Dangaus kunai

Įvadas

Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo
savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į
žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo
didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius
senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.

Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties
iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai
mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių,
pagal kurį dirbo ūkio darbus.

Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti
akmens ammžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus
dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus,
turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų
dienų.

Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda,
kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio
kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o
kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.

Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių
sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai
mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse,
sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių ggalima susidaryti vaizdą apie jų
pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,
Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.

Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo
dangaus kūnus.

1. Visata ir jos senovinis modelis

Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės
bendruomenės la

aikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš
chaotiškos materijos.

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur
buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus
tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas.
Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių.
Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo
pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis
kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio
kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia
šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę,
užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose
sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko
įsikandusi uodegą.

Visata taip pat vaizduojama ir kaip PPasaulio medis, augantis
sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis
vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą
pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis,
paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties
šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais
lankėsi dievai.

Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats
aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui
suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir
pietūs).

Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe
visatos modelių, kurie
dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.

2. Saulė

Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį
dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę
nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad
saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors
išlaisvindavęs.

Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o
nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui
saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir
visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais
su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar
karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros.
Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo
Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.

Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant
žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių
globėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.

Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po dangų
ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų
laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o
tuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų –
vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.

Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant
karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže –

– vežimas.
Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės
vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.

Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos
ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas,
kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.

Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos
kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos
ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė
apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna
virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo
atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.

Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per
rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet
ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures,
pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos
dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad
Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.

Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio
apeigas, Jonines, derliaus nuėmimo, vėliu vaišinimo metu. Įvairūs liaudies
medicinos dalykai buvo atliekami saulėlydyje arba saulėtekyje.

Saulė buvo laikoma gyvybės tiekėja. Ji gyvybę ne tik atnešanti, bet
ir palaikanti, todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš saulės patekėjimą.
Be to, leidžiantis Saulei buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji,
kad Saulė nenusineštų jų gyvybės.

Saulei šviečiant retai pasirodydavo pasirodančios piktosios dvasios,
demonai. Tuo ta
arpu blogis visada pradeda siautėti naktį. Naktį susirenka
laumės, raganos, kenkenčios žmonėms, šokančios ir kitaip
besilinksminančios.

Iš Saulės buvo spėjama koks bus oras. Jei saulė teka didelė – bus
bjauri diena, o jei raudona – vėjuota. Jei apie saulę drignė, trečią dieną
bus lietaus. Jei saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras.

Tikėdami, kad saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviai
pradėdavo ir baigdavo svarbius darbus pagal saulę.

Taigi saulė mūsų protėvių gyvenime buvo svarbi tiek darbuose, tiek
šventėse.

3. Mėnulis

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės
žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje
slankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir nuo
realių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių.

Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus
dėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro
pasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais.

Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip pat
dubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais:
arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulį
pradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulis
galėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.
Mitologinėje lietuvių tautosakoje Mėnulis vaizduojamas kaip gražus
jaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas.

Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog
kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui,
užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.

Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kuris
buvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė.

Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė
tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio
besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens
vogimą. Kitur sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šis
ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotės
skriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos.

Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant,
nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali
pagauti, barė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad mėnulyje matosi Kainas
su Abeliu. Kainas buvo nuteistas už brolio nužudymą iki pasaulio pabaigos
stovėti ant Mėnulio ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto
brolio kraują.

Mėnulio fazės

Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens
amžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną
Mėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide.

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po
2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio
šviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa
pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jį
vadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi.

Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnulio fazėmis.
Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis.

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo
pasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė
Mėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti,
kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos ar
teigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kad
tinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis.
Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo saugoma ir jauno Mėnulio bent
jau pirmųjų dienų.

Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs
žmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąs
jaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs
delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos.

Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to,
jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrą
vaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavo
jaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.

4. Planetos

Be Saulės ir mėnulio lietuviam buvo žinomos planetos, jų vadintos
žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų lietuvių vadinama Aušrine, arba Vakarine,
žvaigžde (Venera). Pastaroji – tai ta pati planeta, tik matoma ant dangaus
vakare.

Pagal Aušrinę ir Vakarinę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakaro
laiką. Sakmių Aušrinė žvaigždė – tai nepaprastai graži mergelė, vadinama
dangaus karaliūne. Jos galvą vainikuoja saulė, ji dėvi žvaigždžių
prisagstytą apsiaustą. Jos šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai.

Aušrinė ne kiekvienais metais gerai matoma. Tie metai, kai ji gerai
matoma, buvo laikomi labai laimingi. Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavo
maldų galia.

Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji ypač buvo pagerbiama
per didžiuosius darbymečius.

