Mokesčiai

TURINYS

Įvadas
1. Mokesčiai ir valstybė
1.1. Mokesčių ekonominė, socialinė prasmė, mokesčių funkcijos
1.2. Apmokestinimo principai
1.3. Mokesčių klasifikavimas
2. Mokesčių sistema Lietuvoje
2.1. Lietuvos mokesčiai
Pridėtinės vertės mokestis
Akcizai
Cukraus mokestis
Muitai
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis
Žemės mokestis
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius
Naftos ir dujų išteklių mokestis
Mokestis už aplinkos teršimą
Konsulinis mokestis
Žyminis mokestis
Prekyviečių mokestis
Paveldimo turto mokestis
Azartinių lošimų mokestis
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos
Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis
Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą
2.2. Mokesčių vaidmuo formuojant biudžeto pajamas
3. Mokesčių našta
3.1. Mokesčių naštos skaičiavimo įvertinimas
3.2. Mokesčių naštos Lietuvoje analizė
4. Lietuvos mokesčių sistemos trūkumai ir jos tobulinimas
4.1. Lietuvos mokesčių sistemos trūkumų įvvertinimas
4.2. Lietuvos mokesčių sistemos tobulinimo galimybės
Išvados
Literatūros sąrašas

Įvadas

Šio darbo tema “Mokesčių sistema Lietuvoje”. Pirmiausia turime išsiaiškinti, kas gi yra tie mokesčiai, koks jų vaidmuo, kokios apmokestinimo pasekmės. Turime susipažinti su visa Lietuvos mokesčių sistema, mokesčių vaidmeniu formuojant valstybinius fondus, mokesčių našta Lietuvos gyventojams. Toks ir būtų šio darbo tikslas.

Pirmoje dalyje išsiaiškinsime koks valdžios vaidmuo ekonomikoje, kodėl mokesčiai yra neišvengiami ir kam jie renkami, kokia jų ekonominė ir socialinė prasmė, paskirtis ir funkcijos (fiskalinė-perskirstomoji, ekonominė-reguliavimo, kontrolės). Aptarsim apmokestinimo principus, kuriais turėtų vadovautis valstybė (tteisingumo, ekonominio efektyvumo, administravimo paprastumo, mokesčių produktyvumo). Panagrinėsime mokesčių klasifikavimo ypatybes.

Antroje dalyje nagrinėsiu Lietuvos mokesčių sistemą, trumpai aptarsiu kiekvieną mokestį. Išsiaiškinsime, koks svarbiausių mokesčių vaidmuo formuojant nacionalinio biudžeto pajamas, kaip šis vaidmuo keitėsi bėgant metams. Aptarsime pagrindines tendencijas ir Lietuvos mo

okesčių sistemos ypatumus.

Išsiaiškinsime mokesčių naštos vertinimo ir apskaičiavimo galimybes, mokesčių naštos kriterijaus skaičiavimo trūkumus, aptarsiu mokesčių naštą Lietuvoje, jos poveikį gyventojams ir ūkiui.

Darbo pabaigoje pateiksiu kai kuriuos esminius Lietuvos mokesčių sistemos trūkumus, aptarsiu mokesčių sistemos tobulinimo galimybes. Atskirai paminėsiu LLRI pasiūlimus, kaip galima tobulinti Lietuvos mokesčių sistemą.

Šis darbas padės susipažinti su mokesčiais, jų vaidmeniu ekonomikoje, Lietuvos mokesčių sistemos ypatumais ir trūkumais.

1. Mokesčiai ir valstybė

1.1 Mokesčių ekonominė, socialinė prasmė, mokesčių funkcijos

“ Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”, – B. Franklinas.
Kiekvienos šalies gyvavimo pagrindas yra mokesčiai, nes valstybės funkcijų atlikimui reikalingi pinigai. Visuotinai naudingų socialinių paslaugų , kurių imasi valstybė negalima patikėti privatiems įmonininkams. Tai yra sudėtingas uždavinys ir tokių paslaugų teikimu privatus sektorius vengtų užsiimti, nes už jas dažnai nebūna atlygintina. Bet viiešųjų paslaugų tiekimas tai tik viena iš valstybės funkcijų, kuriai reikalingi pinigai. Galėtume paminėti tokias pagrindines valstybės valdžios funkcijas:
· nustato teisinius rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindus;
· ruošia ir įgyvendina makroekonominę stabilizacijos politiką;
· įtakoja išteklių paskirstymą siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo;
· rengia gyventojų pajamų, kurias apsprendžia rinkos santykiai, paskirstymo programas.
Taigi sprendžiant kai kuriuos klausimus, atliekant funkcijas, rinka ne visada veikia efektyviai tada ir reikia valstybės, centrinės bei vietinės valdžios įsikišimo. Bet dažnai nesutariama kokio lygio turi būti tas įsikišimas ir kokius mokesčius privalo mokėti gyventojai į valstybės iž

ždą, kad valstybė galėtų atlikti savo funkcijas.
Valstybės pajamas sudaro ne tik mokesčiai. Kitos valstybės pajamos, tai pajamos iš valstybės nuosavybės – valstybė gali gauti pajamas iš savo gamybine ar komercine veikla užsiimančių verslo subjektų. Valstybė gali gauti pajamas parduodama savo turtą, teikdama specifines paslaugas, parduodama teises. Gali būti ir daugiau pajamų šaltinių, kurie nėra valstybės turto dalys, bet kurių negalima priskirti ir prie mokesčių. Tai konfiskacijos, baudos delspinigiai ir panašiai. Bet mokesčiai sudaro didžiąją dalį valstybės pajamų (90 ir daugiau procentų).
Kalbėdami apie mokesčių ekonominę prasmę, turėtumėm pasakyti, kad valstybės imami mokesčiai yra svarbiausias, dažnai ir vienintelis valstybės finansinių išteklių formavimo šaltinis. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai, tiek gyventojai. Mokesčiai skiriasi priklausomai nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi valstybės sandara, vykdoma ūkio, nuosavybės politika.
Mokesčius galime apibrėžti kaip finansinius santykius, kurių dėka valstybė, naudodamasi savo neekonominės prievartos galia, be ekvivalentinių mainų centralizuoja dalį šalies BVP savo funkcijoms vykdyti. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, mokestis yra apibrėžiamas kaip mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Pačių mokesčių paskirtis yra įvairi, pagrindinės mokesčių vykdomos funkcijos yra šios:
 fiskalinė – mokesčių dė
ėka valstybė gauna reikalingų pinigų savo funkcijoms vykdyti, gali įtakoti visuomenės ūkinį bei socialinį gyvenimą;
 reguliavimo – valstybė, kaitaliodama mokesčius bei įvairius jų parametrus, gali kryptingai veikti ekonominius bei socialinius procesus šalyje;
 kontrolės – mokesčius administruojanti institucija turi teisę gauti mokėtojo apskaitos dokumentus ir juos tikrinti.
Kiti autoriai išskiria tik dvi mokesčių funkcijas: fiskalinę (perskirstomąją) ir ekonominę (reguliavimo).
Mokesčių įtaka verslo vystymui yra labai svarbi. Mokesčių politika veikia investicinius procesus, kapitalo pritraukimą ir išvežimą, polinkius į verslą bei kitus ekonominius – socialinius reiškinius. Mokesčių tarifai, mokesčių bazės apskaičiavimo principai ir taisyklės priklauso nuo šalyje esančių specifinių veiklos sąlygų, ekonominių – socialinių programų, tradicijų, politinių ir kitų veiksnių. Atskirų šalių mokesčių politikos tikslai labai dažnai yra panašūs – pritraukti daugiau kapitalo, mažinti nedarbą, daugiau lėšų skirti socialinėms programoms ir panašiai, bet šalys naudoja skirtingas mokesčių strategijas, sprendžiant specifines savo šalies problemas.
Jeigu dėl mokesčių ekonominės prasmės beveik visi mano panašiai, tai dėl mokesčių socialinės prasmės kyla nesutarimų.
Mokesčių socialinis vaidmuo, jų reikšmė visuomenės ūkiui vertinama įvairiai. Yra manančių, kad mokesčiai – tai atlyginimas už valstybės rūpestį. Kiti sako, kad tai “ekonominis botagas”, kuris neleidžia tinginiauti ir prižiūri, kad turtas būtų naudojamas racionaliai. Yra net tikinčių, kad mokesčiai puoselėja kultūrą ir , kad mokesčiai yra dorovinio ugdymo priemonė. Kiti mano, kad mokesčiai yra socialinio teisingumo la
aidas, nes turtingesniųjų lėšomis remiami socialiai vargingesni sluoksniai.
Yra ir neigiamų nuomonių apie mokesčių socialinį vaidmenį. Manoma, kad mokesčiai didina kainas ir taip blogina gyventojų padėtį. Kartais mokesčiai globoja techniškai atsilikusią pramonę, stabdo jos plėtojimąsi, moko apgaudinėti, sudaro sąlygas kontrabandininkams ir panašiai.
Bet mokesčiai skiriasi tuo, kokią naštą jie užkrauna visuomenės nariams, kaip jie renkami ir kokia jų dalis iš tikrųjų susitelkia valstybės biudžete. Mokesčius galima skirstyti į gerus ir blogus. Gerais mokesčiais laikomi tie, kurie netrukdo žmonių interesams, polinkiais užsiimti verslais, bet mažina visuomenės narių pajamų nelygybę. Blogų mokesčių mokėjimas apsunkina gyvenimą, jiems surinkti reikia daug pastangų ir lėšų.
Bet ir kokia mokesčiai būtų blogybė, be jų mes negalime apsieiti.

