……………………………………….49 psl.
Saulės sistema
Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai, asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys, matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av – sferinis Orto kometų debesis.
Šio debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga. Visų Saulės sistemos kūnų masė lygi 2·1030 kg; 99.85% šios masės sutelkta Saulėje (lent.). Planetos skrieja aplink Saulę elipsinėmis orbitomis, kurių plokštumos pasvirusios mažu kampu į ekliptiką; didžiausią posvyrį į ekliptiką (17.15[pic]) turi Plutono orbita.
Saulės sukimosi apie ašį ir planetų skriejimo aplink Saulę kryptys sutampa. Artimiausių žvaigždžių atžvilgiu Saulės sistema juda 19.7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik apskritimine orbita 220 km/s greičiu; orbitinis periodas ~230 mln. m.
Saulės sistemos kūnų masės ir skersmenys
| |Skaiči|Bendra masė |Skersmuo |
| |us |(Žemės masės |(km) |
| | |vienetais) | |
|Saulės |1 |332 959.5 |1 392 530 |
|Planetų |9 |456 |3000-142 600|
|Palydovų|63 |0.12 |10-5260 |
|Asteroid|~6000 |0.001 |1-1020 |
|ų | | | |
|Kometoid|1012 |100 |150 |
|ų | | | |
|Meteoroi| |~10-6 |<1 |
|dų | | | |
Planeta
Didelės masės ir didelių matmenų šaltas kosm. kūnas, skriejantis aplink žvaigždę (Saulės sistemoje – aplink Saulę). Šviečia tik atspindėta žvaigždės šviesa. Kitų žvaigždžių (išskyrus Saulės) planetų iš Žemės negalima įžiūrėti; apie tų planetų buvimą sužinoma iš žvaigždžių radialinių greičių ir savųjų judėjimų pokyčių, kuriuos sukelia planetos.
Žinomos devynios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera (vidinės),
Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas (išorinės).
Dauguma išorinių planetų (išskyrus Marsą ir Plutoną) yra planetos milžinės.
Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir
Saturnas
Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, nes jo didžiausias spindesys tėra 5.4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7.6 ryškio, Plutono –
14.7 ryškio. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Plutonas (17.15[pic]) ir
Merkurijus (7[pic]), kitų planetų šis kampas <3.5[pic]. Vidinės planetos visuomet yra netoli Saulės: Merkurijus nutolsta nuo jos ne daugiau kaip
28[pic] kampu, Venera – 48[pic]. Išorinės planetos ir Žemė turi palydovų,
Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – dar ir žiedus.
Lietuviškas planetos pavadinimas – žvėrynė.
Saulė
Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas. Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos)
geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš
Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0.35 R[pic] spindulio šerdis, kurioje vyksta termobrand.
protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10-14 M[pic] per 1 m.). Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 160 g/cm3, slėgis 2·1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R[pic] storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis
~0.15 R[pic] storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra
~1.1 mln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio
(74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra
Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius.
Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas, sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių, žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta
(Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija vidutiniškai lygi (1-2)·10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.
Saulės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |1 392 530 km |
| |(109.16 Žemės |
| |pusiaujo skersmens)|
|Ašigalinis skersmuo |1 392 386 km |
|Matomasis kampinis skersmuo: | |
| |0.542 |
| |0.524 |
|perigėjuje | |
|apogėjuje | |
|Paplokštumas |0.00010 |
|Masė |1.9891·1030 kg |
| |(332 959.5 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.41 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |273.98 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |617.7 km/s |
|Apsisisukimo apie ašį žvaigžd. periodas: | |
| |25 d |
| |30 d |
|pusiaujyje | |
|ašigalinėse srityse | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |7.25[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Paviršiaus efektinė t-ra |5780 K |
|Regimasis vizualinis ryškis |-26.7 |
|Absoliutinis vizualinis ryškis |4.79 |
|Šviesis (spinduliavimo galia) |3.84·1026 W |
|Skriejimo aplink Galaktikos |230 mln. m. |
|centrą periodas | |
|Skriejimo aplink Galaktikos |220 km/s |
|centrą greitis | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |149.6 mln. km |
| |152.1 mln. km |
| |147.1 mln. km |
|vidutinis | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Saulės užtemimai
[pic]
Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji ir daliniai.
Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas
Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę
Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.
Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis
Saulės užtemimas.
Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.
Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-
400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose
Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI
amžių. Visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999.08.11. Užtemimo zona praėjo per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir
Rumuniją.
Galaktika
Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė.
Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių:
disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm), sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip
300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi
28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra
Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per
230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė
~1012 M[pic] . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai.
Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius
106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-
8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd.
metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą.
Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masę (žr. Nematomoji medžiaga). Disko objektai kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.
Galaktikos centras
Centrinė Galaktikos sritis, apie kurią sukasi žvaigždės, jų spiečiai, tarpžvaigždiniai debesys ir kiti objektai. Yra Šaulio žvaigždyne su 1950
koordinatėmis: [pic]=17h42.4m29.3s, [pic]=-28[pic]59’17”. Regimajame ir ultravioletiniame spektro ruožuose Galaktikos centras nematomas, nes jį užstoja dideli tankūs dulkių debesys, esantys Šaulio ir Skydo spiralinėse vijose. Apskaičiuota, kad šie debesys susilpnina sklindančią iš Galaktikos centro šviesą bent 25-30 ryškių. Radijo bangų ruože Galaktikos centre stebimas taškinis šaltinis, skleidžiantis sinchrotronines radijo bangas ir vadinamas Šaulio A šaltiniu. Infraraudonuosiuose spinduliuose stebimas
Šaulio A šaltinis ir difuzinis švytėjimas aplink jį, kurį skleidžia žemų temperatūrų žvaigždės ir šilti (300 K) dulkių debesys. Šaulio A šaltinis taip pat skleidžia rentgeno ir gama spindulius. Manoma, kad Galaktikos centre yra maždaug 4 mln. M[pic] juodoji bedugnė, kurią supa 5 šm spindulio jonizuotų dujų verpetas. Nuo 5 šm iki 30 šm nuo centro tęsiasi greit besisukantis tankus neutralių dujų (daugiausia molekulinio vandenilio) ir dulkių diskas, pakrypęs ~20[pic] į Galaktikos plokštumą. Šiame diske yra trys spiralinės vijos, kuriomis disko medžiaga verpetu artėja į centrą ir siurbiama į juodąją bedugnę.
