Įvadas
Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuosavo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė įžvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rododidelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesuliussenovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis. Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnatiesiki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkaimano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių,pagal kurį dirbo ūkio darbus. Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškotiakmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitusdangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus,turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsųdienų. Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda,kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnuliokalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, okiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu. Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečiųsukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiaimitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse,sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jųpažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais. Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjodangaus kūnus.
1. Visata ir jos senovinis modelis
Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštėsbendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš
chaotiškos materijos. Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visurbuvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynustamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas.Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių.Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjopragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas viskitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio. Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeniniokupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečiašviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę,užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituosesakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laikoįsikandusi uodegą. Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantissakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medisvaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visąpasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis,paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išmintiesšaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jaislankėsi dievai. Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių patsaukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmoguisuvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė irpietūs). Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kuriedabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.2. Saulė
Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šįdangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulęnukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad
saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas norsišlaisvindavęs. Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, onusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiuisaulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja irvisko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukaissu karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis arkarieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros.Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvoMėnulis, o dukterys – žvaigždės. Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai antžolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėliųglobėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo. Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po dangųratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsųlaikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, otuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų –vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais. Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines antkarties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas.Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulėsvežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą. Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažosratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas,kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais. Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą joskelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemosir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulėapsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūnavirš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvoatlikinėjamos visos ritualinės apeigos. Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač perrugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, betir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures,pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkosdainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kadSaulė duosianti gerą derlių ir gerą orą. Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienioapeigas, Jonines, derliaus nuėmimo, vėliu vaišinimo metu. Įvairūs liaudiesmedicinos dalykai buvo atliekami saulėlydyje arba saulėtekyje. Saulė buvo laikoma gyvybės tiekėja. Ji gyvybę ne tik atnešanti, betir palaikanti, todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš saulės patekėjimą.Be to, leidžiantis Saulei buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji,kad Saulė nenusineštų jų gyvybės. Saulei šviečiant retai pasirodydavo pasirodančios piktosios dvasios,demonai. Tuo tarpu blogis visada pradeda siautėti naktį. Naktį susirenkalaumės, raganos, kenkenčios žmonėms, šokančios ir kitaipbesilinksminančios. Iš Saulės buvo spėjama koks bus oras. Jei saulė teka didelė – busbjauri diena, o jei raudona – vėjuota. Jei apie saulę drignė, trečią dienąbus lietaus. Jei saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras. Tikėdami, kad saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviaipradėdavo ir baigdavo svarbius darbus pagal saulę. Taigi saulė mūsų protėvių gyvenime buvo svarbi tiek darbuose, tiekšventėse.3. Mėnulis
Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės
žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsojeslankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir nuorealių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių. Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogausdėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oropasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais. Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip patdubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais:arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulįpradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu, baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulisgalėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.Mitologinėje lietuvių tautosakoje Mėnulis vaizduojamas kaip gražusjaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas. Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jogkiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui,užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta. Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kurisbuvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė. Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinėtautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnuliobesiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandensvogimą. Kitur sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šisją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotėsskriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos. Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant,nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negalipagauti, barė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save. Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad mėnulyje matosi Kainassu Abeliu. Kainas buvo nuteistas už brolio nužudymą iki pasaulio pabaigosstovėti ant Mėnulio ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmuštobrolio kraują.Mėnulio fazės
Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmensamžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. JaunąMėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide. Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šiošviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampapusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jįvadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi. Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnulio fazėmis.Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jopasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrėMėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti,kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos arteigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kadtinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis.Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo saugoma ir jauno Mėnulio bentjau pirmųjų dienų. Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąsžmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąsjaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs
delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos.Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to,jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrąvaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavojaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.
4. Planetos
Be Saulės ir mėnulio lietuviam buvo žinomos planetos, jų vadintosžvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų lietuvių vadinama Aušrine, arba Vakarine,žvaigžde (Venera). Pastaroji – tai ta pati planeta, tik matoma ant dangausvakare. Pagal Aušrinę ir Vakarinę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakarolaiką. Sakmių Aušrinė žvaigždė – tai nepaprastai graži mergelė, vadinamadangaus karaliūne. Jos galvą vainikuoja saulė, ji dėvi žvaigždžiųprisagstytą apsiaustą. Jos šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai. Aušrinė ne kiekvienais metais gerai matoma. Tie metai, kai ji geraimatoma, buvo laikomi labai laimingi. Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavomaldų galia. Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji ypač buvo pagerbiamaper didžiuosius darbymečius. Be Aušrinė-Vakarinės, minima Saulės dukra Indraja. Ji siejama suJupiterio planeta. Be Indrajos ir Aušrinės-Vakarinės dar Saulė tyrėjusitris dukras (planetas): Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija(Saturnas). Taigi lietuviai žinojo 6 iš 9 planetų.
