Financines apskaitos konspektas

I. APSKAITOS REGLAMENTAI 3
II. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS (FA) SUDĖTIS 7
III. BUHALTERINĖS APSKAITOS PRINCIPAI 8
IV. BALANSAS 10
V. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS ELEMENTAI IR JŲ VERTINIMAS 12
VI. DOKUMENTACIJA IR INVENTORIZACIJA 15
VII. SĄSKAITOS IR DVEJYBINIS ĮRAŠAS 18
VIII. SĄSKAITŲ PLANAS 21
IX. ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO (IMT)
APSKAITA 22
X. NEMATERIALIOJO TURTO (NT) APSKAITA 29
XI. ILGALAIKIO FINANSINIO TURTO APSKAITA 30
XII. ATSARGŲ APSKAITA 31
XIII. PINIGŲ APSKAITA 38
XIV. KAPITALO APSKAITA 39
XV. PELNO (NUOSTOLIŲ) ATASKAITA 42
XVI. PAJAMŲ APSKAITA 44
XVII. SĄNAUDŲ APSKAITA 46
XVIII. PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA 48

I. BUHALTERINĖS APSKAITOS REGLAMENTAI

Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų (ŪO) ir ūkinių įvykių (ŪĮ), išreikštų pinigais, a) registravimo, b) grupavimo, c) apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti.
ŪO – ūkio subjekto veikla, liečianti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dyydį bei struktūrą. ŪO – tai tikslinga veikla – pirkimai, pinigų mokėjimai, pardavimai ir kt.
ŪĮ – nuo ūkio subjekto nepriklausantys faktai, kurie taip pat keičia turto, kapitalo ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Tai gaisrų, stichinių nelaimių ar kt. įvykių poveikis.
ŪO ir ŪĮ įforminami dokumentais, registruojami apskaitos registruose, grupuojami buhalterinėse sąskaitose, apibendrinami piniginiu matu ir atspindimi finansinėje atskaitomybėje. Tai schematiškas apskaitos proceso nuoseklumas, kurio atskirus etapus apžvelgsime išsamiau.
Kad apskaitos informacija būtų formuojama pagal vieningus principus, vadovaujamasi tam tikrais reglamentais, atitinkamai papildydami jų reikalavimus, priklausomai nuo verslo yppatumų ir valdymo poreikių.
Reglamentus galime sugrupuoti į šias grupes.
1 schema
Buhalterinės apskaitos reglamentavimas

• Buhalterinės apskaitos įstatymas
• Įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas (FA)
• Konsoliduotas FA įstatymas
• Akcinių bendrovių, įmonių ir kt. verslą reglamentuojantys įstatymai • Dėl įmonių finansinės atskaitomybės (Nr.804)
• Inventorizacijos tvarka Nr.(719) ir kt. • Dėl nusidėvėjimo apskaičiavimo
• Dėl pavyzdinio sąskaitų plano • FA
• Balansas
• Pelno (nuostolių) ataskaita • Įmonės są

ąskaitų planas ir kt
Apskaitos standartai – tai turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės. Šios taisyklės atitinka ES teisę bei tarptautinius apskaitos standartus. Apskaitos standartai suderinti su LR galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai skirstomi į dvi grupes: verslo apskaitos standartai, skirti įmonių, vykdančių verslą apskaitai ir biudžetinių įstaigų apskaitos standartai. Verslo apskaitos standartus rengia ir skelbia LR apskaitos institutas. Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus tvirtina Finansų ministerija. Pateikiame kai kurių VAS sąrašą:
• 1 VAS ”Finansinė atskaitomybė”
• 2 VAS “Balansas”
• 3 VAS “Pelno (nuostolių)ataskaita”
• 5 VAS “Pinigų srautų ataskaita”
• 7 VAS “Apskaitos politikos keitimas ir klaidų taisymas”
• 12 VAS “Ilgalaikis materialusis turtas”

ir kt.
Apskaitos politika – tai bendrieji apskaitos principai, metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti ir pateikti. Įmonės vadovas parenka apskaitos politiką, atsižvelgdamas į verslo poobūdį ir konkrečias sąlygas. Verslo politika rengiama, atsižvelgiant į VAS reikalavimus. Įmonės apskaitos politika įvardinama FA aiškinamajame rašte. Dėl apskaitos politikos pakeitimų susidarę turto, nuosavybės ar įsipareigojimų skirtumai registruojami apskaitoje ir atskleidžiami finansinėje atskaitomybėje. Pakeitimų poveikis atspindimas pagal 7 VAS “Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas”.
Apskaitos politiką apibrėžia 1-sis Tarptautinis apskaitos standartas (TAS). Šiame standarte nurodyta, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija:
• Svarbi vartotojų sprendimams.
• Patikima, nes
a) teisingai atspindi rezultatus ir finansinę būklę,
b) atspindi ekonominę esmę, o ne vien teisinę,
c) bešališka,
d) apdairi,
e) pilnutinė
FA rengimo ir pateikimo koncepcijose (modelyje) įv
vardintos jos parengimo prielaidos:
• Kaupimo principas,
• Veiklos tęstinumas.
ir FA charakteristikos:
• Suprantamumas.
• Svarbumas (ekon.sprend.).
• Patikimumas
a) tikslus pateikimas,
b) turinys svarbiau už formą,
c) neutralumas,
d) apdairumas,
e) visapusiškumas (pilnutinumas).
• Lyginamumas
Svarbios ir patikimos informacijos apribojimai
• Informavimas laiku.
• Naudos ir išlaidų pusiausvyra.
• Kokybinių charakteristikų pusiausvyra.

Reikalavimai apskaitos informacijai

Apskaita turi būti tvarkoma taip (BAĮ 4 str.), kad jos pateikta informacija būtų:
1. Tinkama, objektyvi, palyginama.
2. Pateikiama laiku.
3. Išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams.

Apskaitos tvarkymas

Apskaita tvarkoma naudojant Lietuvos piniginį vienetą, o prireikus ir litą ir užsienio valiutą (pagal oficialų kursą galiojantį ŪO ar ŪĮ dieną).
Ūkio subjekto apskaitos sistemą nulemia 4 pagrindiniai veiksniai: 1) teisinė forma (AB ir kt.), 2) dydis, 3) veiklos pobūdis (prekyba, gamyba, statyba ar kt.), 4) nuosavybės forma (valstybės ar kt.).
Ūkio subjekto apskaitą tvarko:
• Įmonės buhalterija.
• Pagal sutartis, apskaitos paslaugas teikianti įmonė.
• Savininkas (notarai, advokatai, patentus įsigiję asmenys, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys turintys 1-ną savininką.
• Ūkininkai
Vyriausiasis buhalteris ir apskaitos paslaugas teikianti įmonė atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir FA parengimą laiku. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės atsakomybė numatoma sutartyje su užsakovu.
Įmonės, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, apskaitą tvarko ir atskaitomybę rengia pagal Tarptautinius apskaitos standartus. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti nurodyta, pagal kokius standartus (tarptautinius ar Lietuvos VAS) ji sudaryta. Apskaitos duomenys pagrindžiami inventorizacijos duomenimis.

II. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS SUDĖTIS

Finansinės atskaitomybės tikslas – pateikti teisingą informaciją jos vartotojams apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus.
Yra trys finansinės atskaitomybės versijos: pilna, su

utrumpinta ir trumpa.

Apskaitos pavadinimas Pilna Sutrumpinta Trumpa
1. Balansas × × ×
2. Pelno (nuostolio) ataskaita × × ×
3. Nuosavo kapitalo pokyčių × × ×
4. Pinigų srautų × × –
5. Aiškinamasis raštas × × ×

Įmonės, kurių nemažiau kaip 2 rodikliai neviršija lentelėje pateiktų dydžių 2 metus iš eilės, gali pateikti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę

Eil
Nr Sąlygos Sutrumpinta Trumpa
1 Pardavimo pajamos (grynosios) per metus 10 mln. Lt. 1 mln. Lt.
2 Turto balansinė vertė 5 mln. Lt. 0,5 mln. Lt.
3 Vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius 250 50

III. BUHALTERINĖS APSKAITOS PRINCIPAI

Pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymą buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti.
Bendrieji buhalterinės apskaitos principai – apskaitos politikos sudėtinė dalis. Pagal LR Finansinės atskaitomybės įstatymą numatyta 10 bendrųjų apskaitos principų:
1) įmonės,
2) veiklos tęstinumo,
3) periodiškumo,
4) pastovumo,
5) piniginio mato,
6) kaupimo,
7) palyginimo,
8) atsargumo,
9) neutralumo,
10) turinio svarbos.
Šie principai įvardinti ir 1-jame verslo apskaitos standarte (VAS) “Finansinė atskaitomybė”.
Įmonės principas. Šis principas numato, kad kiekviena įmonė yra atskiras apskaitos vienetas, t.y. įmonės turtas atskirtas nuo jos savininko asmeninio turto. Pagal šį principą buhalterį domina tik tos ūkinės operacijos (ŪO) ir ūkiniai faktai (ŪF), kurie turi būti atspindėti finansinėse ataskaitose. Šis principas įgalina atskirti asmeniškai sudaromus sandorius nuo įmonės sandorių. Įmonės principas taikomas visoms verslo organizavimo formoms ir pasireiškia tuo, kad kiekvienos įmonės turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų apskaita atskirta nuo savininkų turto ir įsiskolinimo apskaitos. Į apskaitą traukiamas įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos, sąnaudos ir pinigų srautai.
Veiklos tęstinumo principas. Šis principas reikalauja daryti pr

rielaidą, kad įmonės veiklos laikotarpis neribotas. Rengdama atskaitomybę įmonės vadovybė turi įvertinti ar artimiausiu metu įmonė tęs veiklą. Apskaitos praktikoje veiklos tęstinumo principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įkainotas ne finansinės atskaitomybės parengimo metu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai galima nustatyti tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsigijimo savikaina.
Periodiškumo principas reiškia, kad atskaitomybė sudaroma už finansinius metus. Paprastai jie trunka 12 mėn. ir negali būti ilgesni negu 18 mėn. Šiuo atveju aiškinamajame rašte įvardinamos laikotarpio pakeitimo priežastys.
Pastovumo principas reiškia, kad įmonės pasirinktą apskaitos metodiką turi taikyti nuolat. Jis keičiamas, kai keičiama apskaitos politika, siekiant pateikti tikslesnę informaciją apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Piniginio mato principas – įmonės turtas, kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais.
Kaupimo principas reikalauja, kad ŪO ir ŪĮ apskaitoje būtų registruojami, kai atsiranda ir atspindimi to laikotarpio finansinėje atskaitomybėje. Kitaip tariant į pinigų gavimo ar išmokėjimo laiką neatsižvelgiama. Pagal šį principą pajamos registruojamos kai uždirbamos, o sąnaudos – kai patiriamos. Uždirbtos pajamos susiejamos su patirtomis sąnaudomis.
Palyginimo principas numato, kad uždirbtos pajamos būtų sulygintos su patirtomis sąnaudomis. Be to finansinėse ataskaitose turi būti pateikta informacija už keletą ataskaitinių laikotarpių (ne mažiau kaip už 1 m.). Tai leidžia įvertinti įmonės finansinės būklės pokyčius. Jei bus pakeistas straipsnių klasifikavimas, jų apskaičiavimai turi būti atliekami vadovaujantis 7 VAS “Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas”.
Atsargumo principas – įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriuos taikant turto, kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta ar sumažinta. Skolos, atidėjimai ir rezervai turi būti patikrinti ir tinkamai įvertinti.
Neutralumo principas numato, kad FA pateikta informacija būtų objektyvi ir nešališka, neįtakotų informacijos vartotojų sprendimų priėmimo.
Turinio svarbos principas reikalauja, kad apskaitant ŪO ir ŪĮ didžiausias dėmesys būtų skiriamas į jų ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. Pav., įmonė perleido turtą kitai įmonei ir sudarė papildomą susitarimą, pagal kurį naudosis ir toliau šio turto teikiama ekonomine nauda. Šiuo atveju turtas turėtų likti perleidėjo balanse.

