Su-27 – vienvietis viršgarsinis fronto naikintuvas ir naikintuvas – perėmėjas. Naujos kartos naikintuvo kūrimo darbai pradėti “Kulono” konstruktorių biure, 1969 metais. Projektui vadovavo Pavlas Osinovičius Suchovas. Septyniasdešimtųjų viduryje buvo suformuluota naikintuvo koncepcija. Ji numatė sukurti manevringą naikintuvą, turintį didelį skrydžio nuotolį, galingą ginkluotę, naujausias taikymosi ir navigacijos sistemas. Naikintuvas turėjo pasižymėti aukštomis charakteristikomis tiek tolimame – raketiniame, tiek artimame – manevriniame mūšyje. Savo taktinėmis – techninėmis charakteristikomis lėktuvas turėjo būti vienas geriausių pasaulyje ir daugeliu parametrų lenkti tos pačios paskirties amerikiečių naikintuvą F-15, į kurį amerikiečių vadovybė dėjo daugybę vilčių. Naikintuvo, konstruktorių biure gavusiam pavadinimą T-10, konstrukcijoje buvo numatyta panaudoti daug naujų sprendimų. 1970 metais buvo sukurtas pradinis lėktuvo išorės modelis, sukurtas pagal integralinę aerodinaminę koncepciją. Pagal ją fiuzeliažas turėjo gražiai pereiti į sparnus (integralinė schema), po kuriais dviejose gondolose buvo sumontuoti turboreaktyviniai varikliai. Tokios aerodinaminės schemos panaudojimas įtakojo aerodinaminių savybių pagerėjimą, taip pat tai leido padidinti vidinius skyrius skirtus kurui ir įrangai. Tuo pat metu konstruktorių biure buvo kuriama ir neintegralinė aerodinaminė schema, su dviem varikliais išdėstytais galinėje fiuzeliažo dalyje ir priekiniais oro gaudytuvais. 1972 metais abu Suchovo KB modeliai kartu su Mikojano bei Jakovlevo projektais buvo pristatyti karinių oro pajėgų komisijai, kuri turėjo išrinkti geriausią fronto naikintuvo modelį, kuris būtų priimtas i karines oro pajėgas dar aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Komisija palaimino Suchovo ir Mikojano projektus, jiems buvo pavesta toliau juos tobulinti: Su-27 pagal sunkaus daugiafunkcinio fronto naikintuvo programą, o Mig-29 pagal lengvo fronto naikintuvo programą. Abiem naikintuvams buvo keliamos panašios užduotys: artimo manevrinio mūšio vedimas, reketinio – vidutinio nuotolio mūšio vedimas, oro taikinių perėmimas, antžeminių taikinių naikinimas (rėmimo užduotis). Buvo numatyta sunkesnį, modernesnį Su-27 naudoti operatyviniam – taktiniam puolimui (250-300 km priešo teritorijoje), o mažesnį ir pigesnį Mig-29 savo teritorijoje ir 100-150 km priešo užnugaryje. Su-27 ginkluotė turėjo leisti kovą su stipresniais priešininkais (F-15) ir su silpnais, tačiau lenkiančiais savo skaičiumi naikintuvais (YF-17, YF-16 ir J-6). Taip pat buvo numatyta išskirtiniais atvejais apginkluoti specialia įranga ir panaudoti Su-27 oro gynybai. 1975-1976 metais gamintos pirmosios mašinos, deja pats Suchovas nebeišvydo naujojo naikintuvo ir numirė 1975 metais. 