Saulės sistema

2491 0

Turinys

1. Saulės

sistema.......................

..............2 psl.

2.

Saulė.........................

..................3 psl.

3.

Merkurijus......................

................9 psl.

4.

Venera........................

.................10 psl.

5.

Žemė........................

................12 psl.

6.

Mėnulis.......................

.................15 psl.

7.

Marsas........................

.................18 psl.

8.

Jupiteris.......................

.................23 psl.

9.

Saturnas........................

................31 psl.

10.

Uranas........................

................40 psl.

11.

Neptūnas........................

...............45 psl.

12.

Plutonas........................

................49 psl.

Saulės sistema

Saulė, aplink ją skriejančios planetos ir aplink jas skriejantys palydovai,

asteroidai, kometos, meteoroidai, tarpplanetinė medžiaga, šių objektų

gravitacinis, spinduliavimo ir magn. laukai. Planetų sistemos matmenys,

matuojami tolimiausios Plutono planetos orbitos skersmeniu, vidutrniškai

lygūs ~12 mlrd. km (80 av). Planetų sistemą už 35-200 av gaubia Koiperio

kometoidų diskas, o už 20-200 tūkst. av – sferinis Orto kometų debesis. Šio

debesies išorinis kraštas sutampa su nuotoliu, kuriame Saulės gravitacijos

jėga susilygina su artimiausių žvaigždžių gravitacijos jėga. Visų Saulės

sistemos kūnų masė lygi 2·1030 kg; 99.85% šios masės sutelkta Saulėje

(lent.). Planetos skrieja aplink Saulę elipsinėmis orbitomis, kurių

plokštumos pasvirusios mažu kaampu į ekliptiką; didžiausią posvyrį į

ekliptiką (17.15[pic]) turi Plutono orbita. Saulės sukimosi apie ašį ir

planetų skriejimo aplink Saulę kryptys sutampa. Artimiausių žvaigždžių

atžvilgiu Saulės sistema juda 19.7 km/s greičiu Heraklio žvaigždyno

kryptimi. Aplink Galaktikos centrą Saulės sistema skrieja beveik

apskritimine orbita 220 km/s greičiu; orbitinis periodas ~230 mln. m.

Saulės sistemos kūnų masės ir skersmenys

| |Skaiči|Bendra masė |Skersmuo |

| |us |(Žemės masės |(km) |

| | |vienetais) | |

|Saulės |1 |332 959.5 |1 392 530 |

|Planetų |9 |456 |3000-142 600|

|Palydovų|63 |0.12 |10-5260 |

|Asteroid|~6000 |0.001 |1-1020 |

|ų | | | |

|Kometoid|1012 |100 |150 |

|ų | | | |

|Meteoroi| |~10-6 |<1 |

|dų | | | |

Planeta

Didelės masės ir didelių matmenų šaltas kosm. kūnas, skriejantis aplink

žvaigždę (Saulės sistemoje – aplink Saulę). Šviečia tik atspindėta

žvaigždės šviesa. Kitų žvvaigždžių (išskyrus Saulės) planetų iš Žemės

negalima įžiūrėti; apie tų planetų buvimą sužinoma iš žvaigždžių radialinių

greičių ir savųjų judėjimų pokyčių, kuriuos sukelia planetos.

Žinomos devynios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera (vidinės),

Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas (išorinės).

Dauguma išorinių planetų (išskyrus Ma

arsą ir Plutoną) yra planetos milžinės.

Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties

danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.

Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, nes jo didžiausias spindesys

tėra 5.4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7.6 ryškio, Plutono –

14.7 ryškio. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos

plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Plutonas (17.15[pic]) ir

Merkurijus (7[pic]), kitų planetų šis kampas <3.5[pic]. Vidinės planetos

visuomet yra netoli Saulės: Merkurijus nutolsta nuo jos ne daugiau kaip

28[pic] kampu, Venera – 48[pic]. Išorinės planetos ir Žemė turi palydovų,

Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – dar ir žiedus.

Lietuviškas planetos pavadinimas – žvėrynė.

Saulė

Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės

sistemos kūnas. Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos)

geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš

Galaktikos plokštumos – 30 šm. Saulė yra nevienalytis pllazmos rutulys. Jo

centre yra 0.35 R[pic] spindulio šerdis, kurioje vyksta termobrand.

protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė

netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10-14 M[pic] per 1 m.). Maždaug

tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 160 g/cm3,

slėgis 2·1016 Pa, t-ra 15 mln. K. Virš branduolio yra ~0.5 R[pic] storio

sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis

~0.15 R[pic] storio konvekcijos sluoksnis, kurio t-ra ties apatine riba yra

~1.1 mln. K. Šiame sluoksnyje energija nešama į Saulės atmosferą

konvekciniu būdu, maišantis skirtingos t-ros medžiagos srautams. Saulės

paviršius per teleskopą atrodo grūduotas (Granulės). Plika akimi ma

atomas

blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis

vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti

skaisčios fotosferos fone labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos

sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio

(74.7% atmosferos masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų

atrasta 73). Per teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra

Saulės dėmės, Saulės žibintai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje

chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir Saulės žybsnius.

Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima

matyti protuberantus. Iš vainiko į tarpplanetinę erdvę srūva Saulės vėjas,

sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių,

žibintų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta

(Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo indukcija

vidutiniškai lygi (1-2)·10-4 T, Saulės dėmių indukcija ~0.3 T. Saulės

paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos.

Saulės charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |1 392 530 km |

| |(109.16 Žemės |

| |pusiaujo skersmens)|

|Ašigalinis skersmuo |1 392 386 km |

|Matomasis kampinis skersmuo: | |

| |0.542 |

| |0.524 |

| | |

|perigėjuje | |

|apogėjuje | |

| | |

|Paplokštumas |0.00010 |

|Masė |1.9891·1030 kg |

| |(332 959.5 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |1.41 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |273.98 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |617.7 km/s |

|Apsisisukimo apie ašį žvaigžd. periodas: | |

| |  |

| |25 d |

| |30 d |

|pusiaujyje | |

|ašigalinėse srityse | |

| | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris |7.25[pic] |

|į ekliptikos plokštumą | |

|Paviršiaus efektinė t-ra |5780 K |

|Regimasis vizualinis ryškis |-26.7 |

|Absoliutinis vizualinis ryškis |4.79 |

|Šviesis (spinduliavimo galia) |3.84·1026 W |

|Skriejimo aplink Galaktikos |230 mln. m. |

|centrą periodas | |

|Skriejimo aplink Galaktikos |220 km/s |

|centrą greitis | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |149.6 mln. km |

| |152.1 mln. km |

| |147.1 mln. km |

|vidutinis | |

|didžiausias | |

|mažiausias

| |

| | |

Saulės užtemimai

[pic]

Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji

ir daliniai.

Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus

ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas

Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas

pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės

užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų

į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę

Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia

visiškojo Saulės užtemimo trukmė – 7m40s.

Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės

kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis

Saulės užtemimas.

Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia

tik dalį Saulės disko – tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas.

Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-

400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose

Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės

užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI

amžių. Visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999.08.11. Užtemimo zona

praėjo per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir

Rumuniją.

Galaktika

Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė.

Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių:

disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm),

sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip

300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nu

utolusi

28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra

Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis

tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos

disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per

230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė

~1012 M[pic] . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir

sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi

daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro

vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai.

Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis, kurių ~1% medžiagos

sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose t. p. telkiasi

jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius

106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-

8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės

žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd.

metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis

elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą.

Galaktikos sferoide t.p. atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir

krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų

chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų

kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties

nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir

tarpžvaigždinės medžiagos masę (žr. Nematomoji medžiaga). Disko objektai

kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.

Galaktikos centras

Centrinė Galaktikos sritis, apie kurią sukasi žvaigždės, jų spiečiai,

tarpžvaigždiniai debesys ir kiti objektai. Yra Šaulio žvaigždyne su 1950

koordinatėmis: [pic]=17h42.4m29.3s, [pic]=-28[pic]59’17”. Regimajame ir

ultravioletiniame spektro ruožuose Galaktikos centras nematomas, nes jį

užstoja dideli tankūs dulkių debesys, esantys Šaulio ir Skydo spiralinėse

vijose. Apskaičiuota, kad šie debesys susilpnina sklindančią iš Galaktikos

centro šviesą bent 25-30 ryškių. Radijo bangų ruože Galaktikos centre

stebimas taškinis šaltinis, skleidžiantis sinchrotronines radijo bangas ir

vadinamas Šaulio A šaltiniu. Infraraudonuosiuose spinduliuose stebimas

Šaulio A šaltinis ir difuzinis švytėjimas aplink jį, kurį skleidžia žemų

temperatūrų žvaigždės ir šilti (300 K) dulkių debesys. Šaulio A šaltinis

taip pat skleidžia rentgeno ir gama spindulius. Manoma, kad Galaktikos

centre yra maždaug 4 mln. M[pic] juodoji bedugnė, kurią supa 5 šm spindulio

jonizuotų dujų verpetas. Nuo 5 šm iki 30 šm nuo centro tęsiasi greit

besisukantis tankus neutralių dujų (daugiausia molekulinio vandenilio) ir

dulkių diskas, pakrypęs ~20[pic] į Galaktikos plokštumą. Šiame diske yra

trys spiralinės vijos, kuriomis disko medžiaga verpetu artėja į centrą ir

siurbiama į juodąją bedugnę.

Saulės vėjas

Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas,

sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-

750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10-14 masės per metus.

Fotosfera

Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio

išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis

paviršius. Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į

išorę nuo 6000 K iki 4000 K (temperatūros minimumas yra fotosferos

sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Fotosferos spektras ištisinis su

tamsiomis Fraunhoferio (absorbcijos) linijomis.