1.2 Apmokestinimo principai

Nors mokesčiais siekiama užtikrinti valstybei pajamų, tačiau mokesčių struktūra įtakoja gamybos išteklių perskirstymą, stengiasi įgyvendinti visuomenei priimtinas socialinio teisingumo normas, skatina arba riboja kai kurias ekonominės veiklos sferas. Apmokestinimas tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia visų ir kiekvieno visuomenės nario interesus, įtakoja tiek ekonominį, tiek ir politinį šalies gyvenimą.
Apmokestinimas neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Ūkiui gali kenkti tiek per dideli mokesčiai, tiek ir netinkama jų sistema. Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, stiprinti šalies ekonomiką. Todėl, kuriant mokesčių sistemą ir vykdant mokesčių politiką reikia laikytis bendrųjų apmokestinimo principų, kuriuos dar 1776 metais suformulavo A. Smitas. Iki mūsų laikų šie principai pasikeitė, bet jų ekonominė esmė išliko. Išskiriami tokie pagrindiniai apmokestinimo principai:
Ø teisingumas
Ø ekonominis efektyvumas,
Ø administracinis paprastumas,
Ø mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas.
Remiantis teisingumo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas. Mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra gebėjimą mokėti. Mokumas yra apmokestinimo teisingumo etalonas. Asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą) mokėti mokesčius, apmokestinami vienodai (tai horizontalusis teisingumas); skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai (tai vertikalusis teisingumas).
Remiantis ekonominio efektyvumo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Apmokestinimas neturi mažinti žmonių darbingumo lygio, veikti minimalaus vartojimo dydžio, neturi būti iškreiptas optimalus išteklių paskirstymas. Apmokestinimas turėtų veikti taip, kad skatintų efektyvias, pageidautinas veiklos rūšis, o veiklas susijusias su didelėm socialinėm sąnaudom verstų stoti.
Administracinio paprastumo principo esmė yra ta, kad mokestį turi būti lengva surinkti. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Mokesčių mokėjimas turi būti paprastas, pigus, patogus mokėtojui ir aiškiai apibrėžtas. Sudėtingus ir menkai apibrėžtus mokesčius kyla pagunda nuslėpti, arba taip gaunasi nenorom, todėl tokie mokesčiai yra ekonomiškai neefektyvūs.
Mokesčių produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.Naudinga turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau negu nacionalinės pajamos.
Kai kurie autoriai dar mini tikslingumo principą, kurs gal net turėtų būti svarbesnis už teisingumo principą.
Galėtume pridurti dar vieną principą – bendra mokesčių suma neturi viršyti tam tikro tai visuomenei ekonomiškai priimtino lygio (pažeidus šią taisyklę, visuomenėje prasideda intensyvus mokesčių vengimas).
Išvardinti apmokestinimo principai yra sunkiai suderinami ar net prieštarauja vienas kitam, todėl dažnai reikia kompromisų, pasirenkama mažesnė blogybė. Šiuolaikiniu vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos reikalavimus:
Ø laiduoja, kad į biudžetą numatytais dydžiais reguliariai įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms pajamoms;
Ø skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį;
Ø suderina centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetų pajamas.

1.3 Mokesčių klasifikavimas

Yra įvairių rūšių mokesčių, kad būtų aiškiau, jie yra klasifikuojami pagal įvairius požymius, bet tai nėra lengva, nes mokesčių rūšiavimas turi būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir rinkimo technika, mokesčių tikslais ir padariniais.
Mokesčiai gali būti klasifikuojami pagal tokius požymius:
· pagal tai į kokius fondus mokestinės įplaukos pakliūna (valstybiniai, vietiniai, specialiųjų fondų, tarptautinių fondų);
· pagal privalomumo požymį (savanoriški ir privalomieji);
· pagal įplaukų panaudojimą (bendrieji ir specialieji);
· pagal apskaičiavimo metodą (vienetiniai, proporciniai, progresiniai, regresiniai).

Bet svarbiausias skirstymas yra į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokami už turtą ir pajamas. Netiesioginiai mokesčiai uždedami prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai mokesčiai, kurių tiesioginis „nešėjas“ yra galutinis vartotojas (mokesčio dydis nepriklauso nuo mokėtojo pajamų dydžio, šeimyninės padėties, nėra ir neapmokestinamo minimumo). Tiesioginiai mokesčiai toliau skirstomi į: realinius (jie imami nuo turto ar verslo natūra, neatsižvelgiant į įvertinto objekto pajamingumą ar mokėtojo pajamas) ir asmeninius (jie imami nuo asmenų pajamų ir turto). O tuo tarpu netiesioginiai skirstomi į: akcizus (jie uždedami daliai vietinės gamybos prekėms ir paslaugos, kurios nėra valstybės fiskaliniai monopoliai), muitus (tai netiesioginiai mokesčiai, kuriuos valstybė renka už importą, eksportą ar šalies sieną kertančias prekes) ir fiskalinius monopolius (tai mokesčiai prekėms, kurias gaminti ar parduoti yra išimtinė valstybės teisė). Tai populiariausias mokesčių skirstymas (1 pav.). Panašus skirstymas naudojamas ir mūsų šalyje.

