Įvadas
Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios jvykių), kurių kiekvienas daro tam tikrą poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei.
Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir (ar) nuosavybės apirntį bei struktūrą, taip pat ir tuos, kurie įmonės turtą ar jo struktūrą veikia ne tiesiogiai (kaip, sakykirn, būna už pinigus perkant atsargas), bet per uždirbtas pajarnas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant.
Kiekvienas ūkinis faktas, susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka ir privalo atsispindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams. Kaupiama visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį, vadinama sąskaitomis. Pasaulinėje verslo praktikoje naudojama tūkstančiai įvairiausių sąskaitų. Apskaitos atsiradimo stadijoje buvo naudojamos tik personalinės (asmenų, valdžiusių pinigus)
sąskaitos. Vėliau atsirado įvairių rūšių nuosavybės, pirkimo, pardavimo, atsiskaitymo ir kitos sąskaitos.
1. Buhalterinės apskaitos sąskaitų sandara
Kiekvienos įmonės veiklą sudaro daugybė ūkinių faktų (sąmoningai vykdomų operacijų ar nepriklausančių nuo įmonės darbuotojų valios įvykių), kurių kiekvienas daro tam tikią poveikį veiklos rezultatams ar įmonės turtui bei nuosavybei. Apskaitininkai privalo fiksuoti visus faktus, keičiančius įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį bei strukturą, taip pat ir tuos, kurie įmones turtą ar jo strukturą veikia ne tiesiogiai (kaip, tarkime, už pinigus perkant atsargas), bet ir per uždirbtas pajamas bei sąnaudas, patiriamas tas pajamas uždirbant.
Kiekvienas ūkinis faktas, susįjęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka, o dėl jo įvykę turto ar nuosavybes sudėties pasikeitimai privalo būti atspindėti metinėje finansineje atskaitomybeje, taip pat turi būti pateiktas įmonės valdytojams.
Buhalterinės apskaitos sąskaitų duomenų atspindėjimo tvarka yra vienas pagrindinių faktų lemiančių jų sandarą.
1. Pinigų pasikeitimo per apskaitinį laikotarpį (mėn.) sąskaita
Pinigų pasikeitimus per mėnesį galime užregistruoti lentelėje.
Tačiau, kaip matome, nelengva suskaičiuoti visus per tą laiką gautus ir išleistus pinigus, juolab kad įplaukų ir išmokėjimų kiekvieną dieną būna dešimtys, o didesnėse įmonėse – ir šimtai. Pavizdyje, tam reikia perskaičiuoti visas lentelėje įrašytas sumas. Todėl būtų patogu šiek tiek patobulinti lentelę: „sumos” stulpelj padalinti į 2 dalis ir į vieną rašyti tik gautas sumas (pinigų padidėjimą), o į kitą – tik išmokėtas sumas (pinigų sumažėjimą) (žr. 1.1. 1 lentelę).
(1.1. 1) lentelė
Pinigai
|Data |Gauta |Išrnokėta |
|Pinigų likutis |10000 |
|lapkričio 1 d. | |
|lapkričio 3 d. |4200 | |
|lapkričio 5 d. | |2800 |
|lapkričio 10 d. | |200 |
|lapkričio 16 d. |600 | |
|lapkriao 18 d. |3500 | |
|lapkriao 22 d. | |1700 |
|lapkričio 23 d. |8900 | |
|lapkričio 28 d. | |7600 |
|/s viso |17200 |12300 |
|Pinigų likutis |14900 |
|lapkričio 30 d. | |
Iš šios lentelės matome, kad per lapkritį įplaukė 17200 Lt, o išmokėta
12300 Lt. Išleistų ir gautų pinigų sumų skirtumas parodys, kiek pinigų padaugėjo (17200 -12300 „• = 4900). Ši lentelė yra gerokai informatyvesnė nei ankstesnioji. Tuo tarpu darbo jai užpildyti reikėjo tiek pat.
