Saulės sistema

Turinys

1. Saulės
sistema.......................
..............2 psl.
2.
Saulė.........................
..................3 psl.
3.
Merkurijus......................
................9 psl.
4.
Venera........................
.................10 psl.
5.
Žemė........................
................12 psl.
6.
Mėnulis.......................
.................15 psl.
7.
Marsas........................
.................18 psl.
8.
Jupiteris.......................
.................23 psl.
9.
Saturnas........................
................31 psl.
10.
Uranas........................
................40 psl.
11.
Neptūnas........................
...............45 psl.
12.
Plutonas........................
................49 psl.

Saulės sistema

Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai,
asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų
gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys,
matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai
lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio
kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av – sferinis Orto kometų debesis. Šio
debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos
jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga. Visų Saulės
sistemos kūnų masė lygi 2·1030 kg; 99.85% šios masės sutelkta Saulėje
(lent.). Planetos skrieja aplink Saulę elipsinėmis orbitomis, kurių
plokštumos pasvirusios mažu kaampu į ekliptiką; didžiausią posvyrį į
ekliptiką (17.15[pic]) turi Plutono orbita. Saulės sukimosi apie ašį ir
planetų skriejimo aplink Saulę kryptys sutampa. Artimiausių žvaigždžių
atžvilgiu Saulės sistema juda 19.7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno
kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik
apskritimine orbita 220 km/s greičiu; orbitinis periodas ~230 mln. m.

Saulės sistemos kūnų masės ir skersmenys
| |Skaiči|Bendra masė |Skersmuo |
| |us |(Žemės masės |(km) |
| | |vienetais) | |
|Saulės |1 |332 959.5 |1 392 530 |
|Planetų |9 |456 |3000-142 600|
|Palydovų|63 |0.12 |10-5260 |
|Asteroid|~6000 |0.001 |1-1020 |
|ų | | | |
|Kometoid|1012 |100 |150 |
|ų | | | |
|Meteoroi| |~10-6 |<1 |
|dų | | | |

Planeta

Didelės masės ir didelių matmenų šaltas kosm. kūnas, skriejantis aplink
žvaigždę (Saulės sistemoje – aplink Saulę). Šviečia tik atspindėta
žvaigždės šviesa. Kitų žvvaigždžių (išskyrus Saulės) planetų iš Žemės
negalima įžiūrėti; apie tų planetų buvimą sužinoma iš žvaigždžių radialinių
greičių ir savųjų judėjimų pokyčių, kuriuos sukelia planetos.

Žinomos devynios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera (vidinės),
Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas (išorinės).
Dauguma išorinių planetų (išskyrus Ma

arsą ir Plutoną) yra planetos milžinės.
Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties
danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.
Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, nes jo didžiausias spindesys
tėra 5.4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7.6 ryškio, Plutono –
14.7 ryškio. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos
plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Plutonas (17.15[pic]) ir
Merkurijus (7[pic]), kitų planetų šis kampas <3.5[pic]. Vidinės planetos
visuomet yra netoli Saulės: Merkurijus nutolsta nuo jos ne daugiau kaip
28[pic] kampu, Venera – 48[pic]. Išorinės planetos ir Žemė turi palydovų,
Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – dar ir žiedus.

Lietuviškas planetos pavadinimas – žvėrynė.

Saulė

Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės
sistemos kūnas. Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos)
geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš
Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis pllazmos rutulys. Jo
centre yra 0.35 R[pic] spindulio šerdis, kurioje vyksta termobrand.
protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė
netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10-14 M[pic] per 1 m.). Maždaug
tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 160 g/cm3,
slėgis 2·1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R[pic] storio
sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis
~0.15 R[pic] storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra
~1.1 mln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą
konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės
paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi ma

atomas
blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis
vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti
skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos
sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio
(74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų
atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra
Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje
chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius.
Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima
matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas,
sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių,
žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta
(Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija
vidutiniškai lygi (1-2)·10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės
paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.

Saulės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |1 392 530 km |
| |(109.16 Žemės |
| |pusiaujo skersmens)|
|Ašigalinis skersmuo |1 392 386 km |
|Matomasis kampinis skersmuo: | |
| |0.542 |
| |0.524 |
| | |
|perigėjuje | |
|apogėjuje | |
| | |
|Paplokštumas |0.00010 |
|Masė |1.9891·1030 kg |
| |(332 959.5 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.41 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |273.98 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |617.7 km/s |
|Apsisisukimo apie ašį žvaigžd. periodas: | |
| |  |
| |25 d |
| |30 d |
|pusiaujyje | |
|ašigalinėse srityse | |
| | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |7.25[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Paviršiaus efektinė t-ra |5780 K |
|Regimasis vizualinis ryškis |-26.7 |
|Absoliutinis vizualinis ryškis |4.79 |
|Šviesis (spinduliavimo galia) |3.84·1026 W |
|Skriejimo aplink Galaktikos |230 mln. m. |
|centrą periodas | |
|Skriejimo aplink Galaktikos |220 km/s |
|centrą greitis | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |149.6 mln. km |
| |152.1 mln. km |
| |147.1 mln. km |
|vidutinis | |
|didžiausias | |
|mažiausias

| |
| | |

Saulės užtemimai

[pic]
Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji
ir daliniai.

Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus
ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas
Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas
pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės
užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų
į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę
Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia
visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.

Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės
kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis
Saulės užtemimas.

Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia
tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.

Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-
400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose
Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės
užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI
amžių. Visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999.08.11. Užtemimo zona
praėjo per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir
Rumuniją.

Galaktika

Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė.
Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių:
disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm),
sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip
300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nu

utolusi
28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra
Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis
tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos
disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per
230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė
~1012 M[pic] . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir
sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi
daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro
vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai.
Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos
sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi
jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius
106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-
8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės
žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd.
metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis
elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą.
Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir
krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų
chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų
kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties
nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir
tarpžvaigždinės medžiagos masę (žr. Nematomoji medžiaga). Disko objektai
kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.

