KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS
REKREACINĖS ARCHITEKTŪROS IR KRAŠTOTVARKOS KATEDRA
Pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybės tyrimas
Darbą tikrino:
Asist. Doc. V. Juška
Klaipėda, 2006
Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui
…………………………………….. 6
Miesto želdynų sisitemos svarba
. 7
Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu
…………………………………………… 8
Atmosferos oras …………………………………………………………………. 10
Geriamas vanduo …………………………………………………………………12
Susisiekimo sistema ……………………………………………………………… 14
Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas
…………………………………….. 15
Perspektyvos galimybės
………… 16
Išvados…………………………………………………………………………… 17
Pasiūlymai ………………………………………………………………………. 18
Priedai ………………………………………………………………………… 19
Literatūra
…………………………….. 23
Įvadas
Darbo esmė: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybę;
Darbo objektas: Pietinė Klaipėda;
Darbo tikslas: Ištirti pietinės Klaipėdos gyventojų gyvenimo kokybę;
Darbo uždaviniai:
1. Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas
2. Gamtinės sąlygos gyvenamojoje teritorijoje
3. Miesto želdynų sistema
4. Miesto susisiekimo erdvių panaudojimas
5. Saugumas mieste
Problemos ištirtumas:
Pietinė Klaipėda jaunas rajonas, tad yra mažai tirtas. Daug informacijos galime rasti bendrajame plane.
Tyrimo metodika:
Rėmiausi “Miestotvarkos” vadovėliu. Pritaikiau surinktą informaciją tiriamam objektui.
Priemonės:
Naudojausi pasirinkta literatūra, fotoaparatu, internetine medžiaga.
Klaipėdos miesto teritorijos paviršiaus formavimas
Lietuvje miestams kurtis sąlygos susidarė X-XI a., kai ėmė formuotis feodalinė santvarka. Tada amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės, prasidėjo reguliarūs prekių mainai. Klaipėda, kaip ir daugelis miestų išaugo pilių su priešpiliais vietovėse. Juose gyveno amatininkai ir pirkliai. Procesas gerokai paspartėjo kapitalistniu laikotarpiu, kai ėmė plėtotis pramonė.
Geležinkelių tiesimas, prasidėjęs XIX a. Septintame dešimtmetyje, pramonės kūrimas ir vystymasisi ne tik skatinno senųjų ūkinių centrų plėtotę, bet ir naųjų atsiradimą. Kartu keitėsi miestų ir miestelių vaizdas. Miestuose ėmė ryškėti industrinio peizažo bruožai: dideli pramonės pastatų masyvai, dūmtraukiai, geležinkelių zonų statiniai, sandėliai, vandentiekio bokštai.
Padaugėjo daugiabučių namų, prekybinių ir kitų istaigų, taigi labiau isiplėtė miestų centrinės dalys, padidėjo bendrasis pastatų tankis ir aukštis.
Didelę miestų raidai ir tolygiam jų tinklo kūrimui turėjo pirmoji 1962-1967
m. parengta Lietuvos rajonų planavimo schema. Joje pateikti moksliškai pagrįsti tolygaus šalies pramonės objektų ir miestų bei miestelių augimo ir išdėstymo principai.
Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis.
Miesto bendrųjų, specialųjų ir detaliųjų planų, jų rengimo metodikos, architektūros, kraštovaizdžio architektūros, miestotvarkos objektų analizė liudija, kad neretai aplinkos kūrimo uždaviniai yra sprendžiami nesistemiškai, neatsižvelgiant į daugybę žmogaus veiklą toje aplinkoje, jos specifiką. Dėl to nukenčia žmogus, bendruomenė.
Suvokiant miesto aplinką kaip sistemą, sąlygiškai ją galima suskirstyti į tris svarbiausius komponentus – posisitemius: socialinį (bendruomenę) , anropologinį ( žmonių sukurtą) ir gamtinį (natūralųjį). Jie susiję ir veikia vienas kitą, sudarydami visumą.
Mieste galima skirti gyvenamąją, gamybinę, rekreacinę, komercinę ir kitas terpes. Kiekvienoje jų susidaro savita aplinka.
Pietinėje Klaipėdos dalyje yra suformuota gyvenamoji ir komercinė bei pramoninė terpės. Čia žmonės gyvena suskirstyti, dar nuo tarybinių laikų sistema, koperatyvais. Kiekveinas miegamasis rajonas turi savo pirmininka bei buhalteri, kurie rupinasi rajono aplinka ir ūkiniais reikalais.
1960-1990 m buvo taikoma tokia gyvenamosios aplinkos struktūra: namų grupė-
mikrorajonas-gyvenamasisi rajonas-gyvenamoji zona. Svarbiausias tokios organizacijos vienetas buvo mikrorajonas. Didelis mikrorajonas (8-12 tūkst.
gyventojų), sujungdamas kasdieninio ir epizodinio aptarnavimo įstaigas, turėjo suformuoti jame palankų socialinį ir psichologinį klimatą. Tačiau įdiegus tokią gremėzdišką struktūrą, šio tikslo buvo nebuvo pasiekta.