Chromosfera

Saulės atmosferos sluoksnis tarp fotosferos ir vainiko; vid. storis

~10 000 km. Vidinio (~2000 km storio) chromosferos sluoksnio tankis mažėja

nuo 10-8 iki 10-10g/cm3, t-ra pakyla nuo 5000 iki 7500 K; šis sluoksnis

susideda daugiausia iš neutraliojo vandenilio. Išorinio chromosferos

sluoksnio t-ra vis kyla ir ~10 000 km aukštyje, tankiui sumažėjus iki 10-

16g/cm3, pasiekia kelias dešimtis tūkstančių kelvinų. Chromosferos ir

vainiko riboje t-ra pakyla iki 1 mln. K. Išorinis chromosferos sluoksnis

susideda iš jonizuoto vandenilio ir helio. Chromosferos spektras yra

emisinis linijinis; stipriausios linijos – vandenilio H[pic] , jonizuoto

kalcio H ir K. Chromosfera matoma visiško Saulės užtemimo metu arba per

koronografą. Chromosferas turi t. p. dauguma F, G, K, M spektr. klasių

žvaigždžių.

Saulės vainikas

Išorinis labai karštas (~1.5[pic]106 K) ir retas (~109 dalelių/cm3) Saulės

atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į

Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba

nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos

sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik

sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais)

formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno

spinduliai.

Saulės dėmės

Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės

centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. T-ra 1000-

2000 K žemesnė už fotosferos t-rą, dėl to Saulės dėmės yra 2-5 kartus

tamsesnės už fotosferą. Magn. lauko indukcija 0.2-0.3 T. Gyvavimo trukmė

nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki

kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba

grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės

pasirodo 30-40[pic] heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau

jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausia dėmių būna 10-20[pic]

heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje

prie pusiaujo.

Koronografas

Optinis prietaisas. leidžiantis stebėti Saulės vainiką ne visiškųjų

užtemimų metu. Koronografe naudojamas neskaidrus juodas diskelis,

užstojantis Saulės diską teleskopo reflektoriaus židinio plokštumoje.

Siekiant sumažinti atmosferoje išsklaidytos šviesos įtaką, stebėjimai

vykdomi labai aukštuose kalnuose, palydovuose, raketose, balionuose. 1930

išrado B. Lio (Bernard Lyot).

Protuberantai

Dideli tankūs įkaitusių (t-ra ~10 000 K) dujų dariniai, išmesti iš Saulės

ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. K) mažo tankio vainiką.

Geriausiai matomi Saulės skritulio kraštuose visiško Saulės užtemimo metu

arba per koronografą.

Saulės aktyvumas

Periodiškai kas 11 metų kintantys Saulės atmosferos dariniai ir reiškiniai.

Stiprėjant Saulės aktyvumui, Saulės fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai

magn. laukai, kurie po to virsta magn. aktyvumo sritimis. Jose susidaro

dėmės, žibintai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai.

Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja

Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Saulės aktyvumo

rodiklis yra dėmėtumas, reiškiamas Volfo skaičiumi. Saulės magn. lauko

poliškumas pakinta kas 22.3 m. Paskutinius kartus Saulės aktyvumo

maksimumai buvo 1980 ir 1990 m, minimumas 1996. Sekantis aktyvumo

maksimumas laukiamas 2000-2001.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita

47.9 km/s vid. greičiu . Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus

-0.2, kampinis skersmuo 7″. Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės

Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą

ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28[pic]

kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir

mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio,

deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės

apšviesto Merkurijaus t-ra afelyje 290[pic]C, perihelyje 430[pic]C,

neapšviestos pusės t-ra -160[pic]C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km

spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir

granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės.

Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir

1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė

Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.

Merkurijaus charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |4878 km |

|Paplokštumas |<0.001 |

|Masė |3.302·1023 kg |

| |(0.055 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |5.43 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis (prie |3.63 m/s2 |

|paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |4.3 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |58.646 d |

|periodas | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos|7[pic] |

|plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę periodas |87.969 d |

|Sinodinis periodas |115.88 d |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |69.8 mln. km |

| |46.0 mln. km |

| |57.9 mln. km |

|afelyje | |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.206 |

|Orbitos plokštumos posvyris į |7[pic] |

|ekliptikos plokštumą | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |222 mln. km |

| |77 mln. km |

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Albedas

Dydis, kuris rodo, kokia dalis elektromagn. spindulių srauto, krintančio į

kosm. kūno (planetos, jos palydovo) paviršių, išsisklaido įv. kryptimis.

Likusią dalį spindulių srauto kūno paviršius sugeria. Albedas būna

geometrinis ir sferinis. Geometrinis albedas lygus planetos pilnaties

fazėje skritulio ir tokio pat dydžio absoliučiai balto plokščio matinio

skritulio (ekrano), esančio planetos vietoje ir statmeno regėjimo

spinduliui, Žemėje sukurtų apšviestumų santykiui. Sferinis albedas yra

geometrinio albedo ir vadinamojo fazės integralo sandauga,

charakterizuojanti sferinės formos šviesos atspindį įvairiose fazėse.

Albedas labai priklauso nuo spindulių bangos ilgio.

Venera

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės.

Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir

Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio,

didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita

orbita 35 km/s vid. greičiu . Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga

kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne

didesniu kaip 48[pic] kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei

patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai

tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%)

atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros

dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros

paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų

sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm

dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis

9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią

aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros

atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria

kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima

kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės

žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas

Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie

paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas,

kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės

magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi

~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km

storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K.