1977 metais buvo pagamintas pirmasis egzempliorius (T-10-1), tačiau dar nebuvo pagaminti naujieji varikliai ТРДДФ АЛ-31Ф, todėl teko panaudoti variklius naudotus Su-17 ir Su-24. Po neilgų patobulinimų 1977 metų gegužės 20 dieną naikintuvas pirmą kartą pakilo į orą. 1978 metais buvo pastatytas ir antrasis eksperimentinis modelis(T-10-2), tačiau skraidė jis neilgai: tais pačiais metais sudužo nusinešdamas ir piloto bandytojo gyvybę. Katastrofos priežastimi tapo lėktuvo patekimas į rezonansinių bangų zoną, kurios įtakoje lėktuvas subyrėjo ore nespėjus pilotui katapultuotis. Tais pačiais 1978 metais buvo pasiruošta pirmos Su-27 partijos gamybai. Tuo tarpu KB buvo sukuti dar du eksperimentiniai egzemplioriai T-10-3 ir T-10-4, kuriuose buvo panaudoti nauji varikliai АЛ-31Ф kurie svėrė 500 kg mažiau už savo pirmtakus ir buvo 12% galingesni. Pirmasis serijiniu būdu pagaminto Su-27 skrydis įvyko 1981 metais. Kabinoje įmontuota katapultavimosi krėslas К-36ДМ. Šis krėslas užtikrina piloto išsigelbėjimą visuose greičiuose ir visuose aukščiuose, net ir riedant pakilimo taku. Išgyvenimas garantuojamas esant 0-1400 km/h horizontaliam greičiui, esant 0-25 km aukštyje. Katapultavimasis atliekamas pilotui ištraukiant katapultos svirtį, po kurio viskas vyksta automatiškai: numetamas priekinis stiklas, suveikia krėslo iššovimo mechanizmas, išsiskleidžia parašiutas. Pilotas apsaugomas nuo neigiamos oro srovės įtakos bei perkrovų fiksuojant jį krėsle. Krėsle К-36ДМ įmontuotas dviejų pakopų kombinuotas iššovimo mechanizmas, kurio traukos impulsas siekia 630 kg*s. Krėsle sumontuota deguonies tiekimo sistema, ir radijo švyturys “Комар-2М”, pripučiamas plaustas ПСН-1, maisto bei medikamentų atsargos. Krėslo su visa įranga svoris 123 kg. Lėktuvo ginkluotę sudaro vienavamzdė 30 mm patrankėlė ГШ-301 su 150 šovinių atsarga. Raketinė ginkluotė tvirtinama ant 10 mazgų, išdėstytų sekančiai: 4 esančiose po sparnų konsolėmis, 2 – sparnų galuose, 2 po variklių gondolomis ir 2 tarp jų. Lėktuvas gali turėti iki 6 valdomų, vidutinio nuotolio raketų oras – oras su radiolokacinėmis arba terminėmis galvutėmis. Ant likusių 4 mazgų galima pritvirtinti 4 vidutinio nuotolio raketas skirtas artimam manevriniam mūšiui. Su-27 serijiniu būdu gaminamas nuo 1982 metų. Į karines oro pajėgas tiekiamas nuo 1984 metų. Dar kūrimo stadijoje buvo numatyta, kad Su-27 bus naudojamas tiek karinėse oro pajėgose, tiek ir priešlėktuvinėje gynyboje. Šiuos abu uždavinius turėjo vykdyti praktiškai tas pats modelis, nebuvo numatyta sukurti kokių nors specialių modifikacijų. Reikia pabrėžti, kad iki tol visi naikintuvai buvo skirti tiktai konkrečiai užduočiai: Mig-21 eksploatavo išskirtinai tik karinės oro pajėgos, o tokius naikintuvus kaip Su-9, Su-11, Su-15, Tu-128 ir Mig-25П – tik priešlėktuvinės gynybos daliniai. Tiesa Mig-23 spėjo patarnauti ir KOP ir priešlėktuvinėje gynyboje, tačiau specialiai PG (priešlėktuvinė gynyba) buvo sukurta modifikacija Mig 23П. 1990 metais tuometinės Sovietų Sąjungos europinėje dalyje buvo 367 Su-27. KOP turėjo 138, o PG – 229. Šiais naikintuvais buvo ginkluota ir mišri Kubinko eskadrilė, kuri 1991 buvo perorganizuota į parodomąją grupę “Русские витязи”. Užsienio specialistų skaičiavimais devyniasdešimtųjų pradžioje Rusija