Priežaščių, kaip nurodo urbanistas doc, dr. P. Juškevičius, buvo daug:
mikrorajonai ir rajonai apėmė pernelyg dideles teritorijas su labai dideliu gyventojų skaičiumi; teikiamųjų paslaugų įvairovė čia buvo nedidelė; mažas darbo vietų skaičius; sodų bendrijų populiarumas; garažų lengviesiems automobiliams atskyrimas; pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems nebuvimas ir pan. Daugelis šių priežasčių ne vienijo, o atvirkščiai –
skatino mikrorajono gyventojų separaciją. Tarybinių laikų klaida matoma ir
Klaipėdos miesto pietinėje dalyje. Šio metu vyrauja tos pačios problemos, kurias miesto savivaldybė bando spręsti.
Šiandien, nekartodami tarybinio laikotarpio klaidų, turėtume kurti integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas, automobilio garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta įvairiose miesto dalyse. Ši aplinka turi būti riboto dydžio, kad joje tarp gyventojų vystytūsi kaimyniniai santykiai, kad gyventojai būtų pajėgūs šeimininkauti, prižiūrėti ir stebėti savo teritorią.
Taigi ši aplinka turi būti nedidelė, turėti vizualiai griežtai prižiūrėtas ribas. Tai galėtų būti želdinių juostos, gyvatvorės ir pan. Kaip siūlo urbanistas prof. Z.
Daunora, tokiu pirminiu struktūriniu gyvenamosios teritorijos vienetu turėtų būti gyvenamųjų namų grupė, vienijama bendrai naudojamo kiemo ir kitų aplinkos objektų. Kelių gyvenamųjų namų grupių junginys, į kurį įeitų vaikų įstaigos, bendros poilsio ir sporto aikštelės, želdiniai, privažuojamieji keliai, lengvųjų mašinų laikymo vietos, laikytinas gyvenamuoju kompleksu.
Urbanistas dr. P. Juškevičius siūlo neapriboti mieste gyvenamaisiais kompleksais, o kelis jų jungti į nedidelius gyvenamuosius rajonus, turinčius 3-5 tūkst. gyventojų. Prie šių rajonų būtų prisišliejusios bendrosios teritorijos paslaugų ir darbo įmonės, švietimo ir administravimo įstaigos, želdynai ir kiti struktūros elementai.
Gyvenamajame rajone turėtų būti projektuojamos ne atskiros poilsio aikštelės, o viso rajono rekreacinis kompleksas su įranga ir želdynais, kur būtų maksimaliai tenkinami rajono bendruomenės poreikiai. Jame turėtų būti poilsio ir sporto aikštelės – namų grupėje, poilsio sodai – gyvenamajame komplekse ir poilsio parkai – gyvenamajame rajone. O šie turėtų tapti miesto rekreacinės sistemos ir miesto želdynų sistemos sudėtine dalimi.
Gamtinų sąlygų reikšmė miesto teritorijų tvarkymui
Miesto teritorijai tvarkyti, pastatams statyti, keliams tiesti, želdinams sodinti, aikštelėms ir kitiems inžinerinės įrangos elementams rengti labai svarbios šios gamtinės sąlygos: topografinės, klimatinės, geologinės, hidrogeologinės, hidrografinės ir pan.
Panagrinėsiu plačiau kelis pietinę Klaipėdą įtakojančius prieš tai minėtus veiksnius:
Klimatinės sąlygos. Pajūrio rajonui būdingas saulėtumas. Maksimalios temperatūros būna liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Vasaros vėsesnės nei vidutiniškai Lietuvoje. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra +16,5o C.
Sausio izoterma – 3o C. Didelę reikšmę turi jūra, šildoma jūrinės Golfo srovės, ir oro masių įsiveržimai iš Europos, Atlanto ir kitų pusių.
Mažiausia apsinaiukusių dienų žiemą būna Klaipėdoje. Periodo be šalčių trukmė – 261. Sniego danga išsilaiko 67 dienų – mažiausiai visoje
Lietuvoje.
Remiantis bendruoju miesto planu, kuriame teritorija suskirstyta funkcinėmis zonomis, įvertinamos vyraujančios vėjų kryptys ir jų stiprumas.
Tvarkant teritoriją, vėjų poveikį galima reguliuoti atitinkamai formuojant reljefą, žymint gatves, važiavimo kelius, apželdinant teritoriją. Vėjų pasiskirstymas vaizduojamas vėjų rože. Mikroklimato savybės ypač svarbios kurortams. Todėl čia tiriama saulės radiacija, oro užterštumas ir pan.