IV. BALANSAS

Balansas – tai finansinė ataskaita, kurioje nurodytas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę finansinių metų dieną. Kitaip tariant, balansas rodo įmonės finansinę būklę tam tikrai datai. Jis parengtas taikant piniginį matą. 2-jame VAS pateiktas pavyzdinės balanso formos (pilno, sutrumpinto ir trumpo). Balansas – tai lentelė, kurios vienoje dalyje parodytas įmonės turtas, o kitoje – jos nuosavybė ir įsipareigojimai. Turto ir nuosavybės duomenys sugrupuoti į tam tikras grupes – skyrius. Balanso straipsnių sugrupavimas susijęs su turto ir įsipareigojimų pokyčiais, kurie įvyksta vykdant ŪO ir atlikus ŪĮ.
TURTAS
A. Ilgalaikis
– nematerialusis (prestižas, programinė įranga ir kt.)
– materialusis (pastatai, statiniai ir kt.)
– finansinis (investicijos, paskolos ir kt.)
B. Trumpalaikis
– atsargos (žaliavos, produkcija, prekės ir kt.)
– per vienus metus gautinos sumos (pirkėjų skolos ir kt.)
– pinigai
TURTAS IŠ VISO

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI
C. Nuosavas kapitalas
– kapitalas (įstatinis, akcijų priedai ir kt.),
– perkainavimo rezervas,
– rezervai (privalomasis, kiti),
– nepaskirstytas pelnas.
D. Dotacijos ir subsidijos

E. Mokėtini įsipareigojimai

– po vienų metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai
a) finansinės skolos,
b) lizingo (finansinė nuomos) ar panašūs,
c) bankams, tiekėjams ir kt.
– per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai
a) finansinės skolos,
b) skolos tiekėjams,
c) su darbo santykiais susiję įsipareigojimai.
NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI IŠ VISO

Balanse parodyta turto suma turi būti lygi nuosavybės ir įsipareigojimų sumai. Taip yra todėl, kad šios sumos atspindi tą patį turtą. Turto (arba aktyvų) dalyje jis grupuojamas pagal tai kaip funkcionuoja. Nuosavybės dalyje turtas parodomas pagal savininkus t.y. išskiriama skolintojų ir savininkų nuosavybė. Balanso duomenys turi ryšį su apskaitos registrų duomenimis, kur jie sugrupuoti pagal atskiras buhalterines sąskaitas, apibendrinant visas ŪO ir ŪĮ, įvykusius per ataskaitinį laikotarpį.

V. FINANSINIŲ ATASKAITŲ ELEMENTAI IR JŲ VERTINIMAS

Pagal ekonominę prasmę ŪO ir ŪĮ grupuojami į atskirus elementus, naudojamus finansinei būklei ir veiklos rezultatams įvertinti. Balanse pateikti elementai parodo įmonės finansinę būklę, o pelno (nuostolių) ataskaitoje – veiklos rezultatus.
Finansinėse ataskaitose pateikiami šie elementai:
1) turtas,
2) įsipareigojimai,
3) nuosavas kapitalas,
4) pajamos,
5) sąnaudos.
Trys pirmieji elementai apibūdina finansinę būklę, o du paskutinieji – veiklos rezultatus.
Turtas – tai materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kuriomis disponuoja, jas valdo ir naudoja įmonė, tikėdamasi gauti ekonominės naudos. Turtas naudojamas paslaugoms teikti ar prekėms gaminti. Jis gali teikti naudą ir keičiant į kitą turtą arba perleidžiant įsipareigojimams padengti. Turto apskaitą reglamentuoja šie VAS “Nematerialusis turtas”, “Ilgalaikis materialusis turtas”, “Atsargos” ir kt.
Įsipareigojimai – prievolės, atsirandančios dėl ŪO ir ŪĮ už kuriuos įmonė ateityje privalės atsiskaityti turtu. Svarbi sąlyga – objektyvus įsipareigojimų dydžio nustatymo būtinumas. Dažniausiai įsipareigojimai įforminami sutartimi. Įsipareigojimai skirstomi į esamus ir būsimus. Balanse rodomi tik esami įsipareigojimai. Esami įsipareigojimai gali būti vykdomi sumokant pinigus, perleidžiant turtą, suteikiant turtą ar paslaugas, pakeičiant kitais įsipareigojimais.
Nuosavas kapitalas – įmonės turto dalis, likusi atėmus iš viso turto įsipareigojimus.
Pajamos – ekonominės naudos padidėjimas, pasireiškiantis turto padidėjimu ar įsipareigojimų sumažėjimu, dėl kurio padidėja nuosavas kapitalas. Papildomi savininkų įnašai kapitalui didinti pajamomis nelaikomi.
Sąnaudos – ekonominės naudos sumažėjimas, pasireiškiantis turto sumažėjimu ar įsipareigojimų prisiėmimu, dėl kurio sumažėja nuosavas kapitalas.

Pajamų ir sąnaudų klasifikacija

• pardavimo
• kitos veiklos
• finansinės veiklos
• investicinės veiklos

• pardavimo savikaina,
• veiklos,
• kitos veiklos,
• finansinės veiklos,
• investicinės veiklos,
• pelno mokesčio sąnaudos

FA elementai gali būti įvertinami vienu iš šių būdų arba jų deriniu:
1) įsigijimo savikaina. Turtas vertinamas sumokėto atlygio verte. Įsipareigojimai – gautina ar mokėtina pinigų (ar ekvivalentų) suma,kurią numatoma gauti normaliomis verslo sąlygomis.
2) tikroji vertė. Tai suma už kurią galima: 1)apsikeisti turtu ar 2)paslaugomis ar 3)užskaityti tarpusavio įsipareigojimus (tarp nesusijusių šalių).
3) einamųjų išlaidų vertė. Turtas užregistruojamas tokia suma, kuria buvo atsiskaityta už tokio pat turto įsigijimą ataskaitiniu laikotarpiu.
4) realizavimo vertė. Turtas registruojamas suma, kurią galima gauti įprasto pardavimo metu dabar.
5) grynoji galimo pardavimo vertė. Turtas įvertinamas pardavimo kaina, esant įprastinėmis verslo sąlygomis, atėmus gamybos užbaigimo ir pardavimo išlaidas.
6) dabartinė vertė. Turtas įvertinamas dabartine diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią turtas turėtų uždirbti ateityje normaliomis verslo sąlygomis.
Dažniausiai įmonės pasirenka įsigijimo savikainos būdą ir derina jį su kitais.

VI. DOKUMENTACIJA IR INVENTORIZACIJA

Apskaitos dokumentas –popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ŪO ar ŪĮ ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ŪO ar ŪĮ tapatumą (BAĮ 2.1 str.). Apskaitos dokumentai turi šiuos privalomus rekvizitus: 1)pavadinimą, 2)surašiusio ūkio subjekto kodą, 3)datą, 4)ŪO ar ŪĮ turinį, 5)ŪO ir ŪĮ piniginė išraiška, (mato vnt.), 6)surašiusių ir pasirašiusių (arba tik jų) vardas (arba 1-ji raidė), pavardė, parašas, pareigos (BAĮ 13.1 str.). Gali būti nustatyti papildomi rekvizitai (kitų teisės aktų). Mokesčiams apskaičiuoti taikomų dokumentų reikalavimus nustato Vyriausybė.
Dokumentai turi būti surašomi ŪO metu arba jai ar ŪĮ pasibaigus.
Ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę pasirašyti dokumentus, sąrašą. Kai apskaita tvarkoma pagal sutartį, dokumentų pasirašymo tvarka numatoma sutartyje. Už apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ŪO teisėtumą atsako juos surašę ir pasirašę asmenys.
Kai prekės nukainuojamos, parduodamos su nuolaida, o taip pat kai taisomos klaidos, padarytos ŪO metu, bet pastebėtos vėliau, surašomi patikslinamieji dokumentai. Juos pasirašo tas ūkio subjektas, kuris surašė dokumentą, kurį reikia tikslinti. Patikslinamieji pinigų apskaitos dokumentai nesurašomi. Visuose apskaitos dokumentuose draudžiama taisyti datą. Dokumentuose galima taisyti kiekį, sumą ir tekstą, perbraukiant ir įrašant teisingus duomenis. Taisymai daromi dokumento surašymo metu, juos pasirašo dokumentą pasirašę asmenys ir nurodo datą. Toks klaidų taisymo būdas vadinamas (praktikoje ir buhalterinės apskaitos teorijoje) korektūros būdu. Šiuo būdu gali būti taisomos klaidos ir registruose, pastebėtos iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo. Klaidos pastebėtos vėliau, taisomos surašant buhalterinę pažymą.
Valstybės institucijos, turinčios teisę įstatymų nustatyta tvarka paimti apskaitos dokumentus, gali paimti surašiusios dokumentų paėmimo aktą.