turėjo 600 šių naikintuvų (į šį skaičių įtraukti europinės dalies naikintuvai, dviviečiai kariniai mokomieji ir naikintuvai bazavęsi už Uralo). Iširus Varšuvos paktui apie šimtą Su-27 liko Ukrainoje ir Baltarusijoje. Rusijos KOP turėjo 130, PG – 300, karinės jūrų pajėgos – 24 Su-27. Specialiai rekordų gerinimui buvo modifikuotas vienas pirmųjų serijiniu būdu pagamintų Su-27, vėliau jam buvo duotas kodinis pavadinimas П-42 (“42” reiškia metus kada aviacijai padedant įvyko didelis lūžis Antrajame Pasauliniame kare). Šiame lėktuve buvo padidinta variklių galia, todėl paprasti stabdžiai negalėjo sulaikyti lėktuvo. To įtakoje П-42 teko prikabinti prie sunkiasvorio vilkiko. Atėjus starto momentui trosas laikęs naikintuvą atsikabino nuo lėktuvo ir šis pajudėjo pakilimo taku. Šis lėktuvas 1986-1988 metais pagerino 27 pasaulio rekordus: 3, 12 ir 15 km aukštį jis pasiekė atitinkamai per 25.4, 57.4 ir 75.7 sekundes.
Techniniai duomenys Priėmino į ginkluotę metai 1984 Sparnų plotis 14,70 m Lėktuvo ilgis 21,935 m Lėktuvo aukštis 5,932 m Sparnų plotas 62.037 m2 Masė tuščio 16300 kgnormali 22500 kgmaksimali 30000 kg Kuro masė normali 5270 kgmaksimali 9400 kg Variklių tipas 2 TPDD AL-31F Variklių galia normali 2 x 74,53forsažinė 2 x 122,58 Greitis prie žemės 1380 km/hdideliame aukštyje 2500 km/h Max kilimo greitis 18000m/min Skrydžio nuotolis prie žemės 1370kmdideliame aukštyje 3680km Max perkrova 9 Ž Statinis plotas 18500 m Dinaminis plotas 24000 m Ginkluotë Patrankėlė GŠ-301 30 mmgreitošauda 1500 šūv/minšivinių atsarga 150 vnt Ginkluotės masė 6000 kg Reketos 6 valdomos raketos “oras-oras” P-27EP1, P-27ET1, P-27ETE ir P-27EPE4 mažo nuotolio raketos su termine galvute P-73
Su-27 FlankerThe Su-27 is a big long-range air superiority fighter, comparable to the U.S. F-15 but superior in many respects. Pulse-Doppler radar (1.076m diameter) provides guaranteed detection of targets (’light fighter’ class) at 80-100km in the front hemisphere and 30-40km in the rear. Radar electronics allows simultaneous tracking of 10 targets and rocket firing against two of those, no matter in ’clear air’ or on ground/sea background.Opto-electronic tracking system increases reliability of targeting complex and detects high-speed targets at 40km in front hemisphere and at 90-100km in the rear one. Combination of those two allows to track and attack targets ranging from high-speed high-altitude reconnaissaters to low-level compact targets like cruise missiles and drones.10 hardpoints allow to carry wide variety of AA missiles.At the beginning of 1996 Russian VVS possessed 450 Su-27, above 300 of those assigned to PVO.Technical Data PhotosRole Big long-range air superiority fighter Engines 2 Lyulka AL-31F, 122,6kN Lenght, m 21.9 Wingspan, m 14.7 Wing area, m2 62 Maximum take-off mass, kg 28,000 Empty mass, kg 16,000 Max speed, kmph 2,500 Cruise speed, kmph 1,350 Range with max.fuel, km 4,000 Range with max.payload, km 1,500
Ceiling, m 18,000 Crew, prs 1 Payload Capacity, kg 8,000kg of weapons