monoceros |Mon |
|Vilkas |Lupus |Lup |
|Žirafa |Camelopardalis |Cam |
|Žirgelis |Equuleus |Equ |
|Žuvys |Pisces |Psc |

* Žvaigždutėmis pažymėti žvaigždynai, kurie Lietuvos danguje niekada
nepasirodo.

Literatūra. Z. Sviderskienė “Žvaigždynai”.

Leave a Comment