IMT inventorizacijos ypatumai

Komisija, inventorizuodama ilgalaikį materialųjį turtą, turi būtinai apžiūrėti kiekvieną turto vienetą bei jo dalis natūra ir įrašyti į inventorizavimo aprašus jo pavadinimą, paskirtį ir inventoriaus numerį.
Radusi į apskaitą neįtraukto turto, taip pat turto, kurio apskaitoje nėra jį apibūdinančių duomenų, inventorizacijos komisija į inventorizavimo aprašą turi įrašyti trūkstamus šio turto duomenis ir techninius rodiklius, pavyzdžiui, pastatų – nurodyti jų paskirtį, pagrindines medžiagas, iš kurių jie pastatyti, apimtį (matuojant iš išorės ir vidaus), plotą, aukštų skaičių (be rūsių, pusrūsių), pastatymo metus, nusidėvėjimo laipsnį pagal esamą techninę būklę. Rastas turtas įkainojamas rinkos kaina. Inventorizacijos komisija turi nustatyti, kada ir kam leidus pastatytas inventorizacijos metu rastas į apskaitą neįtrauktas turtas, kur nurašytos jo statybos išlaidos.
Į apskaitą neįtrauktas turtas, taip pat turtas, kurio apskaitoje nėra jį apibūdinančių duomenų, gali būti įvertintas pasitelkus turto vertintojus.
Pastatai ir statiniai į aprašą įrašomi tokiu pavadinimu, kuris atitinka turto pagrindinę paskirtį. Kai turtas yra atstatytas, rekonstruotas, išplėstas arba iš naujo įrengtas ir dėl to pasikeitusi pagrindinė jo paskirtis, į aprašą jis įrašomas naują paskirtį atitinkančiu pavadinimu.
Kai atlikti pastatų ir statinių rekonstravimo darbai (pristatyti aukštai, naujos patalpos ir kita) arba statiniai ir įrenginiai iš dalies nugriausti (išardytos kai kurios konstrukcinės dalys) ir apskaitoje neįrašyti, komisija, remdamasi atitinkamais dokumentais, turi apskaičiuoti šio turto įsigijimo vertės padidėjimo arba sumažėjimo sumą ir padarytų pakeitimų duomenis įrašyti į inventorizacijos aprašą.
Mašinos, transporto priemonės, kiti įrengimai ir įrankiai į inventorizavimo aprašus įrašomi pavieniui – nurodomi jų inventoriaus numeriai, pagaminimo metai, paskirtis, konstrukcija, galingumas.
Atiduodamiems naudoti ilgalaikio materialiojo turto vienetams suteikiami inventoriaus numeriai, kurie neturi būti keičiami per visą to turto naudojimo laiką. Numerius galima pakeisti tik tais atvejais, kai turtas klaidingai sunumeruojamas. Nuomojamą (gautą pagal panaudos sutartį) turtą nuomininkas apskaito nulinės klasės sąskaitose pagal nuomotojo jam priskirtus inventoriaus numerius.
Turtas, kuris inventorizacijos metu yra už įmonės ribų (išvykstantys į reisą laivai, garvežiai, automobiliai, išsiųstinos remontuoti mašinos, įrengimai ir kita), inventorizuojamas iki jo laikino perkėlimo iš įmonės momento.
Turtas, įgyjamas išperkamosios nuomos būdu, inventorizuojamas sudarant atskirą inventorizavimo aprašą. Netinkamas naudoti ilgalaikis materialusis turtas įrašomas į atskirą inventorinį aprašą, nurodomi objektų pavadinimai, inventoriaus numeriai, vertė, nusidėvėjimo laipsnis, netinkamumo priežastis.
Ataskaitiniais metais neužbaigti ilgalaikio materialiojo turto statybos darbai inventorizuojami pagal statomą arba montuojamą turtą, nustatant atliktų darbų apimtį ir sudarant atskirus aprašus pagal statomą arba montuojamą turtą.
Kartu su ilgalaikiu materialiuoju turtu inventorizuojamas išsinuomotas, naudojamas pagal panaudos sutartis, laikinai saugomas ir kitas įmonėje esantis ilgalaikis materialus turtas. Tokio turto inventorizavimo aprašai sudaromi pagal kiekvieną savininką ir juose nurodomas (panaudos, saugojimo) pabaigos laikas.
Atskiri inventorizavimo aprašai sudaromi pagal turto buvimo vietas, inventorizavimo metu gautą turtą, inventorizavimo metu išduotą turtą, materialiai atsakingus asmenis, buhalterinės apskaitos sąskaitas.
Atskiri aprašai sudaromi inventorizuojant išsinuomotą, nuomojamą, sugedusį ir netinkamą naudoti, priimtą naudoti, saugoti, perdirbti, perduoti arba parduoti turtą.
Inventorizuojant materialųjį turtą, surašomi du inventorizavimo aprašų egzemplioriai, kuriuos abu pasirašo visi inventorizacijos komisijos nariai ir materialiai atsakingi asmenys. Pirmasis inventorizavimo aprašo egzempliorius inventorizacijos baigimo dieną atiduodamas į buhalteriją, o antrasis – materialiai atsakingam asmeniui.
Inventorizuojant įmonei nepriklausantį, bet joje esantį materialųjį turtą (pasiskolintą, išsinuomotą, naudojamą pagal panaudos sutartis, gautą perdirbti arba parduoti), pagal kiekvieną turto savininką surašomi trys inventorizavimo aprašų egzemplioriai, kurių kiekvieną pasirašo visi inventorizacijos komisijos nariai ir materialiai atsakingi asmenys. Pirmasis inventorizavimo aprašo egzempliorius inventorizacijos baigimo dieną atiduodamas į buhalteriją, antrasis atiduodamas (siunčiamas) turto savininkui, o trečiasis – materialiai atsakingam asmeniui.
Visas patikrintas ir suskaičiuotas turtas įrašomas į aprašus, kuriuose nurodomas jo įrašo eilės numeris, pavadinimas, rūšis (techninė charakteristika), kiekis, kaina ir suma. Kiekvieno aprašo lapo pabaigoje skaitmenimis ir žodžiais turi būti įrašomas faktiškai rasto turto kiekis natūriniais rodikliais (susumavus lape įrašyto turto kiekį natūriniais rodikliais nepriklausomai nuo matavimo vieneto), žodžiais nurodomas paskutiniojo įrašo eilės numeris. Neužpildytos lapo eilutės perbraukiamos. Paskutinio aprašo lapo pabaigoje skaitmenimis ir žodžiais įrašomas paskutiniojo įrašo eilės numeris, faktiškai rasto turto kiekis natūriniais rodikliais (susumavus visuose, įskaitant ir paskutinį, aprašo lapuose nurodytą turto kiekį natūriniais rodikliais) ir faktiškai rasto turto suma.
Klaidas inventorizavimo aprašuose galima taisyti tik inventorizacijos metu. Pataisymai visuose inventorizavimo aprašų egzemplioriuose turi būti paaiškinti ir asmeniškai pasirašyti tų pačių asmenų, kurie sudarė ir pasirašė tuos aprašus (inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų).

VII. SĄSKAITOS IR DVEJYBINIS ĮRAŠAS

Buhalterinė sąskaita – tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas, naudojamas ūkio subjekto a)turtui, b)nuosavam kapitalui, c)įsipareigojimams, d)pajamos ir e)sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį (BAĮ 2.6. str.).
Kaip matome iš apibrėžimo, sąskaitose pateikiama informacija, skirta balansui (abc) ir pelno (nuostolių) ataskaitai (de) užpildyti.
Sąskaita, kaip informacijos kaupimo ir grupavimo būdas, savo struktūroje turi keletą elementų, kurie įgalina gauti informaciją ne tik apie turto būklę tam tikrai datai, bet ir visus jo pokyčius, tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme, įvykusius per ataskaitinį laikotarpį. Šie elementai būtų:
• likutis laikotarpio pradžioje,
• likutis laikotarpio pabaigoje,
• apyvartos (debeto ir kredito).

Turto sąskaitos schema

Debetas Kreditas

Likutis laikotarpio pradžioje

Debeto apyvarta Kredito apyvarta

(+) (-)

padidėjimas sumažėjimas

Likutis laikotarpio pabaigoje

Sąskaitose apskaitomo objekto padidėjimai ir sumažėjimai parodomi skirtingose pusėse. Turto sąskaitose objektų padidėjimai ir jų likučiai mėnesio pradžioje ir pabaigoje atspindimi debete, o sumažėjimai – kredite.Nuosavybės ir įsipareigojimų padidėjimas atspindimas atvirkščiai – kredite, kaip ir likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. O sumažėjimas – debete. Kadangi pajamos didina nuosavybę, jų padidėjimas rodomas sąskaitų kredite, o sumažėjimas – debete. Patiriamos sąnaudos mažina pelną, o tuo pačiu ir savininkų nuosavybę. Todėl sąnaudų padidėjimas rodomas sąskaitų debete, o sumažėjimas – kredite.

Dvejybinis įrašas

Dvejybinis įrašas – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos operacijos ar įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Sąskaitų ryšys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, vadinasi sąskaitų korespondencija.
Pavyzdinis sąskaitų korespondencijos yra pateiktos FM rekomendacijose dėl sąskaitų plano taikymo.

Korespondencijos schema

Turo ir sąnaudų sąskaitos Nuosavybės, įsipareigojimu, pajamų sąskaitos
padidėjimas
sumažinėjimas
likučiai Debete
Kredite
Debete Kredite
Debete
Kredite

Kaip matyti, iš dvejybinio įrašo apibrėžimo, buhalteriniai įrašai būna paprasti, kai ŪO ar ŪĮ atvaizduojami vienos sąskaitos debete, o kitos kredite. Įrašai sudėtingi, kai įrašoma į vienos debetą, o keleto kreditą (ir atvirkščiai).
Debetuojamos ir kredituojamos sąskaitos bei operacijos ar įvykio sumos nurodymas vadinasi buhalteriniu įrašu. Nuo korespondencijos įrašas skiriasi tuo, kad korespondencija yra tik pavyzdys, kaip turėtų būti daromi buhalteriniai įrašai. Kadangi ŪO ir ŪĮ visada turi vertine išraišką, todėl buhalteriniuose įrašuose nurodoma ir operacijos suma. Dvejybinis įrašas atspindi išteklių apyvartą. Tai būdas sąskaitų pagalba atspindėti ŪO ir ŪĮ. Dvejybinis įrašas naudojamas kontrolei ir yra apskaitos duomenų teisingumo kontrolės priemonė.Kai įrašai padaryti teisingai, visų sąskaitų debeto ir kredito likučių sumos, o taip apyvartų sumos yra lygios.
Dvejybinis įrašas taip pat taikomas turto judėjimo bei materialiai atsakingų asmenų veiklos kontrolei vykdyti. Ji dalinai vykdoma ir per teisingą sąskaitų korespondenciją.

Sintetinės ir analitinės sąskaitos

Sintetinėse sąskaitose atspindimas vienarūšis turtas, nuosavybė, įsipareigojimai ir kt. pinigine išraiška. Pav. ilgalaikis materialusis turtas, pinigai ir kt. Tačiau sintetinėse sąskaitose nepakanka informacijos įmonei valdyti ir jos operacijoms kontroliuoti. Kad išplėsti sąskaitų informacijos ir kontrolės galimybes, taikomos analitinės sąskaitos. Jose pateikiama informacija natūriniais matais apie materialųjį turtą, išskaidomi įmonės įsipareigojimai pagal konkrečius kreditorius ar skolininkus ir pan.
Kiekviena analitinė sąskaita susijusi su savo sintetine sąskaita.