Be Aušrinė-Vakarinės, minima Saulės dukra Indraja. Ji siejama su
Jupiterio planeta. Be Indrajos ir Aušrinės-Vakarinės dar Saulė tyrėjusi
tris dukras (planetas): Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija
(Saturnas).

Taigi lietuviai žinojo 6 iš 9 planetų.

5. Žvaigždės ir žvaigždynai

Žiloje senovėje žvaigždės buvo siejamos su pirmykščio žmogaus darbo
sezonais, ypač su medžiokle, vėliau – su žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Pirmykštės medžioklės laikus geriausiai primena žvaigždžių ir žvaigždynų
pavadinimai: Tauras, Ožiaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Lūšis, Kiškis,
Avinas, Gulbė, Varnas, Erelis, Gyvatė, Šaulys, Žuvų, Vandenio, Banginio
žvaigždynai, Šienpjovių, Artojo, Sietyno, Grįžulo Ratų.

Sunku tiksliau pasakyti, kiek žvaigždynų žinojo senovės lietuviai ir
kaip jie juos vadino.

Zodiakas

Zodiakas – maždaug 16 laipsnių pločio dangaus sferos juosta išilgai
ekliptikos, per kurią keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Zodiako juostoje
yra 12 žvaigždynų: Žuvų, Avino, Tauro, Dvynių, Vėžio, Liūto, Mergelės,
Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Vandenio ir Ožiaragio. Šią žvaigždynų
juostą Saulė apeina per metus.

Zodiako žvaigždynai buvo žymimi tam tikrais ženklais, kuriuos žinojo
senovės babiloniečiai. Lietuviai taip pat iš seno žinojo Zodiako
žvaigždynus ir jų žymėjimą.

Sietynas

Liaudžiai gerai buvo žinomas žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne –
Sietynas.

Iš Sietyno padėties danguje žmonės nustatinėdavo nakties laiką.
Sietynas vidurvasaryje pasirodo rytais, prieš saulei tekant, žiemos
pradžioje teka vakarais, o leidžiasi paryčiu.

Paskui Sietyną danguje eina ryški žvaigždė, kurią žemaičiai vadina
Sietyno Draugu.

Sietyno kilmė sakmėse aiškinama taip: jog seniai gyveno septyni
broliai, kurie buvo persekiojai pagonių dėl to, kad pastatė didžiulę
šventyklą, jie buvo paimti į dangų ir virto žvaigždėmis.

Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju ar net
giminaičiu, vadinamas broleliu, berneliu.

Šienpjoviai

Žemiau sietyno yra septynios ryškios žvaigždės, lietuvių vadinamos
Šienpjoviais. Trys iš jų, išsidėsčiusio viduryje vienoje linijoje, kartais
vadinamos Grėbėjomis, nešančiomis Šienpjoviams pusryčius. Šis gražus
žvaigždynas pradeda matytis rytais rugpjūčio mėnesį, prieš Saulei tekant.

Sakmėse aiškinama, kad Šienpjoviai atsiradę taip: Buvę septyni
broliai. Juos prakeikusi pamotė ir pavertusi šienpjoviais. Dievas juos
paėmęs į dangų ir pavertęs žvaigždėmis.

Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai

Kitaip jie dar vadinami Didžiosiomis ir Mažosiomis meškomis. Jie buvo
svarbiausias medžiotojų orientyras krypčiai ir laikui nustatyti. Senovės
lietuviai Grįžulo ratus dar vadino Kaušu t.y. indu, vandeniui semti.

Mito versija sako, kad seniai žemėje buvusi didžiulė sausra –
išdžiuvęs visas vanduo. Vieną naktį mergaitė išėjo su samteliu parnešti
sergančiai motinai vandens. Pakeliui užmigusi, o kai atsibudo pamatė
samtelį pilną vandens. Pakeliui pagailėjusi šunelio davė jam atsigerti ir
tada samtelis pavirtęs į sidabrinį. Kai ji grįžo namo mama atsisakė gerti
ir liepė vandenį išgerti dukrai, bet ji pagailėjo praeivio ir savo vandenį
atidavė jam. Tada samtyje atsirado septyni dideli deimantai, iš kurių
pasipylęs skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilę į dangų ir pavirtę
žvaigždynų. Dabar tą žvaigždyną žmonės vadina Grįžulo Ratais.

Paukščių Takas

Lietuviams žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, justa,
nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 mlrd. žvaigždžių
sistemos projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas eina per daugeli
žvaigždynų.

Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens
vakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietų
link, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus.

Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėliu Keliu.
Sakmėse aiškinama, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėliu Keliu
keliauja į dausas. Taip pat Paukščių takas yra vadinamas Pieno Taku.

Iš Paukščių Tako žmonės spėdavo apie orą. Pavyzdžiui, Jei šio
žvaigždyno žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą – šaltis, jei
neryškiai – artinasi dargana.