Gruntų įšalimas yra svarbus inžinerinių tinklų, kelių ir kitų miesto statinių projektavimui, statybai ir eksploatavimui. Įšalimo gylis priklauso nuo daugelio veiksnių: oro temperatūros, vidutinės metinės gruntų temperatūros, reljefo išgaubtumo formos, teritorijos statinių ir apželdinimo, gruntų mineraloginės sudėties, drėgmės, šiluminių fizikinių savybių, sniego dangos storio ir jos susidarymo eigos. Kai sniegas valomas, paviršiai įšąla giliau. Nuvalius sniegą, po gatvių važiuojamąja dalimi įšalimo gylis Klaipėdoje siekia 1,5 m, Kaune-1,8 m, Vilniuje – 2,1 m. Tai vienas iš svarbiausių veiksnių, į kurį atsižvelgiama tvarkant teritoriją, žymint vidines gatves, rengiant inžinerinius tinklus, izoliuojant vamzdynus.
Gamtinių sąlygų įvertinimas. Detaliuosuose planuose atrenkamas efektyviausias inžinerinės įrangos variantas – pagal teritorijos paskirtį, jos reglamentą ir apsaugą nuo pavojingų geologinių procesų. Šiuo požiūriu pietinės Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.
Miesto želdynų sisitemos svarba
Medžių ir krūmų želdiniai būdingi mūsų miškingos šalies kraštovaizdžiui.
Ištisais medynais, didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis susitelkę ąžuolai, uosiai, liepos, klevai, pušys ir kiti medžiai nuo seno puošia mūsų miestus, kaimo gyvenvietes ir pavienes sodybas. Senų želdinių apsupti pastatai ir statiniai atrodo lyg natūraliai įaugę į kraštovaizdį, o plynoje vietoje įsikūrusios naujos gyvenvietės ar gyvenamieji rajonai atrodo nykiai ir skurdžiai.
Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras žaliąsias erdves (parkus, skverus, rekreacines zonas ir pan.), miesto įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą, sudaro gyventojams geras sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis.
Tam mieste kuriama vientisa želdynų sistema. Naudojami esami gamtiniai ištekliai – želdiniai, miškai, upės ir upelių slėniai, šlaitai, pakrantės bei kitos vertingos gamtos teritorijos; išlaikomi užstatytųjų ir atvirųjų (žaliųjų) teritorijų, skirtų gyventojų poilsiui ir sveikatai, optimalūs ploto santykiai, taip pat ekologiniai, funkciniai ir estetiniai ryšiai;
išsaugomi esami vertingi želdiniai, saugomos gamtinės teritorijos įtraukiamos į miesto želdynų sistemą. Sistemoje turi būti sudaromos prielaidos plėsti želdinius, tinkamai panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai eksploatuoti, saugoti nuo sunykimo ir pan.
Želdinių poveikis aplinkos oro temperatūrai ir vertikaliųjų srovių susidarymui. Ypač didelę įtaką miesto klimatui turi saulės radiacija (saulės spinduliavimas). Jos intensyvumas ir trukmė priklauso nuo saulės aukščio virš horizonto ir atmosferos skaidrumo (debesuotumas ir dulkėtumas). Nuo saulės radiacijos poveikio oro temperatūra ir šilto oro trukmė įvairuose kraštuose būna skirtinga. Geriausios sąlygos poilsiui atvirame lauke būna šiltuoju metų laiku, kai vidutinė oro temperatūra viršija 8-10o C ir išsilaiko ilgesnį laiko tarpą. Rekomenduojama želdynus sodinti kiek galima didesnius. Žemesnė želdynų temperatūra turi poveikį ir šalia esančių teritorijų oro temperatūrai.
Dieną nuo labiau įkaitusių paviršių oras vertikaliomis srovėmis kyla į viršų, kartu nusinešdamas ir kenksmingas priemaišas (dujas, aerozolius, dulkes). Tuo metu į pakilusio oro vietą iš želdinių ateina vėsesnis ir grynesnis oras (4.6 pav.). Naktį želdiniai atvėsta lėčiau nei miesto mūrai ir kelių dangos, todėl tada vyksta atvirkštinis procesas -iš miesto teritorijų oras sklinda į želdynus, o iš ten į aukštesnius atmosferos sluoksnius. Šitaip vyksta periodiškas miesto teritorijų vėdinimas.
Vertikaliųjų oro srautų susidarymą skatina ir vandens telkiniai, ežerai, upės ir jūros. Todėl gerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos sudaro sąlygas užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis, švarinti oro baseiną ir gerinti mikroklimatą. Kai mieste vyksta vertikalusis oro masių judėjimas, miesto parkai, priemiestinių zonų miškai tampa savotiškomis didžiulėmis „pritekėjimo kameromis”, per kurias gaivus ir švarus oras iš aukštesniojo atmosferos sluoksnio patenka į užstatytąsias miesto teritorijas.[Paveikslėlis 1.]
[pic]
1 Pav.
Pietinėje Klaipėdoje vyrauja mišriosios paskirties (B.5 grupės) želdynai (pagal klasifikavimo tvarką nustatyta). Mišriosios paskirties želdynų grupę sudaro: daugiabučių ir mažabučių pastatų kiemų želdynai, pramonės teritorijų, visuomeninės paskirties, komercinių, infrastruktūros ir kitų teritorijų želdynai.
