Sąskaitų rūšys ir jų sandara

Įvadas

Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų (sąmoningai
vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios jvykių),
kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės
turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus,
keičiančius įmonės turto ir (ar) nuosavybės apirntį bei struktūrą, taip pat
ir tuos, kurie įmonės turtą ar jo struktūrą veikia ne tiesiogiai (kaip,
sakykirn, būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajarnas bei
sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant. Kiekvienas ūkinis faktas,
susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas
valdžios nustatyta tvarka iir privalo atsispindėti metinėje finansinėje
atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams. Kaupiama
visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus
per tam tikrą laikotarpį, vadinama sąskaitomis. Pasaulinėje verslo
praktikoje naudojama tūkstančiai įvairiausių sąskaitų. Apskaitos atsiradimo
stadijoje buvo naudojamos tik personalinės (asmenų, valdžiusių pinigus)
sąskaitos. Vėliau atsirado įvairių rūšių nuosavybės, pirkimo, pardavimo,
atsiskaitymo ir kitos sąskaitos.

1. Buhalterinės apskaitos sąskaitų sandara

Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų
(sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų
valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikią poveikį veiklos
rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo
fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį
bei strukturą, taip pat ir tuos, kurie įmones turtą ar jo strukturą veikia
ne tiesiogiai (kaip, tarkime, už pinigus perkant atsargas), bet ir per
uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant.
Kiekvienas ūk

kinis faktas, susįjęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi
būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka, o dėl jo įvykę turto ar
nuosavybes sudėties pasikeitimai privalo būti atspindėti metinėje
finansineje atskaitomybeje, taip pat turi būti pateiktas įmonės
valdytojams.

Buhalterinės apskaitos sąskaitų duomenų atspindėjimo tvarka
yra vienas pagrindinių faktų lemiančių jų sandarą.

1. Pinigų pasikeitimo per apskaitinį laikotarpį (mėn.) sąskaita

Pinigų pasikeitimus per mėnesį galime užregistruoti lentelėje.
Tačiau, kaip matome, nelengva suskaičiuoti visus per tą laiką gautus ir
išleistus pinigus, juolab kad įplaukų ir išmokėjimų kiekvieną dieną būna
dešimtys, o didesnėse įmonėse – ir šimtai. Pavizdyje, tam reikia
perskaičiuoti visas lentelėje įrašytas sumas. Todėl būtų patogu šiek tiek
patobulinti lentelę: “sumos” stulpelj padalinti į 2 dalis ir į vieną rašyti
tik gautas sumas (pinigų padidėjimą), o į kitą – tik išmokėtas sumas
(pinigų sumažėjimą) (žr. 1.1. 1 lentelę).

(1.1. 1) lentelė
Pinigai
|Data |Gauta |Išrnokėta |
|Pinigų likutis |10000 |
|lapkričio 1 d. | |
|lapkričio 3 d. |4200 | |
|lapkričio 5 d. | |2800 |
|lapkričio 10 d. | |200 |
|lapkričio 16 d. |600 | |
|lapkriao 18 d. |3500 | |
|lapkriao 22 d. | |1700 |
|lapkričio 23 d. |8900 | |
|lapkričio 28 d. | |7600 |
|/s viso |17200 |12300 |
|Pinigų likutis |14900 |
|lapkričio 30 d. | |
| | |
| | |

Iš šios lentelės matome, kad per lapkritį įplaukė 17200 Lt, o išmokėta
12300 Lt. Išleistų ir gautų pinigų sumų skirtumas parodys, kiek pinigų
padaugėjo (17200 -12300 “• = 4900). Ši lentelė yra gerokai informatyvesnė
nei ankstesnioji. Tuo tarpu darbo jai užpildyti reikėjo tiek pat.

2. Pinigų pasikeitimo per apskaitinį laikotarpį (mėn.) sąskaita su

likučiu

Aptartą lentelę galima būtų vadinti sąskaitomis, tačiau
apskaitininkai naudoja dar labiau patobulintus ir informatyvesnius
registrus. Iš (1.1. 1) lentelės neįmanoma greitai nustatyti, kokia pinigų
suma įmonė di

isponavo vieną ar kitą lapkričio dieną. 0 šie duomenys įmonei
labai svarbūs, nes nuolat reikia stebėti, kaip keičiasi pinigų,
svarbiausios atsiskaitymo priemonės, kiekis. Tuo tikslu šie registrai
papildomi dar viena skiltimi, skirta likučiui po kiekvienos operacijos
(1.2. 1lentelė) apskaičiuoti.