Palydovų Venera neturi. Venera žinoma nuo senovės. Veneros fazes (matomos

skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjas, atmosferą 1761

M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarppl. stočių (TS)

skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių

fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus

televizijos vaizdų įvairios TS: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10,

1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos

Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.

Veneros charakteristika

|Skersmuo |12 102 km |

|Masė |4.869·1024 kg |

| |(0.815 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |5.24 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |8.87 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |10.4 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|243 d |

|periodas | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į |2.6[pic] |

|orbitos | |

|plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę |224.7 d |

|periodas | |

|Sinodinis periodas |583.9 d |

|Orbitos ekscentricitetas |0.0068 |

|Orbitos plokštumos posvyris į |3.4[pic] |

|ekliptikos | |

|plokštumą | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |261 mln. km |

| |38 mln. km |

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Žemė

[pic]

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra

pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų . Aplink Saulę

skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per

metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d.,

toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie

ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą,

dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios

klimato juostos. Dėl precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės

sukimosi ašies posvyrio kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per

ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas.

Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė

susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų

geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.

Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%),

argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų

dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano,

ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo

garų yra 0.01%.

Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės

prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai,

aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria

Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-

10 km gylyje.

Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta

sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos

apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija,

arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno

sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje.

Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos

tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio

branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs)

vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-

17 g/cm3).

Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų),

kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.

Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.

Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas.

Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5[pic] kampu.

Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami

geomagn. poliais. Magn. lauko indukcija geomagn. pusiaujo juostoje 0.3·10-

4 T, prie geomagn. polių 0.6·10-4 T.

Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis, du

nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio

libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų).

Žemės charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |

|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |

|Paplokštumas |0.003 353 |

|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |

|Masė |5.974·1024 kg |

|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |

|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |

|                                |9.83235 m/s2 |

|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |

|ašigaliuose | |

|normalusis | |

| | |

|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |

|paviršiaus) | |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |

|(žvaigždinė para) | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |

|ekliptikosplokštumą (1984) | |

|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |

|(žvaigždiniai metai) | |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |152.096 mln. km|

| |147.100 mln. km|

| |149.597 87 mln.|

|afelyje | km |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |

|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |

|plokštumą | |

|Amžius |4.6 mlrd.m. |

Precesija

Lėtas periodinis Žemės (kartu ir dangaus) ašies slinkimas kūgio paviršiumi

aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Sukelia Mėnulio

ir Saulės traukos poveikis paplokščiai Žemei (masės pertekliui Žemės

pusiaujo srityse). Precesijos periodas 25 725 m. Dėl precesijos pavasario

ir rudens lygiadienių taškai pasislenka ekliptika iš r. į v. (prieš Saulę)

vid. 50.26″ per 1 m. Saulė ateina į šiuos taškus kasmet vis anksčiau, dėl

to atogrąžiniai metai 20 min 24 s trumpesni už žvaigždinius metus.

Nutacija

Maži ir periodiniai precesuojančios Žemės sukimosi ašies svyravimai.

Nutaciją sukelia Mėnulio ir Saulės trikdymai. Dėl nutacijos dangaus

ašigaliai 18.6 m. periodu svyruoja ~18″ apie savo vid. padėtį.

Geoidas

Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršius, sutampantis su

ramaus vandenyno paviršiumi. Geoido paviršius visuose taškuose statmenas

Žemės gravitacijos jėgos krypčiai. Jei Žemės medžiagos masė būtų

pasiskirsčiusi tolygiai, tai geoidas sutaptų su sukimosi elipsoidu. Geoido

pusiaujinis skersmuo – 12 756.32 km, ašigalinis skersmuo – 12 713.51 km,

paplokštumas 1/298.

Mėnulis

[pic]

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po

Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink

Žemę skrieja elipsine orbita . 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir

ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo

Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu

(27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės

užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per

1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2[pic], dėl to kiekvieną

tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių

atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio

sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to

Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma

daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio

skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos

jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie

pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose,

tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu

nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų

veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo

paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų

ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista

iki 130[pic]C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170[pic]C. Pasak Mėnulio

sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų

mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km,

branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn.

lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu

Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio

sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir

geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir

brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius

svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo

1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr.

Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar

Prospector.

Mėnulio charakteristika

|Skersmuo |3476 km |

|Masė |7.348·1022|

| |kg |

|Vid. tankis |3.34 g/cm3|

|Laisvojo kritimo pagreitis |1.623 m/s2|

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |2.375 km/s|

|(prie paviršiaus) | |

|Pirmasis kosminis greitis |1.680 km/s|

|(prie paviršiaus) | |

|Apsisukimo apie ašį ir |27.321661 |

|apskriejimo aplink |d |

|Žemę žvaigždinis periodas | |

|Vienodų fazių kartojimosi |29.530 d |

|vid. periodas (sinodinis | |

|periodas) | |

|Nuotolis nuo Žemės centro: |  |

| |405 500 km|

| |363 300 km|

| |384 400 km|

|apogėjuje | |

|perigėjuje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos vid. ekscentricitetas |0.0549 |

|Orbitos plokštumos vid. posvyris |5.145[pic]|

|į ekliptikos plokštumą | |

|Pusiaujo plokštumos vid. posvyris|6.68[pic] |

|į orbitos plokštumą | |

|Matomasis kampinis skersmuo: |  |

| |0.559[pic]|

| |0.489[pic]|

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Mėnulio fazės

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl

Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo.

Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir

Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4

pagrindinės Mėnulio fazės:

jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį,

nematomas – fazė lygi nuliui),

priešpilnis (Mėnulis yra 90[pic] į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu

laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis – fazė lygi 0.5),

pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja

vidurnaktį, matyti visas jo skritulys – fazė lygi 1),

delčia (Mėnulis yra 90[pic] į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku,

matyti jo kairysis pusskritulis – fazė lygi 0.5).

Libracija

Regimasis periodinis Mėnulio svyravimas apie savo ašį arba centrą. Skiriama

optinė ir fizinė libracija. Optinę libraciją sukelia Mėnulio skriejimo

orbita greičio kitimas (ilgumos libracija), Mėnulio pusiaujo plokštumos

pokrypio į orbitos plokštumą kitimas (platumos libracija), stebėtojo vietos

Žemės paviršiuje kitimas (paros, arba paralaksinė, libracija). Fizinę

libraciją sukelia Žemės traukos poveikis Mėnulio sukimosi ašiai. Dėl

libracijos iš Žemės matoma 59% (o ne 50%) Mėnulio paviršiaus.

Mėnulio užtemimai

[pic]

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio

užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos

nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto

didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai

ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas – iki 1h40m, o dalinis – 2h

ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna

dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys

sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas,

tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį apšviečia Žemės

atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.

Marsas

[pic]

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę

skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu . Geriausiai matomas

opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o

Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja

vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir

Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas

matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug

kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių

skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas,

Arsija, Askrėja ir Povas), aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių

plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų

sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso p. pusrutulis ~3 km

aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių.

Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono

(15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). Planetos geometr. albedas

20%, slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės

paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš

ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus

t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 C, per

naktį atšąla iki -100 C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s),

kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros

teorinių modelių Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies

sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km

storio granito ir bazaltų plutą. Magn. laukas ~500 kartų silpnesnis negu

Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie

Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių stočių: JAV – Mariner 4

(1965), Mariner 6 ir Mariner 7 (1969), Mariner 9 (1971), Viking ir Viking 2

(1976), Mars Pathfinder (1997), Mars Global Surveyor (1997-1998). SSRS –

Mars 2 ir Mars 3 (1971), Mars 4, Mars 5, Mars 6 ir Mars 7 (1979).

Marso charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |6794.4 km |

|Ašigalinis skersmuo |6754.6 km |

|Paplokštumas |0.0058 |

|Masė |6.419·1023 kg |

| |(0.1074 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |3.93 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |3.71 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |5.02 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|24.62 h |

|periodas | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į |25.2 |

|orbitos plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę |1.8809 m. |

|periodas | |

|Sinodinis periodas |779.9 d |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |249.2 mln. km |

| |206.6 mln. km |

| |227.9 mln. km |

|afelyje | |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.0934 |

|Orbitos plokštumos posvyris į |1.85 |

|ekliptikos plokštumą | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |401.3 mln. km |

| |54.5 mln. km |

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Opozicija

Išorinės planetos viena konfigūracijų, kurios momentu planeta yra

arčiausiai Žemės (Saulės ir planetos ekliptinės ilgumos skiriasi 180[pic]).

Olimpo kalnas

[pic]

23 km aukščio ir 600 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis ties Tarsijos ir

Amazonės sričių riba. Kraterio skersmuo – 90 km. Manoma, kad buvo aktyvus

prieš 200 mln. metų. Laikomas vienu aukščiausių vulkaninės kilmės kalnų

Saulės sistemoje.

Arsijos kalnas

14 km aukščio ir 485 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne,

vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje

Askrėjos kalnas

24 km aukščio ir 460 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne,

didžiausias vulkaninės kilmės kalnas Saulės sistemoje.

Povo kalnas

19 km aukščio ir 375 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis Tarsijos kalnyne.

Vienas didžiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje

Marinerio slėniai

Marso kanjonų sistema tarp 32-95[pic] v. ilgumos ir 0-17[pic] p. platumos.

Tęsiasi beveik lygiagrečiai pusiaujui ~4000 km. Vietomis kanjonai yra

100 km pločio ir 6 km gylio.

Fobas

[pic]

Didesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas

0.319 d. Netaisyklingos formos (27[pic]22[pic]19 km). Paviršiuje daug

smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-

20 m gylio vagų.

[pic]

Vid. tankis 2.2 g/cm3, geometrinis albedas ~6%. Marso opozicijos metu Fobo

ryškis būna ~12, jo regimasis nuotolis nuo planetos disko krašto

skirtingose opozicijose svyruoja tarp 12″ ir 23″. 1877 atrado A. Holas.

