žvaigždės

[kas yra žvaigždė]: žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementø priemaiša. žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. [žvaigždžių vidaus sandara]: Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais ­ konvekcija ir spinduliavimu.Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria išš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų – 10- 100 mln.K. [žvaigždžių spektrai]: žvaigždės spektras ­ vaivorykštės pavidalo juostelė- gaunama spektrografu išsklaidžius jos skleidžiamą šviesą pagal bangų ilgį. Ištisiniame spektre matyti įvairių cheminių elementų absorbcijos linijos. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios- M spektrinės klasės žvaigždės. [žvaigždžių nuotoliai ir paralaksai]: žvaigždžių nuotoliams matuoti vartojami šie ilgio vienetai: šviesmetis(šm) ir parsekas(pc). šviesmetis tai kelias, kurį švviesa per metus nusklinda 300000 km/s greičiu. Parsekas tai nuotolis iš kurio žemės orbitos didysis pusašis matomas 1’’ kampu. [ryškiai]: žvaigždės absoliutiniu ryškiu M vadinamas jos regimasis ryškis, kurį ji turėtų ,jei būtų nuskriejusi nuo žemės 10 pc atstumu. Absoliutinis ryškis apibūdina žvaigždės sp

pinduliavimo galią. Stipriausiai spinduliuojančių žvaigždžių absoliutinis ryškis siekia ­8, o silpnai spinduliuojančių +20.žvaigždės spindesys, išreikštas Saulės spindesio vienetais, vadinamas žvaigždės šviesiu. [herčsprungo ir raselo diagrama]: Pagal padėtį Hercšprungo ir Raselo diagramoje žvaigždės skirstomos į pagrindinės sekos žvaigždes (5 šviesio klasė), submilžines (4 klasė), milžines(3 klasė), šviesiąsias milžines (2 klasė),ir supermilžines (1 klasė). Dalis žvaigždžių sudaro subnykštukių ir baltųjų nykštukių sekas. [fotometrija ir spalvos rodiklai]: žvaigždžių spindesio matavimas vadinamas fotometrija. Ji skirstoma į vizualiąją, fotografinę, fotoelektrinę. Fotometrija pagrįsta žvaigždžių, kurių ryškius reikia nustatyti, spindesio palyginimu su žinomo spindesio žvaigždėmis. Tos pačios žvaigždės spindesys, išmatuotas įvairiose spektro srityse , yra nevienodas. žvaigždės ryškių dvejuose spektro ruožuose skirtumas vadinamas spalvos rodikliu. Spektro ruožų rinkinys, vartojamas žvaigždžių fotometrijai, vadinamas fotometrine sistema. [dvinarės žvaigždės]: Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daaugianarių sistemų nariai. Dvinarę sistemą sudaro dvi žvaigždės, o daugianarę nuo 3-7 žvaigždžių. Dvinarės arba daugianarės sistemos būna fizinės ir optinės . Fizinių nariai skrieja apie bendrą masės centrą , optinių nariai nesusiję tarpusavyje jokiu gravitaciniu ryšiu ir matomi greta tik dėl atsitiktinio krypčių sutapimo. Fizinės dvinarės arba daugianarės žvaigždės skirstomos į vizualiąsias, spektrines, užtemdomąsias, astrometrines. [žvaigždžių masė]: Žvaigždzių masę galima apskaičiuoti pagal 3-ąjį keplerio dėsnį, tik reikia žinoti dvinarių žvaigždžių orbitų didįjį pusašį ir apskriejimo periodą. Pačių karščiausių pagrindinės sekos žvaigdždių masė lygi 50
0M, o vėsiausių – 0.1M, supermilžinių – nuo 10M iki 50M. [žvaigždžių dydis ir tankis]: žvaigždžių dydį (skersmenį) galima apsakičiuoti remiantis stefano or bolcmano dėsniu, kai žinoma žvaigždės paviršiaus temperatūra ir šviesis. Didžiausios žvaigždės yra raudonosios M spektrinės klasės supermilžinės. Jų skersmuo didesnis negu saulės iki 1000 kartų. Mažiausios – baltosios nykštukės, kurios savo dydžiu kartais prilygsta žemei ar net mėnuliui. [cheminė žvaigždžių sudėtis]: žvaigždžių išorinių sluoksnių cheminė sudėtis nustatoma tiriant jų spektrus. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7) ir helis (23.7). kitų elementų – deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6. be normaliųjų yra keletas rūšių anomaliųjų žvaigždžių. Jų spektruose matyti ryškios anglies, geležies, silicio, chromo ir kitų elementų linijos. Tai rodo, kad tos žvaigždės turi šių elementų dešimtis ar net šimtą kartų daugiau negu normaliose. Nemetalingų žvaigždžių atmosferose sunkiųjų elementų yra šimtus ir tūkstančius kartų mažiau negu saulės atmosferoje. [kintamosios žvaigždės]: žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintaosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį – į pulsuojančias ir sproginėjančias. Pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia, tuo metu kinta jų spindesys, temperatūra ir spektrinė klasė. Yra kelių rūšių pulsuojančios žvaigždės: cefeidės, virginidės, lyridės, etc. sproginėjančių žv
vaigždžių spindesys per labai trumpą laiką padidėja daugybę kartų: novų – nuo 9 iki 19 ryškių, supernovų – daugiau negu 20 ryškių. Staiga sužibusių novų spindesys po to mažėja laipsniškai kelerius metus, kol pasiekia pradinį. Sprogusios supernovos vietoje lieka maža neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė. [saulė – artimiausia žvaigždė]: saulė – vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Šerdį supa 3 sluoksniai: pirmuoju – energija pernešama į išorę spinduliais, antruoju – dujų konvekcija, o trečiasis sluoksnis – atmosfera, kurią galima suskirstyti į fotosferą, chromosferą ir vainiką. [saulės aktyvumas]: saulės paviršiuje maždaug kas 11.2 metų vyksta reikšiniai, susiję su jos aktyvumo kitimu. Tai saulės fotosferos dėmės, žibintai, chromosferos flokuliai ir žybsniai, vainiko protuberantai. Saulės dėmėmis vadinamos tamsios fotosferos sritys, apsiaustos šviesosnio pusšešęėlio. Dažniausiai jos atsiranda poromis ar grupėmis. Aplink dėmes susidaro trumpalaikiai šviesūs dariniai – žibintai, o virš jų, chromosferoje, – flokulai, protuberantai ir žybsniai. Protuberantais vadinamos saulės disko pakraštyje matomos į vainiką besiverženčios dujų masės. Chromosferos žybsniai trunka keletą valandų. Jie sukelia radijo ryšio trukdymus, polines pašvaistes, amgnetines audras. Šie reiškiniai veikia žemės klimatą, gyvuniją, augmeniją, žmones.

Leave a Comment