(1.2.

1lentelė)
Pinigai
|Data |Gauta|Išmokėt|Likutis|
| | |a | |
|Pinigų likutis | | |10000 |
|lapkričio 1 d. | | | |
|lapkričio 3 d. |4200 | |14200 |
|lapkričio 5 d. | |2800 |11400 |
|lapkričio 10 d. | |200 |11200 |
|lapkričio 16 d. |600 | |11800 |
|laphričio 18 d. |3500 | |15300 |
|lapkričio 22 d. | |1700 |13600 |
|lapkričio 23 d. |8900 | |22500 |
|lapkričio 28 d. | |7600 |14900 |
|Iš viso |17200|12300 | |
|Pinigų likutis | | |14900 |
|lapkričio 30 d. | | | |

Tokios formos lentelę jau tinka vadinti sąskaita. Iš taip išdėstytų
duomenų galima be vargo nustatyti pinigų būklę ir jų pasikeitimus kiekvienu
momentu. Tokioje sąskaitoje patogu atspindėti visus turto ar nuosavybes
rūšių pakitimus.

Kitokį nei pinigai turtą atspindinčiose sąskaitose skiltis “gauta” ir
“išmokėta” tiksliau būtų vadinti “įplaukos” ir “išlaidos”, kitose – dar
kitaip (paprasčiausiai “padidėjo “, “sumažėjo” ar dar kaip nors). Tačiau
kadangi visas turtas ir nuosavybė bei įmonės skolos ir skolos įmonei
apibendrinama vienoje atskaitomybės formoje – balanse, tai ir šias skiltis
tikslinga įvardyti vienodai. Skiltis kairėje sąskaitos pusėje (“gauta”)
sutartinai vadinama debetu (lot. debet – jis skolingas), o skiltis dešinėje
pusėje (“išmokėta”) – kreditu (lot. credit – jis tiki). Per daugelį metų
šių žodžių reikšmė iš esmės nepakito, kaip nepakito ir pati dvejybinė
buhalterinės apskaitos sistema. Jie tik įgavo platesnę reikšmę. Žodį
“debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabrėžti, kad kalbama apie
kairiąją sąskaitos pusę, o žodį “kreditas”, – kad kalbama apie dešiniąją
buhalterinės sąskaitos pusę. Bendroji debeto skilties suma (mūsų pauyzdyje
– 17200 Lt) uadinama debeto ap

pyvarta, o kredito skilties (mūsų pmyzdyje
-12300 Lt) – kredito apyvarta.Likutis (mūsų pateiktoje Pinigų sąskaitoje
lapkričio 1 d. – 10000 Lt, o lapkričio 30 d. – 14900 Lt) neretai dar
vadinamas itališku žodžiu saldo (it. soldo – likutis). Apskaitininkai
neretai patys pasirenka sąskaitos formą ir joje atspindimos informacijos
kiekį, tačiau visose buhalterinėse sąskaitose būtinai sldriamos debeto ir
kredito skiltys. Taip yra todėl, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos
objektas (turto, nuosavybės ar įsipareigojimų rūšis) gali kisti dviem
kryptimis -didėti arba mažėti. Labiausiai paplitusi buhalterinės sąskaitos
forma pateikta (1.2. 2 lentelė).

(1.2.
2lentelė).
|Data|Turinys |PP|Debeta|Kredit|Likutis |
| | | |s |as | |
| | | | | |Debetas|Kredit|
| | | | | | |as |
| | | | | | | |
| | | | | | | |
| | | | | | | |

3. Sąskaitos debetas ir kreditas

Debeto terminas vartojamas Kairiajai sąskaitos pusei apibūdinti, o
Kredito – dešiniajai. “Debeto” ir “Kredito” terminai turėjo specifinę
reikšmę lotynų kalboje ir buvo pradėti vartoti dar prieš 1200 metų.
Šiandien juos vartoja apskaitoje išreikšti sumų vietą kairėje ir dešinėje
sąskaitos pusėse. Kitų reikšmių apskaitoje šie teminai neturi. Kad būtų
patogiau, debetas yra dažnai sutrumpinamas iki “D”, o kreditas – iki “K”.
Sąskaitos tipas apsprendžia, ar debetas parodo atitinkamos apskaitos
operacijos padidėjiiną ar sumažėjiiną(1.3. 1 schema). Tą patį apibūdinimą
galima taikyti ir kreditui. Vienodai užrašomi padidėjimai ir sumažėjimai
turto ir sąnaudų saskaitose. Ši taisyklė gali būti išaiškinta panaudojant T
– tipo saskaitą.

