Saulės kalendorius

Saulės kalendorius

Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai tenka Egiptui. Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipų galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Metų pradžia pagal šį kalendorių yra laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį po dviejų mėnesių nematomumo periodo ( apytiksliai 70 parų ). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodo Sirijus, o savo ruožu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrąža.
Kadangi beveik visi Eggipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė veikla, Saulės kalendorius čia įgijo gyvybiška reikšmę.
Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžią nutarė laikyti potvinio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.
Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesni faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Tai buvo darnus skkaičiavimas ir išvengė daugelio Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Kadangi saulinės paros trukmė yra 365,2422, arba 365 paros 5 h 46 s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogrąžinių metų pradžios apytiksliai ¼ paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vėliau eg

giptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu.
Įžymus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis žinys, valstybinis veikėjas Julijus Cezaris ( 102 – 44 m. pr. m. e. ), būdamas Egipte, išstudijavo egiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtinga ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių nauju Saulės kalendoriumi. Šiam tikslui pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas perdirbo, o 46 pr. m. e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.
Naujajame kalendoriuje metai turi 365,25 paros, jie net truputį ilgesni už Sirijaus bei atogrąžinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (kelemieji) – iš 366 parų.
Metų pradžia imta laikyti sausio,pirmąją. Cezoriui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 455 parų vietoj 355, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesiu.
Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros ( 11 min. 23,9 s ) ilgesni už attogrąžinius, lygius 365, 242196 vidutinės saulės paros, ir tai buvo esminis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Per 128 metus susidarė apytiksliai vienos paros skirtumas.
IV m. e. a. dar nekilo klausimas dėl vieningos kriksčioniškosios eros įvedimo. Įvairiuose Romos tautose buvo paplitę keletas erų. Seniausia buvo Bizantijos era “nuo pasaulio sukurimo”. Šios eros pradžia laikoma nuo 5508 m. rugsėjo 1 d. pr. m. e.; Palestinoje žydai eros “nuo pasaulio sukūrimo” pradžia laikoma 3761m. spalio 7 d. pr. m. e.; Graikijoje buvo plačiai paplitusi “olimpiadų era”, skaičiuojama nuo 776 m. liepos 1 d. pr
r. m. e.; Babilone – “Nabuchodonosaro era” – 747m. vasario 26 d. pr. m. e.; Romos imperijos centre – era nuo “Romos miesto įkurimo” – 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e.; Armėnijoje metus pradėta skaičiuoti nuo 552 m. liepos 11 d. pr. m. e. pagal žydų metų skaičiavimą. Romos imperijos centre buvo labiausiai paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano atėjimo į valdžią dienos, 284 m. rugpjūčio 29 d.
Vienu metu egzistuojančios skirtingos eros ir kalendorinės sistemos sunkino šalies valdymą. Būtinai reikėjo įvesti vieną erą. Vakarų Europos tautose tuo laiku vyravo krikščionių religija, todėl ir naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Kristaus gimimu. Pradėta skaičiuoti nuo velykų.
Buvo nustatyta, jog tiek paprastaisiais, tiek ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Kitaip sakant, kas 28 metai mėnesių dienos būtinai būna tomis pačiomis savaitės dienos.
Šį besikartojantį 28 metų periodą nuspręsta vadinti sauliniu ciklu arba “Saulės ratu”.
Rusijoje 988m., kai kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę, buvo įvesta Bizantijos era. Šio eros pradžia nuo mitinio Jėzaus Kristaus gimimo datos skiriasi 5508 metais. Tiktai 7208m. pagal šį skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo “Kristaus gimimo” ir 7208m. nuo “pasaulio sukūrimo” buvo pakeisti į 1700 m. nuo “Kristaus gimimo”.
Perėjus į erą “nuo Kristaus gimimo”, buvo nutarta metų pradžią laikyti ne rugsėjo 1 d., kaip buvo priimta Bizantijos eros “nuo pasaulio su
ukūrimo” kalendoriuose, o sausio 1 d., ir metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti 31 d. Norint naująjį rusų kalendorių suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas nuo “Kristaus gimimo” eros Julijaus kalendorius, teko paskutiniuosius 7207 nuo “pasaulio sukšrimo” eros metus prailginti keturiais mėnesiais, t. y. vietoj 365 dienų juose “tilpo” 487 dienos.
Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t. y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižveldė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t. y. truputį ingesnius negu atogrąžiniai metai (365,242196). XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta spesiali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistumėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 d. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais, t. y. vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 1700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastais, o 16
600, 2000, 2400 ir 2800 – keliamaisiais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojio stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

Literatūra:
1. V. Cybulskis “Pasaulio šalių kalendoriai ir chronologija” Kaunas “Šviesa” 1988
2. Populiarioji enciklopedija “Mokslas ir visata” Vilnius “Vyriausioji enciklopedijų redakcija” 1990
3. R. Kalonaitis “Saulė eina žvėrių ratu” Vilnius “Vaga” 1976

Leave a Comment