5. Žvaigždės ir žvaigždynai
Žiloje senovėje žvaigždės buvo siejamos su pirmykščio žmogaus darbosezonais, ypač su medžiokle, vėliau – su žemdirbyste ir gyvulininkyste.Pirmykštės medžioklės laikus geriausiai primena žvaigždžių ir žvaigždynųpavadinimai: Tauras, Ožiaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Lūšis, Kiškis,Avinas, Gulbė, Varnas, Erelis, Gyvatė, Šaulys, Žuvų, Vandenio, Banginio
žvaigždynai, Šienpjovių, Artojo, Sietyno, Grįžulo Ratų. Sunku tiksliau pasakyti, kiek žvaigždynų žinojo senovės lietuviai irkaip jie juos vadino.Zodiakas
Zodiakas – maždaug 16 laipsnių pločio dangaus sferos juosta išilgaiekliptikos, per kurią keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Zodiako juostojeyra 12 žvaigždynų: Žuvų, Avino, Tauro, Dvynių, Vėžio, Liūto, Mergelės,Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Vandenio ir Ožiaragio. Šią žvaigždynųjuostą Saulė apeina per metus. Zodiako žvaigždynai buvo žymimi tam tikrais ženklais, kuriuos žinojosenovės babiloniečiai. Lietuviai taip pat iš seno žinojo Zodiakožvaigždynus ir jų žymėjimą.
Sietynas
Liaudžiai gerai buvo žinomas žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne –Sietynas. Iš Sietyno padėties danguje žmonės nustatinėdavo nakties laiką.Sietynas vidurvasaryje pasirodo rytais, prieš saulei tekant, žiemospradžioje teka vakarais, o leidžiasi paryčiu. Paskui Sietyną danguje eina ryški žvaigždė, kurią žemaičiai vadinaSietyno Draugu. Sietyno kilmė sakmėse aiškinama taip: jog seniai gyveno septynibroliai, kurie buvo persekiojai pagonių dėl to, kad pastatė didžiulęšventyklą, jie buvo paimti į dangų ir virto žvaigždėmis. Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju ar netgiminaičiu, vadinamas broleliu, berneliu.
Šienpjoviai
Žemiau sietyno yra septynios ryškios žvaigždės, lietuvių vadinamosŠienpjoviais. Trys iš jų, išsidėsčiusio viduryje vienoje linijoje, kartaisvadinamos Grėbėjomis, nešančiomis Šienpjoviams pusryčius. Šis gražusžvaigždynas pradeda matytis rytais rugpjūčio mėnesį, prieš Saulei tekant. Sakmėse aiškinama, kad Šienpjoviai atsiradę taip: Buvę septynibroliai. Juos prakeikusi pamotė ir pavertusi šienpjoviais. Dievas juospaėmęs į dangų ir pavertęs žvaigždėmis.
Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai
Kitaip jie dar vadinami Didžiosiomis ir Mažosiomis meškomis. Jie buvo
svarbiausias medžiotojų orientyras krypčiai ir laikui nustatyti. Senovėslietuviai Grįžulo ratus dar vadino Kaušu t.y. indu, vandeniui semti. Mito versija sako, kad seniai žemėje buvusi didžiulė sausra –išdžiuvęs visas vanduo. Vieną naktį mergaitė išėjo su samteliu parneštisergančiai motinai vandens. Pakeliui užmigusi, o kai atsibudo pamatėsamtelį pilną vandens. Pakeliui pagailėjusi šunelio davė jam atsigerti irtada samtelis pavirtęs į sidabrinį. Kai ji grįžo namo mama atsisakė gertiir liepė vandenį išgerti dukrai, bet ji pagailėjo praeivio ir savo vandenįatidavė jam. Tada samtyje atsirado septyni dideli deimantai, iš kuriųpasipylęs skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilę į dangų ir pavirtęžvaigždynų. Dabar tą žvaigždyną žmonės vadina Grįžulo Ratais.Paukščių Takas
Lietuviams žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, justa,nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 mlrd. žvaigždžiųsistemos projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas eina per daugeližvaigždynų. Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudensvakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietųlink, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus. Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėliu Keliu.Sakmėse aiškinama, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėliu Keliukeliauja į dausas. Taip pat Paukščių takas yra vadinamas Pieno Taku. Iš Paukščių Tako žmonės spėdavo apie orą. Pavyzdžiui, Jei šiožvaigždyno žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą – šaltis, jeineryškiai – artinasi dargana.
