Astronomija ir kalendoriai

Senovėje astronomijos centrai Vakaruose buvo Babilonas, Finikija, Aleksandrija, Atėnai, Roma; Rytuose – Indija, Vidurinė Azija, Kinija.

Prie Saulės kalendoriaus sukūrimo nemažai prisidėjo didieji astronomai. Chronologijos tėvu laikomas Eratostenas (276 – 194 m. pr. M. e.). Jis apskaičiavo žemės spindulį (6311 km.)ir pasiūlė skaičiuoti pagal metus, o ne pagal karalių, faraonų, imperatorių ir žynių dinastijas. Timocharis ir Aristilis (II a. pr. m. e.) sudarė pirmąjį žvaigždžių katalogą, nurodydami jų padėtis pastoviu dangaus skliauto taškų atžvilgiu. Į istoriją įėjo kaip žvaigžių katalogų pradininkai. Timocharis ir Aristilis atliko Saulės, Mėnulio irr kitų planetų matavimus, išrado Saulės laikrodį ir sutvarkė kalendorių. Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. vasario 19d. abipus Vyslos esančiame Torūnės mieste. Daugiamečių stebėjimų ir apmąstymų rezultatus 1543m. paskelbė šešių tomų klasikiniame veikale “Apie dangaus sferų sukimąsi”, kuriame pagrindė heliocentrinę pasaulio sistemą. Tichas Brachė (1546 – 1601) – žymus danų astronomas. Pastatė observatoriją su labai tiksliais to meto instrumentais ir daugelį metų sistemingai stebėjo šviesulių padėtį bei judėjimą, koordinačių tikslumu aplenkdamas ne tik pirmtakus, betir savo amžininkus. Brachė ypač daug stebėjo ir matavo Saulę, Marsą, Mėėnulį, Jupiterį ir Saturną. Tai leido patikslinti ir kalendorines sistemas.

Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai atitenka Egiptui.

Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipu galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Metų pradžia pagal šį

į kalendorių buvo laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį horizonte po dviejų mėnesių nematomumo periodo (apytiksliai 70 parų). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodoSirijus, o savo ruožtu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrįža.

Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė šalies veikla, Saulės kalendorius čia įgavo gyvybišką reikšmę.

Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžia nutarė laikyti potvynio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.

Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesnieji faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, meesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Toks palyginti darnus laiko skaičiavimas išvengė daugelio to metu naudoto Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Tačiau senovės Egipto kalendoriuje kasmet didėjo paklaida. Tikroji metų trukmė, arba laiko tarpas tarp dviejų gretimų Saulės disko centro perėjimų per pavasario lygiadienio tašką, kaip ne kartą minėta, trunka 365,24222 saulinės paros, arba 365 paras 5h 46s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogražinių metų pradžios apytiksliai 1/4 paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vėliau egiptiečių ka
alendorių imta vadinti klaidžiojančiu.

Egipte šiuo kalendoriumi naudotasi daugelį amžių. Ne kartą buvo bandyta jį pataisyti. Pavyzdžiui, 238 m. pr. m. e. Evergetas, vienas iš Ptolemėjų dinastijos valdovų (dinastja, valdžiusi Egiptą 305 – 30m. pr. m. e. ), išleido dekretą, kuriame sakoma: “. idant metų laikai pastoviai sutaptų kaip pridera pagal dabartinę pasaulio tvarką ir neatsitiktų taip, kad kai kurios visuomeninės šventės, švenčiamos žiemą, kada nors būtų švenčiamos vasarą, nes žvaigždė (Sirijus) per kiekvienus ketverius metus pasislenka viena diena pirmyn, o kitos, švenčiamos vasarą, nebūtų švenčiamos žiemą, kaip buvo, taip ir liks metai iš 360 dienų ir penkių dienų, kurias prie jų prideda, tai nuo šiol įsakoma kas ketveri metai po penkių pridėtinių dienų prieš Naujuosius metus švęsti Evergeto dievų šventę, kad kiekvienas žinotų, jog ankstesnieji metų laikų ir metų skaičiavimo trūkumai nuo šiol valdovo Evergeto sėkmingai ištaisyti”.Tačiau ši reforma Egipte įsigalėjo daug vėliau. Ji siejama su Julijaus Cezario vardu.