Deimas

[pic]

Mažesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas

1.263 d. Netaisyklingos formos (15[pic]12[pic]11 km). Paviršiuje daug

smūginių kraterių. Vid. tankis 1.7 g/cm3, geometrinis albedas ~7%. Marso

opozicijos metu Deimo ryškis būna ~13, maksimalus regimasis nuotolis nuo

planetos disko skirtingose opozicijose tarp 40″ ir 76″. 1877 atrado

A. Holas.

Jupiteris

[pic]

Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink

Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito

sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį

teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų

Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40″. Jupiterį gaubia

tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2%

metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno,

vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo

kristalų ir amonio hidrosulfido. Debesyse matomos ~10 porų pakaitomis

einančių rudų ir baltų juostų, ištįsusių lygiagrečiai su pusiauju.

Baltosios juostos yra padidėjusio slėgio sritys, jose dujos kyla aukštyn, o

vėjas pučia iš vakarų į rytus. Rudosios juostos yra sumažėjusio slėgio

sritys, jose dujos leidžiasi žemyn, o vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo

greitis iki 180 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro

sūkuriai, iš jų labiausiai pastebima yra ovalo formos Raudonoji dėmė,

matoma ~22[pic] į p. nuo pusiaujo. Ilgiau gyvuojantys debesų dariniai

keičia savo spalvą, formą ir santykinę padėtį. Raudoną, geltoną ir rudą

spalvą debesims suteikia amorfinis fosforas, amonio polisulfidai ir siera.

Atmosferoje nuolatos žybčioja žaibai. Jupiterio atmosferos geometrinis

albedas lygus 42%. Dėl didelio nuotolio nuo Saulės Jupiteris gauna 27

kartus mažiau šilumos negu Žemė. Jupiterio efektinė t-ra ~135 K. Ji daug

aukštesnė už tą t-rą, kurią turėtų atmosfera dėl Saulės kaitinimo. Tai

rodo, kad Jupiteris turi vidinių šilumos šaltinių, ir dėl to išspinduliuoja

~2 kartus daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Jupiteris neturi

kieto paviršiaus. Paviršiuje yra ~17 000 km storio skysto mol. vandenilio

sluoksnis, po to eina ~44 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis,

centre yra ~10 000 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano

ledų branduolys. Centre medžiagos tankis 1.65 g/cm3, t-ra 25 000 K.

Jupiterio magn. laukas ~20 kartų stipresnis negu Žemės. Magn. ašis

pasvirusi į sukimosi ašį ~10.5[pic] kampu. Jupiteris turi jonosferą (ji

eina iki 3000 km aukščio) ir magnetosferą (į Saulę atgręžtoje pusėje ji

eina per 50-100 Jupiterio spindulių). Aplink Jupiterį skrieja 16 palydovų

ir plonas smulkių kietų dalelių žiedas (jo plotis ~6000 km, storis ~1 km,

išorinio krašto nuotolis nuo Jupiterio paviršiaus ~57 000 km). Jupiteris

buvo žinomas jau senovėje. 1610 G. Galilėjas atrado 4 pirmuosius Jupiterio

palydovus. Jupiterio tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių

ir aparatų skrydżiams prie tolimų planetų. 1973 pro Jupiterį praskriejo JAV

kosm. stotis Pioneer 10, 1994 – Pioneer 11, 1979 – Voyager 1 ir Voyager 2.

1985 Galileo tapo pirmuoju dirbtiniu Jupiterio palydovu. Šios stotys

perdavė į Žemę Jupiterio, jo palydovų vaizdų, išmatavo Jupiterio magn.

lauko stiprumą, ištyrė atmosferą, atrado naujų palydovų ir žiedą,

patikslino palydovų mases, matmenis, paviršiaus sandarą. Jupiterio

palydovai: Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ija, Europa, Ganimedas,

Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė).

Jupiterio charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |142 796 km |

|Ašigalinis skersmuo |133 800 km |

|Paplokštumas |0.063 |

|Masė |1.899·1027 kg |

| |(317.8 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |1.33 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |23.2 m/s2 |

|pusiaujyje | |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |57.6 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|9.925 h |

|periodas | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris |3.1[pic] |

|į orbitos plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę |11.862 m. |

|periodas | |

|Sinodinis periodas |398.9 d |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |816 mln. km |

| |740 mln. km |

| |778 mln. km |

|afelyje | |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Ekscentricitetas |0.0485 |

|Orbitos plokštumos posvyris |1.31[pic] |

|į ekliptikos plokštumą | |

|Nuotolis nuo Žemės | |

| |968 mln. km |

| |588 mln. km |

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Metija

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas

0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita.

1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.

Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu.

Adrastėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 129 000 km, orbitinis

periodas – 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties

Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 25[pic]20[pic]15 km

dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2.

Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu.

Amaltėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys – 181 300 km, orbitinis

periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas,

270[pic]165[pic]150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių

kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat

vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu.

1892 atrado E. Barnardas.

Tebė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas

0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 110[pic]90 km. 1979 atrado JAV

tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas nimfos, kurią pagrobė

Dzeusas, vardu.