(1.3. 1 schema)

Debetas (visuomet kaireje pusėje)
Kreditas (visuomet dešinėje pusėje)

Debete užrašomas turto ir sąnaudų padidėjimas
Kredite užrašomas turto ir sąnaudų sumažejimas

Vienodai užrašomi padidėjimai ir suniažėjimai nuosavybės ir pajamų
sąskaitose. Ši taisyklė gali būti išreikšta panaudojant T – tipo sąskaitą.

Debetas (visuomet kaireje pusėje)
Kreditas (visuomet dešinėje pusėje)

Debete užrašomas turto ir

r Kredite užrašomas turto ir sąnaudų
padidėjimas
sąnaudų sumažėjimas

4. T formos sąskaitos (lėktuvėliai)

Mokytis tinka supaprastintos formos sąskaitos. Šiose sąskaitose po
kiekvieno įrašo likutis neskaičiuojamas, o jos pačios dar vadinamos T
formos sųskaitomis arba lėktuvėliais(1.3. 1schema).

(1.3. 1schema)

D Sąskaitos pavadinimas K

debeto apyvarta | kredito apyvarta

Kaip matome, pagrindiniai sąskaitos elementai yra jos pavadinimas,
debeto(D) ir kredito(K) pusės. Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir
sumažėjimai – fiksuojami skirtingose pusėse. Turto padidėjimai
registruojami tą turtą atspindinčių saskaitų debeto pusėse, o sumužėjimai –
kredito pusėse. Tokia turto pateikimo sąskaitose tvarka nusistovėjo seniai.
Tai tiesiog susitarimo dalykas, kuriame nereilda ieškoti gilesnės prasmės,
bet paprasčiausiai reikia prisiminti. Taigi turto padidėjimą rašome į turtą
atspindinčių sąskaitų debetą, o sumažėjimą – į jų kreditą.

2. Buhalterinės apskaitos sąskaitų rūšys

Kiekviena buhalterinės apskaitos sąskaita yra klasifikuojama pagal
įvairias ūkines operacijas, pagal turto ar nuosavybės būklę, apskaitymą ir
judėjimą, pagal sandarą ir kitus kriterijus.

2.1. Turto sąskaita

Turto sąskaitose paprastai būna debetinis likutis. Tai suprantama:
jeigu sąskaitos debeto pusėje nėra jokios sumos, vadinasi, tokio turto
apskritai nėra. Kadangi neįmanoma turėti “neigiamo turto” (kitaip sakant,
jo negali būti mažiau už nulį), tai ir turto sąskaitų likučiai paprastai
būna debetiniai. Tik itin retais atvejais (pavyzdžiui, dėl klaidų
apskaitoje) pasitaiko ir vadinamųjų nenormalių, t.y. kreditinių, turto
saskaitų likučių, apie kuriuos plačiau nekalbėsime. Taigi turto sąskaitų
apskaitos objektų padidėjimai ir apskaitinio laikotarpio pradžios bei
pabaigos turto likučiai atspindimi šių sąskaitų debete, o jų apskaitos
objektų sumažėjimai – kredite. Kaip žinote, šių sąskaitų rezultatinės sumos
– jų likučiai atspindimi balanso turto dalyje (2.1. 1 scema).

(2.1. 1 shema)
[pic]

2.2. Nuosavybės sąskaita

Nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų pakitimus sąskaitose būtų galima
fiksuoti tokia pat tvarka kaip ir turtą turto saskaitose (padidėjimus –
debete, o sumažėjimus -kredite). Tai susitarimo dalykas. Tačiau šių
sąskaitų likučiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje perkeliami ne į
balanso turto, bet į savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalį. Patogumo
dėlei ir likučiai nuosavybės bei įsipareigojimų sąskaitose išvedami ne jų
debeto (kaip turto sąskaitose), bet kredito pusėje(2.2. 1 scema).