Įžimus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis
žynys, valstybės veikėjas Julijus Cezaris(102 – 44m. pr. m. e. ),būdamas Egipte, išstudijavoegiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtingą ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių naujų Saulės kalendoriumi(Romėnai pirmiausia turėjo Mėnulio metus, kurie tęsėsi 354 dienas, t.y. 11 dienų trumpesni už atogražinius. Norint suderinti kalendorines dienas su
u metų laikais, kas dveji metai buvo įterpiamas papildomas mėnuo, turintis 22 arba 23 dienas. Dėl šio įterpimo susidarė dar didesnė painiava, nes įterpiama budavo savavališkai, vyriausiojo žynio nuožiūra.). Šiam tikslui Julijus Cezaris pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas perdirbo, o 46 pr.m.e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.

Naujajame kalendoriuje metai turi 365,25 paros, jie net truputį ilgesni už Sirijaus bei atogražinius metus. Kas ketverius naujojo kalendoriaus metus treji metai skaičiuojami iš 365 parų, o vieneri (keliamieji) – iš 366(Nuo to lako, kai buvo įvestas metų skaičiavimas “nuo Kristaus gimimo”, keliamaisiais laikomi metai, kurių skaičius dalijasi iš keturių:1944, 1948 ir t.t)parų.

Metų pradžia imta laikyti sausio pirmąją. Cezariui teko pailginti ankstesniuosius metus iki 445 parų vietoj 355, kad romėnų metai prasidėtų sausio mėnesiu. Taip prasidėjo skaičiavimas pagal naująjį kalendorių.

Kalendoriniai metai buvo 0,0078 paros (11 min 23,9 s)ilgesni už atogrąžinius, lygius365,242196 vidutinės saulinės paros, ir tai buvo esminis Julijaus kalendoriaus trūkumas. Per 128 metus susidarė apytikriai vienos paros skirtumas.

Atsiradus ir paplitus krikščionybei, astrnomijos mokslas pradėjo blėsti.

Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t.y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižvelgė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t.y. truputį il
lgesnius negu atogrąžiniai metai. XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.

1581 m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta speciali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582m. vasario 24d. popiežius Grigalius XVIII išleido bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistūmėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 diena. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrmpinti keliamuosius metus trejais metais, t.y vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojo stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

1582m. Grigaliaus kalendorių pradėjo naudoti Italija, Portugalija, Belgija, Pranzūzija, Danijos katalikai. Tai buvo tik pradžia, vėliau beveik visas pasaulis perėjo Grigalijaus kalendoriaus pusėn.
1609 m. Galilėjas Galilėjus pirmasis dangui tirti panaudojo teleskopą. Mėnulyje jis išvydo kalnus ir tuo patvirtino Koperniko mokslo teisingumą – kad planetos sukasi ne aplink Žemę o aplink Saulę. Austrijoje Johanas Kepleris atradęs planetų judėjimo dėsnius išplėtė Koperniko mokslą. Savo pasaulio sistemą Kopernikas aprašė knygoje Apie dangaus sferų sukimąsi. Jis tiksliai skyrė regimąjį ir tikrąjį dangaus kūnų judėjimą. Džordanas Brunas teigė kad visatoje nėra centro,o saulė tai tik saulės sistemos centras.Jis pareiškėkad žvaigždės tokios pat kaip mūsiškė saulė.

Tačiau labiausiai pažymėtini kosmonautikos įvykiai įvyko dvidešimtame amžiuje:
1954 10 04 į orbitą aplink žemę paleistas pirmasis dirbtinis palydovas „sputnik 1“
1959 Pirmasis TsRS automatinis zondas LUNA 1 praskriejo pro Mėnulį.
1961 Rusas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju kosmonautu, kosminiu laivu VOSTOK 1 apskriejo Žemę. Tai jis padarė per 108 minutes.
1962 pirmasis JAV zondo RANGER 4 kontaktas su Mėnuliu.
1965 kosmonautas Leonovas pirmasis 12 min išbuvo atvirame kosmose. 1969 07 20 JAV astronautai N.Armstrongas ir E.Oldrinas pirmieji išlipo Mėnulyje.
1971 paleista pirmoji orbitinė stotis Saliut 1
1990 pagal tarptautinį projektą paleistas erdvėlaivis ULYSSES saulei tirti.
Nors per paskutinius dešimtmečius mes labai daug atradome, tačiau dar daugybė dalykų liko neištirtų. Šiais laikais turime galybę galingų teleskopų ir įvairių prietaisų sugebančių ištirti toli esančias planetas. Tačiau deja kol kas kitos galaktikos ir netgi žvaigždės mums lieka tik mįslingi dangaus objektai kokie senovėje žmonėms buvo saulė ir mėnulis. Mes galime tik spelioti ar yra gyvybės formų kitose planetose, bet gal būt jau netolimoje ateityje mes atskleisime daugiau paslapčių mokslo pagalba.

Leave a Comment