Šios grupės želdynai pavadinti mišriosios paskirties želdynais, kadangi jie neturi aiškiai išreikštos vyraujančios paskirties, o atlieka keletą funkcijų (architektūrinę estetinę, rekreacinę, apsauginę ir kt.).
Mišriosios paskirties želdynai įeina į įvairias miesto funkcines zonas (gyvenamąsias, visuomenines, komercines, pramonės ir kt.), jie neturi atskirų savarankiškų teritorijų, todėl miestų bendruosiuose planuose nežymimi. Šie želdynai rodomi tiktai atskirų miesto dalių arba objektų detaliuosiuose projektuose. Jų plotai nustatomi laikantis planuojamųjų objektų projektavimo rekomenduojamųjų normų.
Želdinių reikšmė kovojant su akustiniu triukšmu
Augant miestams, plečiantis pramonei, gausėjant transporto, vis labiau plečiasi ir akustinio triukšmo zonos. Automobilių transportas yra didžiausias akustinio triukšmo (toliau – triukšmo) šaltinis mieste. Jis skleidžia apie 80 % bendrojo triukšmo. Vietinės reikšmės gatvėje (7 m atstumu) triukšmo lygis būna 75 dBA, kelių eismo juostų greitkelyje – 85
dBA, oro uoste kylant reaktyviniam lėktuvui (60 m atstumu) -120 dBA, sporto aikštelėse žaidimų metu 65-75 dBA, garsaus pašnekesio metu -60 dBA ir pan.
Triukšmas blogai veikia visą žmogaus organizmą, bet labiausiai -klausos analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Akustinis triukšmas – tai įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų visuma, galinti sukelti sveikatai nepalankius ir kenksmingus padarinius.
Triukšmo problemą mieste tenka spręsti urbanistinėmis, techninėmis ir administ racinėmis priemonėmis bei naudojant želdinius. Želdiniai sulaiko ir sugeria triukšmą tarsi filtras.
Pavyzdžiui, 500 Hz dažnio garso bangos, patekusios į medžių arba krūmų lajas, susiduria su akustine kliūtimi, nuo kurios atsimuša apie 32 % garso energijos, o kita dalis – 68 % susigeria, nes įvairiomis kryptimis orientuoti lapai išsklaido garso bangas, o elastingi lapkočiai silpnina garso bangų energiją. Želdiniai geriausiai slopina aukštojo dažnio garsus.
Norint želdiniais sumažinti didelį triukšmą, reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių tarpuose siūloma užsėti gazoną. Tokios juostų sistemos triukšmo slopinimo, efektyvumas skaičiuojamas specialiomis formulėmis.
Triukšmo slopinimo juostoms geriausiai tinka aukšti, tankūs ir smulkialapiai medžiai bei krūmai, tokie kaip paprastasis skirpstas, paprastasis skroblas, paprastasis bukas, grakščioji, sidabrinė ir mažalapė liepa, paprastasis lazdynas, skėstašakė slyva, vienapies-tė gudobelė, raudonoji sedula, dygioji slyva, totorinis sausmedis, paprastasis ligustras, kalninis serbentas ir kt.
Rekomenduojama sodinti ir spygliuočius medžius, nes jie slopina triukšmą ir žiemą, nors jų garso slopinimo efektyvumas, palyginti su lapuočių, yra mažesnis. Pietinėje Klaipėdoje yra įrengta prie pagrindinių gatvių triukšmą sulaikančių gyvųjų zonų arba apsauginės garso nepraleidžiančios sienos.
Tačiau pietinėje Klaipėdoje želdynių juosta yra trūkinėjanti. Todėl triukšmas labiau pasiekiamas daugiabučių gyvenojam, kurie gyvena netoli pagrindinių gatvių.
Atmosferos oras
Klaipėdos miestas augantis pramoninis miestas-uostas, jame daugiau kaip 60
stambių įmonių. Vyraujančios pramonės šakos: energetika, baldų gamyba, medžio apdirbimas, laivų remontas. Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėje sukoncentruotos pagrindinės miesto pramonės įmonės ir gamyklos bei valstybinis jūrų uostas, AB „Baltijos laivų statykla”, dvi naftos įmonės ir kt.
Uostamiesčio meteorologinės sąlygos visumoje yra palankios teršalų išsisklaidymui. Dažnai pučiantis stiprokas įvairių krypčių vėjas, iškritę krituliai lietaus bei sniego pavidalu, neleidžia kenksmingoms priemaišoms kauptis pažeminiame atmosferos sluoksnyje. Paskutinių metų laikotarpyje ilgesnių periodų, kada vyravo silpnas vėjas, rūkas, štilius, ir dėl ko galėjo padidėti kenksmingų medžiagų koncentracijos atmosferos ore,
Klaipėdoje nebuvo pastebėta.