Saulės vėjas
Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-
750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus.
Fotosfera
Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis paviršius. Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į išorę nuo 6000 K iki 4000 K (temperatūros minimumas yra fotosferos sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Fotosferos spektras ištisinis su tamsiomis Fraunhoferio (absorbcijos) linijomis.
Chromosfera
Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko; vid. storis
~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, t-ra pakyla nuo 5000 iki 7500 K; šis sluoksnis susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos sluoksnio t-ra vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-
16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių kelvinų. Chromosferos ir vainiko riboje t-ra pakyla iki 1 mln. K. Išorinis chromosferos sluoksnis susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Chromosferos spektras yra emisinis linijinis; stipriausios linijos – vandenilio H[pic] , jonizuoto kalcio H ir K. Chromosfera matoma visiško Saulės užtemimo metu arba per koronografą. Chromosferas turi t. p. dauguma F, G, K, M spektr. klasių žvaigždžių.
Saulės vainikas
Išorinis labai karštas (~1.5[pic]106 K) ir retas (~109 dalelių/cm3) Saulės atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į
Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais)
formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai.
Saulės dėmės
Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. T-ra 1000-
2000 K žemesnė už fotosferos t-rą, dėl to Saulės dėmės yra 2-5 kartus tamsesnės už fotosferą. Magn. lauko indukcija 0.2-0.3 T. Gyvavimo trukmė nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės pasirodo 30-40[pic] heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausia dėmių būna 10-20[pic]
heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje prie pusiaujo.
Koronografas
Optinis prietaisas. leidžiantis stebėti Saulės vainiką ne visiškųjų užtemimų metu. Koronografe naudojamas neskaidrus juodas diskelis, užstojantis Saulės diską teleskopo reflektoriaus židinio plokštumoje.
Siekiant sumažinti atmosferoje išsklaidytos šviesos įtaką, stebėjimai vykdomi labai aukštuose kalnuose, palydovuose, raketose, balionuose. 1930
išrado B. Lio (Bernard Lyot).
Protuberantai
Dideli tankūs įkaitusių (t-ra ~10 000 K) dujų dariniai, išmesti iš Saulės ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. K) mažo tankio vainiką.
Geriausiai matomi Saulės skritulio kraštuose visiško Saulės užtemimo metu arba per koronografą.
Saulės aktyvumas
Periodiškai kas 11 metų kintantys Saulės atmosferos dariniai ir reiškiniai.
Stiprėjant Saulės aktyvumui, Saulės fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai magn. laukai, kurie po to virsta magn. aktyvumo sritimis. Jose susidaro dėmės, žibintai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai.
Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja
Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Saulės aktyvumo rodiklis yra dėmėtumas, reiškiamas Volfo skaičiumi. Saulės magn. lauko poliškumas pakinta kas 22.3 m. Paskutinius kartus Saulės aktyvumo maksimumai buvo 1980 ir 1990 m, minimumas 1996. Sekantis aktyvumo maksimumas laukiamas 2000-2001.
Merkurijus
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita
47.9 km/s vid. greičiu . Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus
-0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės
Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28[pic]
kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290[pic]C, perihelyje 430[pic]C, neapšviestos pusės t-ra -160[pic]C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės.
Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir
1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė
Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.
Merkurijaus charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |4878 km |
|Paplokštumas |<0.001 |
|Masė |3.302·1023 kg |
| |(0.055 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |5.43 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie |3.63 m/s2 |
|paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |4.3 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |58.646 d |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos|7[pic] |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |87.969 d |
|Sinodinis periodas |115.88 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |69.8 mln. km |
| |46.0 mln. km |
| |57.9 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.206 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |7[pic] |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |222 mln. km |
| |77 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Albedas
Dydis, kuris rodo, kokia dalis elektromagn. spindulių srauto, krintančio į kosm. kūno (planetos, jos palydovo) paviršių, išsisklaido įv. kryptimis.
Likusią dalį spindulių srauto kūno paviršius sugeria. Albedas būna geometrinis ir sferinis. Geometrinis albedas lygus planetos pilnaties fazėje skritulio ir tokio pat dydžio absoliučiai balto plokščio matinio skritulio (ekrano), esančio planetos vietoje ir statmeno regėjimo spinduliui, Žemėje sukurtų apšviestumų santykiui. Sferinis albedas yra geometrinio albedo ir vadinamojo fazės integralo sandauga, charakterizuojanti sferinės formos šviesos atspindį įvairiose fazėse.
Albedas labai priklauso nuo spindulių bangos ilgio.
Venera
Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės.
Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir
Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu . Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48[pic] kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%)
atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis
9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas
Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi
~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K.
Palydovų Venera neturi. Venera žinoma nuo senovės. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjas, atmosferą 1761
M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarppl. stočių (TS)
skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios TS: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10,
1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos
Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.
Veneros charakteristika
|Skersmuo |12 102 km |
|Masė |4.869·1024 kg |
| |(0.815 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |5.24 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |8.87 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |10.4 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|243 d |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |2.6[pic] |
|orbitos | |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |224.7 d |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |583.9 d |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0068 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |3.4[pic] |
|ekliptikos | |
|plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |261 mln. km |
| |38 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Žemė
[pic]
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų . Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus.
Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas.
Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.
Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.
Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria
Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-
10 km gylyje.
Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje.
Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs)
vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-
17 g/cm3).
Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.
Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.
Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas.
Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5[pic] kampu.
Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3·10-
4 T, prie geomagn. polių 0.6·10-4 T.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų).
Žemės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |
|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |
|Paplokštumas |0.003 353 |
|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |
|Masė |5.974·1024 kg |
|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |
|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |
| |9.83235 m/s2 |
|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |
|ašigaliuose | |
|normalusis | |
|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |
|paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |
|(žvaigždinė para) | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |
|ekliptikosplokštumą (1984) | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |
|(žvaigždiniai metai) | |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |152.096 mln. km|
| |147.100 mln. km|
| |149.597 87 mln.|
|afelyje | km |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |
|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |
|plokštumą | |
|Amžius |4.6 mlrd.m. |
Precesija
Lėtas periodinis Žemės (kartu ir dangaus) ašies slinkimas kūgio paviršiumi aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Sukelia Mėnulio ir Saulės traukos poveikis paplokščiai Žemei (masės pertekliui Žemės pusiaujo srityse). Precesijos periodas 25 725 m. Dėl precesijos pavasario ir rudens lygiadienių taškai pasislenka ekliptika iš r. į v. (prieš Saulę)
vid. 50.26″ per 1 m. Saulė ateina į šiuos taškus kasmet vis anksčiau, dėl to atogrąžiniai metai 20 min 24 s trumpesni už žvaigždinius metus.
Nutacija
Maži ir periodiniai precesuojančios Žemės sukimosi ašies svyravimai.
Nutaciją sukelia Mėnulio ir Saulės trikdymai. Dėl nutacijos dangaus ašigaliai 18.6 m. periodu svyruoja ~18″ apie savo vid. padėtį.
Geoidas
Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršius, sutampantis su ramaus vandenyno paviršiumi. Geoido paviršius visuose taškuose statmenas
Žemės gravitacijos jėgos krypčiai. Jei Žemės medžiagos masė būtų pasiskirsčiusi tolygiai, tai geoidas sutaptų su sukimosi elipsoidu. Geoido pusiaujinis skersmuo – 12 756.32 km, ašigalinis skersmuo – 12 713.51 km, paplokštumas 1/298.
Mėnulis
[pic]
Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po
Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink
Žemę skrieja elipsine orbita . 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo
Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu
(27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per
1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2[pic], dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to
Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių.
Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta.
Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130[pic]C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170[pic]C. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn.
lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu
Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo
1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr.
Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar
Prospector.
Mėnulio charakteristika
|Skersmuo |3476 km |
|Masė |7.348·1022|
| |kg |
|Vid. tankis |3.34 g/cm3|
|Laisvojo kritimo pagreitis |1.623 m/s2|
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |2.375 km/s|
|(prie paviršiaus) | |
|Pirmasis kosminis greitis |1.680 km/s|
|(prie paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį ir |27.321661 |
|apskriejimo aplink |d |
|Žemę žvaigždinis periodas | |
|Vienodų fazių kartojimosi |29.530 d |
|vid. periodas (sinodinis | |
|periodas) | |
|Nuotolis nuo Žemės centro: | |
| |405 500 km|
| |363 300 km|
| |384 400 km|
|apogėjuje | |
|perigėjuje | |
|vidutinis | |
|Orbitos vid. ekscentricitetas |0.0549 |
|Orbitos plokštumos vid. posvyris |5.145[pic]|
|į ekliptikos plokštumą | |
|Pusiaujo plokštumos vid. posvyris|6.68[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Matomasis kampinis skersmuo: | |
| |0.559[pic]|
| |0.489[pic]|
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Mėnulio fazės
Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl
Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo.
Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir
Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4
pagrindinės Mėnulio fazės:
jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas – fazė lygi nuliui),
priešpilnis (Mėnulis yra 90[pic] į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),
pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),
delčia (Mėnulis yra 90[pic] į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).
Libracija
Regimasis periodinis Mėnulio svyravimas apie savo ašį arba centrą. Skiriama optinė ir fizinė libracija. Optinę libraciją sukelia Mėnulio skriejimo orbita greičio kitimas (ilgumos libracija), Mėnulio pusiaujo plokštumos pokrypio į orbitos plokštumą kitimas (platumos libracija), stebėtojo vietos
Žemės paviršiuje kitimas (paros, arba paralaksinė, libracija). Fizinę libraciją sukelia Žemės traukos poveikis Mėnulio sukimosi ašiai. Dėl libracijos iš Žemės matoma 59% (o ne 50%) Mėnulio paviršiaus.
Mėnulio užtemimai
[pic]
Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas – iki 1h40m, o dalinis – 2h ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.
Marsas
[pic]
Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu . Geriausiai matomas opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o
Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir
Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas,
Arsija, Askrėja ir Povas), aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių.
Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono
(15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). Planetos geometr. albedas
20%, slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 C, per naktį atšąla iki -100 C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros teorinių modelių Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų plutą. Magn. laukas ~500 kartų silpnesnis negu
Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie
Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių stočių: JAV – Mariner 4
(1965), Mariner 6 ir Mariner 7 (1969), Mariner 9 (1971), Viking ir Viking 2
(1976), Mars Pathfinder (1997), Mars Global Surveyor (1997-1998). SSRS –
Mars 2 ir Mars 3 (1971), Mars 4, Mars 5, Mars 6 ir Mars 7 (1979).
Marso charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |6794.4 km |
|Ašigalinis skersmuo |6754.6 km |
|Paplokštumas |0.0058 |
|Masė |6.419·1023 kg |
| |(0.1074 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |3.93 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |3.71 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |5.02 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|24.62 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |25.2 |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |1.8809 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |779.9 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |249.2 mln. km |
| |206.6 mln. km |
| |227.9 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0934 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |1.85 |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |401.3 mln. km |
| |54.5 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Opozicija
Išorinės planetos viena konfigūracijų, kurios momentu planeta yra arčiausiai Žemės (Saulės ir planetos ekliptinės ilgumos skiriasi 180[pic]).