Šiaurinė žvaigždė

Šiaurinė žvaigždė danguje nuolat stovi vienoje vietoje, todėl kai kur
ji vadinama Vinimi. Šiaurinę žvaigždę dar lietuviai vadindavo Marių, arba
Jūreivių, žvaigžde, Jūražvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai ir
jūrininkai.

Be abejo, yra dar daug įvairių žvaigždžių ir žvaigždynų, kuriuos
žinojo mūsų protėviai, tai ir Mažoji bei Didžioji Žvėrinė, Rojaus darželis,
Artojų žvaigždės, Pegaso žvaigždynas, Tikučio žvaigždė, Jokūbo Lazda ir kt.

6. Meteorai

Meteoras, krintančioji žvaigždė – mažyčio kieto dangaus kūno,
didžiuliu greičiu įskriejusio į Žemės atmosferą, švytėjimas. Meteorus
žmonės dažnai maišė su kometomis. Lietuviai juos nuo seno vadino
skraidančiais aitvarais, pasivertusiais ugniniais žalčiais, arba
krentančiomis žvaigždelėmis.

7. Kometos

Žmonių dėmesį iš žilos senovės patraukė ir kometos – uodegotoji
žvaigždė, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulės
sistemoje. Dauguma kometų skrieja aplink Saulę labai ištęstomis elipsėmis.
Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kurios
sudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir uodegą –
ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometai
tolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje.

Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, uodeguota žvaigžde,
šluotine žvaigžde arba tiesiog šluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu.
Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievo ženklu apie jų siunčiamą
didelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, maras, karas, nederlius, sausra,
liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui.

8. Šiaurės pašvaistė

Šiaurės pašvaistė yra atmosferos švytėjimas, Žemei susidūrus su
įelektrintų dalelių srautais, kuriuos išmeta Saulė. Raudona Šiaurės
pašvaistė yra vadinama įvairiai, priklausomai nuo vietovės, kurioje ji
atsiranda: gaisu, pamėnais, šiaurės žarom. Pašvaistės pasirodymą žmonės
siejo su besiartinančiu dideliu kraujo praliejimu kare arba maro epidemija.

9. Dangaus šviesulių šeimyna

Pažvelgę mitologinę tautosaką apie dangaus kūnus, matome, kad jie,
suasmeninti bei sudievinti, sudarė dangaus sudievintų šviesulių šeimyną,
neretai susietą su kitais dangaus, žemės ir požemio dievais. Dangaus
šviesulių šeimynoje svarbiausią vietą užėmė Saulė ir Mėnulis, planetos
Aušrinė, Vakarinė, žvaigždės, Perkūnas su žaibais, jo žmona ir sūnūs. Jie
visi bendrauja su vėju, audra ir kitais dievais, taip pat tarp savęs, vieni
kitiems padeda, tariasi, pykstasi, mylisi, reikalui esant, pagelbsti
doriems žmonėms.

10. Dangaus šviesuliai tautosakoje ir dailėje

Dangaus šviesuliai iš žilos senovės buvo vaizduojami dailės
kūriniuose, kurie paprastai buvo susiję su mitais arba atsiradę iš jų.
Šviesos simbolis populiariausias lietuvių liaudies dailėje. Jį aptinkame
ant namo sienų, lubų, langų, darbo įrankių, audinių, susisiekimo priemonių
ir kt. Tikėta, kad šis simbolis apsaugos žmones, trobas, daiktus nuo
visokių blogybių.

Dažniausiai mūsų liaudies dailėje paplitusi segmentinė trikampė,
keturkampė ar aštuonkampė žvaigždė apskritime. Saulę, Mėnulį taip pat
simbolizavo apskritimas, ratas, skritulys.

Papuošalus su Saulės simboliais nešiojo žmonės, tikėdami, kad šie
jiems gali suteikti visokeriopą palaimą, apsaugoti nuo nesėkmių.

Taigi senovėje buvo gausu Saulės bei Mėnulio, žvaigždžių simbolių,
kuriuos buvo galima visur pamatyti tiek ant audinių, tiek ant pastatų bei
visur kitur.

Išvados

Apibendrinant viską, galima teigti, kad lietuviai stebėjo dangaus
kūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu.
Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais. Pagal
šviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažu
susiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės,
augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą.

Visa dangaus šviesulių sistema buvo tiesiogiai susijusi su lietuvių
religija. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas bei
sakmės apie kosmosą. Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės,
žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais.
Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes,
susieti su augalais, gyvūnais, vėliau – su žmonėmis.

Lietuviai buvo sukūrę savo originalius Saulės, Mėnulio, planetų,
žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės,
pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūkinės veiklos, tikėjimų ir
mitologinių vaizdinių.

Literatūros sąrašas:
1. Pranė Dundulienė “Kosmologija”

Leave a Comment