Aplinkos Ministerijos (AM) Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento duomenimis paskutiniame dešimtmetyje iš stacionarų teršimo šaltinių į atmosferą pateko vis mažiau visų nustatomų kenksmingų priemaišų. [ 2 pav.]
[pic]
2 pav.
Visa tai turėjo įtakos uostamiesčio oro kokybei. AM Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento duomenimis, 1991 metais iš įmonių į atmosferą pateko 13 916 tonų teršalų, o tuo tarpu 2000 metais – 5614 t/m.
Nagrinėjant teršalų emisiją pagal, atskirus teršalus, galima išskirti tokias pagrindines teršiančias medžiagas: kietosios dalelės, sieros dioksidas, azoto oksidai, anglies monoksidas. Klaipėdos mieste, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose, stacionarūs šaltiniai į atmosferą išmeta daugiausia sieros dioksido.
Didžiausią įtaką miesto taršai iš stacionarių šaltinių turi energetinis ūkis, t.y. katilinės. Katilinių tarša sudaro 67 % visų miesto atmosferos teršalų. Deginant mazutą vyksta CO, SO2, NOX ir mazuto pelenų, vanadžio pentoksido emisijos. Deginant dyzelinį kurą, akmens anglį – CO, SO2, NOX ir kietų dalelių. Metalų suvirinimo ir pjaustymo darbai yra šaltiniai, kurie teršia aplinką SO2, NOX ir mangano oksidais. Medienos dulkės susidaro apdirbant medieną, o formaldehidas išsiskiria atliekant dažymo, klijavimo darbus medienos produkcijos gamyboje.
Miesto oro kokybė taip pat labai priklauso nuo mobilių taršos šaltinių.
Daugėjant automobilių, atitinkamai labiau teršiama ir atmosfera. Palyginti su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis, automobilių išmetamų kenksmingų medžiagų (ypač jei juose neįtaisyti neutralizatoriai) praktiškai neįmanoma sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą. Atmosferos oro tarša automobilių deginiais itin ryški didelių miestų centruose.
Už pietinės Klaipėdos dalies yra kelios chemijos gamyklos bei Dumpių valymo įrenginiai. Vyraujant Šiaurės vakarų, kartais ir pietiniam vėjuj gyventojai pajunta nemolonius kvapus. Ypač juntami kvapai šiltuoju metų laiku.
Geriamas vanduo
Klaipėdos mieste gyventojai geria vandenį iš trijų vandenviečių (apie 98%
gyventojų). Ilgus metus Klaipėdos miestą geriamuoju vandeniu aprūpindavo 1
– oji ir 2 – oji vandenvietės, kurios pumpavo vandenį iš giliai slūgsančio
(250 – 300 m) vandeningo horizonto. Siekiant padengti geriamojo vandens deficitą įkurta 3 – oji vandenvietė, iš kurios dabar vandenį gauna didžioji
Klaipėdos miesto gyventojų dalis. Atskirų vandenviečių vandens kokybė skiriasi.
Apibendrinant fizines vandenviečių vandens savybes galima pasakyti, kad visų trijų vandenviečių vandens temperatūra dešimties metų laikotarpyje svyravo apie 140C. Tačiau 2000 metais matuojant III vandenvietės temperatūrą, pastebėta, kad ji sumažėjo iki 9,60C. Ph reakcija daugumoje atvejų fiksuojama arti neutralios. 2000 metais I vandenvietės vandens Ph reakcija buvo 7,75, II- os – 7,82; III – os – 7,95. Pagal spalvingumą, padidėjusiu spalvingumu išsiskiria III vandenvietės vanduo, kadangi jame yra daugiau organinių medžiagų, kurios ir nulemia vandens spalvą.
Vertinant mikroelementų koncentracijas geriamame vandenyje, svarbus gyventojų sveikatai geriamo vandens komponentas yra fluoras. Žmogaus organizmui būtinas fluoras, jis reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą, kuri sutrinka trūkstant arba esant jo pertekliui. Pagrindinis fluoro šaltinis yra geriamasis vanduo. Jei žmogus gauna nepakankamą fluoro kiekį, yra rizika susirgti dantų kariesu, o per didelis (virš 1.5 mg/l) fluoro kiekis gali sąlygoti dantų fluorozę. Dantims fluoridai yra ypač reikšmingi jų formavimosi metu – dygstant nuolatiniams dantims (5 – 7 metų amžiaus laikotarpiu). Optimali fluoro koncentracija geriamajame vandenyje yra 0.7 –
1.2 mg/l. SP AB „Klaipėdos vanduo” laboratorijos duomenimis, fluoro kiekiai trijose miesto vandenvietėse yra skirtingi. [ 3 pav.]
[pic]
3 pav.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centre geriamojo vandens programinė priežiūra nevykdoma. Vanduo ištyrimui atrenkamas iš eksploatacijai priduodamų objektų vidaus ir lauko tinklų, įmonių, išsiimančių ar pratęsiančių leidimus – higienos pasus, bei pagal vartotojų skundus ir pageidavimus.