Olimpo kalnas
[pic]
23 km aukščio ir 600 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis ties Tarsijos ir
Amazonės sričių riba. Kraterio skersmuo – 90 km. Manoma, kad buvo aktyvus prieš 200 mln. metų. Laikomas vienu aukščiausių vulkaninės kilmės kalnų
Saulės sistemoje.
Arsijos kalnas
14 km aukščio ir 485 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne, vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje
Askrėjos kalnas
24 km aukščio ir 460 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne, didžiausias vulkaninės kilmės kalnas Saulės sistemoje.
Povo kalnas
19 km aukščio ir 375 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne.
Vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje
Marinerio slėniai
Marso kanjonų sistema tarp 32-95[pic] v. ilgumos ir 0-17[pic] p. platumos.
Tęsiasi beveik lygiagrečiai pusiaujui ~4000 km. Vietomis kanjonai yra
100 km pločio ir 6 km gylio.
Fobas
[pic]
Didesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas
0.319 d. Netaisyklingos formos (27[pic]22[pic]19 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-
20 m gylio vagų.
[pic]
Vid. tankis 2.2 g/cm3, geometrinis albedas ~6%. Marso opozicijos metu Fobo ryškis būna ~12, jo regimasis nuotolis nuo planetos disko krašto skirtingose opozicijose svyruoja tarp 12″ ir 23″. 1877 atrado A. Holas.
Deimas
[pic]
Mažesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas
1.263 d. Netaisyklingos formos (15[pic]12[pic]11 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.7 g/cm3, geometrinis albedas ~7%. Marso opozicijos metu Deimo ryškis būna ~13, maksimalus regimasis nuotolis nuo planetos disko skirtingose opozicijose tarp 40″ ir 76″. 1877 atrado
A. Holas.
Jupiteris
[pic]
Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink
Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų
Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40″. Jupiterį gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2%
metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno, vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo kristalų ir amonio hidrosulfido. Debesyse matomos ~10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų juostų, ištįsusių lygiagrečiai su pusiauju.
Baltosios juostos yra padidėjusio slėgio sritys, jose dujos kyla aukštyn, o vėjas pučia iš vakarų į rytus. Rudosios juostos yra sumažėjusio slėgio sritys, jose dujos leidžiasi žemyn, o vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis iki 180 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, iš jų labiausiai pastebima yra ovalo formos Raudonoji dėmė, matoma ~22[pic] į p. nuo pusiaujo. Ilgiau gyvuojantys debesų dariniai keičia savo spalvą, formą ir santykinę padėtį. Raudoną, geltoną ir rudą spalvą debesims suteikia amorfinis fosforas, amonio polisulfidai ir siera.
Atmosferoje nuolatos žybčioja žaibai. Jupiterio atmosferos geometrinis albedas lygus 42%. Dėl didelio nuotolio nuo Saulės Jupiteris gauna 27
kartus mažiau šilumos negu Žemė. Jupiterio efektinė t-ra ~135 K. Ji daug aukštesnė už tą t-rą, kurią turėtų atmosfera dėl Saulės kaitinimo. Tai rodo, kad Jupiteris turi vidinių šilumos šaltinių, ir dėl to išspinduliuoja
~2 kartus daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Paviršiuje yra ~17 000 km storio skysto mol. vandenilio sluoksnis, po to eina ~44 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis, centre yra ~10 000 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano ledų branduolys. Centre medžiagos tankis 1.65 g/cm3, t-ra 25 000 K.
Jupiterio magn. laukas ~20 kartų stipresnis negu Žemės. Magn. ašis pasvirusi į sukimosi ašį ~10.5[pic] kampu. Jupiteris turi jonosferą (ji eina iki 3000 km aukščio) ir magnetosferą (į Saulę atgręžtoje pusėje ji eina per 50-100 Jupiterio spindulių). Aplink Jupiterį skrieja 16 palydovų ir plonas smulkių kietų dalelių žiedas (jo plotis ~6000 km, storis ~1 km, išorinio krašto nuotolis nuo Jupiterio paviršiaus ~57 000 km). Jupiteris buvo žinomas jau senovėje. 1610 G. Galilėjas atrado 4 pirmuosius Jupiterio palydovus. Jupiterio tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių ir aparatų skrydżiams prie tolimų planetų. 1973 pro Jupiterį praskriejo JAV
kosm. stotis Pioneer 10, 1994 – Pioneer 11, 1979 – Voyager 1 ir Voyager 2.
1985 Galileo tapo pirmuoju dirbtiniu Jupiterio palydovu. Šios stotys perdavė į Žemę Jupiterio, jo palydovų vaizdų, išmatavo Jupiterio magn.
lauko stiprumą, ištyrė atmosferą, atrado naujų palydovų ir žiedą, patikslino palydovų mases, matmenis, paviršiaus sandarą. Jupiterio palydovai: Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ija, Europa, Ganimedas,
Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė).
Jupiterio charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |142 796 km |
|Ašigalinis skersmuo |133 800 km |
|Paplokštumas |0.063 |
|Masė |1.899·1027 kg |
| |(317.8 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.33 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |23.2 m/s2 |
|pusiaujyje | |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |57.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|9.925 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |3.1[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |11.862 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |398.9 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |816 mln. km |
| |740 mln. km |
| |778 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Ekscentricitetas |0.0485 |
|Orbitos plokštumos posvyris |1.31[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės | |
| |968 mln. km |
| |588 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Metija
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas
0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita.
1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.
Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu.
Adrastėja
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 129 000 km, orbitinis periodas – 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties
Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 25[pic]20[pic]15 km dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.
Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu.
Amaltėja
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 181 300 km, orbitinis periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas,
270[pic]165[pic]150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu.
1892 atrado E. Barnardas.
Tebė
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas
0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 110[pic]90 km. 1979 atrado JAV
tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas nimfos, kurią pagrobė
Dzeusas, vardu.
Ija
[pic]
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas
1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki
600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis
3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.