Galaktikos centras

Centrinė Galaktikos sritis, apie kurią sukasi žvaigždės, jų spiečiai,
tarpžvaigždiniai debesys ir kiti objektai. Yra Šaulio žvaigždyne su 1950
koordinatėmis: [pic]=17h42.4m29.3s, [pic]=-28[pic]59’17”. Regimajame ir
ultravioletiniame spektro ruožuose Galaktikos centras nematomas, nes jį
užstoja dideli tankūs dulkių debesys, esantys Šaulio ir Skydo spiralinėse
vijose. Apskaičiuota, kad šie debesys susilpnina sklindančią iš Galaktikos
centro šviesą bent 25-30 ryškių. Radijo bangų ruože Galaktikos centre
stebimas taškinis šaltinis, skleidžiantis sinchrotronines radijo bangas ir
vadinamas Šaulio A šaltiniu. Infraraudonuosiuose spinduliuose stebimas
Šaulio A šaltinis ir difuzinis švytėjimas aplink jį, kurį skleidžia žemų
temperatūrų žvaigždės ir šilti (300 K) dulkių debesys. Šaulio A šaltinis
taip pat skleidžia rentgeno ir gama spindulius. Manoma, kad Galaktikos
centre yra maždaug 4 mln. M[pic] juodoji bedugnė, kurią supa 5 šm spindulio
jonizuotų dujų verpetas. Nuo 5 šm iki 30 šm nuo centro tęsiasi greit
besisukantis tankus neutralių dujų (daugiausia molekulinio vandenilio) ir
dulkių diskas, pakrypęs ~20[pic] į Galaktikos plokštumą. Šiame diske yra
trys spiralinės vijos, kuriomis disko medžiaga verpetu artėja į centrą ir
siurbiama į juodąją bedugnę.

Saulės vėjas

Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas,
sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-
750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus.
Fotosfera

Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio
išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis
paviršius. Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į
išorę nuo 6000 K iki 4000 K (temperatūros minimumas yra fotosferos
sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Fotosferos spektras ištisinis su
tamsiomis Fraunhoferio (absorbcijos) linijomis.

Chromosfera

Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko; vid. storis
~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja
nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, t-ra pakyla nuo 5000 iki 7500 K; šis sluoksnis
susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos
sluoksnio t-ra vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-
16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių kelvinų. Chromosferos ir
vainiko riboje t-ra pakyla iki 1 mln. K. Išorinis chromosferos sluoksnis
susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Chromosferos spektras yra
emisinis linijinis; stipriausios linijos – vandenilio H[pic] , jonizuoto
kalcio H ir K. Chromosfera matoma visiško Saulės užtemimo metu arba per
koronografą. Chromosferas turi t. p. dauguma F, G, K, M spektr. klasių
žvaigždžių.

Saulės vainikas

Išorinis labai karštas (~1.5[pic]106 K) ir retas (~109 dalelių/cm3) Saulės
atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į
Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba
nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos
sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik
sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais)
formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno
spinduliai.

Saulės dėmės

Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės
centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. T-ra 1000-
2000 K žemesnė už fotosferos t-rą, dėl to Saulės dėmės yra 2-5 kartus
tamsesnės už fotosferą. Magn. lauko indukcija 0.2-0.3 T. Gyvavimo trukmė
nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki
kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba
grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės
pasirodo 30-40[pic] heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau
jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausia dėmių būna 10-20[pic]
heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje
prie pusiaujo.

Koronografas

Optinis prietaisas. leidžiantis stebėti Saulės vainiką ne visiškųjų
užtemimų metu. Koronografe naudojamas neskaidrus juodas diskelis,
užstojantis Saulės diską teleskopo reflektoriaus židinio plokštumoje.
Siekiant sumažinti atmosferoje išsklaidytos šviesos įtaką, stebėjimai
vykdomi labai aukštuose kalnuose, palydovuose, raketose, balionuose. 1930
išrado B. Lio (Bernard Lyot).

Protuberantai

Dideli tankūs įkaitusių (t-ra ~10 000 K) dujų dariniai, išmesti iš Saulės
ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. K) mažo tankio vainiką.
Geriausiai matomi Saulės skritulio kraštuose visiško Saulės užtemimo metu
arba per koronografą.

Saulės aktyvumas

Periodiškai kas 11 metų kintantys Saulės atmosferos dariniai ir reiškiniai.
Stiprėjant Saulės aktyvumui, Saulės fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai
magn. laukai, kurie po to virsta magn. aktyvumo sritimis. Jose susidaro
dėmės, žibintai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai.
Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja
Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Saulės aktyvumo
rodiklis yra dėmėtumas, reiškiamas Volfo skaičiumi. Saulės magn. lauko
poliškumas pakinta kas 22.3 m. Paskutinius kartus Saulės aktyvumo
maksimumai buvo 1980 ir 1990 m, minimumas 1996. Sekantis aktyvumo
maksimumas laukiamas 2000-2001.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita
47.9 km/s vid. greičiu . Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus
-0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės
Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą
ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28[pic]
kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir
mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio,
deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės
apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290[pic]C, perihelyje 430[pic]C,
neapšviestos pusės t-ra -160[pic]C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km
spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir
granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės.
Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir
1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė
Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.
Merkurijaus charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |4878 km |
|Paplokštumas |<0.001 |
|Masė |3.302·1023 kg |
| |(0.055 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |5.43 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie |3.63 m/s2 |
|paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |4.3 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |58.646 d |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos|7[pic] |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |87.969 d |
|Sinodinis periodas |115.88 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |69.8 mln. km |
| |46.0 mln. km |
| |57.9 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.206 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |7[pic] |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |222 mln. km |
| |77 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Albedas

Dydis, kuris rodo, kokia dalis elektromagn. spindulių srauto, krintančio į
kosm. kūno (planetos, jos palydovo) paviršių, išsisklaido įv. kryptimis.
Likusią dalį spindulių srauto kūno paviršius sugeria. Albedas būna
geometrinis ir sferinis. Geometrinis albedas lygus planetos pilnaties
fazėje skritulio ir tokio pat dydžio absoliučiai balto plokščio matinio
skritulio (ekrano), esančio planetos vietoje ir statmeno regėjimo
spinduliui, Žemėje sukurtų apšviestumų santykiui. Sferinis albedas yra
geometrinio albedo ir vadinamojo fazės integralo sandauga,
charakterizuojanti sferinės formos šviesos atspindį įvairiose fazėse.
Albedas labai priklauso nuo spindulių bangos ilgio.

Venera

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės.
Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir
Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio,
didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita
orbita 35 km/s vid. greičiu . Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga
kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne
didesniu kaip 48[pic] kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei
patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai
tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%)
atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros
dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros
paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų
sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm
dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis
9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią
aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros
atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria
kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima
kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės
žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas
Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie
paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas,
kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės
magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi
~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km
storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K.
Palydovų Venera neturi. Venera žinoma nuo senovės. Veneros fazes (matomos
skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjas, atmosferą 1761
M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarppl. stočių (TS)
skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių
fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus
televizijos vaizdų įvairios TS: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10,
1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos
Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.

