Novos

Novos – glaudžios dvinarės žvaigždės, kurių vienas narys baltoji nykštukė, o antras narys – raudonoji milžinė ar submilžinė. Normaliame būvyje novos, atrodo, yra labai karštos melsvai baltos subnykštukės, kurių paviršiaus temperatūra siekia 50 000 C.
Su dvilypumu gali būti susijusios ir sprogimo priežastys.
Jos netikėtai sužimba, t.y. ima staiga pūstis, ir per dieną ar kelias, o kartais per keliasdešimt dienų jų šviesumas padidėja tūkstančius ar šimtus tūkstančių kartų. Tuomet jos prilygsta šviesiausioms supermilžinėms. Išsipūtę išoriniai sluoksniai atvėsta ir praretėja. Išsiplėtusi atmosfera ima skleisti labai daug emisijos liinijų.Iš jų savo stiprumu išsiskiria raudona vandenilio linija. Ji suteikia novai raudoną atspalvį. Galiausiai, maždaug sužibimo maksimumo metu, kai nova išsipučia kaip muilo burbulas ir pasiekia Marso orbitos ar dar didesnį nuotolį, jos fotosfera ir aukštesni sluoksniai visai atitrūksta nuo žvaigždės ir sudaro kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų per sekundę greičiais besiplečiančių tarpžvaigždinių dujų debesėlį. Likusi apnuoginta žvaigždė, sukūrusi naują fotosferą, ima silpnėti, pradžioje greitai, o paskui lėčiau ir lėčiau; kartu pasireiškia nedideli netaisyklingi šviesumo svyravimai. Palaipsniui, per kelerius ar keelias dešimtis metų, nova grįžta maždaug į pirmykštę savo vietą H – R diagramoje.
Sprogimo metu išsisklaidę išoriniai novos sluoksniai dėl savo retumo nusineša palyginti labai nedaug žvaiždės medžiagos (apie 10-5 – 10-3 žvaigždės medžiagos išsisklaido erdvėje _ 1000km/s greičiu). Jų masė šimtus tūkstančių kartų mažesnė už

ž Saulės masę. Per visą padidėjusio šviesumo laiką nova išspinduliuoja tiek energijos, kiek Saulė per dešimtis tūkstančių metų. Didžioji šios energijos dalis dažnai išspinduliuojama per pirmuosius sužibimo mėnesius ar net pirmąsias savaites.
Novų sprogimo priežastys dar tiksliai nežinomos. Aišku tik viena – kad sprogimo šaltinis atsiranda nelabai giliai po fotosfera, nes sprogimas nepaliečia novos vidaus, o sukrečia tik išorinius jos sluoksnius. Matyt, kažkur po fotosfera netikėtai atsipalaiduoja didžiuliai energijos kiekiai, kurie daugiausiai spindulių pavidalu veržiasi į išorę ir savo slėgiu išpučia žvaigždės išorinius sluoksnius. Viena iš sužibimo priežasčių yra termobranduolinės vandenilio degimo reakcijos, vykstančios ant baltosios nykštukės paviršiaus susikaupusioje medžiagoje, kuri pamažu srūva iš raudonosios žvaigždės.
Kai kurios novos sužimbančios ne taip stipriai, astronomijos istorijoje sprogo jau ne kartą. Jas vadiname kartotinėmis novomis. Jos neesudaro vieningos grupės. Sprogimo stiprumas labai nevienodas. Sužibdamos vienos pašviesėja tūkstančius ar keliolika tūkstančių kartų, kitos tik šimtus ar dešimtis kartų. Tarpai tarp sprogimų trunka metus, dešimtis ar šimtus metų. Kuo stipriau žvaigždė sproginėja, tuo vidutiniškai ilgesni tarpai tarp sprogimų. Tai verčia manyti, kad visos novos per savo gyvenimą sprogsta daug kartų, žinoma, tuo rečiau , kuo didesnis sprogimo užmojis.
Mūsų Galaktikoje kasmet sužimba 25 – 30 novų, tačiau dauguma jų taip ir lieka nepastebėtos: vienos esti labai toli ir tiesiog neišsiskiria iš žvaigždžių fono, ki
itas užstoja tarpžvaigždinės medžiagos debesynai.
Supernovos – vieną kartą gyvenime sprogstančios žvaigždės. Sužimbant jų šviesumas padidėja šimtus milijonų ar net dešimtis milijardų kartų. Tuomet viena supernova šviečia tiek, kiek visa didžiulė žvaigždžių sistema – galaktika. Supernovos sprogimas – katastrofa žvaigždės gyvenime. Sprogimo metu pakinta ne tik atmosfera , bet ir visa žvaigždės sandara. Taip atsitinka tuomet, kai išsenka branduolinis kuras keliskart masyvesnės už Saulę žvaigždės gelmėse ir nuo to sutrinka pusiausvyra tarp gravitacinio medžiagos traukimosi bei vidinio slėgio. Žvaigždė staiga nubloškia išorinius sluoksnius, o pati tampa maža neutronine žvaigžde. Sprogstant išbarstyta supernovos medžiaga sudaro šviečiantį maždaug burbulo pavidalo tarpžvaigždinės medžiagos debesį, besiplečiantį tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Centre likusi neutroninė žvaigždė palaiko besiplečiančio ūko švytėjimą, o jos nepaprastai stipraus magnetinio lauko pagreitinti elektronai ūke sukelia charakteringą radijo spinduliavimą, pagal kurį radioastronomai suranda pačius seniausius supernovų pedsakus.
Novų , o ypač supernovų sprogimai tarpžvaigždinę medžiagą veikia panašiai, kaip dalelių vėjas. Tik užmojai nepalyginamai didesni. Aplink sprogusias supernovas susidaro didelės masės, stipriai šviečiantys burbulai ar pluoštai, vadinami supernovų likučių ūkais. Juose sprogimo ištaškyta žvaigždės medžiaga yra susimaišiusi su pakeliui išjudinta tarpžvaigždine medžiaga, kurios besiplečiantis ūkas prisigrobia vis daugiau ir daugiau. Plėtimosi greitis pradžioje siekia tūkstančius kilometrų per sekundę, o vėliau, priešinantis pakeliui sutinkamai ir kartu nutempiamai medžiagai, sumažėja iki 10
00 km/s.
Tokio besiplečiančio burbulo struktūra labai sudėtinga ir audringai kinta. Jame verda ir kunkuliuoja įvairios srovės ir sūkuriai. Temperatūra skirtinga, vietose labai nevienoda – nuo keliolikos tūkstančių iki 2 – 3 mln. K.
Toks grandiozinis sprogimas – labai reta, bet puiki proga pamatyti apnuogintą žvaigždę, pažvelgti į jos vidų.
Supernovos sprogimas – retas reiškinys. Mūsų Galaktikoje per paskutinį tūkstantmetį užregistruotos tik penkios supernovos: 1006, 1054, 1181, 1572 ir 1604 metais. Atliekant teleskopinius galaktikų stebėjimus, per pastarąjį šimtmetį rasta beveik 100 supernovų kitose galaktikose.
1054m. dangaus skliaute netikėtai sužibo žvaigždė šviesenė ir ryškesnė už Venerą ir matoma net dieną. Po 700 metų jos vietoje buvo atrastas Krabo ūkas. Vadinasi, jis yra ne kas kita, kaip 1054m. matyto žvaiždės sprogimo rezultatas. Iki Krabo ūko maždaug 4000 šviesmečių, vadinasi, didysis sprogimas iš tikrųjų įvyko prieš 5000 metų.

Leave a Comment