2000 m. vandens cheminių rodiklių nustatymui ištirti 85 bandiniai, iš jų 34
– uose (t. y. 40 % ) rastas padidintas cheminių medžiagų kiekis. Iš HN24 :
1998 „Geriamasis vanduo” neatitikusių bandinių daugiausia bandinių neatitiko pagal kvapą ir laisvo liekamojo chloro koncentraciją (19
bandinių, tai sudaro 47,5 % neatitikusių bandinių), 15 – oje rastas padidintas nitritų kiekis (37,5 % ) 10 – geležies koncentracija ir spalva
(25,0 %) . Pavieniais atvejais nustatytos padidintos amoniako, mangano, chloridų koncentracijos.
Mikrobiologiniai rodikliai ištirti 218 geriamojo vandens bandinių, tarša rasta tik 3 bandiniuose (t. y. 1,4 % ). Iš šių tyrimų negalima spręsti apie gyventojams teikiamo geriamojo vandens kokybę, nes dalis bandinių, atrinktų iš eksploatacijai priduodamų objektų tinklų, rodo nepakankamai tinklų praplovimą po chloravimo.
Geriamojo vandens kokybės kontrolei būtina programinė priežiūra.
Susisiekimo sistema
Susisiekimo sistemos funkcionavimas, jo pasekmės ir kaina – tai visuma, galin ti apibūdinti susisiekimo kokybę. Kokybė gali būti: normatyvinė (kokybės rodikliai nustatyti valstybės, savivaldybės); visuotinai pripažintų rodiklių visuma; planuojamoji – bendrojo ar specialiojo planų tam tikram laikotarpiui nustatyti kokybės rodikliai. Jeigu esamos susisiekimo sistemos kokybės rodikliai atitinka vienokią ar kitokią kokybės sampratą, problemų nėra. Tokiu atveju minimalus tikslas formuluojamas kaip noras išlaikyti esamą būklę vienokį ar kitokį periodą. Praktiškai problemų būna visada, ir dažniausiai jų aštrumas ar dydis priklauso nuo to, kaip ir kokiais rodikliais apibūdinama kokybė, t. y. priklauso nuo susitarimo, kada funkcionavimas yra kokybiškas, o kada ne.
Svarbaiusios motorizuoto eismo gatvės pietinėje Klaipėdoje [žiurėti priedą miesto žemėlapį]:
A kategorija: greitojo eismo gatvė ( Statybininkų pr., Baltijos pr.,
Jūrininkų pr.): ilgiems ir pastoviems miesto vidaus ryšiams bei ryšiams su užmiesčiu, tranzitiniam eismui; greitam ir intensyviam eismui; maksimaliai izoliuota nuo gretimo (svarbiausia, gyvenamųjų namų) užstatymo; gatvė vien motorizuotų transporto priemonių eismui.B kategorija: pagrindinė gatvė (
Taikos pr., Šilutės pl., Smiltelės): susisiekimui tarp miesto funkcinių zonų, rajonų, didžiųjų transporto stočių, ryšiams su užmiesčio keliais;
intensyviam eismui;
C kategorija: aptarnavimo gatvė: miesto funkcinė ir kompozicinė ašis, miesto vidaus trumpiems ir vidutiniams ryšiams; lėtam ir įvairaus intensyvumo eismui; susisiekimo erdvė pereina į užstatytą erdvę; visų rūšių transporto priemonių, pėsčiųjų, dviračių eismui; žmonių bendravimui, pasivaikščiojimui.
D kategorija: pagalbinė gatvė, viešojo susisiekimo gatvė, ramaus eismo gatvė, parko gatvė (kelias), pėsčiųjų gatvė, akligatvis, skersgatvis.
Susisiekimo sisitema gerai išvystyta. Išvystitas transpotro tinklas.
Nedideli atstumai.
Pėsčiųjų eismas gyvenamąjame rajone ir saugumas
Gyvenamojo rajono plano projekte pėsčiųjų eismo klausimai yra neatskiriama funkcinio zonavimo, erdvinės užstatymo kompozicijos, aplinkos formavimo, teritorijos tvarkymo ir transporto organizavimo sistemos dalis.
Pagrindiniai pėsčiųjų keliai ir aikštės jungia viešąsias įstaigas, gyvenamuosius namus, poilsio vietas. Kartu tai judrios, funkciniu požiūriu svarbios susisiekimo arterijos, atskirtos nuo transporto, kad būtų išvengta eismo nelaimių.
Kad gyvenimo sąlygos būtų patogesnės ir saugesnės, labai svarbu gyvenamojo mikrorajono viduje atskirti transporto ir pėsčiųjų srautus. Tada būtų išspręsta aktualiausia urbanistinė ir socialinė saugaus eismo problema.