Ija

[pic]

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas

1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra

daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki

600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma

kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis

3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas

senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas

pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.

Europa

[pic]

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas

3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios

matosi tamsių linijų – ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo

paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas

vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po

juo – silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis albedas 60%.

Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė

ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus,

vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas.

Ganimedas

[pic]

Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis

periodas 7.155 d., skersmuo – 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su

tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%.

Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių.

1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį

Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių

padavėju dievams.

Kalista

Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km,

orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių

kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra

homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid.

tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas.

Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą

įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą

meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų – tai Didžiosios

Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas).

Leda

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis

periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta

Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja

mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas

ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo

Ledos vyro Tindarėjo).

Himalija

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis

periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas.

Lisitėja

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis

periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas.

Elara

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis

periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta

vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu.

Karmė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis

periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta

pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą.

Pasifė

Vienas Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis

periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta

pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą.

Sinopė

Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km.,

orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas.

Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės

dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas.

Raudonoji dėmė

[pic]

Elipsinis 25 000[pic]14 000 km dydžio Jupiterio atmosferos sūkurys,

padidėjusio slėgio sritis (anticiklonas). Matoma 22[pic] į pietus nuo

pusiaujo. Debesys sukasi prieš laikrodžio rodyklę ~14 h periodu. 1664

atrado R. Hukas, aprašė Dž. Kasinis.

Saturnas

[pic]

Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir

šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės (lent.). Aplink Saulę skrieja elipsine

orbita 9.64 km/s vid. greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip

gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta

nuo -0.2 iki 1.3 ryškio. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno

atmosfera susideda iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%), amoniako,

metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako

kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą

lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus

~500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia

priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių. A

. . .

Oberonas

Vienas Urano palydovų. Orbitos spindulys 583 500 km, orbitinis periodas

13.46 d., skersmuo 1524 km, vid. tankis 1.5 g/cm3. Paviršiuje matyti keli

dideli krateriai su šviesiais spinduliais ir tamsiais dugnais. Oberone taip

pat yra dideli kalnai, iškylantys iki 6 km aukščio su stačiais šlaitais.

1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos Vasarvidžio

nakties sapnas fėjų karaliaus vardu.

Voyager 2

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1977.08.20. Praskriejo pro Jupiterį

1979.07.09, pro Saturną 1981.08.25., pro Uraną 1986.01.24 ir pro Neptūną

1989.08.24. Neptūno gravitacijos laukas pasuko stoties trajektoriją 48[pic]

kampu į pietus nuo ekliptikos plokštumos. 1997 pabaigoje stotis buvo už

53 av nuo Saulės, tolsta 15.9 km/s greičiu į tarpžvaigždinę erdvę. Yra p.

dangaus pusrutulyje ties Pietinio Vainiko, Šaulio ir Telekopo žvaigždynų

riba. Judėjimo kryptis – link Teleskopo ir Povo žvaigždynų.

Neptūnas

[pic]

Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink

Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vid. greičiu (lent.). Plika akimi

nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per

teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5″ kampu. Neptūno

atmosfera susideda iš mol. vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių

pastoviai dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno

efektinė t-ra 38 K. Paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano

vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų

sluoksnis, o centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų

branduolys. Medžiagos tankis centre 4.8 g/cm3, t-ra 12 000 K. Turi 8

gamtinius palydovus. Neptūną 1846 atrado J. G. Gale ~1[pic] nuotoliu nuo

tos vietos kurią iš Urano judėjimo trikdymų apskaičiavo U. Leverjė ir

Dž. Adamsas. 1989 pro Neptūną praskriejo JAV tarppl. stotis Voyager 2.

Neptūno charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |48 600 km |

|Ašigalinis skersmuo |47 500 km |

|Paplokštumas |0.023 |

|Masė |1.028·1026 kg |

| |(17.2 Žemės |

| |masės) |

|Vid. tankis |1.71 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis pusiaujyje|11.5 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |23.7 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis |18.2 h |

|periodas | |

|Pusiaujo plokštumos posvyris į |29[pic] |

|orbitos plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę periodas |164.8 m. |

|Sinodinis periodas |367.49 d |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |4 537 mln. km |

| |4 456 mln. km |

| |4 509 mln. km |

|afelyje | |

|perihelyje | |

|vidutinis | |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.007 |

|Orbitos plokštumos posvyris į |1.78[pic] |

|ekliptiką | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |4 689 mln. km |

| |4 304 mln. km |

| | |

|didžiausias | |

|mažiausias | |

| | |

Neptūno palydovai

Neptūno planeta turi šiuos žinomus palydovus (išvardinti tolstant nuo

Neptūno): Najada, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa, Protėjas, Tritonas ir

Nereidė. Palydovai aprašyti atskiruose straipsniuose.

Najada

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 48 230 km, orbitinis periodas

0.30 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1989 trappl. stoties Voyager 2

nuotraukose. Pavadintas senovės graikų nimfų, globojusių upes, ežerus ir

šaltinius, vardu.

Talasa

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 50 070 km, orbitinis periodas

0.31 d., skersmuo 80 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2

nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų deivės vardu.