VIII. SĄSKAITŲ PLANAS

Pavyzdinis sąskaitų planas paskelbtas 1993 12 16 LR Finansų ministro raštu Nr. 91N. Įmonės privalo parengti ir patvirtinti savo sąskaitų planą, atspindintį verslo ir vidaus kontrolės ypatumus bei įmonių informacinius poreikius.
Pavyzdiniame sąskaitų plane išskirta 10 sąskaitų klasių.
Pirmojoje ir antrojoje sąskaitų plano klasėse parodomas turtas: pirmoje klasėje materialusis ir nematerialusis ilgalaikis turtas, o antrojoje – trumpalaikis turtas. Trečiosios ir ketvirtosios klasių sąskaitose parodoma, kam priklauso pirmosios ir antrosios klasių sąskaitose užregistruotas turtas, jose atspindima savininkų nuosavybė, taip pat įmonės skolos ir įsipareigojimai visiems tretiesiems asmenims. Trečiojoje klasėje apskaitomi įmonės įsipareigojimai savininkams (kapitalas, rezervai ir atidėjimai bei nepaskirstytas įmonės veiklos rezultatas) ilgalaikės skolos biudžetui, atsiradusios dėl to, kad buvo ilgiau nei vieneriems metams atidėtos mokesčių mokėjimo terminas. Ketvirtojoje klasėje parodytos įmonės ilgalaikės bei trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai tretiesiems asmenims. Penktosios ir šeštosios klasių sąskaitos skirtos pajamoms ir sąnaudoms registruoti. Penktojoje klasėje fiksuojamos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštoje klasėje – šias pajamas uždirbant patirtos sąnaudos.
Valdymo apskaitos metodiką ir tvarką pasirenka pati įmonė. Todėl įmonės pačios privalo pasirinkti ir valdymo apskaitos sąskaitų planą. Tam yra skirtos septintoji, aštuntoji ir devintoji pavyzdinio sąskaitų plano klasės, kurios nereglamentuotos. Jas įmonės pasirenka ir taiko savo nuožiūra vidinės apskaitos tikslais.
Kai kuriais atvejais įmonės apskaito jose esantį turtą arba įmonės įsipareigojimus (arba įsipareigojimus įmonei), kurie neturi tiesioginio ryšio su įmonės turtu bei nuosavybe. Tai gali būti įmonės užstatytas jai priklausantis pastatas arba įmonėje atsakingai saugomos prekės. Šiems faktams registruoti skirtos nulinės klasės sąskaitos, dar vadinamos specialiosiomis sąskaitomis.

IX. ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO (IMT) APSKAITA

Apskaitos reglamentai:
• 12 VAS “Ilgalaikis materialusis turtas”

• LR vyriausybės 1998 07 30 nutarimas Nr. 955 “Dėl IMT nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos”.

• LR vyriausybės 1999 03 05 nutarimas Nr. 248 “Dėl ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudų pripažinimo mažinančiomis bendrąsias pajamas tvarkos”.
• LR vyriausybės 1999 06 03 nutarimas Nr. 719 “Inventorizacijos tvarka”.
• Akcinių bendrovių (ar kitos įmonės) įstatymas.
• Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas.
• LR Finansų ministerijos 1994 03 08 raštas Nr. 21N “Dėl turto įvertinimo”.
• LR Finansų ministerijos ir Ekonomikos ministerijos 1994 05 10 raštas Nr. 33 “Dėl ilgalaikio turto ir nebaigtų kapitalinių darbų indeksavimo”.
• LR vyriausybės 1995 08 29 nutarimas Nr. 1160 “Dėl ilgalaikio materialiojo turto indeksavimo”
• LR vyriausybės 1993 10 27 nutarimas Nr. 804 “Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka”.
• 1999 12 24 TM ir FM įsakymas Nr. 428/301 “Dėl IM ir NT nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominių normatyvų patvirtinimo” Žin.,2000, Nr. 1-17.
• LR ŪM ir LR FM įsakymas 2000 10 03 Nr. 334/251 “Dėl IM ir NT nusidėvėjimo (amort.) maksimalių ekonominių normatyvų 1999 12 24 įsak. Nr. 428/301 dalinio pakeitimo”

IMT sąvoka

IMT – materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominę naudą, naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo savikaina ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią vertę.
Turtas priskiriamas ilgalaikiam, kai atitinka 5 požymius:
• naudojimo laikas ilgesnis už 1 metus,
• tikimasi naudos ir būsimaisiais laikotarpiais,
• galima patikimai nustatyti įsigijimo savikainą,
• ši savikaina ne mažesnė už minimalią savikainą, įmonės nustatytą kiekvienai turto grupei,
• įmonei perduota rizika susijusi su ilgalaikiu turtu.

IMT vertei apibūdinti naudojamos kelios sąvokos:
• įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjat ar gaminant turtą, vertė,
• likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas,
• likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus,
• naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius,
• naudojimo vertė – dabartinė diskontuota būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus naudingo tarnavimo laikui,
• nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę,
• nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą,
• tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti/parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą

IMT įsigijimo (pasigaminimo) savikaina

IMT apskaitoje registruojama įsigijimo savikaina. Į ją įeina:
• įsigyjant turtą sumokėta pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto suma),
• atsivežimo išlaidos,
• muitai, akcizai ir kiti negražinami mokesčiai (negražinamas PVM taip pat),
• parengimo naudoti išlaidos,
• remonto iki naudojimo pradžios išlaidos,
• infrastruktūros ir turto registravimo,
• kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susiję išlaidos.
Veiklos sąnaudos ir palūkanos į turto įsigijimo savikainą neįskaitomos.
Jei įmonė IMT gauna savininkų turtinių įnašų forma, jo savikainą sudaro savininkų susirinkimo patvirtinta vertė, (kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę) bei visos su įregistravimu ir paruošimu naudoti susiję išlaidos.
Neatlygintinai gauto (dovanoto) IMT savikainą sudaro dovanojimo sutartyje nurodyta vertė (nedidesnė už tikrąją vertę) ir su jo gavimu ir paruošimu naudoti susiję išlaidos.

Turto įsigijimas mainais
Mainais gauto IMT įsigijimo savikaina nustatoma prie sutartyje numatytos vertės pridedant visas išlaidas, susidariusias iki naudojimo pradžios.
Jei sutartyje vertė nenurodyta, o mainomas tos pačios (ar panašios) a)paskirties ir b)vertės ir c)naudojamas toje pačioje veikloje turtas, jo įsigijimo savikaina lygi mainais atiduoto turto vertei (kopijavimo aparatas į kopijavimo aparatą). Tuo atveju, kai mainomas kitos paskirties ilgalaikis turtas (materialus, nematerialus, finansinis), gauto turto įsigijimo savikaina bus atiduodamo turto tikroji vertė, pridėjus visas išlaidas iki turto naudojimo pradžios. Skirtumas tarp tikrosios vertės ir balansinės, atspindimas pelno (nuostolių) ataskaitoje.

IMT dokumentai ir buhalteriniai įrašai

IMT atidavimas naudoti įforminamas atidavimo eksploatacijon aktu. Analitinė apskaita vedama inventorinėse kortelėse. Kortelėje nurodyta įsigijimo vertė, nusidėvėjimo normos, pateikiama informacija apie judėjimą įmonės viduje, atliktus remontus ir kt. Priklausomai nuo apskaitomo objekto daiktinių ypatumų (pastatai, staklės ar kt.) kortelėse pateikiama informacija, apibūdinanti jų savybes (plotą, tūrį ir kt.). Kiekvienam IMT objektui suteikiamas inventorinis numeris.
Įsigijus IMT buhalterinėse sąskaitose daromi šie įrašai:
1. Nupirktas IMT 20 000 Lt.

D 12 “IMT įsigijimo savikaina” 16 400

D 251 “Gautinas PVM”(jei įmonė PVM mokėtoja) 3 600

K 27 “Pinigai” 20 000
Arba

D 12 – 20 000

K 27 – 20 000
2. Nupirkus IMT skolon

D 12 16 400

D 251 3 600

K 42 “Ilgalaikės skolos” (48 –Trumpalaikės skolos) 20 000
3. Jei buvo vykdytas remontas iki IMT atidavimo eksploatacijon.

D 6111 “Remontas” ir D 12

K 20 “Medžiagos” K 6111

K 471 “Darbo užmokestis”

K 472 “Socdraudimas”

K 48 “Trumpalaikės skolos”

Nuosavo arba išperkamosios nuomos būdu valdomo turto remonto bei rekonstravimo finansinės apskaitos schema

IMT eksploatavimo ir remonto išlaidų apskaita

IMT eksploatacijos išlaidos priskiriamos to laikotarpio, kuriuo buvo patirtos veiklos sąnaudos, jei pagal įmonės apskaitos politiką nepriskiriamos produkcijos savikainai.
Rekonstravimo ir remonto darbų apskaita priklauso nuo jų suteikto rezultato (žr.schem)
Išnuomoto turto eksploatavimo išlaidos gali būti pripažintos a) veiklos sąnaudomis ar b)priskirtos savikainai. Tai priklauso nuo įmonės apskaitos politikos. Jas taip pat gali kompensuoti nuomotojas.
Jei nuomotojas nekompensuoja turto rekonstravimo ar remonto išlaidų, jos pripažįstamos nuomininko veiklos sąnaudomis, tuo laikotarpiu kai buvo patirtos. Jei išlaidos reikšmingai įtakotų veiklos rezultatus, jos pripažįstamos per visą likusį nuomos laikotarpį. Jei nuomotojas sutinka atlikto remonto vertę kompensuoti, nuomininkas apskaito ją kaip gautinas sumas.
IMT nusidėvėjimas
IMT (išskyrus žemę) turi ribotą naudojimo laiką, per kurį turtas nusidėvi. Pradėjus naudoti, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo kito mėnesio 1 d. Nusidėvėjimas nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1 d. po jo nurašymo, perleidimo, perdavimo.
IMT nusidėvėjimas skaičiuojamas pagal metinę nusidėvėjimo normą, kurią nusistato pati įmonė, atsižvelgiant į:
• planuojamą naudingo tarnavimo laiką,
• naudojimo intensyvumą,
• moralinį senėjimą,teisės aktus, ribojančius tarnavimo laiką,
• įmonės nusistatytą likvidacinę vertę.
Nusistatytą IMT metinė nusidėvėjimo norma, tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami.
Taikomi šie nusidėvėjimo skaičiavimo keturi metodai: tiesinis, produkcijos, metų skaičiaus ir dvigubas-mažėjančios vertės. Du paskutinieji – nerekomenduotini skaičiuojant nusidėvėjimą FA sudarymo tikslams.
Pavyzdys:
Įmonė įsigijo stakles, kurių pradinė vertė 62000 Lt, likvidacinė 5000 Lt, o naudojimo laikas 6 m.
Metinė nusidėvėjimo norma = 100/6 = 16,7 % , o dvigubai mažėjančios vertės 16,7 x 21 33,4 %
Įrengimų nusidėvėjimo apskaičiavimas mažėjančios vertės metodu
Metai Likutinė vertė metų pradžioje Nusidėvėjimo procentas Nusidėvėjimo sąnaudos Nudėvėtoji turto suma Likutinė vertė metų pabaigoje
19X1 62 000 x 33,4 = 20 708 20 708 41 292
19X2 41 292 x 33,4 = 13 792 34 500 27 500
19X3 27 500 x 33,4 = 9 185 43 685 18 315
19X4 18 315 x 33,4 = 6 117 49 802 12 198
19X5 12 198 x 33,4 = 4 074 53 876 8 124
19X6 8 124 – 5 000 Lt = 3 124 57 000 5 000