Veneros charakteristika
|Skersmuo |12 102 km |
|Masė |4.869·1024 kg |
| |(0.815 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |5.24 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |8.87 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |10.4 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|243 d |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |2.6[pic] |
|orbitos | |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |224.7 d |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |583.9 d |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0068 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |3.4[pic] |
|ekliptikos | |
|plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |261 mln. km |
| |38 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Žemė

[pic]

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra
pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų . Aplink Saulę
skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per
metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d.,
toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie
ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą,
dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios
klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės
sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per
ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas.
Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė
susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų
geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.

Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%),
argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų
dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano,
ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo
garų yra 0.01%.

Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės
prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai,
aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria
Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-
10 km gylyje.

Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta
sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos
apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija,
arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno
sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje.

Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos
tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio
branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs)
vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-
17 g/cm3).

Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų),
kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.
Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas.
Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5[pic] kampu.
Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami
geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3·10-
4 T, prie geomagn. polių 0.6·10-4 T.

Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du
nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio
libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų).

Žemės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |
|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |
|Paplokštumas |0.003 353 |
|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |
|Masė |5.974·1024 kg |
|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |
|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |
|                                |9.83235 m/s2 |
|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |
|ašigaliuose | |
|normalusis | |
| | |
|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |
|paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |
|(žvaigždinė para) | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |
|ekliptikosplokštumą (1984) | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |
|(žvaigždiniai metai) | |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |152.096 mln. km|
| |147.100 mln. km|
| |149.597 87 mln.|
|afelyje | km |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |
|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |
|plokštumą | |
|Amžius |4.6 mlrd.m. |

Precesija

Lėtas periodinis Žemės (kartu ir dangaus) ašies slinkimas kūgio paviršiumi
aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Sukelia Mėnulio
ir Saulės traukos poveikis paplokščiai Žemei (masės pertekliui Žemės
pusiaujo srityse). Precesijos periodas 25 725 m. Dėl precesijos pavasario
ir rudens lygiadienių taškai pasislenka ekliptika iš r. į v. (prieš Saulę)
vid. 50.26″ per 1 m. Saulė ateina į šiuos taškus kasmet vis anksčiau, dėl
to atogrąžiniai metai 20 min 24 s trumpesni už žvaigždinius metus.

Nutacija

Maži ir periodiniai precesuojančios Žemės sukimosi ašies svyravimai.
Nutaciją sukelia Mėnulio ir Saulės trikdymai. Dėl nutacijos dangaus
ašigaliai 18.6 m. periodu svyruoja ~18″ apie savo vid. padėtį.

Geoidas

Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršius, sutampantis su
ramaus vandenyno paviršiumi. Geoido paviršius visuose taškuose statmenas
Žemės gravitacijos jėgos krypčiai. Jei Žemės medžiagos masė būtų
pasiskirsčiusi tolygiai, tai geoidas sutaptų su sukimosi elipsoidu. Geoido
pusiaujinis skersmuo – 12 756.32 km, ašigalinis skersmuo – 12 713.51 km,
paplokštumas 1/298.

Mėnulis

[pic]

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po
Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink
Žemę skrieja elipsine orbita . 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir
ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo
Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu
(27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės
užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per
1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2[pic], dėl to kiekvieną
tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių
atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio
sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to
Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma
daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio
skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos
jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie
pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose,
tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu
nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų
veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo
paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų
ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista
iki 130[pic]C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170[pic]C. Pasak Mėnulio
sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų
mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km,
branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn.
lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu
Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio
sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir
geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir
brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius
svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo
1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr.
Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar
Prospector.

Mėnulio charakteristika
|Skersmuo |3476 km |
|Masė |7.348·1022|
| |kg |
|Vid. tankis |3.34 g/cm3|
|Laisvojo kritimo pagreitis |1.623 m/s2|
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |2.375 km/s|
|(prie paviršiaus) | |
|Pirmasis kosminis greitis |1.680 km/s|
|(prie paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį ir |27.321661 |
|apskriejimo aplink |d |
|Žemę žvaigždinis periodas | |
|Vienodų fazių kartojimosi |29.530 d |
|vid. periodas (sinodinis | |
|periodas) | |
|Nuotolis nuo Žemės centro: |  |
| |405 500 km|
| |363 300 km|
| |384 400 km|
|apogėjuje | |
|perigėjuje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos vid. ekscentricitetas |0.0549 |
|Orbitos plokštumos vid. posvyris |5.145[pic]|
|į ekliptikos plokštumą | |
|Pusiaujo plokštumos vid. posvyris|6.68[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Matomasis kampinis skersmuo: |  |
| |0.559[pic]|
| |0.489[pic]|
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Mėnulio fazės

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl
Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo.
Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir
Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4
pagrindinės Mėnulio fazės:

jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį,
nematomas – fazė lygi nuliui),

priešpilnis (Mėnulis yra 90[pic] į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu
laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),

pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja
vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),

delčia (Mėnulis yra 90[pic] į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku,
matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).

Libracija

Regimasis periodinis Mėnulio svyravimas apie savo ašį arba centrą. Skiriama
optinė ir fizinė libracija. Optinę libraciją sukelia Mėnulio skriejimo
orbita greičio kitimas (ilgumos libracija), Mėnulio pusiaujo plokštumos
pokrypio į orbitos plokštumą kitimas (platumos libracija), stebėtojo vietos
Žemės paviršiuje kitimas (paros, arba paralaksinė, libracija). Fizinę
libraciją sukelia Žemės traukos poveikis Mėnulio sukimosi ašiai. Dėl
libracijos iš Žemės matoma 59% (o ne 50%) Mėnulio paviršiaus.

Mėnulio užtemimai

[pic]
Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio
užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos
nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto
didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai
ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas – iki 1h40m, o dalinis – 2h
ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna
dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys
sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas,
tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį apšviečia Žemės
atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.

Marsas

[pic]

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę
skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu . Geriausiai matomas
opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o
Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja
vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir
Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas
matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug
kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių
skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas,
Arsija, Askrėja ir Povas), aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių
plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų
sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso p. pusrutulis ~3 km
aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių.
Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono
(15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). Planetos geometr. albedas
20%, slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės
paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš
ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus
t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 C, per
naktį atšąla iki -100 C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s),
kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros
teorinių modelių Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies
sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km
storio granito ir bazaltų plutą. Magn. laukas ~500 kartų silpnesnis negu
Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie
Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių stočių: JAV – Mariner 4
(1965), Mariner 6 ir Mariner 7 (1969), Mariner 9 (1971), Viking ir Viking 2
(1976), Mars Pathfinder (1997), Mars Global Surveyor (1997-1998). SSRS –
Mars 2 ir Mars 3 (1971), Mars 4, Mars 5, Mars 6 ir Mars 7 (1979).