2. Mokesčių sistema Lietuvoje

2.1 Lietuvos mokesčiai

Lietuvos mokesčių istorija siekia net XIII amžių. Tada formavosi Lietuvos valstybė. Visą Lietuvos mokesčių istoriją galima suskirstyti į 5 sąlyginius etapus:
· Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai;
· mokesčiai Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje;
· nepriklausomos Lietuvos mokesčiai;
· mokesčiai Lietuvos okupacijos laikotarpiu;
· dabartiniai mokesčiai.
Šiame darbe visą dėmesį skirsiu dabartiniai Lietuvos mokesčių sistemai, kuri buvo pradėta kurti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę. Tada buvo pertvarkyta visa šalies finansų sistema, pertvarkyti visi mokesčiai. Juridinių asmenų pelno mokestis pakeitė mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, fizinių asmenų pajamų mokestis pakeitė panaikintą gyventojų pajamų mokestį. Kiek vėliau buvo panaikintas apyvartos mokestis, įvestas bendrasis akcizas, kuris buvo pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu. Pradėjus formuotis mokesčių sistemai, kuria siekiama sureguliuoti šalies ekonominius bei socialinius procesus, kuriama valstybės fiskalinė politika. Lietuvoje mokesčiai skirstomi į valstybei skirtus (mokami į valstybės biudžetą, bei galima priskirti mokamus į privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybinio socialinio draudimo fondo, kelių fondo biudžetus bei kitus nebiudžetinius fondus) ir vietinius mokesčius, mokamus į savivaldybių biudžetus (1 lentelė). Šiuo metu Lietuvoje renkami tokie mokesčiai ir tikslinės paskirties įmokos:

– vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai:
 Pridėtinės vertės mokestis;
 Akcizai;

– pajamų ir pelno mokesčiai:
 Fizinių asmenų pajamų mokestis;
 Juridinių asmenų pelno mokestis;
(šie mokesčiai neteko galios nuo 2003m.)

– prekybos ir prekybos sandorių mokesčiai:
 Muitai (tarptautinė prekyba ir sandoriai);
 Prekyviečių mokestis;

– turto mokesčiai:
 įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
 žemės mokestis;
 paveldimo turto mokestis;

– už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis:
 mokestis už valstybės gamtos išteklius;
 naftos ir dujų išteklių mokestis;
 mokestis už aplinkos teršimą;
 konsulinis mokestis;
 žyminis mokestis;
 atskaitymai nuo realizavimo pajamų (automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti į kelių fondą);
 valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių mokestis;

– socialinio draudimo įmokos:
· valstybinio socialinio draudimo įmokos;
 privalomojo sveikatos draudimo įmokos (į sveikatos draudimo fondą).

Taigi pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą administruojami 27 mokesčių. Muitų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimas pagal šį įstatymą nereguliuojamas.
Dabar trumpai aptarsiu kiekvieną mokestį. Neišsiplečiant pabandysiu pateikti mokesčio elementus, tarifus, privalumus ir trūkumus.
Pridėtinės vertės mokestis
Pridėtinės vertės mokesčio objektas – prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuotos viduje vartoti prekės. Kitaip sakant, apmokestinamąją vertę sudaro: prekių ir paslaugų gamybos kaina su visomis papildomomis išlaidomis (įpakavimas, aptarnavimas, kiti su produkcijos realizacija susiję mokesčiai ir pan.). Prekė, kaip mokesčio objektas, yra daiktai, numizmatinės paskirties pinigai, visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę. Paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir kita apmokama veikla (išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį).
Taikomas vieningas proporcinis tarifas – 18 % (5% lengvatinis). Mokestis renkamas kiekvienoje mokesčio objekto judėjimo stadijoje, t.y. vienas iš vartojimo mokesčių. Mokestis mokamas į valstybės biudžetą įmokant skirtumą tarp apskaičiuotos PVM sumos ir atskaitomos PVM sumos (sumokama grynoji tam tikroje įmonėje sukurta pridėtinė vertė). Tačiau PVM taikomas ne visoms prekėms ir paslaugoms. Jis netaikomas eksportuojamoms prekėms, medicininėms paslaugoms, švietimui, vaistams, paštų ir kredito įmonių teikiamoms paslaugoms, spaudai ir kitoms paslaugoms; mokesčio mokėtojais taip pat nėra mažą apyvartą turinčios įmonės, yra kitų lengvatų.
Šis mokestis palyginti paprastas ir jį nesunku surinkti, bet sudėtinga ir paini mokesčio mokėjimo, grąžinimo bei apskaitos tvarka, paini išimčių sistema. Jo pagalba vyksta vienų mokėtojų kontrolė kitiems, be to PVM užtikrina pastovų gana didelių pajamų įplaukimą į biudžetą (Lietuvoje tai svarbiausias biudžetinių įplaukų šaltinis) ir jis yra neutralus, mažai veikia gamybos procesą ir mokėtojų ūkinius sprendimus. PVM mokestis skaičiuojamas nepriklausomai nuo to, ar pinigai už parduodamas prekes gaunami ar ne. PVM savo apskaičiavimo metodika netinkamas spręsti socialines problemas.
Akcizai
Akcizo mokestį moka tie asmenys, kurie gamina ar importuoja prekes, kurios yra individualaus akcizo objektas: alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas (cigaretės, cigarai, cigarilės, rūkomasis tabakas), kava, šokoladas maisto produktai su kakava, , kuras, elektros energija, erotiniai leidiniai. Tai papildomas nacionalinio biudžeto pajamų šaltinis. Mokesčio tarifas gali būti nustatytas, kaip tam tikras procentas nuo kainos viršijančios tam tikrą normą, kaip tam tikra pinigų suma nuo kiekio.šalyje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė yra jų pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė vertė pridėjus muitą. Nors mokestis ir turi tam tikrų lengvatų (pvz. eksportuojamos, tranzitinės prekės), tačiau jo surinkimas palyginti paprastas, galimybė ne tik gauti pajamų, bet ir apriboti tam tikrų prekių vartojimą. . Dažnai mokestis nustatomas toms prekėms ir paslaugoms, kurios turi neelastingą paklausą.
Akcizas neskatina taupymo, racionalaus išteklių vartojimo, be to akcizas yra žymi paskata kontrabandai bei nelegaliai prekybai. Kuo jis didesnis, tuo daugiau pelno galima gauti jo išvengus, tuo patraukliau užsiimti šešėline veikla.

Cukraus mokestis

Šį mokestį moka Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys:
 cukraus gamintojai ir importuotojai;
 produktø kuriuose esantis cukrus pagal ðá ástatym¹ yra cukraus mokesèio objektas, gamintojai ir importuotojai;
 asmenys realizuojantys cukrø, uþ kurá dar cukraus mokestis nesumokëtas.

