Žemės grupės planetos ir reiškiniai

Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji ir daliniai.
Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia viisiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.
Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis Saulės užtemimas.
Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.
Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Liietuvoje visą XXI amžių. Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Europoje bus 1999.08.11. Užtemimo zona praeis per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir Rumuniją.

Menulis.

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Že

emę skrieja elipsine orbita (lent.) 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2 , dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Pasak Mėnulio sa
andaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr. Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar Prospector.
Luna: SSRS automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1959-1976. Stotys Luna 1, 4 ir 6 pralėkė pro Mėnulį, stotys Luna 2, 5, 7, 8, 15, 18 nestabdomai trenkėsi į Mėnulį, stotis Luna 3 pirmą kartą perdavė nematomosios Mėnulio pusės nuotraukas (1959), stotys Luna 9 (1966), Luna 13 (1966) ir Luna 23 (1979) švelniai nutūpė ir perdavė nuotraukas iš Mėnulio paviršiaus, stotys Luna 16 (1970), Luna 20 (1972) ir Luna 24 (1976) atgabeno į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžius, Luna 17 (1970) ir Luna 21 (1973) švelniai nutūpė ir pristatė į Mėnulį lunomobilius (Lunochod), Luna 10, 11, 12, 14, 19 ir 22 vykdė tyrimus iš Mėnulio orbitos.
Ranger: JAV automatinių stočių į Mėnulį serija (1961-1965), kurių tikslas buvo perduoti kuo daugiau Mėnulio paviršiaus nuotraukų iš arti, prieš sudūžtant. Viso buvo paleistos 9 stotys. Pirmosios 5 stotys buvo nesėkmingos. Ranger 6, 7, 8, ir 9 perdavė tūkstančius Mėnulio fotografijų prieš su
usiduriant su paviršiumi.
Zond: SSRS kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1965-1970. Stotys apskriedavo Mėnulį ir landeris grįždavo į Žemę, atgabendamas Mėnulio nuotraukas. Vienas iš Zond stočių tikslų buvo paruošiamieji darbai pilotuojamo erdvėlaivio skrydžiui į Mėnulį.
Surveyor: JAV kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti (1966-1968). 5 stotys švelniai nutūpė ant paviršiaus ir perdavė dešimtis tūkstančių televizinių nuotraukų ir kitą mokslinę informaciją.
Lunar Orbiter: Penkių JAV automatinių stočių serija 1966-1967, skirta Mėnulio fotografavimui iš orbitos. Paruošiamoji stadija prieš pilotuojamus Apollo erdvėlaivių skrydžius į Mėnulį.
JAV pilotuojamų erdvėlaivių serija, paleista 1967-1972 Mėnuliui tirti. Erdvėlaiviai buvo paleidžiami trijų pakopų raketa Saturn 5, ekipažas – 3 astronautai.

Pilotuojami Apollo serijos skrydžiai:
1968.10.11-22 Apollo 7 orbita aplink Žemę
1968.12.21-27 Apollo 8 orbita aplink Mėnulį
1969.03.3-13 Apollo 9 orbita aplink Žemę.
1969.05.18-26 Apollo 10 orbita aplink Mėnulį.
1969.07.16-24 Apollo 11 nusileidimas ant Mėnulio Ramybės jūroje (N. Armstrong, E. Aldrin, M. Collins)
1969.11.14-24 Apollo 12 nusileidimas ant Mėnulio Audrų vandenyne (Ch. Conrad, R. Gordon, A. Bean).
1970.04.11-17 Apollo 13 Mėnulio apskridimas ir avarinis grįžimas į Žemę (J. Lowell, J. Sweigart, F. Haise).
1971.02.01-19 Apollo 14 nusileidimas ant Mėnulio Audrų vandenyne prie Fra Mauro kraterio (E. Mitchell, A. Shepard, S. Roosa).
1971.07.26-08.07 Apollo 15 nusileidimas ant Mėnulio prie Apeninų kalnų (D. Scott, J. Ervin, A. Worden).
1972.04.16-27 Apollo 16 nusileidimas ant Mėnulio prie Dekarto kraterio (J. Young, Ch. Duke, T. Mattingly).
1972.12.7-9 Apollo 17 nusileidimas ant Mėnulio prie Litrovo kraterio Tauro kalnuose (E. Cernan, H. Schmitt, R. Evans).
1975.07.15-25 Apollo 18 susijungimas Žemės orbitoje su SSRS er

