saulės – mėnulio kalendorius;kalendoriaus istorija

Saulės kalendorius
Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai tenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipų galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Metų pradžia pagal šį kalendorių yra laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo ( apytiksliai 70 parų ). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodo Sirijus, o savo ruožu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrąža.
Kadangi beveik visi Eggipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė veikla, Saulės kalendorius čia įgijo gyvybiška reikšmę. Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžią nutarė laikyti potvinio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.
Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesni faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Tai buvo daarnus skaičiavimas ir išvengė daugelio Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Kadangi saulinės paros trukmė yra 365,2422, arba 365 paros 5 h 46 s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogrąžinių metų pradžios apytiksliai ¼ paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vė

ėliau egiptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu.

Įžymus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis žinys, valstybinis veikėjas Julijus Cezaris ( 102 – 44 m. pr. m. e. ), būdamas Egipte, išstudijavo egiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtinga ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių nauju Saulės kalendoriumi. Šiam tikslui pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas perdirbo, o 46 pr. m. e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.
Naujajame kalendoriuje metai turi 365,25 paros, jie net truputį ilgesni už Sirijaus bei atogrąžinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (kelemieji) – iš 366 parų.
Metų pradžia imta laikyti sausio,pirmąją. Cezoriui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 455 parų vietoj 355, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesiu.
Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros ( 11 min. 23,9 s ) ilgesni už atogrąžinius, lygius 365, 242196 vidutinės saulės paros, ir tai buvo esminis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Per 128 metus susidarė apytiksliai vienos paros skirtumas.
IV m. e. a. dar nekilo klausimas dėl vieningos kriksčioniškosios eros įvedimo. Įvairiuose Romos tautose buvo paplitę keletas erų. Seniausia buvo Bizantijos era “nuo pasaulio sukurimo”. Šios eros pradžia laikoma nuo 5508 m. rugsėjo 1 d. pr. m. e.; Palestinoje žydai eros “nuo pasaulio sukūrimo” pradžia laikoma 3761m. spalio 7 d. pr. m. e.; Graikijoje buvo plačiai paplitusi “olimpiadų era”, skaičiuojama nuo 776 m. li

iepos 1 d. pr. m. e.; Babilone – “Nabuchodonosaro era” – 747m. vasario 26 d. pr. m. e.; Romos imperijos centre – era nuo “Romos miesto įkurimo” – 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e.; Armėnijoje metus pradėta skaičiuoti nuo 552 m. liepos 11 d. pr. m. e. pagal žydų metų skaičiavimą. Romos imperijos centre buvo labiausiai paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano atėjimo į valdžią dienos, 284 m. rugpjūčio 29 d.

Vienu metu egzistuojančios skirtingos eros ir kalendorinės sistemos sunkino šalies valdymą. Būtinai reikėjo įvesti vieną erą. Vakarų Europos tautose tuo laiku vyravo krikščionių religija, todėl ir naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Kristaus gimimu. Pradėta skaičiuoti nuo velykų.
Buvo nustatyta, jog tiek paprastaisiais, tiek ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Kitaip sakant, kas 28 metai mėnesių dienos būtinai būna tomis pačiomis savaitės dienos.
Šį besikartojantį 28 metų periodą nuspręsta vadinti sauliniu ciklu arba “Saulės ratu”. Rusijoje 988m., kai kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę, buvo įvesta Bizantijos era. Šio eros pradžia nuo mitinio Jėzaus Kristaus gimimo datos skiriasi 5508 metais. Tiktai 7208m. pagal šį skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo “Kristaus gimimo” ir 7208m. nuo “pasaulio sukūrimo” buvo pakeisti į 1700 m. nuo “Kristaus gimimo”.
Perėjus į erą “nuo Kristaus gimimo”, buvo nutarta metų pradžią laikyti ne rugsėjo 1 d., kaip buvo priimta Bi

izantijos eros “nuo pasaulio sukūrimo” kalendoriuose, o sausio 1 d., ir metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti 31 d. Norint naująjį rusų kalendorių suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas nuo “Kristaus gimimo” eros Julijaus kalendorius, teko paskutiniuosius 7207 nuo “pasaulio sukšrimo” eros metus prailginti keturiais mėnesiais, t. y. vietoj 365 dienų juose “tilpo” 487 dienos.
Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t. y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižveldė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t. y. truputį ingesnius negu atogrąžiniai metai (365,242196). XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta spesiali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistumėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 d. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais, t. y. vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 17
700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastais, o 1600, 2000, 2400 ir 2800 – keliamaisiais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojio stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