Muitai
Šis mokestis imamas, kai „prekė kerta šalies sieną“, t.y. prekė yra importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojama už jos ribų. Prekė – visoks kilnojamasis turtas, galintis būti užsienio prekybos objektu. Pats muito dydis gali būti apskaičiuotas kaip procentas nuo muitų vertės (advaliorinis), kaip tvirtas tarifas nuo prekės vieneto (kiekybinis) arba mišriu būdu. Taip pat muito dydis skiriasi priklausomai nuo šalies iš kurios importuojama, nes yra sudaromos tarpvalstybinės sutartys dėl palankesnių muitų sąlygų, gali būti taikomas laisvos prekybos režimas.
Šis mokestis irgi turi nemažai lengvatų ir išimčių, neapmokestinama nedidelės vertės siuntos, nuolat gyventi į šalį atvykstančio asmens asmeninis turtas, nekomercinio pobūdžio daiktai, valiuta, vertybiniai popieriai ir pan. Kartais vietoje muitų naudojamos tarifinės kvotos, bet jų ruošiamasi atsisakyti. Pagrindiniai šio mokesčio tikslai: gauti pajamų į valstybės biudžetą, apsaugoti vietinius gamintojus nuo žlugdančios konkurencijos, rinkti informaciją apie prekių judėjimą; kitaip sakant muitai būna: fiskaliniai, protekciniai, antidempinginiai, išlyginamieji, preferenciniai (autonominiai, konvenciniai) ir statistiniai.
Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis
Šiuo mokesčiu yra apmokestinamas juridiniams asmenims ir užsienio valstybių juridiniams asmenims bei organizacijoms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Mokesčio tarifas yra proporcinis, 1 procentas nuo mokestinės turto vertės (visų nuosavybės formų įmonių turto apmokestinimas). Tačiau ir čia yra nemažai lengvatų, t.y. biudžetinių įstaigų, visuomeninių organizacijų, labdaros fondų, laisvųjų ekonominių zonų turtas yra neapmokestinamas.
Nors šis mokestis yra nesunkiai apskaičiuojamas, tačiau įmokos dydis kartais gali būti per sunkus mokesčio mokėtojui. Turto mokesčiai turi būti mokami, net jei tam nėra lėšų – santaupų ar pajamų. Viena iš taikomo mokesčio problemų yra turto mokestinės vertės nustatymas, dėl ko gali labai skirtis mokesčių suma (pvz. nepilnai įvertinus turto nusidėvėjimą vertinami objektai tampa brangesni). Yra pasiūlyta nekilnojamo turto mokestį skaičiuoti nuo turto rinkos kainos. Bet turto rinkos vertė išaiškėja tik tuomet, kai turtas yra parduodamas. Bet kokiu atveju apskaičiuota vertė yra momentinė ir individuali.
Žemės mokestis
Žemės mokesčio objektas – tai žemės savininko privati žemė. Mokesčio tarifas – 1,5 procento žemės kainos, jos vertės. Šiam mokesčiui taikomos tam tikros lengvatos, neapmokestinama: bendrojo naudojimo keliai, nacionalinių parkų, draustinių ir kitokia žemė; miško žemės kaina vertinama be medynų vertės. Nuo žemės mokesčio atleidžiami pirmos ir antros grupės invalidai, pensininkai, nepilnamečiai vaikai, studentai, kai minėtų asmenų šeimose nėra darbingų asmenų ir žemės sklypas neviršija neapmokestinamo dydžio. Savivaldybės, savo nuožiūra, gali taikyti ir kitokias lengvatas, jos nustato mokėjimo terminus ir sąlygas. Žemės mokestis nesudaro didelio lyginamojo svorio mokesčių sistemoje.
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius
Mokesčio objektas – tai valstybiniai gamtos ištekliai, kuriuos išgauna fiziniai ir juridiniai asmenys. Mokesčio už gamtos išteklius dydis priklauso nuo išgautų gamtos išteklių kiekio, jų kokybės. Mokesčio tarifai labai sudėtingi, o mokėtinos sumos apskaičiuojamos pagal formules, apjungiančias mokestį už valstybinių gamtos išteklių tyrimus ir mokestį už išteklių, kaip nacionalinio turto (pvz. molis, klintis, smėlis, mineralinis vanduo), naudojimą. Tarifai yra vienetiniai ir jie reguliariai indeksuojami. Mokesčio tikslas – didinti gamtos išteklių naudotojų atsakomybę už suteikto nacionalinio turto efektyvų ir taupų naudojimą, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.
Naftos ir dujų išteklių mokestis
Mokesčio objektas – tai Lietuvos Respublikos teritorijoje ar jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos juridinio ar fizinio asmens. Bazinis mokesčio tarifas – 20 procentų išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos. Jei radimvietė išžvalgyta valstybės lėšomis, tarifas didinamas 9 procentiniais punktais. Bet jei telkiniai surasti ir išžvalgyti ne vien valstybės lėšomis, bazinis mokesčio tarifas padidinamas tarifo dalimi, proporcinga valstybės lėšų, išleistų telkiniui surasti ir išžvalgyti, daliai. Pagrindinis mokesčio tikslas – taupiau naudoti gamtos išteklius.
Mokestis už aplinkos teršimą
Mokesčio objektas – išmetami į aplinką neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką fizikiniai, biologiniai ir cheminiai teršalai. Mokesčio mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie teršia aplinką ir kuriems yra įstatymu nustatyti normatyvai. Mokesčio tarifai labai sudėtingai (turbūt patys sudėtingiausi). Jie yra išdėstyti lentelėse ir taikomi pagal sudėtingas formules išskiriant pagrindinius, padidintus ir lengvatinius tarifus. Jų taikymas priklauso nuo normatyvų, išmetimo sferos ir subjekto. Pastaruoju metu normatyvai yra griežtinami, taikomas progresyvinis mokesčio tarifas. Mokesčio už aplinkos teršimą 10 procentų mokama į valstybės biudžetą, 20 procentų – į Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą ir 70 procentų – į atitinkamos savivaldybės gamtos apsaugos fondą. Tačiau šiuo metu veikiantys ekologiniai mokesčiai yra palyginti maži ir neatlieka savo pagrindinių funkcijų: skatinimo neteršti, lėšų kaupimo ir žalos kompensavimo. Kadangi šis mokestis menkai papildo biudžetą, o jų skaičiavimo metodika yra sudėtinga, tai mokesčio apskaičiavimas įmonei tampa palyginti didele našta.
Konsulinis mokestis
Konsulinį mokestį (rinkliavą) moka tie asmenys, kuriems teikiamos konsulinės paslaugos, atliekami notariniai veiksmai ar išduodami juridinę galią turintys dokumentai (pvz. už pasų išdavimą, civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą, vizų išdavimą, pratęsimą ir emigracijos bei imigracijos dokumentų įforminimą, pilietybės dokumentų įforminimą ir išdavimą, atliekamus notarinius veiksmus). Mokesčio dydis priklauso nuo konkrečios paslaugos. LR Vyriausybė turi teisę pariteto pagrindais padidinti, sumažinti arba panaikinti konsulinį mokestį užsienio valstybių asmenims, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio mokestį šios valstybės ima iš Lietuvos Respublikos piliečių. Be to yra taikoma keletą išimčių pvz. vizų išdavimas vaikams iki 16 metų yra nemokamas.
Žyminis mokestis
Šiam mokesčiui taip pat nustatytas vienetinis tarifas, kuris yra imamas už valstybės ar savivaldybės institucijų atliekamas paslaugas (pvz. už įmonių įregistravimo bei perregistravimo atitinkamų dokumentų išdavimą, už savivaldybių atliekamus notarinius veiksmus), tai tarsi valstybės rinkliava. Žyminis mokestis įskaitomas į tą biudžetą iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos imamas mokestis. Kai kuriems fiziniams ar juridiniams asmenims šis mokestis sumažinamas arba jie yra iš vis nuo jo atleidžiami (tai paliekama valdančios institucijos kompetencijai – savivaldybei, valdybai ir vyriausybei už jų kompetencijos klausimus). Yra pastebėta, kad tiek konsulinio, tiek žyminio mokesčio tarifai daug kartų viršija suteikiamų paslaugų savikainą, o tai sunkina verslo (ypač turizmo) ir žmonių gyvenimo sąlygas, riboja konkurenciją.
Prekyviečių mokestis
Yra taikomi vienetiniai mokesčių tarifai įsigyjant leidimą prekiauti specialiai įrengtoje vietoje, kurioje reguliariai arba tam tikromis savaitės dienomis už nustatytą mokestį prekiauja prekių gamintojai ir kiti asmenys. Juridiniai ir fiziniai asmenys, prekiaujantys turgavietėse, moka prekyviečių rinkliavą įmonėms, eksploatuojančioms prekyvietes, o pastarosios savivaldybių nustatyta tvarka iš surinktų rinkliavų moka prekyviečių mokestį kuris paprastai nustatomas pagal prekyvietės plotą (kvadratiniais metrais) arba pagal įrengtų prekybos vietų skaičių.
Paveldimo turto mokestis
Mokesčio objektas yra paveldimo kilnojamo ir nekilnojamo turto vertė. Turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama vyriausybės nustatyta tvarka. Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės taikant šiuos tarifus: 5 procentai paveldimam turtui iki 0,5 mln. Lt, 10 procentų didesniam paveldimam turtui ir dovanojamam turtui. Šiuo mokesčiu neapmokestinami: vienam sutuoktiniam mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas; vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas; paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršija 10 tūkst. Lt. Paveldimo turto mokestis, kaip ir kiti turto mokesčiai, „kėsinasi“ į privačią nuosavybę, yra apribojama žmogaus laisvė disponuoti savo turtu, neskatinama turtą kaupti.