Šiuo metu eismas atskiriamas daugiausia teritoriškai (vienoje horizontalioje plokštumoje): transportas nukreipiamas vienais keliais, o pėstieji kita, savarankiška takų sistema. Tačiau šitaip suplanavus rajoną, negalima visiškai išvengti eismo įvykių su pėsčiaisiais. Tūkstančiai gyventojų kasdien naudojasi keleiviniu transportu, vežasi nusipirktas prekes. Maršrutinio transporto stotelių trauka yra didesnė už bet kurių rajono viešųjų įstaigų trauką. Taigi pėstiesiems būtina pereiti per magistralinių gatvių važiuojamąsias dalis, todėl neišvengiamos ir avarijos.
Ypač nesaugu tose magistralinėse gatvėse, kurias pėsčiųjų srautai kerta daugelyje vietų.
Taip pat ne saugu automobilių stovėjimo aikštelėse. Nors gyvenamųjų rajonų viduje autoavarijų mažiau, gatvėse, kur daug pėsčiųjų, reikia įrengti požemines perėjas (erdvinis arba vertikalusis eismo atskyrimo metodas) arba būtina nuolat reguliuoti eismą vieno lygio perėjose. Kad perėjų reikėtų kiek galima mažiau, taikytini tam tikri teritorinio eismo nukreipimo principai, specialioji vidaus kelių sistema, specialieji funkcinio ir statybinio zonavimo būdai. Gyvenamosios teritorijos užstatymo projekte sprendžiami ir ramybės zonų rajono viduje kūrimo klausimai.
Vakarų Europos šalyse daugiaaukščiai gyvenamieji namai statomi su išėjimo durimis į abi namo puses. Iš vienos namo pusės nutiesiami transporto keliukai, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, iš kitos – pėsčiųjų takai, nuo transporto izoliuo ta poilsio zona. Mūsų šalies masinės statybos tipiniai gyvenamieji namai yra su išorinėmis durimis tik į vieną pusę.
Kadangi būtina leisti transporto priemonėms privažiuoti prie laiptinių ne didesniu kaip 60 m atstumu, tenka jungti transporto ir pėsčiųjų judėjimo kelius. Tada vaikštoma prievažų keliukais, prie kurių rengiamos vaikų žaidimo, poilsio bei ūkinės aikštelės. Nors transporto eismas vidaus kiemuose ir neintensyvus, juose nemažai stovinčių automobilių.
Todėl visavertėmis poilsio zonomis tokių mikrorajonų vidaus teritorijų vadinti negalima. Mūsų šalies miestų planuotojai pagrįstai susirūpinę, kaip panaudoti urbanistikai „manevringesnius” tipinius pastatus, tačiau kol kas nėra tokių tipinių projektų, todėl pėsčiųjų ir transporto eismą pavyksta atskirti tik iš dalies.
Pavyzdžiui, bet kuriame tipiško tarybinio palikimo išlanavimo daugiabutyje visiškai nėra tinkamų erdvių ir saugių sąlygų vaikų aktyviam poilsiui. Neneigiu, bandyta suderinti važuojamąją dalį, autotransporto stovėjimo aišteles, žaidimų aikšteles, tačiau visų šių erdvių ribos smarkiai kertasi ir neatitinka jokių normatyvini standartų.
Kad gyvenamasis rajonas funkcionuotų, ypač svarbu tinkamai išdėstyti viešųjų centrų, įstaigų, maršrutinio transporto stoteles, lengvųjų automobilių stovėjimo aikšteles ir sujungti jas pėsčiųjų takais. Galimi įvairūs planavimo variantai.
Visais atvejais įstaigos statomos arčiau prie transporto stotelių, nes, kaip rodo praktika, rajono centre lankosi svečiai iš viso miesto, o gyventojams patogu užsukti grįžtant iš kelionės viešuoju transportu. Centras gali būti plėtojamas lygiagrečiai su magistraline gatve.
Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto eismo gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas. Schemoje pavaizduotas planavimo atvejis, primenantis tradicinį, kai visuomeninės įstaigos išdėstomos prie magistralinės gatvės. Skirtumas toks, kad pagrindiniai fasadai atgręžti į gyvenamojo masyvo pusę, į palyginti ramią gatvę. Dažnai centras su įstaigomis išdėstytas prie magistralinei gatvei statmenos pėsčiųjų alėjos. Rajoną aptarnaujantis maršrutinis transportas nukreiptas pagrindine (rajono reikšmės) gatve.
Nors ir labai gerai suplanuotas gyvenamasis rajonas ar jo centras, visiškai išvengti avarinių situacijų yra neįmanoma. Pėstieji vaikšto įvairiausiomis kryptimis ir tik dalį jų pavyksta nukreipti į visai saugias pėsčiųjų alėjas. Vidaus kelius pėstieji kerta įvairiose vietose. Suprantama, eismas juose neregųliuojamas. Tačiau rajoną galima taip suplanuoti, kad nebūtų per daug intensyvaus transporto eismo. Nereguliuojamas pėsčiųjų eismas dar pakankamai saugus, kai transporto srautas ne didesnis kaip 350 auto/h ir, norint pereiti gatvę, nereikia laukti ilgiau kaip 22 sekundes. Minėtosios sąlygos susidaro, kai vienu kelių naudojasi ne per didelis gyventojų skaičius. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į rajono automobilizacijos lygį.