Saulės – mėnulio kalendorius

Ką reiškia senovės kalendorius? Pradžioje žmonės laiką skaičiavo matomu Mėnulio judėjimu, tai yra naudojosi mėnulio metų kaita. Kada atsirado poreikis skirstyti metus pagal laiką, atsirado Saulės kalendorius, pagrįstas matomu saulės judėjimu. Toliau pradėta žiūrėti judėjimą abiejų šviesulių Saulės ir Mėnulio, ko pasekoje gavosi MĖNULIO-SAULĖS kalendorius. Apie tai liudija indoiraniškas kalendorius, esantis “Avestoje” ir “Vedose” (šventi raštai).
Įvairiuose vystymosi etapuose įvairioms tautoms reikėdavo tikslaus metų skaičiavimo. Todėl atsirado daug laiko skaičiavimo sistemų ir principų, kurios savo sudėtimi buvo artimos viena kitai, o kartais ir visai sutapdavo. Kodėl? Todėl kad visiems žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos ar kalbos, kiekvieną rytą pateka ta pati saulė, naktį šviečia tas pats mėnulis ir visos žvaigždės po vienu dangaus skliautu.
Pradžioje laiką skaičiuodavo besikeičiančiomis matomomis mėnulio fazėmis, jo pagrindu atsirado Mėnulio kalendorius. Išstudijavę mėnulio paros judėjimą, senovės astronomai nustatė, kad mėnulio apsisukimo perijodas apie žemę yra 27,321 paros, o Mėnulio sugrįžimas dangaus skliautu į tą pačią vietą, Saulės atžvilgiu – 29,53059 paros-sinodinis mėnuo (iš lotynų kalbos Sinodos–susijungimas). Sinodinis mėnuo ir tapo pagrindu Mėnulio kalendoriui sudaryti, kuris vėliau peraugo į Saulės – Mėnulio kalendorių. Kadangi sinodinės dienos, savaitės, mėnesiai ir metai gali susidaryti tik iš pilnų skaičių, buvo sutarta mėnulio mėnesį skaityti ne dvidešimt devynias ir pusė dienos, o dvidešimt devynias arba trisdešimt dienų, priklausomai nuo Žemės ir Mėnulio kampo padėties Saulės atžvilgiu, keičiantis Mėnulio dalies matomumui. Pagal Avestos mokymą kiekviena mėnulio diena turi savo astrologinę interpretaciją ir energetinį atspalvį. Jos turi poveikį žmogaus psihologniam stoviui, ir į tai būtinai atsižvelgiama medicininėje astrologijoje. Mėnulio fazių ir Mėnulio padėties Zodiako ženkluose žinojimas turi reikšmės augalų sėjimui ir augimui, jis sėkmingai pragyveno amžius ir plačiai nuodojamas mūsų dienomis.
Lygiagrečiai su Mėnulio kalendoriumi, metų laiko skaičiavimui pasirodė ir Saulės kalendorius. Saulės metų ilgumas buvo lygus 365,25 parų. Toliau buvo nustatyta, kad ilgumas 76 Saulės (tropinių) metų ir 940 mėnulio (astronominių) mėnesių beveik sutampa
365,2422 * 76 = 27758,7 paros
29,5306 * 940 = 27758,4 paros
Šis atradimas padėjo sudaryti ciklišką Mėnulio–Saulės kalendorių su 76 tropinių metų periodu. Vystantis visuomenei, tarpvalstybiniams santykiams, prireikė vieningos istorijos skaičiavimo sistemos. Nuo kada pradėti skaičiuoti įvykius? Kokį reiškinį ar įvykį laikyti pradiniu metų skaičiavimu? Šis klausimas ir problema iškėlė daugybę metų skaičiavimo sistemų. Visose tautose plačiai išplito taip vadinamos eros (aera – pradinis skaičius), nustatančios karaliavimą tos ar kitos dinastijos: Egipte-faraonų dinastija, Kinijoje ir Japonijoje-imperatorių dinastija, vakarų Europoje-Romos imperatorių dinastija.
Bendras metų skaičiavimas yra vakaruose (Europoje ir Amerikoje), nuo Kristaus gimimo.
Skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo įvedė italų vienuolis Dionisas Mažasis, gyvenęs VI amžiuje pagal Kristų. Iki to laiko Dionisas Mažasis gyveno Deoklitiano eroje, pagal romiečių metų skaičiavimą. Kristaus gimimo dieną Dionisas padarė gruodžio dvidešimt penktą žiemos lygiadienio dieną, bet pradžią eros sausio mėnesio pirmą dieną. Palaipsniui naujas metų skaičiavimas išsiplėtė visose krikščioniškose šalyse. Pirmiausiai datos nuo Kristaus gimimo pasirodė bažnytiniuose dokumentuose, du amžiai po Dioniso mirties.
Astronomai po ilgų Saulės judėjimo stebėjimų apskaičiavo metų ilgumą:
365,24220 = 360+5+1/4-3/400. Šiame aritmetiniame skaičiavime atsispindi visa Saulės kalendoriaus statymo istorija. Trys šimtai šešiasdešimt dienų metuose senovės babiloniečių kalendorius, pasitarnavo aplinkos paskirtymui į 360 laipsnių pagrindu. Egiptiečių pridėtos penkios dienos patikslino metų ilgumą ir trečias pridėjimas ¼ paros Juliaus Cezario antikos epochoje. Egiptiečių astronomas Sozigenas tuo pasinaudojo sudarinėjant “Juliaus” kalendorių, kuriame kas ketvirti metai pridedama papildoma viena diena. Klaida 3/400 vedė prie kalendoriaus atsilikimo pagal Žemės sukimąsi apie Saulę, atsilikimas gaudavosi parai kas 128 metai. Tai pastebėjo krikščionių dvasininkai nustatinėdami šv.Velykų dieną. Klaidą ištaisė 1582 metais popiežius Grigorijaus Tryliktasis. Pasirodo keliamaisiais metais nereikėjo skaičiuoti tuos šimtmečius, kurie nesidalina iš keturių: pvz 1700, 1800, 1900, 2100 ir t. t. Šis Grigorijaus kalendorius duoda klaidą vienai parai tik per 3300 metų.