Azartinių lošimų mokestis
Nuo 2001 m. liepos mėn. įsigaliojo azartinių lošimų mokestis. Jį moka AB ir UAB organizuojančios azartinius lošimus.
Organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas, lošimų mokesčio bazei taikomas 15 proc. mokesčio tarifas;
Organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus mokamas fiksuoto dydžio mokestis už kiekvieną lošimo įrenginį.

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos
Tai tikslinis mokestis į privalomą sveikatos draudimo fondą. Prie mokesčio jį galima priskirti tik iš dalies nes tai yra draudimas. Privalomas sveikatos draudimas – tai valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti apdraustiesiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už jas kompensavimą. Tačiau yra tam tikra žmonių kategorija, kuri yra draudžiama valstybės lėšomis: pensininkai, nėščios moterys išėjusios motinystės atostogų, asmenys iki 18 metų, dieninių skyrių studentai ir pan. Bet galimas ir papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas.
Iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nustatytas vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo bei medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimas apdraustiesiems. Mokesčio objektas – kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas atlyginimas už darbą ir pajamos iš savarankiškos veiklos. Mokesčio mokėtojas yra darbdavys kuris moka 3 procentus darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už dirbančius asmenis. Fondui išlaikyti dar 30 procentų paimama nuo apskaičiuoto fizinių asmenų pajamų mokesčio. Tačiau ir šiame mokestyje yra išimčių, pvz. kitokia tvarka nustatyta ūkininkams, asmenims dirbantiems pagal patentą.
Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis
Objektas – žemės sklypas, priklausantis valstybei ir išnuomotas fiziniams ir juridiniams asmenims naudoti. Tarifai proporciniai, priklauso nuo žemės paskirties ir jos kainos (pvz. 1,5 proc. žemei skirtai ūkiams steigti, gyvenamiesiems namams eksploatuoti; 6 proc. verslinei ir mėgėjiškai žūklei išnuomoti vandens telkiniai). Šio mokesčio tarifas taip pat taikomas su keletą lengvatų, pvz. mažesnis mokestis daugiabučių namų, vartotojų kooperatyvų žemės nuomai.
Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą
Šiuo mokesčiu surinktos lėšos yra tikslinės, skirtos keliams tiesti, modernizuoti ir jų funkcionavimui užtikrinti. Mokestį moka ūkio subjektai, gaunantys pajamų iš ūkinės komercinės veiklos. Šio mokesčio tarifai yra įvairūs priklausomai nuo įmonės veiklos; plačiausiai taikomas 0,5 proc. mokesčio tarifas. Nors šis mokestis atrodytų nelogiškas (sunku suprasti ryšį tarp realizavimo pajamų (įplaukų) ir kelių mokesčio, taip pat skirtingų tarifų ir atskirų įmonių (mokesčio mokėtojų) naudojimosi keliais), tačiau juo surenkama nemažai lėšų. Dabar kelių mokestį moka visos įmonės, net ir neturinčios transporto priemonių, kas jas smukdo, ypač kai sukuriama vertė sudaro nedidelę produkto vertės dalį. Dėl mokesčio nelogiškumo yra siūloma jo atsisakyti, bet tas atsisakymas vis vilkinamas, mokesčio įstatymas pastoviai pratęsiamas dar vieniems metams. Be to juk prarastas pajamas reikės kompensuoti iš kitų šaltinių, o jų dar vis nėra, kaip alternatyva greičiausiai bus biudžeto pajamos papildytos pakeltu akcizu degalams.

2.2 Mokesčių vaidmuo formuojant biudžeto pajamas

Iš mūsų šalyje esančių lėšų fondų pats didžiausias yra nacionalinis biudžetas. Antroje vietoje yra valstybinio socialinio draudimo fondas, nors šio fondo pajamos formuojamos tik iš vienos tikslinės paskirties socialinio draudimo įmokos, kuriai būdingi visi mokesčio elementai. Mūsų šalies biudžetams būdinga tai, kad jų pajamas sudaro daugiausia mokestinės įplaukos. Kaip pavyzdys galėtų būti tai, kad 2000 metais nacionalinio biudžeto pajamose mokestinės pajamos sudarė net 92,1 procentus visų biudžeto pajamų, o 1999 metas net 93,2 procentus. Kai tuo tarpu nemokestinės įplaukos 2000 metais sudarė 7,9 procentus, 1999 – 6,7 procentus nacionalinio biudžeto pajamų. Apie nepaprastąsias pajamas iš viso neverta kalbėti, nes jos sudaro tik šimtąją procento dalį visų nacionalinio biudžeto įplaukų. Visa tai rodo, kad gyventojams ir ūkio subjektams tenka didelis mokesčių krūvis.
1 pav. Mokesčių dalis Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamose

Įdomu paanalizuoti kaip keitėsi nacionalinio biudžeto įplaukos ir mokestinių pajamų struktūra šiose įplaukose. 2000 metais nacionalinio biudžeto įplaukos, palyginus su 1993 metais, padidėjo 3,2 karto. Tiesa daugiausia nuo 1993 metų į nacionalinį biudžetą buvo surinkta 1998 metais ( 9377765 tūkst. Lt.), o per 1999 ir 2000 metus nebuvo tiek surinkta pajamų (1999 m. –8983600 tūkst. Lt., 2000 m. – 8723642 tūkst. Lt.). Daugiausiai išaugo mokestinės pajamos, nemokestinės pajamos išaugo kiek mažiau. Nuo 1993 iki 2000 metų akcizų pajamos padidėjo net 5,7 karto, pridėtinės vertės mokesčio pajamos išaugo 4,5 karto. Iš pagrindinių tiesioginių mokesčių pajamų daugiausia išaugo fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukos, net 4,1 karto.
Nacionalinio biudžeto pajamose sumažėjo tik juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukos. Nuo 1993 iki 2000 metų jos sumažėjo 2,1 karto. 1993 metais buvo surinkta 640717 tūkst. Lt., o 2000 m. tik 311681 tūkst. Lt. pajamų į nacionalinį biudžetą šio mokesčio įplaukomis.
Visas tendencijas parodo mokesčių procentinės struktūros nacionalinio biudžeto pajamose 1993 – 2000 metais diagrama ( 1 paveikslas). Aiškiausiai matosi juridinių asmenų pelno mokesčio dalies mažėjimas. Jo dalis nacionalinio biudžeto pajamose per šiuos metus sumažėjo nuo 23,4 % iki 3.6 %. Didėjimo tendencijas rodė ir pridėtinės vertės mokestis. Jo dalis išaugo nuo 27,6 % iki 39,2 %. Akcizų pajamų dalis nacionalinio biudžeto įplaukose irgi beveik vien tik didėjo, per aptariamą laikotarpį ši dalis išaugo nuo 7,7 % iki 13,9 %. Neypatingai sparčiai augo ir fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukų dalis, bet šis mokestis visada sudarydavo solidžią dalį nacionalinio biudžeto pajamų (1993 m. – 22,5 %; 2000 m. – 28,7 %).

Apibendrinant šią analizę galime pastebėti jog, vieni mokesčiai nacionaliniam biudžetui teikia palyginus didelę įplaukų dalį, o kiti mažai reikšmingi biudžetui. Tai nėra gerai. Blogai dar ir tas , kad iš tiesioginių mokesčių didžiausias pajamas neša fizinių asmenų pajamų mokestis, taigi sunkiausia tiesioginių mokesčių našta tenka gyventojams. Pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų sumos , jų dalys nacionalinio biudžeto pajamose irgi sparčiai auga. Šie netiesioginiai mokesčiai yra vartojimo mokesčiai, jie įskaitomi į prekių kainas ar paslaugų tarifus. Todėl tikrieji jų mokėtojai irgi yra gyventojai, kurie yra prekių ir paslaugų vartotojai. Tai rodo, kad pati didžiausia mokesčių našta gula ant gyventojų pečių.