Iš viso x 57 000
Įrengimų nusidėvėjimo apskaičiavimas metų skaičiaus metodu

Metai Likę naudoti metai Nusidėvėjimo skaičiavimas Nusidėvėjimo sąnaudos Nusidėvėjimo suma Likutinė vertė
62 000
19X1 6 57000×6/21 = 16286 16286 45714
19X2 5 57000×5/21 = 13571 29857 32143
19X3 4 57000×4/21 = 10857 40714 21286
19X4 3 57000×3/21 = 8143 48857 13143
19X5 2 57000×2/21 = 5429 54286 7714
19X6 1 57000×1/21 = 2714 57000 5000

I6 viso 21 57000

Apskaičiuotas nusidėvėjimas atspindimas apskaitoje įrašu:

D 6 kl. “Sąnaudos” (netiesioginės gamybos išlaidos, bendrosios, administracinės)

K 12 “Nusidėvėjimas” (atitinkamos turto pav., pastatų, įrengimų ir kt. nusidėvėjimo sąskaitos).
Apskaičiuotas IMT nusidėvėjimas atspindimas analitinės apskaitos kortelėse pagal atskirus inventorinius objektus ar jų grupes.
Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitų korespondencija

Ilgalaikio materialiojo Ilgalaikio materialiojo

D turto nusidėvėjimas (-) K turto nusidėvėjimo

D sąnaudos K

Apskaitoje atvaizduojamas IMT nusidėvėjimas

Ilgalaikio turto likvidavimo atvejai

IMT nuoma

Skiriamos dvi nuomos rūšys: veiklos ir finansinė išperkamoji nuoma. Veiklos nuoma – kai sutartyje numatyta, kad didžioji rizikos ir naudos , susijusios su nuosavybe dalis tenka nuomotojui. Finansinė nuoma – kai sutartyje numatyta, kad nuomininkui perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos. Turto nuosavybės teisė vėliau gali būti perduodama arba neperduodama.

X. ILGALAIKIS NEMATERIALUSIS TURTAS

2-sis VAS “Balansas” ilgalaikį nematerialųjį turtą (NT) apibrėžia kaip nepiniginį ir neturintį fizinės formos turtą, kuris naudojamas a)prekėms gaminti,b)paslaugoms teikti, c)valdymo tikslams arba d)nuomai. NT balanse atspindimas likutine verte. Šio turto apskaitos reikalavimus nustato 13 VAS “Ilgalaikis nematerialusis turtas”. Balanse įvardintos šios NT grupės:
• plėtros darbai,
• prestižas,
• patentai, licencijos,
• programinė įranga,
• kitas nematerialusis turtas.
Nematerialusis turtas turi teikti ekonominę naudą. Šis turtas neprivalo priklausyti įmonei nuosavybės teise. Įmonė gali gauti naudą iš turto, disponuodama jai teisiškai nepriklausomu turtu. NT amortizacijai apskaičiuoti taikomas tiesinis metodas. Apskaitoje NT atspindimas tokiais įrašais:
• įsigijimas D 11 “Nematerialusis turtas”
K 27 “Pinigai” (arba įsipareigojimų s-tos)
• amortizacijos D 611501 Nematerialiojo turto amortizacijos sąnaudos
apskaičiavimas K 11118 Nematerialaus turto nusidėvėjimas

XI. ILGALAIKIS FINANSINIS TURTAS (IFT)

2 VAS “Balansas” nurodyta, kad finansinio turto straipsnyje pateikiama informacija apie ilgalaikį finansinį turtą. Šio turto apskaitos reikalavimus nustato 18-sis VAS “Finansinės priemonės”
IFT priskiriama:
• investicijos į dukterines įmones,
• paskolos į dukterines įmones,
• po 1 m. gautinos sumos,
• kitas finansinis turtas.
Investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos akcijos bei obligacijos, kurias įsigijo įmonė. IFT apskaitoje ir atskaitomybėje rodomos faktine įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į nominalią vertę. IFT skirtingai nuo IMT ar NT nėra nudėvimas ar amortizuojamas. Jis gali būti tik perkainuojamas. Tai įvyksta, kai rinkos vertė ilgą laiką viršija įsigijimo savikainą. Investicijose atspindimas tik įmonių, susijusių dalyvavimo ryšiais turtas t.y. įmonių, kurios yra bendrasavininkių turtas. Jei su įmone nėra nuosavybės santykių, tokių įmonių (prekybos ir kt. partnerių) skolos atspindimos straipsnyje “po 1 m. gautinos sumos”.
Finansinis turtas apskaitomas 16 s-toje “Ilgalaikis finansinis turtas” Tai aktyvų sąskaita, todėl įsigijimas rodomas debete, o perleidimas – kredite.

XII. ATSARGŲ APSKAITA

2-me VAS “Balansas” atsargos yra įvardintas kaip trumpalaikis turtas. Atsargoms priskiriama:
• žaliavos ir komplektavimo gaminiai,
• nebaigta gamyba,
• pagaminta produkcija,
• pirktos prekės, skirtos perparduoti.
9-me VAS “Atsargos” nurodyta, kad atsargas įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per 1 metus (arba 1-ną veiklos ciklą).
Balansinė atsargų vertė yra ta, kuria jos parodytos balanse.
Grynoji galimo realizavimo vertė (GGRV) – pardavimo kaina (esant įprastinėms verslo sąlygoms), atėmus užbaigimo ir pardavimo išlaidas. Atsargų nukainojimo iki GGRV nuostoliai turi būti pripažįstami to laikotarpio veiklos sąnaudomis kai vyko nukainojimas.
Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – pinigų (ar jų ekvivalentų) suma ar kito mainais atiduoto (ar sunaudoto turto) įsigyjant (gaminant) turtą vertė.
Atsargų įvertinimas. Apskaitoje atsargos registruojamos įsigijimo savikaina, o FA atspindimos savikaina ar grynąja grynojo realizavimo verte, priklausomai nuo to, kuri mažesnė. Kitaip tariant, nuvertėję atsargos FA turi būti atspindėtos realia t.y mažesne verte. Atsargų įsigijimo kainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota nukainojimo sumomis ir gautų nuolaidų dydžiu. Į įsigijimo savikainą be pirkimo kainos taip pat įeina su pirkimu susiję mokesčiai ir rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti) gabenimo ir paruošimo išlaidos. Jei atsargų sandėliavimo ar gabenimo išlaidos nereikšmingos, jos gali būti pripažintos sąnaudomis (atspindint pardavimo savikainoje) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos. PVM į įsigijimo savikainą neįskaitomas, jei įmonė PVM mokėtoja.
Atsargos įsigytos užsienio valiuta, registruojamos pirkimo dieną galiojusiu valiutos kursu.
Atsargų pagaminimo savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Tiesioginės – tai pagrindinių žaliavų, komplektuojančių gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, kurias be žymių sąnaudų galima priskirti gaminiams ar jų grupėms. Netiesioginės – tai netiesiogiai su produkcijos gamyba susiję išlaidos: IMT nusidėvėjimas, pagalbinės žaliavos, netiesioginis darbo užmokestis ir kt. Išlaidų priskyrimas tiesioginėms ar netiesioginėms yra įmonės apskaitos politikos dalykas. Netiesioginės išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, taikant įvairius paskirstymo būdus.

Atsargų įkainojimo būdai

Parduotų ar sunaudotų gamyboje atsargų savikaina gali būti apskaičiuota taikant a)FIFO, b)LIFO, c)svertinio (slenkančio) vidurkio, d)konkrečių kainų, e)kitus įkainojimo būdus. Įkainojimo būdo pasirinkimas yra įmonės apskaitos politikos dalis.
Taikant FIFO, daroma prielaida,kad pirmiausiai buvo parduotos (sunaudotos) anksčiausiai įgytos atsargos. Šis metodas taikytinas ir tada, kai negalima nustatyti, kurios atsargos sunaudotos pirmiausiai.
LIFO taikomas – kai pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įgytos atsargos. Kai atsargos sumaišytos ir sunku nustatyti, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, taikomas svertinio vidurkio metodas. Taikant šį metodą, vidurkis gali būti skaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują partiją.
Stambių vienetinių atsargų savikaina nustatoma konkrečių kainų metodu. Šis metodas taikomas įkainoti toms atsargoms, kurios skirtos konkretiems projektams.

Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai

Atsargų sunaudojimas (pardavimas) apskaitoje gali būti apskaitomas nuolat arba periodiškai. Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose, registruojamos visos sunaudojimo ar pardavimo operacijos. Kai tokia apskaita ekonomiškai netikslinga, taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, kai likučių savikaina ir parduotų prekių savikaina registruojama apskaitoje laikotarpio pabaigoje, atlikus likučių inventorizaciją.
Informacijos atskleidimas. FA aiškinamajame rašte turi būti atskleista:
• apskaitos politika ir savikainos nustatymo būdas,
• bendroji atsargų balansinė vertė ir pagal atskiras rūšis,
• grynąja galimo realizavimo verte įtrauktų į balansą atsargų balansinė vertė,
• nukainojimo iki GGRV suma,
• nukainotų atsargų atstatymo suma ir aplinkybės,
• įkeistų atsargų balansinė vertė,
• atsargos pas trečiuosius asmenis,
• jei apskaitoje taikytas LIFO metodas, reikia jas įkainoti ir FIFO (arba GGRV) priklausomai nuo to kuri mažesnė.

Pirminiai atsargų dokumentai

Pajamų dokumentai:
• sąskaita – faktūra (kai gautos visos sąskaitoje nurodytos atsargos),
• pajamų orderis,
• važtaraštis (vidiniam judėjimui)
Išlaidų pirminiai dokumentai:
• reikalavimas,
• limitinė kortelė,
• važtaraštis.