(2.2. 1 scema)

[pic]

Taigi nuosavybės sumos nuosavybės saskaitose fiksuojamos atvirkščiai,
negu nustatyta turto sąskaitoms. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų
padidėjimas žymimas nuosavybės saskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas –
debeto pusėje.
Kaip prisimenate, turto sąskaitose paprastai būna debetinis likutis, o
nuosavybės sąskaitų “normalus” likutis kreditinis. Ir jeigu nuosavybės
saskaitos kredite nėra jokios sumos, vadinasi, nėra ir atitinkamo įmonės
įsipareigojimo. Balansas taip pat suskirstytas į dvi dalis. Pirmojoje
dalyje (dažniausiai kairiojoje pusėje) rašomos tik turto, o antrojoje
(dažniausiai dešiniojoje puseje) – tik nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų
sumos.

2.3. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos

Ne mažiau svarbu atskaitomybėje (taigi ir buhalterinėse sąskaitose)
teisingai atspindėti per tam tikrą ataskaitinjį laikotarpį uždirbtas
pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas, kurios daro tiesioginį poveikį
įmonės turtui ir savininkų nuosauybei. Palyginus pajamas su sąnaudomis,
nustatomas pelnas arba nuostolis: pelnas didina savininkų nuosavybę, o
nuostolis – mažina. Taigi ir pajamos didina nuosavybę, todel jų padidejimas
(uždirbimas) fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas
nuosavybes sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos mažina
pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų sumos sąskaitose
registruojamos atvirkšciai nei nuosavybės sąskaitų objektai: sąnaudų
padidėjfanas fiksuojamas sanaudų saskaitų debete (2.3. 1 schema).

(2.3. 1 schema)

[pic]

Visi duomenys ataskaitinio laikotarpio pabaigoje iš pajamų ir sąnaudų
sąskaitų perkeliami į pelno (nuostolio) ataskaitą, kurioje išvedamas to
laikotarpio rezultatas – uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis.

2.4. Aktyvinės ir pasyvinės, bei koresponduojančios sąskaitos

Kaip žinoma, balansas dalijamas į dvi dalis: aktyvą, kuriame
atvaizduojama visų rūšių turto būklė, ir pasyvą, kuriame atvaizduojama tam
tikros datos įsiskolinimų ir savininko nuosavybės būklė. Atsižvelgiant į
tai, visos sąskaitos skirstomos į aktyvines ir pasyvines. Sąskaitos,
kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judejimas, vadinamos aktyvinėmis.
Sąskaitos, kuriose apskaitoma įmonės įsiskolinimai ir nuosavybė
(kapitalas), vadinamos pasyvinėmis.

Debetas ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą
reikšmę:

• aktyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir

operacijos, nulemiančios įmonės turto padidėjimą;

• aktyvinių sąskaitų kredite atvaizduojamos operacijos, nulemiančios

įmonės turto sumažėjimą;

• pasyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir

operacijos, nulemiančios įsiskolinimų ir savininko nuosavybės

padidėjimą;

• pasyvinių sąskaitų debete atvaizduojamos operacijos, nulemiančios

įsiskolinimų ir savininko nuosavybės sumažejimą;

• aktyvinės sąskaitos gali turėti tik debetinį likutį, o pasyvinės —

kreditinį;

• visų debetinių likučių (saldo) suma aktyvinėse sąskaitose lygi visų

kreditinių likučių (saldo) sumai pasyvinėse sąskaitose.

Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose, susidaro tam tikras
sąskaitų tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų
korespondencija, o sąskaitos, tarp kurių toks ryšys susidaro, —
koresponduojančiomis sąskaitomis. Sąskaitų korespondencija atvaizduojama
buhalterinio įrašo pavidalu. Buhalterinis įrašas nurodo debetuojamos ir
kredituojamos sąskaitų, kuriose atvaizduojama ūkinė operacija, pavadinimą
ir operacijos sumą.