Marso charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |6794.4 km |
|Ašigalinis skersmuo |6754.6 km |
|Paplokštumas |0.0058 |
|Masė |6.419·1023 kg |
| |(0.1074 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |3.93 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |3.71 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |5.02 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|24.62 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |25.2 |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |1.8809 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |779.9 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |249.2 mln. km |
| |206.6 mln. km |
| |227.9 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0934 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |1.85 |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |401.3 mln. km |
| |54.5 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Opozicija

Išorinės planetos viena konfigūracijų, kurios momentu planeta yra
arčiausiai Žemės (Saulės ir planetos ekliptinės ilgumos skiriasi 180[pic]).

Olimpo kalnas

[pic]

23 km aukščio ir 600 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis ties Tarsijos ir
Amazonės sričių riba. Kraterio skersmuo – 90 km. Manoma, kad buvo aktyvus
prieš 200 mln. metų. Laikomas vienu aukščiausių vulkaninės kilmės kalnų
Saulės sistemoje.

Arsijos kalnas

14 km aukščio ir 485 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne,
vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje

Askrėjos kalnas

24 km aukščio ir 460 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne,
didžiausias vulkaninės kilmės kalnas Saulės sistemoje.

Povo kalnas

19 km aukščio ir 375 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne.
Vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje

Marinerio slėniai

Marso kanjonų sistema tarp 32-95[pic] v. ilgumos ir 0-17[pic] p. platumos.
Tęsiasi beveik lygiagrečiai pusiaujui ~4000 km. Vietomis kanjonai yra
100 km pločio ir 6 km gylio.

Fobas

[pic]

Didesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas
0.319 d. Netaisyklingos formos (27[pic]22[pic]19 km). Paviršiuje daug
smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-
20 m gylio vagų.

[pic]

Vid. tankis 2.2 g/cm3, geometrinis albedas ~6%. Marso opozicijos metu Fobo
ryškis būna ~12, jo regimasis nuotolis nuo planetos disko krašto
skirtingose opozicijose svyruoja tarp 12″ ir 23″. 1877 atrado A. Holas.

Deimas

[pic]

Mažesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas
1.263 d. Netaisyklingos formos (15[pic]12[pic]11 km). Paviršiuje daug
smūginių kraterių. Vid. tankis 1.7 g/cm3, geometrinis albedas ~7%. Marso
opozicijos metu Deimo ryškis būna ~13, maksimalus regimasis nuotolis nuo
planetos disko skirtingose opozicijose tarp 40″ ir 76″. 1877 atrado
A. Holas.

Jupiteris

[pic]

Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink
Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito
sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį
teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų
Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40″. Jupiterį gaubia
tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2%
metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno,
vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo
kristalų ir amonio hidrosulfido. Debesyse matomos ~10 porų pakaitomis
einančių rudų ir baltų juostų, ištįsusių lygiagrečiai su pusiauju.
Baltosios juostos yra padidėjusio slėgio sritys, jose dujos kyla aukštyn, o
vėjas pučia iš vakarų į rytus. Rudosios juostos yra sumažėjusio slėgio
sritys, jose dujos leidžiasi žemyn, o vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo
greitis iki 180 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro
sūkuriai, iš jų labiausiai pastebima yra ovalo formos Raudonoji dėmė,
matoma ~22[pic] į p. nuo pusiaujo. Ilgiau gyvuojantys debesų dariniai
keičia savo spalvą, formą ir santykinę padėtį. Raudoną, geltoną ir rudą
spalvą debesims suteikia amorfinis fosforas, amonio polisulfidai ir siera.
Atmosferoje nuolatos žybčioja žaibai. Jupiterio atmosferos geometrinis
albedas lygus 42%. Dėl didelio nuotolio nuo Saulės Jupiteris gauna 27
kartus mažiau šilumos negu Žemė. Jupiterio efektinė t-ra ~135 K. Ji daug
aukštesnė už tą t-rą, kurią turėtų atmosfera dėl Saulės kaitinimo. Tai
rodo, kad Jupiteris turi vidinių šilumos šaltinių, ir dėl to išspinduliuoja
~2 kartus daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Jupiteris neturi
kieto paviršiaus. Paviršiuje yra ~17 000 km storio skysto mol. vandenilio
sluoksnis, po to eina ~44 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis,
centre yra ~10 000 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano
ledų branduolys. Centre medžiagos tankis 1.65 g/cm3, t-ra 25 000 K.
Jupiterio magn. laukas ~20 kartų stipresnis negu Žemės. Magn. ašis
pasvirusi į sukimosi ašį ~10.5[pic] kampu. Jupiteris turi jonosferą (ji
eina iki 3000 km aukščio) ir magnetosferą (į Saulę atgręžtoje pusėje ji
eina per 50-100 Jupiterio spindulių). Aplink Jupiterį skrieja 16 palydovų
ir plonas smulkių kietų dalelių žiedas (jo plotis ~6000 km, storis ~1 km,
išorinio krašto nuotolis nuo Jupiterio paviršiaus ~57 000 km). Jupiteris
buvo žinomas jau senovėje. 1610 G. Galilėjas atrado 4 pirmuosius Jupiterio
palydovus. Jupiterio tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių
ir aparatų skrydżiams prie tolimų planetų. 1973 pro Jupiterį praskriejo JAV
kosm. stotis Pioneer 10, 1994 – Pioneer 11, 1979 – Voyager 1 ir Voyager 2.
1985 Galileo tapo pirmuoju dirbtiniu Jupiterio palydovu. Šios stotys
perdavė į Žemę Jupiterio, jo palydovų vaizdų, išmatavo Jupiterio magn.
lauko stiprumą, ištyrė atmosferą, atrado naujų palydovų ir žiedą,
patikslino palydovų mases, matmenis, paviršiaus sandarą. Jupiterio
palydovai: Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ija, Europa, Ganimedas,
Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė).

Jupiterio charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |142 796 km |
|Ašigalinis skersmuo |133 800 km |
|Paplokštumas |0.063 |
|Masė |1.899·1027 kg |
| |(317.8 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.33 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |23.2 m/s2 |
|pusiaujyje | |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |57.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|9.925 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |3.1[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |11.862 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |398.9 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |816 mln. km |
| |740 mln. km |
| |778 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Ekscentricitetas |0.0485 |
|Orbitos plokštumos posvyris |1.31[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės | |
| |968 mln. km |
| |588 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Metija

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas
0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita.
1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.
Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu.

Adrastėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 129 000 km, orbitinis
periodas – 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties
Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 25[pic]20[pic]15 km
dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.
Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu.

Amaltėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 181 300 km, orbitinis
periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas,
270[pic]165[pic]150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių
kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat
vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu.
1892 atrado E. Barnardas.

Tebė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas
0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 110[pic]90 km. 1979 atrado JAV
tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas nimfos, kurią pagrobė
Dzeusas, vardu.

Ija

[pic]

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas
1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra
daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki
600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma
kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis
3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas
senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas
pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.

Europa

[pic]

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas
3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios
matosi tamsių linijų – ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo
paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas
vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po
juo – silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis albedas 60%.
Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė
ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus,
vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas.

Ganimedas

[pic]

Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis
periodas 7.155 d., skersmuo – 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su
tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%.
Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių.
1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį
Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių
padavėju dievams.

Kalista

Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km,
orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių
kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra
homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid.
tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas.
Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą
įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą
meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų – tai Didžiosios
Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas).

Leda

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis
periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta
Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja
mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas
ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo
Ledos vyro Tindarėjo).

Himalija

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis
periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas.

Lisitėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis
periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas.

Elara

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis
periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta
vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu.

Karmė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis
periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta
pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą.

Pasifė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis
periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta
pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą.

Sinopė

Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km.,
orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas.
Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės
dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas.

Raudonoji dėmė

[pic]

Elipsinis 25 000[pic]14 000 km dydžio Jupiterio atmosferos sūkurys,
padidėjusio slėgio sritis (anticiklonas). Matoma 22[pic] į pietus nuo
pusiaujo. Debesys sukasi prieš laikrodžio rodyklę ~14 h periodu. 1664
atrado R. Hukas, aprašė Dž. Kasinis.

Saturnas

[pic]

Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir
šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės (lent.). Aplink Saulę skrieja elipsine
orbita 9.64 km/s vid. greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip
gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta
nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno
atmosfera susideda iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako,
metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako
kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą
lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus
~500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia
priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių. Atmosferos
geometrinis albedas 50%. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto
paviršiaus. Nuo paviršiaus link centro iki ~32 000 km gylio eina skysto
mol. vandenilio ir helio sluoksnis, po to ~12 000 km storio metalinio
vandenilio sluoksnis ir ~16 000 km spindulio silikatų ir metano, amoniako
ir vandens ledų branduolys. T-ra centre ~20 000 K, tankis ~13.5 g/cm3.
Saturno efektinė t-ra 97 K, jis išspinduliuoja šilumos 2.5 karto daugiau,
negu gauna iš Saulės. Aplink Saturną pusiaujo srityje skrieja kietų dalelių
spiečiai Saturno žiedai. Atrasta 18 Saturno palydovų. Saturnas turi
magnetosferą, tačiau jo magn. laukas tik kelis kartus stipresnis negu
Žemės. 1979-1981 JAV tarpplanetinės stotys Pioneer 11, Voyager 1 ir
Voyager 2 perdavė į Žemę Saturno, jo žiedų ir palydovų televizijos vaizdų,
atrado kelis naujus palydovus, išmatavo Saturno atmosferos chem. sudėtį,
magn. lauko stiprumą, palydovų matmenis, ištyrė fiz. savybes, žiedų
sandarą. 1997 į Saturną paleista NASA-ESA tarpplanetinė storis Cassini,
kuri pasieks Saturną 2004.

Saturno charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |120 660 km |
|Ašigalinis skersmuo |107 400 km |
|Paplokštumas |0.11 |
|Masė |5.684·1026 kg |
| |(95.145 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |0.7 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |9.28 m/s2 |
|(pusiaujyje prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |33.4 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|10.66 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |26.73[pic] |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |29.46 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |378.1 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |1 506 mln. km |
| |1 348 mln. km |
| |1427 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0556 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |2.49[pic] |
|ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |1 658 mln. km |
| |1 196 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Saturno žiedai

Kietų dalelių ir uolų, skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje,
sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno išsidėstę taip:

D žiedas (67-73 tūkst. km nuo Saturno centro),

C žiedas (73-90 tūkst. km),

B žiedas (91.9-117.4 tūkst. km),

A žiedas (121.9-136.6 tūkst. km),

F žiedas (~140.5 tūkst. km, plotis ~100 km),

G žiedas (~170 tūkst. km),

E žiedas (180-480 tūkst. km).

Tarp A ir B žiedų yra ~4500 km pločio Kasinio tarpas. Tarp B ir C žiedų
tarpo beveik nėra. Tarp A ir F žiedų yra ~4000 km pločio “Pionieriaus”
tarpas. Žiedų storis <1 km. Per teleskopą iš Žemės matomi tik šviesūs A ir
B žiedai (jie atspindi ~99% visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir
blankus C, arba krepinis, žiedas. Žiedai susideda iš ledo gabalų, kurių
skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių
koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000.
Saturno žiedus 1610 pastebėjo G. Galilėjas, bet palaikė juos palydovais.
1656 K. Huigensas įrodė, kad tai žiedai. C žiedą 1848 atrado Dž. F. ir
V. K. Bondai, F žiedą – 1979 JAV tarppl. stotis Pionierius 11, D ir G
žiedus – 1980 JAV tarppl. stotis Voyager 1, E žiedą – 1981 Voyager 2.

Panas

Artimiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 133 570 km, orbitinis
periodas 0.575 d., skersmuo apie 20 km. Atrastas 1991 m. tarppl. stočių
Voyager 1 ir Voyager 2 nuotraukose. Pano orbita yra Saturno žiedų Enkės
spragoje. Pavadintas pagal senovės graikų piemenų dievą Paną, kuris buvo
vaizduojamas pusiau žmogumi, pusiau ožiu.

Atlantas (Saturno palydovas)

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 137 670 km, orbitinis periodas
0.602 d. Netaisyklingos formos 37[pic]34[pic]27 km dydžio. Skrieja prie
Saturno A žiedo išorinio krašto. 1980 atrado tarpplanetinė stotis
Voyager 1. Pavadintas titano Atlanto, laikančio ant savo pečių dangų,
vardu.

Prometėjas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 139 350 km, orbitinis periodas
0.613 d., dydis 148[pic]100[pic]68 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties
Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų titano Prometėjo,
atnešusių žmonėms dangiškąją ugnį, vardu.