Įrašai atsargų buhalterinėse sąskaitose

Atsargų apskaita vedama 2 klasės sąskaitose. Tai aktyvų sąskaitos, kurių debete rodomas atsargų gavimas į sandėlį, o kredite – išlaidos.
Gavus atsargas

D 20 “Atsargos”

K 27 “Pinigai”
arba K 450 “prekybos skolos (skolon)
arba K 453 “Skolos pagal gautinas sąskaitas (jei negauti pirkimo dokumentai)

Sunaudojus

K 20 “Atsargos”

D 202 “Nebaigta gamyba”
arba D 27 (pinigai – pardavus)

Inventorizacija

Inventorizacija –įmonės žaliavų, medžiagų, prekių pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos kitų atsargų patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Įmonės privalo inventorizuoti žaliavas, medžiagas bei kitas atsargas iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo. Turtas turi būti inventorizuojami keičiantis materialiai atsakingiems asmenims (reikalų perdavimo ir priėmimo dieną), parduodant įmonę (jos pardavimo dieną), išnuomojant įmonę (jos išnuomojimo dieną), likviduojant įmonę (įmonės likvidatoriaus paskyrimo dieną), perkainuojant turtą (turto perkainojimo dieną), nustačius pagrobimo (vagystės) ar piktnaudžiavimo faktus ar vertybių gedimą (nustatymo dieną), po gaisro ar stichinių nelaimių (stichinės nelaimės pasibaigimo dieną), kontrolės institucijoms pareikalavus. Įmonės, kuriose atsargų apskaitai taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, atsargos turi būti inventorizuojamos kartą per mėnesį paskutinę mėnesio dieną.
Inventorizuojamos visos įmonėje esančios vertybės – ir įtrauktos į apskaitą (nuomojamos, atsakingai saugomos, gautos perdirbti), ir dėl kokių priežasčių į ją neįtrauktos.
Įmonės administracijos (savininkas) atsako už inventorizacijos organizavimą, už jos atlikimą laiku, už inventorizacijos duomenų išsaugojimą, už sulyginamuosiuose žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą ir pertekliaus apskaitymą ir kartu su vyriausiuoju finansininku (buhalteriu) – už teisingų inventorizavimo rezultatų įrašymą į buhalterinės apskaitos sąskaitas.
Administracijos vadovo (savininko) įsakyme nurodomas inventorizacijos tikslas, inventorizacijos pradžios ir pabaigos terminai, inventorizacijos komisijos narių vardai, pavardės, pareigos ir atsakomybės už teisingą inventorizacijos atlikimą ir dokumentų įforminimą.
Inventorizacijos komisija sudaroma iš atitinkamos kompetencijos įmonės darbuotojų. Inventorizacijos komisijai vadovauja įmonės administracijos vadovo paskirtas asmuo. Neturint atitinkamos kompetencijos darbuotoju, jie gali būti pasamdyti ir įtraukti į inventorizacijos komisiją. Jeigu įmonės dėl didelės tikrinamų objektų apimties negali inventorizuoti viena komisija, sudaromos vietinės komisijos. Jų darbą kontroliuoja centrinė komisija.
Materialiai atsakingi už inventorizuojamus objektus negali būti inventorizacijos komisijos nariais, išskyrus atvejus, kai įmonėje dirba tik vienas darbuotojas.
Inventorizuoti įmonę gali ir kontroliuojančių institucijų darbuotojai. Jie patikrinimą atlieka patys arba duoda nurodymą įmonės administracijos vadovui (savininkui), kad tai atliktų įmonės darbuotojai, ir kontroliuoja inventorizavimo eigą. Kai inventorizaciją atlieka kontroliuojanti institucija, jos darbuotojai atlieka inventorizacijos komisijos funkcijas.
Inventorizacija atliekama pagal pradžios dienos būklę. Periodiška inventorizacija pradedama paskutiniąją mėnesio dieną.
Įmonės administracijos vadovas (savininkas) aprūpina inventorizacijos komisijas reikiamomis priemonėmis inventorizacijai atlikti, o vyriausias finansininkas (buhalteris) apmoko komisijos narius, kaip atlikti inventorizaciją ir įforminti inventorizacijos aprašus.
Inventorizacijos komisija užantspauduoja patalpas, rūsius ir kitas vertybių saugojimo vietas, turinčias atskirus įėjimus, gauna iš materialiai atsakingų asmenų neatiduotus į buhalteriją vertybių pajamų ir išlaidų dokumentus. Komisijos pirmininkas visuose neatiduotuose į buhalteriją dokumentuose turi įrašyti žodį “iki inventorizacijos”, nurodyti gavimo datą ir pasirašyti. Pagal dokumentus su įrašu “iki inventorizacijos” buhalterinėje apskaitoje tikslinami inventorizavimo pradžios likučiai.
Likučiai natūra tikrinami būtinai dalyvaujant materialiai atsakingiems asmenims (sandėlininkams).
Inventorizavimo metu esamos vertybės suskaičiuojamos, pasveriamos, išmatuojamos arba naudojami kiti jų kiekio nustatymo būdai priklausomai nuo kiekvienai vertybių rūšiai nustatyto matavimo vieneto, nuo vertybių laikymo vietos ir būdo.
Įpakuotų medžiagų ir prekių, kurių pakuotės nepažeistos, kiekis gali būti nustatomos pagal dokumentus patikrinus natūra atrankos būdu ne mažiau kaip 10 šių vertybių kiekio
Supiltų į krūvas vertybių svoris (arba apimtis) nustatomas išmatavus ir pasitelkus techninius apskaičiavimus. Matavimo (svėrimo) aktai ir skaičiavimai pridedami prie aprašo.
Jeigu sandėliuose arba kitose uždarose patalpose esantis turtas neužbaigiamas inventorizuoti per vieną dieną, tai išėjus inventorizacijos komisijai patalpos turi būti užantspauduojamos (užplombuojamos). Antspaudą (plombavimo reples) inventorizavimo metu laiko inventorizacijos komisijos pirmininkas.Pasibaigus darbo dienai įforminami tą dieną patikrinti turto inventorizavimo aprašai, kurie paliekami toje pačioje patalpoje, kur saugomos vertybės.
Esant būtinybei inventorizacijos metu gali būti priimamos bei išduodamos vertybės. Tai atliekama stebint komisijai ir įrašant priimtas bei išduotas vertybes į atskirus inventorizavimo aprašus.
Siekiant nustatyti nebaigtą gamybą pramonės įmonėse, suskaičiuojamos, pasveriamos, išmatuojamos ir įvertinamas nebaigtas įdirbis (pusfabrikačiai, detalės, mazgai, agregatai).
Inventorizavimo aprašų turinys turi skirtis priklausomai nuo inventorizavimo objekto. Inventorizavimo aprašui juridinę galią suteikia šie privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, jo sudarymo pradžios ir pabaigos data ir vieta, inventorizuojamų objektų pavadinimai, matavimo rodikliai (kiekis, kaina, suma arba tik suma), inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų pavardės, vardai, pareigos ir parašai.
Žaliavų, medžiagų ir kitų vertybių inventorizavimo apraše turi būti dar šie papildomi rekvizitai: raštiškas patvirtinimas, kad visi pajamų ir išlaidų dokumentai atiduoti į buhalteriją, gautos vertybės užpajamuotos, o nurašytos – išduotos nurodant paskutiniųjų pajamų ir išlaidų dokumentų numerius ir datas; įrašas: “Visas šiame inventorizavimo apraše išvardytas vertybes komisija man dalyvaujant patikrino natūra ir įrašė į aprašą, todėl inventorizacijos komisijai pretenzijų neturiu. Už išvardytų vertybių išsaugojimą atsakau”, po kuriuo pasirašo materialiai atsakingas asmuo (asmenys). Kai keičiasi materialiai atsakingi asmenys perduodant ir priimant vertybes, inventorizavimo apraše vertybes perduodantis asmuo pasirašo, kad jas perdavė, o priimantis, – kad jas priėmė.
Atskiri inventorizavimo aprašai sudaromi pagal vertybių buvimo vietas, inventorizavimo metu gautas vertybes, inventorizavimo metu išduotas vertybes, materialiai atsakingus asmenis, balanso sąskaitas. Atskiri aprašai sudaromi inventorizuojant sugedusį ir netinkamą naudoti, priimtą saugoti, perdirbti, perduoti arba parduoti turtą.
Visos patikrintos ir suskaičiuotos vertybės įrašomos į aprašus, kur nurodoma jų įrašo eilės numeris, pavadinimas, rūšis (techninė charakteristika), kiekis, kaina ir suma. Kiekvieno aprašo lapo pabaigoje skaičiais ir žodžiu turi būti įrašomas faktiškai rastų vertybių kiekis natūriniais rodikliais (susumavus lape įrašytų vertybių kiekį natūriniais rodikliais nepriklausomai nuo matavimo vieneto), žodžiu nurodomas paskutiniojo įrašo eilės numeris. Neužpildytos lapo eilutės pabraukiamos.
Visi pataisymai inventorizavimo aprašuose turi būti paaiškinti ir pasirašyti tų pačių asmenų, kurie surašė tuos aprašus (inventorizacijos komisijos narių bei materialiai atsakingų asmenų).
Gauti į buhalteriją aprašai patikrinami, ar juose užpildyti rekvizitai, ar teisingai apskaičiuotos sumos. Faktiški inventorizuotų objektų likučiai sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizavimo pradžios dieną. Radus likučių nukrypimų, surašomas sutikrinimo žiniaraštis.
Atsargų likučiai įvertinami faktine įsigijimo verte arba pasigaminimo savikaina. Jeigu atsargų apskaitai taikomas periodiškai apskaitomų atsargų būdas, atsargos įvertinamos tos rūšies atsargų, įsigytų paskiausiai iki inventorizavimo pradžios verte.
Inventorizacijos komisija turi pareikalauti iš kaltų darbuotojų raštiškų paaiškinimų dėl visų trūkumų ir pertekliaus, taip pat dėl nuostolių, susijusių su skolų ieškininės senaties terminų praleidimu.
Remdamiesi pateiktais paaiškinimais ir sutikrinimo žiniaraščiais inventorizacijos komisija nustato išaiškintų turto trūkumų, nuostolių ir gedimų, taip pat pertekliaus pobūdį ir rekomenduoja inventorizavimo duomenų skirtumų reguliavimo tvarką.
Nustačius vertybių trūkumą, debetuojama sąskaita 25 “Kitos per vienerius metus gautinos sumos” (jeigu nustatomi kaltininkai) arba debetuojama sąskaita 64 “Netekimai” (jeigu kaltininkai nenustatyti) kredituojant atitinkamas sąskaitas. Nustačius vertybių perteklių, jos užpajamuojamos debetuojant atitinkamas sąskaitas ir kredituojant sąskaitą 54 “Pagautė”.
Remiantis įmonės administracijos vadovo ir inventorizacijos komisijos sprendimu, inventorizavimo rezultatai per dešimt dienų po administracijos vadovo (savininko) sprendimo įrašomi į atitinkamas balanso sąskaitas.
Inventorizacijos dokumentai (inventorizavimo aprašai su matavimo (svėrimo) aktais ir apskaičiavimais, sutikrinimo žiniaraščiai, inventorizacinės komisijos ir administracijos vadovo (savininko) sprendimai dėl inventorizavimo rezultatų įrašymo apskaitoje) saugomi Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

XIII. PINIGŲ APSKAITA

Kasos operacijų apskaita tvarkoma pagal “Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės”.
Pirminiai dokumentai – kasos pajamų ir išlaidų orderiai (kio), kasos knyga (registras).
Kasininko apyskaitos sudaromos pagal įmonės politikos reikalavimus, bet ne rečiau kaip kartą per 1 mėn.
Pirminiuose dokumentuose turi būti užpildyti visi rekvizitai. Taisymai neleidžiami. Jei kio ar mokėjimo žiniaraštyje nėra gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Neįforminti kasos pajamų orderiais pinigai laikomi pertekliumi ir įskaitomi į įmonių pajamas. Kasos inventorizacija vykdoma kas mėnesį. Apiplėšus kasą, informuojamas įmonės vadovas ir policija. Šiuo atveju inventorizacijos aprašas rašomas 3 egz. (1-as atiduodamas policijai).
Registrai – Pinigų gavimo žurnalas; pinigų išmokėjimo žurnalas
Buhalteriniai įrašai:
gavus pinigus D 27 “Pinigai”

K “Pardavimai” ar kt.

išmokėjus (apmokėjus) D 20 “Atsargos” ir kt.