2. Pinigų pasikeitimo per apskaitinį laikotarpį (mėn.) sąskaita su likučiu
Aptartą lentelę galima būtų vadinti sąskaitomis, tačiau apskaitininkai naudoja dar labiau patobulintus ir informatyvesnius registrus. Iš (1.1. 1) lentelės neįmanoma greitai nustatyti, kokia pinigų suma įmonė disponavo vieną ar kitą lapkričio dieną. 0 šie duomenys įmonei labai svarbūs, nes nuolat reikia stebėti, kaip keičiasi pinigų, svarbiausios atsiskaitymo priemonės, kiekis. Tuo tikslu šie registrai papildomi dar viena skiltimi, skirta likučiui po kiekvienos operacijos
(1.2. 1lentelė) apskaičiuoti.
(1.2.
1lentelė)
Pinigai
|Data |Gauta|Išmokėt|Likutis|
| | |a | |
|Pinigų likutis | | |10000 |
|lapkričio 1 d. | | | |
|lapkričio 3 d. |4200 | |14200 |
|lapkričio 5 d. | |2800 |11400 |
|lapkričio 10 d. | |200 |11200 |
|lapkričio 16 d. |600 | |11800 |
|laphričio 18 d. |3500 | |15300 |
|lapkričio 22 d. | |1700 |13600 |
|lapkričio 23 d. |8900 | |22500 |
|lapkričio 28 d. | |7600 |14900 |
|Iš viso |17200|12300 | |
|Pinigų likutis | | |14900 |
|lapkričio 30 d. | | | |
Tokios formos lentelę jau tinka vadinti sąskaita. Iš taip išdėstytų duomenų galima be vargo nustatyti pinigų būklę ir jų pasikeitimus kiekvienu momentu. Tokioje sąskaitoje patogu atspindėti visus turto ar nuosavybes rūšių pakitimus.
Kitokį nei pinigai turtą atspindinčiose sąskaitose skiltis „gauta” ir „išmokėta” tiksliau būtų vadinti „įplaukos” ir „išlaidos”, kitose – dar kitaip (paprasčiausiai „padidėjo „, „sumažėjo” ar dar kaip nors). Tačiau kadangi visas turtas ir nuosavybė bei įmonės skolos ir skolos įmonei apibendrinama vienoje atskaitomybės formoje – balanse, tai ir šias skiltis tikslinga įvardyti vienodai. Skiltis kairėje sąskaitos pusėje („gauta”)
sutartinai vadinama debetu (lot. debet – jis skolingas), o skiltis dešinėje pusėje („išmokėta”) – kreditu (lot. credit – jis tiki). Per daugelį metų šių žodžių reikšmė iš esmės nepakito, kaip nepakito ir pati dvejybinė buhalterinės apskaitos sistema. Jie tik įgavo platesnę reikšmę. Žodį „debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabrėžti, kad kalbama apie kairiąją sąskaitos pusę, o žodį „kreditas”, – kad kalbama apie dešiniąją buhalterinės sąskaitos pusę. Bendroji debeto skilties suma (mūsų pauyzdyje
– 17200 Lt) uadinama debeto apyvarta, o kredito skilties (mūsų pmyzdyje
-12300 Lt) – kredito apyvarta.Likutis (mūsų pateiktoje Pinigų sąskaitoje lapkričio 1 d. – 10000 Lt, o lapkričio 30 d. – 14900 Lt) neretai dar vadinamas itališku žodžiu saldo (it. soldo – likutis). Apskaitininkai neretai patys pasirenka sąskaitos formą ir joje atspindimos informacijos kiekį, tačiau visose buhalterinėse sąskaitose būtinai sldriamos debeto ir kredito skiltys. Taip yra todėl, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas (turto, nuosavybės ar įsipareigojimų rūšis) gali kisti dviem kryptimis -didėti arba mažėti. Labiausiai paplitusi buhalterinės sąskaitos forma pateikta (1.2. 2 lentelė).
(1.2.
2lentelė).
|Data|Turinys |PP|Debeta|Kredit|Likutis |
| | | |s |as | |
| | | | | |Debetas|Kredit|
| | | | | | |as |
3. Sąskaitos debetas ir kreditas
Debeto terminas vartojamas Kairiajai sąskaitos pusei apibūdinti, o
Kredito – dešiniajai. „Debeto” ir „Kredito” terminai turėjo specifinę reikšmę lotynų kalboje ir buvo pradėti vartoti dar prieš 1200 metų.