rdvėlaiviu Sojuz 19.
Clementine: NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1994.01.25. Per 70 d., skriedama Mėnulio orbita, sudarė labai detalų jo nuotaukų atlasą (1.8 mln. vaizdų). Po to išėjo į orbitą aplink Saulę, kurioje turėjo susitikti su asteroidu Geografu. Dėl variklio gedimo stotis prarado orientaciją ir valdymą, susitikimas su asteroidu neįvyko.
Lunar Prospector: NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1998.01.06 į Mėnulį. 1998.01.11 išėjo į polinę orbitą aplink Mėnulį 72 km aukštyje. Numatytas detalus Mėnulio kartografavimas, gravitacinio ir magnetinio lauko tyrimas.

Mėnulio fazės
Lunar phases
Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo. Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4 pagrindinės Mėnulio fazės:
jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas – fazė lygi nuliui) – Mėnulio fazė nuo konjunkcijos su Saule iki priešpilnio, kada Saulė apšviečia 0.5 Mėnulio disko. Jauno Mėnulio pjautuvas, apšviestas iš vakarų, pasirodo maždaug po 3 dienų po konjunkcijos.

priešpilnis (Mėnulis yra 90 į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),
pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),
delčia (Mėnulis yra 90 į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).

Saulė.

Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas (lent.). Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos) geltonoji nykštukė (V šviesio klasės arba pagr. sekos F, G, K, M spektr. klasių žvaigždės (pvz., Saulė). Maunt Vilsono spektr. klasifikacijoje prieš nykštukių spektr. klasės simbolį buvo rašoma raidė d, pvz., Saulės spektr. klasė žymima G2 V arba dG2). Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0.35 R spindulio šerdis, kurioje vyksta termobrand. protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7•10-14 M per 1 m.). Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas(Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus). Centre medžiagos tankis 160 g/cm3, slėgis 2•1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis ~0.15 R storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra ~1.1 mln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio (74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius. Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas, sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių, žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta (Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija vidutiniškai lygi (1-2)•10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos (žr. Helioseismologija).
Saulės charakteristika
Pusiaujo skersmuo 1 392 530 km
(109.16 Žemės
pusiaujo skersmens)
Ašigalinis skersmuo 1 392 386 km
Matomasis kampinis skersmuo:

perigėjuje
apogėjuje

0.542
0.524
Paplokštumas 0.00010
Masė 1.9891•1030 kg
(332 959.5 Žemės masės)
Vid. tankis 1.41 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis
(prie paviršiaus) 273.98 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 617.7 km/s
Apsisisukimo apie ašį žvaigžd. periodas:

pusiaujyje
ašigalinėse srityse

25 d
30 d
Pusiaujo plokštumos posvyris
į ekliptikos plokštumą 7.25

Paviršiaus efektinė t-ra 5780 K
Regimasis vizualinis ryškis -26.7
Absoliutinis vizualinis ryškis 4.79
Šviesis (spinduliavimo galia) 3.84•1026 W
Skriejimo aplink Galaktikos
centrą periodas 230 mln. m.
Skriejimo aplink Galaktikos
centrą greitis 220 km/s
Nuotolis nuo Žemės:

vidutinis
didžiausias
mažiausias

149.6 mln. km
152.1 mln. km
147.1 mln. km

Galaktika
Galaxy

Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė. Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių: disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm), sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip 300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi 28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per 230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė ~1012 M . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai. Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius 106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd. metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą. Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masę. Disko objektai kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.

Leave a Comment