K 27

XIV. NUOSAVO KAPITALO APSKAITA

2-jame VAS “Balansas” nuosavas kapitalas apibrėžiamas kaip turto dalis, kuri lieka iš viso turto atėmus įsipareigojimus. 2-jo VAS priede pateikta ši nuosavo kapitalo struktūra:
• kapitalas:
– įstatinis (pasirašytasis),
– pasirašytasis neapmokėtas (-),
– akcijų priedai (skirtumas tarp emisijos ir nominalios vertės),
– savos akcijos (-).
• Rezervai:
– privalomasis,
– savoms akcijoms įsigyti,
– kiti.
• Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis)
Kapitalas ir rezervai formuojami remiantis AB įstatymo reikalavimams. Įmonė turi užtikrinti nuosavo kapitalo pakankamumą. Trūkstant nuosavo kapitalo, kapitalas papildomas savininkų įnašais (piniginiais ar turtiniais). Jei kapitalas nebuvo papildytas, jo suma turi būti perregistruojama.
Nuosavo kapitalo apskaitos reikalavimus nustato 8-sis VAS “Nuosavas kapitalas”. Šis standartas be kita ko apibrėžia tokias sąvokas:
• perkainojimo rezervas (rezultatai) – nuosavo kapitalo pasikeitimas dėl IMT ir IFT perkainavimo,
• privalomasis rezervas – skirtas įmonės nuostoliams padengti,
• rezervas – laikinasis pelno panaudojimas, skirtas savininkų numatytiems tikslams.

Įstatinio kapitalo apskaita

Įmonė gali išleisti vienos ar kelių rūšių akcijas. Pastaruoju atveju kiekviena rūšis registruojama atskirai. Pasirašytasis įstatinis kapitalas registruojamas visa suma, išskiriant atskirai neapmokėtą dalį. Jei už akcijas atsiskaitoma turtu, ( įskaitant kitos įmonės akcijas), jų pardavimo kaina lygi už jas gauto turto tikrajai vertei. Įstatinio kapitalo sąskaitoje registruojama nominali akcijų vertė, o perviršis atspindimas akcijų priedų sąskaitoje. Įstatinio kapitalo padidėjimas (sumažėjimas) apskaitoje registruojamas tada, kai įstatymų nustatyta tvarka įregistruojami pakeisti įmonės įstatai. Akcijų priedų suma mažinama, didinant ja įstatinį kapitalą ar mažinant nuostolius.
Perkainavimo rezervas mažinamas:
• didinant įstatinį kapitalą,
• nuvertėjus perkainotam turtui,
• nurašant, perleidžiant ar neatlygintinai perduodant perkainotą turtą,
• nudėvėjus perkainotą turtą.

Privalomojo rezervo apskaita

Šis rezervas sudaromas iš paskirstytino pelno įstatymų nustatyta tvarka (ir naudojamas taip pat). Sudarant rezervą, apskaitoje registruojamas pelno sumažėjimas ir rezervo padidėjimas. Panaudojus rezervą nuostoliams padengti, sumažėja ir nuostolis ir rezervas. Kitais teisės aktų numatytais atvejais, mažinamas rezervas ir didinamas nepaskirstytas pelnas.

Rezervo savoms akcijoms įsigyti apskaita

Rezervas sudaromas įstatymų nustatyta tvarka, mažinant nepaskirstytą pelną. Supirktos akcijos registruojamas sąskaitoje, kuri yra kontrarinė įstatinio kapitalo sąskaitai. Rezervas savoms akcijoms įsigyti negali būti paskirstytas tol kol įmonė turi savų akcijų.
Nepaskirstytas pelnas mažinamas registruojant ataskaitinio laikotarpio nuostolius, esminių klaidų taisymo rezultatą ir kt. Pelno paskirstymas registruojamas apskaitoje tada, kai savininkai priima sprendimą paskirstyti pelną, neatsižvelgiant į tai kada jis uždirbtas.

Informacijos atskleidimas

Aiškinamajame rašte turi būti nurodyta:
• įstatinio kapitalo sudėtis, nurodant akcijų klases,
• apie kiekvieną akcijų klasę nurodoma:
– akcijų skaičius,
– akcijų nominali vertė,
– išleistų ir apmokėtų akcijų skaičius,
– neapmokėtų akcijų skaičius,
– akcijų teisės ir apribojimai,
– akcijų, kurias turi dukterinės įmonės skaičius,
– savų akcijų skaičius.
Taip pat reikia: nurodyti dividendų, privilegijuotoms akcijoms su kaupiamuoju dividendu, kuriems išmokėti nepakanka dividendams skirtos pelno dalies suma,
• pateikti pelno paskirstymo projektą,
• kiekvieno rezervo dydį, jo likučius ir judėjimą, sudarymo tikslus ir naudojimo apribojimus.

XV. PELNO (NUOSTOLIŲ) ATASKAITA

3-sis VAS “Pelno (nuostolių) ataskaita” nurodo kaip turi būti pateikiama, klasifikuojama ir detalizuojama informacija apie įmonės pajamas, sąnaudas ir veiklos rezultatus.
Išlaidos – tai turto ar paslaugų sunaudojimas bei turto vertės sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį.
Įprastinė veikla – pasikartojančios ŪO, susijusios su įmonės veikla.
Ypatingieji straipsniai – atspindi neįprastus reguliai nesikartojančius ŪĮ.
Netipinė – ŪO susiję su įmonės veikla, bet netipinės.
Tipinė veikla – ŪO, iš kurių įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gavo daugiausiai pajamų.
Pardavimo pajamos – ekonominės naudos padidėjimas dėl prekių ar paslaugų teikimo per ataskaitinį laikotarpį, pasireiškiantis turto padidėjimu, ar įsipareigojimų sumažėjimu,kai dėl to padidėja įmonės kapitalas.
Veiklos sąnaudos – išlaidos, susiję su įprastine veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimų apimtį (išskyrus a)finansinę, b)investicinę ir c)kitą veiklą).
Pelno (nuostolių) ataskaitoje informacija pateikiama pagal tokius straipsnius:
• (+) pardavimo pajamos,
• (-) pardavimo savikaina,
• 1. (=) bendrasis pelnas (nuostoliai),
• (-) veiklos sąnaudos (pardavimo + bendrosios administracinės),
• (=) tipinės veiklos pelnas (nuostoliai),
• (±) kita veikla (pajamos, sąnaudos),
• (=) įprastinės veiklos pelnas,
• (+) pagautė,
• (-) netekimai,
• (=) pelnas prieš apmokestinimą,
• (-) pelno mokestis,
• 2. (≡) grynasis pelnas

Bendrojo pardavimo apskaitos schema

1) D VI kl. “sąnaudos 2) D 339 “pajamų ir sąnaudų suvestinė

K medžiagos, darbo užmokestis K VI kl. “Sąnaudos”

3) D V kl. “Pardavimai 4) D “Pinigai”

K 39 K V kl. “Pardavimai”

Šios ataskaitos rodikliai labai svarbūs. Jie naudojami įmonės finansinei analizei.

XVI. PAJAMŲ APSKAITA

10-jame VAS “Pardavimo pajamos” pateikiama pajamų, gautų pardavus prekes ir paslaugas pripažinimo tvarka, pateikiamos sąvokos, susiję su pajamų pripažinimu.
Patikimas įvertinimas – pagrįstas išsamia, teisinga, tikslia, objektyvia informacija.
Rizikos perdavimas – momentas, kai pardavėjas nebekontroliuoja prekių. Už jas tampa atsakingas pirkėjas ir gauna prekių nuosavybės teikiamą naudą.
Tikroji vertė – suma už kurią gali būti apsikeista a)turtu ar b)paslaugomis, arba c)užskaityti tarpusavio įsipareigojimą tarp nesusijusių šalių.
Pajamos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo principu t.y. apskaitoje registruojamas kai uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos didėjimas (trečiųjų asmenų surinktos sumos neįskaitomos – PVM ir kt.), didinantis nuosavą kapitalą.
Pajamos turi būti įvertintos tikrąja verte. Jų dydis nustatomas įmonės ir kliento susitarimu, atsižvelgiant į suteiktas ir numatomas a)nuolaidas, b)prekių grąžinimą ir c)nukainojimą.
Pardavimo pajamos gali būti įvertintos gauta ar gautina pinigų (arba jų ekvivalentu) suma. Jeigu mokėjimas atidėtas, tikroji atlygio vertė gali būti mažesnė negu nominali pinigų (ekvivalentų) suma. Pav. įmonė gali teikti beprocentinį kreditą pirkėjui arba priimti jo vekselius iki pareikalavimo žemesnėmis palūkanomis negu rinkoje nusistovėjusi norma. Tuomet tikroji mokėjimo vertė nustatoma pagal sąlyginę palūkanų normą. Skirtumas tarp mokėjimo ir nominalios vertės bus palūkanų pajamos.
Mainų atveju, kai prekės (ar paslaugos) keičiamos į panašios kilmės ir vertės, keitimas nelaikomas pajamas kuriančiu sandoriu (naftos produktai ir kt.). Jei keičiame į nepanašias prekes, tuomet sandoris laikomas pajamas kuriančiu sandoriu. Pajamos nustatomos atsižvelgiant į prekių tikrąją vertę, patikslintą pinigų sumomis, kurios būtų gautos atliekant mainų sandorį.

Prekių pardavimas

Prekės laikomos parduotomis, kai įvykdytos 4 sąlygos:
1. pirkėjui perduota pardavėjo rizika ir nuosavybės teikiama nauda (sutartyje nurodyta),
2. pardavėjas nebevaldo ir nekontroliuoja prekių (sutartyje nurodyta),
3. bus gauta ekonominė nauda ir galima patikimai įvertinti jos dydį,
4. pardavimo sąnaudas galima patikimai įvertinti.
Jei rizika neperduota, pajamos nepripažįstamos. Pav. prekės nesukomplektuotos (jei numatyta sutartyje); pagal sutartį pirkėjas tam tikromis sąlygomis gali anuliuoti numatytas sumas; pajamų gavimas priklauso nuo pirkėjo pajamų, kurias gaus pardavęs nupirktas prekes.
Pagal palyginimo principą, pajamos ir sąnaudos, susijusios su tuo pačiu sandoriu turi būti pripažintos tą patį ataskaitinį laikotarpį. Pajamos negali būti pripažintos jei negalima patikimai įvertinti sąnaudų. Jei prekės apmokėtos, šiomis aplinkybėmis jos pripažįstamos a)įsipareigojimais arba b)būsimų laikotarpių pajamomis.

Informacijos atskleidimas

Aiškinamajame rašte turi būti pateikta:
1. pajamų pripažinimo apskaitos politika,
2. prekių mainų pajamų suma,
3. pardavimo pajamos.
Pardavimų straipsnis užpildomas iš 5 kl (pajamų) sąskaitų, sumuojant 500, 505, 507 ir 509 sąskaitų duomenis.