3. Mokesčių našta

3.1 Mokesčių naštos skaičiavimo įvertinimas

Dabar mokesčių dydžiui apibūdinti ir mokesčių naštai įvertinti pateikiamas paprastai vienas rodiklis. Jis parodo mokesčių sumos lyginamąjį svorį bendrajame vidaus produkte. Be iš viso galime išskirti tris mokesčio naštos skaičiavimo formas:
· tiesioginė mokesčių našta;
· netiesioginė mokesčių našta;
· paslėptoji mokesčių našta.
Pati akivaizdžiausia mokesčių našta yra patys mokesčiai, t.y. jų suma. Tai – tiesioginė, lengviausiai išmatuojama, akivaizdi našta. Tiesioginė mokesčių našta yra išmatuojama ta pinigų suma, kurią mokesčių mokėtojas sumoka į biudžetą. Tiesioginė mokesčių našta, t.y. sumokami mokesčiai, gali būti išmatuojama tiek absoliučia suma, tiek santykinai, pvz., lyginant su bendruoju vidaus produktu. Pastarasis rodiklis ir yra plačiausiai naudojamas, jis rodo perskirstymo lygį. Siekiant sumažinti šią mokesčių naštą būtina riboti valstybės funkcijas bei mažinti jų finansavimą.
Antroji – netiesioginė mokesčių našta – yra mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo bei administravimo kaštai. Tai tokios laiko ir pinigų sąnaudos, kurias mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius patiria skaičiuodamas, mokėdamas ir administruodamas mokesčius. Nėra vieno rodiklio, leidžiančio atspindėti netiesioginę mokesčių naštą. Netiesioginei mokesčių naštai išmatuoti gali būti naudojamas įmonių buhalterių ir kitų darbuotojų, vedančių mokestinę apskaitą ar vykdančių biurokratinius nurodymus, darbo užmokestis, mokesčius administruojančių institucijų išlaikymas, specialiųjų apskaitos dokumentų įsigijimo ir pildymo išlaidos bei daugelis kitų. Esama tokių mokesčių, kurių netiesioginė našta viršija tiesioginę, t.y. jų administravimas kainuoja daugiau, nei biudžetas gauna pajamų iš šio mokesčio.
Trečioji mokesčių našta – paslėptoji. Jos praktiškai negalima išmatuoti, kartais jos įtaką net sunku būna pastebėti, nors ji visuomet egzistuoja šalia kiekvieno mokesčio. Paslėptoji mokesčių našta yra mokesčio įtaka rinkos procesams, žmonių pasirinkimams. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia tiek apmokestinant, tiek išleidžiant mokesčio pagalba surinktas lėšas. Ši našta visų pirma atsiranda įvedant mokestį. Valdžios kišimasis brangiai kainuoja ekonomikai. Kuo stipriau per mokesčius yra įtakojama rinka, leidžiant valdžiai nukreipti ekonominius procesus, tuo daugiau atsiranda rinkos deformacijų, užkertamas kelias efektyviam darbo, kapitalo ir žemės išteklių pasiskirstymui. Paslėptosios mokesčių naštos sumažinimo būdas – taikyti kuo neutralesnius mokesčius, kuriems būtų keliamas vienintelis tikslas – surinkti lėšų valstybės išlaidoms finansuoti.
Kadangi mokestinių įplaukų santykis su bendruoju vidaus produktu yra dažniausiai skaičiuojamas mokesčių naštos rodiklis, tai jis ir susilaukia daugiausia kritikos. Taip apskaičiuota mokesčių našta, remiasi labai apibendrintu rodikliu – bendruoju vidaus produktu, kurį sunku lyginti su kaimyninių, vidurio Europos bei kitų šalių tuo pačiu rodikliu, nes taip skaičiuojamo mokesčių naštos rodiklio lygį lemia įvairūs veiksniai. Juk skirtingose šalyse yra nevienodas bendrojo vidaus produkto lygis bei jo struktūra. Tai priklauso nuo gamybos ir verslo masto, veiklos rūšies, techninio lygio, darbo našumo, prekių ir paslaugų realizavimo rinkos. Be to taip apskaičiuotas rodiklis neapibūdina konkrečių ūkio subjektų ir gyventojų mokesčių naštos.
Be to mokesčių naštos rodiklį skaičiuojant šiuo būdu į bendrą sumą reikia įskaityti ne tik į valstybės iždą renkamus mokesčius, bet ir tikslinės paskirties įmokas. Reikėtų pastebėti, jog mokestinių įplaukų lyginamasis svoris priklauso nuo šių veiksnių:

a) mokesčių struktūros, perskirstymo įtakos rinkai (Lietuvoje vyrauja netiesioginiai – vartojimo mokesčiai, o daugelyje užsienio šalių daugiausia nacionalinio biudžeto įplaukų gaunama iš tiesioginių mokesčių);
b) mokestinės bazės lygio (bendra mokesčių suma);
c) mokesčių surinkimo kontrolės efektyvumo (administravimo kaštai) ir pan.

Neaišku su kokiais dar rodikliais (be BVP) būtų galima palyginti sumokėtų mokesčių sumą. Šiuo metu pagrindiniai ūkio subjektų finansiniai rodikliai yra pelnas ir pajamos. Tačiau labai skiriasi pajamų suma, kuri, sumokėjus mokesčius, lieka ūkio subjektui ir kurią galima panaudoti jo poreikiams – investicijoms, darbuotojų pajamoms ir kitoms reikmėms. Skiriasi ir ūkio subjektų mokesčiai, mokami iš įvairių šaltinių. Taigi, paminėti veiksniai rodo, jog apibrėžti konkretaus ūkio subjekto mokesčių naštą nėra lengva.
Mokesčių naštos rodiklis taip pat turėtų būti susijęs su kitais makroekonominiais rodikliais, tokiais kaip: BVP, BVP tenkantis vienam gyventojui, biudžeto deficitas, šalies skola, nacionalinio biudžeto pajamos, šešėlinės ekonomikos dalis BVP, infliacija, vartotojų ir gamintojų kainų indeksas, valiutos kursas, nedarbo lygis, vidutinis darbo užmokestis, investicijos ir taupymas, importas ir eksportas, įmonių pelningumas, nuosavybės grąža bei investicijos, paskolų ir indėlių palūkanų normos, VVP pelningumas, įmonių skaičius bei kt.
Todėl galime pastebėti, jog dabar Lietuvoje neturime nei mokesčių lygį ar naštą apibūdinančių rodiklių, nei tokių skaičiavimų metodikos – nei bendrai naštai, nei ūkio subjektų bei gyventojų mokamų mokesčių naštai nustatyti.

3.2 Mokesčių naštos Lietuvoje analizė

Kadangi Lietuvoje iki šiol nėra paruoštos mokesčių naštos ir apmokestinimo lygio apskaičiavimo metodikos, todėl ekonomistai labai skirtingai vertina mokesčių naštą Lietuvoje; yra teigiama, kad ji svyruoja nuo 25 iki 50 procentų. Tam įtakos turi šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja kiekvienoje šalyje, o jos mastas priklauso nuo šalių ekonominių santykių pobūdžio, politinės ir ekonominės būklės, gyventojų užimtumo, gyvenimo lygio, apskaitos organizavimo ir daugelio kitų priežasčių.
Skaičiuojant mokestinių įplaukų ir bendro vidaus produkto santykį 1993 –1998 metais, gauti tokie mokesčių naštos rodikliai (1 lentelė)

Rodikliai Metai

1993 1994 1995 1996 1997 1998
Mokestinės pajamos mln. Lt 3244,7 5100,9 7465,8 9284 11822,3 13673,9
BVP faktinėmis kainomis, mln. Lt 11589,6 16904,2 24102,8 31568,9 38340,3 42767,9
Mokestinių įplaukų santykis su BVP 28,00% 30,18% 30,97% 29,41% 30,84% 31,97%
1 lentelė Lietuvos mokestinės pajamos ir jų santykis su BVP 1993 – 1998 m.