Europa
[pic]
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas
3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios matosi tamsių linijų – ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po juo – silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis albedas 60%.
Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus, vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas.
Ganimedas
[pic]
Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis periodas 7.155 d., skersmuo – 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%.
Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių.
1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį
Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių padavėju dievams.
Kalista
Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km, orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid.
tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas.
Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų – tai Didžiosios
Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas).
Leda
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta
Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo
Ledos vyro Tindarėjo).
Himalija
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas.
Lisitėja
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas.
Elara
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu.
Karmė
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą.
Pasifė
Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą.
Sinopė
Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km., orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas.
Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas.
Raudonoji dėmė
[pic]
Elipsinis 25 000[pic]14 000 km dydžio Jupiterio atmosferos sūkurys, padidėjusio slėgio sritis (anticiklonas). Matoma 22[pic] į pietus nuo pusiaujo. Debesys sukasi prieš laikrodžio rodyklę ~14 h periodu. 1664
atrado R. Hukas, aprašė Dž. Kasinis.
Saturnas
[pic]
Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės (lent.). Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 9.64 km/s vid. greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus
~500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Nuo paviršiaus link centro iki ~32 000 km gylio eina skysto mol. vandenilio ir helio sluoksnis, po to ~12 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis ir ~16 000 km spindulio silikatų ir metano, amoniako ir vandens ledų branduolys. T-ra centre ~20 000 K, tankis ~13.5 g/cm3.
Saturno efektinė t-ra 97 K, jis išspinduliuoja šilumos 2.5 karto daugiau, negu gauna iš Saulės. Aplink Saturną pusiaujo srityje skrieja kietų dalelių spiečiai Saturno žiedai. Atrasta 18 Saturno palydovų. Saturnas turi magnetosferą, tačiau jo magn. laukas tik kelis kartus stipresnis negu
Žemės. 1979-1981 JAV tarpplanetinės stotys Pioneer 11, Voyager 1 ir
Voyager 2 perdavė į Žemę Saturno, jo žiedų ir palydovų televizijos vaizdų, atrado kelis naujus palydovus, išmatavo Saturno atmosferos chem. sudėtį, magn. lauko stiprumą, palydovų matmenis, ištyrė fiz. savybes, žiedų sandarą. 1997 į Saturną paleista NASA-ESA tarpplanetinė storis Cassini, kuri pasieks Saturną 2004.
Saturno charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |120 660 km |
|Ašigalinis skersmuo |107 400 km |
|Paplokštumas |0.11 |
|Masė |5.684·1026 kg |
| |(95.145 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |0.7 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |9.28 m/s2 |
|(pusiaujyje prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |33.4 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|10.66 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |26.73[pic] |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |29.46 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |378.1 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |1 506 mln. km |
| |1 348 mln. km |
| |1427 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0556 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |2.49[pic] |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |1 658 mln. km |
| |1 196 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Saturno žiedai
Kietų dalelių ir uolų, skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno išsidėstę taip:
D žiedas (67-73 tūkst. km nuo Saturno centro),
C žiedas (73-90 tūkst. km),
B žiedas (91.9-117.4 tūkst. km),
A žiedas (121.9-136.6 tūkst. km),
F žiedas (~140.5 tūkst. km, plotis ~100 km),
G žiedas (~170 tūkst. km),
E žiedas (180-480 tūkst. km).
Tarp A ir B žiedų yra ~4500 km pločio Kasinio tarpas. Tarp B ir C žiedų tarpo beveik nėra. Tarp A ir F žiedų yra ~4000 km pločio „Pionieriaus”
tarpas. Žiedų storis <1 km. Per teleskopą iš Žemės matomi tik šviesūs A ir
B žiedai (jie atspindi ~99% visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C, arba krepinis, žiedas. Žiedai susideda iš ledo gabalų, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000.
Saturno žiedus 1610 pastebėjo G. Galilėjas, bet palaikė juos palydovais.
1656 K. Huigensas įrodė, kad tai žiedai. C žiedą 1848 atrado Dž. F. ir
V. K. Bondai, F žiedą – 1979 JAV tarppl. stotis Pionierius 11, D ir G
žiedus – 1980 JAV tarppl. stotis Voyager 1, E žiedą – 1981 Voyager 2.
Panas
Artimiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 133 570 km, orbitinis periodas 0.575 d., skersmuo apie 20 km. Atrastas 1991 m. tarppl. stočių
Voyager 1 ir Voyager 2 nuotraukose. Pano orbita yra Saturno žiedų Enkės spragoje. Pavadintas pagal senovės graikų piemenų dievą Paną, kuris buvo vaizduojamas pusiau žmogumi, pusiau ožiu.
Atlantas (Saturno palydovas)
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 137 670 km, orbitinis periodas
0.602 d. Netaisyklingos formos 37[pic]34[pic]27 km dydžio. Skrieja prie
Saturno A žiedo išorinio krašto. 1980 atrado tarpplanetinė stotis
Voyager 1. Pavadintas titano Atlanto, laikančio ant savo pečių dangų, vardu.
Prometėjas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 139 350 km, orbitinis periodas
0.613 d., dydis 148[pic]100[pic]68 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties
Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų titano Prometėjo, atnešusių žmonėms dangiškąją ugnį, vardu.
Pandora
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 141 700 km, orbitinis periodas
0.629 d., dydis 110[pic]88[pic]62 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties
Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų mitologinės moters vardu.
Pandorą iš molio nulipdė Hefaistas. Pandora atidarė jai dievų dovanotą indą, iš kurio po pasaulį pasklido nelaimės ir nedorybės. Epimtėjo žmona.
Epimetėjas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 420 km, orbitinis periodas
0.694 d., dydis 194[pic]190[pic]154 km. Kartu su Janu skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfius. 1981 patvirtino tarppl. stotys
Voyager Pavadinta senovės graikų dievaičio vardu. Epitemėjas buvo titano
Japeto sūnus, Prometėjo brolis, Pandoros vyras. Charakterizuojamas kaip „pirma darantis, o po to galvojantis”.