Pandora

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 141 700 km, orbitinis periodas
0.629 d., dydis 110[pic]88[pic]62 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties
Voyager 1 nuotraukose. Pavadintas senovės graikų mitologinės moters vardu.
Pandorą iš molio nulipdė Hefaistas. Pandora atidarė jai dievų dovanotą
indą, iš kurio po pasaulį pasklido nelaimės ir nedorybės. Epimtėjo žmona.

Epimetėjas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 420 km, orbitinis periodas
0.694 d., dydis 194[pic]190[pic]154 km. Kartu su Janu skrieja beveik ta
pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfius. 1981 patvirtino tarppl. stotys
Voyager Pavadinta senovės graikų dievaičio vardu. Epitemėjas buvo titano
Japeto sūnus, Prometėjo brolis, Pandoros vyras. Charakterizuojamas kaip
“pirma darantis, o po to galvojantis”.

Janas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 151 470 km, orbitinis periodas
0.695 d., dydis 276[pic]220[pic]160 km. Kartu su Epimetėjumi skrieja beveik
ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfiusas. 1980-81 patvirtino tarppl.
stotys Voyager. Pavadintas senovės romėnų dievo Jano vardu. Janas turėjo du
veidus, žiūrinčius į priešingas puses ir buvo atsakingas už visų veiksmų
pradžią ir pabaigą. Jo vardu Romoje taip pat buvo pavadintas pirmasis –
Sausio mėnuo.

Mimas

| |[pic] |

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 185 540 km, orbitinis periodas
0.942 d., dydis 421[pic]395[pic]385 km. Paviršių dengia ledo pluta su
tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių, didžiausias turi 130 km
skersmenį. Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1789 atrado
V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.

Enceladas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 238 040 km, orbitinis periodas
1.37 d., dydis 512[pic]495[pic]488 km. Paviršius yra gryno ledo pluta,
vietomis yra nedidelių smūginių kraterių, ilgų plyšių, kanjonų, raukšlių.
Vid. tankis 1.2 g/cm3, geometrinis albedas beveik 100% (baltesnis už
šviežiai iškritusį sniegą). Ryškis 11.7. 1789 atrado V. Heršelis.
Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.

Tetija

[pic]

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., skersmuo 1050 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, didžiausio
jų skersmuo 400 km. Beveik visą Tetiją juosia kanjonas. Tetija susideda iš
ledo su silikatų priemaiša. Vid. tankis 1.3 g/cm3, geometrinis albedas 80%.
1684 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas graikų titanidės vardu. Tetija –
dievų Gajos ir Urano duktė, titano Okeano sesuo ir žmona.

Telesta

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., dydis 34[pic]28[pic]26 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške
L5. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas vienos iš senovės
graikų okeanidžių (vandens nimfų) vardu. Titanų Okeano ir Tetijos duktė.

Kalipsė

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas
1.888 d., dydis 34[pic]22[pic]22 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške
L4. 1980 atrado tarppl. stotis Voyager 1. Pavadintas senovės graikų nimfos
vardu. Kalipsė buvo titano Atlanto ir okeanidės Plejonės duktė. Savo saloje
7 metus laikė Odisėją, grįžtantį namo iš Trojos karo.

Dionė

[pic]

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas
2.737 d., skersmuo 1120 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medżiagų
priemaiša, daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.44 g/cm3, geometrinis
albedas 60%. 1684 atrado Dž. Kasinis. Pavadinta senovės graikų okeanidės
vardu. Dionė yra Urano ir Gėjos duktė, deivės Afroditės motina (nuo
Dzeuso).

Elenė

Vienas Saturno palydovų. Skrieja Dionės orbitos Lagranžo taške L4. Orbitos
spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., dydis
36[pic]32[pic]30 km. Atrastas 1980 tarppl. stočių Voyager nuotraukose.
Pavadintas senovės graikų gražuolės karalienės vardu. Elena buvo Dzeuso ir
Ledos duktė, gimusi iš gulbės kiaušinio kartu su Poluksu.

Rėja

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 527 040 km, orbitinis periodas
4.518 d., skersmuo 1530 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų
priemaiša. Daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.33  g/cm3, geometrinis
albedas 60%. 1672 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas senovės graikų
titanidės vardu. Rėja yra Urano ir Gėjos duktė, dievo Krono žmona,
pagimdžiusi daug dievų, tarp jų ir Dzeusą.

Titanas

Didžiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.22 mln. km, orbitinis
periodas 15.945 d., skersmuo 5150 km. Turi atmosferą, kuri susideda iš
azoto (85%), argono (12%), metano, etano, acetileno, etileno, ciano ir kitų
organinių junginių. Paviršių nuolat dengia debesys, kurių t-ra ~70 K,
paviršiaus t-ra ~93 K. Vid. tankis 1.9 g/cm3, geometrinis albedas 20%. 1655
atrado K. Huigensas. Pavadintas senovės graikų pirmos kartos dievų – titanų
vardu. Šeši titanai ir šešios titanidės buvo Žemės deivės Gėjos ir dangaus
dievo Urano vaikai.

Hiperionas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 1.48 mln. km, orbitinis periodas
21.277 d., dydis 405[pic]260[pic]220 km. Paviršius sudarytas iš ledo ir
silikatų mišinio, daug smūginių kraterių (kai kurie 50-100 km skersmens),
geometrinis albedas ~30%. 1848 atrado Dž. F. Bondas. Pavadintas vieno iš
senovės graikų titanų vardu. Hiperionas Gėjos ir Urano sūnus, savo sesers
Tėjos vyras, dievų Helijo, Selenės ir Ėjos tėvas.

Japetas

Vienas Saturno palydovų. Orbitos spindulys 3.56 mln. km. orbitinis periodas
79.331 d., skersmuo 1440 km. Paviršių dengia ledo pluta su silikatų
priemaiša; daug smūginių kraterių. Japeto pusėje, kuri nukreipta orbitiio
judėjimo kryptimi, yra ~400 km skersmens tamsi dėmė; šviesiosios dalies
geometrinis albedas 50%, tamsiosios dėmės – 5%. Japeto vid. tankis
1.21 g/cm3. 1671 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas vieno iš senovės graikų
titanų vardu. Japetas – Gėjos ir Urano sūnus, Prometėjo, Epetimėjo ir
Atlanto tėvas.

Febė

Tolimiausias Saturno palydovas, orbitos spindulys 12.95 mln. km, orbitinis
periodas 550.48 d., dydis 230[pic]220[pic]210 km. Paviršius tamsus
(geometrinis albedas 5%). Orbita skrieja priešinga kryptimi negu kiti
palydovai. 1898 atrado V. H. Pikeringas. Pavadintas vienos iš senovės
graikų titanidžių vardu. Febė – Gėjos ir Urano duktė, deivės Letonos
motina.

