Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. 1. Venera ir Žemė beveik vienodos: jų matmenys, ir laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus skiriasi labai mažai. 2. Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.Žemės grupės planetų skersmuo siekia 5000- 12000 km, o vidutinis tankis- 4000- 5000 kg/m³, taip pat Žemės grupės planetos lėčiau sukasi apie savo ašis, ir turi nedaug palydovų, arba taip kaip Venera jų visai neturi, taip pat tas planetas gaubia retesnės atmosferos.Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108200000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo saulės beveik nekinta. Venera apskrieja Saulę per 224,7 žemės paras. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie savo ašį periodas nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistų nustatyti apsisukimo periodą. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesos ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta.Iš Žemės stebint plika akimi, Venera- nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius, išskyrus, Saulę ir Mėnulį. Lietuviai ją vadino Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine (Todėl, kad ji Lietuvos danguje pasirodydavo arba anksti ryte, valanda prieš Saulei patekant, arba valanda po Saulės laidos), o kitose šalyse ją vadino grožio ir meilės deivės vardu, dar kitaip- Afroditė. Pažiūrėjęs pro teleskopą, dažnas Venera nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta. (Veneros regimasis skersmuo kinta kartu su faze: jis mažiausias viršutinėje jungtyje, t.y. pilnaties fazėje, kai Venera yra anapus Saulės ir labiausiai nutolusi nuo Žemės. Fazei mažėjant, Veneros regimasis skersmuo didėja).
1930 m. gauta šiek tiek tikslios informacijos apie Venerą. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė antklodė, t.y. sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Veneroje svilina kaitra, plyti bekraštė dulkėta dykuma.Kosminių zondų era prasiėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas „Marineris-2“ praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai, kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saulę periodą- 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi kalendorius čia butų labai neįprastas.Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi- iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis.Po „Marinerio-2“ skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą paviršiumi. Buvo užregistruota beveik 530º C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs apie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.JAV automatinė stotis „Marineris-10“ 1974 m. vasario mėnesį praskriejo pro Venerą ir perdavė tik jos paviršiaus kokybiškas nuotraukas, kurios taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieją planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės.Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kraterių. Juos galima apčiuopti tik radarais. Veneroje krateriai daug seklesni negu Marse ar Merkurijuje, todėl jų detalės ne tokios ryškios kaip kitose planetose.
1975m. spalio mėnesį, dvi TSRS automatinės stotys „Venera-9“ ir „Venera-10“, valdomos iš Žemės nusileido į Venerą. Iš nuotraukų paaiškėjo, kad Veneros paviršius nusėtas apgludintais uolų luitais, kurių dagelis yra maždaug metro skersmens.Tarybinių specialistų nuomone, apšvietimas Veneros paviršiuje toks, kaip vidurdienį Maskvoje debesuotą vasaros dieną. Nusileidusioms automatinėms stotims prožektorių neprireikė. Taip pat nerasta atmosferos superrefrakcijos, kaip tikėtasi, visos paviršiaus detalės buvo puikiausiai matomos. Užregistruota 485 º C temperatūra ir slėgis, 90 kartų didesnis negu Žemėje. Nustatyta, kad debesų sluoksnis baigiasi 30 km aukštyje. Dėl jo Veneroje yra susidaręs „Šiltnamio efektas“ pro debesis Saulės šviesa ir šiluma įeina, be nebe išeina ir todėl Veneroje tvyro karštas gailus smogas.Venera toli gražu ne svetingas pasaulis, kaip kažkada tikėtasi. Jos atmosfera sudaryta iš anglies dvideginio (apie 96%), azoto (apie 3,5%), vandens garų (apie 0,2%) ir kt., taip pat Veneroje yra sieros rūgšties lašelių debesys ir nepakeliamas karštis. Visa tai Veneroje yra visai netinkama žmogui gyventi šioje planetoje.Veneros duomenys:
Planetos masė: 4,869 • 1024 kgVidutinis tankis: 5240 km/m3Pusiaujo spindulys: 6051 kmLaisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus: 8,87 m/s2Skriejimo orbita- vidutinis greitis: 35 km/sApskriejimo aplink Saulę periodas: 225 parosApsisukimo apie ašį periodas: 243 parosNuotolis nuo Saulės:Didžiausias: 108,9mln. kmMažiausias: 107,5mln. kmNuotolis nuo Žemės:Didžiausias: 261mln. kmMažiausias: 38mln. km