Janas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 470 km, orbitinis periodas
0.695 d., dydis 276[pic]220[pic]160 km. Kartu su Epimetėjumi skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfiusas. 1980-81 patvirtino tarppl.
stotys Voyager. Pavadintas senovės romėnų dievo Jano vardu. Janas turėjo du veidus, žiūrinčius į priešingas puses ir buvo atsakingas už visų veiksmų pradžią ir pabaigą. Jo vardu Romoje taip pat buvo pavadintas pirmasis –
Sausio mėnuo.
Mimas
| |[pic] |
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 185 540 km, orbitinis periodas
0.942 d., dydis 421[pic]395[pic]385 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių, didžiausias turi 130 km skersmenį. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1789 atrado
V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.
Enceladas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 238 040 km, orbitinis periodas
1.37 d., dydis 512[pic]495[pic]488 km. Paviršius yra gryno ledo pluta, vietomis yra nedidelių smūginių kraterių, ilgų plyšių, kanjonų, raukšlių.
Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas beveik 100% (baltesnis už šviežiai iškritusį sniegą). Ryškis 11.7. 1789 atrado V. Heršelis.
Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.
Tetija
[pic]
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., skersmuo 1050 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, didžiausio jų skersmuo 400 km. Beveik visą Tetiją juosia kanjonas. Tetija susideda iš ledo su silikatų priemaiša. Vid. tankis 1.3 g/cm3, geometrinis albedas 80%.
1684 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas graikų titanidės vardu. Tetija –
dievų Gajos ir Urano duktė, titano Okeano sesuo ir žmona.
Telesta
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., dydis 34[pic]28[pic]26 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške
L5. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas vienos iš senovės graikų okeanidžių (vandens nimfų) vardu. Titanų Okeano ir Tetijos duktė.
Kalipsė
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., dydis 34[pic]22[pic]22 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške
L4. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas senovės graikų nimfos vardu. Kalipsė buvo titano Atlanto ir okeanidės Plejonės duktė. Savo saloje
7 metus laikė Odisėją, grįžtantį namo iš Trojos karo.
Dionė
[pic]
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas
2.737 d., skersmuo 1120 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medżiagų priemaiša, daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.44 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1684 atrado Dž. Kasinis. Pavadinta senovės graikų okeanidės vardu. Dionė yra Urano ir Gėjos duktė, deivės Afroditės motina (nuo
Dzeuso).
Elenė
Vienas Saturno palydovų. Skrieja Dionės orbitos Lagranžo taške L4. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., dydis
36[pic]32[pic]30 km. Atrastas 1980 tarppl. stočių Voyager nuotraukose.
Pavadintas senovės graikų gražuolės karalienės vardu. Elena buvo Dzeuso ir
Ledos duktė, gimusi iš gulbės kiaušinio kartu su Poluksu.
Rėja
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 527 040 km, orbitinis periodas
4.518 d., skersmuo 1530 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.33 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1672 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas senovės graikų titanidės vardu. Rėja yra Urano ir Gėjos duktė, dievo Krono žmona, pagimdžiusi daug dievų, tarp jų ir Dzeusą.
Titanas
Didžiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.22 mln. km, orbitinis periodas 15.945 d., skersmuo 5150 km. Turi atmosferą, kuri susideda iš azoto (85%), argono (12%), metano, etano, acetileno, etileno, ciano ir kitų organinių junginių. Paviršių nuolat dengia debesys, kurių t-ra ~70 K, paviršiaus t-ra ~93 K. Vid. tankis 1.9 g/cm3, geometrinis albedas 20%. 1655
atrado K. Huigensas. Pavadintas senovės graikų pirmos kartos dievų – titanų vardu. Šeši titanai ir šešios titanidės buvo Žemės deivės Gėjos ir dangaus dievo Urano vaikai.
Hiperionas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 1.48 mln. km, orbitinis periodas
21.277 d., dydis 405[pic]260[pic]220 km. Paviršius sudarytas iš ledo ir silikatų mišinio, daug smūginių kraterių (kai kurie 50-100 km skersmens), geometrinis albedas ~30%. 1848 atrado Dž. F. Bondas. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Hiperionas Gėjos ir Urano sūnus, savo sesers
Tėjos vyras, dievų Helijo, Selenės ir Ėjos tėvas.
Japetas
Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 3.56 mln. km. orbitinis periodas
79.331 d., skersmuo 1440 km. Paviršių dengia ledo pluta su silikatų priemaiša; daug smūginių kraterių. Japeto pusėje, kuri nukreipta orbitiio judėjimo kryptimi, yra ~400 km skersmens tamsi dėmė; šviesiosios dalies geometrinis albedas 50%, tamsiosios dėmės – 5%. Japeto vid. tankis
1.21 g/cm3. 1671 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Japetas – Gėjos ir Urano sūnus, Prometėjo, Epetimėjo ir
Atlanto tėvas.
Febė
Tolimiausias Saturno palydovas, orbitos spindulys 12.95 mln. km, orbitinis periodas 550.48 d., dydis 230[pic]220[pic]210 km. Paviršius tamsus (geometrinis albedas 5%). Orbita skrieja priešinga kryptimi negu kiti palydovai. 1898 atrado V. H. Pikeringas. Pavadintas vienos iš senovės graikų titanidžių vardu. Febė – Gėjos ir Urano duktė, deivės Letonos motina.
Uranas
[pic]
Saulės sistemos planeta milžinė. Septinta planeta pagal nuotolį nuo Saulės (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 6.80 km/s vid.
greičiu. Opozicijos metu matomas kaip 5.4 ryškio žvaigždė, regimasis kampinis skersmuo 4″. Urano pusiaujo ir orbitos plokštumos sudaro labai didelį kampą, dėl to jo sukimosi ašis yra beveik orbitos plokštumoje;
atrodo, kad Uranas rieda orbita. Atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometr. albedas lygus 50%. Urano efektinė t-ra 54 K. Manoma, kad Urano paviršiuje yra plonas skysto amoniako ir metano sluoksnis; einant gilyn, amoniakas ir metanas virsta ledu, kurio sluoksnis yra ~5500 km storio.