2.5. Sintetinės (pagrindinės) ir Analitinės (kontrarinės) sąskaitos

Įrašant iš balanso likučius, atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau
registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios saskaitos
vadinamos sintetinėmis arba pagrindinėmis. Žodis ,,sintetinis”, kilęs iš
graikų kalbos žodžio synthesis (sujungimas, suvienijimas). Jose
apibendrintai apskaitomas vienarūšis turtas, vienarūšiai įsiskolinimai,
vienarūšė savininko nuosavybė (kapitalas). Tačiau informacija, kurią teikia
sintetinės sąskaitos, dažnai yra nepakankama įmonės veiklai valdyti ir
kontroliuoti. Todėl dar yra naudojamos analitinės (graikų kalbos žodis
analysis — suskaidymas, išnag-rinėjimas) arba kontrarinės sąskaitos.
Analitinės saskaitos skirtos sintetinėms sąskaitoms išplėsti, joms
detalizuoti.

Sintetinė apskaita ir analitinė apskaita yra tiesiogiai tarpusavyje
susietos ir kiekviena iš jų atlieka tam tikras funkcijas, todėl sintetinė
apskaita be analitinės apskaitos neįmanoma, o pastaroji dažnai būna
suskaidyta ir neduoda ūkinio proceso visapusiško vaizdo.

Sintetinių ir analitinių sąskaitų tarpusavio ryšys techniškai
pasireiškia tuo, kad: kreditą, rašomos taip pat į atitinkamos analitinės
sąskaitos debetą ar kreditą;

Kiekvienos aktyvinės ar pasyvinės sintetinės sąskaitos saldo ir
apyvartos visada yra lygūs analitinių sąskaitų, atidarytų savai sintetinei
sąskaitai detalizuoti, saldo ir apyvartų sumoms.

Išvados

• Kiekvienas ūkinis faktas, susįjęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu,

turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka, o dėl jo įvykę

turto ar nuosavybes sudėties pasikeitimai privalo būti atspindėti

metinėje finansineje atskaitomybeje.

• Debeto terminas vartojamas Kairiajai sąskaitos pusei apibūdinti, o

Kredito – dešiniajai. Šiandien juos vartoja apskaitoje išreikšti sumų

vietą kairėje ir dešinėje sąskaitos pusėse. Kitų reikšmių apskaitoje

šie teminai neturi. Kad būtų patogiau, debetas yra dažnai

sutrumpinamas iki “D”, o kreditas – iki “K”. Sąskaitos tipas

apsprendžia, ar debetas(kreditas) parodo atitinkamos apskaitos

operacijos padidėjiiną ar sumažėjimą.

• Kiekviena buhalterinės apskaitos sąskaita yra klasifikuojama pagal

įvairias ūkines operacijas, pagal turto ar nuosavybės būklę,

apskaitymą ir judėjimą, pagal sandarą ir kitus kriterijus.

• Turto sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai ir apskaitinio

laikotarpio pradžios bei pabaigos turto likučiai atspindimi šių

sąskaitų debete, o jų apskaitos objektų sumažėjimai – kredite.

• Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės

saskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.

• Pajamos didina nuosavybę, todel jų padidejimas (uždirbimas)

fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas

nuosavybes sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos

mažina pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų sumos

sąskaitose registruojamos atvirkšciai nei nuosavybės sąskaitų

objektai: sąnaudų padidėjfanas fiksuojamas sanaudų saskaitų debete.

• Sąskaitos, kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judejimas,

vadinamos aktyvinėmis. Sąskaitos, kuriose apskaitoma įmonės

įsiskolinimai ir nuosavybė (kapitalas), vadinamos pasyvinėmis.Debetas

ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą

reikšmę.

• Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o

sąskaitos, tarp kurių toks ryšys susidaro, — koresponduojančiomis

sąskaitomis.

• Įrašant iš balanso likučius, atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau

registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios

saskaitos vadinamos sintetinėmis arba pagrindinėmis. Analitinės arba

kontrarinės saskaitos skirtos sintetinėms sąskaitoms išplėsti, joms

detalizuoti.

LITERATŪRA

• Kalčinskas G., “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, leidykla

“Pačiolis”, Vilnius, 1997, psl.430

• Kalčinskas G., “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, leidykla

“Pačiolis”, Vilnius, 2001, psl. 843

• Adomaitytė A., Adomaitienė G., Staliūnienė J. D., “Buhalterinės

apskaitos pradmenų teorija”, Kaunas, Technologija, 2003, psl. 121

• Mackevičius J., “Apskaita”, leidykla “Mintis”, 1994, psl. 559

Leave a Comment