Šiandien juos vartoja apskaitoje išreikšti sumų vietą kairėje ir dešinėje sąskaitos pusėse. Kitų reikšmių apskaitoje šie teminai neturi. Kad būtų patogiau, debetas yra dažnai sutrumpinamas iki „D”, o kreditas – iki „K”.
Sąskaitos tipas apsprendžia, ar debetas parodo atitinkamos apskaitos operacijos padidėjiiną ar sumažėjiiną(1.3. 1 schema). Tą patį apibūdinimą galima taikyti ir kreditui. Vienodai užrašomi padidėjimai ir sumažėjimai turto ir sąnaudų saskaitose. Ši taisyklė gali būti išaiškinta panaudojant T
– tipo saskaitą.
(1.3. 1 schema)
Debetas (visuomet kaireje pusėje)
Kreditas (visuomet dešinėje pusėje)
Debete užrašomas turto ir sąnaudų padidėjimas
Kredite užrašomas turto ir sąnaudų sumažejimas
Vienodai užrašomi padidėjimai ir suniažėjimai nuosavybės ir pajamų sąskaitose. Ši taisyklė gali būti išreikšta panaudojant T – tipo sąskaitą.
Debetas (visuomet kaireje pusėje)
Kreditas (visuomet dešinėje pusėje)
Debete užrašomas turto ir Kredite užrašomas turto ir sąnaudų padidėjimas sąnaudų sumažėjimas
4. T formos sąskaitos (lėktuvėliai)
Mokytis tinka supaprastintos formos sąskaitos. Šiose sąskaitose po kiekvieno įrašo likutis neskaičiuojamas, o jos pačios dar vadinamos T
formos sųskaitomis arba lėktuvėliais(1.3. 1schema).
(1.3. 1schema)
D Sąskaitos pavadinimas K
debeto apyvarta | kredito apyvarta
Kaip matome, pagrindiniai sąskaitos elementai yra jos pavadinimas, debeto(D) ir kredito(K) pusės. Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai – fiksuojami skirtingose pusėse. Turto padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių saskaitų debeto pusėse, o sumužėjimai –
kredito pusėse. Tokia turto pateikimo sąskaitose tvarka nusistovėjo seniai.
Tai tiesiog susitarimo dalykas, kuriame nereilda ieškoti gilesnės prasmės, bet paprasčiausiai reikia prisiminti. Taigi turto padidėjimą rašome į turtą atspindinčių sąskaitų debetą, o sumažėjimą – į jų kreditą.
2. Buhalterinės apskaitos sąskaitų rūšys
Kiekviena buhalterinės apskaitos sąskaita yra klasifikuojama pagal įvairias ūkines operacijas, pagal turto ar nuosavybės būklę, apskaitymą ir judėjimą, pagal sandarą ir kitus kriterijus.
2.1. Turto sąskaita
Turto sąskaitose paprastai būna debetinis likutis. Tai suprantama:
jeigu sąskaitos debeto pusėje nėra jokios sumos, vadinasi, tokio turto apskritai nėra. Kadangi neįmanoma turėti „neigiamo turto” (kitaip sakant, jo negali būti mažiau už nulį), tai ir turto sąskaitų likučiai paprastai būna debetiniai. Tik itin retais atvejais (pavyzdžiui, dėl klaidų apskaitoje) pasitaiko ir vadinamųjų nenormalių, t.y. kreditinių, turto saskaitų likučių, apie kuriuos plačiau nekalbėsime. Taigi turto sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai ir apskaitinio laikotarpio pradžios bei pabaigos turto likučiai atspindimi šių sąskaitų debete, o jų apskaitos objektų sumažėjimai – kredite. Kaip žinote, šių sąskaitų rezultatinės sumos
– jų likučiai atspindimi balanso turto dalyje (2.1. 1 scema).
(2.1. 1 shema)
[pic]
2.2. Nuosavybės sąskaita
Nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų pakitimus sąskaitose būtų galima fiksuoti tokia pat tvarka kaip ir turtą turto saskaitose (padidėjimus –
debete, o sumažėjimus -kredite). Tai susitarimo dalykas. Tačiau šių sąskaitų likučiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje perkeliami ne į balanso turto, bet į savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalį. Patogumo dėlei ir likučiai nuosavybės bei įsipareigojimų sąskaitose išvedami ne jų debeto (kaip turto sąskaitose), bet kredito pusėje(2.2. 1 scema).