Despina

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 52 530 km, orbitinis periodas

0.33 d., skersmuo 150 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2”

nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo Poseidono ir derlingumo

deivės Demetros dukters vardu.

Galatėja

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 61 950 km, orbitinis periodas

0.40 d., skersmuo 160 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2

nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo Poseidono

palydovių, vardu.

Larisa

Vienas Neptūno palydovų. Orbitos spindulys 73 550 km, orbitinis periodas

0.55 d., dydis 208[pic]178 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties Voyager 2

nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių graikų jūrų dievo mylimosios,

vardu.

Protėjas

Antrasis pagal dydį Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 117 640 km,

orbitinis periodas 1.12 d. dydis 436[pic]416[pic]402 km. Atrastas 1989

tarppl. stoties Voyager 2 nuotraukose. Pietiniame palydovo pusrutulyje

matoma didelė įduba, turinti apie 250 km skersmenį ir 10 km gylį. Paviršius

labai nelygus, yra kraterių. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo, Okeano

ir Tetijos sūnaus, vardu.

Nereidė

Tolimiausias Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 5.51 mln. km, orbitinis

periodas 359.4 d., skersmuo 340 km. 1949 atrado G. P. Koiperis.

Tritonas

[pic]

Didžiausias Neptūno palydovas. Orbita skrieja priešinga kryptimi negu

Neptūnas sukasi apie ašį. Orbitos spindulys 354 590 km, orbitinis periodas

5.877 d., skersmuo 2720 km. Turi azoto atmosferą su nedideliu metano

kiekiu. P. ašigalio sritį dengia azoto sniego ir ledo sluoksnis. Paviršiuje

yra kraterių. Paviršius gana lygus, be kalnų, bet yra ilgų plyšių iki 80 km

pločio. Rasta geizerių, išmetančių skystą azotą iki 8 km aukščio.

Paviršiaus t-ra 37 K. Vid. tankis 4.5 g/cm3. 1846 atrado V. Laselis.

Pavadintas vieno iš senovės graikų jūros dievų vardu. Tritonas buvo

Poseidono ir jūrų nimfos (nereidės) Amfitritės sūnus. Buvo vaizduojamas

panašiu į žmogų, bet su žuvies uodega vietoj kojų.

Plutonas

[pic]

Saulės sistemos planeta, skriejanti toliausiai nuo Saulės (išskyrus

perihelį). Aplink Saulę skrieja ištįsusia elipsine orbita (lent.) 4.74 km/s

vid. greičiu. Perihelyje būna arčiau Saulės negu Neptūnas; šiame amžiuje

Plutonas buvo perihelyje 1989 m. (1979-1999 bus arčiau negu Neptūnas).

Plutonas yra mažiausia Saulės sistemos planeta. Galima pamatyti tik per

didelį teleskopą, nes didžiausias regimasis spindesys lygus 14.7 ryškio;

kampinis skersmuo 0.11″. Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į ekliptiką

didžiausiu kampu iš visų planetų, dėl to iš Žemės jis kartais matomas už

Zodiako juostos. Plutono efektinė t-ra ~32 K. Paviršių dengia kelių

kilometrų storio metano ledas. Būdamas perihelyje, turi metano atmosferą,

slėgis prie paviršiaus ~1.5[pic]10-4 Žemės atmosferos slėgio. Aplink

Plutoną skrieja palydovas Charonas. Plutoną 1930 atrado K. Tombas.

Plutono charakteristika

|Pusiaujo skersmuo |~3000 km |

|Masė |~1.4[pic]10|

| |22 kg |

|Vid. tankis |1 g/cm3 |

|Laisvojo kritimo pagreitis |~0.4 m/s2 |

|(prie paviršiaus) | |

|Pabėgimo (II kosminis) greitis |~0.6 km/s |

|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis|6.387 d |

|periodas | |

|Sukimosi ašies posvyris į |>70[pic] |

|orbitos | |

|plokštumą | |

|Apskriejimo aplink Saulę |250.3 m. |

|periodas | |

|Sinodinis periodas |366.74 d |

|Nuotolis nuo Saulės: | |

| |7 428 mln. |

| |km |

| |4 456 mln. |

|afelyje |km |

|perihelyje |5 942 mln. |

|vidutinis |km |

| | |

|Orbitos ekscentricitetas |0.250 |

|Orbitos plokštumos posvyris į |17.15[pic] |

|ekliptikos | |

|plokštumą | |

|Nuotolis nuo Žemės: | |

| |7 580 mln. |

| |km |

| |4 804 mln. |

|didžiausias |km |

|mažiausias | |

| | |

Charonas

[pic]

Plutono palydovas. Orbitos spindulys 19 130 km, orbitinis periodas 6.39 d.

Charono orbitos plokštuma beveik statmena Plutono orbitos aplink Saulę

plokštumai. Skersmuo 1270 km. Paviršių dengia metano ledas. 1978 atrado

Dž. Kristis ir R. S. Haringtonas. Pavadintas senovės graikų mitologinio

irklininko vardu. Charonas valtimi perkeldavo dvasias per požeminę Stikso

upę dievo Plutono teismui.

Join the Conversation

×
×