Uranas

[pic]

Saulės sistemos planeta milžinė. Septinta planeta pagal nuotolį nuo Saulės
(lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 6.80 km/s vid.
greičiu. Opozicijos metu matomas kaip 5.4 ryškio žvaigždė, regimasis
kampinis skersmuo 4″. Urano pusiaujo ir orbitos plokštumos sudaro labai
didelį kampą, dėl to jo sukimosi ašis yra beveik orbitos plokštumoje;
atrodo, kad Uranas rieda orbita. Atmosfera susideda iš mol. vandenilio,
helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Atmosferos
geometr. albedas lygus 50%. Urano efektinė t-ra 54 K. Manoma, kad Urano
paviršiuje yra plonas skysto amoniako ir metano sluoksnis; einant gilyn,
amoniakas ir metanas virsta ledu, kurio sluoksnis yra ~5500 km storio.
Urano centre turėtų būti ~19 500 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako
ir metano ledų branduolys. Medžiagos tankis centre ~4.4 g/cm3 t-ra
~11 000 K. Uranas turi 17 gamtinių palydovų ir žiedų sistemą. Uraną 1781
atrado F. V. Heršelis, žiedus – 1977-78 Dž. Eliotas ir kt. 1986 pro Uraną
praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2, perdavusi daug duomenų apie
Uraną, jo žiedus ir palydovus.
Urano charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |50 800 km |
|Ašigalinis skersmuo |49 500 km |
|Paplokštumas |~0.025 |
|Masė |8.698·1025 kg |
| |(14.56 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.27 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |~8.4 m/s2 |
|pusiaujyje | |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |~20.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|23.9 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris |97.9[pic] |
|į orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |84.01 m |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |369.66 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |3 005 mln. km |
| |2 735 mln. km |
| |2 870 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.047 |
|Orbitos plokštumos posvyris |0.77[pic] |
|į ekliptikos plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |3 157 mln. km |
| |2 583 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Urano palydovai

Uranas turi 17 žinomų gamtinių palydovų, dauguma jų atrasta tarppl. stoties
Voyager 2 nuotraukose. Visi Urano palydovai pavadinti V. Šekspyro kūrinių
veikėjų vardais, išskyrus Belindą ir Umbrielį, kuriems duoti A. Popo
veikėjų vardai.Visi palydovai aprašyti atskirai. Tolstant nuo Urano jie
skrieja tokia tvarka: Kordelija, Ofelija, Bianka, Kresida, Desdemona,
Džuljeta, Portija, Rozalinda, Belinda, Pukas, Miranda, Arijelis, Umbrielis,
Titanija, Oberonas. Du nauji palydovai atrasti 1997.09. Pirmasis iš jų
laikinai pavadintas 1997 U1, yra 80 km skersmens, antrasis – 1997 U2 yra
160 km skersmens. Abu skrieja priešinga kryptimi negu kiti Urano palydovai
6 ir 8 mln. km atstume nuo Urano.

Kordelija

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 49 770 km, orbitinis periodas
0.336 d., skersmuo 26 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Karalius Lyras Lyro dukters
vardu.

Ofelija

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 53 800 km, orbitinis periodas
0.377 d., skersmuo 30 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Hamletas Hamleto nuotakos
vardu.

Bianka

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 59 170 km, orbitinis periodas
0.435 d., skersmuo 42 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Užsispyrėlės sutramdymas
veikėjos vardu.

Kresida

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 61 780 km, orbitinis periodas
0.465 d., skersmuo 62 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Troilas ir Kresida veikėjos
vardu.

Desdemona

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 62 680 km, orbitinis periodas
0.476 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2”
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Otelas Otelo žmonos vardu.

Džuljeta

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 64 350 km, orbitinis periodas
0.494 d., skersmuo 84 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Romeo ir Džuljeta veikėjos
vardu.

Portija

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 66 080 km, orbitinis periodas
0.515 d., skersmuo 108 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos Julius Cezaris veikėjos
vardu.

Rozalinda

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 69 940 km, orbitinis periodas
0.560 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Kaip jums patinka veikėjos
vardu.

Pukas

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 86 000 km, apskriejimo periodas
0.764 paros, skersmuo 154 km. Atrastas 1985 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio nakties sapnas
piktos dvasios vardu.

Miranda

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 129 400 km, orbitinis periodas
1.413 d., skersmuo 472 km, vid. tankis 1.3 g/cm3. 1948 atrado Dž. Koiperis.
Pavadintas V. Šekspyro komedijos Daug triukšmo dėl nieko veikėjos vardu.

Umbrielis

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 266 300 km, orbitinis periodas
4.144 d., skersmuo 1172 km, vid. tankis 1.44 g/cm3, paviršiaus geometrinis
albedas 18%. Daug kraterių, didžiausias 100 km skersmens. 1851 atrado
V. Laselis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Daug triukšmo dėl nieko
piktosios dvasios vardu.

Titanija

Didžiausias Urano palydovas. Orbitos spindulys 435 900 km, orbitinis
periodas 8.706 d., skersmuo 1580 km, vid. tankis 1.6 g/cm3. Paviršiuje daug
mažų kraterių ir keli dideli, vienas jų 200 km skersmens. Taip pat matyti
ištisas sprūdžių tinklas, kai kurie jų yra iki 5 km gylio ir 1500 km ilgio.
1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio
nakties sapnas fėjų karalienės vardu.

Oberonas

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 583 500 km, orbitinis periodas
13.46 d., skersmuo 1524 km, vid. tankis 1.5 g/cm3. Paviršiuje matyti keli
dideli krateriai su šviesiais spinduliais ir tamsiais dugnais. Oberone taip
pat yra dideli kalnai, iškylantys iki 6 km aukščio su stačiais šlaitais.
1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio
nakties sapnas fėjų karaliaus vardu.

Voyager 2

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1977.08.20. Praskriejo pro Jupiterį
1979.07.09, pro Saturną 1981.08.25., pro Uraną 1986.01.24 ir pro Neptūną
1989.08.24. Neptūno gravitacijos laukas pasuko stoties trajektoriją 48[pic]
kampu į pietus nuo ekliptikos plokštumos. 1997 pabaigoje stotis buvo už
53 av nuo Saulės, tolsta 15.9 km/s greičiu į tarpžvaigždinę erdvę. Yra p.
dangaus pusrutulyje ties Pietinio Vainiko, Šaulio ir Telekopo žvaigždynų
riba. Judėjimo kryptis – link Teleskopo ir Povo žvaigždynų.