(2.2. 1 scema)
[pic]
Taigi nuosavybės sumos nuosavybės saskaitose fiksuojamos atvirkščiai, negu nustatyta turto sąskaitoms. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės saskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas –
debeto pusėje.
Kaip prisimenate, turto sąskaitose paprastai būna debetinis likutis, o nuosavybės sąskaitų „normalus” likutis kreditinis. Ir jeigu nuosavybės saskaitos kredite nėra jokios sumos, vadinasi, nėra ir atitinkamo įmonės įsipareigojimo. Balansas taip pat suskirstytas į dvi dalis. Pirmojoje dalyje (dažniausiai kairiojoje pusėje) rašomos tik turto, o antrojoje (dažniausiai dešiniojoje puseje) – tik nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų sumos.
2.3. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos
Ne mažiau svarbu atskaitomybėje (taigi ir buhalterinėse sąskaitose)
teisingai atspindėti per tam tikrą ataskaitinjį laikotarpį uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas, kurios daro tiesioginį poveikį įmonės turtui ir savininkų nuosauybei. Palyginus pajamas su sąnaudomis, nustatomas pelnas arba nuostolis: pelnas didina savininkų nuosavybę, o nuostolis – mažina. Taigi ir pajamos didina nuosavybę, todel jų padidejimas (uždirbimas) fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas nuosavybes sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos mažina pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų sumos sąskaitose registruojamos atvirkšciai nei nuosavybės sąskaitų objektai: sąnaudų padidėjfanas fiksuojamas sanaudų saskaitų debete (2.3. 1 schema).
(2.3. 1 schema)
[pic]
Visi duomenys ataskaitinio laikotarpio pabaigoje iš pajamų ir sąnaudų sąskaitų perkeliami į pelno (nuostolio) ataskaitą, kurioje išvedamas to laikotarpio rezultatas – uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis.
2.4. Aktyvinės ir pasyvinės, bei koresponduojančios sąskaitos
Kaip žinoma, balansas dalijamas į dvi dalis: aktyvą, kuriame atvaizduojama visų rūšių turto būklė, ir pasyvą, kuriame atvaizduojama tam tikros datos įsiskolinimų ir savininko nuosavybės būklė. Atsižvelgiant į tai, visos sąskaitos skirstomos į aktyvines ir pasyvines. Sąskaitos, kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judejimas, vadinamos aktyvinėmis.
Sąskaitos, kuriose apskaitoma įmonės įsiskolinimai ir nuosavybė (kapitalas), vadinamos pasyvinėmis.
Debetas ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą reikšmę:
• aktyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos, nulemiančios įmonės turto padidėjimą;
• aktyvinių sąskaitų kredite atvaizduojamos operacijos, nulemiančios įmonės turto sumažėjimą;
• pasyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos, nulemiančios įsiskolinimų ir savininko nuosavybės padidėjimą;
• pasyvinių sąskaitų debete atvaizduojamos operacijos, nulemiančios įsiskolinimų ir savininko nuosavybės sumažejimą;
• aktyvinės sąskaitos gali turėti tik debetinį likutį, o pasyvinės —
kreditinį;
• visų debetinių likučių (saldo) suma aktyvinėse sąskaitose lygi visų kreditinių likučių (saldo) sumai pasyvinėse sąskaitose.
Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose, susidaro tam tikras sąskaitų tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o sąskaitos, tarp kurių toks ryšys susidaro, —
koresponduojančiomis sąskaitomis. Sąskaitų korespondencija atvaizduojama buhalterinio įrašo pavidalu. Buhalterinis įrašas nurodo debetuojamos ir kredituojamos sąskaitų, kuriose atvaizduojama ūkinė operacija, pavadinimą ir operacijos sumą.
2.5. Sintetinės (pagrindinės) ir Analitinės (kontrarinės) sąskaitos
Įrašant iš balanso likučius, atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios saskaitos vadinamos sintetinėmis arba pagrindinėmis. Žodis ,,sintetinis”, kilęs iš graikų kalbos žodžio synthesis (sujungimas, suvienijimas). Jose apibendrintai apskaitomas vienarūšis turtas, vienarūšiai įsiskolinimai, vienarūšė savininko nuosavybė (kapitalas). Tačiau informacija, kurią teikia sintetinės sąskaitos, dažnai yra nepakankama įmonės veiklai valdyti ir kontroliuoti. Todėl dar yra naudojamos analitinės (graikų kalbos žodis analysis — suskaidymas, išnag-rinėjimas) arba kontrarinės sąskaitos.