Mokesčių našta per 1993 –1998 m. laikotarpį padidėjo keturiais punktais ir 1998 metais sudarė 32 procentus.
Mūsų pateiktas mokesčių naštos rodikliai greičiausiai yra sumažinti, nes Statistikos departamentas į BVP įtraukia šešėlinę ekonomiką (gal ir ne visiškai pilnai), bet mokesčiai iš šešėlinės ekonomikos nemokami. Todėl reali mokesčių našta iš tikrųjų yra didesnė.
Vienas didžiausių dabartinės mokesčių sistemos trūkumų – vyrauja netiesioginiai mokesčiai. Tai būdinga neišplėtotos ekonomikos šalims. Be to, tokie mokesčiai yra patrauklūs, nes juos, įtraukiant į prekių ir paslaugų kainas, lengviausia surinkti. Bet visa netiesioginių mokesčių našta. vis tiek galiausiai gula ant gyventojų pečių.
Kadangi mūsų šalyje vyrauja netiesioginiai mokesčiai, ji stipriai veikia gyventojų perkamąją galią: dirbančių žmonių pajamas, prekių kainų ir paslaugų tarifų lygį, mokesčių naštą. Mokesčių našta lemia dirbančių asmenų pajamų dalį, naudojamą už prekes ir paslaugas apmokėti. Tai tiesiogiai susiję su netiesioginių mokesčių baze. Taigi surenkant mokesčius į centralizuotus valstybės fondus, būtina atsižvelgti į gyventojų pajamų lygį, BVP apimtį.
Pateiktame grafike, vaizduojančiame nacionalinio biudžeto mokestinių pajamų santykį su BVP ir šalies mokestinių pajamų santykį su BVP, matyti, kad nacionalinio biudžeto dalis mokesčių naštoje mažėja, o nebiudžetinių fondų – didėja. Taip yra dėl to, kad įplaukos į nebiudžetinius fondus, ypač į valstybinio socialinio draudimo fondą, augo greičiau nei įplaukos į nacionalinį biudžetą.

2 pav. Mokesčių našta Lietuvoje 1993 – 2000 m.

Dar kaip problemą galime išskirti tai, kad gyventojų sumokėti mokesčiai sudaro per didelę jų pajamų dalį. Bendros gyventojų sumokėtos sumos dalis sudaro virš 50 procentų visų gyventojų pajamų. Nenormalu tai, kad mokesčiams tenka daugiau kaip pusė visų gyventojų pajamų.
Lietuvoje didelė ir kai kurių mokesčių netiesioginė našta. Kai kuriuos mokesčius sunku apskaičiuoti, surinkti ir administruoti. Šioje srityje “pirmauja” juridinių asmenų pelno mokestis. Daugiau šį reiškinį nagrinėsiu kituose darbuose.

4. Lietuvos mokesčių sistemos trūkumai ir jos tobulinimas

4.1 Lietuvos mokesčių sistemos trūkumų įvertinimas

Pasaulyje nėra vieningo atsakymo į klausimą, kokia turėtų būti valstybės mokesčių sistema. Užsienio valstybėse mokesčių sistemos formavosi ištisus dešimtmečius, daugelį kartų buvo tobulinamos ir iki šiol prireikus vis koreguojamos. Įvairių šalių mokesčių sistemos kūrėsi nevienodomis politinėmis, ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis, ir mokesčiai įgyvendinami pagal skirtingus apmokestinimo instrumentus, mokesčių ėmimo būdus bei jų nustatymo metodus.
Daugumą mokesčių įstatymų Lietuvoje buvo įvedami išsivysčiusių šalių pavyzdžiui, neatsižvelgiant į išskirtines vietos sąlygas, nesiremiant apmokestinimo principais (teisingumas, ekonominis efektyvumas, administracinis paprastumas, mokestinių įplaukų produktyvumas bei mokesčių ekonominė funkcija). Daug Lietuvoje diskutuojama apie mokesčių naštą kaip veiksnį stabdantį verslą ir neracionalų mokestinių įplaukų perskirstymą bei naudojimą. Reiktų paminėt, kad mokesčių naštos rodiklis yra apibendrintas makroekonominis rodiklis, kurį įtakoja eilė kitų rodiklių. Rodiklis svarbus siekiant išsiaiškinti kokia pajamų dalis, sumokėjus mokesčius, lieka tam tikros ekonominės veiklos mokesčių mokėtojo verslui plėtoti, asmeniniams poreikiams tenkinti. Kai mokesčių našta per didelė, mažėja gyventojų perkamoji galia, o tuo pačiu mažėja apyvarta bei mokestinės įplaukos į biudžetą.
Galima būtų paminėti tokius pagrindinius Lietuvos mokesčių sistemos trūkumus:
· mokesčių sistema yra nestabili dėl dažno įstatymų, poįstatyminių aktų kaitos;
· daugelis mokesčių įstatymų nuostatų tarpusavyje nesuderintos, todėl jas galima traktuoti dviprasmiškai;
· mokesčiai perkrauti įvairiais ir per dideliais tarifais, o didelė mokesčių našta skatina nemokėti mokesčių, todėl atsiranda šešėlinė ekonomika;
· dabartinėje mokesčių sistemoje vyrauja netiesioginiai mokesčiai, todėl didžiausia mokesčių našta tenka gyventojams;
· dideli mokesčių tarifai didina poveikį lengvatoms, skatina nepagrįstai didinti išlaidas, neskatina kurti įmones, investuoti;
· kai kurių mokesčių administravimas yra labai brangus (ypač juridinių asmenų pelno mokesčio), o mokesčio mokėjimo išvengti nesunku, tai irgi šešėlinės ekonomikos klestėjimo pagrindas.
Čia išvardinti tik nedaugelis, bet labiausiai į akis krentančių Lietuvos mokesčių sistemos trūkumų. Kiekvienas mokestis turi savo trūkumų, bet jie gal ne tokie akivaizdūs.
4.2 Lietuvos mokesčių sistemos tobulinimo galimybės

Lietuvos mokesčių sistemą kritikuoti lengva, bet sunku pateikti pasiūlymus šios sistemos tobulinimui. O ir patys pakeitimai, gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Vis dėl to galima pateikti kelias mokesčių sistemos obulinimo kryptis:
Ø turėtų būti siekiama mokesčių sistemos stabilumo ir ši nuostata turėtų būti įteisinta įstatyme;
Ø reiktų mažinti pajamų ir pelno mokesčių tarifus (didėtų legalios pajamos, į biudžetą patektų pastovūs mokesčiai, sumažėtų šešėlinė ekonomika);
Ø reikėtų panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkina PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą. Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu;
Ø siūloma apriboti kitų mokesčių lengvatų skaičių (dėl to galima būtų sumažinti mokesčių tarifus);
Ø taip pat reikia laipsniškai mažinti socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis privačiai

Tikriausiai daugiausiai pasiūlymų, kaip tobulinti Lietuvos mokesčių sistemą yra pateikęs Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Bet daugelis jų pasiūlymų yra labai kategoriški ir Lietuvos atveju nevisada pritaikomi. LLRI siūlo taip keisti Lietuvos mokesčių sistemą:

Ø kol taikomas fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų (pirmiausia tai reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims; šio mokesčio pagalba įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė vykdytų perskirstymo funkciją tik biudžeto išlaidų pagalba; žmonės nebebūtų įtraukiami į beprasmį žaidimą, siekdami sumažinti asmeninę mokesčių naštą);
Ø tikslinga naikinti gyventojų pajamų, prieš tai atlikus reikalingą biudžeto reformą;
Ø svarbu siekti muitų panaikinimo (atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos prekybos vardą, gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių atžvilgiu);
Ø siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių kainos be muito mokesčio;
Ø sudarius sąlygas – pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikia panaikinti;
Ø būtina nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia, įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį.
Vieniems šių pasiūlymų būtų galima pritarti (moksčio tarifą mažinimui, akcizų nustatymams, be muito mokesčio, lengvatų naikinimui), kitiems Lietuvos mokesčių sistema dar nėra subrendusi.