Šiaurinė žvaigždė
Šiaurinė žvaigždė danguje nuolat stovi vienoje vietoje, todėl kai kurji vadinama Vinimi. Šiaurinę žvaigždę dar lietuviai vadindavo Marių, arba
Jūreivių, žvaigžde, Jūražvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai irjūrininkai. Be abejo, yra dar daug įvairių žvaigždžių ir žvaigždynų, kuriuosžinojo mūsų protėviai, tai ir Mažoji bei Didžioji Žvėrinė, Rojaus darželis,Artojų žvaigždės, Pegaso žvaigždynas, Tikučio žvaigždė, Jokūbo Lazda ir kt.6. Meteorai
Meteoras, krintančioji žvaigždė – mažyčio kieto dangaus kūno,didžiuliu greičiu įskriejusio į Žemės atmosferą, švytėjimas. Meteorusžmonės dažnai maišė su kometomis. Lietuviai juos nuo seno vadinoskraidančiais aitvarais, pasivertusiais ugniniais žalčiais, arbakrentančiomis žvaigždelėmis.
7. Kometos
Žmonių dėmesį iš žilos senovės patraukė ir kometos – uodegotojižvaigždė, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulėssistemoje. Dauguma kometų skrieja aplink Saulę labai ištęstomis elipsėmis.Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kuriossudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir uodegą –ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometaitolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje. Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, uodeguota žvaigžde,šluotine žvaigžde arba tiesiog šluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu.Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievo ženklu apie jų siunčiamądidelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, maras, karas, nederlius, sausra,liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui.
8. Šiaurės pašvaistė
Šiaurės pašvaistė yra atmosferos švytėjimas, Žemei susidūrus suįelektrintų dalelių srautais, kuriuos išmeta Saulė. Raudona Šiaurėspašvaistė yra vadinama įvairiai, priklausomai nuo vietovės, kurioje jiatsiranda: gaisu, pamėnais, šiaurės žarom. Pašvaistės pasirodymą žmonėssiejo su besiartinančiu dideliu kraujo praliejimu kare arba maro epidemija.
9. Dangaus šviesulių šeimyna
Pažvelgę mitologinę tautosaką apie dangaus kūnus, matome, kad jie,suasmeninti bei sudievinti, sudarė dangaus sudievintų šviesulių šeimyną,neretai susietą su kitais dangaus, žemės ir požemio dievais. Dangausšviesulių šeimynoje svarbiausią vietą užėmė Saulė ir Mėnulis, planetosAušrinė, Vakarinė, žvaigždės, Perkūnas su žaibais, jo žmona ir sūnūs. Jievisi bendrauja su vėju, audra ir kitais dievais, taip pat tarp savęs, vienikitiems padeda, tariasi, pykstasi, mylisi, reikalui esant, pagelbstidoriems žmonėms.
10. Dangaus šviesuliai tautosakoje ir dailėje
Dangaus šviesuliai iš žilos senovės buvo vaizduojami dailėskūriniuose, kurie paprastai buvo susiję su mitais arba atsiradę iš jų.Šviesos simbolis populiariausias lietuvių liaudies dailėje. Jį aptinkameant namo sienų, lubų, langų, darbo įrankių, audinių, susisiekimo priemoniųir kt. Tikėta, kad šis simbolis apsaugos žmones, trobas, daiktus nuovisokių blogybių. Dažniausiai mūsų liaudies dailėje paplitusi segmentinė trikampė,keturkampė ar aštuonkampė žvaigždė apskritime. Saulę, Mėnulį taip patsimbolizavo apskritimas, ratas, skritulys. Papuošalus su Saulės simboliais nešiojo žmonės, tikėdami, kad šiejiems gali suteikti visokeriopą palaimą, apsaugoti nuo nesėkmių. Taigi senovėje buvo gausu Saulės bei Mėnulio, žvaigždžių simbolių,kuriuos buvo galima visur pamatyti tiek ant audinių, tiek ant pastatų beivisur kitur.
Išvados
Apibendrinant viską, galima teigti, kad lietuviai stebėjo dangauskūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu.Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais. Pagalšviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažususiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės,augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą. Visa dangaus šviesulių sistema buvo tiesiogiai susijusi su lietuvių
religija. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas beisakmės apie kosmosą. Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės,žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais.Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes,susieti su augalais, gyvūnais, vėliau – su žmonėmis. Lietuviai buvo sukūrę savo originalius Saulės, Mėnulio, planetų,žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės,pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūkinės veiklos, tikėjimų irmitologinių vaizdinių.Literatūros sąrašas:1. Pranė Dundulienė “Kosmologija”