Perspektyvos galimybės
Pietinė Klaipėdos dalies paskitis – gyevenamoji. Čia yra perspektyvų kurti gyvenamųj rajonų kvartalus. Teip pat perspektyvu kurti prekybos centrus, nors jų pietinėje Klpaipėdoje netrūksta (žr. Priedą). Šiais metais planuojama pastatyti kelis gyvenamuosius daugiabučius namus.
Išvados
• Teikama pakankamai visuomeninių paslaugų (prekybos centrų tinklas išlėtotas);
• Pakankamo kiekio pramogų vaikams bei suaugusiems nebuvimas;
• Klaipėdos teritorija, remiantis normatyvais, priklauso palankioms gamtinėms sąlygoms statyti ir įrengti teritoriją.
• Gerai įrengtos miesto želdynų ir vandeninimo sistemos sudaro sąlygas užstatytosioms miesto teritorijoms natūraliai vėdintis, švarinti oro baseiną ir gerinti mikroklimatą;
• Atmosferos oras pietinėje Klaipėdoje yra patenkinamos kokybės. Yra daug taršos šaltinių;
• Susisiekimo sisitema gerai išvystyta;
• Išvystitas transpotro tinklas;
• Mažos gyvenamosios ir poilsinės erdvės;
• Didelės perspektyvos vystyti rekreacinę veiklą;
• Mažas darbo vietų skaičius;
• Garažų lengviesiems automobiliams atskyrimas;
• Želdynai sudaro puikų estetinį miesto vaizdą [žr. priedą];
• Želdynai kartu su statiniais sudaro miesto erdvės struktūrą, praturtina pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto atviras žaliąsias erdves, miesto įvaizdį bei estetiką, jo ekologinį stabilumą, sudaro gyventojams geras sąlygas gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis;
• Žemesnė želdynų temperatūra turi poveikį ir šalia esančių teritorijų oro temperatūrai;
• Mažai rekreacinių zonų;
• Siauras gyvenamųjų kiemų tinklas;
• Vandens kokybė patenkinama;
Pasiūlymai
1. Kurti integruotą gyvenamąją aplinką, kur būsto visuma – butas, automobilio garažas, sodas (poilsio vietos) – nebūtų išsklaidyta įvairiose miesto dalyse;
2. Sistemoje turi būti sudaromos prielaidos plėsti želdinius, tinkamai panaudoti jų rūšinę sudėtį, tinkamai eksploatuoti, saugoti nuo sunykimo ir pan;
3. Rekomenduojama želdynus sodinti kiek galima didesnius;
4. Norint želdiniais sumažinti didelį triukšmą pagrindinėse gatvėse, reikia įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines juostas, kurių tarpuose siūloma užsėti gazoną.
5. Pėsčiųjų srautai koncentruojami prie neintensyvaus transporto eismo gatvės, kuria kursuoja maršrutinis keleivių transportas.
6. Sudaryti tinkamas sąlygas aktyviai rekreacijai;
7. Pastatyti pietinės Kalipėdos dalyje rekreacinį kompleksą.
8. Paruošti Kuršių marių pakrantės iki III-ios vandenvietės teritorijos detalųjį planą sporto, vandens turizmo ir mėgėjiškos žūklės bazių statybai. (tai numatyta bendrąjame plane);
9. Užpildyti gyvenamųjų namų kvartalais atviras zonas.
Priedai
[pic]
Sutartiniai ženklai
|Ribos |Teritorijos |
|[pic] |[pic] |
|- valstybių sienos |- užstatytos |
| |teritorijos |
|[pic] | |
|- apskričių ribos |[pic] |
| |- miškai, parkai, |
|[pic] |krūmynai |
|- savivaldybių | |
|ribos |[pic] |
| |- sodai, uogynai |
|[pic] | |
|- parkų, rezervatų |[pic] |
|ribos |- pastatai |
| |[pic] |
|Keliai, |- kapinės |
|geležinkeliai | |
| |[pic] |
|[pic] |- karjerai |
|- greitkeliai | |
| |[pic] |
|[pic] |- pelkės |
|- geležinkeliai | |
|[pic] |Vandens telkiniai |
|- keliai su danga | |
| |[pic] |
|[pic] |- upės |
|- gatvės | |
| |[pic] |
|[pic] |- ežerai, tvenkiniai |
|- lauko ir miško | |
|keliai | |
Literatūra
1. Miškinis, Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius:
Mintis, 1991;
2. M. Burinskienė, V. Adomavičius ir tt. „Miestotvaka“, VGTU, 2003 m;
3. Bučas. J. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas, Technologijos. – 2001;
4. Klaipėdos rajono savivaldybė Kalipėdos miesto bendrasis planas;
5. Interneto medžiaga:
a) http://www.klaipeda.aps.lt/apie.html;
b) www.klaipeda.aps.lt/docs/BP_konc.doc.