Urano centre turėtų būti ~19 500 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano ledų branduolys. Medžiagos tankis centre ~4.4 g/cm3 t-ra
~11 000 K. Uranas turi 17 gamtinių palydovų ir žiedų sistemą. Uraną 1781
atrado F. V. Heršelis, žiedus – 1977-78 Dž. Eliotas ir kt. 1986 pro Uraną praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2, perdavusi daug duomenų apie
Uraną, jo žiedus ir palydovus.
Urano charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |50 800 km |
|Ašigalinis skersmuo |49 500 km |
|Paplokštumas |~0.025 |
|Masė |8.698·1025 kg |
| |(14.56 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.27 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |~8.4 m/s2 |
|pusiaujyje | |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |~20.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|23.9 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |97.9[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |84.01 m |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |369.66 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |3 005 mln. km |
| |2 735 mln. km |
| |2 870 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.047 |
|Orbitos plokštumos posvyris |0.77[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |3 157 mln. km |
| |2 583 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Urano palydovai
Uranas turi 17 žinomų gamtinių palydovų, dauguma jų atrasta tarppl. stoties
Voyager 2 nuotraukose. Visi Urano palydovai pavadinti V. Šekspyro kūrinių veikėjų vardais, išskyrus Belindą ir Umbrielį, kuriems duoti A. Popo veikėjų vardai.Visi palydovai aprašyti atskirai. Tolstant nuo Urano jie skrieja tokia tvarka: Kordelija, Ofelija, Bianka, Kresida, Desdemona,
Džuljeta, Portija, Rozalinda, Belinda, Pukas, Miranda, Arijelis, Umbrielis,
Titanija, Oberonas. Du nauji palydovai atrasti 1997.09. Pirmasis iš jų laikinai pavadintas 1997 U1, yra 80 km skersmens, antrasis – 1997 U2 yra
160 km skersmens. Abu skrieja priešinga kryptimi negu kiti Urano palydovai
6 ir 8 mln. km atstume nuo Urano.
Kordelija
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 49 770 km, orbitinis periodas
0.336 d., skersmuo 26 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Karalius Lyras Lyro dukters vardu.
Ofelija
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 53 800 km, orbitinis periodas
0.377 d., skersmuo 30 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Hamletas Hamleto nuotakos vardu.
Bianka
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 59 170 km, orbitinis periodas
0.435 d., skersmuo 42 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Užsispyrėlės sutramdymas veikėjos vardu.
Kresida
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 61 780 km, orbitinis periodas
0.465 d., skersmuo 62 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Troilas ir Kresida veikėjos vardu.
Desdemona
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 62 680 km, orbitinis periodas
0.476 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2”
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Otelas Otelo žmonos vardu.
Džuljeta
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 64 350 km, orbitinis periodas
0.494 d., skersmuo 84 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Romeo ir Džuljeta veikėjos vardu.
Portija
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 66 080 km, orbitinis periodas
0.515 d., skersmuo 108 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Julius Cezaris veikėjos vardu.
Rozalinda
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 69 940 km, orbitinis periodas
0.560 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Kaip jums patinka veikėjos vardu.
Pukas
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 86 000 km, apskriejimo periodas
0.764 paros, skersmuo 154 km. Atrastas 1985 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio nakties sapnas piktos dvasios vardu.
Miranda
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 129 400 km, orbitinis periodas
1.413 d., skersmuo 472 km, vid. tankis 1.3 g/cm3. 1948 atrado Dž. Koiperis.
Pavadintas V. Šekspyro komedijos Daug triukšmo dėl nieko veikėjos vardu.
Umbrielis
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 266 300 km, orbitinis periodas
4.144 d., skersmuo 1172 km, vid. tankis 1.44 g/cm3, paviršiaus geometrinis albedas 18%. Daug kraterių, didžiausias 100 km skersmens. 1851 atrado
V. Laselis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Daug triukšmo dėl nieko piktosios dvasios vardu.
Titanija
Didžiausias Urano palydovas. Orbitos spindulys 435 900 km, orbitinis periodas 8.706 d., skersmuo 1580 km, vid. tankis 1.6 g/cm3. Paviršiuje daug mažų kraterių ir keli dideli, vienas jų 200 km skersmens. Taip pat matyti ištisas sprūdžių tinklas, kai kurie jų yra iki 5 km gylio ir 1500 km ilgio.
1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio nakties sapnas fėjų karalienės vardu.
Oberonas
Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 583 500 km, orbitinis periodas
13.46 d., skersmuo 1524 km, vid. tankis 1.5 g/cm3. Paviršiuje matyti keli dideli krateriai su šviesiais spinduliais ir tamsiais dugnais. Oberone taip pat yra dideli kalnai, iškylantys iki 6 km aukščio su stačiais šlaitais.
1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio nakties sapnas fėjų karaliaus vardu.
Voyager 2
NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1977.08.20. Praskriejo pro Jupiterį
1979.07.09, pro Saturną 1981.08.25., pro Uraną 1986.01.24 ir pro Neptūną
1989.08.24. Neptūno gravitacijos laukas pasuko stoties trajektoriją 48[pic]
kampu į pietus nuo ekliptikos plokštumos. 1997 pabaigoje stotis buvo už
53 av nuo Saulės, tolsta 15.9 km/s greičiu į tarpžvaigždinę erdvę. Yra p.
dangaus pusrutulyje ties Pietinio Vainiko, Šaulio ir Telekopo žvaigždynų riba. Judėjimo kryptis – link Teleskopo ir Povo žvaigždynų.
Neptūnas
[pic]
Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink
Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vid. greičiu (lent.). Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5″ kampu. Neptūno atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%.