Saulės judėjimo tyrinėjimas tarp daugybės nejudančių žvaigždžių leido astronomams sustatyti dangaus žvaigždžių žemėlapį. Jame buvo pažymėtas Saulės metų kelias ir sustatytas žvaigždynų kalendorius. Taip pat buvo užfiksuotos datos, kada Saulė yra pagrindiniuose ekliptikos taškuose, prie kurių priskaitomi pavasario ir rudens lygiadieniai, kai taškai kerta dangaus pusiaują, pereinant iš vienos polusferos į kitą, o taip pat vasaros ir žiemos Saulės piko taškai, kurie yra toliausiai ir arčiausiai nuo Žemės.

Iš kalendoriaus istorijos

Kalendorius – ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro matomų dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio, Jupiterio – periodiškas judėjimas. Kalendorius lotyniškai – callendarium ir reiškia „skolų knygelę“ (senovės romėnai pirmosiomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis privalėdavo mokėti skolas).
Anksčiau Lietuvoje naudotas Mėnulio kalendorius, o paplitus žemdirbystei palaipsniui įsigalėjo Saulės kalendorius. Jo pagrindą sudaro Saulės metų trukmė – 365 dienos. Šis kalendorius suskirstytas į 12 mėnesių, mėnesiai – į septynių dienų savaites. Kas penkeri metai prisideda viena diena.
XIII a. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo pradėtas naudoti Julijaus kalendorius. Tada metai turėjo 13 (Mėnulio) mėnesių, vėliau perėjo prie 12 (Saulės) mėnesių.
Dabartinį kalendorių pagal Romos imperatoriaus Julijaus Cezario (102-44 m. pr. m. e.) pavedimą sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas. Jis įsigaliojo nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą. Tada metai turėjo 365,25 paros ir buvo šiek tiek ilgesni už Saulės metus. Tas likutis per 128 metus sudarydavo apie vienos paros skirtumą. Tai buvo trūkumas. Iš pradžių metai buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui. Kovo 1-oji kaip Naujųjų metų pradžia kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – iki 1752 m.
Sausio pirmąją kaip Naujųjų metų pradžią katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik 1691 m., popiežiui Inocentui išleidus XII bulę.
XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Tada, 1582 m., siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus pavedimu buvo įgyvendinta Julijaus kalendoriaus reforma, t. y. įvestas kalendorius, kur atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus tik 26 sekundėmis ir, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų. XVI a. tam, kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta, kad keliamaisiais metais bus laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4 (pvz., 1996, 2000, 2004 ir t. t.). Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius pradėtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius – „naujojo stiliaus“.
1700-aisiais metais senasis kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. – 11 d., 1900 m. – 12 d.
Naujojo stiliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvestas 1586 m. Nuo to laiko senasis kalendorius naujuoju buvo keičiamas kelis kartus, priklausomai nuo to, kieno valdžioje kraštas atsidurdavo.
1848 m. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ rašoma: „Naująjį skaitlių (kalendorių) Grigalius XII, popiežiaus, darbo Žemaičių vyskupystė pirmą kartą priėmė 1582 m. ir pagal tą visas šventes šventino lig 5 d. rugpjūčio 1799 m. Bet tą metą, Povilui I, ciesoriui, norint, o Laurynui Litai, popiežiaus Pijaus VI pasiuntiniui, leidžiant, sugrįžo prie senojo metų skaitliaus. Dvylika metų nuleidus, tai yra 9 dienų šilų (rugsėjo). 1812 m. Prancūzų ciesorius Napoleonas, į mūsų žemę įžengęs, įsakė vėl turėtis naujojo metų skaitliaus. Napoleonui iš Lietuvos išsprukus, ciesorius Aleksandras I 2 d. kovo 1813 m. antru atveju senąjį žemaičiam įbruko.“
Po Spalio revoliucijos Rusijoje 1917 m. buvo pereita prie naujojo stiliaus kalendoriaus civiliniame gyvenime, nors Stačiatikių bažnyčia ligi šiol tebesilaiko senojo stiliaus metų skaičiavimo. Tuo galima paaiškinti ir skirtingas tapačių švenčių datas atitinkamai katalikiškuose ir pravoslaviškuose kraštuose.
Mėnesių skirstymas į 7 dienų savaites senovėje buvo pradėtas Rytuose (pas šumerus, babiloniečius, judėjus, kinus) ir yra paremta mėnulio fazėmis. Iš judėjų tokį skaičiavimą perėmė romėnai. Iš pradžių kiekviena savaitės diena buvo vadinama dangaus kūnų vardais: Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės, o Lietuvoje dabar vadinamos pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis ir t. t.

Leave a Comment