Analitinės saskaitos skirtos sintetinėms sąskaitoms išplėsti, joms detalizuoti.
Sintetinė apskaita ir analitinė apskaita yra tiesiogiai tarpusavyje susietos ir kiekviena iš jų atlieka tam tikras funkcijas, todėl sintetinė apskaita be analitinės apskaitos neįmanoma, o pastaroji dažnai būna suskaidyta ir neduoda ūkinio proceso visapusiško vaizdo.
Sintetinių ir analitinių sąskaitų tarpusavio ryšys techniškai pasireiškia tuo, kad: kreditą, rašomos taip pat į atitinkamos analitinės sąskaitos debetą ar kreditą;
Kiekvienos aktyvinės ar pasyvinės sintetinės sąskaitos saldo ir apyvartos visada yra lygūs analitinių sąskaitų, atidarytų savai sintetinei sąskaitai detalizuoti, saldo ir apyvartų sumoms.
Išvados
• Kiekvienas ūkinis faktas, susįjęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas valdžios nustatyta tvarka, o dėl jo įvykę turto ar nuosavybes sudėties pasikeitimai privalo būti atspindėti metinėje finansineje atskaitomybeje.
• Debeto terminas vartojamas Kairiajai sąskaitos pusei apibūdinti, o
Kredito – dešiniajai. Šiandien juos vartoja apskaitoje išreikšti sumų vietą kairėje ir dešinėje sąskaitos pusėse. Kitų reikšmių apskaitoje šie teminai neturi. Kad būtų patogiau, debetas yra dažnai sutrumpinamas iki „D”, o kreditas – iki „K”. Sąskaitos tipas apsprendžia, ar debetas(kreditas) parodo atitinkamos apskaitos operacijos padidėjiiną ar sumažėjimą.
• Kiekviena buhalterinės apskaitos sąskaita yra klasifikuojama pagal įvairias ūkines operacijas, pagal turto ar nuosavybės būklę, apskaitymą ir judėjimą, pagal sandarą ir kitus kriterijus.
• Turto sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai ir apskaitinio laikotarpio pradžios bei pabaigos turto likučiai atspindimi šių sąskaitų debete, o jų apskaitos objektų sumažėjimai – kredite.
• Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės saskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.
• Pajamos didina nuosavybę, todel jų padidejimas (uždirbimas)
fiksuojamas ta pačia tvarka kaip apskaitos objektų padidėjimas nuosavybes sąskaitose – jų kredite. Tuo tarpu patiriamos sąnaudos mažina pelną (taigi ir savininkų nuosavybę), todėl sąnaudų sumos sąskaitose registruojamos atvirkšciai nei nuosavybės sąskaitų objektai: sąnaudų padidėjfanas fiksuojamas sanaudų saskaitų debete.
• Sąskaitos, kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judejimas, vadinamos aktyvinėmis. Sąskaitos, kuriose apskaitoma įmonės įsiskolinimai ir nuosavybė (kapitalas), vadinamos pasyvinėmis.Debetas ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą reikšmę.
• Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o sąskaitos, tarp kurių toks ryšys susidaro, — koresponduojančiomis sąskaitomis.
• Įrašant iš balanso likučius, atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios saskaitos vadinamos sintetinėmis arba pagrindinėmis. Analitinės arba kontrarinės saskaitos skirtos sintetinėms sąskaitoms išplėsti, joms detalizuoti.
LITERATŪRA
• Kalčinskas G., “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, leidykla
“Pačiolis”, Vilnius, 1997, psl.430
• Kalčinskas G., “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, leidykla
“Pačiolis”, Vilnius, 2001, psl. 843
• Adomaitytė A., Adomaitienė G., Staliūnienė J. D., “Buhalterinės apskaitos pradmenų teorija”, Kaunas, Technologija, 2003, psl. 121
• Mackevičius J., “Apskaita”, leidykla “Mintis”, 1994, psl. 559