Neptūno efektinė t-ra 38 K. Paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, o centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4.8 g/cm3, t-ra 12 000 K. Turi 8
gamtinius palydovus. Neptūną 1846 atrado J. G. Gale ~1[pic] nuotoliu nuo tos vietos kurią iš Urano judėjimo trikdymų apskaičiavo U. Leverjė ir
Dž. Adamsas. 1989 pro Neptūną praskriejo JAV tarppl. stotis Voyager 2.
Neptūno charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |48 600 km |
|Ašigalinis skersmuo |47 500 km |
|Paplokštumas |0.023 |
|Masė |1.028·1026 kg |
| |(17.2 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.71 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis pusiaujyje|11.5 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |23.7 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |18.2 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |29[pic] |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |164.8 m. |
|Sinodinis periodas |367.49 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |4 537 mln. km |
| |4 456 mln. km |
| |4 509 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.007 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |1.78[pic] |
|ekliptiką | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |4 689 mln. km |
| |4 304 mln. km |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
Neptūno palydovai
Neptūno planeta turi šiuos žinomus palydovus (išvardinti tolstant nuo
Neptūno): Najada, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa, Protėjas, Tritonas ir
Nereidė. Palydovai aprašyti atskiruose straipsniuose.
Najada
Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 48 230 km, orbitinis periodas
0.30 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1989 trappl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų nimfų, globojusių upes, ežerus ir šaltinius, vardu.
Talasa
Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 50 070 km, orbitinis periodas
0.31 d., skersmuo 80 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų deivės vardu.
Despina
Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 52 530 km, orbitinis periodas
0.33 d., skersmuo 150 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2”
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo Poseidono ir derlingumo deivės Demetros dukters vardu.
Galatėja
Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 61 950 km, orbitinis periodas
0.40 d., skersmuo 160 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo Poseidono palydovių, vardu.
Larisa
Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 73 550 km, orbitinis periodas
0.55 d., dydis 208[pic]178 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių graikų jūrų dievo mylimosios, vardu.
Protėjas
Antrasis pagal dydį Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 117 640 km, orbitinis periodas 1.12 d. dydis 436[pic]416[pic]402 km. Atrastas 1989
tarppl. stoties Voyager 2 nuotraukose. Pietiniame palydovo pusrutulyje matoma didelė įduba, turinti apie 250 km skersmenį ir 10 km gylį. Paviršius labai nelygus, yra kraterių. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo, Okeano ir Tetijos sūnaus, vardu.
Nereidė
Tolimiausias Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 5.51 mln. km, orbitinis periodas 359.4 d., skersmuo 340 km. 1949 atrado G. P. Koiperis.
Tritonas
[pic]
Didžiausias Neptūno palydovas. Orbita skrieja priešinga kryptimi negu
Neptūnas sukasi apie ašį. Orbitos spindulys 354 590 km, orbitinis periodas
5.877 d., skersmuo 2720 km. Turi azoto atmosferą su nedideliu metano kiekiu. P. ašigalio sritį dengia azoto sniego ir ledo sluoksnis. Paviršiuje yra kraterių. Paviršius gana lygus, be kalnų, bet yra ilgų plyšių iki 80 km pločio. Rasta geizerių, išmetančių skystą azotą iki 8 km aukščio.
Paviršiaus t-ra 37 K. Vid. tankis 4.5 g/cm3. 1846 atrado V. Laselis.
Pavadintas vieno iš senovės graikų jūros dievų vardu. Tritonas buvo
Poseidono ir jūrų nimfos (nereidės) Amfitritės sūnus. Buvo vaizduojamas panašiu į žmogų, bet su žuvies uodega vietoj kojų.
Plutonas
[pic]
Saulės sistemos planeta, skriejanti toliausiai nuo Saulės (išskyrus perihelį). Aplink Saulę skrieja ištįsusia elipsine orbita (lent.) 4.74 km/s vid. greičiu. Perihelyje būna arčiau Saulės negu Neptūnas; šiame amžiuje
Plutonas buvo perihelyje 1989 m. (1979-1999 bus arčiau negu Neptūnas).
Plutonas yra mažiausia Saulės sistemos planeta. Galima pamatyti tik per didelį teleskopą, nes didžiausias regimasis spindesys lygus 14.7 ryškio;
kampinis skersmuo 0.11″. Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į ekliptiką didžiausiu kampu iš visų planetų, dėl to iš Žemės jis kartais matomas už
Zodiako juostos. Plutono efektinė t-ra ~32 K. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas. Būdamas perihelyje, turi metano atmosferą, slėgis prie paviršiaus ~1.5[pic]10-4 Žemės atmosferos slėgio. Aplink
Plutoną skrieja palydovas Charonas. Plutoną 1930 atrado K. Tombas.
Plutono charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |~3000 km |
|Masė |~1.4[pic]10|
| |22 kg |
|Vid. tankis |1 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |~0.4 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |~0.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|6.387 d |
|periodas | |
|Sukimosi ašies posvyris į |>70[pic] |
|orbitos | |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |250.3 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |366.74 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |7 428 mln. |
| |km |
| |4 456 mln. |
|afelyje |km |
|perihelyje |5 942 mln. |
|vidutinis |km |
|Orbitos ekscentricitetas |0.250 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |17.15[pic] |
|ekliptikos | |
|plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |7 580 mln. |
| |km |
| |4 804 mln. |
|didžiausias |km |
|mažiausias | |
Charonas
[pic]
Plutono palydovas. Orbitos spindulys 19 130 km, orbitinis periodas 6.39 d.
Charono orbitos plokštuma beveik statmena Plutono orbitos aplink Saulę plokštumai. Skersmuo 1270 km. Paviršių dengia metano ledas. 1978 atrado
Dž. Kristis ir R. S. Haringtonas. Pavadintas senovės graikų mitologinio irklininko vardu. Charonas valtimi perkeldavo dvasias per požeminę Stikso upę dievo Plutono teismui.