Neptūnas

[pic]

Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink
Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vid. greičiu (lent.). Plika akimi
nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per
teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5″ kampu. Neptūno
atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių
pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno
efektinė t-ra 38 K. Paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano
vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų
sluoksnis, o centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų
branduolys. Medžiagos tankis centre 4.8 g/cm3, t-ra 12 000 K. Turi 8
gamtinius palydovus. Neptūną 1846 atrado J. G. Gale ~1[pic] nuotoliu nuo
tos vietos kurią iš Urano judėjimo trikdymų apskaičiavo U. Leverjė ir
Dž. Adamsas. 1989 pro Neptūną praskriejo JAV tarppl. stotis Voyager 2.

Neptūno charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |48 600 km |
|Ašigalinis skersmuo |47 500 km |
|Paplokštumas |0.023 |
|Masė |1.028·1026 kg |
| |(17.2 Žemės |
| |masės) |
|Vid. tankis |1.71 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis pusiaujyje|11.5 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |23.7 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |18.2 h |
|periodas | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |29[pic] |
|orbitos plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |164.8 m. |
|Sinodinis periodas |367.49 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |4 537 mln. km |
| |4 456 mln. km |
| |4 509 mln. km |
|afelyje | |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.007 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |1.78[pic] |
|ekliptiką | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |4 689 mln. km |
| |4 304 mln. km |
| | |
|didžiausias | |
|mažiausias | |
| | |

Neptūno palydovai

Neptūno planeta turi šiuos žinomus palydovus (išvardinti tolstant nuo
Neptūno): Najada, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa, Protėjas, Tritonas ir
Nereidė. Palydovai aprašyti atskiruose straipsniuose.

Najada

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 48 230 km, orbitinis periodas
0.30 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1989 trappl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų nimfų, globojusių upes, ežerus ir
šaltinius, vardu.

Talasa

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 50 070 km, orbitinis periodas
0.31 d., skersmuo 80 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų deivės vardu.

Despina

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 52 530 km, orbitinis periodas
0.33 d., skersmuo 150 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2”
nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo Poseidono ir derlingumo
deivės Demetros dukters vardu.

Galatėja

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 61 950 km, orbitinis periodas
0.40 d., skersmuo 160 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo Poseidono
palydovių, vardu.

Larisa

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 73 550 km, orbitinis periodas
0.55 d., dydis 208[pic]178 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2
nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių graikų jūrų dievo mylimosios,
vardu.

Protėjas

Antrasis pagal dydį Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 117 640 km,
orbitinis periodas 1.12 d. dydis 436[pic]416[pic]402 km. Atrastas 1989
tarppl. stoties Voyager 2 nuotraukose. Pietiniame palydovo pusrutulyje
matoma didelė įduba, turinti apie 250 km skersmenį ir 10 km gylį. Paviršius
labai nelygus, yra kraterių. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo, Okeano
ir Tetijos sūnaus, vardu.

Nereidė

Tolimiausias Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 5.51 mln. km, orbitinis
periodas 359.4 d., skersmuo 340 km. 1949 atrado G. P. Koiperis.

Tritonas

[pic]

Didžiausias Neptūno palydovas. Orbita skrieja priešinga kryptimi negu
Neptūnas sukasi apie ašį. Orbitos spindulys 354 590 km, orbitinis periodas
5.877 d., skersmuo 2720 km. Turi azoto atmosferą su nedideliu metano
kiekiu. P. ašigalio sritį dengia azoto sniego ir ledo sluoksnis. Paviršiuje
yra kraterių. Paviršius gana lygus, be kalnų, bet yra ilgų plyšių iki 80 km
pločio. Rasta geizerių, išmetančių skystą azotą iki 8 km aukščio.
Paviršiaus t-ra 37 K. Vid. tankis 4.5 g/cm3. 1846 atrado V. Laselis.
Pavadintas vieno iš senovės graikų jūros dievų vardu. Tritonas buvo
Poseidono ir jūrų nimfos (nereidės) Amfitritės sūnus. Buvo vaizduojamas
panašiu į žmogų, bet su žuvies uodega vietoj kojų.

Plutonas

[pic]

Saulės sistemos planeta, skriejanti toliausiai nuo Saulės (išskyrus
perihelį). Aplink Saulę skrieja ištįsusia elipsine orbita (lent.) 4.74 km/s
vid. greičiu. Perihelyje būna arčiau Saulės negu Neptūnas; šiame amžiuje
Plutonas buvo perihelyje 1989 m. (1979-1999 bus arčiau negu Neptūnas).
Plutonas yra mažiausia Saulės sistemos planeta. Galima pamatyti tik per
didelį teleskopą, nes didžiausias regimasis spindesys lygus 14.7 ryškio;
kampinis skersmuo 0.11″. Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į ekliptiką
didžiausiu kampu iš visų planetų, dėl to iš Žemės jis kartais matomas už
Zodiako juostos. Plutono efektinė t-ra ~32 K. Paviršių dengia kelių
kilometrų storio metano ledas. Būdamas perihelyje, turi metano atmosferą,
slėgis prie paviršiaus ~1.5[pic]10-4 Žemės atmosferos slėgio. Aplink
Plutoną skrieja palydovas Charonas. Plutoną 1930 atrado K. Tombas.
Plutono charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |~3000 km |
|Masė |~1.4[pic]10|
| |22 kg |
|Vid. tankis |1 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis |~0.4 m/s2 |
|(prie paviršiaus) | |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis |~0.6 km/s |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|6.387 d |
|periodas | |
|Sukimosi ašies posvyris į |>70[pic] |
|orbitos | |
|plokštumą | |
|Apskriejimo aplink Saulę |250.3 m. |
|periodas | |
|Sinodinis periodas |366.74 d |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |7 428 mln. |
| |km |
| |4 456 mln. |
|afelyje |km |
|perihelyje |5 942 mln. |
|vidutinis |km |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.250 |
|Orbitos plokštumos posvyris į |17.15[pic] |
|ekliptikos | |
|plokštumą | |
|Nuotolis nuo Žemės: | |
| |7 580 mln. |
| |km |
| |4 804 mln. |
|didžiausias |km |
|mažiausias | |
| | |

Charonas

[pic]

Plutono palydovas. Orbitos spindulys 19 130 km, orbitinis periodas 6.39 d.
Charono orbitos plokštuma beveik statmena Plutono orbitos aplink Saulę
plokštumai. Skersmuo 1270 km. Paviršių dengia metano ledas. 1978 atrado
Dž. Kristis ir R. S. Haringtonas. Pavadintas senovės graikų mitologinio
irklininko vardu. Charonas valtimi perkeldavo dvasias per požeminę Stikso
upę dievo Plutono teismui.

Leave a Comment