Išvados

1. Teisingai sureguliuota mokesčių sistema yra vienas iš svarbiausių sėkmingo valstybės ūkio vystymosi garantų. Jie ne tik yra pagrindinis iždo formavimo šaltinis ir užtikrina valtybės išlaidų finansavimą (ekonominė mokesčių prasmė), bet ir įtakoja socialinę padėtį šalyje (socialinė mokesčių esmė).

2. Norint sukurti gerą mokesčių sistemą reikia laikytis šių pagrindinių apmokestinimo principų: teisingumas, ekonominis efektyvumas, administracinis paprastumas, mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas. Be to: bendra mokesčių suma neturi viršyti tam tikro visuomenei ekonomiškai priimtino lygio (pažeidus šią taisyklę, visuomenėje prasideda intensyvus mokesčių vengimas); mokesčių normos didinimas iki tam tikros ribos didins ir iždo pajamas, o peržengus tą ribą, mokesčio normos didinimas mažina iždo pajamas.

3. Mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos reikalavimus:
Ø užtikrina, kad į biudžetą numatytais dydžiais reguliariai įplauks piniginės lėšos;
Ø skatina efektyvų gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį;
Ø suderina centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetų pajamas.

4. Lietuvos mokesčių istorija siekia XIII a. dabartinė mokesčių sistema pradėta kurti 1990 m. atgavus nepriklausomybę. Šiuo metu Lietuvoje yra 27 mokesčiai.

5. Bendra mokesčių našta susideda iš tiesioginių mokesčių naštos, t.y. sumokamų mokesčių, netiesioginės mokesčių naštos, t.y. mokesčių administravimo kaštų, ir naštos, kuri susidaro naudojant mokesčiais surinktas lėšas:

5.1. tiesioginę mokesčių naštą įmanoma sumažinti tik siaurinant valstybės funkcijas bei mažinant mokestinę įtaką verslo įmonėms;
5.2. netiesioginei mokesčių naštai sumažinti labai svarbu supaprastinti pačią mokesčių sistemą taip, kad slegiančias verslo įmones skirtingais mokesčiais nebūtų apmokestinama ta pati bazė, mokesčiais nebūtų apmokestinami kiti mokesčiai;

6. Lietuvoje jau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradėta spręsti mokesčio naštos problema, buvo lyginama su užsienio šalių rodikliais, stengiamasi surasti vis efektyvesnių būdų mokesčių naštai sumažinti. Tačiau teigiamo efekto pasiekti nepavyksta. Ekspertų vertinimu Lietuvoje mokesčių našta svyruoja nuo 25 iki 50 procentų. Mokesčių naštą apskaičiavus kaip mokestinių pajamų santykį su BVP, 1998 m. ji buvo 32 procentai, 2000 m – 30,9 procentai.

7. Peržvelgus Lietuvos mokesčių sistemą galime pastebėti tokius trūkumus:
Ø mokesčių sistema yra nestabili dėl dažno įstatymų, poįstatyminių aktų kaitos;
Ø dėl įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatų nesuderinamumo mokesčių mokėtojas ir administratorius tas pačias nuostatas traktuoja skirtingai;
Ø mokesčiai perkrauti įvairiais ir per dideliais tarifais, o didelė mokesčių našta skatina nemokėti mokesčių, todėl atsiranda šešėlinė ekonomika;
Ø dabartinėje mokesčių sistemoje vyrauja netiesioginiai mokesčiai, todėl didžiausia mokesčių našta tenka gyventojams;
Ø kai kurių mokesčių administravimas yra labai brangus.

8. Dažniausiai siūloma tobulinti Lietuvos mokesčių sistemą mažinant mokesčių tarifus, ribojant lengvatas, mažinant mokesčių naštą gyventojams. Prištaringai vertinami LLRI pasiūlymai iš viso naikinti daugelį mokesčių.

9. Labiausiai Lietuvoje kritikuojamas juridinių asmenų pelno mokestis, dėl sudėtingo apskaičiavimo, brangaus administravimo ir vis mažėjančios jo dalies nacionalinio biudžeto pajamose. Jis vertinamas kaip mokestis varžantis verslą.

Literatūros sąrašas

1. Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P., Kas valstybės kišenėje? Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema / / Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 2000, Nr. 7 / 8.
2. Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P., Mokesčiai. – Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
3. Lietuvos laisvos rinkos instituto straipsniai, http://www.rinka.lt
4. Lietuvos mokesčių sistema., Metodinė medžiaga. – Finansų ministerijos mokymo centras VU. – Vilnius, 1996.
5. Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai su pakeitimais, http://www3.lrs.lt/Dpaieska.html
6. Meidūnas V., Gyventojų mokesčių krūvis / / Atgimimas, 1998, Nr. 23.
7. Meidūnas V., Mokesčių įplaukų paskirstymas į biudžetus / / Mokesčių žinios, 1997, Nr. 36.
8. Meidūnas V., Mokesčių kilmė ir istorinė raida / / Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1997, Nr.10, Nr. 11, Nr. 12.
9. Pajuodienė G. M., Lietuvos mokesčių apžvalga / / Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1996, Nr. 4.
10. Pajuodienė G. M., Mokesčiai Lietuvoje: jų naštos ir struktūros palyginamoji analizė / / Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1998, Nr. 11.
11. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkui apie mokesčius. Bendroji mokesčių ir apmokestinimo samprata. Vilnius: Lietuvos informacinis institutas, 1998.
12. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Makroekonomika. – Kaunas, 2001.
13. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius, 2000.
14. Žilėnas A., Čepienė I., Meidūnas V., Lietuvos mokesčių raida / / Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1998, Nr. 7 / 8.
15. Žvirblis A., Mokesčių žinynas. – Vilnius, 1998.
16. Wonnacott P., Wonnacott R., Makroekonomika. – Kaunas, 1994.

1 lentelė Mokesčių, kurie sudarė šalies nacionalinio biudžeto pajamas 1993-2000 metais, struktūra

Metai Iš viso įplaukų Fizinių asmenų pajamų mokestis Juridinių asmenų pelno mokestis PVM Akcizai Kiti mokesčiai ir įmokos
1993 suma, tūkst. Lt 2738572 614723 640717 760399 212329 510404
lyginamoji dalis, % 100,0 22,5 23,4 27,8 7,7 18,6
1994 suma, tūkst. Lt 4042333 1189426 554484 1148067 281924 868432
lyginamoji dalis, % 100,0 29,4 13,7 28,4 7,0 21,5
1995 suma, tūkst. Lt 5758017 1689745 553869 1974926 614237 925240
lyginamoji dalis, % 100,0 29,3 9,6 34,3 10,7 16,1
1996 suma, tūkst. Lt 6720151 2086573 586858 2279536 835978 931206
lyginamoji dalis, % 100,0 31,1 8,7 33,9 12,4 13,9
1997 suma, tūkst. Lt 8237475 1957016 620905 3347782 1165048 1146724
lyginamoji dalis, % 100,0 23,8 7,5 40,6 14,1 13,9
1998 suma, tūkst. Lt 9377765 2421738 580234 3612132 1340183 1423478
lyginamoji dalis, % 100,0 25,8 6,2 38,5 14,3 15,2
1999 suma, tūkst. Lt 8983600 2576394 360828 3466514 1318359 1261505
lyginamoji dalis, % 100,0 28,7 4,0 38,6 14,7 14,0
2000 suma, tūkst. Lt 8723642 2504272 311681 3419412 1209583 1278694
lyginamoji dalis, % 100,0 28,7 3,6 39,2 13,9 14,6

Leave a Comment