XVII. SĄNAUDŲ APSKAITA

Pardavimo savikaina ir veiklos sąnaudos

Pardavimo savikainą ir veiklos sąnaudas reglamentuoja to paties pavadinimo 11-sis VAS. Standartas nustato pardavimo savikainos ir veiklos sąnaudų pripažinimo, apskaitos ir atskleidimo FA tvarką.
Sąvokos
Atidėjimai – įsipareigojimai, kurių įvykdymo laikas nėra visiškai aiškus.
Pardavimo savikaina – per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius patirtos išlaidos, tenkančios parduotoms prekėms ir paslaugoms.
Patikimas įvertinimas – pagrįstas išsamia, teisinga, tikslia, objektyvia informacija.

Sąnaudų pripažinimas. Sąnaudos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo bei palyginimo principais tuo laikotarpiu kai uždirbamos pajamos,neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Sąnaudomis pripažįstama tik ta ankstesnių ir ataskaitinio laikotarpio išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms. Išlaidos, skirtos pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, registruojamas kaip turtas ir priskiriamas sąnaudomis nurodytais laikotarpiais. Taikomi netiesioginiai būdai, pav., IT nusidėvėjimas ir amortizacija. Kai išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir jos ateinančiais laikotarpiais neduos pajamų, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą laikotarpį, kai buvo patirtos.
Sąnaudų dydžio nustatymas. Sąnaudos turi būti įvertintos tikrąja verte, dažnai sumokėtų pinigų suma (neįskaitant atgautino PVM). Tačiau perkant prekes skolon, kai numatytas a)ilgas atsiskaitymo laikotarpis, b)be palūkanų, sąnaudų tikroji vertė apskaičiuojama, diskontuojant atsiskaitymų sumą rinkos palūkanų norma. Skirtumas pripažįstamas finansinės veiklos sąnaudomis.
Pardavimo savikainą sudaro perparduotų prekių ir parduotos produkcijos savikaina. Parduotos produkcijos ir perparduotų prekių savikaina nustatoma FIFO, LIFO, vidurkių, konkrečių kainų ir kt. būdais.
Veiklos sąnaudos atspindi per ataskaitinį laikotarpį patirtas išlaidas, susijusias su tipine veikla. Jos skirstomos į bendrąsias ir administracines sąnaudas.
Pardavimo sąnaudoms priskiriamos patalpų nuomos ir eksploatavimo išlaidos, pagamintų prekių sandėliavimo išlaidos, komisiniai pardavėjams, prekybos darbuotojų darbo užmokestis ir socialinis draudimas, reklamos išlaidos ir kt.
Bendrosios ir administracinės sąnaudoms priskiriamos: administracinių ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, nuoma, nusidėvėjimas, reprezentacinės išlaidos, mokesčiai, išskyrus pelno, (kelių, nekilnojamojo turto, akcizų, nesugražinamas PVM ir kt.), valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis su priskaitymais socdraudimui, baudos už produkcijos kokybę, abejotinų skolų sąnaudos ir kt. su tipine veikla susijusios išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Atidėjimų sąnaudos formuojamos pagal 19-jo VAS “Atidėjimai ir neapibrėžti įsipareigojimai” nuostatas.
FA aiškinamajame rašte turi būti atskleista sąnaudų pripažinimo apskaitos politika.

XVIII. PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA

Pinigų srautai – tai pinigų ir jų ekvivalentų įplaukos ir išlaidos. Įmonės veikla gali būti pelninga, tačiau ji gali neturėti pinigų atsiskaityti su kreditoriais. Įmonė galėtų to išvengti, jeigu kontroliuos, kad už prekes ir paslaugas būtų sumokama nustatytais terminais. Pirkėjų atsiskaitymo laikas neturėtų būti ilgesnis už atsiskaitymų su tiekėjais laiką. Priešingu atveju teks ieškoti papildomo finansavimo. Grynų pinigų trūkumas net pelningas įmones atvesdavo prie bankroto.

Pinigų srautų ataskaita pateikia vartotojui informacijos, įgalinančios vertinti įmonės pajėgumą generuoti pinigus. Ji taip pat gerina įmonės atskaitomybės palyginamumą su kitomis įmonėmis, nes eliminuoja galimybę skirtingai traktuoti tų pačių operacijų apskaitą. Pinigų srautų ataskaitos duomenimis naudojasi vidaus ir išorės vartotojai. Įmonės vadovybė jos duomenis naudoja vertindama likvidumą, planuodama dividendų politiką, nustatydama atitinkamų sprendimų poveikį investavimo ir finansavimo politikai. Išorės vartotojai pagal pinigų srautų ataskaitos duomenis vertina įmonės sugebėjimą valdyti pinigus ir gauti teigiamus jų srautus, grąžinti skolas, tenkinti papildomo finansavimo reikmes. Ši ataskaita gali būti panaudota paaiškinti skirtumams tarp grynojo pelno, pateikto pelno (nuostolio) ataskaitoje ir grynųjų pinigų srautų iš ūkinės veiklos. Pinigų srautų ataskaita – tai tiltas tarp balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos. Remiantis balansu sunku atsakyti į klausimą, kodėl turinti didelį pelną įmonė turi likvidumo problemų.

Pinigų srautų ataskaita objektyviai atspindi pinigų gavimo šaltinius ir jų panaudojimą per ataskaitinį Ši informacija būtina tvarkant apskaitą kaupimo principu, kai pajamos ir sąnaudos registruojamos neatsižvelgiant į pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Todėl ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas pelnas neatspindi įmonėje turimų pinigų padidėjimo. Sudarant pinigų srautų ataskaitą, balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos duomenys atitinkamai grupuojami ir perskaičiuojami, kadangi pinigai buvo paverčiami kitais aktyvais.

Pinigų srautų ataskaitos reglamentavimas

Pinigų srautų ataskaitą reglamentuoja:
• 1993 10 27 LRV nutarimas Nr. 804;
• “Finansinės atskaitomybės įstatymas”;
• 5-sis VAS “Pinigų srautų ataskaita”.

Pinigų srautų ataskaitos pateikimas

Pinigų srautai sugrupuojami pagal 1)pagrindinę, 2)investicinę, 3)finansinę ir 4)ypatingąją veiklą

Pagrindinė veikla

Pinigų srautai iš pagrindinės veiklos rodo kaip įmonė gali generuoti srautus be išorinių šaltinių.
Pagrindinės veiklos pinigų įplaukos:
• prekių ir paslaugų pardavimai,
• išankstiniai pirkėjų apmokėjimai,
• draudimo kompensacijos,
• iš kitų įmonių gauti dividendai,
• trumpalaikių investicijų pardavimai.
Pagrindinės veiklos pinigų išmokos:
• prekių apmokėjimas tiekėjams,
• išmokos įmonės darbuotojams,
• mokesčių mokėjimai,
• sumokėti dividendai,
• draudimo įmokos,
• dividendai, palūkanos.

Investicinė veikla

Investicinės veiklos pinigų srautai parodo sumas, išleistas tiems ištekliams įsigyti, kurie teiks ekonominę naudą ilgą laiką, o taip pat įplaukas, kurios bus gautos perleidžiant šiuos išteklius. Kitaip tariant, jie rodo ataskaitinio laikotarpio išmokas, skirtas būsimųjų laikotarpių įplaukoms generuoti.
Investicinės veiklos išmokos:
• IMT įsigijimas,
• statyba, IMT rekonstrukcija ir kapitalinis remontas,
• kitų įmonių akcijų ar obligacijų įsigijimas (ne perpardavimo tikslu).
Investicinės veiklos įplaukos:
• IMT perleidimas,
• kitų įmonių akcijų ar obligacijų perleidimas,
• iš kitų įmonių gauti dividendai (jei įplaukos priskiriamos prie investicinės veiklos).
Finansinė veikla
Įmonės finansinės veiklos pinigų srautai rodo, kaip per ataskaitinį laikotarpį įmonė naudojosi išoriniais finansavimo šaltiniais. Šiuos srautus svarbu atskleisti atskirai dėl to, kad jie rodo tas ataskaitinio laikotarpio įplaukas, kurios ateityje pareikalaus atitinkamų išmokų.
Finansinė veiklos įplaukos:
• gautos iš įmonės akcijų emisijos,
• gautos iš įmonės obligacijų, vekselių ir kt. vertybinių popierių,
• skolinantis iš trečiųjų asmenų (tame tarpe bankų).
Finansinės veiklos išmokos:
• savininkams už išperkamas akcijas,
• sumokamos už išleistas obligacijas, vekselius, vertybinius popierius,
• paskolų grąžinimas ir kt.
Ypatingoji veikla
Šios veiklos srautai rodo, kiek per ataskaitinį laikotarpį gauta ar išleista pinigų, dėl tokių ūkinių įvykių, kurie nepriklauso nuo valdytojų valios arba tokių operacijų ir įvykių, kurie ateityje nebepasikartos.

Pinigų srautų ataskaitos sudarymas

Pagrindinės veiklos pinigų srautai
Gali būti skaičiuojami tiesioginiu arba netiesioginiu būdu.

Netiesioginis būdas
Taikant šį būdą, ataskaitinio laikotarpio pelnas perskaičiuojamas į pinigų kiekio pasikeitimą, susidariusį dėl pagrindinės veiklos.

 

Rengiant pinigų srautų ataskaitą netiesioginiu būdu, pinigų srautai iš pagrindinės veiklos skaičiuojami eliminuojant finansinės veiklos rezultatus. Skaičiavimai pradedami įrašant pelno (nuostolio) ataskaitoje parodytą grynąjį pelną ir pridedant prie jo nusidėvėjimo sumas. Kadangi nudėvint ilgalaikį materialų turtą pinigų suma nesikeičia, reikia eliminuoti nusidėvėjimo įtaką pinigų srautams. Skaičiavimai atliekami vadovaujanti šiomis taisyklėmis:
• turto metų pabaigoje padidėjimas reiškia, kad jam įsigyti buvo išleisti pinigai ir jų suma sumažėjo,
• turto sumažėjimas rodo, kad pinigų padidėjo, nes turtas buvo parduotas,
• skolų padidėjimas rodo, kad pinigų padidėjo, nes buvo pasiskolinta ar neapmokėtos skolos,
• skolų sumažėjimas rodo pinigų sumažėjimą (grąžintos skolos).

Tiesioginis būdas

Tiesioginiu būdu skaičiuojant pinigų srautus, atskleidžiamos apibendrintos įplaukos ir išmokos per ataskaitinį laikotarpį. Skaičiuojant srautus šiuo būdu, duomenys apie įplaukas ir išmokas pateikiami su PVM. Jie gali būti gaunami iš 2-jų šaltinių: apskaitos registrų arba perskaičiuojant pelno nuostolio ataskaitos rodiklius į pinigų įplaukas ir išmokas.

+ 

Taikant netiesioginį būdą balanso duomenys detalizuojami pelno ir pelno paskirstymo ataskaitų duomenimis. Taikant tiesioginį būdą, naudojami visi balanso ir pelno ataskaitos duomenys.

Leave a Comment